Lietuviu liaudies ir dabartinės pavasario šventės

Sv.Kazimieras, Kovarniu diena 03.04
Kovarnių diena – sena lietuvių šventė, skirta pavasariui pašlovinti. Šiuo metu į Lietuvą parskrenda kovarniai, kovai.
Senoliai šią dieną patardavo praverti tvartų duris, įleisti vidun saulės, kad gyvuliai galėtų pasidžiaugti ateinančiu pavasariu. Kai kur būdavo patariama gyvulius išleisti į lauką. Tikėta, kad jie greičiau augs, bus atsparesni ligoms, ištvermingesni.
Atėjus krikščionybei su šia diena sutapatintos šv. Kazimiero varduvės. Šv. Kazimieras (1458-1484) buvo Lenkijos princas, trečiasis Lenkijos karaliaus Kazimiero IV sūnus. Kai princui buvo trylika, tėvas jį, lydimą didelės karių armijos, išsiuntė į Vengriją, nes veengrų diduomenė pageidavo, kad Kazimieras užimtų jų karaliaus vietą. Jis gyveno viengungišką, dievobaimingą, asketišką gyvenimą. Jaunuolį mokė Krokuvos kanauninkas Janas Dlogošas. Kazimieras mirė sulaukęs 26 metų nuo tuberkuliozės, palaidotas Vilniuje. Apie jį netrukus pradėjo sklisti stebuklingi pasakojimai, gandai, kad jis gydąs sergančiuosius nepagydomomis ligomis. 1521 m. jis buvo paskelbtas šventuoju.
Dabar Kazimierinių metu ne tik sveikinami Kazimierai ir Kazimieros, bet ir vyksta tradicinė Kaziuko mugė. Mugė Vilniuje šurmuliuoja Pilies gatvėje, Rotušės aikštėje, Rūdninkų skvere, Kalvarijų turgavietėje. Mugės šurmulį pagyvina muzikantai, konditeriai. Čia susirenka geeriausi pynėjai, kalviai, puodžiai, audėjai bei kiti amatininkai iš visos Lietuvos pirmąjį kovo savaitgalį siūlo savo gaminius. Tradicinė mugės prekė – Vilniaus krašto verba.
KETURIASDESIMTIES PAUKSCIU DIENA 03.10
Nuo senovės šią dieną buvo švenčiamas paukščių parskridimas. 40 paukščių diena vadinama todėl, kad apytikriai tiek pa

aukščių rūšių iš Lietuvos išskrenda žiemoti į svetimas šalis, o pavasarį sugrįžta į gimtinę.
Senoliai tikėjo, kad jei šią dieną pašąla, šalnos laikysis dar 40 parų. Šią dieną šeimininkėms būdavo patariama iškepti 40 bandelių, kad vasarą javai gerai derėtų. Kai kur, ypač Žemaitijoje, manyta, kad šią dieną reikia praleisti „savam lizde“, t.y., su savo šeima. Tikėta, kad šią dieną kur nors toliau iš namų išvažiavus, užsitrauksi nesutarimą su saviškiais ir su kaimynais.
PAVASARIO SAUKTUVES 03.14
Ši senovinė lietuvių liaudies šventė išlikusi tik rašytiniuose šaltiniuose. Ji buvo švenčiama per trečiąją mėnulio delčią po žiemos saulėgrąžos.
Rašoma, kad per šią šventę ypatingas apeigas atlikdavo netekėjusios merginos. (T. Narbutas, Lietuvių tautos istorijos, 1835 m., I t.) Jos basos bėgdavo pasitikti saulės toli už kaimo į laukus. Belaukdamos saulės dainuodavusios dainas. Patekėjus saulei jos paareidavo į kaimą, visus beeinant sveikindamos su ateinančiu pavasariu.
SV. JUOZAPAS, PEMPES DIENA 03.19
„Pempel pempel kuodotoji, kame tavo kamarėlė languotoji?
Pievelėj, kemselėj, tenai mano kamarėlė languotoji“, – apie pempę sukurta ne viena lietuvių liaudies daina. Pempė – dar vienas atbundančios gamtos, atšilimo pranašas.
