VYRESNIŲJŲ KLASIŲ MOKINIŲ ASMENYBĖS SAVYBIŲ VAIDMUO PRIIMANT SPRENDIMUS

…………………………………..19

Įvadas

Lietuvos Respublikos Švietimo įstatymas švietimo sistemai kelia uždavinį “sudaryti sąlygas individualybei plėtoti”. Lietuvos švietimo reforma nuo pat pradžios skiria dėmesį vaiko individualybei, siekia sudaryti sąlygas vaiko saviraiškai, pasirinkimo ieškojimams.

Švietimo koncepcija įvardija trejopą ugdymo diferencijavimo paskirtį: padėti formuotis vaiko struktūrizuotam mąstymui, mokant atskirų mokomųjų dalykų (dalykinis mokymas), sudaryti galimybę mokiniui rinktis pagal interesus ir polinkius (profiliuotas mokymas), sudaryti sąlygas vaikui mokytis pagal gabumus ir sugebėjimus (individualizuotas mokymas).

Profilinis mokymas tampa vienu svarbiausių švietimo reformos darbų. Tai turėtų padėti mokiniams apsispręsti pasirinkti norimą profilį ar pakraipą. Baigę dešimtmetę mokyklą ir atsižvelgdami į savo sugebėjimus ir norus, mokiniai gali rinktis – toliau mokytis gimnazijose, profiliuotose ar profesinėse mokyklose.

Profilinio mokymo įvedimas Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklų 11

– 12 klasėse sudaro sąlygas visiems moksleiviams įgyti kryptingesnių ir gilesnių žinių, efektyviau ugdytis bendruosius bei specialiuosius gebėjimus, tikslingai orientuotis į tolesnių studijų bei profesinės veiklos kryptį. Profilinio mokymo tikslas – geriau tenkinti besimokančiųjų poreikius, mažinti mokymosi krūvį, sudaryti galimybes moksleiviams rinktis profilį, pakraipą, o juose – mokomuosius dalykus ir jų kursus, kurių reikės būsimai mokymosi ir profesinei veiklai. Bet tuo pačiu iškyla klausimas ar visi moksleiviai yra pasirengę priimti tokį sprendimą.

Moksleiviui, baigiančiam dešimtąją klasę, pasirinkti vieną profilį nėra lengva dėl kelių priežasčių. Pirma, dar ne visi moksleiviai gerai žino, ką ketina veikti baigę vidurinę mokyklą, kokią aukštąją ar aukštesniąją mokymo įstaigą pasirinks. Antra, profilių ir pakraipų pasiūla kol kas yra ribota dažniausiai dėl mokyklos galimybių: materialinės-

techninės bazės, atskirų dalykų pedagogų stokos, organizacinių problemų ar tiesiog nepasirengimo greitam persitvarkymui. Trečia, moksleiviai ne visada gerai pažįsta save, individualias psichines ir asmenybės savybes. Ketvirta, norai ne visada sutampa su galimybėmis, tiek subjektyviomis (gebėjimai, sveikata), tiek su objektyviomis (socialinės sąlygos) (L. Paurienė, 2000).

Darbe bus bandoma išanalizuoti vyresniųjų klasių mokinių asmenybės savybių vaidmenį priimant sprendimus. Didelis dėmesys bus skiriamas paauglystės periodo problemoms, nes būtent šį amžiaus tarpsnį atstovauja 10 – 11 klasėje esantys mokiniai. Bus bandoma bendrai pažvelgti į spendimo priėmimo mechanizmą, daugiau neliečiant profiliuoto mokymosi problemos. Kadangi kalbama apie asmenybės savybių vaidmenį, darbe bandoma trumpai apžvelgti asmenybės sampratą ir pagrindines asmenybės teorijas.

Gali iškilti klausimas, ar galima 15 – 17 metų paauglį laikyti asmenybe.

Daugelis autorių brandžia asmenybe laiko individą su galutinai susiformavusiu tam tikrų savybių rinkiniu, vertybių sistema. Tačiau šiuo atveju omeny turima ne brandi, bet besiformuojanti asmenybė, kur taip pat stebimi raidos dėsningumai bei tam tikros individualios savybės. Plačiau bus aptariama tapatumo formavimosi krizė, nes priklausomai nuo to, kokioje tapatumo formavimosi stadijoje yra asmuo priklauso ir jo gebėjimas savarankiškai priimti sprendimus, konformizmo lygis bei kitos asmenybės savybės.

Darbo tikslas

Išanalizuoti vyresniųjų klasių mokinių asmenybės savybių vaidmenį priimant sprendimus.

Uždaviniai

• Aptarti sprendimų priėmimo mechanizmą.

• Trumpai aptarti asmenybės samprata, jos vystymosi tarpsnius.

• Paauglystės periodas ir šiam amžiaus tarpsniui būdingiausios problemos.

– Socialinė raida ir tapatumo krizė paauglystėje.

– Aptarti konformizmo problemą ir bendraamžių įtaką paauglystės amžiuje.

• Apžvelgti mokinių asmenybės savybių sąsają su sprendimų priėmimu.

1. Sprendimo priėmimo mechanizmai

Sprendimo priėmimas – tai bendra sąvoka apimanti: a) pasirinkimo procesą; b) daugelį teorijų ir tyrinėjimų bandančių išsiaiškinti, kaip individas pasirenka iš kelių alternatyvų. Pagrindinis dėmesys skiriamas tam, kaip asmuo priima sprendimus (The Penguin Dictionary of Psychology,

2001).

Tyrimų susijusių su sprendimų priėmimu tikslas yra išanalizuoti, kaip individas suderina poreikius (norus, asmenines vertybes, uždavinius, interesus, tikslus) ir patirtį (lūkesčius, turimas žinias, priemones)

renkantis veiksmų eigą (R. Hastie, 2001). Abstraktų spendimų priėmimo modelį sudaro trys komponentai: a) veiksmų eiga (pasirinkimo galimybės ir alternatyvos); b) turimos žinios apie esamą padėtį, procesus ir įvykius supančioje aplinkoje (įskaitant rezultatų numatymą ir būdus jiems įgyvendinti); c) poreikiai, vertybės ir norai, susiję su vienų ar kitų veiksmų kombinacijos rezultatais. Geram sprendimui būtina parinkti efektyvius būdus, kurie yra prieinami esamomis aplinkybėmis ir įgyvendina individo tikslus.

