Auklejimo metodika

Turinys

1. Auklėjimo metodo samprata......................3
2. Auklėjimo metodų klasifikacijos problema...............9
2.1 Įtikinėjimo metodas ir jo formos...................9
2.2 Įpratinimo metodas..........................10
2.3 Pavyzdžio metodas..........................11
2.4 Skatinimo metodas..........................12
2.5 Draudimai ir bausmės........................13
2.6 Religinis auklėjimas........................14
5.Auklėjimo metodai lietuvių liaudies pedagogikoje..........14
Išvados..............................16

Auklėjimo metodai – auklėjamosios (auklėtojų ir auklėtinių) veiklos būdai, kuriais siekiama realizuoti auklėtinio tikslus, t.y. formuoti auklėtinių asmenybės poziciją.

1.AUKLĖJIMO METODO SAMPRATA

Auklėjimo metodais vadiname tikslingus auklėtojų ir auklėtinių veiklos būdus, kuriais siekiama numatytų, visuomeniškai reikšmingų auklėjimo tikslų. Palyginti su mokymo procesu, auklėjimo metodų įvairovė mažesnė. Turime du pagrindinius metodus: įtikinėjimo, jis skirtas formuoti auklėtinių sąmonę; įpratinimo, jis formuoja elgseną. Be jų, pasitelkiame dar beent porą pagalbinių ir siauresnės apimties – pavyzdžio ir skatinimo (reikalavimo).

Auklėjimas- tai sudėtinga veikla, skatinimas pageidaujama linkme formuotis žmogaus pažiūroms ir elgsenai. Auklėjant formuojami žmogaus santykiai su aplinka, žmonėmis, darbu, daiktais ir savimi.

Ką auklėjimas iš žmogaus padaro, tas jis ir yra. “Devynios dešimtosios žmonių auklėjimu ir tik viena dešimtoji kitomis įtakomis tampa geri arba blogi”, sako anglų filosofas ir pedagogas Dž.Lokas1.

Kūrybiškas auklėjimo metodų, jų formų taikymas praktikoje, naujų radimas yra auklėjimo menas, o auklėjimo uždavinių, principų žinojimas, auklėjimo proceso mechanizmo supratimas irr įvaldymas yra auklėjimo mokslas. Šias abi organiškai susijusias auklėjimo proceso dalis privalu giliai suprasti. Toks supratimas įgalins tikslingai dirbti auklėjimo darbą visų tipų mokyklose ir kitose panašios paskirties įstaigose.

Svarbiausiomis dabartiniu metu auklėjimo sritimis laikytume mokinių gabumų, pažintinių psichinių galių ug

gdymą( kūrybiškumo, profesinio mąstymo ir kt.), jų vertybių sistemos formavimą, dorovinį, tautinį, dvasinį, estetinį auklėjimą saviugdos stimuliavimą. Protui, jausmams, valiai ugdyti ir kitoms problemoms spręsti reikia savų metodų.

Auklėjimo metodas- tai, pagal L. Jovaišą2, “priemonių ir būdų naudojimo sistema auklėjimo tikslams pasiekti.” Metodas- tai paties žmogaus savireguliacija, norint išsiugdyti kokias nors asmenybės savybes, dorovinius ar kitus įpročius. Net ir didžiausias gėris tampa blogiu jeigu jis kemšamas per prievartą. Tikslas ir metodas negali vienas kitam prieštarauti. Kiekvieno metodo vertė priklauso nuo auklėjimo sąlygų, metodas yra pavaldus tikslui. Metodas apima daugelį savitai sujungtų metodinių būdų pvz. filmas- priemonė, o žiūrėjimas- metodas. Jų pagalba užtikrinama auklėtojo ir auklėtinių sąveika. Metodinių būdų įvairovė auklėjimą daro gyvą, nesikartojantį.

Auklėjamojo darbo metodai neišvengiamai kinta persitvarkant visuomenei. Tai aksioma. Muums dabar svarbu atgaivinti visuotines vertybes, demokratijos idealus. Auklėdami atsietai nuo gyvenimo problemų, nuo visuomenės idealų, neišauklėsime žmonių, gebančių įveikti negeroves, tobulinti gyvenimą. Žmogus, išauklėtas vienoje socialioje terpėje, sunkiai tinka kitoje. Tą patvirtina gyvenimas: kai kurie tėvai, norėdami apsaugoti vaiką nuo nepageidaujamos gatvės įtakos, jo ten neleidžia; vaikas auga tarsi šiltnamyje, kur sąlygiškai viskas gražu ir gera. Tačiau ilgainiui jis ten vis tiek atsiduria ir, įtrauktas į jos sūkurius, nemoka iš jų ištrūkti. Rengdami auklėtinius gyvenimui, neturime apsimesti nematą mūsų buities ta
amsiųjų pusių.

Realus yra B.Bitino3 siūlomas auklėjimo metodų klasifikavimas, skirtas mokinių sąmonei, santykiams ir elgesiui formuoti, mokinių išsiauklėjimo lygiui nustatyti. L.Jovaiša siūlo klasifikuoti metodus pagal tai, kokiais psichiniais kanalais išmokstamas elgesys. Rusų mokslininkė Konikova4 mano, kad auklėjimo metodus grupuoti pagal jų funkciją. Ogrodnikovo5 nuomone, pagrindinis metodų grupavimo požymis- auklėtinio perimamų idėjų, jų patirties šaltinis t.y. apibendrinta žmonijos patirtis ir praktinė atskirų žmonių patirtis.

