Turinys
Įvadas 3Santuokos ir kohabitacijos panašumai ir skirtumai 4Santuokų irimas ir kohabitacija 5Laikmečio bruožai ir kohabitacija 6Pirkimo aistra 6Individualizmas 6Modernios šeimos supratimas 7Bažnyčios vaidmens mažėjimas 7Pasirinkimo laisvė kaip vertybė 7Lygybės principas 8Lytiškumo nuvertinimas 8Išvados: 9Šaltiniai: 10ĮvadasNuo 1990 m. Lietuvoje vis labiau plinta santykiai, kai poros gyvena kartu nesusituokusios. Viena vertus, skaičiai rodo (7), kad, palyginti su kitomis šalimis, Lietuvoje tai atsitiko vėlai ir šie pokyčiai visuomenėje dar tik pradeda įsigalėti, nors Vakarų Europos šalyse tokia situacija normali, įprasta, kai kuriose – netgi įteisintina (5). Vakaruose šis procesas prasidėjęs jau 1965 m.
Kita vertus, įdomu panagrinėti šių pokyčių, vykstančių tiek kitose šalyse, tiek Lietuvoje, priežastis. Kodėl mažėja pasitikėjimas santuoka, mažėja poreikis sudaryti santuokinius ryšius? Kodėl visuomenė vis labiau toleruoja nesusituokusių porų gyvenimą kartu ir vaikų gimdymą? Tai – klausimai, atsakymai į kuriuos glūdi laikmečio pokyčiuose, individualizmo, “lyties teorijos”, skelbiančios, kad lytis yra tik socialinė, ne asmeninė kategorija, Bažnyčios silpnėjimo procesuose. Apibendrinant galima pasakyti, kad šeimos institucijos suvokimas kinta įsigalėjant globalizacijai ir postmodernistiniam pasaulio suvokimui.
Kintant šeimos supratimui, keičiasi socialinės normos ir socialiniai santykiai. Savo darbe norėčiau parodyti, kokie pokyčiai šiuo metu vyksta, nors, deja, dar neįmanoma pasakyti, kokia būtent socialine sankloda tai pavirs – kol kas esame tų pokyčių vyksme. Savo darbe daugiausia remsiuosi Erich Fromm veikalu “Menas mylėti” bei demografiniais rodikliais. Prieduose darbą papildysiu savo vykdyta apklausa, tačiau jos rezultatų nenorėčiau įtraukti į patį darbo dėstymą, nes apklausiau 20 žmonių, kurių didesnė dalis – jauni, didžiųjų miestų gyventojai, ir ši apklausa negali pretenduoti į jokį statistinį patikimumą.Santuokos ir kohabitacijos panašumai ir skirtumaiTiek santuoka, tiek kohabitacija reiškia dviejų žmonių – poros – bendrą gyvenimą. Tačiau santuokos sąvoka apima platesnį tokio bendro gyvenimo aspektų spektrą, tuo pačiu sąlygodama daugiau įsipareigojimų. Popiežiškoji šeimos taryba, veikale “Šeima, santuoka ir de facto gyvenimo sąjungos” priešindama santuoką ir kohabitaciją ir kurdama teigiamą santuokos, neigiamą – kohabitacijos įvaizdį, santuoką apibrėžia kaip ryšius, pagrindžiančius šeimą, pirmapradį ryšį, prsiimtą susitarimu, apimantį visą gyvenimą ir orientuotą į sutuoktinių gerovę, vaikų gimdymą bei auklėjimą. Santuokos ir šeimos pastovumas, teigiama rašinyje, remiasi ne tik su tuo susijusių asmenų valia, bet ir instituciškumu – viešai ir formaliai prisiimami esminiai įsipareigojimai ir uždaviniai, kuriuos vykdyti galima išreikalauti juridiškai.
Kohabitacija – tai priešingų lyčių asmenų gyvenimas kartu nesusituokus, t.y. neprisiimant tokio laipsnio asmeninių ir visuomeninių įsipareigojimų, kokį pridedasantuoka. Tame pačiame šaltinyje kohabitacija nėra taip aiškiai apibrėžiama – nurodomi tik jos esminiai elementai: nuolatinis nestabilumas, nulemtas galimybės nutraukti bendrą gyvenimą, pasitikėjimo santuokos institucija netektis, santuokos atmetimas dėl ideologinių motyvų, tam tikrais atvejais – ekonominių motyvų įtaka tokiam bendro gyvenimo pasirinkimui.
