Saviaktualizacijos ir mirties nerimo sąsajos

1054 0

Kaunas

Turinys

Įvadas 2

Darbe naudojamos sąvokos 4

Dėstymas 5

Saviaktualizacija 5

Saviaktualizacijos klausimynai 6

Asmeninės orientacijos klausimynas (POI) 6

Aktualizacijos potencialo klausimynas (MAP) 7

Jones ir Crandal SAS klausimynas 7

Save aktualizuojančio asmens bruožai 7

Mirties nerimas 8

Mirties baimė ir saviaktualizacija 9

Savigarba ir mirties baimė 10

Mirties baimė ir savikontrolė. 11

Vidinis kontrolės lokusas ir mirties baimė 13

Autonomija ir mirties baimė 13

Prasmė gyvenime ir mirties nerimas 14

Išvados 15

Literatūros sąrašas 16

Įvadas

Saviaktualizacija, žvelgiant iš humanistinės psichologijos perspektyvos, yra kiekvieno individo siekiamybė. Šis psichologinis konstruktas, įkvėptas Jungo individuacijos teorijos, plėtotas humanistinės krypties teoretikų. Nėra iki gaalo aišku, kas ištikrųjų yra saviaktualizacija, bet ji dažniausiai apibrėžiama kaip žmogaus siekimas tapti viskuo, kuo žmogus gali tapti – tai yra savo vidinio potencialo išskleidimas. Save aktualizuojantis individas pasižymi tam tikromis savybėmis, tokiomis kaip egzistencialumas, vidinis kontrolės lokusas, autonomija, aukšta savigarba ir daugybė kitų, psichologinę sveikatą indikuojančių bruožų. Mirties baimė, kaip konstruktas, yra daugiasluoksnis, susijęs tiek su savo, tiek kitų mirties baime, gali būti patologiškas ir natūralus. Kad ir kaip būtų, didelis mirties nerimas nurodo, kad žmogaus psichologinė gerovė yra paavojuje, Šiame darbe nagrinėsiu, kaip save aktualizuojančio žmogaus bruožai siejasi su mirties nerimu.

Darbo problema: kaip saviaktualizacija siejasi su mirties nerimu?

Darbo tikslas: išsiaiškinti kurie save aktualizuojančio žmogaus bruožai daro įtaką mirties nerimo išreišktumui.

Iškelti klausimai:

Koks ryšys tarp mirties baimės ir saviaktualizacijos?

Koks ryšys tarp psichologinės sv

veikatos ir mirties baimės?

Koks ryšys tarp savigarbos ir mirties baimės?

Koks ryšys tarp vidinės kontrolės lokuso ir mirties baimės?

Koks ryšys tarp kontrolės ir mirties baimės?

Koks ryšys tarp gyvenimo prasmės ir mirties baimės?

 

Darbe naudojamos sąvokos

Saviaktualizacija – reiškinys, kai individas plėtoja savo vidinį potencialą, talentą, atsižvelgdamas į savo patirtį, savo prigimtį ir savęs suvokimą. Šio proceso metu stiprėja vidinė integracija, harmonija su savimi ir pasauliu.

Psichologinė gerovė – tai pozityvi psichologinė sveikata, apimanti optimistišką požiūrį į gyvenimą, asmenybės augimo tendencijas.

Mirties nerimas – Nemaloni emocija, susidedanti iš įvairios rūšies nerimo, išprovokuota apmąstymų apie žmogaus, kaip biologinės kilmės būtybės, laikinumą. Mirties nerimas yra multidimensinis konstruktas, susidedantis iš keturių dimensijų: baimė dėl savo mirties, baimė dėl kitų mirties, baimė dėl savo mirimo, baimė dėl kitų mirimo.

Dėstymas Saviaktualizacija

Saviaktualizacija yra koncepcija, apibūdinanti asmeninio augimo procesą ir svveiko asmenybės vystymosi galutinį rezultatą (Das 1989). Maslow ir Rogers, saviaktualizacijos sąvokos pradininkai ją suprato kaip natūralią žmogaus tendenciją stiprinti save, išreikšti savo įgimtą potencialą, o socialinė aplinka gali padėti arba trukdyti šiam žmogaus polinkiui arba smarkiai iškreipti būdą, kuriuo saviaktualizacija reiškiasi. Esant tinkamoms sąlygoms saviaktualizacija pasirodo spontaniškai ir veda link didesnio sąmoningumo, nepriklausomybės, kūrybiškumo, asmeninės ir socialinės kompetencijos ir daugybės kitų patrauklių bruožų (Das 1989). Pasak A. H. Maslow (1954), kuris buvo vienas pirmųjų ėmęs naudotis šia sąvoka kalbant apie žmogaus asmeninį au

