Turinys
1.Įvadas2.Kas yra demokratija?………………………………………………………………………23.Demokratijos istorija………………………………………………………………………34.Demokratijos principai……………………………………………………………………5a) Laisvė, lygybė ir demokratija…………………………………………………..5b) Demokratinės minties prieštaringumai………………………………………7c) Demokratinės minties atradimai ir praradimai………………………….. 8 5.Pilietinių, politinių teisių ir demokratijos sąryšis………………………………..96.Pagrindinės idėjos- principai, kuriais remiasi demokratija…………………..107.Išvados…………………………………………………………………………………………128.Naudota literatūra…………………………………………………………………………..13
Įvadas
Vargu ar rasime labiau sukompromituotą žodį negu „demokratija“ .Kas tik nevadina savęs demokratu! Tačiau šis žodis ne visada turėjo giriamąjį atspalvį. Filosofijos korifėjai Senovės Graikijoje – šalyje, palikusioje mums šį žodį, – nelabai vertino demokratiją. Sokratas laikė ją visuomenės dorovės nuosmukio ir pačios visuomenės irimo priežastimi. Dar griežčiau demokratiją – tą „minios savivalės ir smurto įsikūnijimą“ – kritikavo Platonas. Jo ciklinėje politinio vystymosi teorijoje demokratija- tai priešpaskutinė valstybės išsigimimo pakopa, po kurios eina tironija.Demokratijos tapsmas nesibaigia valstybinio suvereniteto atkūrimu, demokratijos institucijų ir procedūrų teisiniu įtvirtinimu. Jos stabilumą palaiko brandi visuomenės politinė sąmonė, sugebanti kūrybiškai priimti šiuolaikinės politinės minties laimėjimus, modernios civilizacijos lygį atitinkantį politinį mąstymą.Demokratija – tai kaip darbas ir pastangos, dedamos lemtingai dienai, kada visos bendruomenės bus stiprios ir išugdytos, žmonės padės vieni kitiems, kiekvienas galės išreikšti save ir turėti įtakos; kada įvairovė, suteiktos prigimtinės teisės ir kultūra bus aukštinamos, ir kiekvienas gyvens išraiškingą ir naudingą gyvenimą; žmonės bus sveiki, švarūs ir stiprūs ekonomiškai, vadovausis atstovaujamąja demokratija ir apsisprendimo teise; didžiausi pasaulio turtai bus padalijami ir teisingumas užtikrinamas kiekvienam.Šiandien ji laikoma geriausia santvarka iš tų, kurią galėjo išrasti žmonės. Žinoma, demokratija turi ir tam tikrų neigiamų bruožų, bet šiandien jos reikalingumą ir naudingumą įrodo tai, kad labai daug šalių renkasi būtent demokratiją – liaudies valdžią. Demokratiją siejama su laisvų rinkimų pagrindu, daugumos valdymu, konstitucionalizmo principu ir t. t.
Referate aptarsiu demokratijos sampratą, jos pagrindinius bruožus, atskleisiu jos pranašumus, pateiksiu keleto teoretikų nuomonę apie demokratiją, atskleisiu pagrindines žmogaus teises ir laisves.Atlikus šią analizę, bus aiškiau suvokiama kas yra demokratija ir, kad tikroji demokratija gali vyrauti toli gražu ne visuose valstybėse, nes ne visos valstybės visiškai gali atitikti, kad ir tuos tris demokratijos principus –” lygybė”, “brolybė” ir “laisvė”.Kas yra demokratija?
