AŠ- PASAULIO ŠVIESA

TURINYS

ĮVADAS 2
I. Šviesa Senajame Testamente 2
1. Šviesa Jobo, Išminites ir Psalmių knygose 3
2. Pranašų pranašaujama šviesa 4
II. Šviesa Naujajame Testamente 5
III. Šviesa Judaizmo tradicijoje 7
1. Žydų šventyklos reikšmė 7
2. Tradicinės žydų šventės 8
IV. Jėzaus mesijinė kilmė ir Jo dieviškumas 9
V. “Tai gal ir mes akli?” (JN 9,40) 11
IŠVADOS 13
BIBLIOGRAFIJA 15Įvadas
Šv. Rašte žodis „šviesa“ turi daug reikšmių. Šis terminas turi nemažai skirtingų reikšmių, vis dėlto apimančių kažką bendra. Pirmasis juslinis analogas – tai ta šviesa, kurią mes matome. Ji gali būti suvokiama, tiek prigimties, tiek malonės lygmenyje, kaip vidinės šviesos simbolis, kurią gauname iš Dievo. Pagaliau kitas analogas yrra Dievas: „Dievas yra šviesa“ (1Jn 1,5).
Visame šv. Rašte žodis „šviesa“ pavartotas tikrai ne vieną kartą. Atidžiau panagrinėjus tas eilutes, kuriose randamas šis žodis, pastebėsime, kad šviesos įvaizdžiu yra pridengiama pati Dievybė. Ir ne veltui antrasis Švč. Trejybės asmuo – Kristus skelbia: „Aš – pasaulio šviesa“ (Jn. 8, 12).
Šiame savo bendrame darbe pirmiausia, pasitelkę mums prieinamą ir surinktą literatūrą, bandysime panagrinėti kokią vietą užima šviesos simbolis šv. Rašte. Kaip ji buvo suvokiama Senajame Testamente ir pristatoma pranašų lūpomis, ir kaip ją pristato pats Jėėzus. Antroje savo darbo dalyje panagrinėsime evangelisto Jono pristatytą aplinką, kurioje šiesos personifikaciją Jėzus priskiria sau ir kaip kulminacija nuskamba: „Aš – pasaulio šviesa“. Taip pat pažvelgsime ir į žydų tradiciją bei judaizmo aplinkoje vyravusią švenčių dvasinę šviesos, džiaugsmo vienybę, kokią įtaką ta

ai galėjo turėti šiam Jėzaus pasakymui.I. Šviesa Senajame Testamente
Šviesa yra labai svarbus reiškinys žmogaus gyvenime. Kur esti šviesa, ten jinai skleidžia ir šilumą. O be šilumos negali egzistuoti jokia gyvybė. Todėl jau pačioje Šventraščio pradžioje Dievas sukūręs pasaulį ištaria: „Tebūnie šviesa“ (Pr1, 3). Dievas, būdamas pats šviesa ir pasauliui nori duoti jos, būdamas Meilė ir iš meilės su žmonija nori dalintis tuo, kas geriausia – būtent šviesa. Čia galima prisiminti ir graikų mitologinį personažą Prometėją, kuris pavagia iš Olimpo dievų ugnį, šviesos ir šilumos šaltinį, ir atiduoda žmonėms. Bet vėliau dievų už tai žiauriai nubaudžiamas. Krikščionių Dievas ne toks. Jis pačioje pasaulio sukūrimo pradžioje šviesa dalijasi su visais kūriniais.
Pati šviesa – tai vilties, optimizmo, geros naujienos ar žinios simbolis. Juk visada po tamsos ir baauginančios nakties malonu sulaukti saulėtekio. O saulėtekis – žymi naujos dienos pradžią. Tai atskaitos taškas, kada viską gali pradėti iš naujo. Tai gera galimybė ne tik dieną, bet ir visą gyvenimą pradėti iš naujo. Be to, šviesa ir naujos gyvybės pradžia! Juk neretai kai gimsta kūdikis sakoma, kad jis išvydo dienos šviesą.1. Šviesa Jobo, Išminites ir Psalmių knygose
Apie „šviesą“ gausiai savo dejonėse kalba vienas iš Biblinių personažų – Jobas. Jis negailestingai prakeikia tą dieną, kada ji jam leido išvysti dienos šviesą. Jo lūpomis iš
štarti žodžiai, kad „Teaptemsta aušros žvaigždė, tesiilgi ji šviesos, bet nesulaukia“ (Job 3, 9) yra baisus prakeikimas, atimantis svarbiausia – šviesą. Arba kitoj vietoj skausmų iškamuotas Jobas sušunka: „Kodėl gi jis [Dievas] duoda šviesą nelaimingiesiems, o gyvybę – sielvartaujantiems“ ( Job 3, 20). Tai tik patikslina ankstesnį pasakymą, kad gyvybės atsiradimas siejasi su šviesa. Juk Bažnyčia moko, kad naujos gyvybės atsiradime su gimdytojais bendradarbiauja ir Dievas, kuris jau pačia savo prigimtimi yra šviesa!
