Įvadas
Šiame kursiniame darbe bus aprašomas savęs apgaudinėjimas. Tai ganėtinai neįprasta tema. Todėl pabandysiu atskleisti bent keletą įdomesnių klausimų susijusiu su savęs apgaudinėjimu. Pirmiausia bus aprašomas, kas tas, savęs apgaudinėjimas iš viso yra. Bus bandoma suvokti, jo esmę, keliais skirtingais aspektais. Vėliau bandysim išsiaiškinti, kokios yra egzistuojančios savęs apgaudinėjimo rūšys. Patyrinėsim ir kokios srityse dažniausiai paplitęs savęs apgaudinėjimas ir ar jis iš viso tenai egzistuoja. Surasime keletą teiginių, kurie tvirtins, kad savęs apgaudinėjimas yra netgi naudingas žmogui. Kaip jau minėjau ši tema atrodo labai daug kartų girdėta, bet iš tiesų su ja tiesiogiai susiduriu tik dabar. Todėl pagrindinė šio darbo dilema man yra išsiaiškinti ar toks dalykas, kaip savęs apgaudinėjimas išvis egzistuoja. Kokie yra jo pasireiškimo būdai. Kaip veikia žmogaus protas, jog gali vykti tokie dalykai kaip melas sau ir pan.
TURINYS:
1. Įvadas2. Kas tai yra savęs apgaudinėjimas3. Savęs apgaudinėjimo rūšys4. Sritys, kuriose pastebimas ryškiausias savęs apgaudinėjimas:• Narkomanija• Mirtinos ligos • Valgymo sutrikimų ligos5. Savęs apgaudinėjimas gali būti ir teigiamas dalykas6. Įdomūs pastebėjimai apie savęs apgaudinėjimą7. Išvados8. Literatūros sąrašas
Kas tai yra savęs apgaudinėjimas?
Atrodo yra neįmanoma apgaudinėti save. Kyla klausimas kaip mes galime nesuvokti, jog meluojame sau? Savęs apgaudinėjimas paprastai laikomas kaip būdas, kuriuo žmogus stengiasi apginti save nuo bauginančių tiesų apie mus pačius. Ignoruodami informaciją jie pasirenka labiau tinkamą savęs vertinimo kelią. Bijodami pripažinti, kokie yra, su kokia problema susidūrė, ar kokioje aplinkoje būna, pasirenka geriau apgaudinėti save, taip siekdami užtikrinti sau ramybę.
Savęs apgaudinėjimas gali būti laikomas labai mįslingas, neišsprendžiamas ir netgi paradoksalus dalykas. Gal todėl šia sritimi domisi ne vien tik psichologija, bet ir filosofija, psichiatrija ir biologija. Įvairialypis ir šios sąvokos, „savęs apgaudinėjimas“, supratimas tarp paprastų žmonių. Vieniems tai sukelia juoką, nes paprasčiausiai netiki, kad žmogus gali apgauti save, kiti tikina, kad patys yra su tuo susidūrę. Kada psichologai ir filosofai diskutuoja apie savęs apgaudinėjimą, jie dažniausiai kreipia dėmesį i nesąmoningą žmogaus motyvaciją ir tikslus. Savęs apgaudinėjimą jie laiko blogu dalyku, kurio reikėtų vengti visais įmanomais būdais. Norėdami paaiškinti, kaip savęs apgaudinėjimas veikia, jie susifokusuoja į savanaudiškumą, išankstinį nusistatymą, nesaugumą ir kitus psichologinius faktorius, kurie nesąmoningai ir negatyviai veikia norą tikėti (pvz. tėvas tiki, kad jo vaikas jam sako tiesa, nors pateikti akivaizdūs įrodymai tvirtina, jog jis meluoja.) Taip išryškėja, kad tėvas tik apgaudinėja save, nes nori tikėti, kad vaikas jam nemeluoja. Natūralu, kad tėvas labiau nori tikėti savo vaiku, negu tais faktais įrodančiais jo melavimą, nes su vaiku juos sieja glaudus ir stiprus