Vis dėlto norint objektyviai vertinti santuoką ir kohabitaciją sudėtinga remtis vien katalikų bažnyčios nuostatomis, nes jos iš principo privalo aukštinti santuoką ir neigti kohabitaciją dėl šios religijos pamatinių principu. Mėginant įvertinti šiuos du gyvenimo kartu būdus galima pasakyti, kad pirmasis – santuoka – iš esmės yra apibrėžtas ir juridiškai įteisintas, turi tradicinių ir religinių motyvų. Kohabitacija gi yra sunkiau apibrėžiama, ji yra į santuoką panašus gyvenimo kartu būdas, tačiau neįteisintas ir vengiantis apsibrėžti, be to, sudėtingiau įvertinti jo mastus ir pobūdį. Kohabitacija vengia administracinių, juridinių įsipareigojimų bei religijos normų.
Kohabitacija vis labiau plinta kaip priešvedybinio laiko praleidimo būdas, galimybė pažinti partnerį iki vedybų ir apsispręsti, ar ryžtis santuokai su žmogumi, su kuriuo kartu gyvenama. Kohabitacija atspindi poreikį pasilikti užtikrintą galimybę nutraukti bendrą gyvenimą, nenorą įsipareigoti ar sudėtingų procesų, tokių kaip santuoka ar skyrybos, vengimą bei kitokį požiūrį į šeimą, santykius, meilę apskritai, atskiriant meilę nuo įsipareigojimų ir atsakomybės priėmimo, žiūrint į šį jausminį ryšį kaip į mainų modelį – jei reikiama “prekė” (šiuo atveju – žmogus) netiks ar atsibos, lieka galimybė “įsigyti” kitą, patrauklesnę, naudingesnę.Santuokų irimas ir kohabitacijaŽvelgiant į vedybų ir ištuokų skaičiaus dinamiką Lietuvoje 1980 – 2000 m. (7) gana aiški vedybų skaičiaus mažėjimo ir ištuokų skaičiaus stabilumo tendencija. Jei 1980 – aisiais iš 1000 gyventojų maždaug 3 išsiskirdavo, o 9 – susituokdavo, 2000-aisiais šie skaičiai ženkliai suartėjo: skyrybų nesumažėjo ir liko apie 3 1000-iui gyventojų, o santuokų skaičius mažėjo iki vos daugiau nei 4. ištuokų skaičius buvo padidėjęs apie 1991-uosius metus.
Šie skaičiai byloja, kad, nors santuokų skaičius ženkliai mažėja, skiriasi vis dėlto tiek pat porų – taigi, santuokų atžvilgių skyrybų santykinai daugėja. Tai rodo, kad mažėja pasitikėjimas ne vien santuoka, bet vienas kitu apskritai: kai didėja pasirinkimo laisvė, žmogus turi galimybes rinktis partnerį iš neriboto skaičiaus vyrų/moterų, santuoka nebegali užtikrinti stabilaus ir ilgalaikio ryšio.
Santuokos institucija buvo veiksminga prieš kelis šimtmečius, kai ji buvo neginčijama visuomenės norma (nesantuokiniai ryšiai buvo smerkiami), katalikiškos religinės bendruomenės neginčijamai įteisintas santykis, garantas, kad moteris, kuri negali dirbti, bus išlaikoma. XX amžiuje visuomenės normos pakito: įsigalėję ir garbinami laisvės, individo, pasirinkimo, lygybės principai sąlygojo didesnę toleranciją kitokiems, nesantuokiniams ryšiams. Katalikybė, nors kai kuriose šalyse vis dar yra vyraujanti religija, nebėra tokia reikšminga ne vien dėl savo konservatyvumo ar kai kurių principų neatitikimo tolerantiškai visuomenei priimtoms tendencijoms, bet ir dėl galių netekimo ekonomine, politine prasme. Ji neteko galių ir dvasiniame gyvenime – religijos vietą šiuolaikinio žmogaus sąmonėje vis daugiau užima tuščia vieta, pripildoma pramogų, aistrų (vartojimo, pirkimo aistros), egoizmo ir tikėjimo tik savimi arba mėginimo ieškoti tikėjimo įvairiose religijose, netampant religingu – dievobaimingu. Moterų lygybė, iš esmės užtikrinta kaip, pasak E. Fromm’o, “automatų lygybė”, suteikiant moterims teises dirbti tą patį ir taip pat, kaip vyrui, bet atimant unikalumą, sąlygojo tai, kad moteriai sutuoktinis nebėra garantas išsilaikyti finansiškai.