Girdėdami Jobo dejones, jo draugai ramina kalbėdami apie nedorėlį, kur „šviesa jo palapinėje aptemusi ir žibintas virš jo galvos užgesintas“ (Job18, 5) ir ragina Jobą atgailauti už neva esamas jo nuodėmes. Juk tik nedorieji kenčia, o teisieji džiaugiasi Viešpaties palaima. Tai patvirtina ir 112 psalmė, kuri kalba, kad „Jis (t. y. Dievas) lyg šviesa, šviečianti tamsoje doriesiems“.
Juk žydai visada tikėjo, kad, jei žmogus laikosi Dievo įsakymų, tai ir Dievas žmogų gelbi iš nelaimių, o jei Jį ir Jo įsakymus ignoruoja, tai ir jis atitraukia savo laiminančią ranką nuo nedorėlio galvos. Be to, Jobo draugas Bildadas primena, kad iš nedorėlio atimama šviesa, kuri yra dalelė dieviškumo. Panašios ir Jobo knygos 22, 18 bei 25, 3 skyrių eilutės, kurios byloja apie tai, kad Dievas teikia šviesą žmonijai, ypač gausiai duoda jos teisiesiems. Ypač įspūdingas 38 Jobo knygos skyrius, kur Dievas į Jobo klausimus atsakinėja kl
lausimais. Labai stipri 12 eilutė, kur Dievas Jobo klausia „Argi kada nors savo gyvenime esi įsakęs, kad ateitų aušra ir prasidėtų diena“ (Job 38, 12). Kaipgi žmogus gali įsakyti tam, kas yra atskaitos taškas, pradžia kažko naujo! Tai gali padaryti tik tas, kuris yra Šviesa, kuris yra „amžinai nauja pradžia“.
78 psalmės 14 eilutė vėlgi patvirtina teiginį, kad vienas iš Dievo pasireiškimo būdų yra šviesa. Ji sako, kad „dieną vedė juos debesis, o kiekvieną naktį – ugnies šviesa“ (Ps 78, 14). Pačiu sunkiausiu ir nedėkingiausiu metu, kada žmogų spaudžia vargai ir sunkumai, kada sieloje pasidaro tamsu lyg naktį, netikėtai pasirodo Viešpats „apsisiautęs garbe ir didybe, apsigaubęs šviesa lyg drabužiu“ (Ps 104,1 – 2) ir nušviečia tamsybes, pripildydamas jas akinančios šviesos bei šilumos.
Antai Išminties knygos autorius, kalbėdamas apie išminties šaltinį Dievą, pateikia vieną iš daugelio išminties definicijų: “Išmintis – amžinosios šviesos atspindys” (plg. Iš 7,26). Taigi, Dievas turėdamas išminties raktus ir ją atskleisdamas kam tik to nori, apibūdinamas kaip amžinoji šviesa, o išmintis – kaip tos šviesos atspindys.
Jau Išėjimo knygoje skaitome: „Dieną Viešpats, rodydamas kelią, ėjo pirma jų debesies stulpu, o naktį – ugnies stulpu, teikdamas šviesos, kad jie galėtų keliauti dieną ir naktį“ (Iš 13,21). Bet tai nebuvo dar tai ką pranašavo Izaijas: „tauta, gyvenusi tamsumoje, pamatė didžią šviesą; gyvenantiems nevilties šalyje užtekėjo šviesybė“ (Iz 9, 1). Ši pr
ranašystė vėliau išsipildė ir vėliau suskambėjo taip: „Aš esu pasaulio šviesa“ (plg.Jn 8,12).2. Pranašų pranašaujama šviesa
Izaijas yra tas pranašas, kuris nepaliaujamai kalba apie ateisiančią „šviesą tautoms“ (plg. Iz 5, 14). Tai atsispindi Iz 49,6; 51,4. Čia labai panašios vietos kaip ir Jobo knygoje, kur kalbama, kad blogieji skendi tamsoje, o geriesiems „tamsa tampa šviesi, kaip dienovidis” (Iz 58,10).
