Baltų religija ir mitologija

Baltų religija ir mitologija
Libertas Klimka

Kokius dievus garbino tolimi lietuvių protėviai, kaip juos įsivaizduodavo, kokias aukas jiems atnašaudavo, kokios pagalbos iš jų tikėdavosi? Kitaip tariant, koks buvo dvasinis mūsų krašto senovės žmonių gyvenimas?

Baltai nesukūrė savo rašto, tad nepaliko ir šventųjų tekstų. Apie jų religiją ir kultus galime spręsti tik iš nedidelių žinučių kaimyninių kraštų kronikose ir metraščiuose, keliautojų pasakojimuose. Pagoniškoji praeitis dar tebebuvo gyva žmonių atmintyje ir XVI a., kai buvo rašomos pirmosios Lietuvos ir Prūsijos istorijos. Po Lietuvos krikšto daug seenosios religijos dalykų virto liaudiškais tikėjimais ir papročiais. Tad sakmėse ir pasakose galima atpažinti mitų nuotrupas. Apie religines praktikas kartais prabyla ir archeologiniai radiniai. O pagal legendas bei padavimus apie įvairias vietoves galima atsekti senovės šventvietes.

Atskirų baltų genčių religinėms sistemoms rekonstruoti trūksta duomenų. Tyrinėtojai žino tik pagrindinius skirtumus tarp lietuvių, latvių ir prūsų tikėjimo. Tačiau bendrumų čia gerokai daugiau, juolab, kad kitados būta ir bendro indoeuropietiškojo pagrindo. Šios kilties tautų religijoms būdinga aukščiausių dievų trejybė. Taip yra ir lietuvių dievų paanteone. Žyniai ir genčių vadai savo globėju laikydavo pasaulio kūrėją Dievą, kariai – griausmavaldį Perkūną, žemdirbiai – požemio valdovą Veliną. Dievai perspėja žmogų apie pavojus ir nelaimes, saugo ir gina jį, moko gyvenimo tiesų ir išminties. Tada žmogus pasijunta saugus, esąs tarsi pa

asaulio centre, jo gyvenimas žemėje – tai būtis tarp gimimo ir mirties, žemės ir dangaus, pasaulio ir dausų.

Dievas laiko pradžioje sukūrė pasaulį – tai, kas yra „po saule“. Dabar jis gyvena dausose, ant akmeninio dangaus skliauto. Jo dvare žaliuoja amžinosios vasaros sodas. Čia žiemoja paukščiai, kurie, sugrįždami iš dausų į gimtinę, parneša pavasario šilumą. Dievas į pasaulį nusileidžia retai. Tik kartais kaip žilas senelis pasibeldžia į kieno nors trobos duris, kad patikrintų, ar žmonės dar nepamiršo jo sukurtų teisybės, gailestingumo, tarpusavio meilės priesakų. Teisuolius jis priglobia po mirties savo dangiškajame sode. Žmogus nebuvo Dievo kūrybos viršūne – jis pasaulyje atsirado atsitiktinai, kažkaip keistai – kūrėjui nusispjovus.

Kasdienius rūpesčius Dievas yra pavedęs tvarkyti savo sūnui Perkūnui. Tai rūstus raudonbarzdis vyras, ginkluotas žaibais ir kirviu, važinėjantis ožiais pakinkytu dviračiu vežimaičiu. Kaai griaudžia, sakoma, kad darda Perkūno ratai. Perkūno pagalbos šaukdavosi kariai puldami priešą. Pavasarį, sugrumėjus pirmajam griaustiniu, sužaliuoja žolė, išsprogsta medžių pumpurai. Šiltąjį pusmetį žmonės Perkūno garbei ruošdavę devynias šventes. Tačiau rudeniop šios dievybės galios silpsta. Gamtoje vis labiau įsivyrauja Perkūno priešininkas Velinas. Jis sutrumpina dieną, sunaikina augmeniją ir galop gruodu surakina žemę. Žiema – jo viešpatavimo metas. Žmonės tuomet nelengvai pragyvendavo iš sukauptų atsargų ir laikomo gyvulių ūkio. Velinas buvo gyvulininkystės globėjas – štai iš kur jo ragai, kanopos, uodega. Velino ga

alios išsenka pavasariop; tada Perkūnas žaibais priverčia jį atrakinti žemę ir išleisti žolę. Nuolatinė Perkūno ir Velino kova suka gamtos ratą. Vieno iš jų pergalė reiškia šiltojo ar šaltojo pusmečio pradžią. Dievybių priešiškumas atspindi tam tikrą socialinę įtampą visuomenėje tarp karių ir žemdirbių, ypač paaštrėjančią, kai ateina duoklių surinkimo metas.