Pempės diena – dar viena gilių tradicijų pavasario šventė. Senoliai tikėdavo, kad, jei šią dieną parskrenda pempės, prasidės atšilimas. O jei šią dieną giedra, tai bus pieningi metai. Šią dieną merginos šluodavo kiemus, pradėdavo tvarkyti tradicinius savo gėlių darželius, supurenti žemę. Kai kur šią di
ieną jau būdavo sėjamos vasarinės gėlės. Ši diena – gėlių, merginų ir moterų šventė.
Atėjus krikščionybei, su šia švente sutapatintos šv. Juozapo varduvės. Šv. Juozapas – Mergelės Marijos sužadėtinis, Jėzaus Kristaus įtėvis, auklėtojas. Jis garbinamas kaip vaikų globėjas.
PAVASARIO LYGIADIENIS 03.21
Kovo 20-21 d. dienos ir nakties ilgumas tampa vienodas visuose Žemės rutulio kampeliuose.
Manoma, kad kažkada lygiadienis buvo tapatinamas su Velykų švente. Tai rodo išlikęs prosenoviškas paprotys Velykų rytą, saulei tekant, nusiprausti ar net nusimaudyti upelyje, atitekančiame iš rytų. Tikėta, kad tuomet būsi sveikas ir skaistus visus metus. Tačiau saulė pateka tiksliai rytuose tik lygiadienio rytą. Vadinasi, šios šventės turėjo sutapti.
Dabar lygiadienis švenčiamas visame pasaulyje išvakarėse, kovo 20 d., kartu su Tarptautinė Žemės diena – kalendoriniu pavasariu.
PUSIAUGAVENIS 03.21
Pirmąją dieną po Užgavėnių prasidėjus gavėnios laikotarpiui, žmonės laikydavosi pasninko: nevalgydavo mėsos, vengdavo linksmybių. Tokiu elgesiu buvo stiprinama žmogaus valia, stiprybė.
Ketvirtąjį gavėnios sekmadienį – gavėnios viduryje, nuo seno būdavo leidžiama pailsėti nuo gavėnios. Šią dieną žmonės pasitaisydavo skanesnių, riebesnių valgių. Būdavo leidžiama valgyti ir mėsos, bet tik tam, kuris sugebės atlikti nelengvą užduotį: per vieną valandą spėti miške prisimalkauti, papjauti gaidį, nupešti, išdarinėti, išvirti ir suvalgyti.
Dzūkijoje užfiksuotas paprotys kepti įvairių formų paplotėlius: arklio, plūgo, kitų pavasario darbų įrankių. Senoliai sakydavo, kad šią dieną negalima gulėti ir tinginiauti, nes vėliau vasarą bedirbant skaudės nu
ugarą.
Kad būtum sveikas ir lankstus, patariama šią dieną persiversti kūliais.
Lietuviai pagonys tikėjo, kad egzistuoja mitinė būtybė – Gavėnas. Prasidėjus žiemai šis dievas miršta, yra paskandinamas, o atėjus pavasariui – atgimsta kartu su augalija.
GANDRO SVENTE 03.25
Apytikriai šią dieną į Lietuvą parskrenda gandrai. Gandras tarsi išvaiko paskutinius žiemos ledus. Tikėta, kad pirmą kartą pamatytas gandras gali daug nulemti visiems metams. Jei pirmą kartą pamatai gandrą skrendantį – viskas puikiai ir sparčiai seksis. Jei pirmą kartą pamatai gandrą tupintį – viskas šiemet eisis iš lėto. Netekėjusios merginoms pamatytas skrendantis gandras reiškė, kad jos šiemet ištekės. Tupintis – kad dar tebetupės savo tėvų namuose. Mokiniui skrendantis gandras – kad sėkmingai „perskris“ į kitą klasę. Stovintis – kad pasiliks toje pačioje klasėje antriems metams.
Šia diena prasideda šiltasis metų pusmetis. Senoliai sako, kad šią dieną meškos ritasi iš guolio. Be to, kažkada Gandrinės buvo laikomos prosenoviškais Naujaisiais metais. Tad neveltui šią dieną svarbūs spėjimai ir tikima, kad kokios pirmos naujų metų dienos, tokie ir visi metai.
JUOKU ARBE MELAGIU DIENA 04.01
Vienintelę metuose dieną – balandžio 1-ąją – susiduriame su keistu psichologiniu paradoksu – galime meluoti kiek tik leidžia laki fantazija ir nesulauksime jokių priekaištų.