Daugiausiai naudojami metodai pagal jų paskirtį:
1.Informaciniai – parodomieji;
2.Formuojantieji;
3.Stimuliuojantieji;

Informaciniai – parodomieji auklėjimo metodai

Mokiniai, norėdami tobulėti, turi daug ką apie save ir kitus žinoti, suprasti, išsiaiškinti, kaip, pvz., užsiimti saviugda. Žodiniams ugdymo metodams priklauso pamokymas, kurį paprastai lydi pavyzdys, palyginimas, aiškinimas, įtikinėjimas. Svarbiausi reikalavimai pamokymui yra šie:

1.pamokantis žmogus turi būti mokiniui autoritetas,

2.pamokyti reikia laiku,

3.pamokymai turi būti aiškūs, naikinantys prieštaravimus,

4.trumpi,

5.atitikti mokinio išprusimą, patirtį, poreikius,

6.vaizdūs,

7.pasakyti ramiu tonu.

Parodomiesiems auklėjamiesiems metodams priklauso pavyzdys. Jis sudomina mokinius, žadina jų vidinį aktyvumą, juos patraukia ar atstumia. Pavyzdys patrauks jeigu jis ras mokinio sąmonėje palankią dirvą:
a) atitiks jo siekius, poreikius ir interesus,
b) mokiniui patiks,
c) bus jam naudingas, prasmingas jo savajam “aš “ realizuoti.
Kultūringo elgesio taisyklės, etiketas, tautinis auklėjimas prasideda nuo žinių, pavyzdžio, pedagogo patarimų, pamokymų.Gaunama informacija turi būti tiksliai mokinio suvokta, apmąstyta.
Skirtingi auklėjimo tikslai- skirtingi ir atitinkami auklėjimo metodai. A.Maceina6 savo daktarinėje disertacijoje, skirtoje tautiniam auklėjimui, nurodo du pagrindinius informacinius parodomuosius metodus: darbo ir pa

amokomąjį.

Darbo metodas. Jis “ žadina jaunimą veikti ir kurti “, padeda “ pažinti visą žmogaus asmenį “, reikalauja savarankiško tyrinėjimo, išsiaiškinimo, pergalvojimo. A.Maceina skiria keturias darbo metodo formas:
a) veikla su vaizdžiais daiktais, surinktais iš gimtų vietų;
b) darbas su tekstais, aprašančiais gimtąjį kraštą;
c) protinis darbas, nagrinėjantis tautos istoriją.
Pamokomasis metodas. Jis taikomas tada, kai mokinys kūrybinei veiklai dar nepasirengęs, o vien įkvėpimo jam maža. Auklėjimo priemonėms, kurių pagalba realizuojami konkretūs auklėjimo uždaviniai, A.Maceina priskiria pamokymą, įkvėpimą ir įpratinimą:
· pamokymas padeda įsisąmoninti tautiškumą, patriotizmą ir nacionalinius jausmus.Pamokymas turi būti natūralus, paprastas, suprantamas, vaisingas bei įdomus.
· įkvėpimas- tai pamokymas, kuris sukelia susižavėjimą, jaudina ir įkvepia veiklai (kultūrinei, gamybinei kūrybai ). Įkvėpimas- “didžiausias tautinės energijos atpalaiduotojas “).
· įpratinimas priklauso jau priklauso formuojančių metodų priemonių
grupei. Jis turi paversti pamokymą įkvėpimą pastoviu veiksniu sąmoningu “tautiniu įpročiu “(A.Maceina).

Specialios tautinį auklėjimą formuojančios priemonės yra spauda, kino menas, teatras, radijo ir televizijos laidos, įstatymai, kaip “ tautos sąmonės objektyvacija “ (A. Maceina ). “Tautinis auklėjimas, nurodo A. Maceina, liečia visą auklėjimo plotą “. Tautinis auklėjimas yra atrama visam kitam auklėjimui. Žmogiškasis auklėjimas negali būti be tautinio auklėjimo ir tautinis auklėjimas – be žmogiškojo.

Formuojantieji metodai

Šie metodai lavina mokinių gabumus, jutimus, vaizdinius, dėmesį, atmintį, savarankiškumą ir mąstymą, ugdo jų interesus, motyvus, nuostatas, dvasingumą, formuoja jų charakterį.

Jutimų ir vaizdinių lavinimas. Psichiniam mokinių gyvenimui turtinti svarbu ugdyti j

jų proto ir judesių galimybes.Fizinio protinio darbo sąveika reikalauja ugdyti mokinių bendruosius, girdėjimo, regėjimo ir kitus vaizdinius.
Klausą lavina pratimai, reikalaujantys įsiklausyti, regėjimo jutimus lavina tokios pratybos, matomų spalvų išskyrimas pratybos su įvairių spalvų sviediniais.Tikslius vaizdinius formuoti padeda:
a) daiktų, vaizdų lyginimas,
b) jų analizavimas
c) gyvas pasakojimas
d) modeliai
e) natūralūs daiktai
f) matavimo prietaisai ir kt.
Dėmesio ugdymas.Profesiniam rengimui yra svarbus kryptingo dėmesingumo, atitinkamų mokinių refleksų ugdymas.Dėmesį lavina tokios priemonės:
a) laukimo jausmo sužadinimas,
b) sudominimas,
c) akcentai, aiškūs užrašai
d) vidinio mokinių aktyvumo sužadinimas
e) profesinės veiklos įdomumas ir kt.
Atminties lavinimas. Mokinių atminčiai lavinti yra daug būdų:

1.sistemingas iš mažens atminties lavinimas.

