ĮVADAS
Ar pamenate pasaką apie naujus karaliaus drabužius? Visi karaliaus pavaldiniai ir miestelėnai žavėjosi puikiu naujai pasiūtu savo vadovo apdaru, nors iš tiesų karalius buvo … nuogas! Kodėl gi žmonės melavo karaliui: norėdami įsiteikti, bijodami jį įžeisti ar aklai patikėję apsukrių siuvėjų melu? Manote, taip būna tik pasakose? Toli gražu! Pasirodo, mes neišgyvename nė vienos dienos, nesumelavę vienas kitam….Bet kodėl vis dėlto taip dažnai meluojame vienas kitam? Pavyzdžiui meluojame vaikams, kad juos “apsaugotume” nuo kažko nepageidaujamo, skausmingo ar nuo to, ko jie neturėtų žinoti (taip atrodo tėvams). Meluojame sutuoktiniams, kad jų “be reikalo nejaudintume”. Meluojame artimiesiems, irgi lyg nenorėdami jų skaudinti. Beveik visada yla vis tiek išlenda iš maišo, o tada būna tik skaudžiau, prarandamas pasitikėjimas vienas kitu.Tai kodėl meluojame? Ar todėl, kad vis dėlto nemylime taip smarkiai kitų ir labiau rūpinamės savimi (stengiamės išnešti sveiką kailį)?Apskritai ką reiškia meluoti – slėpti tikrovę, ją pagražinti ar tiesiog ignoruoti?
Požiūriai į melavimą – kad ir kaip jis yra apibūdinimas – yra labai skirtingi, net prieštaringi. Melavimas laikomas grėsme moralinei visuomenės struktūrai ir melavimas apibrėžiamas kaip socialinis įgūdis. Melavimas užtikrina gero įvaizdžio kūrimą ir melavimas p0ranašauja negailestingo gyvenimo padarinius. Melavimas yra svarbus žmonijos vystymosi rodiklis ir melavimas gali būti rimta emocinė ar psichologinės problema…JAV Virdžinijos valstijos universiteto psichologė Bella DePaulo drauge su kolegėmis ėmęsi rimtai tyrinėti šį reiškinį, pasiryžo atsakyti daugelį klausimų. Kaip dažnai žmonės meluoja? Ką jie meluoja? Kam, kokiems žmonėms meluoja? Kodėl meluoja? Taigi …..
1. Meluoti – kasdieniška?
Remdamiesi tyrimų rezultatais, psichologai tik patvirtino kadaise F.Nyčės išsakytą mintį, kad melavimas yra gyvenimo sąlyga.
Beveik pusantro šimto amerikiečių (pusė iš jų studentai) visą savaitę vedė dienoraštį, kuriame turėdavo aprašyti visus savo pokalbius su kitais žmonėmis, ypač tuos atvejus, kada ir kam sumelavo. Melavimas tiriamiesiems būdavo apibūdinamas kaip tyčinis mėginimas ką nors suklaidinti. Tik ketinimas ką nors apgauti, jei jis nebuvo įvykdytas, nelaikomas melu. Taip pat melavimu nevadinti ir trumpi formalūs atsakymai ar mandagūs išsisukinėjimai, paklausus, “kaip laikaisi?”. Po savaitės išnagrinėjus žmonių dienoraščius, paaiškėjo štai kas.Dauguma žmonių per dieną sumeluoja vieną arba du kartus. Per visą savaitę stebėti žmonės apgavo ar melagingai informavo maždaug trečdalį žmonių, su kuriais jiems teko bendrauti. Vyresnio mažiaus žmonės pasako ką nors apgaulinga kas penktame pokalbyje. Studentai sumeluoja pašnekovai kas trečiame pokalbyje. Pasirodo, studentai dažniausiai meluoja savo mamoms – beveik kas antrame pašnekesyje!Meluojama netgi intymiuose santykiuose, bendraujant su mylimu žmogumi, ypač jei tie santykiai nauji (noras padaryti gerą įspūdį?). Psichologė D.Hollander parašiusi knygą “101 vyrų melas moterims”, pirmąją vietą skiria populiariausiam įsimylėjėlių melui: “Aš tau paskambinsiu”. 1990 metais atlikti tyrimo duomenimis, net 85% jaunų porų melavo vienas kitam apie ankstesnius santykius ar net dabarties “nuodėmes”. 1996 metais atliktas B.DePaulo ir jos kolegų atliktas tyrimas parodė, kad jaunuoliai sumeluoja bent kas trečiame pasimatyme. Santuokoje toks kasdienis melavimas pasitaiko kur kas rečiau. Bet… sutuoktiniams, regis, tenka pats didžiausias ir skaudžiausias melas – išdavystė ar visiškas pasitikėjimo vienas kitu sugriovimas, kurio pakanka visam likusiam gyvenimui.2. Meluoti – savanaudiška?