Demokratija- (gr. k. demos- tauta, kratus- valdymas,valdžia) valstybės valdymo forma, kai visa valdžia kyla iš valstybės piliečių valios.Demokratija reiškia valdymo formą, kurioje visi piliečiai turi teisę dalyvauti šalies valdyme, skirtingai nuo valdymo formos, kurioje tokia teisė priklauso vienai klasei, išskirtinei grupei arba autokratui. Šią teisę piliečiai įgyvendina tiesiogiai referendumuose arba per savo išrinktus atstovus.Demokratijos privalumai:1.Demokratijos tikslas – garantuoti visų piliečių lygiateisiškumą. 2. Demokratiška valstybė labiau nei bet kuri kita atsižvelgia į eilinių žmonių poreikius. Kuo daugiau eilinis žmogus gali turėti įtakos politikai, tuo didesnė tikimybė, kad ta politika atitiks jo poreikius ir tikslus. 3. Demokratija yra grindžiama viešo aptarimo, įtikinimo ir kompromiso principais, numato visuomenės narių lygiateisiškumą, nuomonių pliuralizmą ir įvairovę.4.Demokratija garantuoja pagrindines laisves. 5. Demokratija leidžia nuolat atnaujinti visuomenės gyvenimą. Pažodžiui išvertus iš graikų kalbos “demokratija” reiškia “liaudies valdžia”. Demokratija- tai 1) piliečio teisė dalyvauti formuojant valdžią ir kontroliuojant jos veiklą; 2) šios teisės įgyvendinamos tiesiogiai arba per piliečių laisvai renkamus ir įgaliotus atstovus deputatus; 3) rinkimai į valstybės valdžios organus privalo būti laisvi ir griežtai perodiški: 4) laimėjusiai partijai per rinkimus formuoti vyriausybę, o pralaimėjusioms partijoms – sudaryti opoziciją; 5) vyriausybės veikla turi būti vieša; 6) visiems fiziniams ir juridiniams asmenims privalu suteikti galimybę laisvai kritikuoti vyriausybę ir jos politiką; 7) teismo valdžia demokratijoje yra nepriklausoma nuo kokios nors kitos valdžios, išskyrus įstatymo valdžią; 8) įstatymų leidžiamoji valdžia atskirta nuo vykdomosios valdžios.
Šiek tiek kitaip bandoma apibrėžti demokratijos sąvoką šiandien:Demokratija- tai ne šiaip liaudies daugumos valdžia, o poliarchinė valdžia.1. Poliarchija organiškai derina daugumos gyventojų politinės valdžios principą su lygių mažumos politinių ir pilietinių teisių užtikrinimu.2. Remiantis socialinio pliuralizmo ir žmogaus teisių neatima¬mumo principais, poliarchija yra socialiai ribota valdžia: ji veikia tik viešojoje sferoje ir nesikiša j privačiąją.3. Demokratinėje (poliarchiriėje) valstybėje jokiam piliečiui, jokiai organizacijai ar partijai neteikiama kokios nors pirmumo teisės ar išankstinės teisės į valdžią.. 5.Esminiai politinės valdžios poliarchijoje požymiai yra šie:a) piliečio teisė dalyvauti formuojant valdžią ir kontroliuo¬jant jos veiklą; b)šios teisės įgyvendinimas tiesiogiai (tiesioginė demokrati¬ja) arba per piliečių laisvai renkamus ir įgaliotus atstovus de¬putatus; c)buvimas visuomenėje ne mažiau kaip dviejų politinių parti¬jų. Nė viena iš jų neturi išankstinių prerogatyvų, o kiekviena varžosi dėl valdžios, įtikinėdama piliečius balsuoti už ją; d)laisvi ir griežtai periodiški rinkimai į valstybinės valdžios organus; e)galimybė partijai, laimėjusiai balsų dauguma per laisvus rinkimus, formuoti vyriausybę o pralaimėjusioms partijoms – su¬ daryti veiksmingą opoziciją renkamuose valdžios organuose;f) teismo valdžios nepriklausomumas nuo kokios nors kitos valdžios, išskyrus įstatymo valdžią;g) įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios suskirs¬tymas.