60 Izaijo pranašystės skyrius kalba apie naujojo, kitokio, pasikeitusio Siono Šlovę. Štai kaip Izaijas šio skyriaus pradžioje sušunka: „Kelkis, nušvisk! Tavo šviesa atėjo, Viešpaties šlovė virš tavęs sušvito! Nors žemę gaubia sutemos ir tautas dengia tamsybės, virš tavęs šviečia Viešpats” (Iz 60, 1 – 2). O su Viešpaties atėjimu ir atnešta šviesa pagerėja ir pats Izraelio tautos ekonominis, socialinis, kultūrinis bei religinis gerbūvis. Tada „Tau dienos šviesa nebebus saulė nei naktį nebešvies mėnulis, bet Viešpats bus tau amžina šviesa, Tavo Dievas – tavo spindesys. Tavo saulė niekada nebenusileis nei tavo mėnulis nesudils, nes Viešpats bus tau amžina šviesa (Iz 60,19 – 20). Argi tai neguodžiantys pranašo žodžiai!?
Pranašo Danieliaus knygoje, kuri datuojama VI a. pr. Kr., randame įrašą, kur sakoma: „Jis [Dievas] apreiškia, kas gilu ir paslėpta, jis žino, kas yra tamsybėje, nes jame yra šviesa „(Dan 2,22).
Ozėjas savo pranašystėse sklebia, kad Viešpaties nuosprendis „nutviks kaip šviesa“ (plg. Oz 6,5). O kodėl taip gali neatsitikti, jei jis pats yra Šviesa!
Štai pranašas Amosas perspėja nuo Dievo nusigręžusią tautą: „Vargas laukiantiems Viešpaties dienos! Kodėl jūs laukiate Viešpaties dienos? Ji tamsybė, o ne šviesa!” (Am 5,18). Tai labai paradoksali eilutė, palyginus su kitų pranašų skelbimu. Bet panagrinėjus visą kontekstą suvoki, kad atėjusi Pasaulio Šviesa sušvis tik teisiesiems, o ne nusidėjėliams. Pastariesiems tai bus tamsos ir ūkanos metas ir šią tamsą galės išsklaidyti tik atsivertimas.
Pranašas Michėjas į desperatišką savo ir savo tautos likimą žvelgia su viltimi. Jis sušunka; „Nors ir parpuoliau, vėl kelsiuos, nors sėdžiu tamsybėje, Viešpats mano šviesa. Turiu pakelti Viešpaties įniršį, kol jis apgins mano bylą ir jis išves mane į šviesą” (Plg. Mch 7,8 -9).II. Šviesa Naujajame Testamente
Naujajame Testamente nenutrūksta, bet realizuojasi kalbos apie Šviesą. Pildosi pranašo Izaijo žodžiai: „Tamsybėje tūnanti tauta išvydo skaisčią šviesą, gyvenantiems ūksmingoje mirties šalyje užtekėjo šviesybė“ (Mt 4,16), cituoja Izaiją Matas savo evangelijoje. Jau pirmajame savo pamoksle Jėzus paskelbia: „Jūs – pasaulio šviesa“ (Mt 4,14). Jei Senajame Testamente buvo kalbama, kad Dievas yra šviesa ir jos šaltinis, tai Jėzus primena, jau visų užmirštą tiesą, kad ir žmogus turi dalelę panašumo į patį Dievą, nes yra sukurtas pagal jo paveikslą (plg. Pr 1,27). Tad jei Dieviškame atvaizde žėri daugelio pranašų minima skaisti šviesa, tai mes, būdami panašūs į jį, taip pat turime dalelę tos dieviškos šviesos, kurią, nuolat nusigręždami nuo Dievo užgesiname. Jėzus primena: „ Jūs pasaulio šviesa“ (Mt 5,14); tad jei tokie buvote, ir vėl iš naujo per savo atsivertimą tapkite! Jėzus visus kviečia atsiversti, kad galėtume supanašėti su Dievu ir vadintis Jo vaikais.
Jėzaus atsimainymo sceną evangelistas Matas pateikia taip: „Jo veidas sužibo kaip saulė, o drabužiai tapo balti kaip šviesa“(Mt 17,2). Tai akivaizdus įrodymas, jog pasakymas „Aš – pasaulio šviesa” yra teisingas bei kviečiantis ir mus tokiais būti.
Pavarčius Jono Evangeliją, ypač jo prologą, nesunku šiai knygai priklijuoti „šviesos evangelijos“ etiketę. Jau pačioje prologo pradžioje, 4 eilutėje, skaitome: „Jame buvo gyvybė, ir ta gyvybė buvo žmonių šviesa“ (Jn 1,4). Kai kalbama apie Joną Krikštytoją, tai vėl sakoma, kad „Jis atėjo kaip liudytojas, kad paliudytų šviesą“ (Jn 1,5). Arba kitur: „Jis pats nebuvo šviesa, bet turėjo liudyti apie šviesą“ (Jn 1,8). Sekanti Jono evangelija eilutė liudija, kad: „Buvo tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų, ir ji atėjo į šį pasaulį“ (Jn 1,9). Tai antras Dieviškosios Trejybės asmuo, kuris paskelbs – Aš esu pasaulio šviesa. Arba kitoje vietoje randame: „atėjo šviesa į pasaulį, bet žmonės labiau mylėjo tamsą nei šviesą“ (Jn 3,19). Jono 8,12 užtvirtina: „Aš – pasaulio šviesa. Kas seka manimi, nebevaikščios tamsybėje, bet turės gyvenimo šviesą“. Ką anksčiau pranašai tik pranašavo, dabar pats Dievo Sūnus visa tai bailiai paskelbia. Kitur vėl: „Kol esu pasaulyje, esu pasaulio šviesa“ (Jn 9,5).