2.palankios emocijos

3.geras supratimas, apibendrinta informacija.

4.aktyvi veikla su naujai išmokta medžiaga 70 – 90% užtikrina, kad ji bus įsiminta ilgam.
5.mintyse pakartojama nauja medžiaga padeda lengviau įsiminti.
Vaizduotės ugdymas. Ją lavina:

1.nuotykių, fantastinių romanų, pasakų skaitymas.

2.kūrybiniai žaidimai, brėžiniai.

3.filmai, spektakliai, muzika, tapyba.
Vaizduotė gali būti pasyvi, aktyvi, projektuojančioji. Vaizduotės ugdymui kenkia atminties perkrovimas.Ji griauna asmenybę, jei ji nuolat dirginama pornografijos, sekso filmais.

Mokinių savarankiškumo ugdymas. Aktyvios asmenybės pagrindinis bruožas yra pažintinis savarankiškumas. Pagrindinės mokinių pažintinio savarankiškumo ugdymo gairės yra šios:
a) demokratinė švietimo sistema
b) demokratinis mokymo stilius
c) mokinių saugumo jausmas dėl savęs, draugų, veiklos
d) laisvė reikštis, realizuoti savąjį “aš “.

Mąstymo ugdymas. Pagrindinės proto savybės: suvokimas, atmintis, mąstymas.Pagrindinės mąstymo ugdymo taisyklės šios:
1.Orientuotis ne į pasiektų žinių lygį, o į “artimiausią vystymosi zoną”
2.Mokymas turi būti saikingas, būtina teisingai atrinkti sunkumus
3.Taikomi įvairūs užduočių tipai, padedantys formuoti intelektualinius sugebėjimus.
4.Antinomijos, kaip mąstymo ugdymo priemonė. Protas, norintis aprėpti visumą, kosmosą, neišvengiamai susiduria su autonomijomis, prieštaravimais.
Dorovinį mąstymą, dorovinę sąmonę, asmenybę ugdo įvairūs doroviniai prieštaravimai.
Mąstymas vyksta analizuojant ir sintezuojant reiškinius ir faktus, formuojant sąvokas,ieškant sprendimų, įtikinėjant, protaujant. Sugebantis mąstyti yra savotiškas padėties karalius. Mąstymas- kūrybingos, laisvos, savarankiškos asmenybės formavimo pagrindas. Tačiau žmogaus veiklai, jo dorovingam elgesiui proto neužtenka. Mokinių pažintinių ir psichinių gebėjimų, gabumų ugdymas- Lietuvos suklestėjimo garantas.

Asmenybę formuojantieji metodai

Formuojant tobulą asmenybę, reikia kartu ugdyti ir mokinių dvasingumą, valingumą, jausmų, valios ir proto harmoniją, sąžinę, charakterį. Vienas mokinys reaguoja grubiai, kitas švelniai, nuolaidžiai, vienas tramdosi, kitas pasiduoda jausmams. Pažindamas mokinio charakterį, pedagogas gali sėkmingiau, efektyviau mokinį auklėti, numatyti, kaip jis elgsis vienomis ar kitomis sąlygomis. Formuoti charakterį- tai formuoti racionalų, valingą mokinio požiūrį į save, aplinkinius žmones, savo ir kitų veiklą. Charakteriai ypač išryškėja stresinių situacijų metu.

Norint formuoti charakterį, būtina ugdyti elgesio kultūrą, kultūringus poelgius, įpročius. Padėti išsiugdyti charakterį gali doriniai pamokymai.
Valios ugdymas labai svarbus profesiniam pasirengimui, kryptingai darbinei veiklai. Pagrindiniai valios ugdymo būdai ir priemonės yra:

Darbas, darbo metodas, reikalaujantis valios pastangų. Darbas yra susijęs su doroviniu aktyvumu, reikalaujančiu ryžtingumo, drąsos, atkaklumo ir pan. Šios mokinio savybės ugdytinos pagalba rengiantis profesinei veiklai;

Režimas, kaip tikslus mokinių gyvenimo organizavimas. Susikurti savo režimą padeda nusistovėjusi mokykloje tvirta tvarka, kolektyvas, mokytojų pavyzdys, bausmės ir paskatinimai;

Žaidimai,sportas padeda mokiniams fiziškai užsigrūdinti, išsiugdyti greitą reakciją;

Priežiūra, t.y. mokinių veiklos sistemingas stebėjimas siekiant apsaugoti nuo blogų įpročių. Ji turi būti ne įkyri ir grasinanti, bet geranoriška.

