Vedybų baimė

VEDYBŲ BAIMĖ: XXI AMŽIAUS MARAS AR SIMULIACIJA?Žmonės kenčia nuo įvairiausių baimių. Jų priskaičiuojama net per 500. Mūsų visuomenėje įprasta bijoti aukščio (akrofobija), uždarų patalpų (klaustrofobija), pelių (musofobija), kraujo (hemofobija), gyvačių (ofidiofobija) ir panašių nemielai atrodančių padarų bei realią grėsmę sukelti galinčių dalykų. Kiek keisčiau atrodo, kai bijoma gamtos reiškinių (saulėtekio, šiaurės pašvaistės), konkrečių vietų (tiltų, namų, kapinių), atskirų objektų (knygų, laikrodžių, dviračių), tam tikrų žmonių (kinų, gražių moterų, plikių), veiksmų ir situacijų (priimti sprendimą, būti vienam). Viena iš tokių keistų ir sunkiai suprantamų baimių yra gamofobija – vedybų baimė.

Ko bijo vyrai, ir ko – moterys

Ko gero, niekas nemėgino patikrinti, ko labiausiai (iš visų 500) bijo vyrai ar moterys. Nustatyta, kad iš „įprastųjų“ fobijų moterys labiau bijo pelių, tamsos, griaustinio ir senatvės, o vyrai – skausmo, kraujo, aukščio ir finansinės krizės. Gamofobija visuotiniu moterų susitarimu turėtų būti skiriama prie unikalių vyriškos lyties atstovų baimių. Juk vedybų baimė siejama su įsipareigojimų, atsakomybės prisiėmimo vengimu, o tai būdingiau vyrams. Iš tiesų sunku būtų surasti moterį, kuri atvirai prisipažintų, jog ji paniškai bijo prisiimti atsakomybę, ištekėti ir visą likusį gyvenimą būti įsipareigojusi vienam vieninteliam vyrui. Tokią moterį būtų sunku rasti dėl kelių priežasčių. Mūsų visuomenėje yra priimta, jog moteris yra tas žmogus, kurio pašaukimas – sukurti šeimą ir išauginti kuo daugiau palikuonių (tokia nuomonė, žinoma, populiari nuo akmens amžiaus). Galima sakyti, kad moterims klijuojama etiketė. Nors šiuolaikinės moterys pradeda elgtis priešingai, t. y. siekti karjeros, užsidirbti daug pinigų, būti savarankiškos, tačiau galutinis tikslas vis tiek yra toks pats: „Kai būsiu ko nors pasiekusi ir turėsiu pakankamai pinigų, tada bus galima pagalvoti ir apie šeimą“. Kadangi etiketė jau priklijuota, moterims sunku prisipažinti, jog jos bijo tokio dalyko, kuris yra kone būtinas jų gyvenimo komponentas!

Taigi, jei suskaičiuotume visus asmenis, sergančius gamofobija, matyt, ją į „savų“ baimių sąrašą (greta kraujo, skausmo, aukščio ir finansinės krizės baimės) galėtų įsirašyti vyrai.

Bridžitos Džouns sindromas

Aktualius mūsų visuomenei klausimus atspindi ir populiarioji literatūra, įvairiausi filmai bei serialai. Ko gero, užtektų paminėti pasaulinį H. Fielding bestselerį „Bridžitos Džouns dienoraštis“. Nuo jo pasirodymo jau praėjo nemažai laiko, bet vis dar galima išgirsti įvairiausių frazių, pasiskolintų būtent iš šio veikalo, kuriomis kiekviena proga įvertinami vyrų poelgiai moterų atžvilgiu („emocinis užknisinėtojas“, „infantilus šiknius“ ir pan.) O ką jau kalbėti apie identiškas situacijas, į kurias patenka moterys, skaičiusios šią knygą. („Jis kasdien sekiojo man iš paskos, ištisus tris mėnesius prašydamas už jo tekėti, o kai sutikau, dėjo į krūmus ir po pusės metų pakartojo tokią pačią programą su mano geriausia drauge!“) Matant tokį panašių temų populiarumą negalima teigti, kad jos yra išgalvotos. Bridžitos Džouns sindromas, kuriuo teko užsikrėsti daugumai moterų, rodo, kad iš tiesų egzistuoja kažkas panašaus į gamofobiją, kuria serga būtent vyrai. Žinoma, savo ruožtu vyrai tokias beprotiškai trokštančias ištekėti ir „išauginti daugiau sveikų palikuonių“ moteris galėtų pavadinti „vedybų maniakėmis“. Skirtumas tas, kad moterys, trokštančios ištekėti, absoliučiai nesibaido savo norų ir netgi, galima sakyti, tuo giriasi. O vyrai, kuriems klijuojama „Bridžitos Džouns“ stiliaus etiketė, nėra labai tuo patenkinti, o jei dėl to patyliukais ir džiaugiasi, tai jokiu būdu garsiai nepasako.

