Sutuoktinių santykiai

Turinys

Įvadas 3
Senovės lietuvių tarpusavio santykiai šeimoje ir konfliktai 6
Netinkamos vedybų motyvacijos 7
Stereotipinės santuokinio gyvenimo iliuzijos 9
Galimi žmonos ir vyro tipai santuokoje 11
Kodėl vyrai ir moterys nesupranta vieni kitų? 18
Ar būtina sutuoktiniams gyventi kartu? 20
Dvasinis bendrumas tarp sutuoktinių 23
Konstruktyvus sutuoktinių bendravimas 24
Lyderystė tarp sutuoktinių 25
Psichologinis šeimos klimatas 31
Mišri santuoka 33
Neištikimybė santuokoje 35
Patarimai, kaip pagerinti sutuoktinių tarpusavio santykius 38
Išvados 40
Literatūra 41Įvadas
Žmonių tarpusavio santykiai yra svarbiausia gyvenimo problema. Jie gali praturtinti mūsų gyvenimą, dovanoti daug laimės ir atvirkščiai – atnešti daug skausmo, nusivylimo, nuoskaudos ar pykčio. Bendravimo problemos ir konfliktai gali apkartinti gyvenimą, atvesti iki ligos ar net mirties.
Bendravimas taarp dviejų, savo gyvenimus nusprendusių sujungti žmonių nėra vien tik santarve ir harmonija paremti santykiai. Net tarp labai darniai sugyvenančių porų konfliktinės situacijos yra neišvengiamos. Ir barniai kyla ne vien dėl to, kad santykiai be kivirčių praktiškai neįmanomi. Dar viena problema yra lyčių skirtumai.
Taigi, tarpusavio bendravimas šeimoje, tai nesiekimas pakeisti savo partnerio asmenybę, jo savybes ar charakterį. Svarbu neužmiršti, kad vyrai ir moterys skiriasi daugeliu atžvilgiu. Jei tokio supratimo nestigtų daugeliui porų, jų meilė augtų, santykiai tobulėtų ir aistra neeblėstų.
Tačiau tai tik viena iš daugelio teorijų, analizuojančių sutuoktinių tarpusavio santykius.
Darbo tikslas: Apžvelgti sutuoktinių tarpusavio santykių šeimoje teigiamas ir neigiamas puses.
Uždaviniai:
1. Pateikti lyčių skirtumų ypatumus.
2. Apibūdinti netinkamą santuokos motyvaciją, sutuoktinių dažniausias konfliktų priežastis.
3. Apibūdinti pagrindinius šeimos psichologinio klimato kūrimosi veiksnius.
4. Apibūdinti mišrios santuokos pr

riežastis.
5. Apžvelgti neištikimybę ir jos padarinius.
6. Pateikti sutuoktiniams patarimų, padedančių išsaugoti gerus tarpusavio santykius.

Dviejų skirtingų lyčių, skirtinga elgsena

John Gray teigia, kad, kai klaidingai yra manoma, kad vyrai ir moterys vienodi, santykius veikia nerealios viltys. Moterys įsivaizduoja, kad vyrai elgsis taip, kaip elgiasi moterys, kai jos ką nors myli. Vyrai tikisi, kad moterys į juos reaguos taip, kaip daro įsimylėjęs vyras. Taigi nenuostabu,jog, jei aiškiai nesuvokiama, kad vyrai ir moterys elgiasi skirtingai, paprastai įsižeidžiama ir galiausiai imama kovoti su tuo, kurį labiausiai myli.
Moterys iš dalies jaučiasi apviltos poros santykių. Nelabai gerbia savo vyrą, nes nemano, kad jis sugeba atliepti jų jausmus, emocijas.
Vis dėlto reikia pasakyti, kad moterų lūkesčiai dažnai būna labiau išdidinti, nerealūs negu jų partnerių. Taigi nereikia užmiršti, jog moteris labiau negu vyras laaukia, kad partneris patenkintų kiekvieną jos santuokinį jos reikalavimą.
Vyrai, priešingai, atrodo santuoka patenkinti. Anot porų terapeutų, pasitaiko retas vyras, kuris skųstųsi vedybiniais santykiais. Galbūt todėl, kad po stresų darbe, pavargę nuo profesinių varžybų vyrai trokšta pailsėti namuose su žmona.
Gray J. Marso ir Veneros meilė., 1997
Atliktų tyrimų duomenimis (Mičigano universitete) daugumai vyrų labai nesunkų įtikti. Metams bėgant jie tampa dar „minkštesni“. Mičigano mokslininkai atskirai apklausė vyrus ir moteris jau nuėjusių vedybinių karų ir susitaikymo kelią, jie turėjo atsakyti, kiek paramos, pa

agarbos, palaikymo ir pasitikėjimo jie yra gavę ar davę. Vyro pasitenkinimo savo santuoka jausmas nepriklausė nuo to, kaip jis vertino savo santykius su žmona, teigia Mičigano universiteto psichologė L. Acitelli. Moterys pasitenkinimą ir savo asmeninę laimę sieja su santykiais su vyru kaip atramos jutimu. Kitaip tariant, ji laiminga, jei jaučia paremiantį ryšį. Praraja tarp lyčių tokia didelė, kad L. Acitelli daro išvadą: „Vedusio žmogaus statusas, štai, kas yra svarbu vyrams“.
Kaip beb8tų vyrams, išlaikyti artimus ryšius – tai gyvenimo arba mirties klausimas. Tyrimai rodo, kad vedę vyrai yra daug sveikesni ir linksmesni nei negu vieniši vyriškosios vyties atstovai.
Vyriausybės demografas Paul C. Glik kartą net pasakė, kad „norint išgyventi“, vyrams dvigubai naudingiau būti vedusiam nei moterims.
Be to, pagaliau vyrai vis labiau linksta prie pagarbos santuokos esmei. Priešingai, moterys turi daugiau ryšių šalia santuokos negu vyrai.
Paprastai vyrai linkę santuokoje užimti pasyvią, mažiau agresyvią poziciją negu moterys. Nors mieliau mėgsta, pavyzdžiui, p.afantazuoti apie kitas moteris, bet niekada nepalieka savo žmonos. Taigi galima sakyti, kad vyrai santuokoje yra paviršutiniškesni nei moterys; tai galbūt ir yra jų santuokinės ramybės sąlyga.
Apskritai yra manoma, kad nuo seno egzistuojantis lyčių priešiškumas iš tikrųjų tėra neteisingas lyčių supratimas. Tik įsisąmoninus skirtumą tarp lyčių, atsiras švelnus atlaidumo jausmas, suvokimas, kad bu
us įgyvendintos visos viltys ir svajonės.Senovės lietuvių tarpusavio santykiai šeimoje ir konfliktai
Mūsų krašto žmonės per amžius buvo labai taikingi, bet gyvenant šeimoje, nuolat dirbant, vargstant, tekdavo ir susipykti. Žmonės sakydavo, kad susipykimo ar susibarimo yra sunku išvengti. Dažnai kartodavo atitinkamus priežodžius ir patarles: „Bitės gyvena meduje ir tai susipyksta“, arba „Šventieji dangui ir tai susipyksta, o iš vargo žmogaus nėra ko ir norėti“. Žmonės sakydavo: „ be pykčio ir gero darbo nepadirbsi“. Taigi susipykstama būdavo kiekvienoje šeimoje, tačiau pyktis nevienodai pasireikšdavo.
Vyras ir žmona pykdavosi nedažnai ir trumpai. Priežodis sako: „Dieną su pagaliais, naktį po vienais kailiniais“. Susipykdavo dėl įvairių darbų, skirtingų pažiūrų, vaikų auklėjimo. Tačiau vyro ir žmonos susipykimas buvo tik tarpusavis, slepiamas nuo pašalinių, nes tai buvo laikoma nepadorumu.
Pyktis reikšdavosi barniais, t.y. priekaištais. Vyras supykęs būdavo kur kas piktesnis už žmoną. Savo pyktį dažniausiai parodydavo daužydamas kumščiu stalą, retkarčiais pagriebdamas žmoną už kasų, ilgesnį laiką nekalbėdamas.
Dažnesnė nesantaika šeimoje būdavo esant vyrui kitataučiui ar girtuokliui.
Moterys savo pyktį paprastai išreikšdavo tylėdamos. Taip pat greitai vaikščiodamos bei smarkiai trankydamos durimis, trankiai ant stalo dėdamos valgį. Pastebėta, kad moterys su vyrais pykdavosi trumpiau ir beveik visuomet pirmosios prakalbindavo vyrą. Ilgiau pykdavo tos žmonos, į kurių ūkį vyras būdavo atėjęs užkuriomis, nes ji namuose jausdavosi didesnė tu
urto savininkė negu vyras. Paprastai vyro ir žmonos pyktį nutraukdavo atėję kaimynai; nežinodami, kad jie pykstasi, pradėdavo abu kalbinti, šie pradėdavo kalbėtis ir tarpusavyje.
Retai pasitaikydavo, kad vedusieji susipykę išsiskirtų. Jei taip atsitikdavo, išeidama žmona pasikviesdavo gimines ir su jais atsiimdavo savo turtą. Būdavo atvejų, kai išsiskyrusieji susitaikydavo ir vėl gyvendavo drauge. Bet tokia šeima būdavo pajuokiama, netekdavo pagarbos. Kartais susipykusieji eidavo skųstis pas kunigą, šis dažnai juos sutaikydavo.Netinkamos vedybų motyvacijos
Kyla klausimas, ar pradėti vedybiniai santykiai paremti kokiu nors poreikiu, ar yra gyvenimo pasirinkimų vaisius.

Lengviau įsileisti į šią psichologinę analizę galėtų padėti atsakymai į tokius klausimus: kodėl aš susituokiau? Kokią naudą gaunu iš santuokos? Pirmiausia, reikia nuoširdžiai savęs paklausti, kokie trūkumai, kokios neurozės patenkinamos ir kompensuojamos santuokiniais ryšiais.

Šiuolaikinėje visuomenėje yra labai paplitusios sutuoktinių skyrybos. Viena iš priežasčių, dėl ko šis skausmingas reiškinys taip plinta yra netinkama vedybų motyvacija.

Taigi, V. Albiseti, pateikia keletą pastabų, kurios padės geriau pasiruošti santuokiniam gyvenimui.

Atsakomybė visada yra asmeninė. Manymas, kad kitas savo pozicija, elgesiu, mąstymu yra atsakingas už santuokinę laimę ir darną, yra neteisingas santuokinio gyvenimo suvokimas.

Individualios neurozės neišsprendžiamos, suverčiant jas tam, kuris mylimas, kuris dalijasi su kitu asmeniniu gyvenimu. Tokiu būdu ne tik nesumažinamas nepasitikėjimas, bet taip pat padaromas nelaimingas ir kitas.

Nekaltinti kito. Apskritai pamažu pažįstant kitą pastebimi neatitikimai, trūkumai, netobulumai. Darbas, dalijimasis kasdieniu gyvenimu gali sumažinti romantiką.

Palengva tikrovė pakeičia sutuoktinio asmens idealizavimą ir taip atsiranda suvokimas, kad neįmanoma įgyvendinti to, apie ką buvo svajojama, lūkesčiai lieka nepatenkinti, kitas tampa tarsi visai ne tuo asmeniu, viskas griūva. Aišku, kaltas yra partneris. Tai jis pavylė, tai jis nesubrendęs, nesuvokia įsipareigojimo rimtumo, santuokinių pareigų.

Taigi, vargu, ar yra atliekama savo paties kritinė peržiūra, vargu ar objektyviai įvertinamas savas elgesys, ar patikrintas savo lūkesčių teisėtumas.

Nereikia pamiršti, kad kito kaltinimas pasiekia vienintelį rezultatą: verčia jį jaustis vis labiau kaltu ir netinkamu.

Niekada netapti auka. Santuoka apskritai jausminiai santykiai yra ta vieta, kur daugiausia apsigaunama, kur stengiamasi įgyvendinti visokius mitus, tikėjimus, svajones, neturinčias nieko bendro su tikrove.