Kita vertus, nieko čia nuostabaus, nes balandžio 1-oji – Melagių diena. Išdaigų ir juoko diena nuo seno yra minima ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje. Seniau „melagio, ar
rba šido, diena“ buvo siejama su kiekvieno žmogaus sėkmės tiems metams būrimu. Manyta, kad „jeigu tą dieną nieko neprigausi, tau bus nelaimingi metai“. Užtat tądien visi verčiasi per galvas stengdamiesi sukurpti kuo įtikinamesnį melą ir taip šmaikščiai apmauti savo bičiulį ar giminaitį. Juk taip norisi smagiai sušukti: „Aprilius!“
VERBU ( PALMIU ) SEKMADIENIS 04.04
Katalikų bažnyčios liturgijoje palmių šventinimas įvestas V amžiuje. Visoje Europoje tikima, kad šią dieną pašventintų anksčiausiai pavasarį sprogstančių augalų šakelės žadina jomis paliestos žemės ir gyvulių vaisingumą, padeda žmogui išlaikyti sveikatą, gausina derlių, neleidžia į namus trenkti perkūnui, saugo pasėlius nuo ledų ir graužikų. Tokio tikėjimo kupini ir lietuvių liaudies papročiai.
Kalbininko Kazimiero Būgos nuomone, žodis verba, giminingas lietuviškiems žodžiams „virbas”, „virbalas”, turėjęs į lietuvių kalbą patekti iš slavų kalbų XII – XIV a. dar prieš krikščionybę. Suvalkijoje seniau tikrąja verba buvo laikomas vien kadagys. Rytų Aukštaitijoje prie kadagio dar pridėdavo išsprogusio berželio ar žilvičio šakutę su „kačiukais”, o senesnės moterys – ir pernykščių ąžuolo lapų.
Ryškiausias Verbų sekmadienio paprotys – tai plakimas verba. Suvalkijoje, kur valstiečiai iš anksto nusipirkdavo kadagių iš po kaimus juos vežiojusių „girininkų” – miško gyventojų ir laikydavo iki Verbinių po sniegu, vaikai jau išvakarėse išsitraukę kadagio šaką, bemaž naktį nemiegoję, stengėsi kuo anksčiausiai dar miegančius suaugusiuosius nuplakti – „nuverbyti”. Plakdami sakydavo: „ne aš plaku, verba plaka! Ar žadi margutį?” Tai tarsi užkeikimo formulė. Ja pabrėžiama, jog žmogus yra tik kažkieno valios vykdytojas, tik kosminės galios įnagis. Toji galia – tai amžinai žaliame kadagyje įsikūnijusi gyvybė, kuri žmogų turi pavasarį pažadinti naujai ūkio veiklai, įtraukti jį į amžiną gamtos mirties ir gimimo vyksmą.
VELYKOS 04.
Dauguma kasmet švenčiame Velykas, o ar žinome, kokia šios šventės reikšmė? Velykos – kilnojama šventė, švenčiama pirmąjį mėnulio pilnaties sekmadienį po pavasario lygiadienio. Ji turi gilias tradicijas. Velykų pavadinimas kilęs iš žodžio „vėlės“, mat mūsų protėviai šiuo metu aplankydavo artimųjų kapus, nunešdavo jiems kiaušinių. Tikėta, kad mirusiųjų vėlės išlenda kartu su atgimstančia gamta, bet paskui pasitraukia po pirmojo Perkūno. Velykos mūsų protėvių buvo švenčiama kaip gamtos atbudimo šventė. Atėjus krikščionybei, ši šventė sutapatinta su Kristaus prisikėlimu.
Kiaušinis pagonių religijoje simbolizuoja kosmosą (dėl ovalios formos), gyvybės atsiradimą, vaisingumą (dėl to, kad tai gemalas). Manyta, kad pradaužus kiaušinį iš jo išlenda gyvybė gyvatės, pasivertusios gemalu, pavidalu. Todėl per Velykas buvo einama bukynių – vienas laiko kiaušinį, o kitas jį daužia kitu kiaušiniu. Manyta, kad gyvatės – požemio gyventojos, globojančios derlių. Jų pavidalu iš požemio išlįsdavo ir protėvių vėlės. Pavasarį gyvatės turėjo priketi augmeniją, žydėjimą, vaisingumą. Dėl to margučiai per Velykas buvo ir ridinėjami – susiliesdami su žeme žadino požemio gyventojas.