Pratinimas, kaip kultūringų įpročių formavimo metodas. Jis turi sistemingai kartotis, būti sąmoningai suvoktas. “
Sąžinės ugdymas. Sąžinė – tai dorovinės sąmonės, dorovinių jausmų ir dorovinių poelgių aukštesnė apraiška. Sąžinė asmeninio įsitikinimo šerdis.
Žmogus prasideda tada, kai prabyla jo sąžinės balsas, kai jis nori būti naudingas šeimai, mokyklai, tautai. Mokinių sąžiningumą ugdo:
a) tėvų ir mokytojų sąžiningumas bei dora, žodžio laikymasis,
b) mokinių pratinimas elgtis tik dorai, net ir tada, kai niekas nemato,
c) įpratinimas kartą nuo karto daryti sąžinės sąskaitas; tikintiems – išpažintis.
Mokinių dvasingumo ugdymas.Žmogus pirmiausiai turi būti žmogumi, o tik paskui – specialistu. “
Saviugdos metodai
Geriausias auklėjimas yra saviugda. Tačiau mokiniai vargu ar išmoks be pedagogo pagalbos geriau save pažinti, tramdytis, save reguliuoti. Saviugda gali būti fizinė, intelektualinė, dorovinė, estetinė, kūrybinė. Saviugdos metodai taikomi efektyviau, kai mokinys žino, ko jis siekia.
Pagrindiniai saviugdos metodai ir priemonės yra šie:

Savižinos metodai: 1) savistaba, 2) savianalizė ( savęs teismas, dviejų “ aš” kova), 3) savistaba siekiant įvaldyti pasąmone, 4) vidinis budrumas, 5) savikontrolė.
Savęs veikdinimo metodai: 1) įsipareigojimas ( tarkim mesti rykyti, nesikeikti),2) įsakymas sau, 3) sistemingo pratinimo metodas, siekiant susiformuoti gerus elgesio, bendravimo įpročius, 4) nuovokos ugdymas, 5) prisivertimas, savęs įtikinimas, 6) auto treniruotes, 7) savikritika, 8) savitaiga, 9) relaksacija, 10) savibauda.
Savireguliavimo metodai: savikontrolės ( savidrausme, savęs veikimas, nuslopinimas, pritarimas sau, ataskaita sau) ir savęs vertinimo pagal visuomenės priimtus kriterijus (protu, jausmais, sąžine) metodai.
Auklėjimo ir lavinimo stimuliavimo metodai
Pagrindiniai stimuliavimo metodai yra šie: pritarti, pagirti, rodyti pasitikėjimą patenkinti norus (tarkim vykti į ekskursiją), pareikšti padėką ir apdovanoti.
Pagrindinai bausmių metodai: pareikšti pastabą, nepritarti, peikti, nepatenkinamai vertinti, naudoti prievartą, iškviesti tėvus, pašalinti iš mokyklos.
Baudžiamas, smerkiamas turėtų būti blogas mokinių poelgis, o ne pats mokinys. Svarbu, kad šis mokinys nebūtų kitų mokinių grupės palaikomas, priešingai – protinamas dorai elgtis. Vengtina taikyti iš karto greičiausias bausmes, kol dar neišbandytos kuklesnės.
Kūrybiškas auklėjimo metodų, jų formų taikymas praktikoje, naujų radimas yra auklėjimo menas, o auklėjimo uždavinių, principų žinojimas, auklėjimo proceso mechanizmo supratimas ir įvaldymas yra auklėjimo mokslas. Šias abi organiškai susijusias auklėjimo proceso dalis privalu giliai suprasti. Toks supratimas įgalins tikslingai dirbti auklėjimo darbą visų tipų mokyklose ir kitose panašios paskirties įstaigose.

2. AUKLĖJIMO METODŲ KLASIFIKACIJOS PROBLEMA
2.1 ĮTIKINĖJIMO METODAS IR JO FORMOS

Įtikinėjimas – populiariausiais, lengviausiai organizuojamas auklėjimo būdas. Žodžiais atskleidžiamas moralinių normų turinys, aiškinamos elgesio taisyklės, diskutuojama, ar, pavyzdžiui, pasakinėjimas per pamokas, leidimas nusirašinėti namų darbus yra tikrasis draugiškumas. Auklėtojo argumentai, faktai turi būti įtikinami, svarbūs, pokalbis vedamas taktiškai, pačiam giliai tikint tuo, ką aiškini kitiems.

Etiniai pokalbiai
Šis įtikinėjimo metodas reikalauja pokalbius organizuoti ne įvykusiems klasėje konfliktams spręsti, prastam kurio nors mokinio poelgiui smerkti, o moralės normoms diegti.

Disputas
Tai dar viena įtikinėjimo metodo forma. Jį galima organizuoti literatūros, meno, mokslo, politikos, moralės ir kitais klausimais. Rengiamas paprastai visos mokyklos mastu. Kiekvienas čia gali pasakyti savo nuomonę, įsiklausyti į kitų teiginius, įvertinti vienos ar kitos pozicijos pagrįstumą. Organizuoti disputą, suprantama, verta tik tada, kai iškyla diskutuotinas klausimas. Primesti temą „iš viršaus“ – beprasmis dalykas. Tada tik išklausysite surepetuotas kalbas. Tačiau pasiūlyti reikia, bet nebūtina. Tema turi būti prasminga, jaudinanti moksleivius. Rengiant disputą, reikėtų laikytis tam tikrų metodinių reikalavimų.
Pradėti renginį derėtų mokytojui: jis paskelbia temą, kviečia visus dalyvauti ją aptariant, primena disputo taisykles. Ginčijamąją problemą iš pradžių aptaria pagrindinis pranešėjas, pateikdamas skirtingas nuomones, bet jų plačiau nenagrinėdamas. Jo pareiga – ne atsakyti į neaiškius klausimus, o tik juos išdėstyti, duoti disputui kryptį. Šiai užduočiai realizuoti kviečiamas sumanus, visų mokinių akyse autoritetą turįs moksleivis. Svarbiausia disputo dalis, suprantama, yra pati diskusija. Renginys baigiamas vadovo apibendrinamuoju žodžiu. Jeigu liko neaiškių dalykų, mokytojas juos komentuoja, taiso klaidingus teiginius, pritaria abejonių nekeliantiems, palikdamas teisę kiekvienam turėti savo nuomonę, dėkoja pranešėjui bei diskusijos dalyviams.

