Saviaktualizacijos ir mirties nerimo sąsajos

Kaunas

2016

Turinys

Įvadas 2

Darbe naudojamos sąvokos 4

Dėstymas 5

Saviaktualizacija 5

Saviaktualizacijos klausimynai 6

Asmeninės orientacijos klausimynas (POI) 6

Aktualizacijos potencialo klausimynas (MAP) 7

Jones ir Crandal SAS klausimynas 7

Save aktualizuojančio asmens bruožai 7

Mirties nerimas 8

Mirties baimė ir saviaktualizacija 9

Savigarba ir mirties baimė 10

Mirties baimė ir savikontrolė. 11

Vidinis kontrolės lokusas ir mirties baimė 13

Autonomija ir mirties baimė 13

Prasmė gyvenime ir mirties nerimas 14

Išvados 15

Literatūros sąrašas 16 Įvadas

Saviaktualizacija, žvelgiant iš humanistinės psichologijos perspektyvos, yra kiekvieno individo siekiamybė. Šis psichologinis konstruktas, įkvėptas Jungo individuacijos teorijos, plėtotas humanistinės krypties teoretikų. Nėra iki galo aišku, kas ištikrųjų yra saviaktualizacija, bet ji dažniausiai apibrėžiama kaip žmogaus siekimas tapti viskuo, kuo žmogus gali tapti – tai yra savo vidinio potencialo išskleidimas. Save aktualizuojantis individas pasižymi tam tikromis savybėmis, tokiomis kaip egzistencialumas, vidinis kontrolės lokusas, autonomija, aukšta savigarba ir daugybė kitų, psichologinę sveikatą indikuojančių bruožų. Mirties baimė, kaip konstruktas, yra daugiasluoksnis, susijęs tiek su savo, tiek kitų mirties baime, gali būti patologiškas ir natūralus. Kad ir kaip būtų, didelis mirties nerimas nurodo, kad žmogaus psichologinė gerovė yra pavojuje, Šiame darbe nagrinėsiu, kaip save aktualizuojančio žmogaus bruožai siejasi su mirties nerimu.

Darbo problema: kaip saviaktualizacija siejasi su mirties nerimu?

Darbo tikslas: išsiaiškinti kurie save aktualizuojančio žmogaus bruožai daro įtaką mirties nerimo išreišktumui.

Iškelti klausimai:

Koks ryšys tarp mirties baimės ir saviaktualizacijos?

Koks ryšys tarp psichologinės sveikatos ir mirties baimės?

Koks ryšys tarp savigarbos ir mirties baimės?

Koks ryšys tarp vidinės kontrolės lokuso ir mirties baimės?

Koks ryšys tarp kontrolės ir mirties baimės?

Koks ryšys tarp gyvenimo prasmės ir mirties baimės?

 

Darbe naudojamos sąvokos

Saviaktualizacija – reiškinys, kai individas plėtoja savo vidinį potencialą, talentą, atsižvelgdamas į savo patirtį, savo prigimtį ir savęs suvokimą. Šio proceso metu stiprėja vidinė integracija, harmonija su savimi ir pasauliu.

Psichologinė gerovė – tai pozityvi psichologinė sveikata, apimanti optimistišką požiūrį į gyvenimą, asmenybės augimo tendencijas.

Mirties nerimas – Nemaloni emocija, susidedanti iš įvairios rūšies nerimo, išprovokuota apmąstymų apie žmogaus, kaip biologinės kilmės būtybės, laikinumą. Mirties nerimas yra multidimensinis konstruktas, susidedantis iš keturių dimensijų: baimė dėl savo mirties, baimė dėl kitų mirties, baimė dėl savo mirimo, baimė dėl kitų mirimo.

Dėstymas Saviaktualizacija

Saviaktualizacija yra koncepcija, apibūdinanti asmeninio augimo procesą ir sveiko asmenybės vystymosi galutinį rezultatą (Das 1989). Maslow ir Rogers, saviaktualizacijos sąvokos pradininkai ją suprato kaip natūralią žmogaus tendenciją stiprinti save, išreikšti savo įgimtą potencialą, o socialinė aplinka gali padėti arba trukdyti šiam žmogaus polinkiui arba smarkiai iškreipti būdą, kuriuo saviaktualizacija reiškiasi. Esant tinkamoms sąlygoms saviaktualizacija pasirodo spontaniškai ir veda link didesnio sąmoningumo, nepriklausomybės, kūrybiškumo, asmeninės ir socialinės kompetencijos ir daugybės kitų patrauklių bruožų (Das 1989). Pasak A. H. Maslow (1954), kuris buvo vienas pirmųjų ėmęs naudotis šia sąvoka kalbant apie žmogaus asmeninį augimą, saviaktualizacija yra žmogaus troškimas realizuoti save, būtent jo polinkis aktualizuoti tai, kas jis potencialiai yra. Tai siekis tapti viskuo, kuo tapti asmuo pajėgia. Žmogų, kuriame dominuos augimo motyvacija, o ne žemesnės pakopos motyvacija, galėsime vadinti save aktualizuojančiu žmogumi (Maslow 1961).

