Mokinių veiklos pedagoginėje ir psichologinėje literatūroje

1403 0

1. Įvadas

Šiandiena pasaulio mokslininkų dėmesys nukreiptas į žmonijos gamtinių sąlygų išsaugojimą. Ši problema vis dažniau siejama su asmenybės dorovine raida, todėl yra labai aktuali ir susijusi su ugdymo fenomenu.

Ugdymu siekiama augančiajai kartai perduoti socialinę patirtį, kurią sudaro mokslo žinios, praktinė žmonių veikla, socialinės vertybės. Ugdymu siekiama plėtoti vaiko protą, jausmus, fizines galias. Ugdymo dėka keičiasi subjekto santykis su pasauliu, būdai, kuriais jis pertvarko ir kuria aplinką. Šia prasme kalbama apie protinį, fizinį, meninį ugdymą, valios, charakterio ugdymą. Žmogus savo poreikius tenkina specifinėmis ellgesio formomis, kurias vadiname veikla. Skirtingai nuo gyvulio elgesio, žmogaus veiklą lemia ne poreikis pats savaime, o tikslas – veiklos rezultato vaizdinys, suformavęs žmogų sąmonėje. Tuo žmogaus veikla skiriasi nuo gyvūnų elgesio. Keisdamas aplinką, žmogus keičia patį save, tobulėja kaip asmenybė. Kuria kryptimi asmenybė veikia, t.y. kokių veiklos rezultatų siekia, tokia ji ir formuojasi. Pedagogas ir siekia, kad norint išugdyti vaiką naudingą visuomenei, reikia sudaryti sąlygas, kad jis dalyvautų visuomeninėje veikloje. Tai ypač pažymėjo B. Bitinas, L.Jovaiša, V. Armanavičiūtė.

Kai kurie auutoriai (B. Bitinas, L. Jovaiša) išskiria tokias pagrindines veiklas kaip mokymąsis, darbas, visuomeninė veikla kolektyve, meninė veikla, kūno kultūra ir sportas, žaidimai. Jacikevičius A. prie visų išvardintų veiklų dar priskiria ekologinę veiklą. Ji vyksta lauke ar patalpoje. Gamta, butas, darbovietė- mū

ūsų būstas. Šio būsto švarą, tvarką, higieną bei sveikatą tyrinėja ekologija, teikia žinių apie kenksmingus pačiai gamtai ir žmogui.

Moksleivių ekologinis ugdymas skirtingais vaikų amžiaus tarpsniais yra ne vienodas. Į pirmąją klasę vaikas ateina turėdamas gležną dvasinį ryšį su jį supančiu pasauliu. Pradinėje mokykloje itin svarbu gimtosios kalbos, dailės, gamtos pažinimo pamokos, nes per jas mokinys stiprina savo dvasinį ryšį su pasauliu, gamta, žmonėmis.

Drauge būtina vaikus mokyti konstruktyvios ekologinės veiklos, kad jie žinotų:

1. koks veiklos tikslas ir uždaviniai,

2. kokios priemonės reikalingos įgyvendinant tikslą ir uždavinius,

3. kokio rezultato tikimasi,

4. ar veiklos padariniai nepavojingi žmogui ir gyvajai gamtai?

Aktualių ekologijos problemų svarstymas, žmogaus elgesio ir jo padarinių vertinimas ekologiniu požiūriu, praktinių gamtosaugos įgūdžių formavimas turi būti šiandienos pedagogo dėmesio akiratyje. Į tai ypač dėmesį atkreipia V. Lamanauskas, F. Ivanauskienė, L. Moondeikienė, D. Augienė, V. Savickytė, R. Makarskaitė, V. Lekavičienė. Šie autoriai siūlo įvairius variantus, organizuojant ekologinę veiklą mokykloje.

Šio darbo tikslas – apibūdinti ugdymo ir įvairių veiklų, ypač ekologinės veiklos, sampratą, ištirti mokytojų požiūrį į ekologinę veiklą bei jos organizavimą mokykloje.

Uždaviniai:

– aptarti asmenybės ugdymo pagrindinius aspektus;

– išskirti pagrindines veiklos rūšis;

– apibūdinti ekologinės veiklos sąvoką;

– panagrinėti ekologinės veiklos pritaikymo būdus bei galimybes;

– ištirti pedagogų požiūrį į ekologines veiklas pradinėje mokykloje;

– ištirti mokinių dalyvavimą įvairiose ekologinėse veiklose.



Objektas: 1- 4 klasių mokiniai;

Metodai:

– literatūros apžvalga;

– anketa mokytojams;

– anketa mokiniams (mokytojai atlieka ekspertų vaidmenį tiriant klasės mokinius);

– statistinė duomenų an

nalizė.

2. Mokinių veiklos pedagoginėje ir psichologinėje literatūroje

2.1 Teoriniai klausimo nagrinėjimo aspektai:

a) Veiklos apibūdinimas

1. Veikla (filosofiniu atžvilgiu) – specifinis žmogaus santykis su aplinkiniu pasauliu- tam tikras jo biologinių ir socialinių poreikių bei tikslų realizavimo būdas. Metodologiniu požiūriu skiriama:

a) materialioji;

b) daiktinė arba praktinė;

c) idealioji (mintinė) arba teorinė.

Praktinės ir teorinės veiklos darna ir vienovė suteikia galimybes visokeriopai ugdyti asmenybę, didinti žmogaus kūrybinį aktyvumą.

2. Veikla (psichologiniu atžvilgiu) – pagrindinių, aukštesniųjų gyvybės formų aktyvumo apraiška- individo poreikius, atitinkančius santykių su aplinka, siekimas (Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, 1984).

b) Ugdymo samprata

Žodis ,,ugdyti’’ pasak B.Bitino (1990) lietuvių kalboje vartojamas norint nusakyti biologinių ar psichologinių savybių vidinės raidos skatinimą, palankių šios raidos sąlygų sudarymą.Ugdymu siekiama augančiajai kartai perduoti socialinę patirtį, kurią sudaro mokslo žinios, praktinė žmonių veikla, socialinės vertybės. Ugdymu siekiama plėtoti vaiko protą, jausmus, fizines galias. Ugdymo dėka keičiasi subjekto santykis su pasauliu, būdai, kuriais jis pertvarko ir kuria aplinką. Šia prasme kalbama apie protinį, fizinį, meninį ugdymą, valios, charakterio ugdymą.

Ugdymas- kiekvieno asmens, individo ir demokratinės visuomenės nario, gebėjimų plėtotės skatinimas; ugdymas neatsiejamas nuo socialinės evoliucijos, yra viena iš jėgų, sąlygojančių šią evoliuciją, todėl jo tikslai, turinys ir metodai turi būti dinamiški.