Apsisprendimui įtakos turi ir asmeninės individo savybės, tokios kaip polinkis rizikuoti, pasitikėjimas savimi ir panašiai, emocijos (Landman

1993, Parducci 1995, Roese & Olson 1995). Kalbant apie emocijas, ne tik emocijos įtakoja apsisprendimą, bet ir apsisprendimo duoti rezultatai įtakoja emocijas. Isen (1993) teigia, kad išgyvendami teigiamas emocijas individai kūrybiškiau sprendžia problemas ir lengviau priima informaciją.

Tuo tarpu, neigiamos emocijos susiaurina dėmesio ratą ir neleidžia įžvelgti daugiau problemos sprendimo alternatyvų (Fiedler 1988). Priimant sprendimus įtakos turi ir aplinkos faktoriai, stimulai bei asmeninė patirtis.

R. M. Pirillo (1987) išskiria du lygiagrečius metodus susijusius su sprendimais: sprendimo priėmimo ir problemos sprendimo, turinčius atskiras metodikas. Jie sprendimo ieškojimo procese abu yra labai svarbūs ir seka vienas paskui kitą.

Sprendimo priėmimo situacijoje asmuo priima sprendimą norėdamas veikti, galbūt kažką keisti. Problemos sprendimo situacijoje asmenį priimti sprendimą verčia tam tikros aplinkybės, kurios nekontroliuojamos ir nuo jo nepriklauso.

V. Šidlauskienės atliko tyrimą, kurio objektas buvo moksleivių gebėjimas priimti sprendimus. Buvo ištirta 162 merginos ir vaikinai, besimokantys Biržų miesto „Aušros“ bendrojo lavinimo mokyklos XI – XII

klasėje (maždaug 17 – 18 metų). Gauti rezultatai parodė, kad 57 – 60%

moksleivių dažnai kyla problemų, kurias spręsti privalo patys, 39%

pareiškė, kad jiems sunku priimti sprendimą, kad nepasitiki savo jėgomis ir bijo atsakomybės. Savo sprendimais patenkinti buvo tik 8 – 10% mokinių. 21

– 23% priimant sprendimą visada klausė kitų patarimo ir net 40% laukė kitų palaikymo. Išaiškėjo 6 – 9 % nepasitikinčių, labai savikritiškų mokinių, kuriems sprendimo priėmimas labai sunkus ir atsakingas, todėl jie absoliučiai pasitiki kitų nuomone. Apie 78% mokinių pasižymėjo vidutiniu savarankiškumu ir tik 13% mokinių buvo tikrai savimi pasitikintys ir nebijantys, siekiantys spręsti savo problemas ir besistengiantys rasti išeitį iš susidariusios situacijos.

Kyla klausimas, dėl kokių priežasčių jaunuoliams taip sunku apsispręsti, kokios asmenybės savybės veikia sprendimo priėmimo mechanizmą.

2. Asmenybės samprata

Kadangi toliau bus kalbama apie asmenybės savybes, svarbu trumpai aptarti asmenybės sampratą, bei jos vystymosi tarpsnius.

2.1 Asmenybės apibrėžimas. Pagrindinės sąvokos

Žodis „asmenybė“ anglų kalboje yra kilęs iš lotyniško žodžio „persona“. Šis žodis reiškė kaukes, kurias dėdavo aktoriai Senovės

Graikijoje teatrinių pasirodymų metu. Nuo tada iki dabar terminas asmenybė yra vartojamas daugelio žmonių įvairiose gyvenimo situacijose. G. Allport

(1937), pripažintas vienas iš žymesnių asmenybės teoretikų, surado šimtus termino „asmenybė“ arba jo sinonimų panaudojimo atvejų literatūroje, mene, teisėje, filosofijoje ir psichologijoje, jau nekalbant apie kasdienį gyvenimą, kur į termino „asmenybė“ reikšmę dažniau įtraukiamas „išorinis socialinis įvaizdis“, neatitinkantis psichologų naudojamos termino reikšmės.

Nepaisant to, kad psichologai bando atsiriboti nuo neprofesionalių požiūrių į asmenybę, iki šiol nėra sukurto vieningo „asmenybės“ apibrėžimo.

Kiekvienas autorius turi savo požiūrį į asmenybę ir dažniausiai pateikia skirtingą nuo kitų apibrėžimą.

Yra naudinga paminėti ir kitas sąvokas kalbant apie asmenybę.

Individas – tai atskira būtybė, atskirta nuo kitų būtybių laiko ir erdvės atžvilgiu, iš kitų išsiskirianti kokybinėmis struktūros ir elgesio ypatybėmis. Tai savitas įgimtų ir įgytų ypatybių derinys. Protingas individas – asmuo, metafiziniu požiūriu – žmogiškosios būtybės pagrindas, visų galių nešėjas. Asmuo visada yra tapatus sau. Asmuo savo asmenybę suvokia kaip savąjį Aš. Tai žmogaus savęs vertinimas, savigarba, siekimai, savęs įsivaizdavimas dabar ir ateityje. Asmuo, lygindamas savo mintis bei vaizdinius apie save su tikrosiomis savo gyvenimo aplinkybėmis, remdamasis savo patirtimi, keičia savo elgesį. Tai bendra psichologinė pažiūra į asmenybę.

Dabar psichologijoje turbūt dažniausiai vartojamas G.Allport asmenybės apibrėžimas: asmenybė yra dinaminė organizacija psichofizinių žmogaus organizmo sistemų, kurios lemia mintis, jausmus, savitą elgesį ir rodo žmogaus santykį su tikrove.

Šiuo metu asmenybės psichologijoje nėra galutinai priimto požiūrio apie tai, koks požiūris į asmenybę yra geriausias, ją tyrinėjant ir bandant paaiškinti žmogaus elgesį. Egzistuoja daug alternatyvių skirtingų autorių teorijų, kurie pateikdavo savo požiūrį į tą patį fenomeną – asmenybę.

Kiekviena asmenybės teorija, tai rūpestingai patikrinti teiginiai ir hipotezės apie tai, kas žmonės iš tikrųjų yra, kaip jie elgiasi ir kodėl jie elgiasi būtent taip. Kai kurie autoriai ( Hall, Lindzey, 2000 )

suskaičiavo dažniausiai minimus vadovėliuose autorius ir padarė išvadą, jog populiariausiomis išlieka pagrindinės trys grupės teorijų –

psichoanalitinės, biheivioristinės – kognityvinės , humanistinės.