Įžengdamas į Jeruzalę Jėzus kalbėjo: „ Jau nebeilgai šviesa bus tarp jūsų. Vaikščiokite, kol turite šviesą, kad neužpultų jūsų tamsa”(Jn 12,35). Ir dar viena labai svarbi vieta: „Kol turite šviesą, tikėkite ja, kad taptumėte šviesos vaikai“ (Jn 12,36). Juk Jėzus ir atėjo į žemę, kad galėtų vėl mumyse pažadinti šviesą, kuri daro mus panašius į Dievą, skelbiantį – „Aš pasaulio šviesa.“
Jėzaus misija akivaizdi Jn 12,46, kuri teigia, kad: „Aš atėjau į pasaulį kaip šviesa, kad visi, kurie mane tiki, neliktų patamsyje“.
Ne tik Senajame, bet ir Naujajame Testamente Dievas pasirodo spindintis šviesoje. Tai paliudija fariziejaus Sauliaus, vėliau apaštalo Pauliaus liudijimas, aprašytas Apd 22, 6 ir 26,13 skyriuose: “Kai keliavau ir artinausi prie Damasko, apie vidurdienį staiga iš dangaus mane apsiautė stipri šviesa” (Apd 22,6) arba kitoje vietoje tas pats paliudijimas karaliui Agripai: “Kelyje, vidurdienį, karaliau, aš staiga išvydau, kaip mane ir mano kelionės draugus iš dangaus apsiautė šviesa, skaistesnė už saulę” (Apd 26,13). Taip pat atsitinka ir Petrui, kai jis buvo įmestas į kalėjimą. Apaštalų darbų knyga tai aprašo taip: „Staiga ten atsirado Viešpaties angelas, ir kamerą nutvieskė šviesa“ (Apd 12,7).
O štai Apd 13,47 byloja, kad Jėzaus misija (žr. Jn 12,36) – padaryti mus „šviesos vaikais“ nebuvo bergždžia. Tai liudija apaštalas Paulius teigdamas, kad Viešpats jam sakęs: “Paskyriau tave, kad būtum šviesa pagonims, kad gelbėtum juos iki pat žemės pakraščių“ (Apd 13,47). Paulius tikrai buvo „šviesos vaikas“, švietęs visam pagoniškam pasauliui. Jis neliko abejingas tam, kuris sakėsi: „Aš pasaulio šviesa“. O ar jis galėjo kitaip pasielgti, jei pats, netoli Damasko, išvydo Jį patį šviesos pavidalu! Todėl apaštalas Paulius ir ragina ne tik efeziečių .bendruomenę, bet ir mus visus: „Pabusk, kuris miegi, kelkis iš numirusių, ir apšvies tave Kristus“ (Ef 5,4).
Ir baigiant odisėją po šv. Raštą ir ieškant šviesos apraiškų Senajame ir Naujajame Testamentuose baigsiu Jono laiško ištrauka: “Tai žinia, kurią esame išgirdę iš jo ir skelbiame jums, kad Dievas yra šviesa ir nėra jame jokios tamsybės. Jei vaikščiojame šviesoje, kaip ir jis yra šviesoje, mes bendraujame vieni su kitais, ir jo Sūnaus Jėzaus kraujas apvalo mus nuo visų nuodėmių“ (1Jn 1,5.7).III. Šviesa Judaizmo tradicijoje
Savęs ir savo mokslo pristatymui, Jėzus išnaudojo visas žydiškos kultūros, kokios tik įmanomos tautos tradicijoje, galimybes. Kad atskleistų save bei išaiškintų savo misijos esmę, Jis pasinaudoja žydų švenčių simbolika.1. Žydų šventyklos reikšmė
“Pagonių atriumas” buvo svarbiausia Jeruzalės gyventojų ir į ją atvykusių susirinkimų vieta. Žydai čia rinkdavosi pasiklausyti žymių Įstatymo mokytojų, kurie vieni ar savo mokinių apsuptyje diskutuodami mokydavo kitus. Pagonys čia rinkdavosi aptarti svarbių reikalų, kaip būdavo įpratę savo miestų forumuose. Žydų didžiųjų švenčių metu “pagonių atriumas išvirsdavo tiesiog į viešąjį turgų” . Apskritai, tai buvo vieta, kuri labiausiai traukė visus smalsuolius dėl šimtų, ar net tūkstančių priežasčių.
