Kodėl žmonės meluoja?

Melo kojos trumpos

Melo kojos trumpos. Kodėl meluojame?

Melas – tarsi kokia gelbėjimo valtis, kuria lengvai išplaukiame iš sudėtingų situacijų, išsisukame nuo baudų ir kritikos, išliekame populiarūs ir mylimi, reikalingi arba atvirkščiai – tiek prisiverdame košės, jog išraudę sukame akis šalin, norime prasmegti į žemę, atsukti laiką atgal ir prisimename dar senolių sugalvotą posakį, kad „melo kojos trumpos.“

Meluoti pradedama vaikystėje

Dažnas yra pastebėjęs, kad vaikų fantazijos susipina su realybe taip stipriai, jog tėvai kartais nebesupranta, kaip iš tiesų vienas ar kitas įvykis vyko. Tuo tarpu vaikų pssichologai teigia, jog visiškai normalu, kad 4-5 metų vaikai mėgsta pasakoti išgalvotas istorijas ir pasakas. Puikus pavyzdys – Buratinas, kuriam meluojant nuolat augdavo nosis.

Tai natūralu tokio amžiaus vaikams. Jie mėgsta klausytis įvairiausių istorijų, patys jas kurti. Daugelis psichologų teigia, kad tokio amžiaus vaikai nė nesugeba atskirti, kas tikra, o kas – išgalvota. Netgi dar daugiau – įrodyta, kad net 6-7 metų vaikai tokiais savo pasakojimais kuo nuoširdžiausiai tiki.

7-10 metų vaikai jau suvokia, kas yra fantazijos, o kas – realus pasaulis. Tačiau labai dažnai jie kalbėdami perteikia ne taai, ką patys suvokia, o savo trokštamus dalykus.

Tokio amžiaus žmogaus smegenys labai lengvai priima teigiamus ir norimus dalykus, tačiau tuos, kurie žeidžia, stengiasi atmesti. Taip veikia besiformuojančios psichikos apsaugos mechanizmai.

0x01 graphic
0x01 graphic
0x01 graphic
0x01 graphic
0x01 graphic
Melaspaauglystėje tampa savisauga

Psichologiniai tyrimai rodo, jog paaugliai puikiai skiria melą nuo tiesos.

. Tačiau būtent tada, kai jie suvokia, jog meluojant dažnai pavyksta išsisukti nuo bausmių, jie pradeda meluoti vos tik pajutę pavojų.

Paaugliai meluoja tuomet, kai nenori įžeisti jiems brangių žmonių, kai bando apeiti mokytojų ar tėvų reikalavimus. Tačiau melas turi ir kitą funkciją – jis suteikia laisvės ir nepriklausomybės pojūtį. Meluodami jie bent psichologiškai yra nepriklausomi nuo tėvų, norinčių kontroliuoti kiekvieną jų žingsnį.

Meluoti paaugliai gali pradėti ir po neigiamos tėvų reakcijos į pasakytą tiesą. Jei tėvai nepriima paauglio sakomos tiesos, reaguoja į ją pykčiu, fizinėmis arba psichologinėmis bausmėmis, jie pradeda meluoti, manydami, jog tėvai vis tiek jų nesupras.

Tyrimai įrodė, jog dalį vaikų ir paauglių meluoti privertė patys tėvai. Per griežti, keliantys per didelius reikalavimus, nenuosekliai besielgiantys tėvai verčia vaiką manyti, jog šis nepateisina jų lūkesčiių. Tuomet melas tampa priemone išlikti mylimam tėvų ir aplinkinių. Pamenat, kaip jaunasis Frankas melavo savo tėvams, esą jis lanko šeštadienio šokių pamokas, nors iš tiesų tuo metu su draugais sėdėdavo kino salėje? (Frankas McCourtas. Andželos pelenai).

Suaugusių melas

Suaugusieji meluodami puikiai supranta, ką daro ir jų melas turi gausybę pavadinimų. Pavyzdžiui, „baltu“ melu vadiname tokį melą, kuriam išaiškėjus niekas nesijaučia įžeistas ar nukentėjęs. „Baltai“ meluojate tuomet, kai po nelaimingo įvykio kažkas klausia, ar esate susižeidęs, o jūs atsakote neigiamai, nors esate šiek ti

iek nukentėjęs.

Savaime suprantama, kad ir suaugę dažniausiai meluoja tuomet, kai nori išsisukti nuo bausmių. Toks melas lydi darbe, universitete, kelyje, kai sustabdo pareigūnai, neištikimybės atveju ir kitose panašiose situacijose.

Daugiausia ginčų kelia atsargus kalbėjimas arba dar kitaip – nutylėjimai. Tikriausiai viena iš dažniausiai kartojamų frazių yra „aš nemelavau, aš tik nutylėjau.“ Dėl šito ginčijasi ne tik patys „nutylėtojai“, bet ir psichologai, niekaip nesugalvojantys, meluoja ar nemeluoja kai ką nutylintys žmonės.

Kaip „pagauti“ melagį

Net ir pačius geriausius melagius dažniausiai išduoda kūno kalba. Būtent dėl šios priežasties Vakarų valstybėse (o dabar jau ir Lietuvoje) politikus kūno kalbos specialistai moko neišsiduoti meluojant ar pranešant skaudžias naujienas. Melagius išduoda:

nevalingi rankų ir kojų judesiai;

veido ar nosies kasymas, lietimas;

išraudęs veidas;

lūpų laižymas;

ilgesni nei įprastai pasvarstymai bei klausimai;

pasikeitusi išvaizda (neįprasta, kitokia nei visada);

akių kontakto vengimas;

dažnas mirksėjimas, kalbėjimas užmerktomis akimis;

išsiplėtę akių vyzdžiai;

delnų atsukimas į save (melagiai negali meluoti „atvirais“ delnais);

įprastos kalbėsenos pasikeitimas;

aukštesnis nei įprastai balso tonas;

dažnai nesutampanti kalba ir veido mimika;

dešniarankių akys krypsta į dešinę, kairiarankių – atvirkščiai.

Normaliais atvejais žmonės meluoja tik tada, kai jiems gresia pavojus. Kitaip sakant, melas tampa priemone išlikti. Tačiau šiandienos visuomenė netoleruoja meluojančių. Štai kodėl taip dažnai girdima frazė „geriau karti tiesa nei saldus melas“. Galbūt todėl melagiams per visus metus yra skirta viena diena, kada jie gali meluoti nebaudž

žiami. Ir netgi sakoma, kad jei tądien nesumeluosi, visus metus nebesiseks

Leave a Comment