Kiaušinių marginimas turėjęs magišką reikšmę. Ant kiaušinių skutinėtos saulutės (kad augmenijai netrūktų saulės), žvaigždės (kad laukams netrūktų šviesos ir naktį), žalčiukai (kad pabustų gyvybė), įvairi augmenija, raštų deriniai. Specialią reikšmę turėjusi ir kiaušinio spalva. Raudona spalva simbolizavo gyvybę, juoda – žemę, mėlyna – dangų, žalia – bundančią augmeniją, geltona – pribrendusius javus.
Tikėta, kad kiaušiniai turėję ypatingų galių – jų valgydavo sergantieji, jais apdėdavo žaizdas. Nevaisingos moterys gydydavosi, gerdamos žalius kiaušinius. Didžiausią galią turėję Velykų kiaušiniai. Vyrai užkasdavo kiaušinius laukuose, kad laukai geriau derėtų, moterys pasilikdavo keletą dažytų kiaušinių ir po Velykų, tikėdamos, kad jie saugo nuo Perkūno.
Vaikai tikėjo, kad pamiškėje gyvena senutė Velykė. Ji dažo kiaušinius, o Velykų naktį sudeda juos į vaškinį ar cukrinį vežimaitį, pakinko į jį kiškius ir veža vaikams. Iš ryto kiekvienas vaikas ant palangės rasdavo po du Velykės kiaušinius.
ANTROJI VELYKU DIENA 04.
Nuo seno lietuviai Velykas švęsdavo dar 4 dienas po jų išvakarių. Pirmosios Velykų dienos vakare būryje švęsdavo ir giedodavo jaunimas. Geriausi dainininkai buvo apdovanojami margučiais ir šventiniais skanumynais. Būdavo renkamas gražiausias margutis karalius.
Antroji Velykų diena – vaikų džiaugsmui. Šią dieną jie eina kiaušiniauti. Tradiciškai porą margučių jiems padovanoja krikštamotė. Iš kaimynų margučių buvo prašoma dainomis: „Aš mažas vaikelis, kaip pupų pėdelis. Velykų rytą lelija pražydo, ne dėl manęs vieno, ale dėl viso svieto. Anoj pusėj gandras betupįs, snapu berašąs, kiaušinių beprašąs. Gaspadine, negailėki, į pintinę man įdėki.“
Ketvirtoji Velykų diena buvo vadinama Ledų diena. Buvo tikima, kad šią dieną negalima liesti žemės, kad ledai javų vasarą neiškapotų. Negalima arti, akėti, net kuolo žemėn kalti.
JORE,JURGINES.GANIKLIO DIENA 04.23
Nuo seno šią dieną buvo švenčiama gyvulių globėjo Ganiklio ir žalumos dievo Jorio garbinimo šventė. Jorėti – reiškia augti, plisti, žaliuoti ir t. t. Sakoma „pažaliavo kaip jorė“, „medis žalias it jorė“ (Lietuvių kalbos žodynas). Į Lietuvą atėjus krikščionybei, šios šventės sutapatintos su Jurginėmis, šv. Jurgio vardo diena.
Jorė arba Joris – tai pavasario Perkūnas, žadinantis gyvybės jėgas. Jis yra raitelis, panašus į mūsų Vytį ir šv. Jurgį. Jorė valdo žemės raktus, prikelia augmeniją, pabudina žemę, siunčia lietų. Jorė globoja žirgus, gyvulius, žvėrelius. Latvijoje šv. Jurgis vadinamas Juriu. Ten liaudies dainose ir tikėjimuose Jurgis dažnai kaitaliojasi su Ūsiniu.
Tiek lietuvių, tiek latvių pagoniški papročiai yra labai panašūs. Per Jorę išgena gyvulius į ganyklą ir išjoja arklius naktigonėn; su tuo susiję įvairūs apsisaugojimo nuo burtininkų, raganų ir vilkų ritualai, iš kurių bene svarbiausias esti gaidžio aukojimas. Šį rytą niekam nevalia eiti iš trobos lauk, kol šeimininkas neapėjo sodybos. Jis papjaudavęs juodą gaidį, kraują išvarvindavęs prie tvarto durų į arklių ėdžias ant avižų. Vidurius dėdavęs ant akmens sakydamas: „Te, Dievuli, tavo dalį!“ Mėsą virdavę pusryčiams.