Partneriai nebenori pasitikėti vienas kitu ir viešai įsipareigoti ilgalaikiams ryšiams. Santuoka, kaip ji buvo suprantama prieš kelis šimtmečius, buvo meilės pagrindas – o ne atvirkščiai. Dabar tik meilė gali būti santuokos pagrindu, ir net ir šiuo atveju ne bet kokia, o itin tobula meilė. Įsigalėjęs supratimas, kad meilė – objekto, o ne sugebėjimo uždavinys: jei aš nemyliu, vadinasi, pasirinkau ne tą žmogų ir turiu ieškoti kito, kurį pamilsiu. Tokiu atveju santuokos reikšmė nyksta: kadaise buvusi kaip nurodymas pačiam sau, kokį žmogų privalai mylėti (tą, kurį pasirinkai kaip sutuoktinį), dabar ji jau nebegali atlikti tos funkcijos, nes žmogus nebegali nurodyti sau, kokį žmogų turi mylėti – jis tik nurodinėja sau, kaip turėtų tapti mylimu, ir yra įsitikinęs, kad meilė – ilgą laiką besitęsiantis pirminis įsimylėjimo jausmas.
Galima sakyti, kad santuoka žmonių sąmonėje nebetenka reikšmės. Jų poreikius labiau atitinka kohabitacija, todėl jos mastai vis labiau didėja.Laikmečio bruožai ir kohabitacijaKohabitacija yra postmoderniojo laikmečio bruožas. Vakarų Europoje ji pradėjo plisti 1965-aisiais metais, Lietuvoje, kaip jau minėjau – apie 1990-uosius. Šiuo metu kohabitacijos mastai labai dideli: Švedijoje daugiau nei 70 proc. 25 – 29 m. amžiaus moterų pirmoji partnerystė buvo kohabitacija, arba neregistruota santuoka; panašūs skaičiai atspindi Suomijos, Prancūzijos, Estijos situacija; Lietuvoje šis rodiklis siekia palyginti mažai – apie 16 proc.
Kohabitacija yra tampriai susijusi su dabartinio laikmečio bruožais – pirkimo aistra, individualizmu, modernios šeimos supratimu, bažnyčios vaidmens mažėjimu, pasirinkimo laisve kaip vertybe, lygybės principu, lytiškumo nuvertinimu ir kitais. Trumpai aptarsiu šiuos pagrindinius bruožus ir jų sąsajas su kohabitacijos reiškiniu.Pirkimo aistraĮsigalėjęs kapitalizmas, daugelį procesų pasaulyje įtakojanti rinkos ekonomika skatina vartotojišką visuomenę. Kaip savo knygoje “Kapitalizmo kultūriniai prieštaravimai” teigia amerikiečių profesorius Daniel’is Bell’as, kapitalizmas JAV išaugo iš protestantiško taupumo ir darbo kultūros, skatinančios kuo daugiau dirbti ir uždirbti ir kuo mažiau išleisti. Tačiau protestantizmas neskatino verslo augimo – protestantiškoje kultūroje buvo vertinama stabili veikla. Didėjant įmonėms, kuriantis naujiems verslas “augimas” tapo būtina ir siektina sąlyga, kuriai beveik nebrėžiamos ribos. Augimui užtikrinti reikėjo užtikrinti ir pirkimą – vartojimas, sąlygojamas rinkos ekonomikos veiksnių bei psichologinio pasitenkinimu perkant vis kitą, naują daiktą, sąlygojo vartotojiškos visuomenės kūrimąsi.