Žemdirbystei tapus pagrindiniu pragyvenimo šaltiniu tikėta, kad pasėlius globojančios ir protėvių dvasios. Rugio grūdas susieja kartų kartas. Vėlės būdavo pagerbiamos, pamaitinamos per visas šaltojo pusmečio šventes – pradedant rudens sambariais bei Vėlinėmis. Į dievus baltai kreipdavosi alkavietėse. Tai būdavo šventosios giraitės, keistai nuaugę pavieniai medžiai, dideli akmenys, šaltiniai ir versmės, alkakalniai. Per gyvąją gamtą – medžius, vandenis, gyvūnus ir paukščius – žmogus kalbėdavosi su dievais ir gaudavo iš jų patarimus. Ypač tą gebėję tapdavo žyniais, kriviais, vaidilomis. Vyriausieji šventikai apeiginius laužus kurdavo pagrindinėse genčių šventvietėse, tokiose kaip prūsų Ramovė, lietuvių Šventaragio slėnis. Žyniams skirdavo trečdalį karuose laimėto grobio. Jie pranešdavo dievų ištarmę svarbiausiais genties gyvenimo atvejais: ar pasiseks karo žygis, sumanyta tolima kelionė, ar užderės derlius, ar tinkama vieta pilies statybai. Dievams būdavo aukojama ir pradedant pagrindinius žemės ūkio darbus – sėją, ganiavą. Rudenį padėkojama už išaugintą derlių. Aukojimo laužo ugnis susiedavo visas kosmoso dalis, pavaldžias skirtingiems dievams.

Žemesniųjų dievybių paskirtis yra dvejopa: tai žmogaus gyvenimą lydinčios ir

r likimą sprendžiančios dievybės bei jo metų darbus globojančios mitinės būtybės. Skirtingos ir jų pasireiškimo erdvės; pirmosios – namų, antrosios – sodybos ir laukų dievybės. Dažnai dievybės sudaro poras, arba papildančias viena kitą, arba visiškai priešingas. Taip jos surašytos ir lentelėje. Ten nurodytos dievybių veiklos sritys ir globojami darbai, jas atspindintys įvaizdžiai bei simboliai. Suprantama, pateiktąją baltų dievų sistemą nereikia laikyti absoliučia tiesa. Tai yra tik tai, ką dabar pavyksta rekonstruoti.

Baltų dievybės
Aukščiausios dievybės

Dievas
Prakorimas, Aukštėjas, Andojas, Nunadievis, Praamžius, Sutvaras, Okopirmas – aukščiausioji baltų dievybė, pasaulio ir dorovės bei moralės principų kūrėjas.
Perkūnas
Diviriksas, Dundulis – griaustinio ir žaibų dievas, karių globėjas. Jo nesantaika su požemio valdovu Velinu sukuria gamtos sezonų kaitą. Tautosakoje vaizduojamas kaip galingas rudabarzdis vyras, važinėjantis dangumi ožiais pakinkytu vežimaičiu.

Velinas
Patolas – gyvulininkystės globėjas, požemio valdovas, tarpininkas tarp gyvųjų ir mirusiųjų. Po Lietuvos krikšto Velinas tapo folkloriniu velniu. Jo kova su Perkūnu išreiškia socialinę įtampą tarp karių ir žemdirbių.

Baltų dievybės
Žmogaus gyvenimą lydinčios ir likimą sprendžiančios dievybės

Laima
Dalia – likimo deivė, prie kūdikio lopšio verpianti likimo siūlą. Jos ištarmes skelbia gegutė, antelė, gulbė. Rašytiniuose šaltiniuose 1666 m. pirmą kartą paminėjo D. Kleinas.
Giltinė
mirties deivė, balta būtybė su gyvatės liežuviu. Jos pasirodymo pranašai – pelėda ir svetimas šuo. Apsaugai nuo giltinės siautėjimo epidemijų metu užtiesdavo kelią į kaimą rankšluosčiu, išaustu per vieną naktį.
Aitvaras
mitinė būtybė, nešanti na