Priežastys, dėl kurių mums tenka kone kasdien apgaudinėti vienas kitą, atrodo, gan paprastos ir … savanaudiškos. Žmonės meluoja, kad gautų geresnį darbą, būtų apaukštinti, geriau įvertinti, kad užsidirbtų daugiau pinigų. Meluoja, kad atrodytų esą geresni nei iš tikrųjų; meluoja, norėdami prisitaikyti ar/ir kam nors įtikti; meluoja ir todėl, kad įgytų daugiau pasitikėjimo (paradoksalu?), kad būtų labiau gerbiami ir mylimi. Dali melo yra sukuriama tik norint išvengti nemalonių situacijų ir konfliktų.
Dažniausiai yra meluojama kalbant apie save. Nagrinėjant tiriamųjų pranešimus apie melą, paaiškėjo, kad daugiau nei 80% atvejų bent iš dalies buvo meluojama apie save. Patys tyrimo dalyviai, kalbėdami apie priežastis, skatinusias meluoti, prisipažino tai darę savo labui. Dėl savo paties naudos (o ne “linkinti gero” kitam žmogui) meluojama dukart daugiau. Bet ne visada, pasirodo, siekiama apsaugoti tik savo kailį. Kaip pripažįsta tyrėjai ir tyrimo dalyviai, šiek tiek mažiau nei ketvirtadalis melo – tik dėl kito žmogaus gerovės….3. Meluoti – taktiška?
Atrodytų, kad melas trikdo žmonių santykius ir pasitikėjimą. Tačiau iš tikrųjų melavimas dažnai pasitelkiamas tarpusavio santykių gerinimui. Kitam žmogui dažniausiai meluojama apie jį patį, nes rūpi jo jausmai. Nenorima jo sugėdinti, įžeisti arba priversti jaudintis. Ypač tada, kai reikia įvertinti kito žmogaus darbą, elgesį, aprangą ar panašiai, vengiama atvirai išsakyti savo tikrąją nuomonę, nes bijoma pažadinti neigiamas emocijas. Žinoma melagingai žmogų vertiname tada, kai tikrai nenorime jo įskaudinti, nors jo poelgis, darbas ar kas kita mums nepatinka. Atliktas tyrimas taip pat patikrina, kad “teigiamai pataikaujančio” melo (“Kokie puikūs naujieji karaliaus drabužiai!”) pasitaiko 10 – 20 kartų daugiau, negu “neigiamai klaidinančio” (“Tu atrodai bjauriai!”).Sąžiningumas ir atvirumas, regis, yra labiausiai vertinami ir svarbiausi artimai draugystei. Tačiau, kaip rodo tyrimai, net geri draugai vengia pasidalyti vienas su kitu nepalankiais ar nemeilikaujančiais įvertinimais. Neigiamos pastabos ar kritiška nuomonė, svarbi dviejų žmonių tarpusavio santykiams, deja, paprastai išsakoma trečiam, pašaliniam žmogui. Ir nors žmogus, su kuriuo tiesiogiai susijusios “blogos naujienos” (negatyvus įvertinimas, liūdinančios žinios), turėtų jas sužinoti pirmasis, jis tai sužino paskutinis ir dažniausiai aplinkiniais keliais. Nenorint skaudinti žmogaus meluojama ir apie jo ligą. Kaip dažnai mes linkę slėpti mirtiną ligą nuo artimo žmogaus, atrodo, priklauso ir nuo kultūrinių skirtumų. Vieno Los Andžele atlikto tyrimo duomenimis, tik pusė Amerikoje gyvenančių vyresnio amžiaus korėjiečių įsitikinę, kad žmogui turi būti pranešama apie jam diagnozuotą gyvybei gresiančią metastazinę vėžio formą. Taip pat mano net 90 procentų europietiško ir afrikiečių kilmės Amerikos gyventojų.
