Turinys
Įvadas………………………………………………………………….……………………………………………..3Darbo tikslai iruždaviniai…………………………………………………………………………………….. 41. Sprendimo priėmimo mechanizmas………………………………………………………………….…5 2. Asmenybėssamprata…………………………………………………………..…………………………….6 2.1.Asmenybės apibrėžimas. Pagrindinėssąvokos…………………………………………..6 2.2. Asmenybės vystymosi stadijos pagal E.Erikson……………………………………..93.Paauglystė……………………………………………………………………………………………………….10 3.1. Pagrindinės paauglystės amžiaus tarpsnioproblemos……………………………….10 3.2. Pažintinė ir moralumoraida……………………………………………………………..…..11 3.3. Socialinė raida. Tapatumokrizė…………………………………………………………….12 3.5. Bendraamžiųįtaka……………………………………………………………..………………..154. Vyresniųjų klasių mokinių asmenybės savybių vaidmuo priimantsprendimus…………17Išvados……………………………………………………………………………………………………………….18Literatūrossąrašas………………………………………………………………………………………………..19
Įvadas Lietuvos Respublikos Švietimo įstatymas švietimo sistemai keliauždavinį “sudaryti sąlygas individualybei plėtoti”. Lietuvos švietimoreforma nuo pat pradžios skiria dėmesį vaiko individualybei, siekiasudaryti sąlygas vaiko saviraiškai, pasirinkimo ieškojimams. Švietimokoncepcija įvardija trejopą ugdymo diferencijavimo paskirtį: padėtiformuotis vaiko struktūrizuotam mąstymui, mokant atskirų mokomųjų dalykų(dalykinis mokymas), sudaryti galimybę mokiniui rinktis pagal interesus irpolinkius (profiliuotas mokymas), sudaryti sąlygas vaikui mokytis pagalgabumus ir sugebėjimus (individualizuotas mokymas). Profilinis mokymastampa vienu svarbiausių švietimo reformos darbų. Tai turėtų padėtimokiniams apsispręsti pasirinkti norimą profilį ar pakraipą. Baigędešimtmetę mokyklą ir atsižvelgdami į savo sugebėjimus ir norus, mokiniaigali rinktis – toliau mokytis gimnazijose, profiliuotose ar profesinėsemokyklose. Profilinio mokymo įvedimas Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklų 11– 12 klasėse sudaro sąlygas visiems moksleiviams įgyti kryptingesnių irgilesnių žinių, efektyviau ugdytis bendruosius bei specialiuosiusgebėjimus, tikslingai orientuotis į tolesnių studijų bei profesinės veikloskryptį. Profilinio mokymo tikslas – geriau tenkinti besimokančiųjųporeikius, mažinti mokymosi krūvį, sudaryti galimybes moksleiviams rinktisprofilį, pakraipą, o juose – mokomuosius dalykus ir jų kursus, kurių reikėsbūsimai mokymosi ir profesinei veiklai. Bet tuo pačiu iškyla klausimas arvisi moksleiviai yra pasirengę priimti tokį sprendimą. Moksleiviui, baigiančiam dešimtąją klasę, pasirinkti vienąprofilį nėra lengva dėl kelių priežasčių. Pirma, dar ne visi moksleiviaigerai žino, ką ketina veikti baigę vidurinę mokyklą, kokią aukštąją araukštesniąją mokymo įstaigą pasirinks. Antra, profilių ir pakraipų pasiūlakol kas yra ribota dažniausiai dėl mokyklos galimybių: materialinės-techninės bazės, atskirų dalykų pedagogų stokos, organizacinių problemų artiesiog nepasirengimo greitam persitvarkymui. Trečia, moksleiviai ne visadagerai pažįsta save, individualias psichines ir asmenybės savybes. Ketvirta,norai ne visada sutampa su galimybėmis, tiek subjektyviomis (gebėjimai,sveikata), tiek su objektyviomis (socialinės sąlygos) (L. Paurienė, 2000). Darbe bus bandoma išanalizuoti vyresniųjų klasių mokiniųasmenybės savybių vaidmenį priimant sprendimus. Didelis dėmesys busskiriamas paauglystės periodo problemoms, nes būtent šį amžiaus tarpsnįatstovauja 10 – 11 klasėje esantys mokiniai. Bus bandoma bendrai pažvelgtiį spendimo priėmimo mechanizmą, daugiau neliečiant profiliuoto mokymosiproblemos. Kadangi kalbama apie asmenybės savybių vaidmenį, darbe bandomatrumpai apžvelgti asmenybės sampratą ir pagrindines asmenybės teorijas.Gali iškilti klausimas, ar galima 15 – 17 metų paauglį laikyti asmenybe.Daugelis autorių brandžia asmenybe laiko individą su galutinaisusiformavusiu tam tikrų savybių rinkiniu, vertybių sistema. Tačiau šiuoatveju omeny turima ne brandi, bet besiformuojanti asmenybė, kur taip patstebimi raidos dėsningumai bei tam tikros individualios savybės. Plačiaubus aptariama tapatumo formavimosi krizė, nes priklausomai nuo to, kokiojetapatumo formavimosi stadijoje yra asmuo priklauso ir jo gebėjimassavarankiškai priimti sprendimus, konformizmo lygis bei kitos asmenybėssavybės.
Darbo tikslasIšanalizuoti vyresniųjų klasių mokinių asmenybės savybių vaidmenį priimantsprendimus.
Uždaviniai • Aptarti sprendimų priėmimo mechanizmą. • Trumpai aptarti asmenybės samprata, jos vystymosi tarpsnius. • Paauglystės periodas ir šiam amžiaus tarpsniui būdingiausios problemos. – Socialinė raida ir tapatumo krizė paauglystėje. – Aptarti konformizmo problemą ir bendraamžių įtaką paauglystės amžiuje. • Apžvelgti mokinių asmenybės savybių sąsają su sprendimų priėmimu.