Filosofine prasme- ugdymo tikslas- kaip mąstymu suformuluotas idealas, kurio siekdami žmonės atlieka tam tikrus veiksmus, organizuoja savo ar kitų žmonių veiklą.

Pedagoginėje veikloje itin svarbu tinkamai siekti galutinio ir da

alinio ugdymo tikslų. Ugdymo tikslai socialiniu požiūriu yra visuomenės patirtis, objektyvios tikrovės reikalavimai, kuriuos pedagogas turi paversti vidiniu pasauliu. Mokiniui perduodama visuomenės patirtis įgyja psichologinę formą.

c) Veiklų rūšys ir jų apibūdinimas

1. Veikla- pagrindinė ugdymo priemonė

B. Bitinas (1990) teigė, kad žmogus savo poreikius tenkina specifinėmis elgesio formomis, kurias vadiname veikla. Skirtingai nuo gyvulio elgesio, žmogaus veiklą lemia ne poreikis pats savaime, o tikslas- veiklos rezultato vaizdinys, suformavęs žmogų sąmonėje. Tuo žmogaus veikla skiriasi nuo gyvūnų elgesio. Keisdamas aplinką, žmogus keičia patį save, tobulėja kaip asmenybė. Kuria kryptimi asmenybė veikia, t.y. kokių veiklos rezultatų siekia, tokia ji ir formuojasi. Tai ypač būdinga vaikams. Įsijungęs į visuomenei naudingą veiklą, vaikas nė nepastebi kaip jis susiformuoja norą būti naudingu kitiems. Dėl atsitiktinių aplinkybių pradėjęs bendrauti su socialiai žalingais asmenimis, jis priima ir pradeda laikyti normalia jų nusikalstamą veiklą- chuliganiškus poelgius, vagystes ir pan. Taigi pedagogas ir siekia, kad norint išugdyti vaiką naudingą visuomenei, reikia sudaryti sąlygas, kad jis dalyvautų visuomeninėje veikloje. Tokioje kaip:

a) Mokymąsis;

b) Darbas;

c) Visuomeninė veikla kolektyve;

d) Meninė veikla;

e) Kūno kultūra ir sportas;

f) Žaidimai.

Mokymasis- pagrindinė mokyklinio amžiaus vaiko, paauglio ir daugumos jaunuolių veikla. Ji ugdo visuomenės narį protiškai, formuoja pažinimo poreikius ir interesus, rengia praktinei veiklai. Mokydamasis protinės veiklos būdų, moksleivis formuoja savo kūrybines galias, mokosi savarankiškai pažinti aplinką. Mokymasis turi didelę įt

taką ir auklėtinio politinių, dorovinių idealų formavimuisi, ugdo moksleivių valią.

Darbas. Poriekis dirbti susiformuoja tik dirbant. Žmogus darbu išreiškia savo požiūrį į visuomenę, savo pilietinę atsakomybę. Darbe formuojasi asmenybės siekimas būti naudingam kitiems žmonėms, visai visuomenei.

Visuomeninė veikla ir moksleivių kolektyve, ir už jos ribų yra reikšminga ugdymo priemonė. Ji ugdo auklėtinio kūrybiškumą, norą veikti tautos, Tėvynės labui, organizatoriaus gebėjimus, moko bendrauti su kitais žmonėmis. Visuomeninėje veikloje mokiniai gali keisti ne tik aplinką, bet ir save. Šioje veikloje susiklosto tarpusavio priklausomybės, atsakingumo, jautrumo ir kitokie santykiai.

Meninė veikla- pagrindinė meninių gebėjimų, estetinių požiūrių ir skonio ugdymo priemonė. Ne mažesnę reikšmę turi mokinių kūrybiškumui, jų moralinių savybių ugdymui.

Kūno kultūra ir sportas ugdo ne tik moksleivių fizines galias, bet ir kolektyviškumą, pareigingumą, drąsą, ryžtingumą bei kitas savybes. Moksleiviai noriai joje dalyvauja ir todėl per sportinę veiklą galima sėkmingai formuoti asmenybę.

Žaidimai- esminė ikimokyklinio amžiaus veiklos sritis, svarbi ir mokykliniame amžiuje. Žaidimai padeda vaikams įsijausti į suaugusiojo vaidmenį ir patirti realiame gyvenime neprieinamus išgyvenimus. Pagal savo skirtybes žaidimai grupuojami taip:

a) Vaidmeniniai (tobulinami darbo įgūdžiai, kūrybinės galios ir kt).

b) Kolektyviniai (lavinamas kolektyviškumas, drausmė, įveikiami sunkumai).

c) Intelektiniai (lavinama mąstysena, kūrybiškumas, atkaklumas).

d) Judrieji (lavinama fizinė jėga, vikrumas, valia).

A. Jacikevičius (1994) teigė, kad žmogaus pasaulis yra jo pasaulis, nes jį sukuria pagal save savo mąstymu ir rankų sugebėjimais. Veikla įprasmina jo paties ir su juo susietų žmonių būtį, nes sukuriama materialioji ir dvasinė kultūra, galinti tenkinti laimės siekius. Veikla, santykiai, bendravimas ir yra buvimas pasaulyje. Auklėjimas veiklai pasaulyje rūpinasi auklėtinių likimu, laime.

Jau Aristotelis skyrė šias veiklos sritis: teoriją, praktiką, pojektiką. Teorinė veikla- tai tikrovės pažinimas, siekiantis tiesos, praktinė veikla- savaime vertingas veikimas, doras elgesys, o pojetika (gr. poiesis- gaminimas, kūrimas) esti veikla, kai kas nors daroma (pvz., techninis darbas) ar kuriama (pvz., meninė kūryba). Imanuelis Kantas praktinę veiklą laikė laisvės sritimi, kurią turi reguliuoti dorovė. Tai aristoteliškoji pažiūra. Kai kurie šiuolaikiniai autoriai pažinimą, bendravimą ir veiklą laiko skirtingomis žmogaus egzistencijos formomis. Veikla skirstoma taip: žaidimas, mokymasis, darbas ((taip skyrė ir B. Bitinas (1990), ir L. Jovaiša (2003)).

1.2 Auklėjimas tikrovės pažinimui

Tikrovė- pažinimo objektas. Juo plačiau ir giliau ji pažįstama, juo labiau ji darosi mums artimesnė ir lengviau pasiduoda mūsų įtakai bei valdymui.

Skirtinga objektyvioji ir subjektyvioji tikrovė. Objektyvioji- tai gamta ir kultūros kūriniai, subjektyvioji- dvasinis žmogaus gyvenimas. Išauklėtas žmogus ne tik geba artintis prie šių tikrovės sričių, bet jas pažinti, jas veikti. Pažinti tikrovę verčia įgimtasis ,,tyrimo instinktas”, dar vadinamas ,,žvalgymo instinktu”. Žmoguje šis instinktas išryškėja kaip smalsumas. Jis verčia plačiau pažinti tikrovę. Neturintys ryškesnio smalsumo žmonės yra neapsišvietę, nekultūringi, todėl auklėtojas pirmiausia turi susidomėti auklėtinio smalsumo būkle.