emocinis ryšys.Yra diskutuojama, kad žmogus be išimčių yra linkęs į savęs apgaudinėjimą, nes kiekvienas turi emocinį prisirišimą su tikėjimu, kuris kai kuriais atvejais gali būti nelogiškas (kaip ir tame pvz. su tėvu ir vaiku). Savęs apgaudinėjimas iškelia nemažai kompleksinių klausimų apie žmogaus įsitikinimų prigimtį ir jo proto struktūrą. Jei mes norime geriau suprasti kas tai yra savęs apgaudinėjimas, mes turime susidaryti labiau moksliškai pagrįstą sampratą, apie tai, kaip dirba žmogaus protas. Mūsų smegenys susidaro iš gausaus skaičiaus funkcionuojančių sistemų. Sistema, kuri yra atsakinga už gebėjimą pažinti iš dalies skiriasi nuo sistemos, kuri perteikia sąmoningą išgyvenimą ir patirtį. Pakankamai tiksliai galėtumėm mūsų smegenų darbą sulyginti su kompiuterio darbu. Ryšys, tarp dviejų sistemų veikiančių žmogaus galvoje, yra panašus į procesoriaus ir monitoriaus tarpusavio ryšį ir darbą. Pagrindinis mąstymo procesas vyksta procesoriuje, o monitorius nedaro nieko kito, kaip tik perteikia jam iš procesoriaus atsiųstą informaciją. Tokiu pačiu principu žmogaus smegenyse esanti pažinimo sistema atlieka mąstymą, o tuo tarpu sąmonė perteikia jau gautą informaciją. Sąmonė, kaip bebūtų keista, vaidina mažesnį vaidmenį pažinimo procesuose, nei mes ankščiau tikėjome. Šitokį palyginimą paremia ir patvirtina daugybė eksperimentinių tyrimų. Keletą dešimtmečių atgal buvo atliktas vienas iš žymesnių šios srities eksperimentų. Jį atliko Bendžaminas Libetas (Benjamin Libet). Jis pasodino tiriamuosius priešais mygtuką ir sparčiai tiksintį laikrodį ir paprašė jų paspausti mygtuką tada, kada tik jiems kils toks noras, o tada užfiksuoti laikrodyje rodomą laiką. Jis taip pat prie judinamųjų raumenų smegenų žievės, kuri kontroliuoja žmogaus judėjimą, prijungė elektrodus. Taip jis atrado, kad žmogaus smegenys užtrunka apie trečdalį sekundės, kol pradeda ruoštis veiksmui ir iki kol sąmoningai nusprendžia veikti. Trumpiau tariant, žmogus nesąmoningai nusprendžia savo veiksmus. Taigi, tokie tyrimai, tik patvirtina, kad mes esame sistemingai apgauti, dėl žmogaus sąmonės vaidmens mūsų gyvenimuose. Pasak Libeto, šis bendras proto veikimo modelis suteikia mums tai, ko mum tikrai reikia norint išspręsti savęs apgaudinėjimo paradoksą. Natūralu, kad savęs apgaudinėjimas, labai lengvai gali pasirodyti paradoksalus dalykas. Jei mes apgaudinėjame kitą žmogų, tai žinome, kad jis nežinos tiesos, nes mes vienokiu ar kitokiu tikslu jam meluojame. Tai reiškia, kad norime įtikinti kitą žmogų, tuo kas iš tikrųjų nėra tiesa. Taigi, apgaule mes skaitome tai, ką mes žinome, o kiti ne, nes mes slepiame tiesą nuo jų. Taigi apgaulės suvokimą, mes lengvai suprantame, bet kaip tada toki apgaulės suvokimą pritaikyti savęs apgaudinėjimui? Kaip savęs apgaudinėjimas iš vis yra įmanomas? Ar mes turime žinoti kažkokią tai tiesa, o poto tuo pačiu laiku, bandyti, ja nuslėpti nuo mūsų pačių? Kaip tai įmanoma, kai aš žinau tiesą ir tuo pačiu momentu, turiu įtikinti save, jog tai