Pamokose atmosferinė aplinka

TURINYS
Įvadas 3
a) Kas sukelia palankią atmosferą pamokose? 3
b) Kokie turėtų būti mokytojo ir mokinio tarpusavio santykiai? Kaip juos sukuri? 3
c) Mokytojo sugebėjimai išdėstyti pamokų medžiagą ir mokinių žinių įvertinimas. 3
Kas sukelia palankią emocinę aplinką pamokose? 4
a) Tinkamo mokymo aplinka 4
b) Kaip gauti pagalbos? 4
c) Klasės paruošimas. 4
d) Spalvų naudojimas. 5
e) Apšvietimas. 5
f) Tvirtinimai. 5
g) Tinkamas sėdimųjų vietų išdėstymas. 5
Kokie turėtų būti mokytojo ir mokinio tarpusavio santykiai? Kaip juos sukurti? 5
a) Koks mokytojų elgesys labiausiai susijęs su mokinių rezultatais? 5
b) 4 būdai kaip užmegzti ryšius ir kurti teigiamus santykius per ilgą laiką 6
c) Kaip išlaikyti teigiamus santykius? 6
d) Visada pasirengę reaguoti. 6
e) Į mokinius kreipkitės vardu. 7
f) Diskusijos kurstymas. 7
Mokytojo sugebėjimai išdėstyti pamokų medžiagą ir mokinių žiinių įvertinimas. 7
a) Mokymosi turinio planavimas. 7
b) Žinių vertinimas. 8
c) Vertinimo kategorijos 8
Išvados 9
Naudota literatūra 10

Įvadas
Mokslas– tokia žmonių veikla, kuri papildo sistemizuotą informaciją apie mums suprantantį pasaulį.
Anksčiau mokykla buvo laikoma informacijos „tiekėju“ mokiniams, o šie buvo laikomi jos „ vartotojais“. Tai sukūrė jėgos struktūrą, kurioje mokytojas buvo išminties ir žinių „konteineris“, o mokinys – bejėgis jų gavėjas. Mokinio vaidmuo buvo pasyvus, indas, kurį reikėjo pripildyti.
Kai informacija kontroliuoja mokytojas, mokiniui telieka “gauti mokymą“.
Prieš kiek laiko iš mokytojų buvo reikalaujama mažiau. Šiandien reikalavimai yra ypatingi, o mokyklos struktūra nėra tinkama atsižvelgti į šiuos pookyčius pakankamai veiksmingai. Mūsų švietimo sistema neremia ir neskatina mokytojo – o mokytojams reikia ir viena, ir kita. Mokytojams sunku išreikšti save ir būti išgirstiems.
Pagrindinis gero mokytojo bruožas, mano nuomone, tai meilė vaikams. Geras mokytojas, tai tas mokytojas, kuris sugeba sudominti m

mokinius savo dalyku ir aiškiai išdėsto medžiagą, o ne tas kuris tiesiog dešimtukui išmoko vieną iš mokyklos programos dalykų. Mokytojas (ypač jaunesnių klasių) turi žinoti vaiko interesus ir pažinti jo šeimą. Todėl, mokytojas žmogaus gyvenime palieka daug didesnį pėdsaką, nei dėstytojas. Geras mokytojas turi pastebėti ir išvystyti mokinio gabumus, jis turi skatinti ir nukreipti mokinio iniciatyvą reikiama kryptimi. Po mokyklos į aukštąją (ar aukštesniąją) mokyklą ateina jau gana susiformavę, ir žinantys ko nori žmonės. Jie jau turi savo tikslus ir juos jau visai ne būtina „stengtis sudominti“ dėstomu dalyku. Nes jie jau padarė savo pasirinkimą. Šiame darbe pabandysiu iškelti ir išspręsti tris problemas:
 Kas sukelia palankią atmosferą pamokose?
 Kokie turėtų būti mokytojo ir mokinio tarpusavio santykiai? Kaip juos sukuri?
 Mokytojo sugebėjimai išdėstyti pamokų medžiagą irr mokinių žinių įvertinimas.

Kas sukelia palankią emocinę aplinką pamokose?