Niekada neieškoti tobulumo. Žmogiškoms būtybėms, tobulumas neegzistuoja. Tai utopija, apgaulė. Geriausias būdas sužlugdyti santuoką – tai negyventi tikrovėje, atimant sau konkrečią galimybę augti kartu su kitu.

Pavyzdžiui, sutuoktinis negali norėti, kad kitas visada ir visur – darbe, namuose, lovoje, visuomenėje – būtų šaunus. Panašūs reikalavimai kyla iš tipinės infantilios, siekiančios viską valdyti asmenybės, kuri nenori matyti žmogiškos tikrovės.

Svarbu kalbėtis. Tyla arba pretenzijos, kad kitas suprastų savo partnerį be žodžių, niekada neišsprendė sutuoktinių problemų. Atvirkščiai, reikėtų stengtis perteikti partneriui savo džiaugsmus ir skausmus.

Deja, dažnai kalbama daug, bet mažai pasakoma. Daugelis diskusijų tarp sutuoktinių yra neobjektyvios ir nesiekia nieko kita, kaip tik sutvirtinti asmenines pozicijas.

Tad reikia ne tik kalbėti, bet nuoširdžiai ir labai sąmoningai kalbėtis apie savo elgesį, apie savo poziciją, savo lūkesčius.Stereotipinės santuokinio gyvenimo iliuzijos
Anot, Valerio Albiseti, nėra galimybės ką nors pakeisti santuokoje, kur sekama paskui mitus. Tik nusimetus iliuzijų įgyvendinimo naštą, pasijusite lengvesni, o ne išsekinti, nusivylę ir galėsite pagaliau atrasti save ir atskleisti kitą tokį, koks yra, leisdami jam keistis savu būdu.

Taigi tikra fantazija yra giliai suprasti kitą, tikra vaizduotė yra ta, kuri diena po dienos kuria santuokinius ryšius, tikra realybė yra prieš jūsų akis. Apie sąmoningumą, apie meilę, apie santuoką nekalbama. Tuo gyvenama.

Išskiriamos kelios iliuzijos, kurios trukdo realiai pažvelgti į santuokinį gyvenimą ir taip išvengti tiek vidinių, tiek tarpasmeninių konfliktų.

Noras surasti idealų partnerį. Gyvenimas ne tikrovėje veda į nuolatinius idealizavimus. Žmogus stengiasi surasti idealų sau partnerį, tikėdamasis, kad susikurs ramų, laimingą, giedrą gyvenimą. Iš tiesų ieškoma ne meilės, bet globos, saugumo, patogumo, galimybės per kažką kitą realizuoti savo troškimus. Tačiau žmogus ieškodamas idealo apleidžia save patį ir savąją laimę kuria už savo ribų.

Idealaus partnerio troškimas yra tipiška paaugliška vizija, išlikusi iš to laiko, kai būdavo įsimylima dažnai pačiam to net nesuprantant. Įsimylima veikiau meilę, o ne tikrą žmogų iš kaulų ir mėsos. Daugelis suaugusiųjų iš esmės ieško partnerio, primenančio žmones, kurie jiems buvo patrsuklūs paauglystėje.

Idealaus partnerio ieškojimas turi taip pat infantilumo bruožų ir primena tą amžiaus periodą, kuriame vaiko akimis žvelgiant viskas atrodo įmanoma. Na veltui psichologija infantilumo fazę įvardija kaip įsivaizduojamą visagalybę, kada norima visko ir iškart. Ir tik pamąsčius, suprantama, kad tai egzistuoja tik vaizduotėje.

Tai pat klaidinga manyti, kad poros santykiai gali padaryti kitą visaverte asmenybe. ši iliuzija taip pat remiasi įsitikinimu, kad partneris gali padaryti visaverte asmenybe savo mylimąjį, gali užpildyti tuštumas ar išgyventas neurozes. Tikroji šitaip įsitikinusių problema yra nepasitikėjimas savimi, savęs negerbimas, todėl kitiems perduodama galia padaryti juos visaverčius ir laimingus.

Tačiau niekas negali kito padaryti visaverčiu, tik jis pats. Tikras visavertiškumas pasiekiamas tik vienu būdu. Kuo geriau pažinti save ir pačiam save pranokti. Visavertis žmogus tas, kuris atrado save.

Manymas, kad visada reikia būti kartu, remiasi nesugebėjimu suprasti fakto, kad niekas pasaulyje negalės visiškai su kitais susilieti. Klasikinės psichologijos požiūriu, nesugebėjimas išgyventi vienatvės yra kyla dėl nesugebėjimo visiškai atsisveikinti su ankstyvąja vaikyste. Tie, kurie labiau nei kiti išlaikė stiprius šio laikotarpio pradus, nuolat ieškos susiliejimo su kitu, visiškos simbiozės su partneriu, kad atgamintų laimingos, saugios ir visiškai užtikrintos praeities prisiminimą.

Šio tipo iliuzija verčia sutuoktinį trokšti, kad kitas visada būtų pasirengęs išklausyti kiekvieną jo norą ir patenkinti kiekvieną jo poreikį.

Tokio tipo santuokos galiausiai abiejų pasąmonėse sukelia apmaudą, nusivylimą, priklausomybės patologijas ir psichinę mirtį.

Manymas, kad geroje santuokoje negalima būti savimi – nelemta iliuzija! Geroje santuokoje bendrais tampa didžioji dalis planų ir situacijų, tačiau taip pat turima galimybė realizuoti ir savo asmenybę bei planus. Negalima pamiršti, kad kiekvienas individas yra unikalus, skiriasi nuo kitų. Kiekvienas turi savitą mąstymą ir savitą neurozę. Deja, šioje iliuzijoje iškyla ateities baimė, asmeninis nepasitikėjimas ir troškimas susilieti su kitu.

Geroje santuokoje sutuoktiniai turėtų gerbti bei vertinti nesutampančias nuomones ir skirtingą mąstymo būdą.

Manymas, kad santuokoje reikia keisti savo gyvenimo būdą – neteisingas požiūris. Sutuoktiniams labai svarbu kalbėtis apie savo poreikius, reikalavimus, lūkesčius. Tai yra aiškus ir garbingas bendravimo su partneriu būdas. Tačiau manyti, kad, vos tik partneriui bus kas nors pasakyta, jis tarsi įrodydamas savo meilę pasikeis, galutinai pakoreguos savo elgesį, nėra realistiška, tai priklaus.o iliuzijoms.

Manymas, kad gerą santuoką galima sukurti be pastangų, be supratimo. Santuoka nėra galutinis tikslas, ji yra tik pradžia. Ji yra nuolatinio, pastovaus, ilgo poros ir šeimos darbo vaisius, kuriam subrandinti reikalingas laikas, jėgos, įsipareigojimas, ypač abiejų partnerių psichologinio bei dvasinio sąmonėjimo darbas.

Tikėti, kad gera santuoka sukuriama be vargo, lengvai arba įvyksta kaip stebuklas, ateina kaip laimė, veltui yra didelė iliuzija, nieko bendra neturinti su tikrove.

Visos santuokos ypač pasisekusios, reikalauja didelio jautrumo, intuicijos ir atsidavimo.Galimi žmonos ir vyro tipai santuokoje
Gyvenimo scenoje – vyras
Praktiškai bet kuris stipriosios lyties atstovas į klausimą: „Kas jums svarbiausia gyvenime?” atsakys nesusimąstydamas: „Darbas ir šeima!” Tik neskubėkite daryti skubotų išvadų, kad į pagrindines savo gyvenimo vertybes jie visada taip supratingai žiūri. Atrodytų, vyrų vaidmenys aiškūs – ištikimas sutuoktinis, rūpestingas tėvas, puikus specialistas, patikimas gyvenimo palydovas. Tačiau dažnai jų elgesys slepia daugybę įvairiausių niuansų. Ir ne visada išryškina gerąsias savybes.
Atkreipkite dėmesį į tipiškus vyrų vaidmenis šeimoje. Daugelis iš jų jums pasirodys gerai pažįstami.
1. Rūpestingas Maitintojas
Jis rimtai rūpinasi materialine šeimos gerove. Maitintojas, nenuleisdamas rankų, dirba dieną ir naktį. Ir nesvarbu, kad vaikai pradeda pamiršti, kaip tėtis atrodo, o žmona sunkiai prisimena, kaip skamba jo balsas ne per telefoną. Manote Maitintojui patinka toks gyvenimas? Nepatinka! Jis jau seniai nejaučia jokių emocijų. Gal tik chronišką nuovargį ir negailestingą vienatvę. Vis dažniau jaučiasi tuščias ir bejėgis. Nepasitenkinimas savimi ir mintys apie neperspektyvų egzistavimą yra nuolatinis šio darbštuolio palydovas. Ir nuo šios svitos niekur nepabėgsi.
Jeigu ir iškrenta kokia laisva poilsio minutė, Maitintojas, nežinodamas kur pasidėti, sėda prie kompiuterio arba randa kitą būdą save „pakrauti”. Įtampą šeimoje jis sugeba kurti nepavargdamas. Ir po viso šito žmona dar drįsta kaltinti savo Maitintoją abejingumu!? Vyras nuoširdžiai nesuvokia: „Aš viską darau dėl tavęs! Dėl vaikų! Dėl šeimos! Man pačiam nieko nereikia!” Iš tikrųjų sunku paprieštarauti, juk argumentas toks įtikinamas.
Nėra ko ginčytis. Maitintojas – Idealaus Vyro pavyzdys. Neaišku viena. Kodėl žmona vis dažniau verkia? Ir jos nenuramina nei nauji kailiniai, nei naujas automobilis. Ir ko toms moterims reikia? Kodėl žmona grasina mesti visą šią gerovę savo geradariui po kojomis ir bėgti nuo jo į pasaulio kraštą? Arba išeiti. pas labiau abejingą darbui ir karjerai, tačiau jautresnį ir nuoširdesnį.
2. Mamos Sūnelis
Per vestuves, kaip priedą prie dovanos, Mamos Sūnelio išrinktoji gali išgirsti: „Priimk mano sveikinimus. Tu gavai į vyrus geidžiamiausią, mano brangųjį sūnelį! Jis auksinio charakterio! Jam nėra lygių! Su juo gyvensi kaip rojuje!” Tik nepamanyk, kad kas nors nori tave įžeisti. Tokią frazę kiekviena moteris turi priimti kaip nuoširdų komplimentą. Mamos Sūnelis jau seniai įprato, kad gimdytojos žodžiai visada išsipildo. Tai greit pajus ir žmona. O ir kaip gali būti kitaip? Juk mama viską pasaulyje žino! Už jos pečių – didelė gyvenimo patirtis! Mamytė savo brangiam sūneliui ne tik artimas žmogus, ji – Tikros Moters idealas! Be to – nepasiekiamas. Jos įvaizdžiui negali prilygti nė viena vėjavaikė, nesuprantanti gyvenime nieko! Visi žmonos bandymai įtikti savo išpaikintam vyrui pasmerkti žlugti. „Ir tai tu vadini barščiais? Argi mane taip maitino vaikystėje?” Arba: „Tu nemoki rūpintis vyru! Tu iš ryto tingi iškepti blynelių! Nejaugi taip sunku?” Idealios žmonos kartelė iškelta taip aukštai, kad net pasaulio čempionė – namų šeimininkė – jos neperšoktų. O ką jau kalbėti apie jauną nepatyrusią moterį. Visi ketinimai veltui.
Manote, kad dešimtmečiai bendro gyvenimo pakeis sutuoktinių santykius? Nieko panašaus. Būdamas keturiasdešimties, o net ir šešiasdešimties, toks vyras vis tiek pasitikės tik mama. Ilgos konsultacijos telefonu su ja tampa kaip kąsnelis šviežio oro, būtinas gyvenimo ritualas.
Šventes, savaitgalius, gimtadienius Mamos Sūnelis švenčia su tėvais. Priešindamasis savo aistringam norui pailsėti su žmona, vaikais, draugais, jis kaip užhipnotizuotas lekia į gimtąjį lizdą. Kas jį ten veja? Kas suaugusį vyrą paverčia nesubrendusiu vaiku? Tėvai, nuolat įsižeidinėdami ir kaltindami sūnų nedėkingumu.
3. Namų Genijus
Namų Genijų erzina kasdienybės banalumas. Įvairios smulkmenos, pavyzdžiui, rūpinimasis duona kasdiene, namų reikalais, žmonos norais, jam atrodo primityvu. Ir tai tiesa. Kaip galima l.yginti niekingus namiškių rūpesčius su Genijaus? Tiesa, jo dar nepripažino pasaulis, tačiau namiškiai puoselėja dvigubai.
Be abejonės, jis – Genijus. Kada nors visi karčiai pasigailės, kad pasielgė su juo taip žiauriai! Begėdžiai! Jie nesugebėjo įžiūrėti savito talento! Ir visiškai pagrįstai Genijus kaltina pasaulį trumparegiškumu. Tai, ką jis kuria, mažų mažiausiai originalu. Net ir toks menkniekis, kaip nuo rūdžių išvalytas sietynas, menininko taip talentingai pakabintas prieškambaryje. Miesčionio akimis, tai galbūt – smulkmena. Meistro – genialus kūrinys.
Stebina Nepripažinto Genijaus sumanymų grandioziškumas. Jo svajonės tokios didelės, kad nė viena netelpa niekingos kasdienybės rėmuose. Šeimos suteiktos galimybės jam ankštos. Toks išminčius priklauso ateičiai, ainiams. Jis tiesiog neturi teisės eikvoti savęs tokiems niekams, kaip rūpinimasis savo vaikais. Tam yra žmona. Jai griežčiausiai prisakyta iš visų pusių saugoti trapų vyro įkvėpimą. Taigi namuose nustatytos tam tikros tradicijos: niekada netrukdyti tėveliui jo kūrybinio polėkio metu, niekada nepertraukinėti jo kūrybinio proceso klausimais ir prašymais.
Kuo Nepripažintas Genijus taip nuo ryto iki vakaro užsiėmęs? Kuo jis taip susižavėjęs? Aišku – savimi.
4. Nenuilstantis Skandalistas
Aprašant Skandalisto vaidmenį, kaip niekas kitas tiks taiklus aforizmas: „Kiekvienas vyras privalo turėti žmoną, kad išlietų ant jos pyktį už tas daugybę klaidų, kurias padaro gyvenime”. Naudodamasis savo nebaudžiamumu, Skandalistas ant artimųjų „išsikrauna” už nepasisekusią karjerą. Jis visada randa prie ko prikibti. Būtų tik noras pasibarti, o priežastis atsiras visada.
Skandalistas tiesiog nesugeba aiškintis žmoniška kalba. Jis tik kažką nesuprantamai mykia, burba sau po nosimi, piktai šnypščia, demonstratyviai raukia antakius ir karikatūriškai pučia skruostus. Dvasinio pakilimo metu rėkia, mojuoja kumščiais ir tranko durimis. Ant artimųjų puola kaip vanagas: „Tu kaip auklėji vaikus!? Tu kaip tvarkai namus!? Kodėl tu visą laiką tyli!? Kodėl vaikštai paniurusi!?” Arba: „Tu kodėl neišmokai pamokos!? Kur valkiojiesi!? Kaip tu kalbi su tėvu!?”
Kodėl Skandalistas nesirūpina šeimos gerove? Jam ne tas galvoje, jis įsivaizduoja esąs Svarbiausiu šeimos nariu. Kalba šiurkščiai, su artimaisiais elgiasi įžūliai, replikuoja kandžiai. Norėdamas susilaukti dėmesio, nuolat ardo šeimos ramybę. Jam nieko nereiškia viską sugriauti, sujaukti planus. Apskritai į kitų teises jam nusispjauti. Šio tipo žmogus visada daro tik tai ir tik tada, kai sugalvoja. Ar Skandalisto nekankina sąžinė? Visai ne. Savo nevaldomumą jis vadina asmens laisve.
5. Nereikalingas Balastas
Balasto mylėti negalima. Jį namuose galima tik globoti ir gailėtis. Jis ir pats jaučiasi niekam nereikalingas. Ir ne be reikalo. Giminėms ir artimiesiems šis nevykėlis yra tikra našta. Kodėl? Balastas visiškai nemoka bendrauti su žmonėmis. Jis tik naudojasi tuo, ką sukuria kiti, ir. griauna ne savo darbo rezultatus. Nemanykite, kad Balastas neturi jokių aistrų. Aistrų kiek nori! Tik problema ta, kad visos jos kenksmingos. Nesvarbu, šis žmogus piktnaudžiauja – artimųjų gerumu, savo ar kitų silpnybėmis, negatyviomis emocijomis, alkoholiu. Svarbu žinoti viena: Balastas visada piktnaudžiauja. Žodžiu, tuo jis ir gyvena.