amų šeimininkui vogtus grūdus ir pinigus. Įskaudintas ar įžeistas gali sudeginti namus. Aitvarą esą galima išsiperinti iš juodo gaidžio kiaušinio, prisivilioti grabnyčių žvake arba nusipirkti Rygos turguje. Įvaizdis – skrendantis ugninis žaltys. Ši mitinė būtybė – tarsi alternatyva doru būdu įgytam turtui.
Kaukas
Pagirnis – mitinė būtybė, nešanti namams skalsą ir ūkio sėkmę. Kauką gali prisipratinti šeimininkė, pasiuvusi jam lininius marškinėlius. Kaukas ateinąs iš miško; jo įvaizdis – mažas žmogutis, galintis pasiversti žemės grumstu.
Austėja
bičių ir šeimos mitinė globėja. Jos įvaizdis – bičių motinėlė. Dievybei aukodavo jaunamartė, nuliedama midaus per vestuves.
Bubilas
vaisingumo ir linksmybių dievybė. Jo įvaizdis – bičių tranas.
Javinė
„Rugių boba“, Jievaras – rugio dvasia, jungianti žemdirbių kartas. Jos įvaizdis – pirmasis rugių prapjovų pėdelis („svetys“, „boba“), vėlesniais laikais – pabaigtuvių vainikas.
Kurkas
Pilnitis – mitinė maisto, gausos ir turto būtybė. Vardas žinomas iš prūsiškųjų šaltinių. Jo prašoma auginti brandžias javų varpas, gausinti derlių klojimuose.
Gabija
namų židinio ir duonos deivė. Minima 1615 m. išleistoje J. Lasickio knygelėje „Apie žemaičių dievus“. Iki mūsų dienų išliko paprotys kreiptis maldele į Gabiją, vakare užžarsčius žarijas ugniakure pelenais ir ant jų nubrėžus „pelenų“ kryžių. Vardas kilęs iš žodžio „gaubti“. Pagoniškosios dievaitės funkcijas perėmė šv. Agota. Jos vardo dieną pašventinta duona gelbsti nuo gaisro, gyvatės kirčio, kulkos.
Ragutis
Rūgutis, Raugų žemėpatis – alaus ir duonos raugo dievybė, linksmybių ir puotų mitinis globėjas. Jo šventyklos legendinė vieta yra Vilniuje, Pilies gatvėje. Vardas kildintas iš rago, skirto gėrimui, arba raugo.
Laumės
mitologinės būtybės, doros ir moralės normų sergėtojos, darbštumo skatintojos. Tai pavakarės ir vandenų dievaitės, apdovanojančios neturtingų tėvų vaikus, baudžiančios už godumą ir palaidumą. Jų įvaizdyje yra archajiškosios Deivės Paukštės bruožų, pavyzdžiui, paukščio pėdos.
Velykė
folkloro personažas – senyva moteriškė, vaikams atnešanti margučių ir skanumynų. Tikėtina jos kilmė – prosenoviškoji Deivė Paukštė – pavasario, gamtos atbudimo dievybė, gelbėtoja nuo bado.

Baltų dievybės
Gamtos ciklo ir žmogaus metų darbų globėjai

Mėnulis
senoviška mitinė dievybė. Iš jaunaties prašoma sveikatos ir grožio; pilnaties šviesa laikyta kenksminga žmogui. Pagal Mėnulio fazes kaime iki šiol parenkamas laikas žemės ūkio darbams. Tikėjimas Mėnulio poveikiu buvo išplėtotas ir į socialinį gyvenimą. Iš sakmių aiškėja, kad dievybė sietina su mirusiųjų pasauliu.
Saulė
viena ankstyvųjų mitinių būtybių, tautosakoje įvardijama „motinėle“. Garbinama per saulėgrįžos šventes. Pasak mitų, ją nukalęs dieviškasis kalvis Teliavelis. Saulės kultas daug labiau išplėtotas (arba geriau išliko) latviuose.
Žemyna
viena iš svarbiausių žemdirbių deivių. Tai augalų vešėjimo, žemės derlumo skatintoja, žemės maitintojos dvasia. Ikonografiniuose šaltiniuose užfiksuota maldų Žemynai, pavyzdžiui: „Žemynėle žiedekle, pakylėk mūsų rankų darbus“