„XVIII amžiaus demokratijos filosofiją galima išreikšti apibrėžimu: demokratija- tai toks institucinis politinių sprendimų priėmimo metodas, kuris tarnauja bendram labui leisdamas pačiai tautai spręsti problemas per rinktus asmenis; šių susirinkimas įgyvendina jos valią“.(J.A.Schumpeter,Kapitalizmas,Socializmas ir Demokratija,1998,p.276)
Demokratijos istorija
Nuomonė, kad eiliniai piliečiai turi turėti balso teisę, kai priimami aktualūs jiems sprendimai, atsirado skirtingais istorijos periodais. V ir VI a. prieš mūsų erą ši svajonė klasikiniu buvo įgyvendinta Atėnuose. Nuo V a. pr. m. e. pradžios visi Atėnų piliečiai naudojosi lygiomis teisėmis prisidėti prie įstatymų ir visuomenės politikos krypties nustatymo diskutuodami ir balsuodami. Jie taip pat per pareigas teismuose, administracinėse tarybose, kur postai buvo skiriami pagal rotacijos principą, naudojosi valdymo teise.Nuo tų laikų šis pavyzdys tapo demokratų įkvėpimo šaltiniu. Faktas, jog tai sutapo su ekonominės ir jūrinės Atėnų galybės laikotarpiu, taip pat su nebūtu menų ir filosofijos suklestėjimu, paneigta demokratijos priešininkų tvirtinimą, kad, jeigu leistume eiliniams žmonėms įsitraukti į valstybės valdymą, tai privestų prie beveidės visuomenės arba neatsakingos valdžios susiformavimo.
Atėnų demokratija buvo kartu ir daugiau, ir mažiau demokratiška nei sistemos, kurias mes žinome dabar. Didžiausias jos demokratiškumas buvo piliečių galimybė patiems spręsti daugumą klausimų („tiesioginė demokratija“), o šiandienos atstovaujamosios demokratijos yra daugiausiai netiesioginio pobūdžio, nes piliečiai mažiausiai viena pakopa yra atskirti nuo valstybės reikalų tvarkymo vyriausybės ar parlamento lygiu. Tiesioginė demokratija galima ten, kur egzistuoja palyginti nedaug piliečių, kur jie gali susirinkti vienoje vietoje ir, kuriam laikui atidėję savo tiesiogines pareigas, tvarkyti svarbius politinius reikalus. Nė viena iš šiandienos visuomenių neatitinka tiesioginės demokratijos reikalavimų, nors ir egzistuoja galimybė per nacionalinius rinkimus ir referendumus tiesiogiai įsitraukti į bendrus sprendimus arba turėti nuolatinius įgaliojimus tvarkyti vietinius reikalus.Palyginus su šiandienos demokratiškomis visuomenėmis, Atėnų valstybė buvo mažiau demokratiška, nes pilietybė buvo suteikiama tik vyrams, gimusiems laisviems, ir nebuvo suteikiama moterims, vergams ir gyvenantiems svetimšaliams. Ne piliečiai dirbdavo darbus tam, kad piliečiai (vyrai) galėtų užsiimti politika. Kitaip tariant, tiesioginės demokratijos institucijos panaudojimas buvo galimas tik apribojant pilietybės suteikimą. Demokratija egzistavo, tik išrinktiesiems.Tačiau Atėnų demokratija pradėjo smukti. Tą lėmė nesugebėjimas konkuruoti su profesionaliomis armijomis ir nekompetetingas valdymas. O valdymo neefektyvumas buvo nesugebėjimo suderinti aistrą demokratijai su visuotinai priimtais valdymo