SMULKIOJI ARCHITEKTŪRA:
KRYŽIAI
Kryžių statymo paprotys labai senas ir išlikęs iki šių dienų. Šiandien dauguma gėrisi kryžių ornamentų gražumu, jų pačių formų įvairove, bet nemato gilesnės prasmės. Nes žiūri į kryžių kaip į religinį simbolį, bet ne kaip į meno kūrinį. Tad pabandysiu pažvelgti į kryžių kaip į lietuvių liaudies meno kūrinį, kuris turi savo kilmę, papročius, tradicijas, istoriją. Ši tema svarbi ir įdomi, nes pažinus arčiau kryžius, ištyrus jų formas, bei simboliką – gali pamatyti paprasto kaimo žmogaus sielos gyvenimą. Kryžiuose atsispindi lietuvio sielos meninė prigimtis, kūrybingumas. Tai sužavėjo ir sudomino svetimšalius, kurie aprašinėjo, piešė, fotografavo kryžius, tyrė jų statymo papročius, rinko padavimus.Taip norėdami palikti meno kūrinius ateities kartomsIr apsaugoti juos nuo visiško išnykimo. Iškyla begalė klausimų: iš kur ir kada atsirado kryžių statymo paprotys? Kodėl atsirado? Kokia jo prasmė? Kaip jis kito? Kokia simbolikos reikšmė? Kuom kryžiai skiriasi ir kodėl? Kryžiai yra senosios lietuvių kultūros padarinys. Daktaras J. Basanavičius, remdamasis tų laikų archealoginiais tyimais, teigė, kad kryžių statymo paprotys kilęs iš senovės lietuvių nekrokulto ir su juo susijusio papročio statyti antkapinius stulpus – kapų ženklus. Juos statydavo prie kapo, mirusiojo kojūgalyje. Krikštai gali būti ta vieta, kur vėlės, išklajojusios joms skirtą laiką, galėjusios nutūpti pailsėti. Kad jos ramiai ilsėtųsi stulpuose, taip pat ir medžiuose iškaldavo kiaurymes, kurios apsaugodavo vėles nuo vėjų ir lietaus. Taip paprastas antkapio stulpas pamažu keitėsi ir tobulėjo. Iš medinių antkapinių stulpų išsivystė įvairios stogastulpių kryžių formos. Stogastulpiniai kryžiai, kilę iš lietuvių nekrokulto, krikščioniškųjų kryžių pobūdį įgijo17a. gale arba 18 a. pradžioje. Iki tol jie išlaikė pagoniško stulpo formą. Tačiau pamažu įsigalint krikščionybei stulpų forma ėmė kisti. Stulpams artimi stogastupiai, turėję greičiausiai tokią pat prasmę, kaip ir stulpai. Jie simbolizavo susijungimą žemės su dangumi ir požemiu, amžiną visatos gyvenimą, gyvybės žemėje nebaigiamumą.
Stogastulpinių kryžių senovės kilmę liudija, jų pagažinimo elementai bei ornamentas. Čia stabmeldystės tradicijos susipynė su krikščionybės tradicijomis kryžių ornamentuose, ir tie simboliai nesikerta su krikščionybe. Stogastulpiuose buvo išdrožinėjami augalai, gyvūnai, ypač žalčiai paukščiai, dangaus kūnai, geometrinės figūros, žyminčios įvairius simbolius. Visa tai išreiškia senovės žmogaus pasaulėjautą. Stogastulpiai dažnai būdavo dviejų ar trijų aukštų, simbolizuojantys dvi ar tris visatos zonas. V. Šukevičius ir d-ras J.Basanavičius ornamentų elementus padalijo į dvi grupes:1. Kilusius iš lietuvių senovėje vartotų įvairių raštų.2. Iš krikščioniškos simbolikos religinio pobūdžio.Pirmos grupės ormamentas išaugo iš pačios tautos ir čia matoma daug didesnį motyvų įvairumą. O antros grupės – krikščionybės atneštas ir mūsų liaudies priimtas kaip tam tikras kompromisas.Motyvai daugiausiai paimti iš artimiausios aplinkos, iš gamtos, bet yra ir tokių ornamentų, kurie kilę dar priešistoriniais laikais ir primena žalvario dirbinius. Tai būtų: eglutės, kriputės, dantukai, langučiai, rateliai, pusračiai, lankeliai, riestainiai, virvutės, pynutės. Vartojamas ir augalų ornamentas: rozečių, papartis, rūta, lelija; gyvių- žalčio; paukščio: pelikano, gaidžio; dangaus kūnų: saulės, mėnulio, žvaigždžių; reiškinių: ugnis, žaibas.Krikščioniškos kilmės ornamentai: spinduliai,nimbos, Dievo Apvaizdos akis, Kristaus kankinimo įrankiai, Angelų galvutės, pelikanas.Kaimo dailininkas, niekieno nevaržomas galėjo ieškoti įvairių kryžių formų, jis vadovavosi vaizduote, ir ornamentuose jis įkūnydavo viską ką jautė, ką pamilo, ką jam