Įdomu tai, kad nors moterų ir vyrų melagysčių skaičius beveik nesiskiria, moterys ypač linkusios padalinti tiesą, ar ją melagingai iškreipti, tausodamos kito žmogaus (o ne savo) jausmus. Vyrai, atvirkščiai, meluoja dažniau apie save.Taigi žmonės, kurie nuolat sako tai, ką iš jų norėtų išgirsti aplinkiniai – nors tai ir neatininka tikrovės ar realios nuomonės, – gali būti laikomi melagiais, apsukriais politikais arba … tiesiog taktiškais ir gerbiamais draugais, kolegomis.4. Meluoti – negėda?
Patys tyrimo dalyviai savo melą apibūdina kaip savaime suprantamą dalyką. Jie įsitikinę, kad jų melas nėra rimtas, nes nebuvo stengiamasi iš anksto jį kurti ar planuoti. Be to, nebijoma, jos būsi pagautas meluojant. Sumelavus beveik nejaučiama sąžinės priekaištų. Paklausti, ar panašioje situacijoje jie ir vėl meluotų, daugiau nei 70% tiriamųjų atsakė, jog meluotų. Taigi meluojam ir net neraudonuojam? Pasirodo, nevisiškai taip. Daugelis melagių bent truputėlį sielojasi dėl to, kad jiems tenka meluoti. Pokalbius, per kuriuos tekdavo sumeluoti, tyrimo dalyviai apibūdino kaip šaltesnius ir nemalonesnius. Kad žmogus meluodamas jaučiasi nepatogiai, rodo ir tai, jog melagystės dažniausiai sakomos telefonu, kai nereikia žiūrėti apgaudinėjamam žmogui į akis.
5. Tipiškas melagis?”
Psichologijos profesorius L.Saxe įsitikinęs, kad gali sumeluoti kiekvienas žmogus, jei šiam daromas koks nors spaudimas ar suteikiama paskata. Psichologės B.Depaulo ir D.Kashy pamėgimo nustatyti, ar yra asmenybės tipas, labiausiai linkęs meluoti. Ar beveik kasdien sumeluojantys žmonės skiriasi nuo tų, kurie kažin ar kada yra apgavę kitą? Psichologės daro išvadą, kad tie, kurie dažnai meluoja, linkę manipuliuoti kitais, siekia įgyti kuo daugiau draugų, gerbėjų ar daryti kitiems žmonėms įtaką. Šie žmonės atrodo ambicingi ir mėgstantys dominuoti, bet nesusikaustę, talentingi ir pasitikintys savimi. Meluojantys ypač susirūpinę tuo, kokį įspūdį jie daro aplinkiniams. Daugiau meluoja socialiai aktyvūs, apsukrūs, daug ir laisvai bendraujantys žmonės.
Beje, šie žmonės meluoja tik tada, kai žino jog nebus pagauti meluojant. Jie niekada neapgaudinėja, jeigu jų melas gali būti lengvai atskleistas. Patys save jie vadina sėkmingais melagiais. Nes, be kita ko, šie melagiai žino, kad jie meluoja dažniau už kitus.Žmonės, palaikantys šiltus, ilgalaikius ir nuoširdžius draugystės ryšius su tos pačios lyties bičiuliais, meluoja gerokai rečiau (ne tik bičiuliams, bet ir kitiems žmonėms). Tikriausiai juos patenkina esami santykiai, todėl mažiau rūpinamasi dėl daromo įspūdžio aplinkiniams. Be to, vyresnio amžiaus žmonės meluoja rečiau už jaunuolius. Tai susiję ir su atsakomybės jausmu. Kuo stipresnis atsakomybės jausmas, tuo rečiau jis meluoja.6. Taigi meluojam?
Meluojam, norėdami apsaugoti save ar kitus; meluojam, nes mums tai naudingiau; meluojam, nes … esam beveik įsitikinę, kad mūsų melas nebus atskleistas. B.DePaulo tyrimo dalyviai, praėjus savaitei po tyrimo pabaigos, buvo paklausti, kiek melo atvejų buvo atskleista. Pasirodo, išaiškėjo tik penktadalis apgavysčių.Ir tai dar ne viskas. Mūsų kasdienybėje, ko gero, melas yra dar dažnesnis ir skaudesnis. Mat minėti tyrimai turėjo du svarbius trūkumus. Pirma, buvo pasikliaujama pačių žmonių pranešimais, todėl buvo sunkus išvengti subjektyvumo. O juk melagiai gali meluoti ir apie melavimą! Antra, nebuvo nagrinėjami “didelio” melo atvejai. Melo, kai sprendžiami gyvybiškai svarbūs ar lemtingi klausimai, kai tenka spręsti sunkias moralines dilemas ar paminti bet kokias dorybes, kai tenka kęsti nuolatinius sąžinės priekaištus; melo, tolygaus išdavystei, neištikimybei.O jeigu nuo “mažo, nekalto” melo iki skaudžios išdavystės – tik vienas žingsnis? Argi tai, kad melavimas yra toks kasdieniškas ir net socialiai naudingas reiškinys, leidžia mums manyti, jog meluoti galima?