2.2 ĮPRATINIMO METODAS

Į raginimą, įtikinėjimą tinkamai elgtis reaguojama įvairiai – vieni paklūsta, kiti numoja ranka. Reikia pripažinti, jog įtikinėjimo metodas apskritai menkokai efektyvus, tai tik auklėjimo proceso pradžia. Veiksmingesnis įpratinimas, įgalinantis suformuoti stabilius pozityvius įpročius.
Šis metodas naudotinas jau ikimokykliniame amžiuje: vaikas turi būti įpratintas nurodyton vieton sudėti žaislus, rūbus, apavą, įpratintas prieš valgį plauti rankas, laiku eiti miegoti. Paūgėję pratinami dirbti – siunčiami ką nors atnešti, sutvarkyti, dar geriau, jei turi ilgalaikių įpareigojimų – kambarinę gėlę laistyti, palakinti kačiuką. Kaimo vaikų galimybės didesnės: jiems galima prižiūrėti gyvulius, porą daržo lysvių ir t.t.
Pratinimo būdu formuojamos, įtvirtinamos reikšmingos moralinės nuostatos. Jau kūdikystėje vaikas turi įprasti pasidalyti gardesniu kąsniu su kitais, netgi su suaugusiu; privalo suprasti, jog greta egzistuoja ir kiti asmenys, kuriems taip pat reikia teikti džiaugsmo. Taigi – ne tik imti, bet ir duoti, dalytis. Neprotingi tėvai kasdien, ypač prie svečių, vis gėrisi savo vaiku: jis toks protingas, geras, gražus, geriausias iš viso pasaulio vaikų. Jo kaprizai, neklausymas – paprasčiausia nekaltybė, nervingumas, nusižengimai – neverti dėmesio dalykai. Vaikas vis giriamas, ar linksma, gera, ar nespaudžia kojų. Kaip čia neprisiminti išmintingo japonų pamokymo: iki penkerių metų šeimoje vaikas tebus princu, iki dvylikos – tarnu, o nuo trylikos su juo privalu elgtis kaip su suaugusiu žmogumi.
Mokymo procese, kaip jau buvo minėta, svarbiausia suformuoti įprotį dirbti sistemingai, kiekvieną užduotį atlikti iki galo. Asmenybės savybėms ugdyti – pedagogas turėtų pateikti probleminius klausimus, kad mokiniai dirbdami kartu surastų atsakymus. Tai paskatintų juos išmokti dirbti kolektyviai ar grupelėmis, įsiklausyti į kitų nuomones ir pasiūlymus. Mokyklos gyvenimas teikia neprastų galimybių formuoti įprotį lankyti teatrą, dailės parodas, koncertus, skaityti knygas.
Ekonominė santvarka, pagrįsta rinkos ir konkurencijos principais, verčia individą didelį dėmesį skirti materialiesiems, kasdieninės buities dalykams. Būtų nelaimė, jeigu sunyktų idealusis pradas – noras, siekimas triūsti visų gerovei, nereikalaujant atlyginimo, negalvojant apie įvertinimą, padėką ar šlovę. Tokios žmogaus savybės ugdytinos nuo mažų dienų ir mokykloje – lemiamu asmenybės tapsmo laikotarpiu.
Pradedama nuo paprasčiausių įpareigojimų: moksleiviai budi per pertraukas, rūpinasi klasės švara, organizuoja tarpklasines sporto varžybas, išvykas bei ekskursijas, poilsio vakarus, renka pinigus vienodai aprangai kūno kultūros užsiėmimams, mokykliniams priešpiečiams apmokėti ir t.t.
Mokymosi metais, suprantama, susiformuoja ne tik teigiami, bet ir žalingi įpročiai – įprantama rūkyti, išgėrinėti, žvalgomasi netgi narkotikų. Apskritai neigiamos savybės formuojasi sparčiau negu teigiamos: žmogus labai netobulas. Bent šiek tiek tokiems įpročiams kelią užkirsti gali visiškas moksleivio užimtumas, apgalvotas dienos režimas. Mat racionalus darbo ir poilsio kaitaliojimas įgalina paauglį ne tik geriau mokytis, bet ir drausmina. Pats mokinys privalo priimti, protu suvokti, kodėl reikia keltis nurodytu laiku, pamokas mokytis nustatytą valandų skaičių, nes tai tikslinga, naudinga jam pačiam.
Dienos režimą lengviausia įdiegti žemesnėse klasėse. Susidaręs įprotis turi šiek tiek įtakos ir vėliau, mokantis aukštesnėse klasėse. Svarbu, kad jaunas žmogus visada turėtų ką veikti. Nuo dykinėjimo iki nusikaltimo – tik vienas žingsnis.