1.3 Auklėjimo tikrovės pažinimui turinys

Asmenybės auklėjimo tikrovei pažinti tikslas- formuoti auklėtinių dvasinės kultūros tobulumo motyvus, kad pasauliui augtų šviesūs žmonės. Šis tikslas nelengvai pasiekiamas. Didelė mokinių dalis jau pirmosiose klasėse nebenori mokytis. Rastos tokios nenoro mokytis priežastys:

1) per ilgas mokymo per pamokas laikas,

2) neįdomūs vadovėliai,

3) nekaitaliojami mokymo būdai per pamoką, t.y. per ilgai vykdomos tos pačios užduotys,

4) pratybų monotoniškumas,

5) per griežtas tvarkos režimas pirmose dviejose klasėse,

6) maža erdvė mokinių savarankiškumui,

7) netinkami pedagogų santykiai su mokiniais,

8) per sunkios ar per lengvos užduotys,

9) neskatinama siekti gerų mokymosi rezultatų,

10) skatinimo sistemos trūkumai: nejaučiama sėkmės poreikio, mokinys dažniau peikiamas negu giriamas.

Šias priežastis pašalinus, galima tikėtis, jog noras mokytis bus aktyvesnis.

Mokymasis yra tikrovės pažinimo būdas. Tikrovė pažįstama tiesioginiu stebėjimu ir tarpiškai- iš knygų, paveikslų. Jau 9 metų vaikai nori mokytis ne iš pasakų, bet iš gyvenimo tikrovės. Tokias sąlygas jiems reikia sudaryti. Gamtos, jos atšakų, kino, filmų, vaizdo įrašų stebėjimas, technikos ir jos modelių tyrinėjimas keltų smalsumą, norą daugiau žinoti.

Žinojimo poreikis stiprinamas tada, kai sudaromos sąlygos pajusti žinių trūkumą kuriam nors veiksmui atlikti. Poreikio išgyvenimas verčia skverbtis į žiniją, glūdinčią enciklopedijose, žinynuose, vadovėliuose ir kitur. Kadangi poreikiai yra cikliški, jie praeina, kai juos patenkini, tad reikia nuolat sukelti žinių trūkumo išgyvenimą.

Žingeidumas formuojamas iš poreikio sužinoti nauja. Žingeidumas tampa pastovia charakterio savybe, motyvuojančia daugiau sužinoti, negu reikia kokiam nors veiksmui atlikti. Palaikomas nuolatinis smalsumas žinioms. Jis kreipia auklėtinių dėmesį daugiau į knygas negu į gamtą. Tai jau rodiklis, kad auklėjimas pasiekė patvarią asmenybės savybę, laiduojančią pastovų mokymąsi iš natūros ir kultūros vertybių.

Sėkmės išgyvenimas daugeliui mokinių yra stiprus motyvas mokytis dirbti. Todėl pedagogui reikia kaip galima dažniau palaikyti mažiausią laimėjimą, nesėkmės atvejais žadinti pasitikėjimą savo jėgomis, aspiracijas, viltį, parodyti mokymosi perspektyvą, padėti įveikti sunkumus.

Interesų ugdymas atveria platesnę perspektyvą tikrovės pažinimui, nes interesas yra intelekto kryptingumas į kai kurias žinijos sritis. Jis turi didelę motyvacinę galią, nes yra susietas su emocijomis. Kai veiklai vadovauja interesas, ji lengvai atliekama, nekelia nuovargio, todėl ilgai palaikomas sąmonės aktyvumas.Tai sudaro sąlygas nuodugniai gilintis į šaltinius, iš kurių pažįstamas objektyvusis pasaulis.

Polinkiai skiriasi nuo interesų tuo, kad jie kreipia asmenį į praktinę veiklą. Jei interesas yra daugiau intelektualinis veiklumo motyvas, tai polinkis verčia imtis ne tiek teorinio, kiek praktinio darbo. Jie susiję, bet reiškiasi skirtingai. Jei interesas skatina pažinti tikrovę, tai polinkis- ją valdyti, keisti.

Vertybė- tai kažkas patvaresnio auklėtinio sieloje. Vertybė- asmeniui reikšmingiausio dalyko išgyvenimas, orientuojantis jo mąstymą ir jausmus į aukščiausias objektyvias gėrybes. Kai ji išjudina ta kryptimi jo veiklą, kalbama apie vertybinę orientaciją. Šioji taip pat yra tikrovės pažinimo motyvas. Tad reikia formuoti ir pažinti vertybines orientacijas.

Netiesioginiai pažįstamosios veiklos motyvai turi ne mažesnę reikšmę tikrovės pažinimo studijoms. Ypatingą reikšmę turi siekimas pažinti tikrovę, jos tikslų objektyvaus vertingumo suvokimas, valios pastangos siekti pažinimo tikslų dėl jų pačių prasmės tautos ir visuomenės gerovei. Taip auklėjamas žmogus pajunta savo visuomeninę, tautinę atsakomybę ir asmeninį vaidmenį kultūros pažangai.

2. Bendravimo veikloje tobulinimas

2.1.Sugyvenimas- partnerystės raiška

Gyvenimas drauge remiasi bendravimu. Bendravimas yra biologinis visų gyvūnų įgimis. Keitimasis informacija, t.y. – globalinis gamtos vyksmas. Ne tik gyvūnai, bet ir žvaigždės, planetos bendrauja. Mėnulio siunčiama informacija sukelia net jūrų potvynius ir atoslūgius. Žmogaus siunčiama žodinė ir ne žodinė informacija keičia ne tik tarpusavio santykius, bet ir pasaulį. Kaip matyti, esama įvairių bendravimo rūšių. Skirtingai bendrauja tėvai ir vaikai, mokiniai ir mokytojai, darbdaviai ir darbininkai, valdininkai ir pavaldiniai, vienmečiai, bičiuliai, partneriai,draugai, konkurentai, įsimylėjėliai, jaunavedžiai, vyrai su žmonomis. Šis pavyzdys padeda skirti bent tris bendravimo rūšis: 1) asmeninį, 2) reikalinį, 3) darbinį bendravimą.

Mus sieja įvairiausi bendri reikalai. Dažnai prašoma pagalbos varge, paslaugos negalėjimo veikti, negalavimų atvejais, patarimo.Ko nors trūkstant, negalint įsigyti, reikalingas aprūpinimas. Partneriai yra kokios nors veiklos dalininkai, rūpinasi kokia nors bendro veikimo dalimi, santara, o bendrininkai- rūpinasi visa veikla, taip pat gera santara. Šeima puikus reikalinio pasaulio pavyzdys.