Gyvenimo scenoje – moteris
1. Kryžiaus Nešėja
Ši kalba apie savo niekingą padėtį šeimoje kaip apie iš aukščiau jai skirtą dalią. Ir kuo sunkesnis tas kryžius, tuo išdidžiau ši pasiaukojanti moteris jį tempia. Paprastai Kryžiaus Nešėja neišsako garsiai savo nepasitenkinimo. Kaip pati kantriausia motina, tylėdama kenčia artimųjų užgaidas ir kaprizus. Vyras jai – dar vienas didelis vaikas, reikalaujantis priežiūros ir nuolatinio dėmesio. Net triskart chroniškam alkoholikui, lėbautojui ar azartiškam lošėjui nuolankiai atleidžia visas nuodėmes. Slapta šluostydamasi ašaras, tyliai šnabžda: „Nieko nepadarysi. Tokia mano, moters, dalia.”
Ji seniai numojo į save ranka. Tereikia netyčia susimąstyti apie sav.o norus, kaip iškart užplūsta deginantis kaltės jausmas. Po tokios silpnybės akimirkos darbštuolė dar labiau stengiasi įtikti kitiems.
Aplinkiniai negali savarankiškai net žingsnio žengti. Be jos jie jaučiasi kaip be rankų. Net mažiausią artimųjų iniciatyvą Kryžiaus Nešėja priima kaip priekaištą dėl savo nemokėjimo, nežinojimo, nepakankamo aktyvumo.
Ar nepavargo ji nuo savo sunkios naštos? Dar kaip pavargo! O ką padarysi? Tokia jos dalia! Kaip artimieji besistengtų, ji vis tiek įsitikinusi, kad pati padarytų daug geriau. Prisimindami jos, kankinės, beveik šventosios, įvaizdį, vyras ir vaikai jaučiasi esą bejausmiai egoistai ir niekam tikę baltarankiai. Jie pasirengę skradžiai į žemę prasmegti, kad tik išvengtų jos viską atleidžiančio ir kartu smerkiančio žvilgsnio.
Kryžiaus Nešėja apie save kitokios nuomonės. Pati sau ji – Ponia Geradėja, švelni ir rūpestinga. Už savo nuolankų tarnavimą šeimai laukia šlovės ir pagarbos, o sulaukia. priekaištų dėl beširdiškumo, šaltumo, šiurkštumo ir griežtumo. Iki širdies gelmių nustemba, kai už jos gėrį ir kančias aplinkiniai moka juodu nedėkingumu. Nesuvokdama ši šventa moteris kelia akis į dangų ir aistringai klausia: „Už ką man tokia bausmė!?”
2. Apsukri Grobuonė
Aplink tiek įdomių dalykų, reikalaujančių iš Grobuonies įdėmaus dėmesio ir dalyvavimo. Šeimai nebelieka nei laiko, nei jėgų. Bet ji visada turi keletą pasiteisinimų. Pirmas – vyras tiesiog niekam tikęs ir visiškai nieko nesugeba. Gal tik. namų darbams. Antra – audringa jos veikla ir žavėjimasis karjera – tai aukojimasis šeimos labui.
Vyras net nemėgina prieštarauti. Jis seniai įprato eiti Grobuonies numatytu keliu. Tačiau dėl profilaktikos žmona nepraleidžia progos pasiskųsti savo sunkia dalia: „Vyras niekuo nesirūpina. Visi namai laikosi ant mano pečių”. Klausimas: „Kam jums toks niekingas vyras?” tikriausiai moterį suglumins. Tiesa, kadangi Grobuonė yra dalykiškas žmogus, neleidžia veltui laiko ir paraleliai ieško sau labiau vertos antrosios pusės. Ji neatleidžia vyrams silpnybių. Niekam tikęs reikalingas greičiausiai. apsidrausti. Jei tikros būtinybės nėra, vilčių nepateisinęs brangiausiasis tyliai ir nepastebimai dings iš jos horizonto. Grobuonė ne iš tų moterų, kurios pasitenkintų tuo, ką turi. Ji visada sieks geresnio, tobulesnio..
3. Porceliano Statulėlė
Pažeidžiamumas ir neprisitaikymas prie gyvenimo padaro moterį panašią į oranžerijos gėlelę ar trapią statulėlę. Šio brangaus daikčiuko paskirtis – užimti namuose ypatingą padėtį, ji puošia vien savo buvimu. Statulėlė tvirtai įsitikinusi, kad artimieji privalo nešioti ją ant rankų, pataikauti jai, lepinti ir puoselėti. Beje, nepriklausomai nuo to, kaip ši pati aplinkinius vertina.
Užsiimti kitų reikalais tokia moteris visiškai neturi laiko. Jai užtenka rūpesčių dėl brangios savo personos. Lengvas kosulys sukelia šiai „cacai” baisių minčių apie pneumoniją, atsitiktinė praeivio replika – daugiadienę migreną, o vyro laiku neištęsėtas pažadas baigiasi gilia ir ilga depresija.
Lygiavertį požiūrį į save vertina kaip abejingumą jai, atstūmimą. Jeigu kuris nors iš artimųjų laikosi savo nuomonės, tokią moterį tuoj pat ištinka širdies priepuolis ar ji praranda sąmonę, todėl aplinkiniams griežtai prisakyta nejaudinti šios trapios būtybės atsisakymais. Atrodo, kad visa atmosfera aplink ją prisotinta frazių: „Nejaudinkite jos! Nereikia su ja ginčytis! Tegul bus taip, kaip ji nori! Jos silpni nervai!” Ką ir sakyti. Tai nepaprastai silpnas sutvėrimas.
Neaiškus tik vienas paradoksas. Tereikia Porceliano Statulėlei aistringai ko nors panorėti, kaip iš niekur pabunda tokia jos verdanti energija, kad užtektų dešimčiai.
4. Savanorė Belaisvė
Žiūrėdama į save veidrodyje, Belaisvė taria vienus ir tuos pačius žodžius: „Aš nieko neverta žmona! Esu bloga motina! Aš nedėkinga dukra!” Pagaliau Kenčiančiosios mykimas perauga į širdį draskančias raudas, lydimas šūksnių: „Aš niekam nereikalinga! Visi man abejingi!” Raudoti baigia tada, kai prieina prie išvados: „Visi blog.i! Visi nusistatę prieš mane! Aš visų nekenčiu!” Paskui, po nedidelės pauzės, viskas prasideda iš naujo.
Kodėl Belaisvė tai daro? Jai atrodo, kad dėl teisingumo padorus žmogus, užuot taisęs klaidas, turi bausti save už mažiausią prasižengimą tol. kol to nepadarė kiti. Štai ji save ir kankina O kartu savo ašaromis ir verksmais kankina ir artimuosius. Verčia vyrą ją raminti, gailėtis ir elgtis su ja kaip su mažu vaiku. Dejonėmis ši moteris tikisi sulaukti ištikimybės ir meilės priesaikos, nors pati puikiai supranta: toks sandėris nėra lygiavertis. Ir neįmanomas. Kiek jai bekalbėtum apie savo jausmų nuoširdumą, ji nė už ką nepatikės, kad yra mylima.
5. Namų Generolas
Savo tvirta valia, tiksliau – užsispyrimu, Namų Generolas atlaikys bet kokį namiškių pasipriešinimą. Jeigu šiai moteriai kažkas šauna į galvą, visi privalo tuoj pat mesti savo darbus ir užsiimti jos idėjos įgyvendinimu. Ginčytis – beviltiška! Pateikti svarių įrodymų – pavojinga! Jos sprendimai galutiniai ir nesvarstomi! Artimųjų nuomonė jai svarbi tiek, kiek zirzianti musė – drambliui. Iš kur tas nepajudinamas įsitikinimas savo teisumu? Iš ištikimybės šeimos, kuriai visa širdimi tarnauja, reikalui. Į visus prieštaravimus moteris tvirtai pareiškia: „Jums neįtiksi! Aš noriu, kad būtų geriau! Aš viską darau šeimos labui!”
Norėdama išsaugoti savo autoritetą, Namų Generolas retkarčiais primena vyrui, kas yra namų galva. Girdint vaikams ir pašaliniams, su pasimėgavimu kartoja gerai nušlifuotą frazę: „Mano vyras – veltėdis! Mano vaikas – tinginys! Kol nepasakau, niekas ir piršto nepajudina! Be manęs niekas žingsnio negali žengti! Aš namuose – vyras!”
Padėkos žodžių Namų Generolo leksikoje su žiburiu nerasi. Atsiprašymų – tuo labiau. Bet priekaištai, tulžingos pastabos, notacijos, kandžios replikos pilasi ant namiškių galvų kaip iš zenitinių patrankų.
6. Išmintingoji Jojikė
Dar turbūt vaikystėje Jojikei krito į širdį pasaka apie Mašenką, kuri jodinėjo beržo pintinėje ant naivaus lokio kupros. Idėja išnaudoti vyrus savo tikslams galėjo ateiti į galvą būtent tokiame švelniame amžiuje. Manipuliuodama garbingais stipriosios lyties atstovų jausmais, ši moteris su malonumu ant jų jodinėja. Be antrosios pusės ji savo gyvenimo neįsivaizduoja. Ir ne todėl, kad mėgsta meilės žaidimus. Seksui yra visiškai abejinga. Vyrus ji pritraukia gudrumu. Mainais tikisi gauti socialinę apsaugą ir apmokėtą pramogų fejerverką.
Uoliai vaidindama teisėtą žmoną, Jojikė nuolat reikalauja iš vyro naujų kailinių, madingų baldų, didesnio buto, kelionių į užsienį. Bet kaip jai įtikti? Nauji pirkiniai tik neilgam sukelia pasitenkinimą. Ji pavydi vyro darbui ir sėkmei, kelia audringas scenas dėl menkniekių ir išgalvoja visą sistemą ritualų, leidžiančių kontroliuoti kiekvieną sutuoktinio žingsnį. „Aukštai sėdžiu, toli matau!” – šie žodžiai visur seka paskui nelaimėlį, jam nėra kur pasislėpti nuo viską matančių žmonos akių. Ši įsitikinusi, kad vyrus reikia visą laiką kontroliuoti. Nes nespėsi mirktelėti, kaip tavo brangiausiąjį nusives kita.
7. Buities Vergė
Kiaurą dieną Vergė slankioja iš kampo į kampą valydama nuo baldų dulkes, nors jų ten nėra, taisydama kreivai padėtas šlepetes ar nelygiai pakabintus drabužius. Kažkuris išdrįso savo kambaryje sudėti daiktus „ne taip, kaip reikia”. Per pietus negaus saldaus patiekalo!
Visą dieną ji sukasi kaip voverė rate. Užburta grandinė – sutvarkyti butą, pagaminti pietus, paskui – parduotuvės, vėl buto tvarkymas. Šios grandinės nepertrauks nei geidžiamas poilsis, nei bendravimas su artimaisiais, nei pramogos. Dygią Karlsono pastabą dėl „namų tvarkytojos” Frekenbok Vergė gali priskirti sau. Vyrui ir vaikams namie gyvenimas nėra saldus. Jie bijo šios uolios Ekonomės, yra siaubingai įsitempę, nes stengiasi nesugriauti tvarkos.
Kovodama už švarą namuose, Vergė pavargsta. Tik nepagalvokite apie šią tvarkos saugotoją blogai. Ji kovoja ne su artimaisiais, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Ji kovoja su chaosu. Tačiau susipainiojo ir niekaip neg.ali suvokti, kuris iš priesakų labiau teisingas: „Sugriauti šeimos komfortą dėl tvarkos namuose.” ar „Sukurti jaukią atmosferą namuose dėl šeimos komforto”.
„Pasimatuokite” šiuos vaidmenis sau. O paskui užmerkite akis ir įsivaizduokite, jog esate laiminga. Neišeina? Vargu ar bent vienas iš jų priartina mus prie šeimyninės laimės. Taip, šiuos vaidmenis galime pavadinti „neadekvačiais”, iškreiptais. Tačiau gyvenimo scenoje jie vaidinami, tik už juos sunku susilaukti aplodismentų. Stenkimės ieškoti teigiamų herojų.Kodėl vyrai ir moterys nesupranta vieni kitų?
Yra sukurta graži legenda, iliustruojanti vyrų ir moterų skirtingumą. Neva, moterys yra kilusios iš Veneros, o vyrai – iš Marso. Kartą marsiečiai nusprendė aplankyti Venerą. Jiems atvykus meilė įsiliepsnojo iš pirmo žvilgsnio. Jie tuokėsi, aistringai vieni kitus mylėjo. Kol nenusprendė aplankyti Žemės. Po kurio laiko ėmė reikštis žemės įtaka. Jie užmiršo, kad yra kilę iš skirtingų planetų. Vyrai ir moterys pradėjo vieni kitus „tobulinti“, jų meilė pradėjo nykti.