Taigi Jėzus, kuriam gerai buvo žinomas žydų mentalitetas, papročiai, gyvos tradicijos, atvykęs į sostinę, tautos šventės metu, tęsė savo mokymą, eidamas ten, kur gausiausiai rinkdavosi žmonės, – šventykloje.
Pagonių atriumo rytuose, į Kedrono upelio pusę, stovėjo garsus portikas, vadinamas “Saliamono” vardu, jo prieangyje Jėzus ir skelbė dieviškąją žinią. Čia, šventyklos iždinėje, Jėzaus pasakyti žodžiai “Aš pasaulio šviesa” nebuvo atsitiktiniai, kaip jau minėjau anksčiau, Jis specialiai pasinaudoja žydų švenčių simbolika laukdamas savo klausytojų reakcijos ir tai Jis padaro ne vieną kartą. Žmogumi tapusi išmintis, kuri Jn 7,37 kvietė visus trokštančius ateiti pas Jį, dabar pasireiškia kaip “pasaulio šviesa”. Šis Jėzaus atributas kaip tik pasirenkamas prisitaikant prie tautos tradicinių švenčių apeigų.2. Tradicinės žydų šventės
Anuo metu, organizuojant džiaugsmo šventes, žydų pasaulėjautai buvo būdinga vandens, džiaugsmo, šviesų dvasinė vienybė . Manau, šiuos drastiškus žodžius Jėzus ištaria įtakojamas ne vien tomis dienomis vykusios šventės, bet galime racionalų pagrindą rasti ir kitose šventėse.
Jėzui lankantis sostinėje kaip tik vyko Padangių (Palapinių) šventė, viena iš trijų didžiųjų žydų švenčių. Ji švenčiama nuo 15 – 21 Tishri mėnesio, kas atitinka mūsų rugsėjo pabaigą – spalio pradžią. Ši šventė primena žydams tautos keturiasdešimt metų buvimą tyruose. Taipogi ji švenčiama dar kaip padėkos šventė už nuimtą derlių. Tai yra viena iš džiugių švenčių, kurios metu šventykla būna gausiai apšviečiama. Jau nuo pirmo šventės vakaro žmonės, nešini palmių, mirtų, žilvičių šakelėmis, būriuodavosi šventyklos išoriniame atriume. Pradėjus temti, buvo uždegama galinga džiaugsmo ugnis: kunigai uždegdavo didžiuosius žibintus, kurie būdavo iškelti ant aukštų liktorių, o susirinkusieji užsidegdavo savo atsineštus žiburius. Kunigas nešinas degantį fakelą apeidavo aplink altorių, atmenant Jahvę, kuris dykumoje naktį rodė kelią keliaujančiai tautai, pristatant Dievą kaip Izraelio šviesą. “Tarp šių mirgančių šviesų vykdavo šventiniai žaidimai, tarp kurių svarbiausi būdavo atriumo viduryje atliekami šokiai. Tuo tarpu levitai, susibūrę ant vidinio atriumo laiptų, giedodavo himnus. Svarbiausieji šokių dalyviai būdavo tautos vyresnieji ir žymieji mokytojai, kurie kits su kitu lenktyniaudavo, kas ilgiau pajėgs šokti, laikydamas rankoje degantį žiburį” . Taigi tokios linksmos nakties nuotaika ir pats šviesos žaismas, daugybės žiburių efektas išlikdavo žmonėse per visą šventės oktavą, todėl ir Jėzus, pats dalyvavęs ir matęs žmonių emocijų bangą, prisitaiko šias apeigas sau.
Kai kurie šaltiniai liudija, jog Jėzaus pasakymui „Aš – Pasaulio šviesa“ įtakos galėjo turėti ir Hanuko šventė. Maždaug tuo pat metu, kai krikščionys švenčia Kalėdas, judėjai švenčia Hanuko (šviesų, pašventinimo) šventę. Joje yra minima Judo Makabėjaus pergalė prieš Sirijos valdovą Antiochą IV Epifaną ir antrosios Jeruzalės šventyklos pašventinimas 165/4 m. pr. Kr. Šventės metu, žydai kas vakarą degindavo žiburius ar tai namuose, ar tai sinagogose.
Šitoks gyvas žydų tradicijų laikymasis buvo svarus akstinas, turėjęs įtakos Jėzui prabilti apie savo misijinį tikslą, skelbiant dieviškąją žinią.