Kitas garsus psichologijos krypties atstovas, taip pat domėjęsis saviaktualizacija buvo Rogers, kuris saviaktualizaciją apibrėžė kaip buvimo būdą, kai mūsų asmenybė nuolat vystosi, nes mes save reflektuojame, būname dėmesingi sau, tampame atviri pokyčiams. Žmogaus natūralią tendenciją saviaktualizuotis Rogers (1961) prilygina gėlės žiedo išsiskleidimui – kaip gėlės pumpurui lemta tapti gėle, taip ir žmogui būdingas biologiškai determinuotas siekis išpildyti savo žmogiškąjį potencialą. Paskata žmogui saviaktualizuotis skatina jį daryti savo pasaulį prasmingu ir įnešti į jį prasmės, savo pastebėjimus sudėlioti taip, kad jie derėtų su jo asmeniniais įsitikinimais ir kartu jie sudarytų vieningą pasaulio vaizdo sistemą (Williams 1996).

Saviaktualizacija pasiekiama kai visi žemesnieji poreikiai yra patenkinti, todėl ji vadinama aukščiausiuoju poreikiu. Tai nėra fiksuota būsena, tai greičiau vystymosi procesas, kuris neturi pabaigos. Šio proceso metu paslėpti žmogaus potencialai, talentai ima „lysti į paviršių“ iš jo asmenybės gelmių ir šis procesas nuolat plėtojasi. Saviaktualizacija atitinka psichologinę sveikatą (Heylighen 1992).

Saviaktualizacija yra apibrėžiama kaip ilgalaikė motyvacinė jėga, augimo poreikis. Ji, priešingai nei deficitiniai poreikiai, tokie kaip alkio, saugumo, meilės ir savigarbos poreikiai, niekada nėra patenkinamas, visada egzistuoja nepasotinama motyvacija dar labiau atskleisti savo potencialą (Gold 2013).

Save aktualizuojantis individas, pasak Maslow, funkcionuoja geriau ir gyvena turtingesnį gyvenimą nei vidutinis individas. Save aktualizuojantis žmogus gyvena labiau dabartimi, nei praeitimi ar ateitimi, yra autonomiškas, optimistiškiau žiūri į gyvenimą ir žmogiškąją prigimtį. Pasak daugelio autorių, save aktualizuojantis individas reprezentuoja psichoterapinio procesą tikslą (Ivtzan, Chan, Gardner, Prashar 2013).

Saviaktualizacijos klausimynai Asmeninės orientacijos klausimynas (POI)

Tradicinis požiūris į saviaktualizaciją yra paremtas Maslow ir Rogers humanistine teorija apie saviaktualizaciją ir yra orientuotas į asmenybės bruožus. Shostrom (, kuris sukūrė Asmeninės orientacijos klausimyną, kuris matuoja asmenybės saviaktualizacijos lygį saviaktualizaciją apibrėžia remdamasis būtent Maslow saviaktualizacijos koncepcija. Šis klausimynas matuoja vertybes ir elgesį, kuris tiesiogiai siejasi su psichologine sveikata ir augimu, kurie pastebimi save aktualizuojančiuose žmonėse. Šiame klausimyne matuojamos šios save aktualizuojančio žmogaus savybės: laiko panaudojimo kompetencija (time competence); vidinė orientacija į save; individualių, saviaktualizaciją skatinančių vertybių sistemos turėjimas; egzistencialumas, kaip gebėjimas vaodvautis šiomis vertybėmis savo gyvenime; mąstymo reaktyvumas – kiek asmuo jautrus savo jausmams ir poreikiams; jausmų spontaniškumas; savivaizdis – kiek asmeniui patinka jis pats, savęs priėmimas, priimant save ir su ydomis; sąmoningumas, kiek asmuo suvokia žmogaus prigimtį esant gera; sinergiškumas – gebėjimas matyti priešybes kaip suderinamas ir prasmingas; tarpasmeninis jautrumas – gebėjimas priimti savo paties agresiją ar priešiškumą; gebėjimas užmegzti ir palaikyti intymų bendravimą.

Aktualizacijos potencialo klausimynas (MAP)

Aktualizacijos potencialo klausimynas (MAP) sukurtas Lefrancois ir kitų (1997), yra skirtas pamatuoti individo saviaktualizacijos lygį. Šis testas sukurtas remiantis empirinių ir teorinių straipsnių, skirtų saviaktualizacijos nagrinėjančių šį konstruktą, tyrinėjimu. Aktualizacijos potencialo klausimynas sudarytas, remiantis analize straipsnių, kurie aprašo saviaktualizaciją ir susijusius konstruktus. Atlikus šių mokslinių darbų analizę buvo atrasti 92 saviaktualizacijos pas individą išreikštumo indikatoriai, kurie buvo suklasifikuoti pagal du bruožus: atvirumas patirčiai ir vidinė orientacija. Kurie vėliau buvo suskaidyti į subdimensijas: atvirumas kitiems, atvirumas sau, atvirumas gyvenimui, priėmimas, autonomija. MAP klausimynas turi aukštus patikimumo rodiklius. Atvirumas patirčiai tai individo susidomėjimas aplinka ir patirtimi dėl intereso ar malonumo. Antrasis bruožas – vidinė orientacija, tai sąmoningumas ir atida tam, kas vyksta asmens gyvenime (Lefrançois, R.; Leclerc, G.; Dubé, M.; Hébert, R.; Gaulin, P. 1997).