Vientisą ir išsamiausią žmogaus asmenybės teoriją – psichoanalizės teoriją – XXa. pradžioje sukūrė S.Freud, o ją išvystė C.G.Jung, A.Adler,

K.Horney, H.S.Sullivan ir E.Fromm.

Z. Freud (1856- 1939)- austrų psichiatras ir psichologas, sukūręs individo psichoseksualinio vystymosi teoriją, pasiūlęs laisvų asociacijų metodą laikyti psichoanalitinės terapijos pagrindu.

Psichoanalizė pagrįsta dviem pagrindinėmis hipotezėmis. Pirmosios esmė ta, kad kiekvienas psichologinis reiškinys turi konkrečią priežastį.

Froidas įrodinėjo, kad sapnų turinys, nors dažnai atrodo nieko bendro su realybe neturintis, yra sąlygojamas nesąmoningų žmogaus impulsų ir norų.

Kalbos, rašymo, atminties klaidas (“ Freudian slips”) Z.Froidas laikė ne atsitiktiniais nesusipratimais, o neįsisąmonintų siekių ir troškimų liudijimu.

Antroji hipotezė sako, kad neįsisąmoninti procesai vaidina žymiai svaresnį vaidmenį formuojant mąstymą ir elgesį, nei sąmoningi. Žmogus dažnai nežino tikrųjų savo siekių ir norų.

Tęsdamas tyrimus, Freud sukūrė struktūrinį žmogaus psichinio gyvenimo organizacijos modelį. Jis išskyrė tris pagrindines dalis: Id, Ego, ir

Superego.

Id- žmogiškų troškimų šaltinis. Tai seksualiniai ir agresyvieji troškimai, besivadovaujantys pasitenkinimu ir norų įgyvendinimu nedelsiant.

Ego – sąmonė, reguliuojanti pirmojo ir trečiojo psichikos lygių konfliktą, kontroliuojanti id ir superego. Ji paklūsta realybės dėsniams ir ieško galimybės patenkinti poreikius ir norus atsižvelgdama į išorinius faktorius.

Superego- auklėjimo, socialinių normų suformuotas psichikos lygis (sąžinė), padedantis sąmonei tramdyti ir valdyti pasąmonės potraukius.

Superego formuojasi tėvų, kuriuos vaikas stebi, moralės pavyzdžiu.

Kai susidaro išorinis pavojus žmogaus psichinei būsenai (nerimas, stresas), ego stengiasi sumažinti pavojų ieškodamas realaus, sąmoningo problemos sprendimo arba iškreipdamas situaciją. Toks reiškinys žinomas kaip apsauginių mechanizmų veikimas. Pagrindiniai apsauginiai mechanizmai yra išstūmimas, perkėlimas, pakeitimas ir racionalizavimas.

Carl Gustav Jung (1875- 1961) – šveicarų psichologas, filosofas. Davė pradžią gelmių psichologijos krypčiai – analitinei psichologijai. Jung psichikos sistemoje itin didelę reikšmę teikė kolektyvinei pasąmonei, priskirdamas jai instinktus ir archetipus (ankstesnių kartų mitus, simbolius ir vaizdinius ).

Nors C.G.Jungas pritarė daugeliui Z.Freud idėjų, tačiau jų nuomonės išsiskyrė principiniuose nesutarimuose. Jung manė, kad elgesį lemia tiek žmogaus norai, tikslai, tiek gyvenimo istorija. Jei Freud tvirtino, kad žmogus gyvena tik norais, tai Jungas manė, kad žmogus gyvena ir norais, ir tikslais.

Harry Stack Sullivan (1892- 1949)- amerikiečių psichologas.

Sukūrė asmeninių santykių koncepciją. Asmenybę traktavo kaip žmogaus personifikacijų visumą. Jis tyrinėjo žmonių santykius ir priėjo išvadą, kad asmenybė – tai tiesioginis tarpasmeninių santykių atspindys.

Erich Fromm (1900- 1980)- vokiečių ir JAV filosofas, sociologas psichologas; projekto sukurti sveiką visuomenę psichoanalitinės socialinės ir individualios terapijos pagrindu autorius. Jis tyrė ryšius tarp psichinių procesų ir socialinių žmogaus gyvenimo sąlygų.

Šie psichologai taip pat pripažino socialinių aspektų svarbą asmenybės teorijoje. Jie padarė svarbų įnašą į žmogaus, ne tik kaip biologinės, bet ir kaip į socialinės būtybės, sampratą.

Ryškiausi biheviorizmo krypties atstovai, J. Watson (1878 – 1958) ir

E. Thorndike (1874 – 1949), iškėlė idėją, jog psichologija, siekdama būti moksline, turi tyrinėti elgesį, kuris gali būti objektyviai stebimas. Pats elgesys buvo suprantamas kaip organizmo reakcijų į aplinkos stimulus visuma. Vidinė psichinė realybė negali būti objektyviai stebima ir tiriama.

Psichikos apraiškos, pagal bihevioristus, turi būti stebimos elgsenoje.

Buvo teigiama, kad elgesys yra sąlygotas patyrimo ir yra tiesioginis jo rezultatas. Taigi žinant patyrimą, galima lengvai prognozuoti elgesį.

Humanistinės krypties atstovai teigė, kad asmuo yra pats atsakingas už savo gyvenimą, už tai kuo yra ir kuo gali būti. Žmogus yra laisvas būti tuo, kuo nori. Humanistai pripažino asmenybės vidinės prigimties gerumą.

Jie manė, kad žmogus gali save realizuoti, siekti tobulybės, jis visada ieško tikrosios gyvenimo prasmės. Pati žmogaus prigimtis, anot jų, stumia žmogų pastovia augimo kryptimi.

Asmenybė nagrinėjama, kaip viena nedaloma visuma – holistinė orientacija. Dar vienas humanistinių asmenybės teorijų principas –

fenomenologinė analizė. Jie pripažino, kad vienintelė realybė yra subjektyvi asmeninė realybė. Kiekvienas žmogus turi savo asmeninį pasaulį, kuriame gyvena ir psichologijos užduotis yra tyrinėti žmogiškojo pasaulio fenomenus. Pagrindiniai šios krypties atstovai yra A. Maslow (1908 – 1970)

ir C. Rogers (1902 – 1987).