Vertinga bendravimo išmokimo institucija yra mokyklinė bendruomenė. Čia išmokstama santaros, dirbti visuomeninį darbą, tarnauti bendruomenės interesams. Tam mokyklose veikia savivalda, ugdanti jaunimą socialiniam santaros gyvenimui.

Gyvenimas yra nuolatinis siekis realizuoti save veikloje ir santykiuose su aplinka taip, kad būtų patenkinti egzistenciniai poreikiai.

Sugyvenimas- tai darni veikla, geri santykiai sprendžiant bendrus buities, darbo, socialinius, kultūrinius, politinius klausimus.

Partneriškumas yra įgimta žmogaus individo elgesio savybė, nes individas gimsta bejėgis, ne tik silpnas, ir jam išlikti reikalingas gyvasties dalininkas- partneris. Be kito pagalbos jis žūtų. Partneriškumas- įgimta savybė. Jo pobūdis keičiasi veikiant santykių kultūrai, kurią lemia tautos papročiai, auklėjimo kryptis. Išugdytas partneriškumas tampa socialine vertybe- partneryste. Ji darosi gera, patenkinama arba net bloga, žalinga, kol pagaliau nutrūksta. Tad nuo individų sąveikos kokybės priklauso partnerystės vertingumas.

Lytinė trauka ryškiai reiškiasi skirtingų lyčių asmenims partneriaujant. Partnerystės pagrindu gali kurtis šeima, bet ji dažniausiai nėra tradicinė meilės pagrindu sukurta šeima. Tokią šeimą sieja socialiniai, biologiniai, ūkiniai reikalai.

Lytinis auklėjimas mokykloje dažnai virsta lyčių santykių biologizacija, žmogiškumo pradai neranda tinkamos vietos skirtingų lyčių moksleivių ir suaugusiųjų bendravime. Tai neigiamai atsiliepia jaunimo rengimui šeimos gyvenimui.

Šeima kuriama dviejų žmonių bendravimu, abipuse meile. Tos kūrybos rezultatas yra vyro ir moters santuoka. Santuokiniai dar nėra šeima. Kai jie augina vaiką, tampa šeima.

Šeima- tai švelnių emocijų palaikoma abipusė tarnystė, pasiaukojimas geresnei jos narių ateičiai. Švelnumas kuria ir palaiko meilę kaip begalinį rūpinimąsi kitu. Vaikams privalu kasdien laikytis higienos reikalavimų, išmokti teigiamai priimti tėvų įpareigojimus, veikti pagal tiesos, gėrio ir grožio vertybes, atkakliai mokytis ir lavintis, įgyti specialybę, kultūringai elgtis, dalyvauti tautos ir valstybės veikloje, laikytis įstatymų. Tėvams reikia mąstyti, kaip sudaryti sąlygas, kad vaikas pats savanoriškai veiktų ir elgtųsi pagal etikos reikalavimus.

2.2.Auginimas bendraujant- ugdymo išvada

Auginimas veikdamas augimą, turi dar šias ugdymo funkcijas: slaugą, lavinimą, auklėjimą. Jos realizuojamos tėvams ir vaikams, mokytojams ir mokiniams bendraujant bent iki 18 metų. Jo rezultatas- vaikų parengtis studijoms, savarankiškam gyvenimui. Šnekamojoje kalboje auginimo sąvoka reiškia ne tik fizinį asmens brandinimą, bet ir jo rengimą gyvenimui. ,,Jie išaugino gerą žmogų”,-sakoma apie išlavintą, išauklėtą kurios nors šeimos vaiką. Auginimas šeimos gyvenime yra ne kas kita, kaip vaiko visapusiškas ugdymas. Visi nori išauginti gerą žmogų.

Slauga pradedamas vaiko augimas. Jis slaugomas nuo gimimo iki tol, kol geba save aptarnauti: pats pavalgyti, praustis, apsirengti, apsiauti ir tvarkyti kitus buities reikalus.

Slauga susijusi su priežiūra. Vaikų veikla ir elgesys, įvairiausi jų gyvenimo įvykiai teikia puikia progą juos prižiūrėti. Tėvų, auklėtojų, mokytojų vykdoma vaikų priežiūra turi keletą funkcijų: 1) individo įgymių pažinimą, 2) elgesio diagnostiką, 3) elgesio korekciją, 4) saugumą, 5) gelbėjimą.

Veikloje atsiskleidžia ne tik motoriniai įgymiai (judrumas, greitumas, šoklumas, jėga, pusiausvyra, koordinacija), bet ir dėmesio, suvokimo, atminties, orientacijos, mąstymo, jausmų, valios, charakterio užuomazgų ypatumai. Dar lengviau diagnozuoti elgesį. Nesunku pastebėti darbštumą ir tingumą, švelnumą ir agresyvumą, aplaidumą ir punktualumą, pagarbą ir aroganciją. Slauga normaliai negali tęstis visą gyvenimą, nes slaugymas individą laipsniškai išmoko patį tvarkyti savo reikalus, apsitarnauti, išlavina jėgas savarankiškai veikti.

Lavinimas yra ugdymo funkcija, miklinanti fizines ir psichines jėgas kvalifikuotai veikti gyvenime. Tad galima skirti teorinį ir praktinį mokslinį, meninį, techninį ir technologinį, ekonominį, fizkultūrinį lavinimą.

Intelektas vystosi įgyjant kalbinės ir jutiminės patirties ilgą laiką, kol sugebama naudotis visais jo struktūros elementais- suvokimu, supratimu, atmintimi, vaizduote, mąstymu. Tiems elementams lavinti esama specialių priemonių ir metodų. Pedagogai juos perima.

Auklėjimas yra ugdymo funkcija, teikianti sąlygas išsiskleisti dvasinei individo prigimčiai. Auklėjimo tikslas- išauginti dorą šeimos, viešojo gyvenimo, tautos, valstybės, žmonijos narį, per jį keisti žmonių aplinką aukščiausiu dvasinių vertybių pagrindu. Jeigu toks auklėjimo tikslas, tai jo turinį galima užpildyti veikiant šiuose auklėjimo ruožuose: pasaulėžiūrinio, religinio, drausminio, dorovinio, estetinio, darbinio, tautiško, tautinio, nacionalinio, valstybinio, tarptautinio, kosmopolitinio, globalinio.

Kad būtų išvengta auklėjimo klaidų, būtina žinoti, kad pažįstamas auklėtinis, kokio auklėjimo turinio jam reikia, kad norėtų keistis; įgyti dvasios aristokrato savybes, kokie jam reikalingi auklėjimo ir saviauklos metodai, kaip organizuoti auklėjimo vyksmą. Atsakyti į šiuos klausimus padeda hodegetika- auklėjimo mokslas. Tiktai įgytos auklėjimo kvalifikacijos padės laipsniškai brandinti darnią asmenybę.