Jones ir Crandal SAS klausimynas

Jones ir Crandal SAS klausimynas, susidedantis iš 5 faktorių, kurie yra: autonomija arba saves valdymas; savęs priėmimas ir savigarba; emocijų priėmimas ir laisvas jų reiškimas; pasitikėjimas ir pareigingumas tarpasmeniniuose santykiuose; gebėjimas dorotis su nepageidaujamais gyvenimo aspektais. Pirmieji keturi saviaktualizacijos aspektai gali būti siejami su psichologine sveikata, o penktasis faktorius sietinas su gebėjimu susidoroti su tuo, kas nepageidautina, vietoje vengiančio elgesio. (Lefrançois, Leclerc, Dubé, Hébert, Gaulin 1997)

Save aktualizuojančio asmens bruožai

Taigi, apibendrinus aptartą literatūrą ir saviaktualizacijai matuoti taikomus klausimynus, galima sakyti jog saviaktualizacijai galima būtų priskirti tokias asmens savybes:

Prasmė gyvenime

laiko panaudojimo kompetencija

vidinė orientacija į save;

individualių, saviaktualizaciją skatinančių vertybių sistemos turėjimas;

egzistencialumas, kaip gebėjimas vadovautis šiomis vertybėmis savo gyvenime;

mąstymo reaktyvumas (kiek asmuo jautrus savo jausmams ir poreikiams);

jausmų spontaniškumas;

savivaizdis – kiek asmeniui patinka jis pats, savęs priėmimas, priimant save ir su ydomis;

sąmoningumas, kiek asmuo suvokia žmogaus prigimtį esant gera;

sinergiškumas – gebėjimas matyti priešybes kaip suderinamas ir prasmingas;

tarpasmeninis jautrumas – gebėjimas priimti savo paties agresiją ar priešiškumą;

gebėjimas užmegzti ir palaikyti intymų bendravimą.

atvirumas patirčiai

Autonomija arba savęs valdymas

Vidinė orientacija į save ir rėmimasis savo nuostatomis;

Sinergiškumas – gebėjimas matyti priešybes kaip suderinamas ir prasmingas;

Savęs priėmimas ir savigarba (self-esteem);

Gebėjimas susidoroti su nepageidaujamais, neigiamais įvykiais gyvenime.

Mirties nerimas

Mirties nerimas apibūdinamas kaip nemaloni emocija, apimanti pamąstymus apie savo ir kitų mirtį. Mirties tema yra aktuali žmonijai visą jos gyvavimo istoriją. Kai kuriems žmonėms mirties baimė atima galimybę džiaugtis gyvenimu ir jausti jo pilnatvę. Mirtis pažadina tokius jausmus kaip bejėgiškumas, atskirtis, kontrolės neturėjimas, beprasmybė (Lisa Iverach Ross G. Menzies (2014), pagal Rachel E. Menzies Noyes, Stuart, Longley, Langbehn, & Happel, 2002; Stolorow, 1979; Yalom, 2008) Žmonės turi adaptyvių strategijų kaip kovoti su mirties baime, tačiau kartais, kai grėsmė iškyla pačiam ar artimiesiems, dėl mirties baimės gali tapti sunku normaliai funkcionuoti (Iverach, Menzies, Menzies 2014).

Mirties nerimas tai yra reiškinys, kai žmogus bijo ir nerimauja dėl mirimo. Pasak tanatologų, brandus mirties fakto suvokimas susideda iš keturių esminių komponentų: universalumo (suvokimo, kad mirtis neišvengiama nei vienam), mirties negrįžtamumo (suvokimo, kad mirtis yra galutinė), nefunkcionalumo (suvokimo, kad mirtis sustabdo visas funkcijas, kurios egzistavo žmogui esant gyvam), priežastingumo (suvokimo mirties priežastį) ( Chui ir Chan 2013).

Pasak baimės valdymo teorijos (TMT; Greenberg, Pyszczynski, & Solomon, 1986; Pyszczynski, Greenberg ir Solomon, 1997; Solomon, Greenberg ir Pyszczynski, 1991), mirtingumo suvokimas, pasireiškiantis mirties nerimu yra suvaldomas kai žmogus suvokia save kaip dalį didesnės visumos amžiname egzistenciniame cikle, vietoj to, jog manytų, kad tėra mirtingi padarai, kuriems lemta išnykti amžiams. Ši teorija teigia, jog žmogaus savigarba ir tam tikras pasaulėvaizdis apsaugo nuo mirties nerimo. Teorija paremta empiriniais tyrimais (Bassett 2007).