1. Sprendimo priėmimo mechanizmai Sprendimo priėmimas – tai bendra sąvoka apimanti: a) pasirinkimoprocesą; b) daugelį teorijų ir tyrinėjimų bandančių išsiaiškinti, kaipindividas pasirenka iš kelių alternatyvų. Pagrindinis dėmesys skiriamastam, kaip asmuo priima sprendimus (The Penguin Dictionary of Psychology,
2001). Tyrimų susijusių su sprendimų priėmimu tikslas yra išanalizuoti, kaipindividas suderina poreikius (norus, asmenines vertybes, uždavinius,interesus, tikslus) ir patirtį (lūkesčius, turimas žinias, priemones)renkantis veiksmų eigą (R. Hastie, 2001). Abstraktų spendimų priėmimomodelį sudaro trys komponentai: a) veiksmų eiga (pasirinkimo galimybės iralternatyvos); b) turimos žinios apie esamą padėtį, procesus ir įvykiussupančioje aplinkoje (įskaitant rezultatų numatymą ir būdus jiemsįgyvendinti); c) poreikiai, vertybės ir norai, susiję su vienų ar kitųveiksmų kombinacijos rezultatais. Geram sprendimui būtina parinktiefektyvius būdus, kurie yra prieinami esamomis aplinkybėmis ir įgyvendinaindivido tikslus. Apsisprendimui įtakos turi ir asmeninės individo savybės, tokios kaippolinkis rizikuoti, pasitikėjimas savimi ir panašiai, emocijos (Landman1993, Parducci 1995, Roese & Olson 1995). Kalbant apie emocijas, ne tikemocijos įtakoja apsisprendimą, bet ir apsisprendimo duoti rezultataiįtakoja emocijas. Isen (1993) teigia, kad išgyvendami teigiamas emocijasindividai kūrybiškiau sprendžia problemas ir lengviau priima informaciją.Tuo tarpu, neigiamos emocijos susiaurina dėmesio ratą ir neleidžiaįžvelgti daugiau problemos sprendimo alternatyvų (Fiedler 1988). Priimantsprendimus įtakos turi ir aplinkos faktoriai, stimulai bei asmeninėpatirtis. R. M. Pirillo (1987) išskiria du lygiagrečius metodus susijusius susprendimais: sprendimo priėmimo ir problemos sprendimo, turinčius atskirasmetodikas. Jie sprendimo ieškojimo procese abu yra labai svarbūs ir sekavienas paskui kitą. Sprendimo priėmimo situacijoje asmuo priima sprendimą norėdamasveikti, galbūt kažką keisti. Problemos sprendimo situacijoje asmenį priimtisprendimą verčia tam tikros aplinkybės, kurios nekontroliuojamos ir nuo jonepriklauso. V. Šidlauskienės atliko tyrimą, kurio objektas buvo moksleiviųgebėjimas priimti sprendimus. Buvo ištirta 162 merginos ir vaikinai,besimokantys Biržų miesto „Aušros“ bendrojo lavinimo mokyklos XI – XIIklasėje (maždaug 17 – 18 metų). Gauti rezultatai parodė, kad 57 – 60%moksleivių dažnai kyla problemų, kurias spręsti privalo patys, 39%pareiškė, kad jiems sunku priimti sprendimą, kad nepasitiki savo jėgomis irbijo atsakomybės. Savo sprendimais patenkinti buvo tik 8 – 10% mokinių. 21– 23% priimant sprendimą visada klausė kitų patarimo ir net 40% laukė kitųpalaikymo. Išaiškėjo 6 – 9 % nepasitikinčių, labai savikritiškų mokinių,kuriems sprendimo priėmimas labai sunkus ir atsakingas, todėl jieabsoliučiai pasitiki kitų nuomone. Apie 78% mokinių pasižymėjo vidutiniusavarankiškumu ir tik 13% mokinių buvo tikrai savimi pasitikintys irnebijantys, siekiantys spręsti savo problemas ir besistengiantys rastiišeitį iš susidariusios situacijos. Kyla klausimas, dėl kokių priežasčių jaunuoliams taip sunkuapsispręsti, kokios asmenybės savybės veikia sprendimo priėmimo mechanizmą.2.Asmenybės samprata Kadangi toliau bus kalbama apie asmenybės savybes, svarbu trumpaiaptarti asmenybės sampratą, bei jos vystymosi tarpsnius.
2.1.Asmenybės apibrėžimas. Pagrindinės sąvokos. Žodis „asmenybė“ anglų kalboje yra kilęs iš lotyniško žodžio„persona“. Šis žodis reiškė kaukes, kurias dėdavo aktoriai SenovėsGraikijoje teatrinių pasirodymų metu. Nuo tada iki dabar terminas asmenybėyra vartojamas daugelio žmonių įvairiose gyvenimo situacijose. G. Allport(1937), pripažintas vienas iš žymesnių asmenybės teoretikų, surado šimtustermino „asmenybė“ arba jo sinonimų panaudojimo atvejų literatūroje, mene,teisėje, filosofijoje ir psichologijoje, jau nekalbant apie kasdienįgyvenimą, kur į termino „asmenybė“ reikšmę dažniau įtraukiamas „išorinissocialinis įvaizdis“, neatitinkantis psichologų naudojamos terminoreikšmės. Nepaisant to, kad psichologai bando atsiriboti nuo neprofesionaliųpožiūrių į asmenybę, iki šiol nėra sukurto vieningo „asmenybės“ apibrėžimo.Kiekvienas autorius turi savo požiūrį į asmenybę ir dažniausiai pateikiaskirtingą nuo kitų apibrėžimą. Yra naudinga paminėti ir kitas sąvokas kalbant apie asmenybę.Individas – tai atskira būtybė, atskirta nuo kitų būtybių laiko ir erdvėsatžvilgiu, iš kitų išsiskirianti kokybinėmis struktūros ir elgesioypatybėmis. Tai savitas įgimtų ir įgytų ypatybių derinys. Protingasindividas – asmuo, metafiziniu požiūriu – žmogiškosios būtybės pagrindas,visų galių nešėjas. Asmuo visada yra tapatus sau. Asmuo savo asmenybęsuvokia kaip savąjį Aš. Tai žmogaus savęs vertinimas, savigarba, siekimai,