iš senų laikų tradicija paliko.Gausūs geometriniai, augaliniai, dangaus kūnų ir kt. motyvai, paprastai jungiami su krikščioniškais simboliais. Visi gyvūnai, daiktai, taip pat garso, ugnies, žaibo, saulės, vandens simboliai buvo vaizduojami kaip ginklai nukreipti prieš blogį. Gyvatės ir žalčio simbolika – tikėta, kad šiuose ropliuose yra įsikūnijusi nesibaigianti saulės ir žemės gyvybės jėga, nuolatinis gamtos atsinaujinimas. Jie gyvybės vandens saugotojai, buvo pradėti laikyti gyvybingumo, nesibaigiančios išminties, o kai kada ir saulės simboliais.Spinduliai ir aureolės bei nimbai nėra grynai krikščioniški simboliai. Tai yra saulės simbolis, lietuviams žinomas nuo senų laikų. Tik krikščionybei giliai įleidus į lietuvių liaudies sielą šaknis, vėliausiuose kryžių pavyzdžiuose žuvo visa senovės lietuvių simbolika ir tuo kryžius tapo krikščionybės, tiek amžių po jos priėmimo Lietuvoje dar stipriai tvyrojusios stabmeldystės dvasios, pergalės simboliu.Stogastulpinių ir koplytinių bei kryžmiškų kryžių yra įvairiausių formų. Jau tai leidžia manyti, kad tie pagražinimo elementai nėra tik “sausi” nekrokulto ženklai, bet juose spindi gilus liaudies grožio pajautimas. Kryžių tyrinėtojai pripažįsta, jog kryžių statymo gausumu, jų puošybos originalumu Lietuva skiriasi nuo Lenkijos ir nuo Baltarusijos. Ir Lietuvoje tie patys kryžiai skiriasi. Nors kryžiai yra statomi visoje etnografinėje Lietuvoje, tačiau imant tik pagrindinės konstrukcinės formos atžvilgiu, pastebima, kad ne visoje Lietuvoje jie yra vienodi.Vienokie yra aukštaičiuose, kitokie yra žemaičiuose, ir visiškai kitokie Vilniaus krašte, nes kiekviena apskritis, parapija turi pamėgimą prie tam tikros formos, didumo, pagražinimų. Taip pat kryžių įvairumą padidina ir kryždirbių individualus skonis bei jų nemėgimas to paties kartoti.Žemaitijos kryžiai. Žemaičių antkapiniai paminklai dažnai būdavo koplytėlų arba neaukštų kryžių, stogastulpių bei koplytstulpių formos. Klaipėdos krašte, ypač Nidoje, Rusnėje, išliko senoviniai paminklai (krikštai), padirbti iš storų lentų, ant kuroų išpjaustyta arklių, paaukščių, riplių, guvulių kojų, raguotų gyvulių bei kailių, žmonių, augalų,širdžių, kyželių urnų ir kt. siluetai.Ankapiniai paminklai simbolizavo mirusiojo ryšį su dangumi. Čia paplitę dviejų kryžmų kryžiai, kartais su kryžmose įrengtomis koplytėlėmis. Daugiausia tai antkapių paminklai, koplytstulpiai bei koplytėlės. Šio krašto kryžiai pasižymi gausia įvairia ornamentika, kurioje vyrauja geometriniai, dangaus kūnų ir augaliniai motyvai. Žemaitijoj kaip niekur kitur daug kryžių su vėjarodėmis. Šiame regijone esama tokių kryžių, kurių kryžmų galai ir spinduliai- tai stilizuotos medžių šakos, lapai arba liaudies dainose apdainuotos žvaigždės.Tai ypač mėgstami Žemaitijos kalvių motyvai. Kryžmų centruose vyrauja ratiniai, geometriniai saulės diskai arba žvaigždžių motyvai.Aukštaitijos kryžiai. Čia vyrauja vieno, dviejų ir net trijų aukštų stogastulpiai. Aukšaitijoj medžio ir geležies paminklai gausiai ornamentuoti. Jiems būdingi smulkiaismulkiai pjaustyti ažūriniai ornamentai: ratukai, puslankiai, pusračiai, dantyti tarsi pjūklas,supinti su kvadratais, rombais ir kitokiais geometriniais puošmenimis. Aukštaitijos kryžiai yra vieni iš aukščiausių Lietuvos paminklų (nuo3-5 iki 7-9m. aukščio). Čia mėgstama dabinti kryžiaus stiebą ir kryžmos centrą. Aukštaijos stogastulpių ir kryžių puošyboje, dažniau nei Žemaitijoje, matoma darni medžio, akmens ir kalto metalo jungtis ir visuma.Dzūkijos kryžiai. Jie paprastesni,jų būdingas bruožas- plokščios formos, užimančios apie ketvirtą dalį viso kryžiaus ar koplytėlės. Juose mėgstami vaizduoti Kristaus kankinimo įrankiai ir kita reeliginė atributika. Dzūkijoje paplitę kryžiai su įžambinėmis šonuose, papuošti