ugimą, saviaktualizacija yra žmogaus troškimas realizuoti save, būtent jo polinkis aktualizuoti tai, kas jis potencialiai yra. Tai siekis tapti viskuo, kuo tapti asmuo pajėgia. Žmogų, kuriame dominuos augimo motyvacija, o ne žemesnės pakopos motyvacija, galėsime vadinti save aktualizuojančiu žmogumi (Maslow 1961).

Kitas garsus psichologijos krypties atstovas, taip pat domėjęsis saviaktualizacija buvo Rogers, kuris saviaktualizaciją apibrėžė kaip buvimo būdą, kai mūsų asmenybė nuolat vystosi, nes mes save reflektuojame, būname dėmesingi sau, tampame atviri pokyčiams. Žmogaus natūralią tendenciją saviaktualizuotis Rogers (1961) prilygina gėlės žiedo išsiskleidimui – kaip gėlės pumpurui lemta tapti gėle, taip ir žmogui būdingas biologiškai determinuotas siekis išpildyti savo žmogiškąjį potencialą. Paskata žmogui saviaktualizuotis skatina jį daryti savo pasaulį prasmingu ir įnešti į jį prasmės, savo pastebėjimus sudėlioti taip, kad jie derėtų su jo asmeniniais įsitikinimais ir kartu jie sudarytų vieningą pasaulio vaizdo sistemą (Williams 1996).

Saviaktualizacija pasiekiama kai visi žemesnieji poreikiai yra patenkinti, todėl ji vadinama aukščiausiuoju poreikiu. Tai nėra fiksuota būsena, tai greičiau vystymosi procesas, kuris neturi pabaigos. Šio proceso metu paslėpti žmogaus potencialai, talentai ima „lysti į paviršių“ iš jo asmenybės gelmių ir šis procesas nuolat plėtojasi. Saviaktualizacija atitinka psichologinę sveikatą (Heylighen 1992).

Saviaktualizacija yra apibrėžiama kaip ilgalaikė motyvacinė jėga, augimo poreikis. Ji, priešingai nei deficitiniai poreikiai, tokie kaip alkio, saugumo, meilės ir savigarbos po

oreikiai, niekada nėra patenkinamas, visada egzistuoja nepasotinama motyvacija dar labiau atskleisti savo potencialą (Gold 2013).

Save aktualizuojantis individas, pasak Maslow, funkcionuoja geriau ir gyvena turtingesnį gyvenimą nei vidutinis individas. Save aktualizuojantis žmogus gyvena labiau dabartimi, nei praeitimi ar ateitimi, yra autonomiškas, optimistiškiau žiūri į gyvenimą ir žmogiškąją prigimtį. Pasak daugelio autorių, save aktualizuojantis individas reprezentuoja psichoterapinio procesą tikslą (Ivtzan, Chan, Gardner, Prashar 2013).

Saviaktualizacijos klausimynai Asmeninės orientacijos klausimynas (POI)

Tradicinis požiūris į saviaktualizaciją yra paremtas Maslow ir Rogers humanistine teorija apie saviaktualizaciją ir yra orientuotas į asmenybės bruožus. Shostrom (, kuris sukūrė Asmeninės orientacijos klausimyną, kuris matuoja asmenybės saviaktualizacijos lygį saviaktualizaciją apibrėžia remdamasis būtent Maslow saviaktualizacijos koncepcija. Šis klausimynas matuoja vertybes ir elgesį, kuris tiesiogiai siejasi su psichologine sveikata ir augimu, kurie pastebimi save aktualizuojančiuose žmonėse. Šiame klausimyne matuojamos šios save aktualizuojančio žmogaus savybės: laiko panaudojimo kompetencija (time competence); vidinė orientacija į save; individualių, saviaktualizaciją skatinančių vertybių sistemos turėjimas; egzistencialumas, kaip gebėjimas vaodvautis šiomis vertybėmis savo gyvenime; mąstymo reaktyvumas – kiek asmuo jautrus savo jausmams ir poreikiams; jausmų spontaniškumas; savivaizdis – kiek asmeniui patinka jis pats, savęs priėmimas, priimant save ir su ydomis; sąmoningumas, kiek asmuo suvokia žmogaus prigimtį esant gera; sinergiškumas – gebėjimas matyti priešybes kaip suderinamas ir prasmingas; tarpasmeninis jautrumas – gebėjimas priimti savo paties agresiją ar priešiškumą; gebėjimas užmegzti ir

r palaikyti intymų bendravimą.