savęs įsivaizdavimas dabar ir ateityje. Asmuo, lygindamas savo mintis beivaizdinius apie save su tikrosiomis savo gyvenimo aplinkybėmis, remdamasissavo patirtimi, keičia savo elgesį. Tai bendra psichologinė pažiūra įasmenybę. Dabar psichologijoje turbūt dažniausiai vartojamas G.Allport asmenybėsapibrėžimas: asmenybė yra dinaminė organizacija psichofizinių žmogausorganizmo sistemų, kurios lemia mintis, jausmus, savitą elgesį ir rodožmogaus santykį su tikrove. Šiuo metu asmenybės psichologijoje nėra galutinai priimto požiūrioapie tai, koks požiūris į asmenybę yra geriausias, ją tyrinėjant ir bandantpaaiškinti žmogaus elgesį. Egzistuoja daug alternatyvių skirtingų autoriųteorijų, kurie pateikdavo savo požiūrį į tą patį fenomeną – asmenybę.Kiekviena asmenybės teorija, tai rūpestingai patikrinti teiginiai irhipotezės apie tai, kas žmonės iš tikrųjų yra, kaip jie elgiasi ir kodėljie elgiasi būtent taip. Kai kurie autoriai ( Hall, Lindzey, 2000 )suskaičiavo dažniausiai minimus vadovėliuose autorius ir padarė išvadą, jogpopuliariausiomis išlieka pagrindinės trys grupės teorijų –psichoanalitinės, biheivioristinės – kognityvinės , humanistinės. Vientisą ir išsamiausią žmogaus asmenybės teoriją – psichoanalizėsteoriją – XXa. pradžioje sukūrė S.Freud, o ją išvystė C.G.Jung, A.Adler,K.Horney, H.S.Sullivan ir E.Fromm. Z. Freud (1856- 1939)- austrų psichiatras ir psichologas, sukūręsindivido psichoseksualinio vystymosi teoriją, pasiūlęs laisvų asociacijųmetodą laikyti psichoanalitinės terapijos pagrindu. Psichoanalizė pagrįsta dviem pagrindinėmis hipotezėmis. Pirmosiosesmė ta, kad kiekvienas psichologinis reiškinys turi konkrečią priežastį.Froidas įrodinėjo, kad sapnų turinys, nors dažnai atrodo nieko bendro surealybe neturintis, yra sąlygojamas nesąmoningų žmogaus impulsų ir norų. Kalbos, rašymo, atminties klaidas (“ Freudian slips”) Z.Froidas laikėne atsitiktiniais nesusipratimais, o neįsisąmonintų siekių ir troškimųliudijimu. Antroji hipotezė sako, kad neįsisąmoninti procesai vaidina žymiaisvaresnį vaidmenį formuojant mąstymą ir elgesį, nei sąmoningi. Žmogusdažnai nežino tikrųjų savo siekių ir norų. Tęsdamas tyrimus, Freud sukūrė struktūrinį žmogaus psichinio gyvenimoorganizacijos modelį. Jis išskyrė tris pagrindines dalis: Id, Ego, irSuperego. Id- žmogiškų troškimų šaltinis. Tai seksualiniai ir agresyviejitroškimai, besivadovaujantys pasitenkinimu ir norų įgyvendinimu nedelsiant. Ego – sąmonė, reguliuojanti pirmojo ir trečiojo psichikos lygiųkonfliktą, kontroliuojanti id ir superego. Ji paklūsta realybės dėsniams irieško galimybės patenkinti poreikius ir norus atsižvelgdama į išoriniusfaktorius. Superego- auklėjimo, socialinių normų suformuotas psichikos lygis(sąžinė), padedantis sąmonei tramdyti ir valdyti pasąmonės potraukius.Superego formuojasi tėvų, kuriuos vaikas stebi, moralės pavyzdžiu. Kai susidaro išorinis pavojus žmogaus psichinei būsenai (nerimas,stresas), ego stengiasi sumažinti pavojų ieškodamas realaus, sąmoningoproblemos sprendimo arba iškreipdamas situaciją. Toks reiškinys žinomaskaip apsauginių mechanizmų veikimas. Pagrindiniai apsauginiaimechanizmai yra išstūmimas, perkėlimas, pakeitimas ir racionalizavimas. Carl Gustav Jung (1875- 1961) – šveicarų psichologas, filosofas. Davėpradžią gelmių psichologijos krypčiai – analitinei psichologijai. Jungpsichikos sistemoje itin didelę reikšmę teikė kolektyvinei pasąmonei,priskirdamas jai instinktus ir archetipus (ankstesnių kartų mitus,simbolius ir vaizdinius ). Nors C.G.Jungas pritarė daugeliui Z.Freud idėjų, tačiau jų nuomonėsišsiskyrė principiniuose nesutarimuose. Jung manė, kad elgesį lemia tiekžmogaus norai, tikslai, tiek gyvenimo istorija. Jei Freud tvirtino, kadžmogus gyvena tik norais, tai Jungas manė, kad žmogus gyvena ir norais, irtikslais. Harry Stack Sullivan (1892- 1949)- amerikiečių psichologas.Sukūrė asmeninių santykių koncepciją. Asmenybę traktavo kaip žmogauspersonifikacijų visumą. Jis tyrinėjo žmonių santykius ir priėjo išvadą, kadasmenybė – tai tiesioginis tarpasmeninių santykių atspindys. Erich Fromm (1900- 1980)- vokiečių ir JAV filosofas, sociologaspsichologas; projekto sukurti sveiką visuomenę psichoanalitinės socialinėsir individualios terapijos pagrindu autorius. Jis tyrė ryšius tarppsichinių procesų ir socialinių žmogaus gyvenimo sąlygų. Šie psichologai taip pat pripažino socialinių aspektų svarbąasmenybės teorijoje. Jie padarė svarbų įnašą į žmogaus, ne tik kaipbiologinės, bet ir kaip į socialinės būtybės, sampratą. Ryškiausi biheviorizmo krypties atstovai, J. Watson (1878 – 1958) irE. Thorndike (1874 – 1949), iškėlė idėją, jog psichologija, siekdama būtimoksline, turi tyrinėti elgesį, kuris gali būti objektyviai stebimas. Patselgesys buvo suprantamas kaip organizmo reakcijų į aplinkos stimulusvisuma. Vidinė psichinė realybė negali būti objektyviai stebima ir tiriama.Psichikos apraiškos, pagal bihevioristus, turi būti stebimos elgsenoje.Buvo teigiama, kad elgesys yra sąlygotas patyrimo ir yra tiesioginis jorezultatas. Taigi žinant patyrimą, galima lengvai prognozuoti elgesį. Humanistinės krypties atstovai teigė, kad asmuo yra pats atsakingas užsavo gyvenimą, už tai kuo yra ir kuo gali būti. Žmogus yra laisvas būtituo, kuo nori. Humanistai pripažino asmenybės vidinės prigimties gerumą.Jie manė, kad žmogus gali save realizuoti, siekti tobulybės, jis visadaieško tikrosios gyvenimo prasmės. Pati žmogaus prigimtis, anot jų, stumiažmogų pastovia augimo kryptimi. Asmenybė nagrinėjama, kaip viena nedaloma visuma – holistinėorientacija. Dar vienas humanistinių asmenybės teorijų principas –fenomenologinė analizė. Jie pripažino, kad vienintelė realybė yrasubjektyvi asmeninė realybė. Kiekvienas žmogus turi savo asmeninį pasaulį,kuriame gyvena ir psichologijos užduotis yra tyrinėti žmogiškojo pasauliofenomenus. Pagrindiniai šios krypties atstovai yra A. Maslow (1908 – 1970)ir C. Rogers (1902 – 1987). Taigi galima pastebėti, kad skirtingų autorių požiūris į asmenybėlabai skiriasi. Vis dėlto, dauguma autorių sutiko su tuo, kad asmenybėsformavimuisi, be biologinių faktorių, didelę įtaką daro ir socialinėaplinka. Toliau bus dažniausiai minima E. Erikson asmenybės teorija. E.Eriksonlaikomas sociokultūrinės psichoanalizės atstovu. Jis kaip ir Horney, laikėsave Z. Freud teorijos tęsėju ir tobulintoju. Jis pripažino tą pačiaasmenybės struktūrą – Id, Ego ir Superego – tik lemiamą vaidmenį asmenybėjeskyrė Ego, o ne Id.2.2. Asmenybės vystymosi stadijos pagal E. Erikson Kiekvienoje asmenybės teorijoje yra išskiriamos skirtingos asmenybėsvystymosi stadijos. Erikson labai išsamiai suformavo asmenybės vystymąsipagal gyvenimo etapus. Knygoje “Vaikystė ir visuomenė” E. Erikson paskelbė 15 metų klinikiniųstebėjimų išvadas, kurios gerokai papildė ego teoriją. Be Freud aprašytųseksualinio brendimo fazių (oralinė, analinė, falinė, genitalinė, Edipo,pubertetinė), yra ir psichosocialinės, kurių metu individas turi susidarytipagrindines orientacijas į save kaip į socialinio pasaulio detalytę. PagalErikson, vaikystė nėra žmogaus vystymosi pamatas. Asmenybė vystosi visągyvenimą. Kiekviena fazė turi ir teigiamų ir neigiamų komponentų. Eriksonpabrėžė visuomenės įtakos svarbą asmenybės vystymuisi. Kiekviename gyvenimotarpsnyje žmogus pergyvena krizę, nuo to priklauso jo tolimesnisvystymasis.
E. Erikson psichosocialinės raidos stadijos Amžius, kai vyksta krizė Krizės, kuriasreikia įveikti KūdikystėPasitikėjimas ar nepasitikėjimas Ankstyvoji vaikystė Savarankiškumasar gėda ir abejonės Vidurinioji vaikystė Iniciatyvumas arkaltės jausmas Pradinės mokyklos amžius Sugebėjimas atlikti armenkavertiškumas PaauglystėTapatumas ar vaidmenų sumaištis Ankstyvoji branda Artumas arvienuma BrandaAtsinaujinimas ar sąstingis Senatvė Pilnatvėar neviltis
Plačiau asmenybės formavimosi tarpsniai nagrinėjami nebus. Pagrindinisdėmesys bus skiriamas paauglystės laikotarpiui, nes vyresniųjų klasiųmokiniai atstovauja būtent šį tarpsnį.
3. Paauglystė
3.1. Pagrindinės paauglystės amžiaus tarpsnio problemos Paauglystė – tai gyvenimo tarpsnis tarp vaikystės ir suaugusiųjųamžiaus. Ji trunka nuo lytinio brendimo pradžios iki fizinio irpsichologinio subrendimo. Bet reikėtų paminėti, kad paauglystės apibrėžimasnėra labai tikslus, nes lytinis brendimas, kaip ir psichologinė brandareiškiasi skirtingai ir sunku tiksliai apibrėžti ribas. Tai pereinamasisamžius. Paauglystės laikotarpiu asmeniui tenka spęsti daug reikšmingų,ateitį lemiančių uždavinių. Anot G. Stanley Hallo (1904), pirmojoamerikiečių psichologo, aprašiusio paauglystę, įtampa tarp biologinėsbrandos ir socialinės priklausomybės sukuria „audrų ir sunkumų“ laikotarpį.Daugelis žmonių, vyresnių kaip 30 metų, nenorėtų susigražinti paauglystės,to laiko, kai buvo būtinas socialinis bendraamžių pripažinimas, kai
gyvenimo samprata nuolat keitėsi, o atitolimas nuo tėvų buvo didžiausias (Macfarlane, 1964). Vaikystėje asmuo paprastai suvokia save tokį, koks jis yra, svajojaapie ateitį be specifinių apribojimų. Apie savo bruožus ir sugebėjimusvaikas sprendžia iš suaugusiųjų ir bendraamžių nuomonės apie jį. Kaipaauglys susiduria su aplinkos reikalavimais, jis ar ji dažnai pajunta savogalimybių ribą – neatitikimą nei su asmeniniais troškimais, nei su kitųlūkesčiais. Paauglystė yra kritinis individo gyvenimo periodas, kai vykstastruktūrinės permainos kognityvinėje, moralės sferose, taip pat iš esmėspaliečiama ir psichosocialinė sfera. Paauglystė prasideda sparčiu augimu ir lytiniu subrendimu. Hormonųantplūdis sukelia sparčios raidos laikotarpį, kuris mergaitėms prasidedaapie 11-uosius metus, berniukams – apie 13-uosius. Fiziologinė raida galiturėti žymių pasekmių paauglių savęs suvokimui, savęs vertinimui,pasitikėjimui savimi ir socialiniams santykiams (Peterson, 1985). Šiuogyvenimo tarpsniu taip pat plėtojasi individo mąstymo gebėjimai, tobulėjasocialinis supratingumas ir moraliniai sprendimai.3.2. Pažintinė ir moralumo raida Kaip ir fizinė, taip ir pažintinė branda išryškėja savo laiku.Ankstyvoje paauglystėje mąstymas dar yra egocentriškas. Dažnai paaugliaigalvoja, kad jų asmeninis pažinimas yra unikalus ir kad niekas negalisuprasti, kaip jie jaučiasi ir ką išgyvena. Galiausiai dauguma jaunuoliųpasiekia tą intelekto ribą, kuria J.Piaget vadino formaliosiomisoperacijomis. Jie jau geba mąstyti abstrakčiai, logiškai, gali darytihipotezes ir išvadas. Svarbiausia šio laikotarpio naujovė – gebėjimasmąstyti remiantis žodžiais suformuluotomis hipotezėmis, o ne konkrečiaisobjektais ar veiksmais su jais (J.Piaget, 1972). J. Piaget manė, kad vaikų moraliniai sprendimai atitinka jųpažintinę raidą. Tuo remdamasis, Lawrence Kohlberg (1981, 1984) pamėginonustatyti moralinio mąstymo brandos stadijas, tirdamas moralinį mąstymą, L.Kohlberg vaikams, paaugliams ir suaugusiems pateikė pasakojimus, kuriųveikėjai susiduria su moralinėmis dilemomis. L. Kohlberg manė, kad, tobulėdami intelektualiai, mes pereiname šešiasmoralinio mąstymo pakopas, judėdami nuo paprasto ir konkretausabstraktesnio mąstymo link. Jis tas šešias pakopas sugrupavo į trispagrindinius lygius: priešsutartinį, sutartinį ir posutartinį. Ankstyvoje paauglystėje moralė paprastai pasiekia antrąjį lygį, kaiįstatymų ir socialinių taisyklių laikomasi vien todėl, kad taip reikalaujaįstatymai ir taisyklės. Paauglys įsitikinęs, kad žmonės turėtų gyventipagal šeimos ir bendruomenės lūkesčius bei elgtis „gerai“. Galėdami suvoktikito žmogaus požiūrį, paaugliai pritaria socialiai priimtiniems arbaneprieštaraujantiems socialinei tvarkai poelgiams. Kai susiformuoja abstraktus mąstymas formaliosiomis operacijomis,pereinama į trečiąjį lygį. Tai moralinė stadija, kai tvirtinama apie žmoniųteises, dėl kurių visuotinai susitarta arba remiasi tuo, ką kiekvienaslaiko asmeniniais estetiniais principais. Teisingumo principai, kurienustatomi pagal sąžinę, verčia asmenį priimti sprendimus, vienodaiatsižvelgiant į save ir kitus. Taigi moralumo išsivystymo lygis taip patturi įtakos spendimų priėmimui.