2.3. Bendravimo veikloje ugdymo formos ir metodai

Šeimoje, mokykloje, įstaigoje, kariuomenėje svarbiausias bendravimo mokymo metodas yra elegantiško elgesio pavyzdys. Ne visada pavyksta laikytis elegancijos, doro elgesio. Vienintelis metodas išpuoliams slopinti yra savitvarda, o konfliktams spręsti- darnos siekiantis dialogas. Jis padeda normalizuoti santykius, bendravimą.

Bendravimui tobulinti svarbus bendradarbiavimo (kooperacijos) mokymas šeimoje, mokykloje, įstaigoje. Jei bendradarbiaujant konkuruojama, tai turi būti garbinga, dora. Nėra abejonės, kad dorą bendravimą ugdo spauda, televizija. Nekontroliuojamos jos daro nepataisomą žalą, ypač blogai auklėja vaikus, jaunuolius.

3. Šeiminis auklėjimas veiklai

Šeima yra giminystė ryšiais susieta mažiausia žmonijos bendruomenė, regeneruojanti tautą, autonomiškai tvarkanti savo ūkį ir ugdanti jaunąją kartą pasauliui. Vienas svarbiausių jos tikslų- sudaryti normalias sąlygas vaikams įgyti veiklos pasaulyje patirtį, kad galėtų savarankiškai dirbti ir laimingai gyventi.

Sudarant tokias sąlygas, pirmiausia svarbu užtikrinti šeimos ekonominę gerovę, higieną. Švara, grynas oras, šiluma, pakankama šviesa, asmeninės higienos reikmenys, patogūs baldai ir tinkamas jų išdėstymas, moderni apranga- šiuolaikinės buities atributai, atitinkantys žmogaus poreikius. Abu sutuoktiniai turi rūpintis, kad buto aplinka, psichologinis klimatas, veiklos organizacija, mityba užtikrintų poilsį, atstatantį darbingumą, gerą nuotaiką. Šeimoje įdomiai, kultūringai ir prasmingai tvarkomas laisvalaikis (telelaidų žiūrėjimas, išvykos, iškylos ir kt.) stiprina pasirengimą veiklai. Labai svarbus veiklos ugdymo veiksnys- įvairios priemonės, tenkinančios jos narių biologinius, materialinius, kultūrinius, socialinius ir dvasinius poreikius.

3.1. Auklėjimo veiklai turinys

Didelę reikšmę vaikų veiklai ugdyti turi šeimos ūkis. Taupumas- svarbi ekonomikos priemonė. Jis prasideda nuo turto saugojimo ir priežiūros.

Veiklai pasaulyje reikia fizinės brandos. Todėl svarbus fizinis auklėjimas. Juo siekiama, kad vaikas būtų sveikas ir stiprus, vikrus ir gracingas. Grynas oras, vandens procedūros, vaikščiojimas, mankšta ir kitokia fizinė kultūra tam reikalui yra nepakeičiamos priemonės šeimoje. Mokykliniame amžiuje reikia įtraukti vaikus į sportą. Rankinis, tinklinis, krepšinis, stalo ir lauko tenisas, lengvoji atletika, futbolas, slidinėjimas, čiuožimas, plaukymas- vertingos sporto šakos jaunimo fiziniam lavinimui gerinti.

Protinis auklėjimas pradedamas kūdikystėje turtinant sąmonę įspūdžiais ir žodžiais, plėtojant sąvokas, mąstymą ir kalbą. Tėvai rūpinasi, kad vyresnio amžiaus vaikai gerai išmoktų visa, kas numatyta mokymo įstaigų programose. Tam reikia ugdyti vaikų savikontrolės įprotį, kad jie sugebėtų patikrinti mokymo rezultatus ir nustatyti, kokiu lygiu įvykdyti jiems skiriami uždaviniai.

Dorinis auklėjimas neatsiejamas nuo humanizmo principo įgyvendinimo šeimos santykiuose. Vaikų meilę tėvams, broliukams ir sesytėms, draugiškumą, pagarbą vyresniesiems, jautrumą, parengtį padėti, tausoti kitų sveikatą, jėgas visada reikia stiprinti.

Elgesio kontrolė ir korekcija, pratinimas veikti pagal dorovės reikalavimus ugdo dorovinius įpročius, tačiau nei kontrolė, nei pratinimas neturės reikšmės, jeigu vaikas nebus mokomas savikontrolės ir saviauklos.

Darbinis auklėjimas- dorinio auklėjimo sudėtinė dalis, nes juo siekiama suformuoti teigiamą požiūrį į darbą ir jo rezultatus. Svarbiausia darbinio auklėjimo priemonė- darbas, darbo mokymas.

Darbinis auklėjimas- pradinis etapas rengiant jaunimą profesijai. Jau VII- VIII klasėje kai kurie vaikai gyvai susidomi profesija. Tėvai turi pažinti jų polinkius ir galimybes, padėti rinktis profesinio mokymo įstaigą ir specialybę.

3.2. Šeiminio auklėjimo veiklai metodai ir formos

Pamokymas- trumpas veiklos ar elgesio nurodymas, numatant galimus padarinius, nurodant, kodėl taip ir ne kitaip darytina.

Auklėjamieji pokalbiai įgyja didelę reikšmę, kai prabunda vaiko savimonė ir jie pajėgūs dalyvauti pokalbyje. Ne anksčiau kaip ketvirtais gyvenimo metais tokie pokalbiai darosi efektyvūs.

Pasakų sekimas ir garsinis skaitymas- nepakeičiamas pažiūrų ir dorovinių veiklos vertinimų formavimo metodas. Jau devintais gyvenimo metais vaikas nebetiki pasakomis ir nori mokytis iš gyvenimo. Tylusis knygų skaitymas darosi poreikis. Todėl svarbu parinkti tinkamą lektūrą, o perskaitytas knygas aptarti.

Eilėraščių mokymasis atmintinai ugdo žodžio kultūrą, estetinius jausmus ir santykius su tikrove.

Veikdinamaisiais metodais vaikai įtraukiami į praktinę, dorovinę veiklą. Nepakeičiama priemonė- žaislai ir žaidimai. Pritaikyti vaikų amžiui žaislai, grupiniai, siužetiniai žaidimai plėtoja intelektines ir dorovines emocijas, moko dirbti, rengia gyvenimui. Įvairių pasakų ir apsakymų inscenizacijos, dramatizavimas formuoja dorovinį elgesį ir parengtį veiklai.

Paauglystės ir jaunystės metais tam ypač tinka dienoraštis. Jis sudaro sąlygas stebėti save, planuoti savo veiklą, vertinti jos rezultatus, lavinti rašomąją kalbą, mąstymą.