2.3 PAVYZDŽIO METODAS

Vaikas, kaip ir suaugęs žmogus, būna vienu metu kelių grupių narys – pirmiausia šeimos, kur auga, klasės, kurią lanko, dažnai dar kurio nors dalykinio būrelio, sporto komandos, sekcijos narys, galiausiai mikro-grupės, kurią sudaro patys artimiausi draugai, narys. Bent vienoje iš jų vaikas nori sulaukti pripažinimo, įvertinimo. Auklėjimo požiūriu geriausia, kai tokio pripažinimo pasiekia klasėje, blogiausia – destruktyvios veiklos mikro-grupėje. Pastarojoje vaikas gali būti vertinamas už fizinę jėgą, sumanumą, netikusius, net nusikalstamus poelgius. Toks pripažinimas paauglį tenkina. Nesėkmės kitose grupėse jį mažai bejaudina (suprantama, ir mokymosi nesėkmės). Be jų galima išsiversti. Mikro-grupių nariai neretai šaiposi iš stropiai besimokančiųjų, gero elgesio mokinių. Jie nori parodyti savo gyvenimo būdo įdomumą, didžiuojasi savo nuotykiais, drąsa, konfliktais su mokytojais, tėvais. Pasekėjų dažniausiai atsiranda. Net pavyzdingo elgesio moksleiviai, norėdami jiems prilygti, tampa nepaklusniais triukšmadariais.
Didelę reikšmę auklėjimo procese turi mokytojų pavyzdys. Pedagogo pasaulėžiūra, elgsena, jo gyvenimo būdas vienaip ar kitaip veikia mokinius. Gero, autoritetingo mokytojo poveikis išlieka daugelį metų. Žinotina, kad mokytoją moksleiviai vertina ne tik kaip dalyko dėstytoją, žinovą, bet dar labiau kaip asmenybę, žmogų, mokantį su jais tinkamai elgtis. Šį teiginį iliustruoja devintojo dešimtmečio pradžioje atlikto tyrimo duomenys: proftechninės mokyklos mokinių teirautasi, kokius pedagogus, mokiusius juos vidurinėje mokykloje, labiausiai prisimena, gerbia. Paaiškėjo, jog puikų išsilavinimą, erudiciją, netgi įdomų dėstymą svarbia gero mokytojo savybe laikė vos 13% apklaustųjų. Užtat net 75% apklaustųjų svarbiausiomis pedagogo savybėmis laikė jų sąžiningumą, duoto žodžio laikymąsi, dar – objektyvumą vertinant jų padarytus prasižengimus, protingą griežtumą, mokėjimą bendrauti su vaikais. Likusieji 12% moksleivių į klausimą neatsakė arba pareiškė nežiną, už ką galima būtų mokytoją gerbti.

2.4 SKATINIMO METODAS

Moksleivius gerai elgtis skatina, jų elgesio, atlikto darbo teigiamas įvertinimas. Pagirtasis maloniai jaučiasi. Noras sulaukti pritarimo veiksmingai skatina gerai elgtis, suteikia jėgų nugalėti kliūtis, pagundas.
Pastaraisiais dešimtmečiais auklėjimo teorija skatinimui, teigiamiems vertinimams skiria itin didelį dėmesį. Suformuluotas raginimas: pastebėk, kas gera žmoguje – paskatinsi jį ir toliau tokiu būti. Tiesa, yra ir kitaip manančių. Jie teigia, jog individą įtempti jėgas, valingai siekti tikslo skatina nesėkmės, neigiami vertinimai, o nuolatiniai pagyrimai esą jį tik paikina, demoralizuoja. Matyt, labiausiai žmogų dirbti stimuliuoja tam tikra teigiamų ir neigiamų vertinimų kaita, bet teigiamieji visada turi dominuoti.
Pagirti, pritarti reikia ir atsakinėjančiam pamoką. Tegu būna tai nors trumpučiai žodžiai – „teisingai“, „žinoma“, „tikrai taip“, „tu šaunuolis“; tepalydi teisingai samprotaujantį mokinį pritariantis žvilgsnis, galvos linktelėjimas. Tai drąsins mokinį, skatins jo iniciatyvą, originalumą. Visai netinka, kai pedagogas atsakinėjančiojo klausosi bejausmiu lyg Egipto mumija veidu.
Mokykloje vartojami dar ir kiti skatinimo būdai: įteikiami Padėkos raštai, dovanojamos knygos, direktoriaus įsakymu pareiškiamos padėkos ir pan.
Problemiškas dalykas – moksleivių skatinimas dovanomis. Ar reikia už pavyzdingą elgesį, gerą mokymąsi pirkti video aparatūrą, motociklą, išleisti vasarą į kurortą? Juk sąžiningas darbas, geras elgesys – kiekvieni jų tiesioginė pareiga. Betgi už rūpestingą triūsą suaugusieji skatinami – jiems mokamos premijos, pasiūlomas geriau apmokamas darbas, ir tai nieko nestebina.
Manau, jog visiškai atmesti materialinį moksleivių skatinimą nereikėtų, tik jis turėtų būti protingas bei saikingas. Daiktai tebus duoti už ilgalaikes paauglio ar vyresniojo amžiaus moksleivio pastangas bent per vienerius mokslo metus, itin vertingi – už sėkmingai baigtą 9-ą ar visą vidurinę mokyklą. Dovanoti turizmo reikmenys, muzikos instrumentai, kiti analogiški daiktai įgalina jaunuolį išsamiau gilintis į jį dominantį dalyką.