Taigi galima pastebėti, kad skirtingų autorių požiūris į asmenybė labai skiriasi. Vis dėlto, dauguma autorių sutiko su tuo, kad asmenybės formavimuisi, be biologinių faktorių, didelę įtaką daro ir socialinė aplinka.

Toliau bus dažniausiai minima E. Erikson asmenybės teorija. E.Erikson laikomas sociokultūrinės psichoanalizės atstovu. Jis kaip ir Horney, laikė save Z. Freud teorijos tęsėju ir tobulintoju. Jis pripažino tą pačia asmenybės struktūrą – Id, Ego ir Superego – tik lemiamą vaidmenį asmenybėje skyrė Ego, o ne Id.

2.2. Asmenybės vystymosi stadijos pagal E.

Erikson

Kiekvienoje asmenybės teorijoje yra išskiriamos skirtingos asmenybės vystymosi stadijos. Erikson labai išsamiai suformavo asmenybės vystymąsi pagal gyvenimo etapus.

Knygoje “Vaikystė ir visuomenė” E. Erikson paskelbė 15 metų klinikinių stebėjimų išvadas, kurios gerokai papildė ego teoriją. Be Freud aprašytų seksualinio brendimo fazių (oralinė, analinė, falinė, genitalinė, Edipo, pubertetinė), yra ir psichosocialinės, kurių metu individas turi susidaryti pagrindines orientacijas į save kaip į socialinio pasaulio detalytę. Pagal

Erikson, vaikystė nėra žmogaus vystymosi pamatas. Asmenybė vystosi visą gyvenimą. Kiekviena fazė turi ir teigiamų ir neigiamų komponentų. Erikson pabrėžė visuomenės įtakos svarbą asmenybės vystymuisi. Kiekviename gyvenimo tarpsnyje žmogus pergyvena krizę, nuo to priklauso jo tolimesnis vystymasis.

E. Erikson psichosocialinės raidos stadijos

Amžius, kai vyksta krizė Krizės, kurias reikia įveikti

Kūdikystė

Pasitikėjimas ar nepasitikėjimas

Ankstyvoji vaikystė Savarankiškumas ar gėda ir abejonės

Vidurinioji vaikystė Iniciatyvumas ar kaltės jausmas

Pradinės mokyklos amžius Sugebėjimas atlikti ar menkavertiškumas

Paauglystė

Tapatumas ar vaidmenų sumaištis

Ankstyvoji branda Artumas ar vienuma

Branda

Atsinaujinimas ar sąstingis

Senatvė Pilnatvė ar neviltis

Plačiau asmenybės formavimosi tarpsniai nagrinėjami nebus. Pagrindinis dėmesys bus skiriamas paauglystės laikotarpiui, nes vyresniųjų klasių mokiniai atstovauja būtent šį tarpsnį.

3. Paauglystė

3.1 Pagrindinės paauglystės amžiaus tarpsnio problemos

Paauglystė – tai gyvenimo tarpsnis tarp vaikystės ir suaugusiųjų amžiaus. Ji trunka nuo lytinio brendimo pradžios iki fizinio ir psichologinio subrendimo. Bet reikėtų paminėti, kad paauglystės apibrėžimas nėra labai tikslus, nes lytinis brendimas, kaip ir psichologinė branda reiškiasi skirtingai ir sunku tiksliai apibrėžti ribas. Tai pereinamasis amžius. Paauglystės laikotarpiu asmeniui tenka spęsti daug reikšmingų, ateitį lemiančių uždavinių. Anot G. Stanley Hallo (1904), pirmojo amerikiečių psichologo, aprašiusio paauglystę, įtampa tarp biologinės brandos ir socialinės priklausomybės sukuria „audrų ir sunkumų“ laikotarpį.

Daugelis žmonių, vyresnių kaip 30 metų, nenorėtų susigražinti paauglystės, to laiko, kai buvo būtinas socialinis bendraamžių pripažinimas, kai gyvenimo samprata nuolat keitėsi, o atitolimas nuo tėvų buvo didžiausias (

Macfarlane, 1964).

Vaikystėje asmuo paprastai suvokia save tokį, koks jis yra, svajoja apie ateitį be specifinių apribojimų. Apie savo bruožus ir sugebėjimus vaikas sprendžia iš suaugusiųjų ir bendraamžių nuomonės apie jį. Kai paauglys susiduria su aplinkos reikalavimais, jis ar ji dažnai pajunta savo galimybių ribą – neatitikimą nei su asmeniniais troškimais, nei su kitų lūkesčiais. Paauglystė yra kritinis individo gyvenimo periodas, kai vyksta struktūrinės permainos kognityvinėje, moralės sferose, taip pat iš esmės paliečiama ir psichosocialinė sfera.

Paauglystė prasideda sparčiu augimu ir lytiniu subrendimu. Hormonų antplūdis sukelia sparčios raidos laikotarpį, kuris mergaitėms prasideda apie 11-uosius metus, berniukams – apie 13-uosius. Fiziologinė raida gali turėti žymių pasekmių paauglių savęs suvokimui, savęs vertinimui, pasitikėjimui savimi ir socialiniams santykiams (Peterson, 1985). Šiuo gyvenimo tarpsniu taip pat plėtojasi individo mąstymo gebėjimai, tobulėja socialinis supratingumas ir moraliniai sprendimai.

3.2 Pažintinė ir moralumo raida

Kaip ir fizinė, taip ir pažintinė branda išryškėja savo laiku.

Ankstyvoje paauglystėje mąstymas dar yra egocentriškas. Dažnai paaugliai galvoja, kad jų asmeninis pažinimas yra unikalus ir kad niekas negali suprasti, kaip jie jaučiasi ir ką išgyvena. Galiausiai dauguma jaunuolių pasiekia tą intelekto ribą, kuria J.Piaget vadino formaliosiomis operacijomis. Jie jau geba mąstyti abstrakčiai, logiškai, gali daryti hipotezes ir išvadas. Svarbiausia šio laikotarpio naujovė – gebėjimas mąstyti remiantis žodžiais suformuluotomis hipotezėmis, o ne konkrečiais objektais ar veiksmais su jais (J.Piaget, 1972).

J. Piaget manė, kad vaikų moraliniai sprendimai atitinka jų pažintinę raidą. Tuo remdamasis, Lawrence Kohlberg (1981, 1984) pamėgino nustatyti moralinio mąstymo brandos stadijas, tirdamas moralinį mąstymą, L.

Kohlberg vaikams, paaugliams ir suaugusiems pateikė pasakojimus, kurių veikėjai susiduria su moralinėmis dilemomis.