Viena didžiausių problemų dėl kurių ir kyla nesutarimai tarp priešingos lyties atstovų yra ta, kad jie labai skirtingi. Rebecca Mead išskyrė pagrindines klaidas, kurias vyrai ir moterys parastai daro taip ardydami savo santuokos tvirtumą. Tai pat ji pasiūlė keletą alternatyvų, kurios padėtų „užglaistyti“ šeimoje kilusias problemas.

Būdingos moterų klaidos:
1. Moterys tikisi, kad vyrai reaguos taip kaip moterys.
2. Moterys visada stengiasi pakeisti savo partnerį.
3. Moterys beria patarimus, neklausdamos vyrų. Kai jie tuo tarpu nori savarankiškai pasiekti tikslą.
4. Moterys pernelyg viską sureikšmina.dėl to neretai suverčia visą kaltę partneriui, o pačios jaučiasi išnaudojamos.
5. Moterys pamiršta apibrėžti savo ribas. Jos stebisi, kad iš jų per daug reikalaujama.
6. Moterys bijo būti priklausomos, vien iš baimės, kad jas gali atstumti. Labai dažnai dėl šio nerimo jos iškelia partnerio interesus į į pirmą vietą.
7. Moterys klaidingai suvokia vyrų tylėjimą. Būtiną ir natūralų vyrų atitolimą jos laiko beblėstančia meile.
8. Moterys kalba pernelyg apibendrindamos ir perdėdamos.

Būdingos vyrų klaidos:
1. Vyrai tikisi, kad moterys mąstys ir reaguos tai kaip tai daro vyrai.
2. Vyrai perša savo sprendimus, vos moteris prabyla apie savo sunkumus. Tuo metu moteris labiausiai trokšta kantraus klausytojo.
3. Dažnai vyrai pamiršta remti savo moteris.
4. Vyrai baiminasi pasirodyti neišmanantys arba nekompetentingi. Jiems dažniau rūpi išsikovoti dar didesnę valdžią ir sukaupti dar daugiau žinių.
5. Kai vyrai nuogąstauja, jie tampa beširdžiai.
6. Vyrai remdamiesi faktais, įveikia moteris kalbėjimu, bet prabilę apie savo jausmus moteriai, jaučia pernelyg didelę atsakomybę.
7. Vyrai mano, kad meilėje pastovios. Jie nesupranta, kad, jie kartais moteris negali būti nelaiminga, tai iš tikrųjų ji negali būti ir laiminga.
8. Jei vyrai jaučiasi pavargę arba nemylimi, jie baudžia tylėjimu, užuot pasidaliję mintimis su savo žmona.

Kaip moteris ir vyras gali rasti laimę?