Vartotojiška visuomenė stumia žmogų į nesibaigiančią naujovių paiešką, aukštindama naujoves, teigdama, kad tai, kas nauja – įdomu, gera, naudinga (9). Į pasaulį globaliosios visuomenės gyventojai vis labiau linksta žiūrėti kaip turistai, ieškodami vis įdomesnių vaizdų. Taip pat jie žiūri ir į žmones, norėdami pažinti kuo daugiau žmonių, vis mažiau vargindamiesi pažinti vieną žmogų labai giliai, aukodami stabilumą vardan naujumo ir trumpalaikio poreikių patenkinimo, nors už tai moka tam tikrą kainą – jiems tenka nuolat patirti nerimo jausmą. Žmonės vis labiau linkę likti “atviri kitoms patirtims” – neįsipareigoti santykiuose, kad galėtų juos nutraukti kada pajutę potraukį kitam žmogui, kitai “prekei”.Individualizmas
Antroje XX a. pusėje valstybių gyvenime išryškėjo rinkos ir socialinis individualizmas, skatinantis skeptiškai vertinti įvairias socialines institucijas, tarp jų – ir šeimą. Asmenybės vertinimas kyla aukščiau nei socialinės grupės ar socialinės institucijos vertinimas. Tiesa, individualizmas, kalbėjęs apie kiekvieno žmogaus unikalumą, jo laisvę rinktis ir kurti save, praktiškai vis labiau tampa egoistinių poreikių patenkinimo supratimu ir savęs kaip individo iškėlimu atmetant pagarbą kitiems individams.Modernios šeimos supratimasŠeimos supratimas visuomenėje transformuojasi – nuo tradicinės šeimos pereina prie moderniosios. Šeimos transformacijos požymiai apibūdinami perteikiant tradicinės ir modernios šeimos požymius. Tradicinės šeimos požymiai yra: – ankstyvos vedybos– šeimos kūrimas vedybų keliu– vaikų gimdymas jauname amžiuje– vidutinių šeimų vyravimas– maža nesantuokinių vaikų dalisModernios šeimos požymiai:– mažėja vedybų– vedybos atidedamos vyresniam amžiui– daugėja viengungių– daugėja neregistruotų šeimų– atidedamas vaikų gimdymas– mažėja gimstamumas/daugėja mažvaikių šeimų– daugėja ne santuokoje gimusių vaikų– plinta savanoriška bevaikystė.
Moderni šeima pasižymi tuo, kad dažnai tokios šeimos santuokų neregistruoja ir tiesiog gyvena kartu. Tai lengvai pastebima užsienio šalyse: Didžiojoje Britanijoje 7 iš 10 jaunų šeimų iki vestuvių gyvena kartu dvejus metus. Švedijoje gyvenimas kartu nesusituokus yra gerokai populiaresnis nei vedybos, Kanados mieste Kvebeke net pusė gimusių vaikų – nesantuokiniai.Bažnyčios vaidmens mažėjimasBažnyčios vaidmuo kasdieniame žmonių gyvenime mažėja. Bažnyčia – konservatyvi institucija; jos konservatyvumas iš dalies padeda jai išlikti tokiai stipriai ir taip ilgai, bet, kita vertus, mažina jos vaidmenį žmonių sąmonėje, labiau veikiamoje dažnai egoistinius žmonių polinkius atitinkančių normų – vartotojiškumo, gyvenimo paprastinimo, skubėjimo, rinkos ekonomikos ir kt. Galima sakyti, kad Bažnyčios konservatyvumas, griežti pasisakymai abortų, kontracepcijos ir kitų dalykų atžvilgiu lemia jos vaidmens nykimą; vis dėlto manau, kad šiuo atveju didesnį vaidmenį atlieka pats gyvenimo sąlygų keitimasis, žmogaus abejonės bet kokia religine “tiesa” ir pan.Pasirinkimo laisvė kaip vertybė