L. Kohlberg manė, kad, tobulėdami intelektualiai, mes pereiname šešias moralinio mąstymo pakopas, judėdami nuo paprasto ir konkretaus abstraktesnio mąstymo link. Jis tas šešias pakopas sugrupavo į tris pagrindinius lygius: priešsutartinį, sutartinį ir posutartinį.

Ankstyvoje paauglystėje moralė paprastai pasiekia antrąjį lygį, kai įstatymų ir socialinių taisyklių laikomasi vien todėl, kad taip reikalauja įstatymai ir taisyklės. Paauglys įsitikinęs, kad žmonės turėtų gyventi pagal šeimos ir bendruomenės lūkesčius bei elgtis „gerai“. Galėdami suvokti kito žmogaus požiūrį, paaugliai pritaria socialiai priimtiniems arba neprieštaraujantiems socialinei tvarkai poelgiams.

Kai susiformuoja abstraktus mąstymas formaliosiomis operacijomis, pereinama į trečiąjį lygį. Tai moralinė stadija, kai tvirtinama apie žmonių teises, dėl kurių visuotinai susitarta arba remiasi tuo, ką kiekvienas laiko asmeniniais estetiniais principais. Teisingumo principai, kurie nustatomi pagal sąžinę, verčia asmenį priimti sprendimus, vienodai atsižvelgiant į save ir kitus. Taigi moralumo išsivystymo lygis taip pat turi įtakos spendimų priėmimui.

3.4. Socialinė raida. Tapatumo krizė.

Teoretikas Erik Erikson (1963) teigė, kad kiekviena gyvenimo stadija turi savo „psichosocialinę“ užduotį. Maži vaikai susiduria su pasitikėjimo, vėliau autonomijos, dar vėliau – iniciatyvos klausimais. Mokyklinio amžiaus vaikai lavina meistriškumą – jausmą, kad jie yra protingi ir produktyvūs žmonės. Paauglystės laikotarpiu sprendžiama krizė – tapatumas – vaidmenų sumaištis. Stadijos uždavinys – visas iki šiol sukauptas žinias apie save integruoti į asmeninį identiškumą, suprasti, kas esi. Paauglys gilina savivoką, mėgindamas vaidmenis, paskui suderindamas juos ir taip siekdamas individualios tapatybės.

Tapatybę (identiškumą) reikėtų traktuoti kaip subjektyviai suvokiamą savo paties asmenybę, jungiančią šeimos istoriją, tautines šaknis, pasaulėžiūrą ir norą būti tuo, kuo gali būti pagal savo prigimtį. Pirmasis šia sąvoką ir aprašė E.Erikson. Jo požiūriu, tapatumo jausmo formavimasis –

tai vienas iš Ego raidos kertinių akmenų ( Erikson, 1982). Individo buvimas pačiu savimi bei tęstinumas užtikrina ego sintezę.

J. E. Marcia ( 1980, 1993 ), remdamasi E. Erikson teorija bei terminologija, tapatumą apibūdina trimis aspektais: struktūriniu, elgesio ir fenomenologiniu. J. E. Marcia tapatumą aiškina kaip Aš – struktūrą, kaip poreikių, skatulių, gebėjimų, įsitikinimų bei savo paties istorijos vidinę, dinaminę organizaciją. Juo labiau ši struktūra išvystyta, tuo geriau individas suvokia savo unikalumą ir panašumą į kitus, savo paties stiprybes ir silpnybes. Juo ši struktūra menkiau išvystyta, tuo sunkiau žmogus suvokia, kuo jis skiriasi nuo kitų, ir tuo labiau priklauso nuo išorinių savęs vertinimo šaltinių. Tapatumo struktūra yra dinamiška, ji pamažu keičiasi, vieni elementai prisideda, o kitų atsisakoma.

Pati struktūra negali būti matoma, todėl J. E. Marcia kalba apie elgesio aspektą, apimantį galimus stebėti tapatumo formavimosi komponentus.

Tai tapatumo pagrindą sudarančios struktūros rodikliai. Šiuo požiūriu tapatumo buvimą rodo pasirinkimų įgyvendinimas. Hipotetiškai tapatumas gali būti ir nesusijęs su tikslais, o jų įgyvendinimas gali neturėti jokios tapatumo struktūros.

J. E. Marcia ( 1966, 1967, 1993 ) pamėgino E. Erikson teorinius samprotavimus apie tapatumą paversti empirinių tyrinėjimų sritimi. Jis aprašė keturias tapatumo būsenas, čia jos pateikiamos nuo žemiausios iki aukščiausios:

1. Difuzinė būsena. Individai gali jausti išgyvenantys krizę, bet gali to ir nejausti. Jie neapmąsto savo asmeninių tikslų bei vertybių, nedaro jokių tvirtų sprendimų, kad įgyvendintų savo pasirinkimus. Šioje būsenoje esantys individai ypatingai gali turėti mokymosi sunkumų (Berzonsky, 1985).

2. Išankstinio sprendimo būsena. Individai įgyvendina tam tikrus tikslus ar vertybes neapmąstydami jų asmeniškai. Pasisavinami tėvų ar kitų autoritetingų asmenų tikslai bei vertybės. Individas nori būti toks, kokį jį nori matyti aplinkiniai.

3. Moratoriumas. Šią būseną išgyvenantys individai tyrinėja alternatyvas, mėgindami rinktis kuria nors iš jų. Tai kritinis periodas, kai gyvenimas pateikia daug prieštaringų klausimų, tačiau dar nereikalauja rezultato. Moratoriumo metu individai linkę būti labiau nerimastingi bei depresiški (Kidwell, Dunham, Bacho, Pastorino, & Portes, 1995), bet demonstruojamas kūrybiškumo lygis yra aukštesnis nei kitose stadijose

(Berman, Schwartz, Kurtines, & Berman, 2000).

4. Pasiekto tapatumo būsena. Ši būsena būdinga individams, patyrusiems kritinį periodą ir po tam tikrų apmąstymų bei tyrinėjimų tvirtai apsisprendusiems. Jie turi savo pasaulėžiūrą ir yra mažiau priklausomi nuo tėvų ar kitų asmenų.

