Saviaktualizacijos ir mirties nerimo sąsajos

935 0

Kaunas

Turinys

Įvadas 2

Darbe naudojamos sąvokos 4

Dėstymas 5

Saviaktualizacija 5

Saviaktualizacijos klausimynai 6

Asmeninės orientacijos klausimynas (POI) 6

Aktualizacijos potencialo klausimynas (MAP) 7

Jones ir Crandal SAS klausimynas 7

Save aktualizuojančio asmens bruožai 7

Mirties nerimas 8

Mirties baimė ir saviaktualizacija 9

Savigarba ir mirties baimė 10

Mirties baimė ir savikontrolė. 11

Vidinis kontrolės lokusas ir mirties baimė 13

Autonomija ir mirties baimė 13

Prasmė gyvenime ir mirties nerimas 14

Išvados 15

Literatūros sąrašas 16

Įvadas

Saviaktualizacija, žvelgiant iš humanistinės psichologijos perspektyvos, yra kiekvieno individo siekiamybė. Šis psichologinis konstruktas, įkvėptas Jungo individuacijos teorijos, plėtotas humanistinės krypties teoretikų. Nėra iki gaalo aišku, kas ištikrųjų yra saviaktualizacija, bet ji dažniausiai apibrėžiama kaip žmogaus siekimas tapti viskuo, kuo žmogus gali tapti – tai yra savo vidinio potencialo išskleidimas. Save aktualizuojantis individas pasižymi tam tikromis savybėmis, tokiomis kaip egzistencialumas, vidinis kontrolės lokusas, autonomija, aukšta savigarba ir daugybė kitų, psichologinę sveikatą indikuojančių bruožų. Mirties baimė, kaip konstruktas, yra daugiasluoksnis, susijęs tiek su savo, tiek kitų mirties baime, gali būti patologiškas ir natūralus. Kad ir kaip būtų, didelis mirties nerimas nurodo, kad žmogaus psichologinė gerovė yra paavojuje, Šiame darbe nagrinėsiu, kaip save aktualizuojančio žmogaus bruožai siejasi su mirties nerimu.

Darbo problema: kaip saviaktualizacija siejasi su mirties nerimu?

Darbo tikslas: išsiaiškinti kurie save aktualizuojančio žmogaus bruožai daro įtaką mirties nerimo išreišktumui.

Iškelti klausimai:

Koks ryšys tarp mirties baimės ir saviaktualizacijos?

Koks ryšys tarp psichologinės sv

veikatos ir mirties baimės?

Koks ryšys tarp savigarbos ir mirties baimės?

Koks ryšys tarp vidinės kontrolės lokuso ir mirties baimės?

Koks ryšys tarp kontrolės ir mirties baimės?

Koks ryšys tarp gyvenimo prasmės ir mirties baimės?

 

Darbe naudojamos sąvokos

Saviaktualizacija – reiškinys, kai individas plėtoja savo vidinį potencialą, talentą, atsižvelgdamas į savo patirtį, savo prigimtį ir savęs suvokimą. Šio proceso metu stiprėja vidinė integracija, harmonija su savimi ir pasauliu.

Psichologinė gerovė – tai pozityvi psichologinė sveikata, apimanti optimistišką požiūrį į gyvenimą, asmenybės augimo tendencijas.

Mirties nerimas – Nemaloni emocija, susidedanti iš įvairios rūšies nerimo, išprovokuota apmąstymų apie žmogaus, kaip biologinės kilmės būtybės, laikinumą. Mirties nerimas yra multidimensinis konstruktas, susidedantis iš keturių dimensijų: baimė dėl savo mirties, baimė dėl kitų mirties, baimė dėl savo mirimo, baimė dėl kitų mirimo.

Dėstymas Saviaktualizacija

Saviaktualizacija yra koncepcija, apibūdinanti asmeninio augimo procesą ir svveiko asmenybės vystymosi galutinį rezultatą (Das 1989). Maslow ir Rogers, saviaktualizacijos sąvokos pradininkai ją suprato kaip natūralią žmogaus tendenciją stiprinti save, išreikšti savo įgimtą potencialą, o socialinė aplinka gali padėti arba trukdyti šiam žmogaus polinkiui arba smarkiai iškreipti būdą, kuriuo saviaktualizacija reiškiasi. Esant tinkamoms sąlygoms saviaktualizacija pasirodo spontaniškai ir veda link didesnio sąmoningumo, nepriklausomybės, kūrybiškumo, asmeninės ir socialinės kompetencijos ir daugybės kitų patrauklių bruožų (Das 1989). Pasak A. H. Maslow (1954), kuris buvo vienas pirmųjų ėmęs naudotis šia sąvoka kalbant apie žmogaus asmeninį au

ugimą, saviaktualizacija yra žmogaus troškimas realizuoti save, būtent jo polinkis aktualizuoti tai, kas jis potencialiai yra. Tai siekis tapti viskuo, kuo tapti asmuo pajėgia. Žmogų, kuriame dominuos augimo motyvacija, o ne žemesnės pakopos motyvacija, galėsime vadinti save aktualizuojančiu žmogumi (Maslow 1961).

Kitas garsus psichologijos krypties atstovas, taip pat domėjęsis saviaktualizacija buvo Rogers, kuris saviaktualizaciją apibrėžė kaip buvimo būdą, kai mūsų asmenybė nuolat vystosi, nes mes save reflektuojame, būname dėmesingi sau, tampame atviri pokyčiams. Žmogaus natūralią tendenciją saviaktualizuotis Rogers (1961) prilygina gėlės žiedo išsiskleidimui – kaip gėlės pumpurui lemta tapti gėle, taip ir žmogui būdingas biologiškai determinuotas siekis išpildyti savo žmogiškąjį potencialą. Paskata žmogui saviaktualizuotis skatina jį daryti savo pasaulį prasmingu ir įnešti į jį prasmės, savo pastebėjimus sudėlioti taip, kad jie derėtų su jo asmeniniais įsitikinimais ir kartu jie sudarytų vieningą pasaulio vaizdo sistemą (Williams 1996).