3.4. Socialinė raida. Tapatumo krizė. Teoretikas Erik Erikson (1963) teigė, kad kiekviena gyvenimo stadijaturi savo „psichosocialinę“ užduotį. Maži vaikai susiduria su pasitikėjimo,vėliau autonomijos, dar vėliau – iniciatyvos klausimais. Mokyklinio amžiausvaikai lavina meistriškumą – jausmą, kad jie yra protingi ir produktyvūsžmonės. Paauglystės laikotarpiu sprendžiama krizė – tapatumas – vaidmenųsumaištis. Stadijos uždavinys – visas iki šiol sukauptas žinias apie saveintegruoti į asmeninį identiškumą, suprasti, kas esi. Paauglys gilinasavivoką, mėgindamas vaidmenis, paskui suderindamas juos ir taip siekdamasindividualios tapatybės. Tapatybę (identiškumą) reikėtų traktuoti kaip subjektyviai suvokiamąsavo paties asmenybę, jungiančią šeimos istoriją, tautines šaknis,pasaulėžiūrą ir norą būti tuo, kuo gali būti pagal savo prigimtį. Pirmasisšia sąvoką ir aprašė E.Erikson. Jo požiūriu, tapatumo jausmo formavimasis –tai vienas iš Ego raidos kertinių akmenų ( Erikson, 1982). Individo buvimaspačiu savimi bei tęstinumas užtikrina ego sintezę. J. E. Marcia ( 1980, 1993 ), remdamasi E. Erikson teorija beiterminologija, tapatumą apibūdina trimis aspektais: struktūriniu, elgesio
ir fenomenologiniu. J. E. Marcia tapatumą aiškina kaip Aš – struktūrą,kaip poreikių, skatulių, gebėjimų, įsitikinimų bei savo paties istorijosvidinę, dinaminę organizaciją. Juo labiau ši struktūra išvystyta, tuogeriau individas suvokia savo unikalumą ir panašumą į kitus, savo patiesstiprybes ir silpnybes. Juo ši struktūra menkiau išvystyta, tuo sunkiaužmogus suvokia, kuo jis skiriasi nuo kitų, ir tuo labiau priklauso nuoišorinių savęs vertinimo šaltinių. Tapatumo struktūra yra dinamiška, jipamažu keičiasi, vieni elementai prisideda, o kitų atsisakoma. Pati struktūra negali būti matoma, todėl J. E. Marcia kalba apieelgesio aspektą, apimantį galimus stebėti tapatumo formavimosi komponentus.Tai tapatumo pagrindą sudarančios struktūros rodikliai. Šiuo požiūriutapatumo buvimą rodo pasirinkimų įgyvendinimas. Hipotetiškai tapatumas galibūti ir nesusijęs su tikslais, o jų įgyvendinimas gali neturėti jokiostapatumo struktūros. J. E. Marcia ( 1966, 1967, 1993 ) pamėgino E. Erikson teoriniussamprotavimus apie tapatumą paversti empirinių tyrinėjimų sritimi. Jisaprašė keturias tapatumo būsenas, čia jos pateikiamos nuo žemiausios ikiaukščiausios: 1. Difuzinė būsena. Individai gali jausti išgyvenantys krizę, bet galito ir nejausti. Jie neapmąsto savo asmeninių tikslų bei vertybių, nedarojokių tvirtų sprendimų, kad įgyvendintų savo pasirinkimus. Šioje būsenojeesantys individai ypatingai gali turėti mokymosi sunkumų (Berzonsky, 1985). 2. Išankstinio sprendimo būsena. Individai įgyvendina tam tikrustikslus ar vertybes neapmąstydami jų asmeniškai. Pasisavinami tėvų ar kitųautoritetingų asmenų tikslai bei vertybės. Individas nori būti toks, kokįjį nori matyti aplinkiniai. 3. Moratoriumas. Šią būseną išgyvenantys individai tyrinėjaalternatyvas, mėgindami rinktis kuria nors iš jų. Tai kritinis periodas,kai gyvenimas pateikia daug prieštaringų klausimų, tačiau dar nereikalaujarezultato. Moratoriumo metu individai linkę būti labiau nerimastingi beidepresiški (Kidwell, Dunham, Bacho, Pastorino, & Portes, 1995), betdemonstruojamas kūrybiškumo lygis yra aukštesnis nei kitose stadijose(Berman, Schwartz, Kurtines, & Berman, 2000). 4. Pasiekto tapatumo būsena. Ši būsena būdinga individams, patyrusiemskritinį periodą ir po tam tikrų apmąstymų bei tyrinėjimų tvirtaiapsisprendusiems. Jie turi savo pasaulėžiūrą ir yra mažiau priklausomi nuotėvų ar kitų asmenų. A. S. Waterman (1993) mano, kad prasidedant paauglystei individasišgyvena arba išankstinio sprendimo, arba difuzijos būseną. Tik apie 18 –uosius metus prasideda sparčios permainos. Pagal hipotetinį A. S. Watermantapatumo raidos modelį, iš šių dviejų pradinių būsenų tik per moratoriumobūseną galima pereiti į pasiekto tapatumo būseną. Tapatumas pasiekiamaspriimant reikšmingus sprendimus ir įgyvendinat pasirinktus tikslus beivertybes. Pirmiesiems tapatumo tyrimams būdinga tai, kad tiriamąjį priskirdavovienai iš keturių galimų kategorijų. Vėliau į būsenas pradėta žiūrėtilanksčiau, apibūdinant jas kaip tyrinėjimo bei pasirinkimų įgyvendinimoprocesą. J.C. Coleman (1974) manymu, paauglystei būdinga ne viena krizė.Gali būti keletas kritinių periodų, kai paauglys susiduria sualternatyvomis ir reikia įgyvendinti sprendimus. Šis požiūris aiškiaimatyti H. A. Bosma tyrimuose (1985). Nedaugelis asmenų, pasak H. A. Bosma,išgyvena tik kokia nors vieną būseną. Dažnai būsena būna mišri. Pavyzdžiui,tarpasmeninių santykių srityje individas gali