1. Vyrai ir moterys turėtų niekada nepamiršti, kad jie yra labai skirtingi.
2. Svarbiausias meilės įrodymas moteriai subtilus patarimas ir konstruktyvi kritika.
3. Vyrai privalo mokytis kantriai išklausyti moteris, nestulbindami jų žaibiškais sprendimais ir nesijausdami dėl to suglumę.
4. Vyrai turi suprasti, kad galima suklysti, visada rasti atsakymus į daugybę iškilusių klausimų.
5. Moterys turėtų suprasti, kad tikrai nusipelnė būti mylimos.
6. Vyrams nereikia jokių patarimų. Jie smerks save ir jausis kontroliuojami.
7. Neleistina moterims versti vyrus kalbėti, jei jie nėra tam nusiteikę.
8. Moteris turėtų toleruoti tai, kad retkarčiais vyrai nutolsta nuo jų.
9. Moterys turėtų išdrįsti prašyti pagalbos, taip pat to, ko jos nori. Tam, kas bus pasakyta be užuolankų, nereikalaujant, vyrai nepajėgs atsispirti.Ar būtina sutuoktiniams gyventi kartu?
Sutikite, tai keistokas klausimas. Argi žmonės tuokiasi kaip tik ne tam, kad pradėtų bendrą gyvenimą, kad būtų kartu, dalintųsi džiaugsmais ir ašaromis, bendrautų? Bet kartais susiklosto aplinkybės, kurios visam tam laikinai sutrukdo: pavyzdžiui, studijos skirtingose vietose išskiria porą trims mėnesiams ar ketveriems metams arba vyras pašaukiamas karinėn tarnybon. Esama dar tokių sutuoktinių, kurie, nors ir glaudžiasi po vienu stogu, bet faktiškai gyvena vienas šalia kito, minimaliai vienas su kitu bendraudami. Amerikoje vidutinė pora bendrauja maždaug keturias minutes per dieną, Japonijoje – maždaug dešimt minučių (tokie sakiniai, kaip „prašom paduoti druskos“, taip pat įskaityti). Kiek minučių tam skiriama Lietuvoje? Ar nesama sutuoktinių, kurie, nors ir gyvendami kartu, vidujai jau seniai išsiskyrę?
O kaip santuokos ryšiams atsiliepia vidinis arba išorinis atsiskyrimas? Norėdami atsakyti į šį klausimą visų pirma turime išsiaiškinti psichinius santuokos pagrindus. Pastaraisiais metais šioje srityje buvo atlikti reikšmingi tiriamieji darbai. Vienas iš žymiausių šeimos tyrinėtojų šveicaras Jurgas Willi iš Ciūricho nustatė, kad susituokusios poros patiria kitokius psichinius procesus negu oficialiai nesusituokusios. Sutuoktiniai stato, vaizdžiai tariant, bendrus namus. Jie ieško bendrų normų, vertybių, tai, kas jiems abiem yra svarbu. (Kokios spalvos rūbus rinksimės? Kokiomis fotografijomis puošime buto sienas? Kiek vaikų turėsime?). Šeimos būsto statyba yra psichinis procesas, kuris daro įtaką abiem sutuoktiniams. Jau po kelerių metų partneriai aiškiai pasikeičia, tai, beje, pastebi ir apie tai praneša tėvai, ankstesnieji draugai ir geri pažįstami (Aš tavęs nebeatpažįstu, anksčiau tu taip nekalbėjai!). Tokie elgesio pasikeitimai paprastai yra giluminiai. Tai reiškia, kad netgi tuomet, kai po keleto bendro gyvenimo metų sutuoktinių keliai išsiskiria, vėlesni santykiai nebegali būti užmegzti „nuo nulio“. Ankstesniųjų santykių ypatumai turi įtakos vėlesniesiems. Kelia nuostabą tai, kad partneriai, įsipareigoję likti santuokoje visą gyvenimą, yra labiau pasiryžę konkrečiai keisti savo elgesį ir šis pasiryžimas stiprėja priklausomai nuo vaikų skaičiaus (skyrybų skaičius Vokietijoje nesiekia 1 procento šeimose, turinčiose keturis ir daugiau vaikų, tuo tarpu kai 50 procentų išsiskyrusių porų yra bevaikės). Poros, gyvenančios kartu be santuokos liudijimo ir nenorinčios nuo pat pradžios „viešai“ įsipareigoti, tokio gilaus keitimosi proceso nepatiria. Žmogus, siekiantis daugiau laisvės, tikisi mažiau bendravimo familiarumo. Tas, kas dažniau keičia partnerį, patiria stabilaus saugumo jausmo ir gimtų namų stygių. Asmuo, pakartotinai nutraukęs gyvenimą kartu, skaido vidinius ir išorinius savo įsitikinimus. O kas dažnai palieka bendro gyvenimo kelią, turi susitaikyti su asmeninio gyvenimo nepastovumu. Žmogui, kategoriškai atsisakančiam bet kokių įsipareigojimų, yra sunkiau formuoti ir ugdyti savo elgesį ir patirti teigiamų charakterio pokyčių.
Ar būtina sutuoktiniams gyventi kartu? Psichiniai sutuoktinių įstatymai, už kuriuos turėtume būti dėkingi žmonijos Kūrėjui, šventajam Biblijos Dievui, leidžia daryti tokias išvadas:
1. Sutuoktiniai turėtų išsiskirti ne daugiau mėnesių, negu kartu pragyveno metų (pavyzdžiui, penkeri santuokos metai – ne daugiau kaip penki išsiskyrimo mėnesiai). Ilgesnis išsiskyrimas kelia grėsmę įprastam psichiniam brandos ir kitimų procesui, vykstančiam šeimoje. Šis principas taikytinas ir tuomet, kai šeima yra sunkioje krizėje: prieš ištuoką pora turėtų gyventi atskirai tiek mėnesių, kiek metų jie buvo susituokę. Tai leistų apmąstyti buvusius santykius ir padėtų priimti atsakingą sprendimą, kuris paskatintų keisti savo elgesį arba atsižvelgti į nuo to sukrėstus vaikus.
2. Sutuoktiniams iš esmės būtina sąmoningai rūpintis elgesio formavimu, susijusiu su keitimosi procesu, ir ryžtis atvirai kalbėti apie tam tikroje situacijoje patirtus jausmus, tokius, kaip nusivylimas, džiaugsmas, susirūpinimas, viltis, visiškas. nuolankumas ir kt., taip pat kalbėtis tokiomis temomis, kaip pinigai ir lytiniai santykiai (Ji: „Ar teisingai tave suprantu – tave labai baugina tai, kad aš dominuoju?“ Jis: „Taip, iš tiesų.“ Ji: „Ką man daryti? Tu esi taip susirūpinęs savo pomėgiais, kad man visiškai nebeskiri dėmesio.“ Jis: „Jeigu teisingai tave suprantu, pastaruoju metu tu jautiesi šiek tiek atstumta ir nereikalinga?“ Ji: „Taip ir yra!“ Jis: „Ar tu bent gali įsivaizduoti, kaip man nusibodo tai, kad mums būnant kartu tu visąlaik man nurodinėji?“ Ji: „Ar tai reiškia, kad dažni mano pasiūlymai kaip mums pasielgti, pareikalauja iš tavęs daug pastangų? To aš nežinojau ir tai mane stebina.“).
3. Kai sutuoktiniams tenka trumpam išsiskirti, jie turi nepaliauti rūpinęsi šeimos ryšiais. Ir tas rūpinimasis turėtų būti tuo didesnis, kuo ilgesnis išsiskyrimo laikas.
Santuokinius ryšius turėtų lydėti jautrus, pagarbus ir atviras tarpusavio pokalbis. Kaip tik todėl laikino išsiskyrimo metu sutuoktiniai turėtų išnaudoti visas galimybes, kad pasikalbėtų telefonu, parašytų vienas kitam. Taip pat reiktų stengtis savaitgaliais arba švenčių dienomis susitikti ir kartu praleisti laiką, pasišnekėti – šnekėtis, šnekėtis ir dar kartą šnekėtis. Jie abu turėtų būti pasiruošę domėtis tuo, ką kiekvienas iš jų būdami atskirai patyrė.
Santuokiniams ryšiams svarbu tai, kad mąstymas, jausmai ir poelgiai būtų partneriui suprantami ir įspėjami. Būtent todėl yra svarbu, kad ir išsiskyrimo metu būtų kuriama bendra vertybių sistema. Partneriai turėtų pasikliauti vienas kitu.
Santuokiniams ryšiams svarbu ne tik laikas, bet ir kokybė bei kilnumas. Kokybė reiškia: aš žinau, kad mano partnerio mąstyme, poelgiuose ir jausmuose man yra skirta svarbi vieta, net ir tuomet, kai laikinai esame atsiskyrę. Kilnumas reiškia: aš žinau ir mano partneris to taip pat tvirtai laikosi – į mūsų širdis negali įsibrauti kita moteris arba kitas vyras. Mūsų ryšiai turi likti kilnūs, tai reiškia, kad net ir laikinai nesant kartu, kitas partneris negali užkariauti mano širdies. Svarbu, kad sutuoktiniai kaskart tam apsispręstų ir neužmirštų pasitelkę fantaziją parodyti savo partneriui, kam priklauso jų širdis.
Sutuoktiniams yra lengviau, kai jie abu vadovaujasi Jėzaus Kristaus autoritetu. Kiekvienas iš jų turi tai žinoti. Jie vienas už kitą meldžiasi, laikino išsiskyrimo metu bendrauja su draugais krikščionimis jų bažnyčioje ir todėl nesijaučia vieniši.
Toks rūpinimasis santuoka yra būtinas ir sutuoktiniams esant kartu, nes būna ir taip, kad gyvendami kartu, viduje liekame atsiskyrę.
Taigi gyvenimas gali susiklostyti taip, kad laikinas atsiskyrimas taps neišvengiamas. Tuomet sutuoktiniai turėtų pasistengti, kad išsiskyrimo laikas būtų kuo trumpesnis, o domėjimasis tarpusavio santykiais – kuo intensyvesnis.Dvasinis bendrumas tarp sutuoktinių
Tai, kad daugėja skyrybų, mažėja santuokų ir žmonės dažniau keičia partnerius, rodo, jog šiuo metu bendraujant siekiama individualumo. Michaela Gliokler teigia, jog santuokoje svarbiausia yra individualybių bendrumas, o partneriams bendraujant laisvai, stengiamasi neprarasti individualybės savitumo. Šiuolaikinėje visuomenėje dviejų lyčių bendravimui apibūdinti labiau tinka žodis partnerystė, negu santuoka. Anksčiau esminis santuokos bruožas buvo santuokiniai dviejų lyčių ryšiai, šiandien tai nėra esminis dviejų lyčių bendravimo požymis. Į pirmą vietą iškeliamos kitos vertybės. Iš partnerio pirmiausia tikimasi supratimo, kad jis nevaržytų laisvės, elgtųsi sąžiningai, laikytųsi žodžio, būtų patikimas. Dabar svarbesnės dvasinės vertybės, iš partnerio tikimasi dvasinio bendrumo, saugumo.

Žmonės vis sunkiau santuokoje randa prasmę. Asmenybės vystymosi problema tapo svarbiausia. Domėdamiesi skyrybų priežastimis dažnai girdime, kad partneris varžo asmenybę, neleidžia jai vystytis, atsiskleisti. Pagrindinė priežastis yra ta, kad ribojama asmens laisvė ir nesugebama įveikti vidinių ir išorinių šio reiškinio priežasčių. Šiuo metu vis mažiau tikėtina, kad galima išsirinkti partnerį visam gyvenimui, o ne tam tikram gyvenimo etapui.

Viena didžiausių egzistencinių mįslių yra ta, kad du fiziškai ir dvasiškai skirtingi žmonės gali patirti tarpusavio bendrumą, kad yra atvejų, kai žmones, nepaisant amžiaus ar lyties skirtumų, jungia bendri žmogiški dalykai. Tuo tarpu įvairūs skirtumai sukelia konfliktus. Jei dviejų individualybių nejungs bendri žmogiški dalykai, juos išskirs fiziniai ir dvasiniai skirtumai.

Mūsų jausmai yra dvipusiai. Viena vertus, trokštame užsisklęsti, vienatvėje išgyventi savo džiaugsmą ir liūdesį, ugdytis savimonę. Antra vertus – jausti bendrumą su kitais, išgyventi kitų likimus ar mūsų laikų problemas.

Dviejų žmonių sąjunga labiausiai nukenčia, kai žmogui trūksta trijų svarbiausių savybių: tiesos, meilės ir laisvės. Jeigu nėra dvasinio bendrumo, nesiekiama trijų idealų, ištikus fizinėms bei dvasinėms krizėms, negalima rasti atramos. Ir visgi pasitaiko, kai du žmonės darniai pragyvena ilgus metus, dvasiškai nebūdami artimi, vienas kito neatradę.Konstruktyvus sutuoktinių bendravimas
Moterų ir vyrų psichologija labai skirtinga ir šie gilūs skirtumai suvokiant save, kitą bei aplinką yra didžiosios daugumos sutuoktinių konfliktų priežastys.
Gyvenimas kartu diena iš dienos, esant skirtingos psichologijos sutuoktiniams neišvengiamai sužadina kančią, netoleranciją, nesusipratimus.
Tad svarbiausia neužmiršti, kad santuoka, deja, visada yra susijusi su sunkumais, krizėmis, konfliktais, problemomis, atsirandančiomis tarp vyro ir moters. Protingiausia būtų eiti į santuokinį gyvenimą suvokus, kad pradedamas bendravimas su kitos lyties, kitokio mentaliteto žmogumi, kuris turi visiškai skirtingų lūkesčių, troškimų ir svajonių.
Valeris Albisetti teigia, kad tėra vienintelė priemonė, kurią sutuoktiniai gali pasitelkti siekdami tarpusavio artumo, bendrumo ir supratimo.
Anot jo, tai vienintelė priemonė palaikanti santuoką. Tai ne vien žodinis bendravimas, bet taip pat bendravimas gestais, veido išraiška, kūno judesiais, elgesiu. veiksmais, balso tonu. Dažnai vartojami švelnūs žodžiai, bet kažkas – ženklas, niuansas, balso moduliacija, žvilgsnis išduoda ir pasako tiesą; tai, ką jaučiame iš tikrųjų.
Bendravimas tarp skirtingų lyčių asmenų turi būti konstruktyvus tada, kai atitinkamos jų prigimtys ima linkti į užsisklendimą ir nesupratimą.
Konstruktyviame bendravime:
– neturi būti kaltinama;
– neturi būti reikalaujama; neturi būti šaipomasi;
– neturi būti valdoma;
– neturi būti priekaištaujama.
Reikalingas atvirumas, palankumas, pasiruošimas pakeisti nuomonę. Bendravimas turi tapti priemone, padedančia vis geriau suprasti kito pasaulį, kuris yra toks skirtingas ir tolimas kitam.Lyderystė tarp sutuoktinių
Ji glaudžiai susijusi su žmonos ir vyro požiūriu į darbus, kuriuos būtina atlikti tvarkant šeimos buitį ir ūkį. Plėtojantis demokratijai šeimų gyvenime, ir vyras, ir žmona nori turėti vienodas laisvalaikio leidimo galimybes, vienodas sąlygas savo asmenybei ugdyti, savo hobiui, draugams ir kt.
Sutuoktinių psichologinio klimato formavimuisi svarbu tai, kas stoja prie šeimos vairo t. y. imasi lyderystės – vyras ar žmona, – kas imasi ant savo pečių šeimos naštą, yra materialinis ir dvasinis jos vadovas.
Valdžią sutuoktiniai bendrame gyvenime pasiskirsto įvairiai. Dažniausiai lyderis šeimoje būta vienas, tačiau yra ir tokių šeimų, kuriuose bandoma protingai pasiskirstyti „valdžią“ šeimoje, siekiama lygybės. Vyro ir moters lygybę šeimoje sutuoktiniai gali suprasti nevienodai. Gali atsitikti taip, kad svarbiausiu dalyku bus laikoma ne pagalba sutuoktiniui(-ei), jo (jos) asmenybei, ne būtinumas skaitytis su jo (jos) skoniu, nuomone, interesais, o pedantiškas pasiskirstymas pareigomis.
Kai kuriose šeimose atsiranda du lyderiai, nepasidalijantys įtakos sferomis t. y. kuris už ką atsako. Tokiu atveju gali atsitikti ir taip, kad abu vadovauja, o deramos tvarkos šeimoje nėra.
Norint, kad šeimyninis gyvenimas normaliai funkcionuotų, reikia, kas kiekvienas jos narys, užimantis atitinkamą padėtį šeimoje ir turintis su juo susijusį vaidmenį, jį vykdytų. Pageidautina, kad būtų atitikimas tarp to, ko iš jo laukia kiti šeimos nariai, ir konkretaus jo elgesio. Tačiau taip padaryti yra gana sunku, nes kiekvienas šeimos narys savaip supranta tai, kas būtina, ir tai, ko tikisi iš jo kitas asmuo. Todėl po vedybų kartais daug kuo nusiviliama. Pavyzdžiui, daug buvo tikėtasi iš vyro kaip tėvo ir vyro, o po vedybų to nėra. Taigi vaidmenų atlikimas labai priklauso nuo šeimos, kaip grupės, organizacinio susitelkimo.
Sprendžiant lyderio problemą tarp sutuoktinių, reikia žiūrėti, kad nė vienas nesijaustų „eksploatuojamas“.
Yra ir tokių šeimų, kuriose iš viso nėra jokios „valdžios“. Tokia padėtis anksčiau ar vėliau priveda prie šeimos žlugimo, nes ja esti nepatenkinti ir tėvai, ir vaikai.