reikalavimais pasekmė.Nuolatinis demokratijos trūkumų studijavimas neleido Atėnų teoretikams pagalvoti apie alternatyvas, kai pagaliau Atėnų užkariavimas visiškai nutraukė demokratijos teorijos vystymą. Energingiausias demokratijos priešininkas buvo Platonas, o Aristotelis, nors ir be entuziazmo, ją gynė. Platonas “Valstybėje” valdymą skirstė pagal valdančiosios klasės dydį ir siekius. Vieno žmogaus valdymas buvo arba monarchija (gera) arba tironija (bloga), mažumos valdymas buvo arba aristokratija (gera) arba oligarchija (bloga); daugumos valdymas buvo politėja (gera) arba demokratija (bloga). Demokratija jam buvo iškreipta valdymo forma.Atėnų demokratija neišlaikiusi didelio spaudimo ir nesugebėjusi išspręsti didelių problemų ir apribojimų žlugo.Verta prisiminti, kad analogiški apribojimai egzistavo daugelyje vakarietiškų parlamentinių sistemų iki pat XX amžiaus antros pusės.Didžiosios Prancūzijos revoliucijos metu sukurtas principas, jog „visa politinė valdžia ateina iš liaudies“, nebuvo taikomas visai liaudžiai.Tik šiame dešimtmetyje moterims ir asmenims, neturintiems nuosavybės, buvo suteikta teisė dalyvauti rinkimuose.Netgi šiandien dėl mažo indėlio į ekonomiką kai kuriose valstybėse ne visi piliečiai turi teisę dalyvauti rinkimuose.Demokratijos principai
Penkios priežastys kodėl demokratija yra branginta:1.Demokratijos tikslas- garantuoti visų piliečių lygiateisiškumą.“ Kiekvienas žmogus yra vertas pats savęs, ir ne daugiau “ , – rašė anglų teisininkas teoretikas Džeremis Benetemas, kritikuodamas aristokratijos pažiūras, pagal kurias, vienų žmonių gyvybė yra vertesnė už kitų.Lygiateisiškumo principas teigia, kad ne tik žmonių interesų, bet ir žmonių nuomonių vienodai turi būti paisoma vyriausybės politikos srityje.2.Demokratiška vyriausybė labiau nei bet kuri kita atsižvelgia į eilinių žmonių poreikius.Kuo daugiau eilinis žmogus gali turėti įtakos politikai, tuo didesnė tikimybė, kad ta politika atitiks jo poreikius ir tikslus.3.Demokratija yra grindžiama viešo aptarimo, įtikinimo ir kompromiso principais.Visi turi teisę išreikšti savo požiūrį.Demokratija numato visuomenės narių lygiateisiškumą, nuomonių pliuralizmą ir įvairovę.Tuomet, kai atskiros nuomonės yra įtakingos, įsijungia demokratiško prieštaravimų išsprendimo mechanizmas, kuris veikia per aptarimus, įtikinimą ir kompromisus.Prievartinis kokio nors požiūrio įdiegimas yra netinkamas.Patį faktą, kad žmonės turi galimybę viešai pasakyti savo nuomonę, reikėtų laikyti demokratijos pranašumu, o ne trūkumu, nes jie leidžia prieš ką nors nusprendžiant įvertinti skirtingas nuomones.4.Demokratija garantuoja pagrindines laisves.Atvira diskusija, kaip visuomeninių prieštaravimų nagrinėjimo būdas, negali egzistuoti be laisvių, kurios yra įtvirtintos pilietinių ir politinių teisių deklaracijomis: žodžio laisvė (teisė pasakyti savo nuomonę), susibūrimų laisvė, judėjimo laisvė ir asmenybės teisės į saugumą.Demokratijos sąlygomis šios teisės turi būti ginamos- jos yra demokratijos egzistavimo pagrindas ir sudaro būtinas sąlygas asmenybei tobulėti ir bendriems uždaviniams spręsti.