išgyventi moratoriumo būseną,o profesijos pasirinkimo – išankstinio sprendimo būseną. Priklausomai nuoamžiaus, lyties, išsilavinimo, paaugliams ir jaunuoliams skirtingos sritysyra nevienodai svarbios, kuri nors viena gali dominuoti. Atliekama nemažai tyrimų, kur tapatumo būsenas bandoma apibūdinti tamtikrais asmenybės bruožais. Tyrimų rezultatai nėra vienareikšmiški, tačiauapibendrinant galima būtų pasakyti, kad brandesnių tapatumo būsenųindividams būdingesnė savikontrolė, autonomiškumas, o mažiau brandžiųbūsenų individai turi didesnį poreikį išorinei kontrolei, pasireiškiakonformizmas. Aukštesnių tapatumo būsenų individai yra labiaunepriklausomi, aktyvūs, linkę rizikuoti. Pasiekto tapatumo ir moratoriumobūsenoms būdinga savigarba (Marcia, 1993). Lietuvoje mokinių tapatumo būsenas tyrinėjo A. Vaičiulienė (1998).Tyrimu siekta nustatyti, ar Lietuvos paaugliai išgyvena moratoriumuvadinamą kritinį periodą, kuriam būdingas savo pačių polinkių, gebėjimų iraplinkos teikiamų galimybių tyrinėjimas. Taip pat siekta nustatyti ryšįtarp tapatumo būsenų bei asmenybės savybių ir ypač – tarp bruožų, rodančiųego stiprumą, tuo patvirtinant tapatumo struktūros brandumą. Tyrimedalyvavo 263 Vilniaus miesto viduriniųjų bendrojo lavinimo mokyklų 11 – ųjųklasių moksleiviai, kurių amžius buvo 16 – 17 metų, 145 mergaitės ir 118berniukų. Tyrimas atliktas L. Benniono ir G. Adamso ego tapatumo būsenosįvertinimo metodika EOMEIS-2 ( Adams, Bennion, Huh, 1989 ) bei E. Shostromoasmenybės saviraiškos testu (POI) (Shostrom,1966). EOMEIS-2 matuojaasmenybės tapatumą 8 srityse: religiniai įsitikinimai, politinės pažiūros,profesijos pasirinkimas, gyvenimo būdas, draugystė, partnerio paieškos,lyčių vaidmenys, laisvalaikio leidimas. Pirmos 4 sritys – ideologinė sfera,o kitos – tarpasmeninių santykių sfera. Kiekvienoje iš minėtų sričiųindividas gali išgyventi difuzijos, išankstinio sprendimo, moratoriumo arbapasiekto tapatumo būsenas. Gauti rezultatai parodė, kad ideologijos srityje dažniausiai (75,95%)paauglio tapatumo raidoje pasireiškia žemiausia pagal hierarchija būsena –difuzija. Išankstinio sprendimo ir pasiekto tapatumo būsenų dažnumas –3,82%. Kiek dažniau pasireiškia moratoriumo būsena (16,41%). Tarpasmeniniųsantykių srityje tapatumo formavimosi procesas yra gerokai pažengęs.Difuzijos būsenos dažnumas yra perpus sumažėjęs (35,11%), o moratoriumobūsenos dažnumas padidėjęs, siekia net 52,29 procentus. Išankstinissprendimas šioje srityje beveik neaptinkamas, o pasiekto tapatumo būsenayra 3 kartus dažnesnė nei ideologijos srityje (12,21%). Atliktas E. Shostromo asmenybės saviraiškos testas ir atlikta abiejųmetodikų analizė parodė, kad yra ryšys tarp tapatumo būsenų ir saviraiškosasmenybės bruožų. Ideologijos srityje yra koreliacija tarp tapatumo irsaviraiškos vertybių skalės. Taip pat buvo patvirtintas skirtumas tarp mokinių, išgyvenančiųbrandžias ir nebrandžias tapatumo būsenas. Brandesnę būseną išgyvenantysindividai yra labiau orientuoti į save, autonomiški, pasižymi geresnesavikontrole ir geriau sugeba atsispirti kitų nuomonei, mažiaukonformistiški. Kadangi dauguma tirto amžiaus mokinių pademonstravonebrandžias tapatumo būsenas ( difuziją ir išankstinio sprendimo būsenas),galime daryti išvada, kad jie dar nėra visiškai pasiruošę spręsti suaugusiožmogaus gyvenimo uždavinius. Panašų tyrimą atliko ir V. Legkauskas. Atliekant tyrimą ta pačiametodika (EOMEIS-2) buvo tikimasi, kad pasiekto tapatumo ir išankstiniosprendimo priėmimo būsenoje esantys moksleiviai bus mokytojų ir bendraamžiųįvertinti, kaip socialiai prisitaikę, tai yra pasiruošę spręsti suaugusiožmogaus gyvenimo uždavinius ir priimti sprendimus, o vaidmenų sumaišties armoratoriumo būsenoje – mažiau socialiai prisitaikę. Buvo ištirta 110dvyliktų klasių mokinių iš trijų skirtingų Kauno mokyklų. Ištirtų 64merginų ir 46 vaikinų amžius buvo 17 – 18 metų. Pateikiant 64 klausimusbuvo vertinamas pasaulėžiūros (ideologijos) ir tarpasmeninių santykių beibendrasis tapatumas. Nustatyta, kad moksleiviai esantys sukurto tapatumo ir moratoriumobūsenoje, mažiau patenkinti savo socialiniais santykiais. Moksleiviaiesantys išankstinių sprendimų būsenoje, buvo labiausiai patenkinti šiaissantykiais, o pasaulėžiūros pasirinkimus padarę ( pasiektas tapatumas )moksleiviai buvo mažiau populiarūs tarp bendraamžių. Tarpasmeninio tapatumodifuzijos būsenoje esančių moksleivių elgesys labiau priimtinas neipasiekto tapatumo būsenoje esančiųjų. Matyt, difuzinei būsenai būdingaskonformizmas leidžia geriau prisitaikyti prie mokyklos reikalavimų, kaipbeje, ir bendras savęs reiškimo būdas.3.5. Bendraamžių įtaka Tapatybės ieškojimai