Vartotojiškoje visuomenėje žmonės yra nuolat skatinami rinktis. Jų pasirinkimas – vienas rinkos variklių, garantų, ant kurių laikosi visa rinkos ekonomika. Kiekvieno žmogaus individualus pasirinkimas yra ne vien norma – jis yra skatinamas ir aukštinamas kaip vertybė. Tai, kad žmogus renkasi teisingai, yra neginčijama; nemanoma, kad kažkas kitas gali spręsti, ką žmogus gali rinktis. Pasirinkimo laisvė yra vienas iš dalykų, kurių žmonėms yra itin sunku – beveik neįmanoma – atsisakyti. Kohabitacija yra bendrabūvio būdas, formaliai užtikrinantis pasirinkimo laisvę; santuoka teigia, kad, pasirinkęs vienąkart, vėliau nebegalėsi rinktis, nes būsi priklausomas nuo šio savo pasirinkimo.Lygybės principasLygybė – lyčių, rasių, tautų ir kt. – veiksnys, sąlygotas ne vien rinkos ekonomikos, bet ir politinių sprendimų. Vis dėlto lygybė (kalbėsiu apie lyčių lygybę), formalizuota ir suformuluota, neatrodo esanti visiška lygybė pagarbos ir žmogaus vertinimo prasme. Ji tiesiog prilygina moters funkcijas vyro funkcijoms, suteikia galimybę vykdyti tą pačią veiklą ir tam tikrais atvejais netgi spaudžia atlikti tiek pat darbo, nors kartais, pavyzdžiui, nėštumo atveju, fiziškai tai yra nepriimtina. Lygybės principo įsigalėjimas sąlygojo kohabitacijos populiarėjimą, nes atėmė ekonominį santuokos įtvirtinimo poreikį – abiejų lyčių žmonės gali lygiai taip pat save išlaikyti ir tai nebepriklauso nuo lyties.Lytiškumo nuvertinimasLytiškumas ir lytiniai santykiai kontracepcija apsirūpinusiame pasaulyje yra nuvertinami iki bet kokio kito malonumo lygio. Vartojimo kultūra skatina vartoti lytinius santykius taip pat kaip kavą ar pasisūpavimą karuselėse: tai atspindi kultūros, tiek masinės, tiek aukštosios, kūriniai – kinas, teatras, subanalinta erotika ir t.t. Lytiniai santykiai šiuolaikinėje visuomenėje nereiškia jokios atsakomybės už žmogų, su kuriuo buvo santykiaujama; jie nebėra ir meilės išraiška. Gyventi kartu ir turėti lytinius santykius su žmogumi nebėra tas pats, kas būti su juo susituokus, nors tai – vieni pagrindinių santuokos elementų.Išvados:1. Santuoka, kaip socialinis darinys, postmodernioje visuomenėje yra vis mažiau populiari dėl to, kad siekia būti nekintamu ir nekeičiamu žmonių ryšiu;2. Santuokos vietą vis labiau užima kohabitacija, nors dažniau tai – reiškinys, kai žmonės gyvena kartu, bet vėliau tuokiasi;3. Kohabitacija šiuolaikinėje visuomenėje vis labiau suprantama kaip lygiavertė alternatyva santuokai, kai kuriose valstybėse – įteisinama;4. Kohabitacija yra vienas šio laikmečio bruožų, įtakojamas kitų laikmečio tendencijų ir glaudžiai su jomis susijęs.Šaltiniai:1). http://www.akiraciai.lt/news/,43406 – Straipsnis žurnale “Akiračiai”, apibendrinantis Socialinių tyrimų instituto Demografinių tyrimų centro vadovės Vladislovos Stankūnienės ir šio centro darbuotojų Aivos Jonkarytės bei Algimanto Mitriko straipsnį “Šeimos transformacija Lietuvoje: požymiai ir veiksniai” (išl. Žurnale “Filosofija-Sociologija”, 2003 m. nr. 2).2). http://www.sociumas.lt/Lit/Nr5/nesantuokiniai.asp – Jurgos Trečiokaitės straipsnis interneto leidinyje “Sociumas” “Nesantuokinių gimimų fenomenas Baltijos šalyse”, 1998 m.
3). http://www.un.lt/HDR/1997/lt/skyrius1/sk11.htm – Jungtinių tautų vystymo programos pranešimas apie žmogaus socialinę raidą (1997 m.)
4). http://www.pagalmus.lt/02nov/vestuves.htm – žurnale “Namai pagal mus” 2002 lapkričio 26 d. išspausdintas Emilijos Šilgalytės straipsnis “Ar sutinkate tekėti?”
5). http://www.lcn.lt/bzinios/bz0108/108dok.html – popiežiškosios šeimos tarnybos parengtas straipsnis “Šeima, santuoka ir de facto gyvenimo sąjungos”. 2000 liepos 26 d.
6). http://www.notarius.lt/liet/spaud/kln2g.htm – dienraščio “Klaipėda” straipsnis “Šeimos teisės naujovės jau skinasi kelią” (autorius nenurodytas)
7). http://www.lfcc.lt/lk/lk2002/lk20024.pdf – žurnalas “Liaudies kultūra”. Pokalbis su demografinių tyrimų centro vadove prof. habil. Dr. Vlada Stankūniene “Demografinė situacija: mitai ir tikrovė”.