Daug laiko praleidžiant klasėje aplinka mokytojams ir mokiniams padaro didelę įtaką. Daugelis tradicinę klasę laiko „pagrindine“ mokymosi „ kliūtimi“. Ką būtų galima padaryti, kad pakeisti neigiamas mokinių asociacijas, susijusi, su klase? Išmaningai suprojektuota ir rūpestingai suplanuota teigiamai stimuliuojanti aplinka gali atlikti 25% darbo užjus. Priešingai, prastai suprojektuota aplinka gali žymiai prislopinti mokymosi procesą.
 Tinkamo mokymo aplinka gali:
 Skatinti teigiamą mokinio požiūrį į dalyką;
 Užmegzti ryšį tarp mokytojo ir mokinio;
 Stimuliuoti mąstymą, išradingumą ir smalsumą;
 Kelti savigarbą, pasitokėjimą savimi ir ža

adinti savo vertės jausmą;
 Informuoti, daryti įtaką, įtikinti ir sujaudinti;
 Stiprinti mokinio atsakomybes, teisingumo jausmą ir teigiamą požiūrį į mokyklą;
 Padėti klasei tapti šaunia vieta;
 Kaip gauti pagalbos? Dauguma mokytojų neretai suvokia, kad atlieka kitų darbą. Mokyti yra toks didelis darbas, kad be kitų mokytojų pagalbos kartais galima pasijusti beskęstą. Geriausias būdas sulaukti pagalbos yra ją suteikti. Lygiai tas pats ir su pripažinimu. Kartais turime daryti tai, ko reikia rezultatui pasiekti, nepriklausomai nuo mūsų darbo pobūdžio.
 Klasės paruošimas. Prieš prasidedant pamokai būtina patikrinti klasę: ar ji tvarkinga, švari, gerai parengta? Ar kėdės išdėstytos taip kaip joms reikia? Ar sutvarkyta išdalijimui skirta medžiaga ir ar visa ji patikrinta? Ar tinkama klasės temperatūra ir drėgmė? Ar paruoštas pamokos planas? Ar paruošta lenta?
Daug mokytojų kasdien patikrina, kaip klasė paruošta pamokai, bet daug jų to nedaro: jie pradeda i baigia pamoką tuo pačiu – chaosu. Reikia tikro atsidavimo, kad kasdien ruoštum savo klasę patiems geriausiems rezultatams. Jei pamoka pradedama chaosu, mokiniai būna pasimetę, nesusikaupę ir mokymo efektingumas smarkiai krenta.
Mokiniai geriausiai jaučiasi 20 – 22o pagal Celsijų. Kai temperatūra yra per aukšta mokiniai jaučiasi mieguisti, tingūs ir tai trukdo optimaliai susitelkti į mokomą medžiagą. Esant per žemai temperatūrai, mokiniai susitelkia į mintį, kad jiems s yra šalta ir dažniausiai net negirdi mokytojo žodžių.
 Spalvų na
audojimas. Ir klasės sienos gali padėti mokytis. Būtina atsižvelgti į sieną. Šešėliai, tonai, atspalviai darbui taip pat yra svarbu, kad yra susikūręs ištisas konsultavimo spalvų klausimais verslas. Teigiamai veikia žydra, šviesiai žalia, vandens spalvos bei geltona. Kitos spalvos sukelia neigiamą sąmoningą ar nesąmoningą mokinių reakciją. Medžio ar plytų imitacija sudaro jaukią namų atmosferą.
 Apšvietimas. Geriausias yra netiesioginis arba natūralus apšvietimas. Vienoms klasėms reikia daugiau apšvietimo, kitoms mažiau. Svarbiausia, kad geriausiai būtų apšviestas klasės priekis.
 Tvirtinimai. Klasė mokiniams tūrėtų būti tikras pasitikėjimo savimi, informacijos ir teigiamų jausmų šaltinis. Geriausiai iškabinti plakatus, kurio fonas būtų šviesių spalvų ir ant jo paprastomis, lengvai įskaitomomis raidėmis užrašytos atmintinės mokiniams. Patartina rašyti pirmuoju asmeniu, kad mokinys suprastų, jog jos skiriamos būtent jam.
 Tinkamas sėdimųjų vietų išdėstymas. Sėdimųjų vietų sėkmė priklauso nuo tinkamumo ir įvairumo. Keisti sėdėjimo tvarką yra puikus būdas keisti stimulą. Tai, kur mokinys sėdi klasėje, turi įtakos jo mokymuisi taigi čia labai svarbu lankstumas. Nereikėtų nustatyti mokinio nuolatinės sėdimos vietos, reikėtų leisti jiems patiems pasirinkti sėdėjimo vietą kas kart įėjus į klasę. Jei manoma, išdėstykite vietas taip, kad mokiniai matytų vienas kitą. Susijaudinimas dėl naujovės griet praeis ir efektyvumas aiškiai persvers laikiną išsiblaškymą.