nėra tiesa. Tačiau dabartinais laikais savęs apgaudinėjimas yra daugiau nei galimas. Taip iš tiesų nutinka mūsų kasdieniniame gyvenime. Skamba neįtikimai. Juk paradoksaliai atrodytu jei mes vogtume iš savo pačių banko sąskaitos. Tai tas pats, kad stengtumėmės meluoti sau. Vienintelis būdas paaiškinti toki mistišką dalyką yra Froido psichoanalizės teorija. Joje iškeliama tema, apie sąmonės ir pasąmonės egzistavimą mūsų galvose. Sąmoningai tikint į kažkokį tai faktą, mūsų pasąmonė gali jį užgniaužti ir patalpinti pasąmonėje. Tokiu atveju yra ganėtinai tinkama sakyti, kad žmogus tuo pat metu ir žino ir nežino to paties fakto. Tada iškyla kitas klausimas. Kaip dalis informacijos sugeba patekti į tą mūsų pasąmonę? Nejaugi tikrai yra kažkokie filtrai, nustatantys ir paskirstantys, kur ir kokiems jausmams ir žinioms keliauti. Teigiamiems į sąmonę, o neigiamiems į pasąmonę. Dar daug klausimų gali kiti kiekvienam iš mūsų, bet tikriausiai geriausias atsakymas į visus klausimus slypi fakte, kad mes turime labai ribotą savęs pažinimo talpumą, todėl daug ko niekada ir nesuprasime, kas dedasi su mumis pačiais. Tiems, kas išdrįsta pasakyti, jog šis reiškinys nėra toks jau paradoksalus, galima būtų pabrėžti, jog tai gal ir neparadoksalus, bet jau tikrai neįtikėtinas žmogaus gebėjimas, slėpti tiesą nuo pačio savęs.Savęs apgaudinėjimo rūšys
Savęs apgaudinėjimas dažniausiai pasireiškia vienu iš dviejų skirtingų formų: „tiesaus“ ir „sukto“ apgaudinėjimo. „Tiesusis“ savęs apgaudinėjimas pastebimas tada, kai žmogus apgaudinėja save, vildamasis kad tai kas vyksta yra tiesa (pvz. Kad jie neserga mirtina liga, kad jų vaikai nėra nusikaltėliai ir pan. ). „Suktas“ savęs apgaudinėjimas pasireiškia tada, kada žmonės tiki, jog tai kas dabar vyksta yra netiesa, nors kad tai būtų tiesa jie taip pat nenori (pvz. nepasitikintis, pavydus vyras, gali tikėti, kad jo žmona turi romaną, nepaistant jo tiktai reliatyviai nepagrįstų įrodymų tam tvirtinimui ir nepaisant jo nenoro, kad tai būtų atvejis kada ji yra labai susidomėjusi). Paprastai savęs apgaudinėjimas yra laikomas kaip motyvuotas fenomenas. Taip pat yra trys požiūriai, charakterizuojantys savęs apgaudinėjimą. Žodyninis požiūris – kuriame teoretikas naudodamas žodyną pradeda nuo apibrėžimo, o jį suradęs naudoja, kaip savęs apgaudinėjimo modelį. Požiūris pagrįsta pavyzdžių pagrindu – tokiu atveju yra kruopščiai išnagrinėjami tipiški savęs apgaudinėjimo pavyzdžiai ir mėginama tapatinti jų esminius bendrus bruožus. Teorijų valdymo požiūris – šitame požiūryje, savęs apgaudinėjimo apibrėžimas yra valdomas pagal bendras teorija apie savęs apgaudinėjimo prigimtį. Šių trijų požiūrių mišinys taip pat dažnai patinkamas. Žodyninis požiūris gali atrodyti saugiausias. Praktikas dirbantis pavyzdžių pagrindu, gali patekti į rizikos grupę, atsižvelgiant į siaurą pavyzdžių diapazoną. Teorijų valdymo požiūris yra tipiškas ir akivaizdus, pasitikėjimo bendromis aiškinamosiomis hipotezėmis pavyzdys, kuris gali būti klaidingas.