Mirties baimė ir saviaktualizacija

Saviaktualizacija, kaip konstruktas, yra tiesioginis psichologinės sveikatos rodiklis. Empiriškai ištirta, jog saviaktualizacija siejasi su daugeliu psichologinės sveikatos rodiklių: aukšta saviverte, vidiniu kontrolės lokusu, viltingumu, subjektyvia psichologine sveikata. Saviaktualizacija neigiamai koreliuoja su neurotiškais simptomais ir irracionaliu mąstymu, vienatve, depresija (Beitela, Wald, Midgett, Dovid, Green 2015).

Vien iš šių teiginių, jog psichologinės gerovės sričiai galima prisikirti saviaktualizaciją, o mirties nerimas nėra sveiko žmogaus bruožas ir mirties nerimas gali sietis su patologija, galime daryti prielaidą, kad mirties nerimas ir saviaktualizacija yra tarpusavyje susiję neigiamu ryšiu – didėjant saviaktualizacijai, psichologinei žmogaus sveikatai, mažės mirties nerimas. Tiesa, tai gali atsitikti dėl daugelio tarpinių kintamųjų, kurių dalis bus aptarti šiame darbe. Savybės, būdingos save aktualizuojančiam žmogui, kurios jau paminėtos anksčiau, pasak daugelio mokslinių straipsnių neigiamai asocijuojasi su mirties baime – esant didesniam tam tikros, saveaktualizuojančios savybės išreikštumui, galima prognozuoti mažesnį mirties nerimą pas asmenį.

Mirties nerimas arba mirties baimė yra natūralus jausmas, tačiau kartais jis gali peraugti į patologiją – didesnis mirties baimės lygis rodo mažesnę psichologinę sveikatą (Iverach, Menzies, Menzies 2014). Viename tyrime, atliktame Pragya Shuklal ir Parul Rishi (2014), su vėžiu sergančiais pacientais, buvo nustatyta, kad didesnė dvasinė, psichosocialinė gerovė prognozuoja mažesnį mirties nerimo lygį. Tyrime atliktame Thiemann, Quince, Benson, Wood, Barclay (2015), kuriame buvo bandomas nustatyti ryšys tarp medicinos studentų psichologinės gerovės lygio ir nerimo lygio, tyrimo rezultatai parodė, jog grupė, kuri surinko didesnius įverčius mirties nerimo lygį matuojančiame teste, surinko didesnius įverčius ir teste matuojančiame depresiškumą ir nerimą. Šis tyrimas mirties nerimą matavo CLFODS-R skale, o nerimastingumą ir nerimą HADS skale.

Taip pat yra sukurtas ir klausimynas, matuojantis tiesioginį ryšį tarp saviaktualizacijos ir mirties nerimo (Ebersole, Persi, 1992). Pagal Neimeyer ir Chapman

(1980) mažiau save aktualizuojantys žmonės, t.y. įvykdę mažiau savo gyvenimo planų, turi jausti didesnį mirties nerimą nei tie, kurie įvykdę savo gyvenimo projektus ir planus. Tyrimo rezultatai buvo gauti prieštaringi, nes tyrimo imties vidutinis amžius (35 metai), buvo per mažas, kad tiriamieji būtų užbaigę savo gyvenimo planus. Tačiau keliama prielaida, kad labiau save aktualizavę žmonės išsiskiria drąsa ir juos mažiau neramina mintys apie mirtį (Ebersole, Persi, 1992).

Savigarba ir mirties baimė

Savigarba ir mirties baimė susijusi dvejomis prasmėmis. Viena iš šių prasmių, kai žmogus tiki savo nemirtingumu pomirtinio gyvenimo, antgamtiškumo prasme. Jeigu žmogus tiki, kad egzistuos kita forma ir po savo mirties, mirties faktas jam tampa ne toks baisus. Kita prasmė, tai kultūrinio nemirtingumo prasmė – jei žmogus tiki, kad kultūriškai paliks kažką vertingo, reprezentuojančio jį, jo mirties nerimas sumažėja, nes šis kultūrinis palikimas, individas tiki, egzistuos daug laiko po jo mirties (Gailliot, Schmeicher, Maner 2007). Pagal teroro valdymo teoriją, simbolinis nemirtingumas slypi savigarboje.

Pasak siaubo valdymo teorijos (terror management theory TMT Greenberg, Pyszczynski, & Solomon, 1986)) žmonėms reikia savigarbos(self-esteem) , nes tai apsaugo juos nuo mirties baimės. Greenbergen et al. Empirinio tyrimo metu buvo nustatytas neigiamas koreliacinis ryšys tarp savigarbos ir mirties baimės – esant didesniems savigarbos įverčiams, mažėja mirties nerimas. Eksperimentinėmis sąlygomis mažinama savigarba padidina galvojimą apie mirtį ir jos baimę. Routledge (2012) tyrimo metu buvo empiriškai patvirtinta, kad ekperimentinėmis sąlygomis mažinama savigarba didina mirties nerimo įverčius. Šiame tyrime mirties nerimas buvo matuojamas Collett-Lester mirties baimės skale. (Lester, 1990). Šis testas padeda nustatyti kiek nerimo tiriamasis jaučia dėl tam tikrų mirties aspektų, pvz.: gyvenimo trukmė, visiška izoliacija po mirties ir pan. Buvo manipuliuojama asmens savigarba naudojant klausimyną pavadinimu “gyvenimo įvykių įvertinimas”, kurio metu tiriamųjų buvo prašoma pagalvoti apie situacijas savo gyvenime, kai jie patyrė didžiausius nepasisekimus savo gyvenime, taip pat kitos tiriamųjų grupės buvo prašoma pagalvoti apie įvykius savo gyvenime, kai jei patyrė didžiausią sėkmę ir trečiosios grupės buvo paprašyta prisiminti situaciją, kai jie patyrė didelį skausmą, pvz pas dantų gydytoją. Ši trečioji grupė buvo išskirta dėl to, kad būtų matuojama būtent mirties nerimo koreliacija su savigarba, o ne su apskritai neigiamomis mintimis. Tyrimo rezultatai atskleidė, jog savigarba tikrai apsaugo žmogų nuo mirties nerimo, kai savigarba būdavo sumažėjusi, žmonės pasidarė jautresni mintims apie mirtį. Taip pat po minčių apie mirtį žmonėms norisi kelti savo savigarbos jausmą, pagal Arndt, Schimel ir Goldenberg (2003) tyrimą.