Aktualizacijos potencialo klausimynas (MAP)

Aktualizacijos potencialo klausimynas (MAP) sukurtas Lefrancois ir kitų (1997), yra skirtas pamatuoti individo saviaktualizacijos lygį. Šis testas sukurtas remiantis empirinių ir teorinių straipsnių, skirtų saviaktualizacijos nagrinėjančių šį konstruktą, tyrinėjimu. Aktualizacijos potencialo klausimynas sudarytas, remiantis analize straipsnių, kurie aprašo saviaktualizaciją ir susijusius konstruktus. Atlikus šių mokslinių darbų analizę buvo atrasti 92 saviaktualizacijos pas individą išreikštumo indikatoriai, kurie buvo suklasifikuoti pagal du bruožus: atvirumas patirčiai ir vidinė orientacija. Kurie vėliau buvo suskaidyti į subdimensijas: atvirumas kitiems, atvirumas sau, atvirumas gyvenimui, priėmimas, autonomija. MAP klausimynas turi aukštus patikimumo rodiklius. Atvirumas patirčiai tai individo susidomėjimas aplinka ir patirtimi dėl intereso ar malonumo. Antrasis bruožas – vidinė orientacija, tai sąmoningumas ir atida tam, kas vyksta asmens gyvenime (Lefrançois, R.; Leclerc, G.; Dubé, M.; Hébert, R.; Gaulin, P. 1997).

Jones ir Crandal SAS klausimynas

Jones ir Crandal SAS klausimynas, susidedantis iš 5 faktorių, kurie yra: autonomija arba saves valdymas; savęs priėmimas ir savigarba; emocijų priėmimas ir laisvas jų reiškimas; pasitikėjimas ir pareigingumas tarpasmeniniuose santykiuose; gebėjimas dorotis su nepageidaujamais gyvenimo aspektais. Pirmieji keturi saviaktualizacijos aspektai gali būti siejami su psichologine sveikata, o penktasis faktorius sietinas su gebėjimu susidoroti su tuo, kas nepageidautina, vietoje vengiančio elgesio. (Lefrançois, Leclerc, Dubé, Hébert, Gaulin 1997)

Save aktualizuojančio asmens bruožai

Taigi, apibendrinus aptartą literatūrą ir saviaktualizacijai matuoti taikomus klausimynus, galima sakyti jog saviaktualizacijai galima būtų priskirti tokias asmens savybes:

Prasmė gyvenime

laiko panaudojimo kompetencija

vidinė orientacija į save;

individualių, saviaktualizaciją skatinančių vertybių sistemos turėjimas;

egzistencialumas, kaip gebėjimas vadovautis šiomis vertybėmis savo gyvenime;

mąstymo reaktyvumas (kiek asmuo jautrus savo jausmams ir poreikiams);

jausmų spontaniškumas;

savivaizdis – kiek asmeniui patinka jis pats, savęs priėmimas, priimant save ir su ydomis;

sąmoningumas, kiek asmuo suvokia žmogaus prigimtį esant gera;

sinergiškumas – gebėjimas matyti priešybes kaip suderinamas ir prasmingas;

tarpasmeninis jautrumas – gebėjimas priimti savo paties agresiją ar priešiškumą;

gebėjimas užmegzti ir palaikyti intymų bendravimą.

atvirumas patirčiai

Autonomija arba savęs valdymas

Vidinė orientacija į save ir rėmimasis savo nuostatomis;

Sinergiškumas – gebėjimas matyti priešybes kaip suderinamas ir prasmingas;

Savęs priėmimas ir savigarba (self-esteem);

Gebėjimas susidoroti su nepageidaujamais, neigiamais įvykiais gyvenime.