8). http://katekizmas.group.lt/text/fromm/menas_myleti.htm – Erich Fromm. “Menas mylėti”.
9). Bauman, Zygmunt. 2002. Globalizacija: pasekmės žmogui (iš anglų kalbos vertė Vytautas Rubavičius). Vilnius: Strofa.
I priedas. Apklausos klausimai
Klausimai, apibūdinantys respondentus:
1. Kiek jums metų?– 15 – 18– 18 – 25– 25 – 35– 35 – 45– 45 ir daugiau
2. Jūsų šeimyninė padėtis?– vedęs/ištekėjusi– nevedęs/netekėjusi– išsiskyręs/išsiskyrusi– nevedęs/netekėjusi, bet gyvenu kartu su partneriu(-e)
3. Jūsų pajamos litais per mėnesį?– iki 250 – 250 – 500– 500 – 1000– 1000 – 3000– daugiau nei 3000
4. Jūsų religinės pažiūros?– netikintis/i– katalikas/ė– kita religija (įrašyti) ……………………………………..– neapsisprendęs
5. Jūsų išsilavinimas?– aukštasis– nebaigtas aukštasis– aukštesnysis– vidurinis– profesinis– pagrindinis
6. Jūsų lytis?– vyriška – moteriška
Klausimai apie kohabitaciją:
1. Kiek laiko, jūsų manymu, pora turėtų gyventi kartu nesusituokus:– taip gyventi porai iš viso nederėtų– kiek tik pora nori, nors ir visą gyvenimą– 1 metus ar mažiau– 2 – 3 metus– 5 metus– 10 metų– iki vaiko gimimo
2. Koks, jūsų nuomone, pagrindinis gyvenimo nesusituokus privalumas palyginus su gyvenimu santuokoje?– jokio – laisvė– mažesni apribojimai– labiau jaučiasi kiekvieno sprendimo tikrumas ir nepriklausomumas nuo formalių priežasčių– tikresni santykiai
3. Ar ryžtumėtės auginti vaiką su žmogumi, su kuriuo nesate susituokę?– taip– ne
4. Kaip vertinate poras, kurios gyvena kartu nesusituokusios?– teigiamai– neigiamai– neutraliai
7. Jei gyvenate kartu nesusituokę, jums tokia padėtis:– priimtina– toleruotina– yra tik vedybų laukimas
8. Jūsų nuomone, gyventi kartu nesusituokus tinkama:– jauniems žmonėms, dar nesubrendusiems santuokai– išsiskyrusiems žmonėms, kurie nenori tuoktis dar kartą– seniems žmonėms, suradusiems savo širdies draugą/ę po pirmojo sutuoktinio mirties– bet kokio amžiaus ir padėties žmonėms– jokiems žmonėms
9. Ar toleruotumėte savo vaikų/tėvų gyvenimą su partneriu/e nesusituokus?– taip– ne– būčiau tuo patenkintas/a
10. Kaip vertinate nesantuokinių vaikų skaičiaus augimą:– teigiamai– neigiamai– neutraliai
10. Kas įtakoja jūsų sprendimus, susijusius su gyvenimo partnerio ir bendro gyvenimo būdo pasirinkimu:– auklėjimas/tėvai– draugų nuomonė– tikėjimas (religija)– gyvenimo sąlygos ir tendencijos
– finansinė padėtisKlausimai apie santuoką:
1. Santuoką vertinate kaip:– jausmų įtvirtinimą ir įtei…sinimą– atgyvenusią, aktualumo netekusią socialinę normą– būtinybę tvirtos šeimos užtikrinimui– gražią tradiciją– įsipareigojimą kitam asmeniui
2. Jūsų manymu, santuoka meilės ryšį:– sustiprina– susilpnina– neturi jam įtakos
3. Jums santuoka yra (buvo – jei jau esate vedęs/ištekėjusi) labiau gąsdinantis ar labiau laukiamas dalykas?– gąsdinantis – laukiamas
4. Kas, be jausminių priežasčių, dar paskatintų ryžtis santuokai?– tik jausmai– geresnės paskolų gavimo sąlygos– vaikų atsiradimas– giminaičių spaudimas– kita (įrašyti)