Daugumai sutuoktinių gali būti priimtinas demokratiškas šeimos valdymo stilius, nes:
ü Tokiose santuokose niekas nesiveržia užimti aukščiausios valdžios.
ü Pagrindinis demokratiškumo stiliaus šeimų principas – neprarasti gerų tarpusavio santykių. Dėl to kitą kartą verta ir nusileisti.
ü Čia išsakoma savo nuomonė ir išklausoma sutuoktinio nuomonė.
Lyderystė lietuvių šeimose
Tradicinėje lietuvių šeimoje „galva“ dažniausiai būdavo vyras. Tačiau lyderystė šiuolaikinėje lietuvių šeimoje yra gerokai pakitusi. Labai išaugo moters vaidmuo šeimoje ir visuomenėje. Po didžiulių socialinių-ekonominių permainų pasikeitė vadovavimas šeimai. Šeimų, kuriose sutuoktiniai abu yra lygūs, Lietuvoje sparčiai daugėja. Todėl negalima nesutikti su J. Vaitkevičiaus tvirtinimu, kad šeimoje svarbiau ne pasiskirstymas pareigomis, o bendradarbiavimas, rūpinimasis šeimos ūkiu, vaikų auklėjimu.
Pasiskirstymas darbais tarp sutuoktinių būna įvairus. Gali būti ir tokių šeimų, kuriose didelę dalį namų darbų naštos imasi žmona. O vyras kartais jai padeda. Pasitaiko ir tokių šeimų, kur vieni šeimos nariai mokosi, dirba, o kiti rūpinasi buitimi, tvarko ūkį.
Jaunosios šeimos stengiasi atsiriboti nuo savo tėvų, būti savarankiškos ir gyventi atskirai. Jos nenori patirti tėvų moralinio spaudimo ir kontrolės.
Kaip ten bebūtų, lyderio problema ir jos sprendimas konkrečioje šeimoje labiausiai priklauso nuo sutuoktinių charakterio bruožų, gyvenimo laimės supratimo. Kiekviena šeima individuali ir nepakartojama.
Tyrimais yra nustatyta, kad būtent laimingiausios šeimoje yra ne tos moterys, kurios padarė karjerą, o tos, kurios yra visiškai kitokio būdo – švelnios, nuoširdžios, atidžios, geranoriškos. Tyrimai parodė, kad būtent tie charakterio bruožai lemia santuokos sėkmę.
Taigi, šeimos lyderio problema yra sieta su sutuoktinių charakterio ypatumais, jų pasitenkinimo šeima. Vadinasi, ir piršti sutuoktinia.ms iš šalies vienokį ar kitokį šeimos lyderystės sprendimo variantą kaip tobuliausią yra beprasmiška. Svarbiau derinti su sutuoktiniu emocinę savijautą šeimoje.
A. Charčevas ir M. Mackovskis išskiria šiuos šeimų santykių sprendimo būdus:
Ų Atsisakyti lygybės šeimos tvirtumo dėlei. Čia pastebimas grįžimas prie autoritarinės šeimos.
Ų Pasiskirstyti įtakos sferomis šeimoje ir savo noru sutarti, kuriais klausimais lyderė bus žmona, o kuriais lyderiaus vyras.
Ų Gerinti bendravimo kultūrą ir ugdyti sugebėjimą spręsti iškilusius sudėtingus klausimus ir problemas, stengiantis išvengti rintų nesutarimų.
Tačiau neužtenka teoriškai nustatyti lyderystės problemos išsprendimo optimalaus varianto. Jis turi būti priimtas ir įgyvendintas pačioms šeimoms apsisprendus.

Sutuoktinių požiūris į biudžetą
Ne paslaptis, kad vyrai ir moterys skiriasi ne tik biologiškai, bet ir psichologiškai, ir į daug ką žvelgia skirtingai. Skiriasi jų požiūris ir į pinigus: uždarbį ir pajamas, išlaidas, taupymą, investavimą ir skolinimąsi. Įsisąmoninę, kuo skiriasi lytys ir jų nuostatos, lengviau išvengsime šeimyninių konfliktų dėl pinigų.

Pajamos
Vyrui uždarbis yra jo sėkmės vizitinė kortelė, o moteriai alga yra tik viena iš jos profesinės sėkmės priemonių. Pavyzdžiui, JAV šeimos ir darbo instituto atlikto tyrimo duomenimis, iš 2958 apklaustųjų kaip svarbius faktorius pasirenkant dabartinį darbą vadovo savybes paminėjo 25% moterų daugiau negu vyrų, o įkvepiantis ir jaudinantis darbas svarbesnis net 56% moterų daugiau negu vyrų.

Ekspertai teigia, kad moterys mažiau negu vyrai yra linkusios pasitikėti savo uždarbiu, nuo kurio priklauso daugelis jų finansinių sprendimų. Kadangi moterys vis dar uždirba apytikriai 23% mažiau negu jų partneriai, gali būti, kad jos paprasčiausiai yra pragmatiškesnės finansiškai konkuruodamos su vyrais. Vyrams pinigai – tai nenutrūkstama srovė, o moterims – baseinas, kuris bet kada gali išdžiūti.

Tikėtina, kad moterims ir toliau kovojant dėl lygių teisių, konfliktai su partneriais dėl pinigų tik stiprės. Daugiau uždirbantis sutuoktinis nori turėti daugiau galios priimant sprendimus, bet šeimoje sprendimai turėtų būti priimami kartu, o ne priklausyti nuo algos dydžio.

Išlaidos
Bene labiausiai paplitęs stereotipas, kad moteris apėmusi pirkimo manija ir, dideliam vyrų nusivylimui, jos yra didžiulės išlaidautojos, kitaip tariant, vyrai uždirba pinigus tam, kad moterys juos išleistų.

Iš tiesų moterys perka dažniau negu vyrai. Atlikto pardavimo tyrimo duomenimis, mažiau negu pusė visų vyrų perkasi drabužius ir asmeninio naudojimo daiktus, taigi moterys rūpinasi ne tik savo, bet ir šeimos poreikiais.

Faktas yra tas, kad abi lytys linkusios leisti pinigus skirtingiems tikslams ir skirtingais savo gyvenimo periodais. Pavyzdžiui, moterys linkusios pasipuikuoti pinigais pirmaisiais karjeros metais, tuo tarsi deklaruodamos savo laisvę. Tačiau ekspertai teigia, kad bręsdamos moterys tampa racionalesnės ir išmintingiau tvarko pinigus. O vyrai elgiasi atvirkščiai: laikui bėgant jie vis dažniau linksta tenkinti savo keistas finansines užgaidas ir, kadangi labiau pasitiki savo perkamąja galia negu moterys, jiems lengviau apsispręsti dėl didelių pirkinių.

Poros gali išvengti ginčų dėl „nereikalingų“ daiktų ir didelių nesusipratimų, paskirstydamos pinigus taip, kad abu partneriai galėtų patenkinti ne tik bendrus, bet ir kiekvienas savo poreikius. Todėl dabar ima vyrauti tendencija turėti tris sąskaitas: tavo, mano ir mūsų.

Taupymas
Logika diktuoja, kad moterys turėtų taupyti kiek įmanydamos, nes didelė tikimybė, kad jos pergyvens savo sutuoktinius arba išsiskirs. Tačiau iš tikrųjų moterys nėra taip gerai informuotos apie taupymą kaip vyrai ir dauguma jų nepradeda anksti taupyti arba taupo nepakankamai. Neseniai atliktais tyrimais nustatyta, kad moterys sugeba sutaupyti tik pusę to, ką sutaupo vyrai. Iš 45–64 metų amžiaus grupės papildomai taupyti pensijai iki 40 metų buvo pradėję tik 46% moterų ir 67% vyrų. Atrodo, kad .moterys vis dar tiki pasakų princu, kuris jas aprūpins arba palieka rūpinimąsi santaupomis vyrui.

Tačiau atskiros taupomosios sąskaitos gali sukelti kaltės jausmą ir konfliktą. Štai kodėl turimos santaupos kartais slepiamos nuo sutuoktinio. Prisiminkite, ką jums dažniausiai patardavo mama – ogi slėpti pinigus nuo savo sutuoktinio ir niekada nesakyti jam, kiek iš tikrųjų turi pinigų.

Slaptos santaupos, net jeigu jos skirtos kokiam nors ypatingam atvejui, didina barjerą tarp sutuoktinių. Tad, nors ir šaunu turėti pinigų, kuriuos gali leisti kaip tinkamas, sutuoktiniai neturėtų slėpti vienas nuo kito savo santaupų, bet kiekvienam asmeniškai derėtų pasirūpinti savo ateitimi ir pasirinkti privatų pensijų fondą, apsidrausti gyvybę ar pasirinkti kitą taupymo būdą.

Investavimas
Daugeliu atveju vyrai yra linkę labiau rizikuoti savo pinigais negu moterys. Viena iš priežasčių yra ta, kad moterys nelinkusios pasitikėti savo finansine kompetencija. Atlikti tyrimai parodė, kad jau vidurinėje mokykloje berniukai mano esą dvigubai kompetentingesni finansų ir investicijų klausimais negu mergaitės, nors realus skirtumas yra labai nedidelis. Dar viena priežastis, kodėl moterys nelinkusios rizikuoti savo pinigais – tai per didelis jų atsargumas. Moterys mato investicijų riziką tik viena kryptimi, kaip galimybę prarasti pinigus, todėl pasirenka konservatyvesnes investicijas. Tai, beje, parodė ir moterų pasirinkimas privačių pensijų fondų atžvilgiu. Tuo tarpu vyrai ne taip jaudinasi dėl finansinių klaidų ir labiau siekia investicijų, o ne atsargumo. Tai yra susiję su vyrų noru konkuruoti.

Investavimas yra ta sritis, kur lyčių skirtumai gali papildyti vienas kitą, kai vienos šeimos santaupos investuojamos minimaliai rizikuojant, o kitos – taip, kad duotų pelno ir neprarastų perkamosios galios.

Skolinimasis
Tyrimais nustatyta, kad moterys labiau negu vyrai linkusios turėti neapmokėtų sąskaitų (prisiminkime Madam Bovari) ir neigiamą kredito balansą – kredito kortelių bendra skola gali siekti 1000 Lt. Tačiau moterys dažniausiai skolinasi mažomis sumomis – tik tiek, kiek joms reikia, o vyrai, jeigu gali gauti 25 tūkstančius, visus ir skolinasi. Nenoras skolintis dideles sumas dažnai sulaiko moteris nuo namo pirkimo arba mėginimo pradėti savo verslą.