Sritys, kuriose pastebimas ryškiausias savęs apgaudinėjimas
Aišku,jog kiekvienas iš mūsų esam susidūręs su savęs apgaudinėjimu, bet dažniausiai, tai būdavo kaip savęs raminimo faktas, kai nenorėdavome suprasti kai kuriu mums skaudžiu, gal net nesuprantamų įvykiu. Tai žmogiška ir taip elgiasi beveik visi. Tačiau yra sričių, kuriose toks veiksmas, kaip savęs apgaudinėjimas yra ypatingai ryškus. Dažniausiai su savęs apgaudinėjimu susiduria narkomanai, alkoholikai, žmonės sergantys sunkiomis ligomis kaip vėžys, bulimija, anoreksija ir pan. Šiose paminėtose srityse, savęs apgaudinėjimas mano manymu įgyja visai kita reikšmę, nes apgaudinėdami save ir nepripažindami tiesos, jie žaidžia su savo likimu. Toks faktų neigimas dažniausiai gali privesti prie didelių katastrofų. Visi sutinkame, kad faktas, jog nesugebame valdyti savęs ir savo gyvenimo baugina, tad tenka neigti, jog su mumis ne viskas tvarkoje.
• Narkomanija – tai viena iš ženkliausių savęs apgaudinėjimo sričių . Kodėl aš pasirinkau šia sritį kaip vieną iš opiausių savęs apgaudinėjimo variantų? Gal todėl, kad neradau daug medžiagos , kuri patvirtintų mano įsitikinimą, jog žmonės vartodami narkotines medžiagas taip apgaudinėja save. Šioje srityje savęs apgaudinėjimą pastebiu ne tik žmonėse, kurie vartoja, bet ir jų artimųjų žmonių elgesyje. Suprantama, kad yra sunku pastebėti pirminius narkotikų vartojimo požymius pavyzdžiui pas savo vaiką. Tuo labiau, kad pirmi pabandymai vartoti būna pakankamai „nekalti“ ir išsisklaidžius jų veikimui beveik nepastebimi tėvams. Tačiau vėliau, kai tokie „nekalti“ pabandymai tampa pavyzdžiui savaitgalių „kasdienybe“, tada tėvams patartina neužmerkti akių, o stebėti savo atžalas. Visi tėvai nenori tikėti, kad jų regis nuoširdžiai auklėjamas vaikas galėtų norėtų net bandyti tokias negeroves. Tai pirmas žingsnis į savęs apgaudinėjimą, kai neigiama net prielaida, kad taip gali kada nors nutikti. Pasąmonė užblokuoja tokį negatyvų mąstymą ir nustumia abejones, jog jie netinkamai auklėjo savo atžalą ir pan. Į giliausias tėvų pasąmonės ribas. Tik aki atsiranda tvirtų įrodymų, jo vaikas jau nebe pirmą kartą naudoja narkotines medžiagas ir klimpsta vis giliau, tėvai susigriebia. Su narkomanais yra visai kitoks atvejis. Iš pradžių žmogus „susižavi“ narkotikais. Kitaip tariant dažniausiai pradeda naudoti lengvus narkotikus , taip nuteikdami save, jog taip jie niekada nepraras savitvardos, nepripras ir kad tai tik teigiamus pojūčius suteikiantis dalykas. Taip žmonės įklimpsta ne tik į narkotikus, bet ir į „tiesųjį“ savęs apgaudinėjimą, kai stengiamasi nuneigti akivaizdžią tiesą, jog tai narkomanijos liūno pradžia. Vėliau, kai narkotikai pasidaro pagrindiniu gyvenimo tikslu, žmogaus sąmonė persiveda į „suktąjį“ savęs apgaudinėjimą, kai tikima, jog tai kas vyksta yra gryna netiesa. Prireikia daug pastangų ir laiko, kol žmogus suvokia kad laikas nustoti meluoti sau ir pažvelgti tiesai į akis. Kažkurie taip ir baigia gyvenimus meluodami sau ir laikydami save visaverčiais gyvenimo