A. S. Waterman (1993) mano, kad prasidedant paauglystei individas išgyvena arba išankstinio sprendimo, arba difuzijos būseną. Tik apie 18 –

uosius metus prasideda sparčios permainos. Pagal hipotetinį A. S. Waterman tapatumo raidos modelį, iš šių dviejų pradinių būsenų tik per moratoriumo būseną galima pereiti į pasiekto tapatumo būseną. Tapatumas pasiekiamas priimant reikšmingus sprendimus ir įgyvendinat pasirinktus tikslus bei vertybes.

Pirmiesiems tapatumo tyrimams būdinga tai, kad tiriamąjį priskirdavo vienai iš keturių galimų kategorijų. Vėliau į būsenas pradėta žiūrėti lanksčiau, apibūdinant jas kaip tyrinėjimo bei pasirinkimų įgyvendinimo procesą. J.C. Coleman (1974) manymu, paauglystei būdinga ne viena krizė.

Gali būti keletas kritinių periodų, kai paauglys susiduria su alternatyvomis ir reikia įgyvendinti sprendimus. Šis požiūris aiškiai matyti H. A. Bosma tyrimuose (1985). Nedaugelis asmenų, pasak H. A. Bosma, išgyvena tik kokia nors vieną būseną. Dažnai būsena būna mišri. Pavyzdžiui, tarpasmeninių santykių srityje individas gali išgyventi moratoriumo būseną, o profesijos pasirinkimo – išankstinio sprendimo būseną. Priklausomai nuo amžiaus, lyties, išsilavinimo, paaugliams ir jaunuoliams skirtingos sritys yra nevienodai svarbios, kuri nors viena gali dominuoti.

Atliekama nemažai tyrimų, kur tapatumo būsenas bandoma apibūdinti tam tikrais asmenybės bruožais. Tyrimų rezultatai nėra vienareikšmiški, tačiau apibendrinant galima būtų pasakyti, kad brandesnių tapatumo būsenų individams būdingesnė savikontrolė, autonomiškumas, o mažiau brandžių būsenų individai turi didesnį poreikį išorinei kontrolei, pasireiškia konformizmas. Aukštesnių tapatumo būsenų individai yra labiau nepriklausomi, aktyvūs, linkę rizikuoti. Pasiekto tapatumo ir moratoriumo būsenoms būdinga savigarba (Marcia, 1993).

Lietuvoje mokinių tapatumo būsenas tyrinėjo A. Vaičiulienė (1998).

Tyrimu siekta nustatyti, ar Lietuvos paaugliai išgyvena moratoriumu vadinamą kritinį periodą, kuriam būdingas savo pačių polinkių, gebėjimų ir aplinkos teikiamų galimybių tyrinėjimas. Taip pat siekta nustatyti ryšį tarp tapatumo būsenų bei asmenybės savybių ir ypač – tarp bruožų, rodančių ego stiprumą, tuo patvirtinant tapatumo struktūros brandumą. Tyrime dalyvavo 263 Vilniaus miesto viduriniųjų bendrojo lavinimo mokyklų 11 – ųjų klasių moksleiviai, kurių amžius buvo 16 – 17 metų, 145 mergaitės ir 118

berniukų. Tyrimas atliktas L. Benniono ir G. Adamso ego tapatumo būsenos įvertinimo metodika EOMEIS-2 ( Adams, Bennion, Huh, 1989 ) bei E. Shostromo asmenybės saviraiškos testu (POI) (Shostrom,1966). EOMEIS-2 matuoja asmenybės tapatumą 8 srityse: religiniai įsitikinimai, politinės pažiūros, profesijos pasirinkimas, gyvenimo būdas, draugystė, partnerio paieškos, lyčių vaidmenys, laisvalaikio leidimas. Pirmos 4 sritys – ideologinė sfera, o kitos – tarpasmeninių santykių sfera. Kiekvienoje iš minėtų sričių individas gali išgyventi difuzijos, išankstinio sprendimo, moratoriumo arba pasiekto tapatumo būsenas.

Gauti rezultatai parodė, kad ideologijos srityje dažniausiai (75,95%)

paauglio tapatumo raidoje pasireiškia žemiausia pagal hierarchija būsena –

difuzija. Išankstinio sprendimo ir pasiekto tapatumo būsenų dažnumas –

3,82%. Kiek dažniau pasireiškia moratoriumo būsena (16,41%). Tarpasmeninių santykių srityje tapatumo formavimosi procesas yra gerokai pažengęs.

Difuzijos būsenos dažnumas yra perpus sumažėjęs (35,11%), o moratoriumo būsenos dažnumas padidėjęs, siekia net 52,29 procentus. Išankstinis sprendimas šioje srityje beveik neaptinkamas, o pasiekto tapatumo būsena yra 3 kartus dažnesnė nei ideologijos srityje (12,21%).

Atliktas E. Shostromo asmenybės saviraiškos testas ir atlikta abiejų metodikų analizė parodė, kad yra ryšys tarp tapatumo būsenų ir saviraiškos asmenybės bruožų. Ideologijos srityje yra koreliacija tarp tapatumo ir saviraiškos vertybių skalės.

Taip pat buvo patvirtintas skirtumas tarp mokinių, išgyvenančių brandžias ir nebrandžias tapatumo būsenas. Brandesnę būseną išgyvenantys individai yra labiau orientuoti į save, autonomiški, pasižymi geresne savikontrole ir geriau sugeba atsispirti kitų nuomonei, mažiau konformistiški. Kadangi dauguma tirto amžiaus mokinių pademonstravo nebrandžias tapatumo būsenas ( difuziją ir išankstinio sprendimo būsenas), galime daryti išvada, kad jie dar nėra visiškai pasiruošę spręsti suaugusio žmogaus gyvenimo uždavinius.

Panašų tyrimą atliko ir V. Legkauskas. Atliekant tyrimą ta pačia metodika (EOMEIS-2) buvo tikimasi, kad pasiekto tapatumo ir išankstinio sprendimo priėmimo būsenoje esantys moksleiviai bus mokytojų ir bendraamžių įvertinti, kaip socialiai prisitaikę, tai yra pasiruošę spręsti suaugusio žmogaus gyvenimo uždavinius ir priimti sprendimus, o vaidmenų sumaišties ar moratoriumo būsenoje – mažiau socialiai prisitaikę. Buvo ištirta 110

dvyliktų klasių mokinių iš trijų skirtingų Kauno mokyklų. Ištirtų 64

merginų ir 46 vaikinų amžius buvo 17 – 18 metų. Pateikiant 64 klausimus buvo vertinamas pasaulėžiūros (ideologijos) ir tarpasmeninių santykių bei bendrasis tapatumas.