Kokie turėtų būti mokytojo ir mokinio tarpusavio santykiai? Kaip juos sukurti?
 Koks mokytojų elgesys labiausiai susijęs su
u mokinių rezultatais?
 Turinio apimtis. Mokiniai išmoksta daugiau, jei jų mokytoja aprėpia daugiau medžiagos.
 Aiškinimui skirtas laikas. Mokiniai išmoksta daugiau, jei mokytojas skiria daugiau laiko akademinei veiklai.
 Įsitraukimo laikas. Mokiniai išmoksta daugiau, jei didelę pamokos dalį yra įsitraukę į užduotį.
 Nuolatinė sėkmė. Mokiniai išmoksta daugiau, jei jiems gerai sekasi (atsakyti į klausymus, raštu atlikti užduotis suole).
 Aktyvus mokymas. Mokiniai išmoksta daugiau, per tas pamokas, per kurias mokytojai juos aktyviai moko, o ne tuomet, kai mokiniai dirba patys, mokytojo tiesiogiai neprižiūrimi.
 Medžiagos dėstymas. Mokiniai išmoksta daugiau, kai medžiaga dėstoma aiškiai ir entuziastingai.
 Efektyvus klausinėjimas. Mokiniai išmoksta daugiau, jei klausimai yra palyginant nesunkūs ir užduodamai gana dažnai. Laukti kol mokinys atsakys, pripažinti teisingus atsakymus ir nepalikti mokinio, kuris nevisai išsamiai arba neteisingai atsakė, o duoti galimybę jam pasitaisyti – visa tai susiję su geresniais rezultatais.
 4 būdai kaip užmegzti ryšius ir kurti teigiamus santykius per ilgą laiką:
 Reikia mylėti save. Kad galėtų pasirūpinti kitais, mokytojas turi pasirūpinti savimi. Negalima duoti to, kas nėra duota. Mokiniai yra labai aktyvūs. Tik jie mokytojas gerbs save, mokiniai gerbs mokytojus.
 Būtina pažinti, suprasti ir gerbti savo mokinius. Reiktų pažinti mokininius asmeniškai, liepti papasakoti apie save: kur jie gimę, ar turi brolių ar seserų, kas jiems patinka ar nepatinka, ko jie bijo ir pan. gerai būtų įsivaizduoti save mokinio vietoje, kokį spaudimą jam daro bendramoksliai, mokymosi keliama įtampa. Nevertėtų niekada žeminti mokinių, patartina vengti bet kokio sarkazmo, gerbti mokinių sprendimus.
 Savo mokinių pripažinimas, mažų nuolaidų darymas. Teigimai mokinius veikia už kiekvieną pastangą pasakytas geras žodis, tokios mažos nuolaidos kaip paleidimas mokinių 30 sekundžių anksčiau ar neuždavimas namų darbų atostogoms.
 Savo mokinių klausymasis, mokinių savas balsas. Dauguma mokinių jaučiasi taip, lyg jų niekas nesiklausytų – nei tėvai, nei mokytojai, nei draugai. Tam tikrą pamokos dalį patartina leisti mokiniams pasidalyti mintimis apie savo gyvenimą, džiaugsmus ir sunkumus. Leisti mokiniams dalyvauti priimant sprendimus, aktyviai prašyti jų patarimo padeda mokiniams pasijusti svarbiems.
 Kaip išlaikyti teigiamus santykius? Užmezgę pirminį ryšį su mokiniais, galima pradėti kurti palankius santykius. Labiausiai tikėtina, kad svarbiausi ženklai, pagal kuriuos galima orientuotis, bus nežodiniai: laikysena, kvėpavimas, balso tonas, tempas, gestai. Šiuos dalykus būtina stebėti, nes dauguma žmonių sąmoningai jų nekontroliuoja. Būtina pastebėti tokius dalykus, kad būtų galima žinoti, kada reikalingi kokie nors pakeitimai.
 Visada pasirengę reaguoti. Jei mokinys pakelia ranką, reiktų atsiliepti tuoj pat, net jei negalima jo tuo metu pakviesti. Mokiniui leidžia jaustis svarbiam, išgirstam ir mėgstamam, jei mokytojas jį pastebi.