4. Auklėjimas darbui

Auklėjimas darbui pradedamas auklėjimu veiklai apskritai, siekiant išugdyti būtiną asmenybės aktyvumą. Vaikai ir dirbantieji paprastai yra aktyvūs. Aktyvumas, kaip organizmo gebėjimas veikti, tam tikras veikimo intensyvumas, pats savaime problemos nekelia. Įvairių problemų kyla, kai aktyvumas mažėja, nepatenkina organizmo ar asmens vystymosi poreikių, darbinės, socialinės, kultūrinės aplinkos reikalavimų.

4.1. Veikla- profesionalumo pamatas

Kaip žinoma, įgytasis žmogaus aktyvumas reiškiasi nesąmoningu judesiu, sąmoningu veiksmu, sudėtinga fizine ar protine veikla, bendravimu ir elgesiu. Veikla savo ruožtu būna arba žaidimas, arba darbas. Veikimas bet kuriose veiklos rūšyse vienaip ar kitaip jį specializuoja, o specializacija rengia veikėją gyventi šių dienų sąlygomis. Veikloje išryškėja bendravimas su aplinka. Tiriant veiklos rūšių (žaidimų, mokymosi, darbo) įtaką prfesionalumui, reikia gilintis į jų specifiką, rasti veiksnius, specializuojančius veiklą, reikalingą asmeniniam ir socialiniam gyvenimui.

Žaidimas- paprasčiausia prigimtinė, bet svarbi žmogaus egzistencijai veiklos rūšis. Todėl žaidiminė veikla tęsiasi per visą gyvenimą, nors keičiasi jos pobūdis, žaislai, žaidimų rūšys. Tyrimais nustatyta, kad žaidimo elementų įvedimas į mokymo procesą aktyvina intelektą: suvokimą, atmintį, vaizduotę, mąstymą.

Pagal darbo rūšis skiriami intelektiniai, statybiniai, techniniai, tarp jų populiarūs įvairūs transportiniai, kompiuteriniai žaidimai. Jie visi pritaikyti vaikų, jaunimo, suaugusiųjų amžiaus ir individualybės skirtybėms.

Žaidimai ugdo valią, charakterį, atsakingą asmenį. Tokios sąlygos turi būti šeimoje, ypač visų tipų ir lygių mokyklose. Tam tikslui čia organizuojamas pedagogiškai grindžiamas laisvalaikis (turistų, kraštotyrininkų, gamtininkų, sportininkų klubai), sudaromos žaidimų grupės (šaškių, šachmatų, kvadrato, rankinio, tinklinio, krepšinio).

Mokymasis yra intelekto galia suvokti, vertinti, perdirbti ir išsaugoti vidaus ir aplinkos poveikius. Ugdant intelekto galią kaip tik privalu visaip plėtoti suvokimo, tikrovės reiškinių supratimo apimtį, juos lyginti, vertinti, kurti nauja remiantis patikrintais kriterijais, mintimis ir intuicija, perdirbti suvokinius, vertybes pagal savo patirtį, juos interiorizuoti, išsaugoti atmintyje. Didaktikos (mokymo mokslo) paskirtis ir yra intelekto galių plėtojimas, asmenybės inteligencijos ugdymas. Inteligencija- aukštas intelektinio subrendimo lygis, galėjimas viską protingai suprasti, paaiškinti, veikti, kurti. To siekiama mokant visų mokyklinių dalykų: kalbų, literatūros, biologijos, geografijos, fizikos ir kt. Taip lavėja atskirų dalykų intelektas ir inteligencija, mąstymas darosi imlesnis, aštresnis, atmintis stiprėja.

Darbas- pagrindinė žmonijos gyvavimo ir pažangos veikla. Ja kuriamos materialinės ir dvasinės vertybės. Jas gali kurti sveikas, darbingas žmogus, o ypač profesionalas, įgijęs reikiamas kvalifikacijas specializuotose mokyklose.

4.2. Auklėjimo darbui turinys

Pagrindinė auklėjimo darbui priemonė yra darbų, buities kultūros mokymas. Šiam auklėjimui mokykla panaudoja ruošą ir kitokį naudingą darbą.

Ruošos darbai mokykloje atliekami palaikant švarą ir tvarką. Valymas, plovimas, mokymo priemonių priežiūra ir remontas, savitvarka drabužinėje, budėjimas klasėje ir kitose patalpose- nuolatiniai mokyklinės buities darbai.

Mokinių naudingas darbas- gyvenvietės tvarkymas, vaistažolių rinkimas, medelių sodinimas, pagalba seneliams ir kt. Vasaros atostogų metu organizuojamos talkos mieste ir kaime, miesto mokinių darbas kaime auklėja ne tik savanaudišką požiūrį į darbą, bet ir turi gamybinės reikšmės. Įvairios mokinių talkos mieste ir kaime- gera priemonė grūdinti fiziškai, ugdyti valią ir charakterį.

Darbinis auklėjimas glaudžiai susijęs su kitais ugdymo uždaviniais, nes darbas yra ne vien tam tikrų operacijų atlikimas, bet ir visuomeninė, asmeninė vertybė. Jis- svarbiausia ir pagrindinė asmens saviraiškos priemonė, jos dorovinio subrendimo apraiška. Jeigu dirbama kolektyve, susidaro sąlygos tarpasmeniniams ir kooperaciniams santykiams formuoti. Kolektyvinis darbo pobūdis reikalauja iš darbuotojo derinti savo veiksmus su kitais, siekti bendrų darbo uždavinių geresnio įvykdymo.

4.3. Ekonominis auklėjimas

Ekonominis auklėjimas mokykloje neatskiriamas nuo darbinio auklėjimo. Jo tikslas- formuoti tinkamą nuostatą į materialines vertybes, vartojimą, mokyti racionaliai organizuoti darbą, didinti darbo produktyvumą ir gerinti jo kokybę.

Ekonominis auklėjimas pradedamas šeimoje, mokykla jį išplečia ir pritaiko verslo ir komercijos poreikiams. Mokykloje ugdomas moksliškai pagrįstas požiūris į laiko, darbo ir vartojimo ekonomiją, įgūdis atitinkamai veikti bei elgtis, išmokstama ekonomikos pagrindų. Vienas svarbiausių darbo ekonomikos klausimų- darbo organizavimas. Mokykla turi išmokyti savarankiškai mokytis, t.y. patiems organizuoti mokymąsi. Pirmiausia reikia išmokti higieniškai tvarkyti darbo aplinką (patalpą, apšvietimą, ventiliaciją ir kt.), laikytis protinio darbo higienos, ekonomiškai naudotis mokymosi reikmenimis, įsisavinti mokymosi metodiką ir jos griežtai laikytis.

Mokykla formuoja tausų požiūrį į turtą, moko, kaip elgtis su mokymo reikmenimis, saugoti patalpas, įrengimus, taupyti vandenį, elektrą ir t.t.