2.5 DRAUDIMAI IR BAUSMĖS

Kai neleistini moksleivio poelgiai vis kartojasi, aiškinimas, įtikinėjimas nepadeda, tenka pasitelkti griežtesnių poveikio būdų – draudimo ir bausmių. Ir juos reikia mokėti vartoti. Siūlytume laikytis tokių reikalavimų:
1. liepimo, net paties kategoriškiausio draudimo neturi lydėti mokytojo pyktis, įtūžis. Tai realaus poveikio mokiniui nepadidins. Draudimus ar paliepimus reikėtų išsakyti romiu, bet nešaukiančiu balsu, nes mokiniai prie to pripranta ir vėliai visiškai nebepaiso. Pasakytą žodį, įspėjimą būtinai reikia realizuoti. Kitaip labai apsunkintume savo tolesnį darbą.
2. draudimas negali prieštarauti sveikam protui, o turi atitikti mokinio galimybes, jo jėgas. Reikalavimai taip pat neturi prieštarauti kitų paliepimams bei tavo paties ankstesniems nurodymams.
3. draudimą reikia aiškinti, kodėl negalima taip ar anaip elgtis. Reikia argumentuoti ir taip nusakyti nurodymą, kad jo negalima būtų interpretuoti.
Jeigu nepadeda draudimai lieka imtis bausmių. Požiūris į jas mokyklos istorijoje keitėsi bent kelis kartus.
Dabar pedagogika bausmių nelaiko gera auklėjimo priemone, bet neatsisako jų. Mokinys turi žinoti, kad jo laisvė, teisės gali būti ribojamos, kada jisai elgiasi netinkamai, asocialiai.
Pati mažiausia nuobauda yra mokytojo pastaba. Jeigu pastaba neefektyvi, mokytojas įspėja mokinį, jog jei negerės jo elgesys, bus kreiptasi į tėvus ir pan.
Pati griežčiausia bausmė yra papeikimas. Tai viešas mokinio elgesio pasmerkimas. Apeliuojama į vaiko savigarbą, gėdos jausmą, sąžinę.
Vien įsakymais, draudimais, bausmėmis žmogaus išauklėti neįmanoma. Kai kurie instinktyviai priešinasi bet kokiam diktatui. Ilgainiui jie tampa itin grubūs, net agresyvūs. Kiti, nuolat baudžiami yra silpnesnės valios todėl paklūsta, bet praranda savarankiškumą, tampa baikštūs be iniciatyvos, savyje užsisklendę.

2.6 RELIGINIS AUKLĖJIMAS
Religinio auklėjimo tikslas – išauginti religingą asmenybę, visa savo veikla įgyvendinančią Dievo valią.
Religiškai ir doriškai auklėti reikia lygiagrečiai, tada lengviau suprasti, kodėl žmogus privalo taip, o ne kitaip elgtis. Religiškai auklėjamas žmogus ilgainiui pradeda suprasti, kad Dievas yra meilė. Ir tai ne savybė, o Dievo esmė. Religinis auklėjimas taip pat padeda brandinti laisvą asmenybę. Savo dvasia laisvas tas, kas nevergauja malonumams ir daiktams.

5. AUKLĖJIMO METODAI LIETUVIŲ LIAUDIES PEDAGOGIKOJE

Profesinė ir aukštesnioji mokykla remiasi šimtmečiais susiklosčiusiomis mūsų tautos tradicijomis, jos ekonomine, technine bei kultūrine pažanga. Mokykla turi padėti formuotis mokinių tautinei sąmonei ir savimonei, nacionalinei kultūrai (materialinei ir dvasinei).
Lietuva turi savo šimtmetines tradicijas, sukauptas nuo pirmųjų prūsų (1218-1228 m.) ir lietuvių (1397 m.) mokyklų įsikūrimo. Nuolatos kūrėsi liaudies pedagogika, atsispindėjusi lietuvių pasakose ir dainose, patarlėse ir priežodžiuose, šeimos, parapijos, tautos papročiuose.
Kyla būtinybė kurti savą ugdymo sistemą, savą metodiką, pagrįstą tautos tradicijomis ir pasaulio pedagogikos klasikų darbais. K.Ušinskis7,išnagrinėjęs vokiečių, anglų, prancūzų ir amerikiečių pedagogikas, priėjo prie šių išvadų:
1. visoms tautoms bendros auklėjimo sistemos nėra ne tik praktikoje, bet ir teorijoje.
2. kiekviena tauta turi savitą tautinę auklėjimo sistemą, todėl ir vienai tautai skolintis auklėjimo sistemą iš kitos tautos yra neįmanoma.
3. kitų tautų patyrimas auklėjimo darbe yra brangus palikimas visoms tautoms, tačiau kaip negalima gyventi pagal kitos tautos pavyzdį, lygiai taip negalima auklėti pagal svetimą pedagoginę sistemą, nors ir labai darnią ir gerai apgalvotą. Kiekviena tauta šiuo atžvilgiu turi pati išsimėginti savo jėgas.
4. visoms tautoms bendros auklėjimo sistemos nėra ne tik praktikoje, bet ir teorijoje.
5. kiekviena tauta turi savitą tautinę auklėjimo sistemą, todėl ir vienai tautai skolintis auklėjimo sistemą iš kitos tautos yra neįmanoma.
6. kitų tautų patyrimas auklėjimo darbe yra brangus palikimas visoms tautoms, tačiau kaip negalima gyventi pagal kitos tautos pavyzdį, lygiai taip negalima auklėti pagal svetimą pedagoginę sistemą, nors ir labai darnią ir gerai apgalvotą. Kiekviena tauta šiuo atžvilgiu turi pati išsimėginti savo jėgas.
„Tauta be tautiškumo – kūnas be sielos, kuriam belieka pasiduoti sudūlėjimo dėsniui ir pranykti kituose kūnuose, išlaikiusiuose savitumą“ (K.Ušinskis).
Į pagalbą profesinio ugdymo metodikai operatyviau turėtų ateiti psichologai, tirdami tipiškus lietuvio charakterio bruožus, tokius kaip lietuvio genotipas ir fenotipas bei juos lemiantys ekologiniai ir istoriniai faktoriai (archeologija, metraščiai, archyvai, grožinė literatūra, vaizduojamasis menas, muzika; lietuvio charakterio vertybinės charakteristikos ir kt.). Lietuvos auklėjimo ir lavinimo metodikos pagrindą sudaro tautos pedagoginės ir profesinio rengimo minties lobiai, darbininkų ir technikų rengimo Lietuvoje tradicijos ir patirtis, liaudies pedagogika, istorijos, kultūros, gamybos, gamtos, kalbos bei žmogaus ryšio su jomis sistema, aplinka (gamtinė, geografinė, socialinė, istorinė, etninė ir kt.), individuali ir visuomeninė darbininkų, technikų sąmonė, santykiai (gamybiniai, tarpusavio).
Visi dėstomi dalykai aukštosiose ir profesinėse mokyklose turi būti pagrįsti tautine kultūra, jos vertybėmis. Auklėtiniai turi būti išmokinti reikšti tautos kultūros savimonę, mokėti derinti savo kultūros duotus pagrindus su kitų kultūrų naudojamomis tautinėmis vertybėmis. Visi mes skirtingi ir dėl to skiriasi samprata apie įvairius dalykus.