nevyksta vakuume (Hill, 1980). Paauglyssocialinius ir kultūrinius standartus netiesiogiai patiria per draugus,šeimą, mokyklą ir kitas socialines grupes (Elder, 1975). Bendraamžių grupių įtaka paauglystės metu didėja dėl keletopriežasčių. Fizinis brendimas paauglius priverčia susidurti su naujaispotyriais. Išgyvenantys tą pati bendraamžiai gali suteikti konkrečiąinformaciją ir psichologinį palaikymą. Taip pat, daugelis paauglių yralinkę anksti nutraukti intensyvius emocinius ryšius su savo tėvais irpagalbos bei patarimų kreiptis į bendraamžius. Jie tarsi susikurią atskirąrengimosi stilių ir kalbėjimo manieras, kurios pabrėžia jų skirtumus nuosuaugusių. Galiausiai, bendraamžių rate galima išbandyti įvairius
vaidmenis. Tėvai, kurie pažįsta savo vaikus ilgą laiko tarpą, galiignoruoti ar netgi nuteisti paauglio bandymus pastangas atrodyti ar elgtiskitaip.Bendraamžių įtaka yra specifinis socialinės įtakos atvejis, dėl kuriosdažniausiai pasireiškia konformizmas tam tikro pobūdžio veiklai armąstymui. Konformizmas – tai individo elgesio ar požiūrių pakeitimas,norint pritapti prie kitų grupės narių (Gale Encyclopedia of Childhood andAdolescence ). Konformizmo sąvoka apibūdina elgesio prisitaikymą, kurisatsiranda dėl neišreikšto grupės spaudimo. Konformizmas skiriasi nuonuolaidumo, kuris yra kaip akivaizdaus grupės spaudimo pasekmė. Individasprisitaiko prie grupės elgesio norėdamas pritapti prie socialinės grupėsnormų. Daugelių atvejų, konformizmas grupėje yra visiškai natūralusdalykas. Individas net nesuvokia tai darantis, kol kas nors į taineatkreipia jo dėmesio ar nepažaidžia socialinių normų. Sherif eksperimentai (1930) parodė, kad svarbi sąlygakonformizmui pasireikšti yra neapibrėžtumas. Konformizmo pasireiškimo lygisbuvo daug didesnis, kai tyrimo metu tiriamiesiems buvo pateikti klausimaineturintys konkrečių teisingų atsakymų. Asch (1950) eksperimentai atskleidė kitus faktorius –pastebimas vieningumas ir daugumos dydis – kurie įtakoja konformizmą, netkai neapibrėžtumas nėra problema. Grupės vieningumas yra be galo svarusfaktorius priverčiantis individą paklusti grupės normoms. Individai yralabiau linkę išsiskirti iš grupės, kai yra dar bent vienas asmuosutinkantis su jų nesutikimu su grupės normomis. Individualūs skirtumai taip pat lemia konformizmo pasireiškimolaipsnį. Nors situacijos neapibrėžtumas ir grupės vieningumas yra galingiveiksniai konformizmo pasireiškimui, jie nėra vieninteliai. Asmenybėssavybės bei individo padėtis grupėje tai pat turi įtakos. Individaiturintys žemą statusą grupėje ar nesusipažinę su situacija yra labiau linkępritarti grupės požiūriui. Taigi naujas mokinys klasėje ar naujokas tamtikroje socialinėje grupėje yra labiau linkę pasiduoti grupės spaudimui.Asmenybės savybės, tokios kaip noras būti mėgstamu ar visada teisiu, taippat atlieka tam tikrą vaidmenį. Konformizmas gali pasireikšti bent trimis būdais: elgesio – „ėjimo sugrupe“ tendencija, kai elgiamasi taip, kaip yra priimtina daugumai;požiūrio – tai savo požiūrių, įsitikinimų atsisakymas ar pakeitimas, dėlkitų spaudimo ( požiūrio konformizmas gali peraugti į elgesio ); irasmenybės savybių – tai tam tikrų individo asmenybės savybių pasikeitimasdėl požiūrio ir elgesio konformizmo (The Penguin Dictionary of Psychology,2001). Bendraamžių įtaka paaugliams nėra stebinantis dalykas,atsižvelgiant į tai, kad jie vis daugiau laiko praleidžia ne šeimyninėjeaplinkoje (Csikszentmihalyi & Larson, 1984). Bendraamžių įtakos tyrimai parodė, kad bendraamžiai įtakoja daugelįpaauglių veiklos sričių: mokymosi veiklą ir aspiracijas (Coleman, 1961;Duncan, Hailer, & Portes, 1968; Hallinan & Williams, 1990), seksualinespozicijas ir poelgius (Mirande, 1968; Shah & Zelnick, 1981), nusikalstamumą(Aseltine, 1995; Warr & Stafford, 1991), o taip pat nikotino, alkoholio irnarkotinių medžiagų vartojimą (Kandel & Andrews, 1987; Stacy, Sussman,Dent, Burton, & Flay, 1992). E. Martišauskienės atlikti tyrimai su 216 Vilniaus bendrojolavinimo mokyklų ir gimnazijų mokiniais parodė, kad šie labiausiai išgyvenadėl aplinkinių žmonių nuomonės. Ji reikšminga net 87% gimnazijos moksleiviųir 69% bendrojo lavinimo vidurinės mokyklos paauglių. Abiejų mokyklųpaaugliams svarbi draugų nuomonė. Apie 65% jų nerimauja dėl to, ką apiejuos kalba bendraamžiai, bijo kvailai pasirodyti.4. Vyresniųjų klasių mokinių asmenybės savybių vaidmuo priimantsprendimus Apžvelgta literatūra leidžia daryti išvadą, kad dauguma vyresniųjųklasių mokinių, dar nėra galutinai pasiruošę savarankiškai priimtisprendimus. Visų pirma todėl, kad dauguma jų tėra pradinėse tapatumovystymosi stadijose, kuriom ypač būdingas konformizmas, nepasitikėjimassavimi. Ideologijos srityje dažniausiai (75,95%) paauglio tapatumo raidojepasireiškia žemiausia pagal hierarchija būsena – difuzija ( A.Vaičiulienė,1998). Kadangi šiai būsenai būdinga tai, kad individas nedarojokių tvirtų sprendimų vienas, galima daryti išvadą, kad mokiniams bus begalo sunku priimti sprendimus susijusius su profesijos pasirinkimu argyvenimo būdu. O tai, kad pasiekę sukurto tapatumo būseną mokiniai yra