Rimta liga ar tik patogus būdas išvengti įsipareigojimų?

Fobija yra iracionali ir perdėta objekto ar situacijos, kurie iš tikrųjų yra nepavojingi, baimė. Visi žmonės, jaučiantys vienokią ar kitokią fobiją, žino, kad tai – labai nemaloni būsena, lydima įvairių simptomų. Fobijos rezultatas – stiprus noras išvengti fobinės situacijos. Kalbant apie gamofobiją, iškyla neteisingo įvertinimo pavojus. Todėl reikėtų įsitikinti, ar žmogus iš tiesų kankinasi dėl patiriamų pojūčių, susijusių su vedybų situacija ir nori jų atsikratyti, ar kankinasi, bet dėl vienokios ar kitokios naudos nenori išgyti arba tiesiog jam paranku „prisiklijuoti“ gamofobo etiketę.

„Pasirengimo“ teorija teigia, kad žmonės bijo tų dalykų, kurie potencialiai gali būti ar kada nors buvo (gal akmens amžiuje) grėsmingi žmonių rasei. Tokiems dalykams gali būti priskiriami maži žvėreliai (pelytės, voriukai ir maži šliužiukai), ligos, traumos (ir su tuo susijusios adatos, kraujas bei vėmimas), griaustinis, aukštis (ir baimė skraidyti), nepažįstami žmonės (tie, kurie gali kaip nors pakenkti), vanduo. Šiam sąrašui taip pat priskiriama baimė palikti saugią vietą bei baimė būti atstumtam kitų žmonių. Nepanašu, kad vedybų baimės arba su ja susijusios atsakomybės, įsipareigojimų baimės šaknis galima atrasti akmens amžiuje. Tačiau, jei tai – naujai išmokta fobija, kyla klausimas, ar toks nežmoniškas vyrų skaičius galėjo reguliariai patekti į socialines situacijas, vienaip ar kitaip susijusias su vedybomis, įsipareigojimais ir atsakomybe, reaguoti į jas mažesne ar didesne baime ir taip palaipsniui išmokti paniškai bijoti vedybų? Jokiu būdu nereikia nureikšminti gamofobijos rimtumo ir svarbumo, bet svarbu pripažinti ir simuliacijos galimybę. Jei anksčiau vyrai kaip maro kratėsi gamofobo ar kokio nors panašaus pavadinimo, dabar juos turėti pasidarė netgi patogu: juk taip daug paprasčiau atsikirsti moterims, kurios nepraleidžia progos atsakomybės ir įsipareigojimų klausimu iškaršti vyrams kailį. Jei šioje situacijoje pradėtume ieškoti teisiųjų, palikdami ramybėje žmones, IŠ TIESŲ sergančius gamofobija, galėtume apkaltinti moteris tuo, kad jos pirmos užvirė šią košę. Jos „priklijavo“ gamofobo etiketę vyrams, o pastarieji pamatė, kad ji nėra jau toks blogas variantas, ėmė ja naudotis, kol galų gale iš tikrųjų tapo gomofobais! Žinoma, tai tik prielaida. Tačiau, jei iš tikrųjų kyla įtarimų, kad žmogus serga gamofobija, jokiu būdu negalima iš jo šaipytis ir vadinti simuliantu: galbūt vedybos – jo viso gyvenimo tikslas, kurio neįmanoma įgyvendinti dėl rimtų priežasčių. Nors tai – labai keista ir neįprasta fobija, bet svarbu žinoti, kad ir ją įmanoma išgydyti.

Tas nelemtasis akmens amžius

Kad ir kaip norėtųsi ignoruoti akmens amžių su visais jo padariniais, juo labai patogu paaiškinti daugelį mūsų elgesio priežasčių. Natūralu, kad vyrai taip vengia (žinoma, ne visi) įsipareigoti, kad net išsivysto toks keistas sutrikimas kaip gamofobija – jų genetikoje užkoduotas poreikis apvaisinti kuo daugiau moterų ir palikti šiame pasaulyje kuo daugiau palikuonių, tai negi dabar įsipareigosi vienai moteriai! Taip pat natūralu, kad moterys keikia tokius gamofobus, nes joms reikia partnerio, gebančio ne tik palikti po savęs visokeriopai kokybišką palikuonį, bet dar ir padėti jį išauginti, t. y. gebančio būti su ja kartu iki gyvenimo galo ir prisiimti atsakomybę už bendrą gyvenimą. Todėl nebūtų keista, jei po kurio laiko į psichinių sutrikimų sąrašą būtų įtrauktas ir dar vienas – gamomanija.

Literatūra: H. Fielding „Bridžitos Džouns dienoraštis“; G. Butler „Phobic disorders“