Vyrams didelė paskola dažnai būna prestižo reikalas, kaip ir brangus automobilis, bet ši puikybė dažnai sukelia nemažai problemų. Vyrai nelinkę matyti su skolomis susijusių bėdų ir rečiau kreipiasi pagalbos, o savo problemas sprendžia suvesdami sąskaitas su gyvenimu.
Poros, kurios ginčijasi dėl pinigų skolinimosi, pirmiausia turėtų išsiaiškinti savo pinigų leidimo įpročius ir nuoširdžiai pasikalbėti apie turimas skolas. Iš kur žinoti, kada jau skambinti pavojaus varpais? Kai išlaidos nuolat viršija pajamas daugiau negu 20%, galima būtų manyti, kad jūsų šeimos finansinei padėčiai iškilo pavojus.

Vyrų ir moterų nesutarimai dėl pinigų dažnai yra ne tik finansinis klausimas. Kartais tai labiau susiję su saugumu, statusu ir savivaizdžiu. Todėl poros turėtų išsiaiškinti, ką reiškia pinigai ne tik finansine, bet ir emocine prasme. Tik tada galima tikėtis abi puses tenkinančių sprendimų.Psichologinis šeimos klimatas
Psichologinis šeimos klimatas – tai jos emocinė būklė, susidariusi bendro gyvenimo ir veiklos, kaip vientiso proceso, fone.

Šis bendrasis gyvenimo tonas užkerta kelią jos narių tarpusavio vaidams. Jis savo ruožtu formuoja atitinkamą jos narių požiūrį į vienas kitą, santuoką, socialinę aplinką, šeimos narių elgesį, buitį ir kt.
Dorovinį sutuoktinių gyvenimo psichologinio klimato pagrindą sudaro sutuoktinių idealų, interesų, ateities planų, požiūrio į darbą, į žmones, gamtą, save ir šeimą vieningumo savita visuma. Tas šeimos narių bendrumo ir vieningumo reiškimasis savo ruožtu ugdo jos narių nuoširdumą, draugiškumą, pasitikėjimą savimi ir kitais nariais, užuojautą ir kt.
Pagrindiniai šeimos psichologinio klimato kūrimosi veiksniai yra šie:
· Sutuoktinių materialinės-buitinės sąlygos.
· Sutuoktinių psichologinis artumas-suderinamumas.
· Šeimos veiklos pobūdis.
· Lyderystė šeimoje.
· Šeimos kolektyviškumo apraiškos ir kt.

Sutuoktinių psichologinis artumas-suderinamumas
Tai labai svarbus šeimos klimato kūrimosi veiksnys. Vyras ir žmona, norėdami kartu gyventi, stengiasi neprarasti artumo jausmo. Jie bando kiek įmanoma labiau vienas kito prisiderinti, siekia ne charakterių ir kitų savybių tapatumo, kaip dažnai neteisingai tai pabrėžia kai kurie autoriai, o jų suderinamumo.
Labai svarbu šeimos psichologiniam klimatui sutuoktinių siekimas dvasinio, dorovinio artumo ir charakterių suderinamumo bei seksualinio patrauklumo. Šeimose, kuriose nėra tokio artumo, sutuoktiniai vienas kitu nepatenkinti. Jie pradeda nusivilti santuoka ir laiko ją nenusisekusia.
Derinant charakterius, stengiamasi kūrybiškai plėtoti tai, kas kito sutuoktinio geriausia. Jie pratinasi vienas kitam laiku nusileisti, nes priešingu atveju sutuoktinis prarastų šeimyninio gyvenimo prasmę ir džiaugsmą, norą taikstytis.
Pasak D. Čečiotą sutuoktinius suartina:
1. Santuokos perspektyvos suvokimas. Į santuoką žvelgiama ne kaip į laikiną, bet kaip į ilgalaikį dalyką.
2. Vienybės, bendravimo ir tarpusavio pagalbos dėsnis. Artimiausiu žmogumi pripažįstamas vyras, žmona, o ne draugai.
3. Sutuoktinių ištikimybės aksioma.
4. „Baltųjų dėmių“ dėsnis. Svarbu, kas žmogus santuokoje matytų perspektyvą, keltų savo išsilavinimo ir kultūros lygį.
5. Ankstyvojo išradingumo kūryba. Išradingi sutuoktiniai ieško fiziologinio ir dvasinio ryšio visą savo gyvenimą.
6. Humoro jausmas. Humoro jausmas reikalingas, kai sutuoktiniai susiduria su sunkumais, kai įvyksta konfliktas, džiaugsmingi įvykiai.
Kiekvienas sutuoktinis yra savotiška mįslė. Pažinti jį iki galo neįmanoma. Norėdami pasiekti psichologinį suderinamumą, sutuoktiniai gilinasi į vienas kito emocijas.
Taigi siekiant psichologinio artumo, svarbu patenkinti vieną svarbiausių žmogaus poreikių – leisti jam pajausti savo vertę ir svarbą, suprasti vienas kitą.Mišri santuoka
Lietuvoje sparčiai daugėja mišrių santuokų, kurių nemenka dalis – ne iš meilės
Pastaraisiais metais į Lietuvą atvyksta vis daugiau svetimšalių: mokytis, dirbti, prašytis prieglobsčio, kaip turistai. Nemažai ir mūsų jaunų žmonių išvyksta svetur. Pamažu pamirštami seni draugai, pažadai, buvę jausmai. Naujas gyvenimas suveda naujas poras. Mišrių šeimų dar padaugės įsiliejus į daugiatautę naująją Sąjungą.

Ne paslaptis, kad kur kas dažniau nei vyrai mišrias šeimas linkusios sukurti mūsų merginos. Ne tik užsieniečių akimis žiūrint, lietuvaitės dailiai nuaugusios, darbščios, nes dar neišlepintos prabangos, kuklios, skoningai rengiasi. Tai puikus masalas iš kur kas turtingesnių valstybių atvykusiems vyrams. Tačiau kartais iš esmės skirtingas kultūras turintys sutuoktiniai ne visada sugyvena, ne visada viena kultūra papildo kitą, todėl kur kas dažniau imama konfliktuoti.

Vaiko galvoje – sumaištis
Mišriose šeimose nepavydėtinoje padėtyje atsiduria vaikai. Ypač tada, kai kiekvienas iš tėvų kuo atkakliausiai pradeda brukti savo nacionalines vertybes. Paprastai mažas vaikas myli abu tėvus ir nežino, kurio labiau klausyti. Ypač skaudūs nesutarimai būna dėl religijos išpažinimo. Mažiau problemų, jeigu sutuoktiniai būna vienos arba giminingos religijos atstovai, tačiau jeigu skirtingų, tada nesusipratimų neišvengsi. O jeigu dar įsikiša abiejų pusių tėvai, giminaičiai, tada jau iškyla šeimos karas: kuris – kurį?
Psichologai pataria nuo pat bendro gyvenimo pradžios jauniems žmonėms suprasti ir susitarti, kad jų atžalos bus jau dviejų kultūrų atstovai. Antraip vieno iš sutuoktinių (dažniausiai motinos) situacija psichologiniu požiūriu bus beviltiška. Jeigu nepavyksta pasibelsti į gyvenimo partnerio jausmus, tai lieka bene vienintelė išeitis – kreiptis pagalbos į valstybę ir įstatymus. Deja, kaip rodo gyvenimo praktika, mūsų šalies atstovybės didelėse valstybėse gana kukliai elgiasi ir savo piliečių teisių ginti neskuba.
Niekas nenori teigti, kad visos mišrios šeimos būna tik su neigiamu ženklu. Medikai tvirtina, kad sujungti labai skirtingų rasių genai padeda išaugti labai gyvybingiems palikuonims. Bent kraujomaiša čia tikrai negresia. Jeigu pavyksta sutuoktiniams susitarti, kad vaikai paimtų iš kiekvienos tėvų kultūros tik tai, kas gera, tokiu atveju galima tikėtis ir genijų.
Vedybų sandėriai
Pastaruoju metu šeimos institucija ir katalikiškoje Lietuvoje gerokai susvyravo. Jau beveik oficialiai įteisintas sugyventinių statusas, mažai ką stebina bendrabučiuose kartu gyvenantys nesusituokę studentai. Vis daugėja santuokų iš išskaičiavimo. Tiesa, tokių pasitaikydavo ir tarybiniais laikais. Pavyzdžiui, kai mergina ar vaikinas baigę mokslus žūtbūt norėjo likti gyventi didmiestyje. Štai tada ir kurdavo dirbtines šeimas. Arba kiti tokiu būdu stengėsi praplėsti butą.
Pastaruoju metu ir pas mus prireikė oficialiai sudaryti vedybų sandorius. Net smulkmeniškai aptariama, kaip skyrybų atveju pasidalys užgyventą turtą ir net vaikus. Kauno miesto metrikacijos biuro santuokų registracijos padalinio vyriausioji inspektorė Zita Baranova tvirtino, kad mieste per metus susituokia jau šimtai mišrių porų. Patys aktyviausi jaunikiai – čia studijuojantys Pakistano, Libano jaunuoliai. Tačiau lietuvaitės noriau išteka už Airijos, Didžiosios Britanijos piliečių. Pati madingiausia dabar mišrių vedybų “priežastis” – gauti sutuoktinio šalies pilietybę. Anot Z.Baranovos, taip dažniausiai pasitaiko dėl Amerikos pilietybės. Aišku, tokios šeimos, įvykdžiusios sandorio sąlygas, kuo skubiausiai išsilaksto.Neištikimybė santuokoje
Santuokoje pasitaiko neištikimybės atvejų, bet vis dėlto tam tikrais atvejais skyrybų galima išvengti. Dauguma porų, atskleidę neištikimybę, karščiuodamiesi padaro klaidų, dėl kurių kaip tik ir nutrūksta tarpusavio santykiai. Šių klaidų atpažinimas ir supratimas galėtų padėti išsaugoti santuoką.

Pirmoji klaida: skuboti ir neapgalvoti veiksmai

Įskaudinti, pažeminti, apgauti ir išduoti sutuoktiniai mano, kad elgiasi teisingai, imdamiesi neatidėliotinų veiksmų. Tačiau žmonės klysta skubėdami paduoti dokumentus skyryboms arba papasakoti draugams ir pažįstamiems apie partnerio neištikimybę. Jeigu jūs papasakosite savo giminei apie sutuoktinio „nuklydimą į šalį“ ir vis dėlto liksite su juo, vėliau turėsite rūpintis ne tik savo santykiais su sutuoktiniu, bet ir sutuoktinio santykiais su jūsų giminaičiais, nes jie negalės atleisti to, kad jis jus įskaudino.

Pradžios fazėje ekspertai pataria išduotam sutuoktiniui susilaikyti nuo pernelyg skubotų veiksmų. Jeigu norite išsaugoti santuoką, geriausia palaukti, kol sugebėsite blaiviai mąstyti.

Antroji klaida: atsakymas tuo pačiu

Kiti apgautieji sutuoktiniai pasitelkia partnerio neištikimybę savo moraliniam pranašumui rodyti – pavyzdžiui, kai kurios žmonos naudoja sutuoktinio neištikimybę kaip pasiteisinimą ir primena ją net ir praėjus dešimčiai metų, tuo tarsi sakydamos: „Žiūrėkite, koks jis niekšas, o aš esu šventoji, su juo gyvendama“. Deja, tokia nuostata tarpusavio santykiams neduoda nieko gero ir trukdo judėti į priekį.

Trečioji klaida: tikėjimasis, kad viskas bus taip, kaip buvo

Kai neištikimybė atskleista, jūsų buvęs santuokos įsivaizdavimas subyra į šipulius. Jeigu anksčiau idealizavote savo tarpusavio santykius, dabar šias idėjas teks pakeisti kur kas žemiškesne realybe ir susitaikyti vienam su kito privalumais ir trūkumais.

Ketvirtoji klaida: stengimasis vis dar išsaugoti paslaptį

Jeigu jūsų neištikimybė atskleista, ir sutuoktinis(-ė) spaudžia prie sienos, norėdamas(-a) išsiaiškinti detales, būkite nuoširdi(-us), bet ir jautri(-us) jo (jos) jausmams. Jūsų dėmesingumas šiuo skausmingu periodu yra itin svarbus tolimesniam jūsų santuokos išlikimui, nes padeda atkurti tarpusavio bendravimą ir pasitikėjimą.