blogiau prisitaikę mokykloje, mažiau populiarūs tarp bendraamžių, galireikšti, kad mokiniai nėra motyvuoti siekti visiško identitetosusiformavimo. Jie labiau linkę susilieti su grupe ir vadovautis grupėsvertybėmis bei nuostatomis. Visi aprašyti Lietuvoje atlikti tyrimai rodotai, kad daugumai vyresniųjų klasių mokinių vis dar labai rūpi bendraamžiųnuomonė. Todėl ir priimant sprendimus paauglys pirmiau kreipsis į savodraugus pagalbos, nei bandys pats surasti jam tinkamą atsakymą. Kaip buvo minėta anksčiau, asmeninių savybių ( vertybių, poreikių,interesų, moralumo lygio ir pan. ) vaidmuo darant sprendimus yra ganadidelis. Kalbant apie paauglius galima sakyti, kad jų apsisprendimaspriklauso nuo tokių asmenybės savybių kaip autonomiškumo lygio, konformizmolygio, orientacijos į save, savęs vertinimo. Kadangi esantiems moratoriumobūsenoje mokiniams būdingas didesnis depresiškumas, bei nerimas, galimatikėtis, kad tai taip pat įtakos jų apsisprendimus, kaip pažemintasemocinis fonas. Kaip buvo minėta anksčiau, neigiamos emocijos sumažinądėmesio ratą ir neleidžia apžvelgti visų galimų sprendimo priėmimogalimybių.Išvados
• Spendimų priėmimo modelį sudaro veiksmų eiga (pasirinkimo galimybės ir alternatyvos), turimos žinios apie esamą padėtį, procesus ir įvykius supančioje aplinkoje (įskaitant rezultatų numatymą ir būdus jiems įgyvendinti), poreikiai, vertybės ir norai, susiję su vienų ar kitų veiksmų kombinacijos rezultatais. • Dauguma vyresniųjų klasių mokinių susiduria su sunkumais sprendžiant problemas ir priimant sprendimus. • Daugiau nei pusę vyresniųjų klasių mokinių dar nėra pasiekę brandesnių tapatumo raidos stadijų. • Nuo mokinio tapatumo būsenos priklauso jo sugebėjimas priimti sprendimus. Nebrandžią būseną išgyvenantys individai yra labiau orientuoti į išorę, neautonomiški, pasižymi prastesne savikontrole ir nesugeba atsispirti kitų nuomonei, labiau konformistiški. • Paauglystės laikotarpiu daugumai mokinių ypač didelę reikšmę turi bendraamžių nuomonė.
Literatūra:
1. Butkienė G., Kepalaitė A. Mokymasis ir asmenybės brendimas. – Vilnius,1996. – p.17.2.Gale Encyclopedia of Childhood & Adolescence, Gale Research, 1998., aplankyta 2003 11 20.3. Hall C. S., Lindzey G. Theories of Personality. – Second edition. – NewYork, 1970 – p. 29; 476.4. Hastie R. Problems for Jugment and Decision Making // Annual Review ofPsychology, Annual, 2001.<http://www.findarticles.com/cf_0/m0961/2001_Annual/73232725/p1/article.jhtml >,aplankyta 2003 11 21.5. Lashbrook J. T. Fitting in: Exploring the Emotional Dimension ofAdolescent Peer Pressure // Adolescence, Winter, 2000., aplankyta 2003 11 20.6. Martišauskienė E. Vyresniųjų paauglių požiūris į gyvenimą mokykloje //Švietimo reforma ir mokytojų rengimas. IV Tarptautinė mokslinėkonferencija. Pranešimai. – p.189 – 192.7. Mellers B.A., Schwartz A., Cooke A.D.J. Judgment and decision making //
Annual Review of Psychology, Annual, 1998.
,aplankyta 2003 11 21.8. Myers D.G. Psichologija. – Kaunas : Aušra, 1999. – p. 111 – 117.9. Pedagogų profesinės raidos centras,, aplankyta 2003 1030.10. Pikūnas J., Palujanskienė A. Asmenybės vystymasis : Kelias į savęsatradimą. – Kaunas : Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimocentras, 2001. – p. 92 – 94.11. Psichologija studentui: vadovėlis. – Kaunas: Technologija, 2000. –p.12.12. Psychology / Roediger III H. L., Capaldi E. D., Paris S. G., Polivy J.– Third edition. – Harper Collins Publishers Inc, New York, 1991. – p. 364.13. Reber A. S., Reber E. The Pinguin Dictionary of Psichology. – ThirdEdition. – London, 2001. – p. 13; 256.14. Scarr S., Weinberg A., Levine A. Understanding Development. – New York,1986. – p. 571.15. Schwartz S. J., Dunham R. M. Identity Status Formulae: GeneratingContinuous Measures of the Identity Statuses From Measures of Explorationand Commitment //
Adolescence, Spring, 2000.
,aplankyta 2003 11 21.16. Šidlauskienė V. Mokėjimas priimti sprendimus – sąmoninga įtaka kaitai// Švietimo reforma ir mokytojų rengimas. IV Tarptautinė mokslinėkonferencija. Pranešimai. – p. 282 – 283.17. Vaičiulienė A. Tapatumas ir tapatumo krizė paauglystėje //Psichologija. – 1999, Nr 19. – p.109 – 115.