Mirties nerimas

Mirties nerimas apibūdinamas kaip nemaloni emocija, apimanti pamąstymus apie savo ir kitų mirtį. Mirties tema yra aktuali žmonijai visą jos gyvavimo istoriją. Kai kuriems žmonėms mirties baimė atima galimybę džiaugtis gyvenimu ir jausti jo pilnatvę. Mirtis pažadina tokius jausmus kaip bejėgiškumas, atskirtis, kontrolės neturėjimas, beprasmybė (Lisa Iverach Ross G. Menzies (2014), pagal Rachel E. Menzies Noyes, Stuart, Longley, Langbehn, & Happel, 2002; Stolorow, 1979; Yalom, 2008) Žmonės turi adaptyvių strategijų kaip kovoti su mirties baime, tačiau kartais, kai grėsmė iškyla pačiam ar artimiesiems, dėl mirties baimės gali tapti sunku normaliai funkcionuoti (Iverach, Menzies, Menzies 2014).

Mirties nerimas tai yra reiškinys, kai žmogus bijo ir nerimauja dėl mirimo. Pasak tanatologų, brandus mirties fakto suvokimas susideda iš keturių esminių komponentų: universalumo (suvokimo, kad mirtis neišvengiama nei vienam), mirties negrįžtamumo (suvokimo, kad mirtis yra galutinė), nefunkcionalumo (suvokimo, kad mirtis sustabdo visas funkcijas, kurios egzistavo žmogui esant gyvam), priežastingumo (suvokimo mirties priežastį) ( Chui ir Chan 2013).

Pasak baimės valdymo teorijos (TMT; Greenberg, Pyszczynski, & Solomon, 1986; Pyszczynski, Greenberg ir Solomon, 1997; Solomon, Greenberg ir Pyszczynski, 1991), mirtingumo suvokimas, pasireiškiantis mirties nerimu yra suvaldomas kai žmogus suvokia save kaip dalį didesnės visumos amžiname egzistenciniame cikle, vietoj to, jog manytų, kad tėra mirtingi padarai, kuriems lemta išnykti amžiams. Ši teorija teigia, jog žmogaus savigarba ir tam tikras pasaulėvaizdis apsaugo nuo mirties nerimo. Teorija paremta empiriniais tyrimais (Bassett 2007).

Mirties baimė ir saviaktualizacija

Saviaktualizacija, kaip konstruktas, yra tiesioginis psichologinės sveikatos rodiklis. Empiriškai ištirta, jog saviaktualizacija siejasi su daugeliu psichologinės sveikatos rodiklių: aukšta saviverte, vidiniu kontrolės lokusu, viltingumu, subjektyvia psichologine sveikata. Saviaktualizacija neigiamai koreliuoja su neurotiškais simptomais ir irracionaliu mąstymu, vienatve, depresija (Beitela, Wald, Midgett, Dovid, Green 2015).

Vien iš šių teiginių, jog psichologinės gerovės sričiai galima prisikirti saviaktualizaciją, o mirties nerimas nėra sveiko žmogaus bruožas ir mirties nerimas gali sietis su patologija, galime daryti prielaidą, kad mirties nerimas ir saviaktualizacija yra tarpusavyje susiję neigiamu ryšiu – didėjant saviaktualizacijai, psichologinei žmogaus sveikatai, mažės mirties nerimas. Tiesa, tai gali atsitikti dėl daugelio tarpinių kintamųjų, kurių dalis bus aptarti šiame darbe. Savybės, būdingos save aktualizuojančiam žmogui, kurios jau paminėtos anksčiau, pasak daugelio mokslinių straipsnių neigiamai asocijuojasi su mirties baime – esant didesniam tam tikros, saveaktualizuojančios savybės išreikštumui, galima prognozuoti mažesnį mirties nerimą pas asmenį.

Mirties nerimas arba mirties baimė yra natūralus jausmas, tačiau kartais jis gali peraugti į patologiją – didesnis mirties baimės lygis rodo mažesnę psichologinę sveikatą (Iverach, Menzies, Menzies 2014). Viename tyrime, atliktame Pragya Shuklal ir Parul Rishi (2014), su vėžiu sergančiais pacientais, buvo nustatyta, kad didesnė dvasinė, psichosocialinė gerovė prognozuoja mažesnį mirties nerimo lygį. Tyrime atliktame Thiemann, Quince, Benson, Wood, Barclay (2015), kuriame buvo bandomas nustatyti ryšys tarp medicinos studentų psichologinės gerovės lygio ir nerimo lygio, tyrimo rezultatai parodė, jog grupė, kuri surinko didesnius įverčius mirties nerimo lygį matuojančiame teste, surinko didesnius įverčius ir teste matuojančiame depresiškumą ir nerimą. Šis tyrimas mirties nerimą matavo CLFODS-R skale, o nerimastingumą ir nerimą HADS skale.