dalyviais . • Mirtinos ligos – čia savęs apgaudinėjimas prasidėti gali net ankščiau, nei žmogus sužino, jog serga sunkia mirtina liga. Jei žmogus jaučia neretus sveikatos pablogėjimus, o neina jų išsitirti, tada ir prasideda savęs apgaudinėjimo pirminė fazė. Taip žmogus tiesiog stengiasi nutolinti baugios ir kraupios žinios atėjimą į jo gyvenimą. Kadangi yra tekę bendrauti su tokias žmonėmis, tad galiu tvirtai teigti, jog išsisukinėjimą nuo blogų prognozių galima laikyti savęs apgaudinėjimo sritimi. Galiausiai kai tyrimai patvirtina jų nuogąstavimus, prasideda tikrasis tiesos neigimas. Yra atsisakoma gydimo, nes sveikų žmonių nereikia gydyti, o juk neigdami tokia tiesa jie nesijaučia iš ties sveiki. Va būtent tokiu atveju, mano nuomone, pasireiškia paradoksalus savęs apgaudinėjimas. Taip meluodami sau ligoniai iš tikrųjų suvokia, kad taip jie kenkia savo tolimesniam sveikatai, tačiau iliuzijos apie sveika kūną būna stipresnės už sveiką protą. Tik ligoms paūmėjus, kai jau rimtai nebeina išsiversti be medikų pagalbos, žmonės sutinka išleisti į sąmonės sritį mintį, jog tai tiesa, kad jie serga ir kad jiems išties reikia pagalbos. Gaila, bet kartais toks pavėluotas suvokimas daug kam nebepadeda ir ateina kitas etapas – susitaikymas su baisia ateitimi. Didžioji dauguma ligonių tada pradeda tikėti, jog jie gali pasveikti. Kartais toks tikėjimas išties padeda ir žmonės sugrįžta į gyvenimą nugalėję ligą, bet didesnis procentas likusiųjų, tik toliau meluoja sau, jog jie įveiks savo ligą…..sunku ir šalia esantiems žmonėms. Jie taip pat turi pereiti per daugelį savęs apgaudinėjimo kelių ir etapų.• Valgymo sutrikimo ligos – dažniausiai jaunų merginų liga, kuri aiškiai matoma, jog yra pagrįsta savęs apgaudinėjimu. Šioje srityje sąmonė ir pasąmonė veikia nesuvokiamais mąstais, suteikdama žmogui daug kančių. Eilinį kartą saviapgaulė čia vaidina didelį vaidmenį. Aišku nedrįsčiau savęs apaudinėjimo laikyti pagrindine ligos priežastim, nes tai būtų absurdiška, bet manau, kad ji tolygiai dalyvauja tokiu ligų „gyvenime“. Juk kai jaunos mergaitės suserga šia liga, tai jos neigia ši faktą. Joms tiesiog atrodo, kad nevalgymas yra savaime suprantamas dalykas, tačiau tai jau sudėtingesnės psichologinės pinklės lemiančios tokį elgesį.
Savęs apgaudinėjimas gali būti ir teigiamas dalykas
Nepaisant visko, savęs apgaudinėjimas ne visada, gali būti laikomas yda. Kartais jis gali būti netgi naudingas. Jei mes būsime per atviri ir per objektyvūs savo pačių sugebėjimams, mes galime tapti netgi depresiški. Galiausiai būtent savęs apgaudinėjimas gali padėti žmogui įveikti jį kaustančias baimes, suteikti jam pasitikėjimo savimi. Reikia tik surasti būda, kaip apgauti save. O gal būtent savęs apgaudinėjimo dėka, mes daugelį mus supančių nepakeliamai žiaurių tiesų, pergyvename daug lengviau, nes gauname laiko susitaikyti su tuo kas dedasi aplink mus. Mūsų protas juk neveltui taip subtiliai dirba, kada nori nuslepia nuo mūsų kažką, o kai kada kaip tik duoda susidurti akis į akį su tikrąja tiesa.