5.Demokratija leidžia nuolat atnaujinti visuomenės gyvenimą.Garantuodamos reguliarius ir taikius politinio kurso pakeitimus, demokratinės sistemos sugeba laiduoti visuomenės atnaujinimą be visuotinių neramumų arba valdymo sistemos sugriovimo, kas nedemokratinėse valstybėse lydi pagrindinių figūrų pašalinimą.a) Laisvė, lygybė ir demokratijaBūtina atsižvelgti į tai, kad laisvė ir lygybė sąveikauja ne tik kaip demokratijos principai, bet ir kaip socialiniai bei politiniai idealai, pasižymintys savarankiška raidos logika.Vienas pirmųjų laisvės ir lygybės įtampą demokratijoje įžvelgė prancūzų mąstytojas Aleksis de Tocqueville. Knygoje APIE DEMOKRATIJĄ AMERIKOJE, sutapatinęs demokratijos raidą su objektyviu, universaliu lygybės tendencijos įsigalėjimu, jis suformulavo demokratijos teorijai iki šiol aktualią problemą: “kokia turėtų būti laisva valdžia šalyje, kur viešpatauja lygybė?„ Laisvė ir lygybė A.de Tocqueville‘o koncepcijoje iškyla kaip tarpusavyje susipynusių vertybių kompleksas, nes „neįmanoma išsaugoti laisvės institucijos, nesivadovaujant lygybe kaip esminiu principu ir lozungu“ , o lygybės sukeltas blogybes veiksmingiausiai galima įveikti tik suteikiant politinę laisvę.Laisvės ir demokratijos santykį, lygybės sampratų įvairovę 1921 m.išleistoje knygoje MODERN DEMOCRACIES išsamiai aptarė amerikiečių tyrinėtojas James Bryce.Išskyręs demokratinės tradicijos evoliucijoje keturias laisvės rūšis ( pilietinę, religinę, politinę ir individualiąją ), jis pagrindinį dėmesį skyrė individualiajai laisvei.Pastaroji demokratija yra tarsi deguonis ore, gyvybę suteikianti dvasia.Jos atsisakius, politinė laisvė virstų ant šakos nuvytusiu vaisiu.Pasak J.Bryce‘o lygybė buvo pirminis veiksnys kuriant demokratijos teoriją, o dėl jos klaidingo supratimo kilo daugiausia nesklandumų demokratinėje praktikoje.Mąstytojas kritikavo tarpukariu paplitusią ekonominės lygybės idėją, kuri neturinti nieko bendra su demokratija it tėra tikrovėje nerealizuojama vizija.Aptardamas laisvės ir demokratijos ryšį, žinomas politologas Giovanni Sartori knygoje THE THEORY OF DEMOCRACY REVISITED pažymi: “Demokratijos deontologijos principus labiau apibūdina lygybė, izokratija ir savivalda, o ne laisvės idėja“.Tačiau lygybė ir demokratija nėra tapačios; jos sutampa tokiu laipsniu, kokiu egalitarinis idealas tampa demokratinės idėjos simboliu.Specifinį demokratijos įnašą į lygybės sampratą sudaro trys reikalavimai: 1) lygi, visuotinė rinkimų teisė; 2) socialinė lygybė, t.y. statusų lygybė; 3)galimybių lygybė (beje, skirtingos šio reikalavimo interpretacijos inspiravo liberalų ir demokratų diskusiją liberaliosios demokratijos viduje).Kalbėdamas apie teisinės ir politinės lygybės formalumą, filosofas teigia, kad tai visai nereiškia jos neveiksmingumo, nes “formalus yra metodas, o ne rezultatai“.