Taigi, iš šių tradicinių žydų švenčių, nors ir švenčiamų skirtingu metų laiku, išskiriamas bendras, abi šventes vienijantis, bent jau dvasiniu vienybės ryšiu sietinas akstinas, kuriuo ir pasinaudoja Jėzus, būtent, – šviesa.IV. Jėzaus mesijinė kilmė ir Jo dieviškumas
Kalbėdamas miniai ir rodydamas šviesoje skendinčią šventyklą, Jėzus pareiškė, jog Jis yra pasaulio šviesa. Lygindamas save pasaulio šviesai, tuo pačiu save pristato esant Mesiju, nušviečiančiu kelią į išganymą dieviškos šviesos spinduliais.
Judaizmas šviesa laikė Mozės įstatymus ir Jeruzalės šventyklą, todėl Jėzaus, kurio liudijimas – „Aš – Pasaulio šviesa“ fariziejams pasirodo netikras, nuskamba labai revoliuciastingai. Taigi nenuostabu, kad to pasėkoje kilo konfliktas „apie Jėzaus misijinę kilmę ir jo dieviškumą“ .
Išties, dėl fariziejų bukumo, tikėjimo aklumo, nenoro pažinti tiesą, kad nepasirodytų, kokie jie iš tikro yra, jie nė kiek neįsigilinę į Jėzaus posakį, pradėjo priekaištauti. “Žodžiais: Aš – pasaulio šviesa Kristus paskelbė savo vienybę su Dievu ir Savo ryšį su visa žmonija” . Nors Jėzus ir žadėjo gyvenimo šviesą, rodė stebuklingų ženklų, tačiau žmonės neatpažino Jo kaip žadėtojo Mesijo, tik apkaltino šventvagyste ir palaikė pamišėliu. Netgi išminties sferoje, kuri pasireiškia kaip “pasaulio šviesa”, evangelistas leidžia fariziejams kvailai tvirtinti: Tavo liudijimas bevertis, nes Tu pats apie save liudiji (plg Jn 8,13). Kaprizingas priekaištavimas rodo, jog klausiantieji paprasčiausiai nesuvokia Jėzaus skelbiamų dalykų, ir Jo liudijimą laiko beverčiu, bet, iš tikro, jų sprendimas yra kvailas, nes jie, skelbiamas dvasines vertybes, vertina kaip kūniškas. Mat, “kūniškai liudijant apie kriminalines bylas, užtekdavo dviejų liudininkų (Įst 19,15)” , taigi jie to paties principo laikosi ir šiuo atveju, nors tai yra nesuderinami dalykai. Patys matome, jog šie žodžiai skamba kaip liudijimas, tačiau tai yra Dievo liudijimas, žinios apie save perdavimas .
Jei įdėmiai peržvelgtume Ketvirtąją Evangeliją, turėtume nustebti – joje iš viso nėra žodžio “liudininkai”, po tokio netikėtumo, tarsi išnyksta tai, apie ką iš tikrųjų Jono “liudijime” kalbama. Šiame mūsų turimame fragmente, evangelistas Jonas vietoj “du liudininkai” vartoja “du žmonės”, kas semitine prasme reikštų “du asmenys”: Tėvas ir Žodis (Logos), liudijantys apie Žmogaus Sūnaus garbingumą. Jėzus čia parodomas tik kaip skelbiamų tiesų įkūnijimas, lyg nusižeminęs žmogus pareiškęs: ”Aš nieko nedarau iš savęs” (Jn 8,28). Visgi Dievo apreiškimo niuansų galima ir neišgirsti, juk Šv. Raštas aiškiai sako: “Aš esu” (Jn 8,12) arba “Liudiju aš pats apie save” (Jn 8,18). Tačiau, jei žvelgsime giliau, tai minėtoje 18 eilutėje, jau iššaukiamas naujas klausimas, – kur yra tas tėvas, kuris liudija? Šioje vietoje ir išryškėja fariziejų pasimetimas: dar Jn 6,42 žydai tikėjo, kad pažįsta “tėvą ir motiną”; Jn 7,27 – dar buvo aišku “Iš kur?”; Jn 7,52 – tvirtai buvo įsitikinę, jog Galilėja yra tėvynė; na, o dabar – “Kurgi tavo Tėvas?”(Jn 8,19).