Viename tyrime (Gailliot Brandon, Schmeichel, Maner 2007) buvo tirta dviejų asmenybės bruožų: savikontrolės ir savigarbos ryšys su mirties baime. Tyrimo metu tiriamieji skaitė tekstą, su subtiliomis užuominomis apie mirtį. Viena grupė tiriamųjų, skaitydami šį tekstą, naudojosi savo savikontrole reguliuodami savo emocijas, kiti ne, nes prieš tai jų savikontrolė buvo nuslopinta su tam tikra užduotimi, paduota jiems prieš šią, pagrindinę užduotį. Kito tyrimo metu tiriamiesiems buvo atliktas savivertės lygį nusttantis testas, tada jiems buvo pateikta mirties nerimo manipuliacija, kuri turėjo padidinti mirties nerimo lygį. Tyrimo rezultatai atskleidė, kad aukšta savivertė neapsaugo nuo mirtes baimės minčių, kurios kartais aplanko žmones. Šio tyrimo rezutatai prieštarauja hipotezei, jog didesnė savivertė lemia sumažėjusį mirties nerimo lygį ir prieštarauja kitiems atliktiems tyrimams. Nėra iki galo aišku ar savivertė tikrai mažina mirties nerimo lygį.

Mirties baimė ir savikontrolė.

Nors mirties baimę ir sumažina simbolinio nemirtingumo jausmas, įgaunamas per savigarbą, tačiau žmonės vis vien neišvengiamai galvoja apie mirtį, kadangi mirtis yra neišvengiama. Taigi kitas būdas kaip sumažinti mirties nerimą yra sugebėjimas išvengti minčių apie mirtį. Šiam sugebėjimui reikia aukšto sąmoningumo ir aukštos savikontrolės (Matthew T. Gailliot, Brandon J. Schmeichel , Jon K. Maner 2007).

Empiriniame tyrime, atliktame Wing Hong Chui ir Heng Choon Chan (2013) buvo atskleista, kad žmonės, turintys aukštą savikontrolę išgyvena mažesnį mirties nerimą nei tie, kurie turi žemą savikontrolės lygį. Žema savikontrolė apibūdinama šešiais elementais: impulsyvumas, rinkimasis paprastų užduočių vietoje sunkesnių, pavojaus siekimo elgesys, pirmenybės fizinėms veikloms, o ne protinėms, teikimas, susitelkimas į save (self centeredness) ir nepastovus charakteris. Žmonės su žemu savikontrolės lygiu turi žemą psichologinę gerovę, pagal Gibson et al. (2000) tyrimą. Yra manoma, kad susitaikyti su mirties baime žmonėms padeda minčių apie mirtį nukreipimas kita linkme, sulaikymas šių minčių, tačiau tai sunaudoja jų psichinę energiją ir sumažina bendrą gebėjimą save kontroliuoti, kas veda į anksčiau apibūdintą elgesį, kai žmogus elgiasi impulsyviai, renkasi fizines užduotis vietoje protinių ir t.t., t.y. yra linkęs neigti ilgalaikes savo elgesio pasekmes, tam, kad gautų maksimalų pasitenkinimą čia ir dabar ir būtų kuo mažesnės neigiamos trumpalaikės pasekmės. Toks elgesys yra visiškai priešingas saviaktualizuojančiomis savybėmis pasižyminčiam individui, nors iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti ir kiek kitaip. Saviaktualizuojantys žmonės pasižymi. laiko valdymu. Tai reiškia, kad jie moka reguliuoti ir kontroliuoti savo laiką taip, kad jų veiksmai vestų prie ilgalaikių tikslų įvykdymo, o tai prieštarauja kontrolės neturinčio individo siekiui gauti pasitenkinimą tuoj pat, neatsižvelgiant į aplinkybes.