DARZU DIENA 04.25
Šią dieną nuo senų senovės lietuviai pradėdavo dirbti daržus. Pirmiausia tradiciškai būdavo sėjamos morkos. Morkų lysvių gale būdavo įbedamas kuolas, kad morkos augtų tiesios ir didelės.
Atėjus krikščionybei, ši diena sutapatinta su Šv. Morkaus varduvėmis. Šv. Morkus – vienas iš Naujojo Testamento Evangelijų rašytojų. Pasakojama, kad jis buvęs apaštalo Petro palydovas ir vertėjas. Jis krikštijęs pagonis, buvo persekiojamas ir už tai nužudytas.
Liaudyje gyvos sakmės apie šv. Morkų: vieną kartą mergelė Marija sijojusi miltus ir iš jos sietą pavogęs velnias. Marija siuntusi morkų sieto grąžinti. Morkus susipešęs su velniais, o sietą švystelėjęs iki dangaus. Dabar tas sietas šviečia nakčia (Sietynu liaudiškai vadinamas Tauro žvaigždynas). Tokia sakme Šv. Morkaus diena tarsi susiejama su Daržų diena, sėja.
GEGUTES DIENA 05.01
Gegužės mėnesio pavadinimas kilo iš šį mėnesį ar kiek anksčiau užkukuojančios paukštės pavadinimo. Tiesa, dabar dažniau vartojamas kitas šios paukštės pavadinimas – ne gegužė, o gegutė.
Mūsų protėviai švęsdavo gegutės dieną – dažniausiai pirmąją gegužės savaitę, tądien, kai pirmąsyk išgirsdavo gegutę kukuojant.
Tarp jaunimo buvo paplitęs apeiginis šokis „Gegužė“.
Ši šventė yra kilusi iš pagonių deivės Laimos garbinimo šventės. Mat mūsų protėviai tikėjo, kad deivė Laima pasirodo gegutės pavidalu. Būtent jai ir buvo skirtas minėtas apeiginis garbinimo šokis
Gegutė laikoma pavasario pranaše. Pirmuoju užkukavimu ji skelbia žiemos pabaigą. Šiam užkukavimui suteikiama magiška galia. Užkukuodama ji tarsi sustingdo žmonių būsenas. Jei tuo metu guli – visus metus būsi tinginys, jei esi alkanas – visus metus badausi. Ko gero, dauguma iš mūsų žino prietarą – jei gegutei kukuojant kišenėje turi bent vieną monetą, visus metus būsi turtingas.
MOTINOS DIENA 05.
Motinos diena švenčiama pirmąjį gegužės sekmadienį. Ši šventė lietuviams žinoma dar nuo senų senovės. Šią dieną motinas sveikina vaikai ir vyrai, tądien jie stengiasi už jas atlikti visus namų ruošos darbus. Motinos diena ne šiaip sau švenčiama pavasarį. Motina tapatinama su žeme. Kaip ji išaugina vaikus, taip žemė išaugina derlių. Taigi pavasarį, kai garbinama žemė, kad būtų derlinga, nepamirštamos ir motinos.
MEILES DIENA, DEIVES MILDOS DIENA 05.13
Pamiršę speiguotą vasarį, puikiai galime švęsti meilės, piršlybų ir giminės tęstinumo dievaitės Mildos šventę. Ji švęstina žieduotą ir saulėtą gegužės 13-ąją dieną.
Profesorė P. Dundulienė spėja, jog Mildos šventykla Vilniuje buvusi ant dabartinio Trijų kryžių kalno, o Kaune stovėjusios dvi Mildos šventyklos. Viena – dabartiniame Aleksote, anuometiniame Svibirgale, pagal tekėjusį Svibirgalos upelį. Kita – alke, Neries ir Nemuno santakoje. Pasak istoriko T. Narbuto, Mildai turėjęs būti skirtas balandžio mėnuo, o Vilniaus Antakalnyje esą stovėjusi jos šventykla.
Pasak mitologų, Mildos garbintojus ir žiniuonis, žolelėmis ar užkalbėjimais gydžiusius meilės negalias, žmonės vadino mildauninkais. Beje, šį žodį kaimuose dar prieš dešimtmetį būdavo galima išgirsti gyvą, iš senolių lūpų. Mildauninkais vadinti ir tie, kurie mokėjo apmalšinti arba sužadinti meilės aistras ar sopulius.