Atsisakydami pripažinti Jėzų esantį Dievo Sūnumi, tuo pačiu jie atsisako pripažinti ir Tėvą, kuris yra siuntęs Jėzų. Anot Jėzaus, “nors žydai save ir laiko Abraomo palikuoniais ir Dievo vaikais, netikėjimu ir neapykanta jie save padaro velnio vaikais” , nes tikrieji Abraomo vaikai nebūtų norėję nužudyti tą, kuris skelbia Dievo Jam perduotą tiesą. Vien kilmė iš Abraomo giminės nieko nereiškia, giminystė su juo įrodoma tik charakterio panašumu, jo dvasios perėmimu, tąsa tokių pat darbų, kuriuos jis darė. Todėl Jėzus ir ragino juos išgirsti bei priimti dieviškąją žinią, kad galiausiai nusimestų juos slėgusį vergystės jungą, mat, “žmogaus laisvė galima tik tuomet, kai susivienijama su Kristumi” . Bet po šio Jėzaus paraginimo, fariziejai dar labiau tik susierzino. Todėl Jėzus, matydamas kunkuliuojančią priešiškumo aistrą “pasislėpė ir išėjo iš šventyklos” (Jn 8,59)V. “Tai gal ir mes akli?” (JN 9,40)
Regis, pamokslas apie dvasinę šviesą nesudarė jokio matomo įspūdžio, tik sukėlė priešiškumą, ko pasėkoje, kai kurie Jėzaus priešai net norėjo jį užmušti akmenimis. Evangelistas Jonas papasakoja apie žmogaus, kuris nuo gimimo buvo aklas, pagydymą, apie fizinės šviesos atgavimą, kuris, kaip matome, padarė įspūdį. Galbūt šiam įvykiui pasisekimo turėjo tai, jog jau buvo pasibaigusi Padangčių šventė, buvo praėjęs tas didysis šurmulys ir žmonės buvo kiek aprimę.
Neregio išgydymas yra šeštasis Jėzaus padarytas ženklas, patvirtinantis, jog Jis yra pasaulio šviesa. Aklojo pagydymu buvo atskleista dar viena apraiška, jog Jėzus yra Dievo siųstasis, per kurį žmonės turi pamatyti ir suvokti besireiškiančią Dievo malonę. Šiuo įvykiu atskleidžiamas Dievo artumas pasauliui.
Kaip anksčiau minėtąjį įvykį šventykloje, taip ir šį, seka konfliktas, ilgas ginčas su fariziejais, kurie nenori atpažinti Dievą Jėzuje. Šiame evangelijos fragmente pasitvirtina kiek anksčiau evangelisto Jono pasakyti žodžiai (Jn3,20), fariziejai neapkenčia šviesos, nenori jos pamatyti, kad nebūtų Dievo apšviesti, nes kitaip, – viešai pasirodytų, kokie iš tikro yra jų darbai. Mat klystantis, blogas žmogus visada stengiasi pasirodyti geru. Teisingai pastebi Šv. Augustinas, “liguistoms akims šviesa yra nepakenčiama, kai sveikoms – maloni” . Nusidėjėlis net ir pats sau nenori šviesos, kurią teikia tiesos pažinimas, nes jis mėgsta nusidėjimus ir nori juose pasilikti. Priešingai fariziejams, tiesiog žėrintis pasitikėjimu Jėzumi, pristatomas pagydytasis neregys. Taigi priešingose pozicijose stoja tikėjimas ir netikėjimas Žmogaus Sūnumi. Aklojo tikėjimas ir Dievo matymas Jėzaus asmenyje yra priešprieša fariziejų “aklumui”. Evangelistui Jonui “tikrasis stebuklas nėra vien fizinis regėjimas, bet atpažinimas tikėjimu Jėzaus, Žmogaus Sūnaus” . Anot evangelisto, visi žmonės gimsta akli, ne tiek fizine, kiek dvasine prasme, todėl “aklasis nuo gimimo” yra kiekvieno žmogaus įvaizdis. Neregio išgydymo pasakojime, Jonas mums kalba apie “simbolinį vandenį, ateinantį į pasaulį per Jėzų” . Kaip šis aklasis apsiprausė Siloamo tvenkinyje, taip šitame vandenyje turi praustis visa žmonių giminė, kuriai trūksta šviesos. Joks žmogus neturi savy šviesos, kad pajėgtų išeiti iš tamsos, kurioje klaidžiodamas, apgraibomis bando spręsti būties klausimus. “Vaikščioja tamsybėse, nes neturi gyvenimo šviesos (Jn8,12). Tik Dievo šviesa tegali išsklaidyti žmogaus tamsą ir apreikšti gyvenimo šviesą, nes tik Dieve žmogus gali atrasti gyvenimą” . Nelengva žmogui pripažinti save neregiu, bet kaip tik tas, kuris pripažįsta save dvasios neregiu gali praregėti ir matyti.IŠVADOS
Senajame Testamente šviesa spindi teisiesiems, o nedorieji tamsybėse skendi. Tai paliudija Jobo, Išminties bei Psalmių knygos. Ir šviesa čia ateina kartu su Viešpaties malone, kurios nusipelno tie, kurie Jį myli ir Jo įsakymų laikosi.
Pranašai taip pat skelbia, kad „Viešpats yra šviesa“ (Dan 2,22), kuri spindi tik teisiesiems. Izaijas yra tas pranašas, kuris nepaliaujamai kalba apie ateisiančią „šviesą tautoms“ (plg. Iz. 5,14).