IŠVADOS

Mes kiekvienas didelis kaip lašas
Ir visi su saule artimi.
Niekada žmogus nebuvo mažas,
Jei jis tik buvo žmogumi

(autorius nežinomas)
Žmogus gali būti pilnavertis, jei yra auklėjamas nuo pat mažens, kai jam diegiamas auklėjimas ir saviaukla. Kai esi priverstas paklusti ir supranti ką galima, o ko ne tada tampi iš tiesų kažką reiškiantis- sau ir kitiems. Taip buvo ir bus. Juk nuo seno gerbė išauklėtus ir savo vertę žinančius žmones. Tad reikia stengtis užsitarnauti tą pagarbą. Gaila, kad mokykloje kartais nesupranti auklėjimo svarbos, kad neklausei kas tau buvo sakoma.dabar, kai pats bandai išmokti auklėti kitus tai atrodo gan svarbu.auklėti save irgi svarbu, bet kartais užmirštame naudą, kiek galėtume gauti auklėdami save.blogiausiai kai bandant auklėti yra pasipriešinimas. Taip atsiranda konfliktai, kurie niekada nieko gero neduoda.todėl reikia žinoti visus auklėjimo metodus ir būdus.kai kurie mokiniai mažiau pasiduoda auklėjimui, tada ir atsiranda prievarta mokykloje tarp mokinių. Aukos dažniausiai būna tie, kas yra pasidavę auklėjimui.vadinamieji skriaudikai dažniausiai aukas skriaudžia mokykloje.
Yra parašyta nemažai knygų ir kitų mokslinių straipsnių apie auklėjimą, jo metodus ir auklėjimo reikšmę gyvenime. Skirtingi autoriai skirtingai suvokia auklėjimo reikšmę žmogaus gyvenime, todėl ir metodų klasifikacijos yra skirtingos. Bandymas teorines žinias pritaikyti gyvenime yra sveikintinas dalykas, tačiau nereikia užmiršti, jog gyvenimas eina į priekį ir nestovi vietoje. Svarbiausia yra ne kokį auklėjimo metodą pritaikysim savo auklėtiniui, bet ar tas metodas atitiks esamas aplinkybes. Taigi, tik nuo tėvų ir pedagogo priklauso kaip reikėtų sureaguoti tam tikrose situacijose. Vaikai į mokyklą ateina iš skirtingų šeimų kur gyvenimo supratimas ryškiai skiriasi vieni nuo kitų. Mes patys esame skirtingi, mūsų tėvai užaugo kitame laikotarpyje, kai gyvenimo reikalavimai buvo kitokie, mūsų vaikai augs jau daug daugiau techniniu ir dvasiniu požiūriu pažengusioje visuomenėje. Dėl to ir nereikia užmiršti, kad moralinės normos, kad ir kokios tvirtos jos yra dabar, keisis kartu su mūsų gyvenimu ir jo supratimu.

PRIEDAI

1.Anglų filosofas ir pedagogas Dž.Loko citata.
2.L.Jovaišos priemonių ir būdų naudojimo sistema .
3.B.Bitino auklėjimo metodų klasifikavimas.
4.Rusų mokslininkės Konikovos metodų grupavimas.
5.Ogrodnikovo metodų grupavimo požymis.
6.A.Maceinos citata;darbo metodų formos.
7.K.Ušinskio išvados Lietuvai iš pasaulio klasikų pedagogikos;citata.

Leave a Comment