5. Koks, jūsų nuomone, pagrindinis gyvenimo santuokoje privalumas palyginus sugyvenimu kartu nesusituokus?– jokio– abipusis atsakomybės jausmas– didesnis rūpinimasis vaikais ir namais– tvirtesni ryšiai, tikrumo jausmas– įtvirtinti finansiniai santykiai– santykių stabilumas
6. Jei išsiskirtumėte su sutuoktiniu ir norėtumėte vėl gyventi kartu, ar tuoktumėtės antrą kartą?– taip– ne
7. Jūsų nuomone, kokio amžiaus sulaukus tinkamiausia tuoktis?– 16 – 18– 18 – 20– 20 – 25– 25 – 30– 30 ir daugiau
8. Jūsų manymu, ar porai reikia gyventi kartu iki vedybų?– taip– ne11. Ar pavadintumėte santuoką “suvaržančiais saitais”?– taip– ne– iš dalies
II priedas. Apklausos rezultatai
Apie respondentus:
Respondentų amžius:
15 – 18 318 – 25 425 – 35 435 – 45 345 ir daugiau 3
Šeimyninė padėtis:
vedęs/ištekėjusi 5nevedęs/netekėjusi 8išsiskyręs/išsiskyrusi 2nevedęs/netekėjusi, bet gyvenu kartu su partneriu(-e) 5
Pajamos:
iki 250 3250 – 500 4500 – 1000 61000 – 3000 6daugiau nei 3000 1
Religinės pažiūros:
netikintis/I 6katalikas/ė 4kita religija (pravoslavas) 1Neapsisprendęs 9
Išsilavinimas:
Aukštasis 8nebaigtas aukštasis 5Aukštesnysis 2Vidurinis 4Profesinis 1Pagrindinis –
Lytis:
Vyriška 10Moteriška 10
Apie kohabitaciją:
Kiek laiko, jūsų manymu, pora turėtų gyventi kartu nesusituokus
taip gyventi porai iš viso nederėtų 1kiek tik pora nori, nors ir visą gyvenimą 31 metus ar mažiau 22 – 3 metus 55 metus 210 metų iki vaiko gimimo 7
Koks, jūsų nuomone, pagrindinis gyvenimo nesusituokus privalumas palyginus su gyvenimu santuokoje
Jokio 5Laisvė 6mažesni apribojimai 4labiau jaučiasi kiekvieno sprendimo tikrumas ir nepriklausomumas nuo formalių priežasčių 3tikresni santykiai 2
Ar ryžtumėtės auginti vaiką su žmogumi, su kuriuo nesate susituokę?Taip 5Ne 15
Kaip vertinate poras, kurios gyvena kartu nesusituokusios?
Teigiamai 7Neigiamai 5Neutraliai 8
Jei gyvenate kartu nesusituokę, jums tokia padėtis:
Priimtina 4Toleruotina 1yra tik vedybų laukimas –
Jūsų nuomone, gyventi kartu nesusituokus tinkama:
jauniems žmonėms, dar nesubrendusiems santuokai 9išsiskyrusiems žmonėms, kurie nenori tuoktis dar kartą 4seniems žmonėms, suradusiems savo širdies draugą/ę po pirmojo sutuoktinio mirties 1bet kokio amžiaus ir padėties žmonėms 4jokiems žmonėms 2
Ar toleruotumėte savo vaikų/tėvų gyvenimą su partneriu/e nesusituokus?
Taip 7Ne 10būčiau tuo patenkintas/a 3
Kaip vertinate nesantuokinių vaikų skaičiaus augimą:
Teigiamai 3Neigiamai 11Neutraliai 6
Kas įtakoja jūsų sprendimus, susijusius su gyvenimo partnerio ir bendro gyvenimo būdo pasirinkimu:
auklėjimas/tėvai 7draugų nuomonė 4tikėjimas (religija) 2gyvenimo sąlygos ir tendencijos 6finansinė padėtis 1
Apie santuoką:
Santuoką vertinate kaip:
jausmų įtvirtinimą ir įteisinimą 5atgyvenusią, aktualumo netekusią socialinę normą 5būtinybę tvirtos šeimos užtikrinimui 4gražią tradiciją 5įsipareigojimą kitam asmeniui 1
Jūsų manymu, santuoka meilės ryšį:
Sustiprina 6Susilpnina 6neturi jam įtakos 8
Jums santuoka yra (buvo – jei jau esate vedęs/ištekėjusi) labiau gąsdinantis ar labiau laukiamas dalykas?