SV IZIDORIUS, SEJOS PABAIGA 05.15
Šią dieną nuo senovės lietuviai pabaigdavo sėjos darbus, o lauko pakraščiuose ant kuolo pamaudavo raguočio kaukolę. Tikėta, kad taip laukai bus apsaugoti nuo nemalonių.
Į Lietuvą atėjus krikščionybei, ši diena paskelbta Izidoriaus varduvėmis. Šv. Izidorius laikomas artojų globėju. Tikėta, kad jis padeda dirbti laukų darbus. Izidorius skulptūrose būdavo vaizduojamas su šiaudine skrybėle ant galvos, drobiniais marškiniais ir su sėtuve rankose. Kartais jis vaizduotas ariantis dviem arkliais ir iš paskos lydimas angelo.
Šv. Izidorius (1070-1130) gimė Madride. Visą gyvenimą jis tarnavo pas ūkininkus, išgarsėjo doru gyvenimu ir atsidavimu kitiems. Po mirties buvo paskelbtas šventuoju.
SESTINES 05.20
Paskutinį pavasario mėnesį paprastai švenčiame ir dvi kilnojamąsias Bažnyčios šventes – Šeštines ir Sekmines. Šeštinės – Kristaus dangun įžengimo šventė, kilnojama pagal Velykų laiką tarp gegužės 4 ir birželio 2 d., būna šeštosios savaitės po Velykų ketvirtadienį. Taigi šiemet Šeštines švenčiame gegužės 24 dieną. Tai privaloma šventė tikintiesiems. Pirmosios trys tos savaitės dienos pažymimos kaip taikos, sveikatos ir derliaus maldavimų dienos. Šios dienos dar buvo vadintos Kryžiaus dienomis. Kadaise Lietuvos kaimuose visas tas dienas žmonių būriai giedodami litanijas eidavo melstis prie kaimo kryžių. Jie vieną dieną gieda prie vieno kryžiaus, tai kitą dieną būtinai prie kito. Taip stengtasi apeiti kuo daugiau kaimo kryžių (kaip žinia, senosios Lietuvos kaimai kryždirbystės meistrais ir jų kūriniais tikrai garsėjo). Prieš Kryžiaus dienas merginos apvainikuodavo numatytus lankyti kryžius. Liškiavos apylinkėse buvo paprotys, pradėjus giedoti nuo kryžiaus kaimo gale, užbaigti prie kryžių kapinaitėse.
Zarasiškiai stengėsi aplankyti kryžius visuose trijuose – žiemkenčių, vasarojaus ir pūdymo – laukuose.
Buvo patariama tomis dienomis sėti žirnius, bet nesėti miežių, avižų, kad jų varpos nesikryžiuotų, nesodinti bulvių, laukuose su arkliais nedirbti, kad vasarą ledai nepakenktų javams; audeklo nemesti: siūlai raizgysis; mėsos nevalgyti – javai bus susipynę; iš miško šakų namo nenešti, nes parsinešęs jose gyvatę rasiąs. Taigi mūsų kaimo Šeštinių papročiuose randame krikščionybės įkvėptas baltų kultūros pavasarinių aukojimų liekanas. Šie gražūs papročiai ilgam išlaikė kaimo bendruomenės solidarumą.
Tverečėnės šeimininkės per Šeštines piemenukams būtinai duodavo ką nors skanesnio – „šeštinaičio“, „kad žirniai geriau derėtų ir kiaulės daugiau paršiukų atsivestų“. Seniau tą dieną Rytų Aukštaitijoje būdavo verdami žirniai su kiaulės koja. Žeimelio apylinkių šeimininkės šeimynai per Šeštines išvirdavo po 6, per Sekmines – po 7, o per Devintines po 9 virtinius. Šiaurės Lietuvoje buvo manoma, jog jei per Šeštines giedra, tais metais avys išsiganys sveikos
SEKMINES 05.30
Sekminės – šventė, švenčiama sekmą (t.y. septintą) savaitę po Velykų. Jos metu garbinama augmenija ir naminiai gyvuliai. Miestiečiams ši šventė nebėra tokia aktuali kaip Kalėdos ar Velykos, mat jos metu daugiausia dėmesio skiriama naminiams gyvuliams – karvėms.