Kitame tyrime, kuriame buvo tikrinama ar savigarbos ir savikontrolės lygis veikia ir kokiu ryšiu veikia mirties nerimo lygį, kur pirmoje dalyje buvo tikrinama ar minčių apie mirtį aktyvavimas ir sumanipuliavimas savikontrole taip, padidins mirties nerimą ir antrojoje dalyje, ar tendencija įsitraukti į gynybiškas reakcijas susijusias su mirties nerimu yra priklausomas nuo savikontrolės ir savigarbos bruožų išreikštumo lygio (Matthew T. Gailliot, Brandon J. Schmeichel , Jon K. Maner 2007). Tyrimo rezultatai atskleidė, jog savikontrolė veikia žmogaus reakcijas į mirtį ir jas reguliuoja ir tai taip pat susiję su savigarbos lygio išreikštumu pas asmenį. Pirmoji tyrimo dalis patvritino, kad aukšta asmens savikontorlė teigiamai susijusi su sėkmingų minčių apie mirtį kontroliavimu, asmenys su aukštu savikontorlės lygiu sugebėjo sureguliuoti ir nuvaikyti mintis apie mirtį net kai jų savikontrolės jausmu buvo sumanipuliuota taip, kad jis būtų susilpnėjęs. Tiesa, savigarbos jausmas nebuvo toks efektyvus minčių apie mirtį reguliavimo moderatorius ir ne taip stipriai darė įtaką kaip savikontrolė. Antrosios tyrimo dalies metu buvo išsiaiškinta, kad mirties baimė sukeldavo pasaulėvaizdžio gynybos mechanizmą, tačiau tik tiems individams, kurie turi žemą savikontrolę. (Matthew T. Gailliot, Brandon J. Schmeichel , Jon K. Maner 2007). Savikontrolė padeda kontroliuoti mirties baimę, nepageidaujamas mintis apie mirtį. Savikontrolė sumažina mirties baimę tuo būdu, jog ji leidžia žmonėms įgyvendinti svajonę dėl savo karjeros, kuri atitinka kultūrinius stereotipus, tuo leisdama jiems kultūriškai įamžinti savo būtį, palikti kažką po savęs civilizacijai.

 

Vidinis kontrolės lokusas ir mirties baimė

Pakistane, policijos personalo imtyje atliktas tyrimas (Samreen, Zubair 2013), parodė, jog vidinis kontrolės lokusas neigiamai koreliuoja su patiriamu mirties nerimu. Vidinis kontrolės lokusas nurodo kiek asmuo savo patiriamas nesėkmes suvokia kaip nuo jo paties priklausantį, o ne kontroliuojamą išorinių jėgų. Kontrolės lokusui išmatuoti jiems buvo pateiktas tikėjimo asmenine kontrole klausimynas. O mirties baimei išmatuoti pateiktas mirties nerimo klausimynas. Tyrime taip pat buvo iškelta hipotezė, jog policininkai su vidiniu kontrolės lokusu jaus daugiau baimės dėl galimybės būti sužalotam nei policininkai su vidiniu kontrolės lokusu. Tyrimo metu paaiškėjo, jog esant vidiniam kontrolės lokusui, policininkai išgyvena mažesnį mirties nerimą, nei tie, pas kuriuos vyrauja išorinis kontrolės lokusas.

Autonomija ir mirties baimė

Tyrime, atliktame Japonijoje (Miyashita, Nakai, Sasahara, Koyama, Shimizu, Tsukamoto, Kawa 2007), buvo matuojama slaugių, prižiūrinčių mirštančius pacientus, autonomiškumo ir požiūrio į mirštančius pacientus ryšys. Tyrime buvo naudojamasi požiūrio į mirtį skalėmis ir slaugių klausimynais. Požiūrio į mirtį skalėse buvo matuojama slaugių požiūris į mirštančius pacientus, mirties nerimo lygis, pomirtiniai įsitikinimai, mirties vengimas, gyvenimo prasmė, tikėjimas aukštesniosiomis jėgomis. Slaugių klausimynu buvo matuojamas slaugių autonomiškumas. Slaugių autonomiškumas šiame tyrimę buvo suprantamas kaip slaugių komforto lygis imantis iniciatyvos ir atsakomybės pacientų slaugyme ir jų priežiūros kontroliavime. Tyrimo metu nustatyta, kad mirties nerimas, mirties vengimas yra susiję su slaugių autonomiškumu – esant didesnei autonomijai mažėja tikimybė, jog slaugės vengs mirštančių pacientų ir didėja tikimybė, jog jos elgsis tinkamai su mirštančiais pacientais.