Naujajame Testamente ne tik Jėzus prisistato kaip: „Aš – pasaulio šviesa (Jn 8,12), bet ir visai žmonijai primena, kad ir „Jūs pasaulio šviesa“ (Mt 5,14). Juk Jėzaus misija ir yra priminti mums, kad esame sukurti pagal Dievo paveikslą (plg. Pr 1,3). Jėzus tam ir atėjo į pasaulį, kad mes taptume „šviesos vaikai“ (plg. Jn 12,36).
Akivaizdu, jog Jėzui, kuriam gerai buvo žinomas žydų mentalitetas, gyvoss tradicijos, papročiai, buvo puiki metodinė priemonė savo misijinio tikslo pristatymui. Ir aiškiai matome, Jis tai išnaudojo, taip paskelpdamas savo vienybę su Dievu ir ryšį su visa žmonija.
Deja, ne visi Abraomo palikuonys priėmė žadėtąjį Mesiją, priešingai, Dievo pažadų Abraomui ir Įstatymo paveldėtojai neapkentė, jautė priešiškumą Jėzui, laikė Jį pamišėliu. Viso šio konflikto priežastis buvo tai, jog Jėzaus oponentai nematė ar paprasčiausiai nenorėjo matyti Dievo Jėzaus asmenyje.
Visos, tikrosios Jono evangelijoje regimo ginčo šaknys vijasi apie Jėzaus misijinę kilmę ir Jo dieviškumą, todėl toks fariziejų tardymas ir prietaringumas, užsispyręs netikėjimas tuo, kas akivaizdu, kaip tik atveria žmonėms akis, ir būtent tai nulemia iškylantį klausimą, – ar Dievas galėtų daryti tokius galingus darbus apgaviko rankomis?
Aklojo pagydymas yra aiškus įrodymas tos dieviškosios žinios, kurią skelbė Jėzus ir tuo pačiu Jono evangelijos mokymo pagrindimas, kad kiekvienas žmogus gali tapti Dievo vaiku. Gimęs nuodėmėje – turi atgimti.
Vertėtų prisiminti, jog pirmojoje Biblijos knygoje, sukūrimo aprašyme, Dievo sukurtoji šviesa prasiskverbia pro tamsą. Nuo to laiko šviesa yra žmonių paguoda ir džiaugsmas. Paskutinėje Biblijos knygoje, Apokalipsėje, apie dangiškąją Jeruzalę kalbama, jog joje nėra nei saulės šviesos, nei jokių žibintų, taip pat ten nėra ir nakties. Miestui nereikia nei saulės, nei mėnesienos, nes jį apšviečia Dievo didingumas, tautos ten vaikščioja šviesoje. Tarp abiejų, tarp natūralios sukūrimo ir užbaigtumo šviesos, pačioje spindinčioje Dievo didybėje stovi Kristus kaip pasaulio šviesa. Jis yra šviesa, kuri šviečia tamsybėse. Per Apreiškimo žodį, per savo malonės šviesos kovą, Jis, iš esmės, spinduliuoja amžinosios šviesos dieviškumą.BIBLIOGRAFIJA
1. Allan J., Anderson N. ir kt. Pasaulio religijos. Vilnius. 1997.
2. Biblija. / vert. ST Rubšys A., NT Kavaliauskas Č. Antras pataisytas ir papildytas ekumeninis leidimas. Vilnius. 2000.
3. Biblija Sacra Vulgata. / Gryson R. Editionem quartam emendatam. Stuttgart. 1994.
4. Biblijos enciklopedija. Clines D., Drane J.W. ir kt. Vilnius. 1992.
5. Biblijos žinynas / sud. Alexander P. Alexander D. Vilnius. 2001.
6. Burbulys K. Kas slypi Šventojo Rašto žodyje: Biblijos komentarai. Vilnius. 2002.
7. Das Johannes evangelium / erlautart von B. Schwank. D. 2. Dusseldorf. 1968.
8. Gutzwiller R. Meditetionen über Johannes. Zürich-Köln. 1958.
9. Yancey Ph. Jėzus kokio niekada nepažinojau. Vilnius. 2002.
10. La Bibbia di Gerusalemme. / Reduzione di Albiero G. Bologna. 1974.
11. NT egzegezė: Evangelijos pagal Joną komentaras. // Kauno Tarpdiecezinė kunigų seminarija. Kaunas. 1985/6.
12. Philippe M.-D. Sekti paskui Avinėlį. Vilnius. 1999.
13. Ricciotti G. Kristaus gyvenimas. Londonas. 1962.
14. Rubšys A. Raktas į NT. T.2. Vilnius. 1997.
15. Vait E. Su meile iš dangaus. Kaunas. 2000.

Leave a Comment