 Į mokinius kreipkitės vardu. Nederėtų minėti vardų nurodant kaltininkus ar dėmesio atkreipimui į nederamą elgesį. Tai tikras būdas prarasti ryšį. Kai norima įvertinti mokinius ar suasmeninti savo komentarus, tinkama kreiptis į mokinius vardais.
 Diskusijos kurstymas. Pateikiant naują informaciją, ypač jaučiama neigiama ar sumišimą rodanti mokinių reakcija. Jei mokytojas jos sulaukia, turi pasinaudoti ja, pakeisti savo strategiją arba kitaip pateikti tai, ką pasakė.
Mokytojo sugebėjimai išdėstyti pamokų medžiagą ir mokinių žinių įvertinimas.
Mokymosi turinio planavimas.
 Pasiruošimas. Pateikiama mokiniams bendra temos ar įgūdžio vaizdas ar sąvokų schema. Sukurti įspūdingą ir įdomią mokymosi aplinką. Sustiprinti pasitikėjimą mokytoju parodant organizuotumą ir dalyko išmanymą. Tiesiai pasakyti, ko tikimasi; leisti mokiniams taip pat pasisakyti. Stipraus ryšio su mokinais sukūrimas. Mokinių būsenos stebėjimas ir, jei reikia, pakeitimo darymas.
 Globalizavimas. Pateikti temos kontekstą (platesnį foną). Išsiaiškinti ko vertą ir kuo reikšmingą temą laiko mokiniai.  Pateikti konkrečių pavyzdžių, iliustruojančių temą. Atrasti, kuo tema gali būti patraukli mokiniams (naujumu, tuo, kad patenkina svarbias mokinių reikmes ir pan.). Naudoti schemas, skaidres, vaizdo įrašus, muziką ir kitas specialias bei vaizdines priemones.
 Supažindinimas. Iš kart „panardinti“ mokinius temoje, užuot ėję prie jos iš lėto, nuosekliai, žingsnis po žingsnio. Tikriausiai mokiniai jausis užversti informacija. Tai sukels jų smalsumą, norą atrasti visą to reikšmę sau pačiam. Laikui bėgant mokinys puikiai viską išsiaiškins. Pateikti konkrečių galimybių mokytis: iš užduočių, išvykų, pokalbių ir savarankiško darbo. Tegu mokiniai renkasi patys jiems patinkamą mokymosi formą. Leisti mokiniams atrasti, statyti, tyrinėti, kurti.
 Detalizavimas. Susieti dalykus pagal temą. Lipti mokiniams užrašyti klausimus, nagrinėtą informaciją, konstruoti modelius. Liepti mokiniams skaityti pagal temą, žiūrėti vaizdo įrašus ar parašyti rašinį. Atsakyti į mokinių klausimus. Suorganizuoti grupines diskusijas ir komandinius forumus. Mokiniai gali imtis vadovo vaidmens – klausinėti, interpretuoti klausimus ir idėjas.
 Brandinimas. Suteikti laiko mokiniams patiems apsvarstyti informaciją ar tiesiog pabūti „nieko negalvojant“. Padaryti tarp temų pertraukas nuo kelių valandų iki kelių dienų, kad smegenys galėtų pasąmoningai surūšiuoti, apdoroti ir susieti idėjas.
 Patikrinimas. Leisti mokiniams pristatyti pamoką klasėje bei sudaryti testų klausimus. Naudoti rašytinę, žodinę vertinimo strategijas. Liepti mokiniams kurti projektus, darbo modelius it t.t. Duoti mokinimas atlikti ir patiems ištaisyti testą, kuris nėra vertinamas. Mokiniai patys vertina savo darbą ir dalijasi laimėjimais tarpusavyje. Peržvelgti tai, ko išmoksta, ir sudėti taškus ant „i“.
 Šventimas. Laikas ir pasigirti; leiskite savo mokiniams pasirodyti su savo darbais klasėje ar grupėse. Parodyti pripažinimą ir pateikti komplimentų. Pateikti teigiamos ir grįžtamosios informacijos.
Žinių vertinimas. Kadangi mokiniai mokosi įvairiais būdais, juos reikia ir skirtingai testuoti. Tad derėtų pasiūlyti įvairių vertinimo metodų ir leisti rinktis. Tikslas yra suteikti mokiniams galimybę pademonstruoti tai, ko išmoko, o ne juos gėdinti ar parodyti jiems ką praleido.