Žemėpatis
Žemininkas – žemdirbystės dievas, išreiškiantis žemės gyvybines jėgas, jos vaisingumą. Žemėpačiui aukota suvalius derlių, rudens sambarių metu. Minimas M. Mažvydo „Katekizme“. Ikonografiniu simboliu gali būti šernas (tai mini romėnų istorikas P. K. Tacitas I a.) arba žemės ūkio padargai – arklas, žagrė, jaučių jungas.
Medeina
Žvorūna, Medžiojma – miško žvėrių globėja. Medeiną lydi medžiokliniai šunys. Jos svarbiausioji šventykla, pasak M. Sarbievijaus, buvusi ąžuolų giraitėje Medžiokalnyje, šalia Kražių.
Zuikių dievas
medžioklės globėjas, susijęs su smulkių žvėrelių gaudymu tinklais.
Lazdona
miško gėrybių dievaitė. Tikėtina, kad jos įvaizdis susiformavo lydiminės žemdirbystės laikais. Minima J. Lasickio 1615 m. išleistoje knygelėje „Apie žemaičių dievus“. Dievaitės simbolis – keimerys, dvilypis riešutas.
Giraitis
Puškaitis – miško dvasia, medžių globėjas. Įvaizdis tikslesnio apibūdinimo neturi, mitinė būtybė siejama su miško garsais. Prūsiški šaltiniai teigia jį gyvenantį po šventuoju šeivamedžiu.
Vaižgantas
pluoštinių augalų – linų ir kanapių – augimo globėjas. Jo pagrindinė šventė – trečioji diena po Ilgių (Vėlinių). Dievybės įvaizdis – Rūpintojėlis.
Gabjaujis
Gavėnas – rudens ir žiemos darbų jaujoje (linų apdorojimo ir kūlimo) globėjas. Dievybės įvaizdis – „Kuršis“, šiaudinė pamėklė, nešiojama po kaimą baigiant linamynį.
Ragana
žolininkė ir aiškiaregė. Galimas dalykas, kad neigiamus bruožus jos įvaizdis įgavo po Lietuvos krikšto arba inkvizicijos sukurptų raganų procesų XVI–XVII a. Raganos užnuodijančios Jurginių naktį sulą, skrendančios į sueigas ant Šatrijos kalno, apsižergusios avilį, Joninių rytmetį atimančios iš kaimynų karvių pieną.
Aušlavis
Aušautas – sveikatos dievaitis, ligonių globėjas, žinomas iš prūsiškųjų šaltinių. Tikėtinas įvaizdis – gyvatė.
Ganiklis
Pergubrius, Jorė, Lauksargis – mitinė būtybė, globojanti naminius gyvulius. Jo šventė – tvartų atidarymo diena pirmajai žalumai laukuose pasirodžius. Vėliau ši data buvo sutapatinta su Jurginėmis. Dievybės įvaizdis – vilkai, „šv. Jurgio kurtai“.
Dimstipatis
mitinis sodybos globėjas. Jo simbolis – aukų akmuo su išsuktu smailiadugniu dubeniu. Tokie akmenys aptinkami senose sodybvietėse šiaurinėje Lietuvos dalyje.
Vėjopatis
Bangpūtys – jūros ar marių stichijos dievybė. Pasak M. Pretorijaus, tai dviveidis dievas išpūstomis lūpomis, su sparnais. Vienoje rankoje jis laiko žuvį, kitoje – statinaitę, jam ant galvos – gaidys.
Gardaitis
Bardaitis – jūreivių ir žvejų globėjas. Išplaukiant jam būdavo aukojamos žuvys.
Kelukis
kelionių dievybė, keliautojų globėjas. Jį mini M. Strijkovskis 1582 m. T. Narbutas pateikia liaudišką tradiciją paskirti šiam dievui akmenis prie kelio – aukojimo vietą.
Kovas
Karorius – karo dievas, minimas 1582 m. M. Strijkovskio. Pasak autoriaus, dievui būdavo aukojami gaidžiai. Iš karų su kryžiuočiais laikotarpio žinomi keli atvejai apie belaisvio paaukojimą sudeginant laimėto mūšio lauke.
Morė
Kotrė, Senė kūniškė, Magdė – žiemos piktoji dvasia. Per Užgavėnes ji sudeginama, skandinama eketėje, nustumiama nuo kalno.
Leda
Lada – žiemos dievaitė, kuri pagarbinama trečiomis dienomis („ledų“ dienomis) po svarbiausių pavasario bei vasaros švenčių (Velykų, Sekminių) Vardas pasikartoja dainų priedainiuose.
Patrimpas
dievybė, XVI–XVII a. rašytiniuose prūsų šaltiniuose vadinama upių ir šaltinių dievu. Tačiau S. Grunau kronikoje priskiriamas aukščiausių dievų trejybei.
Vandenų dievas
lietuvių pasakų personažas, valdantis vėjus. Pajūrio žvejai pagal savybes ir žvejybos sėkmę įvairiu metų laiku išskirdavo aštuonias vėjo kryptis.
Žvaigždikas
Svaikstikas – prūsų mitologijoje šviesos ir vaisingumo dievas. Vienas iš svarbiausių XVI–XVII a. dievų sąrašuose; vėlesni šaltiniai jį vadina žvaigždžių dievu.
Kalvis
mitinis saulės sutvėrėjas. Rusų metraštyje minimas Teliavelio (Kalvelio?) vardu. Kalvystės kilmė lietuvių folklore siejama su velniais; gal tai sąlygota geležies gavybos iš balų rūdos būdo. Balos – velnių buveinė.
Babaušis
naktinė būtybė, kuria gąsdinami vaikai. Jos buvimo vieta – tamsios kertės. Vardas žinomas tik iš kasdienės kalbos, priežodžių.
Maumas
šmėkla, gyvenanti šulinyje. Juo gąsdinami vaikai; vardas žinomas

Leave a Comment