Šventės metu ypatinga galia suteikiama jauniems berželiams. Pagonys medį laikė žmogaus ir visos gyvūnijos protėviu. Medis simbolizavo Visatos amžinumą, nesibaigiamumą, gimimą, mirtį ir atgimimą, mat jis žiemą apmiršta, o pavasarį vėl sužaliuoja. Medis simbolizavo ir visą pasaulį: jo šakos – dangų, kamienas – žemę, šaknys – požemį. Beržas išsiskiria iš kitų medžių tuo, kad yra itin gyvybingas – pirmasis pavasarį išsprogsta, auga ir prastoje žemėje.
Sekminių metu namų šeimininkas po jauną berželį įkasdavo iš abiejų namų durų pusių, namiškiai beržų šakelėmis apkaišydavo vartus, puošdavo duris. Tikėta, kad beržai saugo nuo piktų dvasių, neša laimę. Jaunų berželių šakelėmis apkaišomos palubės – tikėta, kad palubėse ant jų ateinančios pasiilsėti klaidžiojančios vėlės. Moterys įsirišdavo į skarelę dvišakę beržo šakelę kartu su duonos gabalėliu ir tokią skarelę prisirišdavo prie liemens. Ji turėjo saugoti nuo nelaimių, gyvatės įkandimo.
Ankstyvą Sekminių rytą piemenys išgindavo karves, o jų ragus apkaišydavo beržų šakelėmis ar net pririšdavo prie ragų ir visus nedidelius berželius. Tikėta, kad tokios karvės bus ramios, sveikos ir pieningos. Bandos bulių puošdavo skerdžius. Piemenėlės puošdavosi beržų vainikais, piemenys už kepurių užsikišdavo lauko gėlių. Parginusius bandą sutikdavo namų šeimininkė. Ji apdovanodavo piemenis kiaušiniais, sūriu, pyragu. Jei pasitaikydavo, kad šeimininkė vaišių pagailėdavo, prie jos karvės ragų piemenys pririšdavo sausų medžio šakų ar net ir kelmą.
Liaudyje dar gyvas priežodis – „Ko spoksai, kaip sekminių karvė“. Kokia ta sekminių karvė? Ko gero, išpuošta, pamaitinta ir pagirdyta, lepi ir tingi, gal nesuvokianti, kodėl tie žmonės šiandien taip ją myluoja ir rėdo gamtos apdarais.
Įvairiose Lietuvos vietose skirtingai – vienur po pietų, kitus vakare ar net per naktį vykdavo „Piemenų pautienės (kiaušinienės)“. Piemenys dainuodavo dainas, kepdavo kiaušinienę. Senais, pagoniškais laikais, kiaušinienė buvo aukojama dievams, kad banda būtų sveika, karvės pieningos. Suvarę į vieną krūvą gyvulius, piemenys mesdavo per juos žalią kiaušinį. Sudužęs kiaušinis buvo geras ženklas – kad gyvuliai bus sveiki ir vaisingi. Sudužęs kiaušinis reiškė ir tai, kad bus gera vasara, užaugins didelį derlių.
Antrąją Sekminių dieną vykdavo dar įdomesnės apeigos. Susirinkęs jaunimas vaidindavo vestuves. Merginos pasipuošdavo beržų, vaikinai – gėlių vainikais. Vestuvės buvo vaidinamos su visomis smulkmenomis – pradedant žvalgybomis, sužadėtuvėmis, baigiant pačia švente ir net vestuviniu guoliu. Vestuvinis guolis buvo padaromas iš suremtų beržų šakelių. Regis, šie jaunimo išdykavimai buvo nekuklūs. Jauniesiems sugulus, kiti stebėdavo juos pro beržų uždangą. Tokios vestuvinės apeigos buvo rengiamos, siekiant paskatinti žemės ir gyvulių vaisingumą. Moters organizmas tiesiogiai sietas su žeme. Tikėta, kad vaisinga motina gali paskatinti žemės vaisingumą.
Į Lietuvą atėjus krikščionybei, Sekminės tapo krikščioniška švente. Sekmadienį bažnyčioje laikomos mišios, altorius puošiamas jaunų berželių šakelėmis, šventinamas vanduo.

Leave a Comment