Taip pat yra sukurtas ir klausimynas, matuojantis tiesioginį ryšį tarp saviaktualizacijos ir mirties nerimo (Ebersole, Persi, 1992). Pagal Neimeyer ir Chapman

(1980) mažiau save aktualizuojantys žmonės, t.y. įvykdę mažiau savo gyvenimo planų, turi jausti didesnį mirties nerimą nei tie, kurie įvykdę savo gyvenimo projektus ir planus. Tyrimo rezultatai buvo gauti prieštaringi, nes tyrimo imties vidutinis amžius (35 metai), buvo per mažas, kad tiriamieji būtų užbaigę savo gyvenimo planus. Tačiau keliama prielaida, kad labiau save aktualizavę žmonės išsiskiria drąsa ir juos mažiau neramina mintys apie mirtį (Ebersole, Persi, 1992).

Savigarba ir mirties baimė

Savigarba ir mirties baimė susijusi dvejomis prasmėmis. Viena iš šių prasmių, kai žmogus tiki savo nemirtingumu pomirtinio gyvenimo, antgamtiškumo prasme. Jeigu žmogus tiki, kad egzistuos kita forma ir po savo mirties, mirties faktas jam tampa ne toks baisus. Kita prasmė, tai kultūrinio nemirtingumo prasmė – jei žmogus tiki, kad kultūriškai paliks kažką vertingo, reprezentuojančio jį, jo mirties nerimas sumažėja, nes šis kultūrinis palikimas, individas tiki, egzistuos daug laiko po jo mirties (Gailliot, Schmeicher, Maner 2007). Pagal teroro valdymo teoriją, simbolinis nemirtingumas slypi savigarboje.

Pasak siaubo valdymo teorijos (terror management theory TMT Greenberg, Pyszczynski, & Solomon, 1986)) žmonėms reikia savigarbos(self-esteem) , nes tai apsaugo juos nuo mirties baimės. Greenbergen et al. Empirinio tyrimo metu buvo nustatytas neigiamas koreliacinis ryšys tarp savigarbos ir mirties baimės – esant didesniems savigarbos įverčiams, mažėja mirties nerimas. Eksperimentinėmis sąlygomis mažinama savigarba padidina galvojimą apie mirtį ir jos baimę. Routledge (2012) tyrimo metu buvo empiriškai patvirtinta, kad ekperimentinėmis sąlygomis mažinama savigarba didina mirties nerimo įverčius. Šiame tyrime mirties nerimas buvo matuojamas Collett-Lester mirties baimės skale. (Lester, 1990). Šis testas padeda nustatyti kiek nerimo tiriamasis jaučia dėl tam tikrų mirties aspektų, pvz.: gyvenimo trukmė, visiška izoliacija po mirties ir pan. Buvo manipuliuojama asmens savigarba naudojant klausimyną pavadinimu “gyvenimo įvykių įvertinimas”, kurio metu tiriamųjų buvo prašoma pagalvoti apie situacijas savo gyvenime, kai jie patyrė didžiausius nepasisekimus savo gyvenime, taip pat kitos tiriamųjų grupės buvo prašoma pagalvoti apie įvykius savo gyvenime, kai jei patyrė didžiausią sėkmę ir trečiosios grupės buvo paprašyta prisiminti situaciją, kai jie patyrė didelį skausmą, pvz pas dantų gydytoją. Ši trečioji grupė buvo išskirta dėl to, kad būtų matuojama būtent mirties nerimo koreliacija su savigarba, o ne su apskritai neigiamomis mintimis. Tyrimo rezultatai atskleidė, jog savigarba tikrai apsaugo žmogų nuo mirties nerimo, kai savigarba būdavo sumažėjusi, žmonės pasidarė jautresni mintims apie mirtį. Taip pat po minčių apie mirtį žmonėms norisi kelti savo savigarbos jausmą, pagal Arndt, Schimel ir Goldenberg (2003) tyrimą.