Įdomūs pastebėjimai apie savęs apgaudinėjimą
• Yra pastebėta , kad depresiškiems žmonėms, savęs apgaudinėjimas užima mažesnį lygmenį, nei normaliems žmonėms. Tai tik prieštarauja nusistačiusiai nuomonei, kad depresija iškreipia žmogaus mąstymą. Tikriausiai laiminga liaudis gali geriau paneigti mirties realumą, nei depresyvus žmogus, todėl kai ištinka kokia nors tragedija, dažnai išgirstame sakant: niekada nemaniau, kad man taip nutiks. Problema pasidaro tada, kai žmogus griebiasi per didelio neigimo.
• Įvairių vaistų naudojimas taip gali turėti įtakos savęs apgaudinėjimui.Išvados
Rašydama ši kursinį darbą pirmoje eilėje bandžiau suvokti tikrąją savęs apgaudinėjimo esmę. Manau, kad savęs apgaudinėjimas dar nėra labai plačiai ištyrinėtas, todėl buvo labai sunku susirinkti informaciją. Savęs apgaudinėjimas tai ne tik psichologijoje tiriamas dalykas, jis apima ir domina vis daugiau mokslinių sričių: filosofija, psichiatrija, biologija ir pan. Jis gali būti ne vien tiktais neigiamas dalykas, savęs apgaudinėjimas gali netgi padėti žmogui, būti jam naudingas. Tačiau dažniausiai apie savęs apgaudinėjimą susidaro neigiamas požiūris. Gal todėl, kad žmonės gyvenime savęs apgaudinėjimas dažniausiai atsiranda tada, kai žmonės stengiasi nuneigti ar išvengti tam tikrų jiems nelabai priimtinų tiesų. Tiesos vengimas tikriausiai yra didžiausias išbandymo ir tiesos gynimo mechanizmas per visą žmonijos istoriją. Savęs apgaudinėjimo analizavimas yra sudėtinga užduotis. Tik suvokdami, kaip veikia Mūsų sąmonė ir pasąmonė, galime bandyti suprasti, kas išties yra savęs apgaudinėjimas. Išsiaiškinus, kad savęs apgaudinėjimas turi tiktais dvi skirtingas rūšis, labai nustebau. Keista kai toks stulbinantis fenomenas yra suskirstytas tik į porą rūšių , kurios nėra labai jau visapusiškos. Savęs apgaudinėjimas mano manymu yra tikrai fenomenalus reiškinys žmogaus gyvenime. Kodėl mes meluojame kitiems yra labai aišku, bet kodėl mes pradedame meluoti sau pačiam? Tai galima prilyginti paradoksui. Melas pats kaip reiškinys yra perkeliavęs daug istorinių etapų, jis visada šalia mūsų, nuo neatmenamų laikų. Tad, kodėl mes turėtume išvengti melo sau? Drįsčiau pastebėti kad lietuvių patarlė sakanti, jog galima meluoti kitiems, bet savęs niekada neapgausim, yra klaidinga.
Šiuolaikiniame pasaulyje viskas tampa įmanoma, net saviapgaulė, kuri jau giliai įsirėžė į mūsų kasdienybę.Literatūros sąrašas:
1) „ Self- deception unmasked“ A.R. Mele2) „ Priklausomybė ir malonė „ G.G. May, 2004m., Vln.3) „Narkotikai – grėsmingas mūsų laikų šauksmas „ F.Vogt, 2001m., Vln.4) Internetas: www. skepdic.com www. philosophers. co.uk www. philosophypages.com www. earlham. edu www. lcc.lt