Nustatyta, kad moksleiviai esantys sukurto tapatumo ir moratoriumo būsenoje, mažiau patenkinti savo socialiniais santykiais. Moksleiviai esantys išankstinių sprendimų būsenoje, buvo labiausiai patenkinti šiais santykiais, o pasaulėžiūros pasirinkimus padarę ( pasiektas tapatumas )

moksleiviai buvo mažiau populiarūs tarp bendraamžių. Tarpasmeninio tapatumo difuzijos būsenoje esančių moksleivių elgesys labiau priimtinas nei pasiekto tapatumo būsenoje esančiųjų. Matyt, difuzinei būsenai būdingas konformizmas leidžia geriau prisitaikyti prie mokyklos reikalavimų, kaip beje, ir bendras savęs reiškimo būdas.

3.5 Bendraamžių įtaka

Tapatybės ieškojimai nevyksta vakuume (Hill, 1980). Paauglys socialinius ir kultūrinius standartus netiesiogiai patiria per draugus, šeimą, mokyklą ir kitas socialines grupes (Elder, 1975).

Bendraamžių grupių įtaka paauglystės metu didėja dėl keleto priežasčių. Fizinis brendimas paauglius priverčia susidurti su naujais potyriais. Išgyvenantys tą pati bendraamžiai gali suteikti konkrečią informaciją ir psichologinį palaikymą. Taip pat, daugelis paauglių yra linkę anksti nutraukti intensyvius emocinius ryšius su savo tėvais ir pagalbos bei patarimų kreiptis į bendraamžius. Jie tarsi susikurią atskirą rengimosi stilių ir kalbėjimo manieras, kurios pabrėžia jų skirtumus nuo suaugusių. Galiausiai, bendraamžių rate galima išbandyti įvairius vaidmenis. Tėvai, kurie pažįsta savo vaikus ilgą laiko tarpą, gali ignoruoti ar netgi nuteisti paauglio bandymus pastangas atrodyti ar elgtis kitaip.

Bendraamžių įtaka yra specifinis socialinės įtakos atvejis, dėl kurios dažniausiai pasireiškia konformizmas tam tikro pobūdžio veiklai ar mąstymui. Konformizmas – tai individo elgesio ar požiūrių pakeitimas, norint pritapti prie kitų grupės narių (Gale Encyclopedia of Childhood and

Adolescence ). Konformizmo sąvoka apibūdina elgesio prisitaikymą, kuris atsiranda dėl neišreikšto grupės spaudimo. Konformizmas skiriasi nuo nuolaidumo, kuris yra kaip akivaizdaus grupės spaudimo pasekmė. Individas prisitaiko prie grupės elgesio norėdamas pritapti prie socialinės grupės normų. Daugelių atvejų, konformizmas grupėje yra visiškai natūralus dalykas. Individas net nesuvokia tai darantis, kol kas nors į tai neatkreipia jo dėmesio ar nepažaidžia socialinių normų.

Sherif eksperimentai (1930) parodė, kad svarbi sąlyga konformizmui pasireikšti yra neapibrėžtumas. Konformizmo pasireiškimo lygis buvo daug didesnis, kai tyrimo metu tiriamiesiems buvo pateikti klausimai neturintys konkrečių teisingų atsakymų.

Asch (1950) eksperimentai atskleidė kitus faktorius –

pastebimas vieningumas ir daugumos dydis – kurie įtakoja konformizmą, net kai neapibrėžtumas nėra problema. Grupės vieningumas yra be galo svarus faktorius priverčiantis individą paklusti grupės normoms. Individai yra labiau linkę išsiskirti iš grupės, kai yra dar bent vienas asmuo sutinkantis su jų nesutikimu su grupės normomis.

Individualūs skirtumai taip pat lemia konformizmo pasireiškimo laipsnį. Nors situacijos neapibrėžtumas ir grupės vieningumas yra galingi veiksniai konformizmo pasireiškimui, jie nėra vieninteliai. Asmenybės savybės bei individo padėtis grupėje tai pat turi įtakos. Individai turintys žemą statusą grupėje ar nesusipažinę su situacija yra labiau linkę pritarti grupės požiūriui. Taigi naujas mokinys klasėje ar naujokas tam tikroje socialinėje grupėje yra labiau linkę pasiduoti grupės spaudimui.

Asmenybės savybės, tokios kaip noras būti mėgstamu ar visada teisiu, taip pat atlieka tam tikrą vaidmenį.

Konformizmas gali pasireikšti bent trimis būdais: elgesio – „ėjimo su grupe“ tendencija, kai elgiamasi taip, kaip yra priimtina daugumai;

požiūrio – tai savo požiūrių, įsitikinimų atsisakymas ar pakeitimas, dėl kitų spaudimo ( požiūrio konformizmas gali peraugti į elgesio ); ir asmenybės savybių – tai tam tikrų individo asmenybės savybių pasikeitimas dėl požiūrio ir elgesio konformizmo (The Penguin Dictionary of Psychology,

2001).

Bendraamžių įtaka paaugliams nėra stebinantis dalykas, atsižvelgiant į tai, kad jie vis daugiau laiko praleidžia ne šeimyninėje aplinkoje (Csikszentmihalyi & Larson, 1984).

Bendraamžių įtakos tyrimai parodė, kad bendraamžiai įtakoja daugelį paauglių veiklos sričių: mokymosi veiklą ir aspiracijas (Coleman, 1961;

Duncan, Hailer, & Portes, 1968; Hallinan & Williams, 1990), seksualines pozicijas ir poelgius (Mirande, 1968; Shah & Zelnick, 1981), nusikalstamumą

(Aseltine, 1995; Warr & Stafford, 1991), o taip pat nikotino, alkoholio ir narkotinių medžiagų vartojimą (Kandel & Andrews, 1987; Stacy, Sussman,

Dent, Burton, & Flay, 1992).

E. Martišauskienės atlikti tyrimai su 216 Vilniaus bendrojo lavinimo mokyklų ir gimnazijų mokiniais parodė, kad šie labiausiai išgyvena dėl aplinkinių žmonių nuomonės. Ji reikšminga net 87% gimnazijos moksleivių ir 69% bendrojo lavinimo vidurinės mokyklos paauglių. Abiejų mokyklų paaugliams svarbi draugų nuomonė. Apie 65% jų nerimauja dėl to, ką apie juos kalba bendraamžiai, bijo kvailai pasirodyti.