Viename tyrime (Gailliot Brandon, Schmeichel, Maner 2007) buvo tirta dviejų asmenybės bruožų: savikontrolės ir savigarbos ryšys su mirties baime. Tyrimo metu tiriamieji skaitė tekstą, su subtiliomis užuominomis apie mirtį. Viena grupė tiriamųjų, skaitydami šį tekstą, naudojosi savo savikontrole reguliuodami savo emocijas, kiti ne, nes prieš tai jų savikontrolė buvo nuslopinta su tam tikra užduotimi, paduota jiems prieš šią, pagrindinę užduotį. Kito tyrimo metu tiriamiesiems buvo atliktas savivertės lygį nusttantis testas, tada jiems buvo pateikta mirties nerimo manipuliacija, kuri turėjo padidinti mirties nerimo lygį. Tyrimo rezultatai atskleidė, kad aukšta savivertė neapsaugo nuo mirtes baimės minčių, kurios kartais aplanko žmones. Šio tyrimo rezutatai prieštarauja hipotezei, jog didesnė savivertė lemia sumažėjusį mirties nerimo lygį ir prieštarauja kitiems atliktiems tyrimams. Nėra iki galo aišku ar savivertė tikrai mažina mirties nerimo lygį.

Mirties baimė ir savikontrolė.

Nors mirties baimę ir sumažina simbolinio nemirtingumo jausmas, įgaunamas per savigarbą, tačiau žmonės vis vien neišvengiamai galvoja apie mirtį, kadangi mirtis yra neišvengiama. Taigi kitas būdas kaip sumažinti mirties nerimą yra sugebėjimas išvengti minčių apie mirtį. Šiam sugebėjimui reikia aukšto sąmoningumo ir aukštos savikontrolės (Matthew T. Gailliot, Brandon J. Schmeichel , Jon K. Maner 2007).

Empiriniame tyrime, atliktame Wing Hong Chui ir Heng Choon Chan (2013) buvo atskleista, kad žmonės, turintys aukštą savikontrolę išgyvena mažesnį mirties nerimą nei tie, kurie turi žemą savikontrolės lygį. Žema savikontrolė apibūdinama šešiais elementais: impulsyvumas, rinkimasis paprastų užduočių vietoje sunkesnių, pavojaus siekimo elgesys, pirmenybės fizinėms veikloms, o ne protinėms, teikimas, susitelkimas į save (self centeredness) ir nepastovus charakteris. Žmonės su žemu savikontrolės lygiu turi žemą psichologinę gerovę, pagal Gibson et al. (2000) tyrimą. Yra manoma, kad susitaikyti su mirties baime žmonėms padeda minčių apie mirtį nukreipimas kita linkme, sulaikymas šių minčių, tačiau tai sunaudoja jų psichinę energiją ir sumažina bendrą gebėjimą save kontroliuoti, kas veda į anksčiau apibūdintą elgesį, kai žmogus elgiasi impulsyviai, renkasi fizines užduotis vietoje protinių ir t.t., t.y. yra linkęs neigti ilgalaikes savo elgesio pasekmes, tam, kad gautų maksimalų pasitenkinimą čia ir dabar ir būtų kuo mažesnės neigiamos trumpalaikės pasekmės. Toks elgesys yra visiškai priešingas saviaktualizuojančiomis savybėmis pasižyminčiam individui, nors iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti ir kiek kitaip. Saviaktualizuojantys žmonės pasižymi. laiko valdymu. Tai reiškia, kad jie moka reguliuoti ir kontroliuoti savo laiką taip, kad jų veiksmai vestų prie ilgalaikių tikslų įvykdymo, o tai prieštarauja kontrolės neturinčio individo siekiui gauti pasitenkinimą tuoj pat, neatsižvelgiant į aplinkybes.

Kitame tyrime, kuriame buvo tikrinama ar savigarbos ir savikontrolės lygis veikia ir kokiu ryšiu veikia mirties nerimo lygį, kur pirmoje dalyje buvo tikrinama ar minčių apie mirtį aktyvavimas ir sumanipuliavimas savikontrole taip, padidins mirties nerimą ir antrojoje dalyje, ar tendencija įsitraukti į gynybiškas reakcijas susijusias su mirties nerimu yra priklausomas nuo savikontrolės ir savigarbos bruožų išreikštumo lygio (Matthew T. Gailliot, Brandon J. Schmeichel , Jon K. Maner 2007). Tyrimo rezultatai atskleidė, jog savikontrolė veikia žmogaus reakcijas į mirtį ir jas reguliuoja ir tai taip pat susiję su savigarbos lygio išreikštumu pas asmenį. Pirmoji tyrimo d. . .

Join the Conversation