Darbinis ekonominis auklėjimas ir mokymas yra rengimo profesijai pagrindas (Jacikevičius, 1995).

c) Ekologinė veikla- viena iš mokinių veiklos rūšių.

Ugdymo praktikai svarbios ir dalinės pozicijos apraiškos, kurias lemia daliniai ugdymo tikslai. Tai dorinė, pilietinė, estetinė ir kt. Asmenybės pozicijos. Akivaizdu, kad šiandieną, daug dėmesio skiriant ekologiniam ugdymui, būtina išskirti ir ekologinę asmens poziciją. Aramavičiūtė V. (2000) pažymėjo, jog formuluoti ekologinę poziciją ir yra svarbiausias ekologinio ugdymo tikslas, bei nurodė, kad čia svarbus konstruktyvios ekologinės veiklos mokymas.

Jacikevičius A. (1995) teigia, kad ekologinė veikla vyksta lauke ar patalpoje (gr. oikos- būstas). Gamta, butas, darbovietė- mūsų būstas. Šio būsto švarą, tvarką, higieną bei sveikatą tyrinėja ekologija, teikia žinių apie kenksmingus pačiai gamtai ir žmogui.

Jau iš mažens vaikai auklėjami, kaip elgtis su augalais, gyvūnais, vandeniu, atmatomis. Rengiant mokyklinio amžiaus jaunimą darbui, neapsieinama be ekologinių žinių. Dėstant biologiją, chemiją, agrokultūrą, mokantis techninio darbo dirbtuvėse, kitokiose patalpose, talkininkaujant ūkininkams, kooperatyvams, mokoma praktinio ekologinio darbo, kaip apsaugoti žmogų ir gamtą nuo pavojų, užteršimo, užnuodijimo, ligų. Tam reikia specialios kvalifikacijos. Dirbantieji turi ja vadovautis.

Kalenda Č. (1992) taip pat atkreipė dėmesį į tai, jog norint, kad įpročiai ir ekologinės žinios taptų individo įsitikinimais ir elgesio orientyrais, jos turi būti įtrauktos į konkrečią žmogaus veiklą, jis privalo tapti asmenybės vertybine, dorovine norma. Gamtos apsaugos moralė kaip tik formuluojasi veikloje, kurios tikslas- saugoti natūralią aplinką, garantuoti ekosistemų išlikimą. Ši veikla neatsiejama nuo įsisąmoninimo, kad gamta naudinga, vertinga ir priklauso visiems žmonėms, nuo suvokimo, kokią didžiulę reikšmę ji turi dabartinės kartos ir būsimųjų kartų gerovei.

3. Ekologinės veiklos organizavimas ir galimybės mokykloje

Pagrindinis ekologinio ugdymo uždavinys- puoselėti moksleivių kultūrą. To siekiama integraciniu būdu per visų dalykų pamokas bei popamokinę veiklą, įgyvendinant šiuos uždavinius:

1. Emocinio ir vertybinio santykio su gamta ugdymą.

2. Ekologinių ir elgesio motyvų ir stereotipų formavimą praktinėje veikloje.

3. Ekologijos žinių sistemos perėmimą.

4. Ekologinio mąstymo ugdymą mokymo procese ir praktinėje veikloje.

Moksleivių ekologinis ugdymas skirtingais vaikų amžiaus tarpsniais yra ne vienodas. Į pirmąją klasę vaikas ateina turėdamas gležną d

. . .

rūšiavimas, artimiausios apylinkės tyrimas ir aprašymas, parskrendančių paukščių sutikimas ir stebėjimas, 40 proc.- laikraštuko gamtos ir aplinkosaugos tematika rengimas, 35 proc.- namų aplinkos būklės tyrimas, augalų augimo stebėjimas, elektros taupymo problemos analizė.

Kai kurie respondentai (10 proc.) nesvarbiomis ekologinėmis veiklomis laikė kambarinių augalų priežiūra, atliekų rūšiavimas, vandens taupymo būdų tyrimas, elektros taupymo problemos analizė. (5 proc.) pažymėjo, kad nesvarbios yra gamtos paminklų saugojimas, dalyvavimas gamtosauginiuose renginiuose, gamtos pokyčių įvairiais metų laikais stebėjimas, dirvožemio taršos šaltinių tyrimas, laikraštuko gamtos ir aplinkosaugos tematika rengimas, mokyklos aplinkos būklės tyrimas, artimiausios apylinkės tyrimas ir aprašymas, augalų augimo stebėjimas, mokyklos ekologinių problemų aptarimas.

Atliekant įvairių rūšių ekologinės veiklos analizę kokybiškai jas vertinant paaiškėjo kad mokytojai nepakankamai reikšmingomis laikė kai kurias ekologinės veiklos rūšis (2 lentelė).

Nepakankamai įvertinta ekologinė veikla (proc.) 2 lentelė

Ekologinė veikla Labai svarbi Nelabai svarbi Nesvarbi

Ūkininko veiklos tyrimas 40 60 0

Sodo ekosistemos tyrimas 45 55 0

Atliekų rūšiavimas 45 45 10

Artimiausios apylinkės tyrimas ir

aprašymas 50 45 5

Parskrendančių paukščių sutikimas ir

stebėjimas 55 45 0

Laikraštuko gamtos ir aplinkosaugos

tematika rengimas 55 40 5

Namų aplinkos būklės tyrimas 65 35 0

Augalų augimo stebėjimas 60 35 5

Elektros taupymo problemos analizė 55 35 10

Kambarinių augalų priežiūra 60 30 10

Atliekų rūšiavimas 45 45 10

Vandens taupymo būdų tyrimas 60 30 10

Miško augmenijos tyrimas 75 25 0

Vandens taršos šaltinių nustatymas 75 25 0

Žvėrelių globa žiemą 75 25 0

Oro būklės tyrimas 75 25 0

Mokyklos ekologinių problemų aptarimas 75 20 0

Atliekant tyrimą buvo keliamas uždavinys apibūdinti ekologinių veiklų paplitimą pradinėse klasėse, mokinių dalyvavimą jose. Ryšys tarp labai svarbios ekologinės veiklos ir veiklos, kuriose dalyvavo respondentų mokiniai, pavaizduotas 1 paveikslėlyje.

Palyginus ekologines veiklas paaiškėjo, kad respondentų (100 proc.) nurodytoje žmonių daromos žalos aplinkai tyrimo veikloje dalyvavo tik 50 proc. mokinių. Įdomu pastebėti ir tai, kad iš 55 proc. veikloje elektros taupymo problemos analizė nedalyvavo nei vienas mokinys. Panašiai buvo įvertinti ir: vandens augalų ir gyvūnų tyrimas (80 proc./ 55 proc.), miško augmenijos tyrimas (75 proc./ 55 proc.), mokyklos aplinkos būklės tyrimas (90 proc./ 55 proc.), gražios ir sveikos aplinkos kūrimas (90 proc./ 85 proc.), gyvūnų ir augalų gyvenimo sąlygų tyrimas (80 proc./ 75 proc.).