Penktoji klaida: realybės neigimas

Prieš sielos žaizdų gydymą nuklydęs į šoną sutuoktinis turi baigti savo meilės nuotykį. Kai kuriems tai būna be galo sunku padaryti. Meilės romanas suteikia emocinio pakilimo ir atrodo greitas visų problemų sprendimas. Tai seksas be atsakomybės, karštas ir saldus kaip uždraustas vaisius. Užuot keitę savo gyvenimo aplinkybes, jūs keičiate partnerius. Tačiau neištikimybė niekada nebūna ilgalaikis vaistas. Idealizuoti, romantiški nesantuokiniai ryšiai yra pagrįsti greičiau iliuzija negu realybe, o iliuziją sunku išlaikyti. Svetimautojas gali įsivaizduoti, kad meilužė apdovanota visomis tomis savybėmis, kurių trūksta jo žmonai, bet tikrasis intymumas yra pagrįstas nuoširdžiu abipusiu supratimu ir sugebėjimu pripažinti ir priimti kito ydas, trūkumus, silpnybes ir keistybes.
Neištikimybė gali sustiprinti santuoką (aišku, jeigu ją pavyks išsaugoti), nes išsisklaido jūsų romantiškos iliuzijos apie santuokinį, ir jūs nebeturite būti tobuli 24 valandas per parą.

Šeštoji klaida: nenoras prisipažinti klydus
Paaiškėjusi neištikimybė daugumą porų pribloškia ir sunaikina santuoką. Apie kokį nors santykių atkūrimą negali būti nė kalbos, kol sulaužęs ištikimybę partneris neprisipažins klydęs ir nepaprašys atleidimo. Kitu atveju išduotoji pusė išliks pikta ir manys, kad partneris taip elgsis ir toliau. Pripažinti savo kaltę gali būti ypač sunku tiems nuklydėliams, kurie patys kaltina savo partnerius neištikimybe, bet meilės romanas turi maža bendro su jūsų santuokos arba seksualinio gyvenimo kokybe. Rodymas pirštu į savo partnerį gali sumažinti jūsų kaltės jausmą, bet tik dar labiau pakenks jūsų santuokai.

Spręsdami neištikimybės sukeltas problemas vis dėlto galite išsaugoti ir sustiprinti tarpusavio santykius:

Ra.skite laiko ir vietą dviese pasikalbėti apie tai, kas atsitiko. Jeigu turite vaikų, nuvežkite juos pas senelius arba pas draugus, kad galėtumėte pasilikti vieni. Jokiu būdu nesiaiškinkite tarpusavio santykių girdint tėvams ar uošviams. Tačiau geriau nesirinkite kavinės ar restorano, kad reikalui esant galėtumėte išsaugoti savo orumą. Nors restoranas atrodo saugi ir maloni vieta, bet dažnai tokio pokalbio metu sutuoktiniai iškelia scenų. Kad ir kur vyktų jūsų pokalbis, sustokite, jeigu diskusija darosi nevaldoma, ir palaukite, kol abu nusiraminsite.

Gyjant randams mokykitės iš skaudaus patyrimo. Pamėginkite atsargiai paklausti sutuoktinio, kaip jis norėtų pakeisti jūsų tarpusavio santykius, kas jį pastūmėjo į neištikimybę, ar jis mano, kad po šio įvykio jis kaip nors pasikeitė, ir pan. Šie ir panašūs klausimai, anot ekspertų, turėtų labiau jus suartinti.

Nueikite į bažnyčią. Kai kurioms poroms padeda tiesiog atėjimas kartu į bažnyčią ir dalyvavimas mišiose. Kadangi nemažai porų tuokiasi bažnyčioje, šis buvimas kartu padeda iš naujo pajusti artumą ir prisiminti kažkada duotą įsipareigojimą vienas kitam. Poros sako, kad šiuo sunkiu laikotarpiu bažnyčia suteikia jiems pagrindą po kojomis.

Atgaivinkite tarpusavio santykius. Pabandykite nubraukti dulkes nuo bendro gyvenimo kasdienybės ir prisiminti tuos laikus, kai dar buvote nesusituokę. Pasikalbėkite apie laikus, kai sėdėjote ant suolelio susikibę už rankų ir beprotiškai geidėte vienas kito.Patarimai, kaip pagerinti sutuoktinių tarpusavio santykius
Šeimyninis gyvenimas yra privilegija ir didelė dovana. Tačiau jis lengvai gali pašlyti, net kai viskas gerai klostosi. Jei norite turėti tobulą, darnią šeimą, būkite kantrūs ir stenkitės dėl menkniekių neprarasti pusiausvyros. Svarbiausia – atkreipti dėmesį į labiausiai erzinančius dalykus bei susigrąžinti gyvenimo namuose džiaugsmą, kurį užgožia neviltis ir kasdieninė rutina. Labai svarbu matyti perspektyvą, jaustis pajėgiam bei išmintingai elgtis. Ši nuostata padės sėkmingiau ir ramiau bendrauti.
Taigi šie patarimai yra skirti sukurti šiltą atmosferą šeimoje ir pagerinti santykius tarp sutuoktinių:
ü Kurkite teigiamą emocinę aplinką: sutuoktinių gyvenimas taps sklandesnis, jei bus palanki emocinė aplinka. Užuot erzinęsi dėl kiekvienos krizės ar nepageidaujamos aplinkybės, sukurkite teigiamą emocinę aplinką, kuri padės įveikti stresą ir nekonfliktuoti su aplinkiniais. Turime pajausti, kada vienam iš mūsų reikia tylesnės aplinkos ar vietos pabūti atskirai.
ü Stenkitės neprarasti savitvardos: nepaisant teigiamų charakterių savybių ir puikių santykių, pasitaiko atveju, kai sutuoktiniai susipyksta. Taigi, kad teisingai įvertintumėte pykčio protrūkius, turite suprasti , jog dar daug kartų pyksite. Ir tai natūralu. Išmokus už tai sau atleisti bus kur kas lengviau suprasti kitų žmonių pyktį.
ü Išklausykite sutuoktinį: viena iš pagrindinių paslapčių, kurie džiaugiasi nuoširdžiais tarpusavio santykiais, yra gebėjimas išklausyti vienas kitą. Kad išmoktumėm klausyti, turime suvokti, kad tai labai svarbu kitiems.
ü Tesėkite pažadus: tai padeda išsaugoti puikius santykius su tais, kuriuos mylite. Tesėdami pažadus pelnysite jus supančių žmonių pagarbą bei palankumą. Nesilaikydami žodžio priversite aplinkinius ir savo šeimos narius nebeteikti jūsų žodžiams didelės reikšmės bei jumis nepasitikėti.
ü Nepamirškite pasakyti „aš tave myliu“: sakydami šiuo žodžius, suteikiate malonumą kitiems, primenate, kad jie jums rūpi. Tai padidina artimųjų pasitikėjimą savimi, be to, jums irgi malonu.
ü Gerbkite sutuoktinį bei jo nuomonę: svarbiausia – nepamiršti, kad esame skirtingi. Užuot stebėjęsi kitokia nuomone, pabandykite ją suprasti. Gerbkite kitų nuomonę, nesvarbu, kad ji skiriasi nuo jūsų. Tai nereiškia, kad jūsų požiūris yra ne toks svarbus ar neteisingas. Jei niekada nežeminsite partnerio, jis nežemins jūsų.
ü Kartais leiskite kitiems laimėti ginčus: ginkite savo įsitikinimus, kai jie tikrai labai svarbūs ar kai kitas asmuo gali jumis pasinaudoti. Tačiau nors kartais leiskite ir kitiems laimėti. Tai bus jūsų tvirtybės įrodymas. Leisdami kitiems laimėti parodote, kad gebate susitvardyti.
ü Priimkite mylimus žmones tokius, kokie jie yra: daugelis žmonių kelia didžiausius reikalavimus tiems, kuriuos labiausiai mylime. Taigi turime gerbti juos lygiai taip pat, kaip gerbiami kitus.
ü Nekreipkite dėmesio į nemalonius įpročius: kartais gali erzinti mylimiausių žmonių įpročiai. Mus erzina tai, kaip jie valgo, naudojasi įrankiais, mojuoja rankomis ir t. t. Daugelis į tai kreipia per daug dėmesio, stengiasi, kad artimieji tų įpročių atsikratytų. Reikėtų į šiuos dalykus kreipti mažiau dėmesio, pajutus, kad galima priimti kitus tokius, kokie jie yra, pasidarys gerokai lengviau.
ü Įvertinkite jausmus: dėmesys ir jausmai yra neatsiejami. Daugiau dėmesio reikėtų skirti jausmams.Išvados
1. Dažnai konfliktai ir šiaip nesusipratimai tarp sutuoktinių kyla dėl to, kad vyras ir moteris iš esmės skiriasi savo požiūriu į gyvenimą, charakteriu, skirtinga jų vertybių sistema. Kai vyras ir moteris neįsisavina ir neįverrtina šių skirtumų, jų santykiuose iškyla sunkumų.
2. Šiuolaikinėje visuomenėje yra labai paplitę sutuoktinių konfliktai ir skyrybos. Viena iš priežasčių, dėl ko šis skausmingas reiškinys taip plinta yra netinkama vedybų motyvacija.
3. Pagrindiniai šeimos psichologinio klimato kūrimosi veiksniai yra šie: sutuoktinių materialinės-buitinės sąlygos, sutuoktinių psichologinis artumas-suderinamumas, šeimos veiklos pobūdis, lyderystė šeimoje, šeimos kolektyviškumo apraiškos ir kt.
4. Pastaruoju metu Lietuvoje vis daugėja mišrių santuokų, kurių pagrindinės priežastys yra noras įgyti kitos valstybės pilietybę, siekis geresnio gyvenimo kitoje šalyje ir kt.
5. Dauguma porų, atskleidę neištikimybę, karščiuodamiesi padaro klaidų, dėl kurių kaip tik ir nutrūksta tarpusavio santykiai. Šių klaidų atpažinimas ir supratimas galėtų padėti išsaugoti santuoką.
6. Patarimai, kaip pagerinti sutuoktinių tarpusavio santykius: Kurkite teigiamą emocinę aplinką, stenkitės neprarasti savitvardos, išklausykite sutuoktinį, tesėkite pažadus, nepamirškite pasakyti „aš tave myliu“ ir kt.

Literatūra:

1. Albisetti Valeri. Santuokinės meilės terapija: kaip spręsti gyvenimo kartu problemas. – Vilnius “Katalikų pasaulis”, 2000
2. Bajoriūnas Z. Šeimos edukologija. – Vilnius: „Jošara“, 1997
3. Carlson R. Nesigraužkite dėl smulkmenų šeimoje. – Kaunas: „Šviesa“, 2000
4. Donna Brown Hogarty. Can a Marriage Survive an Affair?
5. Dundulienė P. Senieji lietuvių šeimos pap`ąročiai. – Vilnius: “Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas”, 2002.
6. Gliokler Michaela. Tarpusavio santykių galia: kaip ugdyti ir įveikti konfliktus. – Vilnius: “Lietuvos Valdorfo pedagogikos centro leidybos grupė”, 2003
7. Gray J. Marso ir Veneros meilė. – Kaunas “Šviesa”, 1997
8. Kodėl vyrai ir moterys nesupranta vieni kitų?//Veidas, 1995, Nr. 48
9. Lyčių skirtumai//Psichologija tau, 1996, Nr. 2
10. Navaitis G. Psichologinė parama šeimai. – Šiauliai: „Šiaulių pedagoginis universitetas“, 1996
11. Psychology Today, October 2001
12. Uzdila J. V. Menas kurti šeimą. – Šiauliai, 2001
13. http://www.lithuanet.com
14. http://www.prizme.lt/straipsniai/nicodemus.php?action=view&id=319&return_action=top_articles
15. http://www.pagalmus.lt/02auga/scena.htm

Leave a Comment