7. Vaikai ir melavimas
Maždaug 4 – 5 metų vaikai mėgsta pasakoti išgalvotas istorijas ir nebūtus dalykus. Tai įprasta ir normalu tokio amžiaus vaikams. Jiems patinka klausytis įvairiausių istorijų ir patiems jas kurti. Tokio amžiaus vaikai dar nelabai skiria tikrovę nuo fantazijų pasaulio. Vyresni vaikai ir paaugliai gali sumeluoti, kad apgintų save, (išvengtų bausmės, paneigtų atsakomybę už savo veiksmus ir kt.). Kartais paaugliai mano, kad melas tam tikrose situacijose yra parankesnis, nes nenorima įžeisti kito žmogaus. Paradoksalu, tačiau to jie dažniausiai išmoksta iš mūsų, suaugusiųjų. Tokiais individualiais ir gana retais melo atvejais tėvai turėtų pasikalbėti su savo atžalomis apie sąžiningumo, teisingumo ir pasitikėjimo svarbą. Svarbu, kad patys vaikai ar paaugliai galėtų pakankamai pasitikėti suaugusiais ir jaustis pakankamai saugūs, sakydami tiesą. Neigiami – nesąžiningi ar neteisingi – reagavimai į tiesos sakymą juos toliau skatins meluoti.Kai kuria paaugliai įsitikinę, kad melas padeda jiems išsaugoti savo gyvenimo individualumą, savarankiškumą. Melavimas padeda paaugliams pajusti psichologinį atskirumą nuo tėvų, kurie nori nuolat kištis ir kontroliuoti savo beveik suaugusių vaikų gyvenimą.Kai kurie vaikai, jau suvokdami skirtumą tarp teisybės ir melo, pasakoja išgalvotas istorijas. Jie tai daro noriai ir entuziastingai, nes taip sulaukia iš aplinkinių daug dėmesio.Kiti vaikai ar paaugliai – nors atrodo gana socialūs ir atsakingi – ima nuolat meluoti. Jie dažniausiai pajunta, kad melavimas yra lengviausias būdas įveikti tėvų, mokytojų ar draugų reikalavimus. Šie vaikai iš esmės nėra blogi ar piktavaliai (ir jie nesistengia tokiais būti), tačiau vis pasikartojantis melas tampa blogu įpročiu.Yra vaikų ar paauglių, kurie nesijaudina dėl melavimo ir nesirūpina, kaip į tai reaguos žmonės. Taip dažniausiai elgiasi socialiai apleisti vaikai. Paaugliai meluodami paprastai slepia kur kas rimtesnes problemas. Pavyzdžiui, paauglys, vartojantis alkoholį ar narkotikus, gali nuolat meluoti, paklausus, kur jis buvo, ką veikė, iš kur gavo pinigų ir t.t.
Tėvų elgesys yra svarbiausias pavyzdys jų vaikams. Todėl pirmiausia tėvų elgesyje turi aiškiai atsispindėti tai, ko jie moko savo vaikus ir ką jie norėtų matyti savo vaikų elgesyje. Jeigu vaikas ar paauglys meluoja, tėvai turėtų surasti laiko rimtam pokalbiui ar diskusijai apie:– skirtumus tarp įsivaizdavimų ir tikrovės, melavimo ir tiesos sakymo;– sąžiningo elgesio namuose ir visuomenėje svarbą;– galimus elgesio būdus vietoj įpročio meluoti.Kai vaiko ar paauglio melavimas tampa rimta ir nuolatine problema, reikalinga profesionalaus specialisto pagalba.8. Melo detektoriai – ar sunku aptikti melą?