darbo įrankiais, dangaus kūnais bei jų ženklais, augalais.Suvalkijos kryžiai. Dažni dviejų kryžmų kryžiai su tradiciniais spinduliais. Koplytstulpių Užnemunės dalyje beveik nebuvo. Kryžiai nepasižymi labai įvairia formų įvairove ir ornamentikos gausumu. Tam įtakkos turėjo suvalkiečių gyvenimo būdo praktiškumas, mažesnis polinkis į mistiškumą, romantizmą.Kryžiai panašėja į daugerlio Vakarų europos bažnyčių kryžius, išreeiškiančius svarbiausiokrikščionybės simbolio esmę, o ne jo puošybą.D-ras J. Basanavičiaus tipizacija:1. Stogastulpiai: kryžiai su stogeliu stulpo paviršiuje; jų stogelis gali būti keturkampis, 6,8,12 ir daaugiau kampų, taip kad daugiakampiai stogeliai beveik apvalainiais virsta;2. Koplytstulpiai: įvairiausios formos ir didumo koplytėlės ant viršaus stulpo su šventųjų stovyklomis;3. koplytkryžiai: koplytėlės, prie kryžių prikaltos;4. koplytėlės, prie medžių prikaltos ir ant žemės pastatytos;5. Paprasti kryžiai6. Kryžiai prastastogiai, kuriuos dažniausiai dar ant prūsų lietuvių kapų randama.Medinius kryžius skirstome į tris grupes:1. Stogastulpiai2. koplytstulpiai3. Kryžmiški kryžiaiKiekvieną šią grupę skirstome į tipus. Stogastulpio pagrindinis bruožas: keturi nuožulnumai bei piramidinis stogelis. Tolimesnė jų raida vedama sulig stogelio formos keitimusi ir pastogės apdirbimo keitimusi.Stogastulpius galima nustatyti iš to, kad čia stiebas visuomet eina iki stogelio viršūnės, stogelis dažniausiai dominuoja ant šoninės konstrukcios ir koplytinė forma visuomet yra iš visų keturių pusių atidara. Koplytsulpiai yra su įdubimais, atidarais iš vieno, trijų bei keturių šonų.Dar būna su stačiomis sienelėmis ir vienas nuo kito skiriasi stogelių ir koplytėlių sienelių bei jų atidarymo formomis. KIti dar gali turėti nuožulnias koplytėlių sieneles. Kryžmiški kryžiai išsivystė iš stogastulpio. Šis kryžių tipas šiandien jau baigia išnykti. Jie pasižymi gaausybės spindulių formų.Kryžmiškus kryžius suskirstome į keturias grupes:1. Kryžiai su koplytėlėmis kryžmoj2. Kryžiai su spinduliais ir aureolėmis bei nimbai3. Kryžiai su skydais prie kryžmos, ir stogeliais ant mūkelės4. Kryžiai su dviem ir trimis kryžmomis.Prūsuose įvedus krikščionybę Sambijos vyskupas Mykolas Jungė 1426 m. buvo išleidęs potvarkį, kuriame uždraudė statyti kryžius, neatitinkančius bažnyčios skelbiamų dogmų. Statomi paminklai, buvo tokio pavidalo, kurio bažnyčia nepripažino, t.y. buvo pagoniško tikėjimo ženklas ir turėjo būti naikinami.Po 1864 m. M.Muravjov draudimo statyti ar atstatyti kryžius 19a. pab.- 20a. pr. jie praranda senosios puošybos bruožus.Dabar mūsų liaudis, kryžius statydama pažym gimimą, krikštynas, vestuves, ligonio pasveikimą, naujo ūkio įsteigimą, nelainingą mirtį, nuskendimą, užsimušimą ir kt. Šiuo papročiu kryžiai buvo statomi gražiose miško vietose, kur stabmeldystės laikais buvo alkos. Kryžiaus pastatymo diena buvo didelė šventė, kurią švęsdavo kelias dienas. Kada pradėjo drausti statyti kryžius viešose vietose, tada juos statė miškų tankumynuose.Išguiti šio papročio iš liaudies sielos, persunktos giliomis senovės tradicijomis, nebuvo galima.Patys seniausi antkapiniai stulpai (krikštai) buvo nesudėtingų formų. Ilgainiui talentingų meistrų dėka jie darėsi sudėtingesni, įvairesni ir gražesni. Taip apeiginiuose stulpuose atsirado papildomų puošybos elementų, detalių.Kryžius buvo ne vien tik tikybos, bet ir tautos pasipriešinimo okupantams simbolis.Kryžius, tai knyga kurioje gali perskaityti ir pajausti paprasto kaimo žmogaus sielos meniškumą, jos nepaprastą ryšį su gamta.Literatūra:
1. P. Galaunė, “Lietuvių liaudies menas” 1988m.2. P. Dundulienė, “Lietuvos etnologija” 1991 m.3. Č.Kontrimas, “Lietuvos geležiniai kryžiai” 1991 m. 4. S.Gutautas, “Lietuvių liaudies kalendorius” 1991 m.