Prasmė gyvenime ir mirties nerimas

Gyvenimo prasmės turėjimas yra teigiamai susijęs su saviaktualizacija, optimizmu, saviverte. (Lyke 2013). Egzistenciniai psichologai teigia, jog žmogus yra nuolat motyvuojamas ieškoti prasmės gyvenime ir taip save saugoti nuo nenumaldomos minties apie mirties neišvengiamumą. Mirties priėmimas ir gyvenimo prasmės turėjimas yra du fundamentalūs bruožai, kurie būtini norint žmogui būti psichologiškai sveikam (Lyke, 2013). Buvo atliktas tyrimas (Lyke 2013), kurio metu buvo bandoma išsiaiškinti koks ryšys tarp turėjimo gyvenimo prasmės ir mirties baimės, jaunų suaugusiųjų tarpe. Tyrimo metu tiriamiesiems buvo pateikta gyvenimo prasmės klausimynas, gyvenimo prasmės ieškojimo klausimynas ir mirties nerimo klausimynas, kuris matuoja kiek asmuo nusimena ar jaučia nerimą, kai pagalvoja apie savo, kitų mirtį ir mirimą. Tyrimas atskleidė, jog žmonės, kurie labiausiai ieško gyvenimo prasmės jaučia didžiausią mirties neirmą ir tai gali būti paaiškinama tuo, jog tiek mirties baimė, tiek gyvenimo prasmės paieškos yra nukreiptos apie galvojimą apie ateitį. Mirties baimė ir gyvenimo prasmės turėjimas nebuvo susiję tarpusavyje. Šis tyrimo rezultatas reikalauja platesnio paaiškinimo, kuris dar nėra surastas, nes jis prieštarauja kitų tyrimų rezultatams, kuriuose nustatytas negiamas ryšys tarp gyvenimo prasmės turėjimo ir mirties baimės.

Kitame tyrime, atliktame Routledge ir Juhl (2010), buvo iškelta hipotezė, jog prasmės gyvenime buvimas mažina mirties nerimo riziką, nes mirties neišvengiamumo mintis tampa ne tokia baisi, kai žmogus, nors ir suvokdamas savo gyvenimo laikinumą, suvokia, jog jis gali pasitarnauti didesnei prasmei nei jo mirtingas gyvenimas. Tyrimas atliktas psichologijos student imtyje, buvo naudojamas gyvenimo prasmės klausimynas, matuojantis kiek žmogus mato prasmės savo gyvenime. Tiriamieji buvo padalinti į eksperimentinę ir kontrolines grupes. Eksperimentinė grupė gavo užduotį aprašyti savo emocijas galvojant apie savo mirtį ir ir taip pat aprašyti, kas jų manymu jų pačių laukia mirimo metu ir po mirties. Kontrolinės grupės užduotis susidėjo iš klausimų apie egzaminų neišlaikymą. Tyrimo rezultatai parodė, jog žmonės, kurie savo gyvenime stokoja gyvenimo prasmės, į mirties nerimą galinčias sukelti eksperimentines sąlygas sureaguoja padidėjusiu mirties nerimu.

Išvados

Taigi, literatūros analizės metu paaiškėjo, jog saviaktualizacija ir mirties nerimas siejasi neigiamu ryšiu, t.y. kuo aukštesnis saviaktualizacijos lygis pas žmogų, tuo mirties nerimas mažesnis, tačiau šis ryšys nėra toks paprastas ir tiesinis, nes tiek saviaktualizacija tiek mirties nerimas yra multidimensiniai konstruktai. Visų pima tai saviaktualizacija nurodo geresnę psichologinę sveikatą, nes save aktualizuojančio žmogaus bruožai, tokie kaip vidinis kontrolės loksusas, aukšta savigarba, optimizmas ir taip toliau, taip pat yra ir psichologinei sveikatai priskiriami bruožai. Saviaktualizacija neigiamai siejasi su neurotiškumu, depresyvumu, nerimastingumu. Mirties nerimas rodo mažesnę psichologinę sveikatą. Save aktualizuojančio žmogaus kai kurie bruožai neigiamai siejasi su mirties nerimu. Didesnė savigarba pas žmogų nurodo mažesnį mirties nerimą, nes savigarba sukuria žmogui nemirtingumo “iliuziją” – kad žmogus po saves kažką paliks ateities kartoms ar, kad, galbūt susilies su visata. Tiesa, yra tyrimų, kurie ir prieštarauja šiai minčiai, kad mirties nerimas neigiamai siejasi su aukšta savigarba. Kitas bruožas, kuris, pasak tyrimų, neigiamai siejasi su mirties nerimu, yra vidinis kontrolės lokusas. Esant vidiniam kontrolės lokusui asmuo savo mirtį suvokia kaip labiau nuo saves priklausantį dalyką, dėl to mažiau bijo mirties. Autonomija taip pat neigiamai susijusi su mirties nerimu, numanomai dėl panašių priežasčių kaip ir kontrolės lokusas susijęs su mirties nerimu. Gyvenimo prasmė susijusi su mirties nerimu neigiamu ryšiu. Žmogus, suvokiantis savo gyvenimą esant prasmingu, jaus mažesnę mirties baimę, nes esant jausmui, kad darai kažką prasmingo gyvenime mažina mintis apie mirties neišvengiamumą. Apibendrinus galima teigti, kad beveik nėra atlikta tyrimų kur tiriamas tiesioginis ryšys tarp mirties nerimo ir saviaktualizacijos, nėra tiesioginio ryšio tarp šių dviejų reiškinių, tačiau šiems reiškiniams esant multidimensiams konstruktams ir abiems susijusiems su psichologine sveikata – saviaktualizacijai teigiamu ryšiu o mirties nerimui neigiamu ryšiu, šie du reiškiniai siejasi per tam tikras žmogaus savybes, tokias kaip autonomija, gyvenimo prasmės turėjimas, vidinis kontrolės lokusas, savigarba, savikontrolė. Šie bruožai yra susiję su žmogaus psichologine sveikata ir esant jų didesnia išreikštumui, didėja psichologinė gerovė, o didėjant šiai mažėja mirties nerimas.