Politinės laisvės problema, G.Sartori įsitikinimu, turėtų būti atskirta nuo filosofinių samprotavimų apie “tikrąją laisvę“. Be to, politinį laisvės problemos aspektą išreiškia ne vidinės ar dvasinės laisvės siekis, o išorinė individo veiklos laisvės problema.Politine laisve G.Sartori įvardija instrumentinę ir santykinę “negatyviąją laisvę“ (freedom from), kurios paskirtis- sudaryti palankias sąlygas realizuotis kitoms “pozityviosios laisvės“ (freedom for) rūšims (intelektualinei, socialiniai, ekonominiai).Politinė laisvė yra pirminė, nes ji yra būtina sąlyga kitoms laisvėms.Kitas žinomas demokratijos teoretikas Robert A. Dahl knygoje DEMOKRATIJA IR JOS KRITIKAI įsitikinęs: tarp lygybės ir laisvės galima įtampa, tačiau demokratijoje lygybė nėra priešiška laisvei.Piliečių politinė lygybė laikoma lemtinga demokratijos moralinės perspektyvos aksioma.Politinė lygybė nėra tikslas, pasiekiamas aukojant laisvę ir savibrandą: “veikiau ji yra esminė priemonė, įgalinanti teisingą laisvės paskirstymą ir bešališkais savibrandos galimybes“.b)Demokratinės minties prieštaringumaiKrikščioniškosios srovės atstovų darbuose laisvės ir lygybės idealų ir jų sąveikos su demokratija aiškinimus lėmė kritiškas požiūris į liberaliąją demokratiją ir metodologinė nuostata krikščionybės pagrindu sukurti normatyvinį demokratijos modelį.Krikščioniškosios demokratijos ideologai siekė naujai subalansuoti lygybės ir laisvės principus.Tikėtasi suteikti demokratijai kitokį, neliberalų, jų supratimu, brandesnį ir turtingesnį pavidalą.Lygybę jie derino su visuomenės hierarchiškumu, o vietoj individualistinės ir negatyvios liberalios laisvės kėlė sąmoningo pilietiškumo teisinių ir moralinių institucijų.3-iojo dešimtmečio pradžios krikščioniškosios demokratijos samprata išdėstyta A.Maliauskio knygelėje DEMOKRATIJA (1921m.).Autorius,laikydamas laisvę, lygybę ir liaudies suverenumą esminiais demokratijos principais, vis dėlto teikė pirmenybę laisvei ir didesnį pavojų demokratijai matė lygybėje bei liaudies suverenume.Laisvė-pirmasis demokratijos principas-suprantamas kaip galėjimas veikti tai, kas patinka, įstatymų ribose.Lygybė tegali būti santykinė, nes tai esąs tik idealas, prie kurio einama.Iš lygybės principo kyla skaičiaus dominavimas, o perdėto lygybės principo padarinys- gabiausiųjų išstūmimas iš valdžios.Atsargumą lygybės atžvilgiu greičiausiai lėmė nerimas dėl galimo demokratijos radikalizavimosi revoliucinėje 2-ojo dešimtmečio pabaigos – 3-iojo dešimtmečio pradžios atmosferoje, kuri tebebuvo jaučiama ir Lietuvoje.
Tradicinį krikščioniškosios demokratijos požiūrį į lygybės ir laisvės problemas tarpukario Lietuvoje daugiausia plėtojo filosofas S.Šalkauskis.Jis nuosekliai laikėsi dar studijų metais Fribūre parengtoje paskaitoje užfiksuotos išvados: laisvė ir lygybė neįmanoma be piliečių aktyvaus dalyvavimo sudarant valstybinę valdžią.“Šiam tikslui pasiekti istorija iš lengvo pagamino konstitucinių bei parlamentinių garantijų sistemą“.1925 m. jis rašė: “Tie, kurie paneigia demokratizmo principą, niekuomet nieko geresnio nepajėgia jo vietoje pastatyti, nes demokratizmo principas yra teisėta žmonių, kaipo vienos rūšies individų, lygybės išraiška, skelbianti lygias moralines visų žmonių teises“.Pagrindiniais demokratinės tvarkos principais S.Šalkauskis vadino piliečių lygybę, laisvę ir solidarumą teisėtumo ribose.Tikslindamas šių principų prasmę, jis konkretino jų taikymo sferas: “Demokratinėje respublikoje vyriausybė privalo prisilaikyti tos teisėtos tvarkos, kuri laiduotų piliečiams aktualiose visuomeninio gyvenimo aplinkybėse maksimalų laisvės savarankiškam pasireiškimui, lygybės- galimybių išnaudojimui ir solidarumo- įvairių reikalų sutaikymui“.Kaip krikščioniškosios demokratijos ideologas, S.