Kai kurias veiklas mokytojai laikė nelabai reikšmingomis, bet visgi mokiniai juose aktyviai dalyvavo. Pvz.: medelių sodinimas (80 proc./ 90 proc.), kambarinių augalų priežiūra (60 proc./ 85 proc.),mokyklos mikrorajono aplinkos tvarkymas (85 proc./ 90 proc.), gamtos pokyčių įvairiais metų laikais tyrimas (85 proc./ 90 proc.), augalų augimo stebėjimas (60 proc./ 85 proc.), žvėrelių globa žiemą (75 proc./ 95 proc.), parskrendančių paukščių sutikimas ir stebėjimas (55 proc./ 60 proc.).

Apklausoje dalyvavusių mokytojų mokiniai mažai dalyvavo tokiose veiklose: gamtos paminklų saugojimas (25 proc.), atliekų rūšiavimas (20 proc.), pavojingų atliekų poveikio gamtai ir žmogui tyrimas (15 proc.), ūkininko veiklos tyrimas (10 proc.), dirvožemio taršos šaltinių tyrimas ( 5 proc.), sodo ekosistemos tyrimas (5 proc.), vandens taršos šaltinių nustatymas (20 proc.), laikraštuko gamtos ir aplinkosaugos tematika rengimas (30 proc.), namų aplinkos būklės tyrimas (35 proc.), artimiausios apylinkės tyrimas ir aprašymas (30 proc.), oro būklės tyrimas (20 proc.).

4. Išvados

1. Ekologinės veiklos rūšių įvairovė šiuolaikinėje pradinėje mokykloje padeda formuoti ekologinę kultūrą-asmens požiūrį į gamtą, siekiant saugoti, globoti gamtą, racionaliai naudoti jos išteklius, dalyvauti sprendžiant ekologines problemas.

2. Ekologinis požiūris tiesiogiai susijęs su aktyvia veikla pažįstant ir saugant bei puoselėjant gamtą.

3. Ekologinė veikla – viena iš veiklos rūšių, kurioje dalyvauja įvairių amžiaus tarpsnių žmogus ir kuriai būdingas reikšmingumas, iniciatyva bei aktyvumas.

4. Pradinių klasių ugdymo turinyje bei Ekologinio ugdymo programoje numatyta pakankamai ekologinės veiklos rūšių pradinėse klasėse.

5. Atlikta pradinių klasių mokytojų apklausa parodė, kad mokytojai įvairiai vertina ekologinę prdinių klasių ekologinę veiklą.

6. Reikšmingiausia ekologine veikla pradinių klasių mokytojai laiko: žmonių daromos žalos aplinkai tyrimą, medelių globą ir apsaugą, mokyklos aplinkos būklės tyrimą, gražios ir sveikos aplinkos būklės tyrimą, mokyklos mikrorajono aplinkos tvarkymą, gamtos pokyčių įvairiais metų laikais stebėjimą.

7. Nesvarbia ekologine veikla mokytojai laiko: ūkininko veiklos tyrimą, atliekų rūšiavimą, sodo ekosistemos tyrimą, artimiausios aplinkos tyrimą ir aprašymą.

8. Palyginus ekologinės veiklos rūšis paaiškėjo, kad ekologinės veiklos reikšmingumas pedagogų požiūriu klasių mokinių požiūriu yra skirtingas. Todėl mokytojų organizuojama įvairi veikla gamtoje, aplinkosaugos veikla prižiūrint ir globojant gamtą, veikla, siekiant ištirti aplinką yra reikšminga formuojant ekologinę mokinio kultūrą, siekiant suformuoti deramą jo požiūrį į gamtą, saugant bei globojant gamtą.

1 pav. Ryšys tarp labai svarbios ekologinės veiklos ir veiklos, kurioje dalyvavo respondentų mokiniai.

1. Medelių globa ir apsauga. 2. Medelių sodinimas. 3. Gamtos paminklų saugojimas. 4. Kambarinių augalų priežiūra. 5. Mokyklos mikrorajono aplinkos tvarkymas. 6. Atliekų rūšiavimas. 7. Pavojingų atliekų poveikio žmogui ir gamtai tyrimas. 8. Vandens taupymo būdų tyrimas. 9. Dalyvavimas gamtosauginiuose renginiuose. 10. Gamtos pokyčių įvairiais metų laikais stebėjimas. 11. Ūkininko veiklos tyrimas. 12. Dirvožemio taršos šaltinių tyrimas. 13. Sodo ekosistemos tyrimas. 14. Vandens augalų ir gyvūnų tyrimas. 15. Miško augmenijos tyrimas.16. Vandens taršos šaltinių nustatymas.17. Laikraštuko gamtos ir aplinkosaugos tematika rengimas. 18. Mokyklos aplinkos būklės tyrimas. 19. Gražios ir sveikos aplinkos kūrimas. 20. Žmonių daromos žalos aplinkai tyrimas. 21. Namų aplinkos būklės tyrimas. 22. Artimiausios apylinkės tyrimas ir aprašymas. 23. Augalų augimo stebėjimas. 24. Gyvūnų ir augalų gyvenimo sąlygų tyrimas. 25. Žvėrelių globa žiemą. 26. Parskrendančių paukščių sutikimas ir stebėjimas. 27. Elektros taupymo problemos analizė. 28. Oro būklės tyrimas. 29. Mokyklos ekologinių problemų aptarimas.

Literatūra

1. Armanavičiūtė V. (1998). Ugdymo samprata. Vilnius.

2. Bitinas B. (1990). Bendrosios pedagogikos pagrindai. Vilnius.

3. Ekologinis ugdymas / Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos bendrosios programos. (1994). Vilnius.

4. Jacikevičius A. (1994). Siela, mokslas ir gyvensena. Vilnius.

5. Jovaiša L. (2003). Hodegetika. Vilnius.

6. Jurevičiūtė G., Lekevičius E., Galkutė L. (1997). Nojaus laivas. Ekologinis ugdymas mokykloje. Vilnius.

7. Kalenda Č. (1992). Ekologinė krizė ir dorovė. Vilnius.

8. Lekavičienė V. Praktinės veiklos aspektas ekologinio ugdymo procese // Ekologija kaip socialinis procesas. (1996). Šiauliai.

9. Lietuvos aplinkosaugos raida. (2000). Vilnius.

10. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija. (1986). Vilnius.

11. Šakinienė Z., Bakasėnaitė J., Poškutė J. (2000). Projektinės veiklos organizavimas // Gamtamokslinis ugdymas bendrojo lavinimo mokykloje. Šiauliai. P. 4-9, 33- 38, 44- 47, 59- 61, 62- 64, 67- 70, 71- 72.

Join the Conversation

×
×