 

 

Literatūros sąrašas

Bassett, J. H. (2007) Psychological Defenses Against Death Anxiety: Integrating Terror management Theory and Firestone‘s Separation Theory. Death Studies, 31: 727–750,

Beaumont, S. L. (2009) Identity Processing and Personal Wisdom: An Information-Oriented Identity Style Predicts Self-Actualization and Self-Transcendence. Identity: An International Journal of Theory and Research, 9:95–115

Beitel, M.; Wald, M. L; Midgett, A; Green, D; Cecero, J. J.; Kishon, R. ir kt. (2015) Humanistic experience and psychodynamic understanding: empirical associations among facets of self-actualization and psychological mindedness, Person-Centered & Experiential Psychotherapies, 14:2, 137-148,

Das, A. K. (1989) Beyond self-actualization. International Journal for the Advancement of Counselling, 12, 13-27

Díaz, D; Stavraki, M.; Blanco, A; Gandarillas, B. (2015) The eudaimonic component of satisfaction with life and psychological well-being in Spanish cultures. Psicothema, 27:3, 247-253

Dreyer, L. I.; Dreyer, S. (2010) Religious Involvement, Psychosocial Resourcefulness, and Health. Religion & Health, 51, 1172–1187

Ebersole, P.; Persi, R. (1992) the Short Index of Self-actualization and Death Anxiety, the Journal of Psychology, 127:3, 359-360

Gold, J. M. (2013) Spirituality and Self-Actualization: Considerations for 21st-century Counselors. Journal of humanistic counseling, 52, 223-234

Heylighen, F. A. (1992) Cognitive-Systemic Reconstruction of Maslow’s Theory of Self-actualization. Behavioral Science, 37

Hong Chui, W.; Choon Chan, H. (2013) Self-control and the

fear of death among adolescents in Hong Kong, Journal of Youth Studies, 16:1, 70-85.

Itai Ivtzan, I.; Chan, C. P. L.; Gardner, H. E.; Prashar, K. (2013) Linking Religion and Spirituality with Psychological Well-being: Examining Self actualisation, Meaning in Life, and Personal Growth Initiative, Journal of Religion & Health 52:915–929

Iverach, L.; Menzies, R. G.; Menzies R. E. (2014) Death anxiety and its role in psychopathology: Reviewing the status of a transdiagnostic construct. Clinical Psychology Review 34:580–593

Kolawole M. S.; Olusegun A. K. (2008) The Realiability and Validity of Revised Collett-Lester Fear of Death Scale in a Nigerian Population. Omega, 57(2) 195-205

Lefrançois, R.; Leclerc, G.; Dubé, M.; Hébert, R.; Gaulin, P. (1997) The Development and Validation of a Selfreport Measure of Self-actualization. Social Behaviour and Personality, 25(4), 353-366.

Lyke, J. (2013) Assiociations Among Aspects Of Meaning in Life and Death Anxiety in Young Adults. Death Studies, 37 471-482.

Maslow, A. H. (1954) Motyvacija ir asmenybė Vilnius:Kronta

Maslow, A. H. (1961) Būties psichologija Vilnius:Vaga

Matthew T. Gailliot, Brandon J. Schmeichel , Jon K. Maner. (2007) Diferentiating the efects of self-control and self-esteem reactions to mortality salience. Journal of Experimental Social Psychology 43 894–901

Miyashita, M.; Nakai, Y.; Sasahara, T.; Koyama, Y. ; Shimizu, Y. ; Tsukamoto, N.; Kawa, M. (2007) Nursing Autonomy Plays an Important Role in Nurses’ Attitudes Toward Caring for Dying Patients. American Journal of Hospice& Palliative Medicine 24:3 202-210

Routledge, C. (2012) Failure Causes Fear: The Effect of Self Esteem Threat on Death-Anxiety. The Journal of Social Psychology, 152:6, 665-669

Routledge, C.; Juhl, J. (2010) When Death Thoughts Lead to Death Fears: Mortality Salience Increases Death Anxiety for Individuals Who Lack Meaning in Life. Cognition and Emotion, 24, 848-854.

Samreen, H.; Zubair, A. (2013) Locus of Control and Death Anxiety among Police Personnel Pakistan Journal of Psychological Research 28, 2:261-275

Shukla1, P.; Rishi, (2014) P. A Corelational Study of Psychosocial & Spiritual Well Being and Death Anxiety among Advanced Stage Cancer Patients American Journal of Applied Psychology , 2: 59-65

Thiemann, P.; Quince, T.; Benson, J.; Wood, D.; Barclay, S. (2015) Medical Students’ Death Anxiety: Severity and Association With Psychological Health and Attitudes Toward Palliative Care. Journal of Pain and Symptom Management, 50:30 335- 342

Williams, D. I.; Irving, J. A. (1996) Personal growth: Rogerian paradoxes. British Journal of Guidance & Counselling, 24

18