Šalkauskis pabrėždavo metafiziško šių principų pagrindimo būtinumą.Priešingu atveju, jie suprantami klaidingai ir netinkamai realizuojami.Iškreiptas lygybės supratimas lėmė ir visos demokratijos sutrikimus.Tobulinant žmonių lygybės supratimą, filosofo įsitikinimu, būtina atsižvelgti, kad žmonės yra lygūs savo rūšimi ir nelygūs savo individualybe.Žmonių rūšies lygybė esanti jų dorovinių,politinių ir kitokių teisių šaltinis.Bet tai nepaneigia iš individualių nelygybių kylančių individualių teisių.c)Demokratinės minties atradimai ir praradimaiTautininkų srovė primetė savo oponentams ideologizuotą tautiškumo ir demokratijos sąveikos interpretavimą.Kairioji demokratinė mintis dar iki 1918 m. vykusiose diskusijose dėl valstybingumo iškovojimo būdų ir jo formų dešiniųjų skelbiamai etnografinės tautos sampratai priešpriešinio pilietiniu apsisprendimu besiremiančios politinės tautos modelį.Išlaikydami ideologines sąsajas su XX a. pradžios demokratine tradicija, tarpukario kairioji demokratinė mintis orientavosi į sociologizuotą demokratijos modelį, kuriame demokratijos idealai ir institucinė sandara privalanti tarnauti tautos daugumos- darbo žmonių, liaudies interesams.Kairiųjų liaudininkų ideologas J.Mantvila siūlė Valstiečių Liaudininkų Sąjungos programinį šūkį formuluoti taip, kad jame atsiskleistų skirtingi (bet nebūtinai vienas kitą neigiantys) tautos ir liaudies tikslai: “Tautai- valstybė,liaudžiai- demokratija“.
Demokratijos šalininkai pirmiausia siekė apginti demokratinius idealus ir institucijas nuo jų siejimo su antipatriotizmu.K.Pakšto teigimu, “gražiausias, kilniausias plačių masių patriotizmas, apimąs visus sluoksnius, įsigali tose šalyse, kurios teikia maksimum dvasinio komforto visiems savo piliečiams“.Autoritarinio režimo skelbiamą tautos vienybę kairioji demokratinė mintis vadino “įsakyta vienybe“.Demokratiškai nusiteikę darbo žmonės bus tvirčiausiais nepriklausomybės gynėjais, jei tik bus įsitikinę, kad kovoja “už tikrai laisvą nuo svetimų ir savų okupantų Lietuvą“ , – rašyta MINTYJE.Filosofas S.Šalkauskis tautos, valstybės ir kultūros problemas gvildeno glaudžiai susijęs su demokratijos idėja.Tautinio atgimimo ir demokratizacijos procesų sąsajas, tikrojo patriotizmo ir nacionalizmo distinkciją filosofas plėtojo veikaluose, kuriuose siekė teoriškai ir istoriškai pagrįsti lietuvių kultūros sintezės projektą.Tautinio atgimimo sėkmę, anot S.Šalkausko, lėmė jo ir demokratizacijos proceso tendencijų atitikimu.Iš Vakarų Europos į Lietuvą persimetusi demokratizacija padėjo įveikti neigiamus aristokratijos valdymo padarinius ir kartu palengvino sąlygas sąmonėti tautai.Demokratizacijos idėjos ir procesas sudarė prielaidas tautiniame atgimime tinkamai išspręsti šviesuomenės ir liaudies bendradarbiavimą.Filosofas pabrėžė realizuojant tautinius ir demokratinius idealus pasiektos sintezės išsaugojimo svarbą Lietuvos valstybės raidai.Pilietinių, politinių teisių ir demokratijos sąryšisPilietinės ir politinės piliečio teisės, demokratijos sąlygomis, atlieka dvejopą vaidmenį.Pirma, šios teisės yra būtinos, kad piliečiai galėtų kontroliuoti vyriausybės veiklą.Be jų neįmanoma įgyvendinti politinės lygybės principo priimant kolektyvinius sprendimus.Antra, šios teisės apriboja kolektyvinių sprendimų galimybes, kadangi nustato asmeninės laisvės ir pasirinkimo sferą, kurioje daugumos sprendimai negalioja.Šį dvejopą vaidmenį geriausiai parodo demokratinės sistemos ir kai kurių pilietinių bei politinių žmogaus teisių aprašymas.• Laisvė ir asmens saugumas.Neapsaugotas nuo savavališko arešto, suėmimo, teisių apribojimo arba ištrėmimo pilietis negali laisvai įsitraukti į politinius veiksmus ir diskusijas.Geriausiai tai iliustruoja parlamentarų imuniteto įstatymas: kol atlieka savo funkcijas, jiems negali būti taikomas areštas.Bet, esant demokratijai, teisė būti laisvam galioja visiems.Demokratinė visuomenė netgi prieš daugumos valią gina nepopuliarios asmenybės laisvę ir fizinį saugumą.