Gąsdinantis 9Laukiamas 11
Kas, be jausminių priežasčių, dar paskatintų ryžtis santuoka…i?
tik jausmai 9geresnės paskolų gavimo sąlygos 2vaikų atsiradimas 8giminaičių spaudimas –kita (įrašyti) – tradicijos 1
Koks, jūsų nuomone, pagrindinis gyvenimo santuokoje privalumas palyginus sugyvenimu kartu nesusituokus?
jokio 1abipusis atsakomybės jausmas 7didesnis rūpinimasis vaikais ir namais 9tvirtesni ryšiai, tikrumo jausmas 3įtvirtinti finansiniai santykiai –santykių stabilumas –
Jei išsiskirtumėte su sutuoktiniu ir norėtumėte vėl gyventi kartu, ar tuoktumėtės antrą kartą?
Taip 14Ne 6
Jūsų nuomone, kokio amžiaus sulaukus tinkamiausia tuoktis?
16 – 18 118 – 20 220 – 25 725 – 30 930 ir daugiau 1
Jūsų manymu, ar porai reikia gyventi kartu iki vedybų?
taip 16Ne 4
Ar pavadintumėte santuoką “suvaržančiais saitais”?
taip 6ne 4iš dalies 10
III priedas. Apklausos rezultatų apibendrinimas.
Ši apklausa atspindi daugiausia jaunų (18 – 35 m.), didžiuosiuose miestuose gyvenančių respondentų nuomonę apie santuoką ir kohabitaciją.
Kalbėdami apie kohabitaciją galime daryti išvadą, kad apklaustieji ją vertina dažniausiai teigiamai arba neutraliai – taip poras, kurios gyvena kartu nesusituokusios, vertina 15 iš 20 apklaustųjų. Tačiau į savo tėvus ar vaikus apklaustieji žiūri griežčiau – net pusė jų netoleruotų savo vaikų arba tėvų gyvenimą kartu nesusituokus. Taip pat didesnė dalis neigiamai vertina nesantuokinių vaikų skaičiaus augimą. Tai rodo, jog šeimos kaip vaikus auklėjančios institucijos vertybės yra vertinamos ir suprantamos.
Kohabitacija labiausiai priimtina, jei kartu nesusituokusios gyvena jaunos, dar nesubrendusios santuokai poros. 4 pašnekovai dar labiau teigiamai nusiteikę kohabitacijos klausimu ir yra įsitikinę, kad toks gyvenimo būdas tinkamas bet kokio amžiaus ir padėties žmonėms. Vis dėlto kohabitacijos privalumus pusė apklaustųjų vertina siaurai – kaip laisvę ir mažesnius apribojimus nei vedybiniame gyvenime.
Santuoką net pusė apklaustųjų vertina kaip gražią tradiciją ir atgyvenusią, aktualumo netekusią socialinę normą. Vis dėlto kita pusė apklaustųjų santuokoje mato jausmų įtvirtinimą ir įteisinimą, įsipareigojimą kitam asmeniui ar net būtinybę tvirtos šeimos užtikrinimui.
Meilės ryšys su santuoka nėra labai glaudžiai siejamas: tiek pat respondentų įsitikinę, kad ji šį ryšį sustiprina, tiek pat – kas susilpnina; didesnė dalis įsitikinusi, kad santuoka jausmų nepaveikia. Tačiau santuokai ryžtis daugumą apklaustųjų paskatintų tik jausmai(9 resp.); beveik tiek pat reikšmės turi vaikų atsiradimas(8 resp.).
Didesnis rūpinimasis vaikais ir namais net 9 respondentų išskiriamas kaip pagrindinis gyvenimo santuokoje privalumas. Tai – dar vienas rodiklis, patvirtinantis, kad šeima svarbi dėl vaikų, o ne dėl dviejų žmonių abipusio jausmo tikrumo. Ženkliai didelė dalis respondentų (16) mano, kad tuoktis tinkamiausia esant 20 – 30 metų; didesnė šių respondentų pusė (9 resp.) kaip tinkamiausią amžių nurodo 25 – 30 m. Kohabitacija yra labai toleruojama, jei tai – gyvenimas kartu ketinant susituokti: 16 respondentų įsitikinę, kad poroms netgi reikia iki vedybų gyventi kartu.
Vis dėlto didelė dalis respondentų pripažįsta, kad santuoka turi suvaržymo požymių – tik 4 apklaustieji jos nepavadintų “suvaržančiais saitais”.