Jeigu nežinai, ar net neįtari, kokia yra tiesa, pagauti meluojantį žmogų tikrai sunku. Nusikaltėliai gana lengvai gali apgauti detektyvus ir policininkus. Kriminalinės policijos darbuotojų mėginimai “atpažinti” meluojantį žmogų beveik nė kiek neveiksmingesni už tikimybinį spėliojimą. Kasdieniame bendravime žmonės taip pat nėra geri melagysčių ekspertai. Tiesa, moterys, ypač suteikus papildomos informacijos, ar pamokymų, sugebėjo geriau demaskuoti meluojantį žmogų. Laikui bėgant, jos, priešingai nei vyrai, tampa dar geresnėmis apgavysčių išaiškintojomis. Žinoma, kuo meluojantis žmogus geriau pažįstamas (“aš pažįstu jį kaip nuluptą!”), tuo lengviau pagauti jį meluojant.O ar galime pasikliauti melo detektoriais? Melo detektoriai – vadinamieji poligrafai – vienu metu matuoja ir užrašinėja keletą fiziologinių kūno pokyčių (pavyzdžiui, kvėpavimą, širdies ritmą, galvaninę odos reakciją). Šis principas grindžiamas autonominio susijaudinimo teorija. Manoma, kad meluojant – kaip ir išgyvenant bet kokią kitą emociją – žmogaus organizme turi būti fiksuojamas (fiziologiniais pokyčiais) autonominis sujaudinimas. Taigi didžiausia melo detektoriaus nepatikimumo priežastis yra ta, kad poligrafas gali “atpažinti” baimę, stresą, o ne melą. Mat tie patys fiziologiniai organizmo pokyčiai būdingi ne tik melavimui. Kita vertus, patyręs melagis net meluodamas gali išlikti visiškai ramus ir poligrafas neužfiksuos jokių pokyčių.
Amerikos poligrafijos asociacija teigia, kad jei tokie poligrafiniai testai atliekami įgudusio specialisto, yra tikslūs 90% atvejų. Tačiau kritikai nurodo, kad melo detektoriai būna teisūs tik ne daugiau 65% atvejų. Taigi tikimybė, kad nekaltas žmogus bus apkaltintas melu, yra beveik 50:50.Vis dėlto tokie melo testai toliau sėkmingai taikomi civilizuotame pasaulyje specialiose saugumo tarnybose ir net privačiuose versluose. Manoma, kad melo detektoriaus “paslaugų” vertė atsiveria neteisingo apkaltinimo riziką….Kitokio tipo melo atpažinimo testai remiasi balso analizavimu – tai vadinamieji balso stresiškumo analizatoriai. Jais fiksuojamas balso stygų drebėjimas. Tačiau smarkus balso stygų drebėjimas – stresą rodantis bangavimas – gali rodyti žmogaus įtampą ar nerimą, o ne melavimą. Kai kurie tyrinėtojai nurodo, kad šio prietaiso tikslumas irgi ne didesnis už atsitiktinį spėliojimą. Be to, kadangi balso analizatorius gali veikti per TV, telefoną, garso juostą, dažnai jis naudojamas neteisėtai ir neetiškai. Kai kurie žmogaus elgesio tyrinėtojai nurodo, kad melavimą išduoda daugybė kūno pakitimų: kalbos užsikirtimas, balso tembro pasikeitimas, mirksėjimas, nenustygimas vietoje ir kt. Tačiau visos šios kūno “išdavystės” gali būti gana gerai slepiamos.Mėginama tyrinėti ir melagių kalbos ypatumus – vartojamus žodžius, sakinio struktūrą. Pavyzdžiui pastebėta, kad meluojantys žmonės rečiau vartoja pirmo asmens žodžius, vartoja mažiau emocijas nusakančių žodžių. Artimiausiu metu žmonės, regis, nesirengia atsisakyti melavimo, todėl tyrinėtojai toliau ieško naujų būdų, kaip aptikti melą.IŠVADA
Taip, mūsų aplinka per daug nesaugi ir nepalanki atviram tiesos sakymui, mes per daug nusivylę vienas kitu ir negalime niekuo pasitikėti… O mūsų nuolatinės melagystės tik dar labiau didina nepasitikėjimą ir daro mus atšiauresnius. Užburtas ratas…. Kada pasakysime “stop!” Būkime sąžiningi sau ir savo artimui. Būkim atviri ir nuoširdūs. Kaip vaikai, kurie DAR nemoka pataikauti ir kuriems DAR nerūpi apsukriai kilti visuomenės akyse melo laipteliais…