4. Vyresniųjų klasių mokinių asmenybės savybių vaidmuo priimant sprendimus

Apžvelgta literatūra leidžia daryti išvadą, kad dauguma vyresniųjų klasių mokinių, dar nėra galutinai pasiruošę savarankiškai priimti sprendimus. Visų pirma todėl, kad dauguma jų tėra pradinėse tapatumo vystymosi stadijose, kuriom ypač būdingas konformizmas, nepasitikėjimas savimi. Ideologijos srityje dažniausiai (75,95%) paauglio tapatumo raidoje pasireiškia žemiausia pagal hierarchija būsena – difuzija ( A.

Vaičiulienė,1998). Kadangi šiai būsenai būdinga tai, kad individas nedaro jokių tvirtų sprendimų vienas, galima daryti išvadą, kad mokiniams bus be galo sunku priimti sprendimus susijusius su profesijos pasirinkimu ar gyvenimo būdu.

O tai, kad pasiekę sukurto tapatumo būseną mokiniai yra blogiau prisitaikę mokykloje, mažiau populiarūs tarp bendraamžių, gali reikšti, kad mokiniai nėra motyvuoti siekti visiško identiteto susiformavimo. Jie labiau linkę susilieti su grupe ir vadovautis grupės vertybėmis bei nuostatomis. Visi aprašyti Lietuvoje atlikti tyrimai rodo tai, kad daugumai vyresniųjų klasių mokinių vis dar labai rūpi bendraamžių nuomonė. Todėl ir priimant sprendimus paauglys pirmiau kreipsis į savo draugus pagalbos, nei bandys pats surasti jam tinkamą atsakymą.

Kaip buvo minėta anksčiau, asmeninių savybių ( vertybių, poreikių, interesų, moralumo lygio ir pan. ) vaidmuo darant sprendimus yra gana didelis. Kalbant apie paauglius galima sakyti, kad jų apsisprendimas priklauso nuo tokių asmenybės savybių kaip autonomiškumo lygio, konformizmo lygio, orientacijos į save, savęs vertinimo. Kadangi esantiems moratoriumo būsenoje mokiniams būdingas didesnis depresiškumas, bei nerimas, galima tikėtis, kad tai taip pat įtakos jų apsisprendimus, kaip pažemintas emocinis fonas. Kaip buvo minėta anksčiau, neigiamos emocijos sumažiną dėmesio ratą ir neleidžia apžvelgti visų galimų sprendimo priėmimo galimybių.

Išvados

• Spendimų priėmimo modelį sudaro veiksmų eiga (pasirinkimo galimybės ir alternatyvos), turimos žinios apie esamą padėtį, procesus ir įvykius supančioje aplinkoje (įskaitant rezultatų numatymą ir būdus jiems įgyvendinti), poreikiai, vertybės ir norai, susiję su vienų ar kitų veiksmų kombinacijos rezultatais.

• Dauguma vyresniųjų klasių mokinių susiduria su sunkumais sprendžiant problemas ir priimant sprendimus.

• Daugiau nei pusę vyresniųjų klasių mokinių dar nėra pasiekę brandesnių tapatumo raidos stadijų.

• Nuo mokinio tapatumo būsenos priklauso jo sugebėjimas priimti sprendimus. Nebrandžią būseną išgyvenantys individai yra labiau orientuoti į išorę, neautonomiški, pasižymi prastesne savikontrole ir nesugeba atsispirti kitų nuomonei, labiau konformistiški.

• Paauglystės laikotarpiu daugumai mokinių ypač didelę reikšmę turi bendraamžių nuomonė.

Literatūra:

1. Butkienė G., Kepalaitė A. Mokymasis ir asmenybės brendimas. – Vilnius,

1996. – p.17.

2.Gale Encyclopedia of Childhood & Adolescence, Gale Research, 1998.

, aplankyta 2003 11 20.

3. Hall C. S., Lindzey G. Theories of Personality. – Second edition. – New

York, 1970 – p. 29; 476.

4. Hastie R. Problems for Jugment and Decision Making // Annual Review of

Psychology, Annual, 2001.

http://www.findarticles.com/cf_0/m0961/2001_Annual/73232725/p1/article.jhtml

>, aplankyta 2003 11 21.

5. Lashbrook J. T. Fitting in: Exploring the Emotional Dimension of

Adolescent Peer Pressure // Adolescence, Winter, 2000.

, aplankyta 2003 11 20.

6. Martišauskienė E. Vyresniųjų paauglių požiūris į gyvenimą mokykloje //

Švietimo reforma ir mokytojų rengimas. IV Tarptautinė mokslinė konferencija. Pranešimai. – p.189 – 192.

7. Mellers B.A., Schwartz A., Cooke A.D.J. Judgment and decision making //

Annual Review of Psychology, Annual, 1998.

, aplankyta 2003 11 21.

8. Myers D.G. Psichologija. – Kaunas : Aušra, 1999. – p. 111 – 117.

9. Pedagogų profesinės raidos centras,

, aplankyta 2003 10

30.

10. Pikūnas J., Palujanskienė A. Asmenybės vystymasis : Kelias į savęs atradimą. – Kaunas : Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centras, 2001. – p. 92 – 94.

11. Psichologija studentui: vadovėlis. – Kaunas: Technologija, 2000. –

p.12.

12. Psychology / Roediger III H. L., Capaldi E. D., Paris S. G., Polivy J.

– Third edition. – Harper Collins Publishers Inc, New York, 1991. – p. 364.

13. Reber A. S., Reber E. The Pinguin Dictionary of Psichology. – Third

Edition. – London, 2001. – p. 13; 256.

14. Scarr S., Weinberg A., Levine A. Understanding Development. – New York,

1986. – p. 571.

15. Schwartz S. J., Dunham R. M. Identity Status Formulae: Generating

Continuous Measures of the Identity Statuses From Measures of Exploration and Commitment //

Adolescence, Spring, 2000.

, aplankyta 2003 11 21.

16. Šidlauskienė V. Mokėjimas priimti sprendimus – sąmoninga įtaka kaitai

// Švietimo reforma ir mokytojų rengimas. IV Tarptautinė mokslinė konferencija. Pranešimai. – p. 282 – 283.

17. Vaičiulienė A. Tapatumas ir tapatumo krizė paauglystėje //

Psichologija. – 1999,

Nr 19. – p.109 – 115.