Vertinimo kategorijos:
 Galutinis rezultatas. Ką kuria mokiniai? Kokios tai kokybės? Mokinys klausia: „Ką aš žinau? Ką man su tuo daryti?“
 Mokymosi procesas. Daugeli pedagogų mano, kad procesas, kuriuo mokinys pasiekia rezultatą jei nesvarbesnis tai bent toks svarbus, kaip ir pat rezultatas.
 Mokinio įgūdžiai. Tai dažnai vadinama „mokinio pažanga“. Klausimas čia toks: kaip toli nukeliavo mokinys esamomis aplinkybėmis?
Reikėtų žinoti kada padaroma pažanga. Čia svarbiausia ne tai, kad mokyklos gali palyginti mokinius, bet tai kad mokiniai gauna grįžtamąją informaciją apie mokantis nueitą kelią. Vienas iš būdų įvertinti nepriimant nuosprendžio – tai sukuti vertinimo sistemą, kurioje vartojama neutrali frazeologija. Tokios sistemos pavyzdys: „dar ne“– tai reiškia, kad mokinys ką tik pradėjo mokytis kurią nors temą ar dalyką. Pažangos dar nėra „formavimas“ – tai reiškia, kad mokinys formuoja pagrindinius įgūdžius ir gebėjimus, kurių reikia temai ar dalykui įvaldyti. Čia egzistuoja pakopos, pagal kurias galime spręsti apie mokinio pažangą. „Tęsimas“ – tai reiškia, kad mokinys atitinka tam tikrą dalyko ar įgūdžio įvaldymo kriterijus ir toliau juos studijuoja.
Pagrindinėse ar vidurinėse mokyklose pagal šias kategorijas turi būti įvertinama kiekviena tema. Tai atima daug laiko, tačiau ilgainiui suteikia daugiau stabilumo, nešališkumo ir tikslumo. Be to, mokiniui keičiant mokyklą toks įvertinimas padeda jam tiksliai nustatyti jo pasiektą lygį bei atsisakyti dalies subjektyvumo.
Tai geriau nei pažymys? Tai tikrai suteikia daugiau informacijos ir leidžia vienodžiau suprasti mokinio pažangą. Šis metodas yra priimtinas jei taikomas grįžtamajai informacijai gauti, o ne palyginimui.
Išvados
Pedagogo darbas – tai ne vien išdėstyti medžiagą ir laukti paskutinio skambučio. Mokymas reiškia daug daugiau. Tai – atradimas, dalijimasis, tobulėjimas, jaudulys ir meilė. Tai – ne našta, tai – džiaugsmas.
Mokytojai su mokiniais tampa tyrimo bendrininkais, nes nei vienas žmogus negali apie mokymąsi išmanyti visko. Mūsų ateitis – modernios technologijos ir labai moderniškos partnerystės rūšis.
Mokytojai turėtų mokyti mokinius visam gyvenimui svarbių mokymosi strategijų ir būdų, ne tiek turinio, bet proceso, išmokyti daugiau mokymosi stilių. Mokiniai turėtų paprašyti mokytojų atsisakyti savo kaip vienintelio informacijos šaltinio vaidmens. Tegu mokiniai, prisiimdami daugiau atsakomybės už savo mokymąsi, imasi ir papildomų vaidmenų. Tegu jie nepasikliauja vien standartiniais kiekvienam moksleiviui skirtais leidiniais, o atkreipia dėmesį į žurnalų prenumeratas, kompiuterius, vaizdajuostes ir televiziją.
Mokyklos valdžia turėtų sudaryti mokytojams reikiamas sąlygas dalyvauti visuose labiausiai juos jaudinančiuose procesuose, tokiuose kaip mokytojo ir mokinio santykių kūrimas, klasės valandėlės, mokymo planų, programų, klasės projektų kūrimas, klasės kambario planavimas. Už puikų mokymą didinti atlyginimą.

Naudota literatūra
1. D. Hopkins, M. Ainscow, M. Best Kaita ir mokyklos tobulinimas. Vilnius: Tyto Alba, 1998.
2. E. Jensen Tobulas mokymas. Vilnius: AB OVO, 1999.
3. www.psichologijatau.lt

Leave a Comment