Saviaktualizacija pasiekiama kai visi žemesnieji poreikiai yra patenkinti, todėl ji vadinama aukščiausiuoju poreikiu. Tai nėra fiksuota būsena, tai greičiau vystymosi procesas, kuris neturi pabaigos. Šio proceso metu paslėpti žmogaus potencialai, talentai ima „lysti į paviršių“ iš jo asmenybės gelmių ir šis procesas nuolat plėtojasi. Saviaktualizacija atitinka psichologinę sveikatą (Heylighen 1992).

Saviaktualizacija yra apibrėžiama kaip ilgalaikė motyvacinė jėga, augimo poreikis. Ji, priešingai nei deficitiniai poreikiai, tokie kaip alkio, saugumo, meilės ir savigarbos po

oreikiai, niekada nėra patenkinamas, visada egzistuoja nepasotinama motyvacija dar labiau atskleisti savo potencialą (Gold 2013).

Save aktualizuojantis individas, pasak Maslow, funkcionuoja geriau ir gyvena turtingesnį gyvenimą nei vidutinis individas. Save aktualizuojantis žmogus gyvena labiau dabartimi, nei praeitimi ar ateitimi, yra autonomiškas, optimistiškiau žiūri į gyvenimą ir žmogiškąją prigimtį. Pasak daugelio autorių, save aktualizuojantis individas reprezentuoja psichoterapinio procesą tikslą (Ivtzan, Chan, Gardner, Prashar 2013).

Saviaktualizacijos klausimynai Asmeninės orientacijos klausimynas (POI)

Tradicinis požiūris į saviaktualizaciją yra paremtas Maslow ir Rogers humanistine teorija apie saviaktualizaciją ir yra orientuotas į asmenybės bruožus. Shostrom (, kuris sukūrė Asmeninės orientacijos klausimyną, kuris matuoja asmenybės saviaktualizacijos lygį saviaktualizaciją apibrėžia remdamasis būtent Maslow saviaktualizacijos koncepcija. Šis klausimynas matuoja vertybes ir elgesį, kuris tiesiogiai siejasi su psichologine sveikata ir augimu, kurie pastebimi save aktualizuojančiuose žmonėse. Šiame klausimyne matuojamos šios save aktualizuojančio žmogaus savybės: laiko panaudojimo kompetencija (time competence); vidinė orientacija į save; individualių, saviaktualizaciją skatinančių vertybių sistemos turėjimas; egzistencialumas, kaip gebėjimas vaodvautis šiomis vertybėmis savo gyvenime; mąstymo reaktyvumas – kiek asmuo jautrus savo jausmams ir poreikiams; jausmų spontaniškumas; savivaizdis – kiek asmeniui patinka jis pats, savęs priėmimas, priimant save ir su ydomis; sąmoningumas, kiek asmuo suvokia žmogaus prigimtį esant gera; sinergiškumas – gebėjimas matyti priešybes kaip suderinamas ir prasmingas; tarpasmeninis jautrumas – gebėjimas priimti savo paties agresiją ar priešiškumą; gebėjimas užmegzti ir

r palaikyti intymų bendravimą.

Aktualizacijos potencialo klausimynas (MAP)

Aktualizacijos potencialo klausimynas (MAP) sukurtas Lefrancois ir kitų (1997), yra skirtas pamatuoti individo saviaktualizacijos lygį. Šis testas sukurtas remiantis empirinių ir teorinių straipsnių, skirtų saviaktualizacijos nagrinėjančių šį konstruktą, tyrinėjimu. Aktualizacijos potencialo klausimynas sudarytas, remiantis analize straipsnių, kurie aprašo saviaktualizaciją ir susijusius konstruktus. Atlikus šių mokslinių darbų analizę buvo atrasti 92 saviaktualizacijos pas individą išreikštumo indikatoriai, kurie buvo suklasifikuoti pagal du bruožus: atvirumas patirčiai ir vidinė orientacija. Kurie vėliau buvo suskaidyti į subdimensijas: atvirumas kitiems, atvirumas sau, atvirumas gyvenimui, priėmimas, autonomija. MAP klausimynas turi aukštus patikimumo rodiklius. Atvirumas patirčiai tai individo susidomėjimas aplinka ir patirtimi dėl intereso ar malonumo. Antrasis bruožas – vidinė orientacija, tai sąmoningumas ir atida tam, kas vyksta asmens gyvenime (Lefrançois, R.; Leclerc, G.; Dubé, M.; Hébert, R.; Gaulin, P. 1997).

Jones ir Crandal SAS klausimynas

Jones ir Crandal SAS klausimynas, susidedantis iš 5 faktorių, kurie yra: autonomija arba saves valdymas; savęs priėmimas ir savigarba; emocijų priėmimas ir laisvas jų reiškimas; pasitikėjimas ir pareigingumas tarpasmeniniuose santykiuose; gebėjimas dorotis su nepageidaujamais gyvenimo aspektais. Pirmieji keturi saviaktualizacijos aspektai gali būti siejami su psichologine sveikata, o penktasis faktorius sietinas su gebėjimu susidoroti su tuo, kas nepageidautina, vietoje vengiančio elgesio. (Lefrançois, Leclerc, Dubé, Hébert, Gaulin 1997)

Save aktualizuojančio asmens bruožai

Taigi, apibendrinus aptartą literatūrą ir saviaktualizacijai m. . .

Join the Conversation