• Procedūrinė įstatymų leidyba.Analogiški argumentai gali būti taikomi ir kalbant apie būtinybę apsaugoti piliečius nuo neteisingų kaltinimų, žiauraus elgesio, kankinimų ir šališko teisminio proceso.Neigiančiose demokratiją šalyse dažnai persekiojami politiniai priešininkai.Demokratinė visuomenė numato įstatymais pagrįstų ir politiniam bei ideologiniam spaudimui nepavaldžių, nepriklausomų teisminės ir penitenciarinės sistemų egzistavimą.• Minties ir sąžinės laisvė.Manoma, kad demokratinėje visuomenėje kiekvienas pilietis gali laisvai mąstyti bei laikytis savo įsitikinimų ir bendrų gyvenimiškų nuostatų.Demokratinėje visuomenėje visi piliečiai gali išpažinti ir praktikuoti kurią nors religiją, taip pat reikšti ir ginti savo įsitikinimus, jeigu jie nevaržo kitų žmonių teisių.Minties laisvė, kaip asmens teisė, turi būti patikimai apginta, jeigu kitokios religinės arba pasaulietinės pažiūros būtų daugumos pozicija.Mažumoms, kurios laikosi kitokių religinių ar kitų pažiūrų, turi būti garantuotos tokios pačios teisės kaip ir daugumai.• Žodžio ir spaudos laisvė.Kadangi demokratijos esmė, pagal mūsų apibrėžimą, yra visų piliečių teisė būti išgirstiems, žodžio laisvė yra svarbiausias žmogus teisė.Tarptautiniai žodžio laisvės standartai skelbia ne tik pasisakymo teisę, bet ir teisę gauti bet kokią informaciją, naudojantis bet kokiomis visuomenės informavimo priemonėmis- kam jos bepriklausytų.Šiuolaikinėje visuomenėje tai reiškia, kad visuomenės informavimo priemonės turi būti nepriklausomos, turi veikti pagal aiškius įstatymus, sukurtus žmonių reputacijai ir asmeniniam gyvenimui ginti, turi turėti galimybę informuoti piliečius, kritikuoti vyriausybę, taip pat rengti viešą politinių alternatyvų aptarimą.• Demokratijos sąlygomis informacijos laisvė prisideda prie vyriausybės atvirumo, jeigu vyriausybės informacija ir dokumentai, išskyrus retus atvejus, kai jie yra slapti, prieinami visuomenei.• Susirinkimų ir asociacijų laisvė.Šiuolaikinė atstovaujamoji demokratija negali egzistuoti be susirinkimų visuomeniniams reikalams aptarti organizavimo, profesinių sąjungų ir kitų asociacijų, ginančių savus interesus, jei juos pažeidžia vyriausybė, taip pat politinių partijų kūrimo bei veiklos laisvių.Į jas įeina ir galimybė rengti demonstracijas ir įteikti peticijas.Demokratija yra toks žmonių valdymas, kai aukščiausioji valdžia yra nustatoma ir tiesiogiai įgyvendinama pačių žmonių arba jų laisvai išrinktų atstovų. Pagrindiniai demokratinio valdymo požymiai yra:1. Žmonių suverenumas;2. Vyriausybės kūrimas, valdomiesiems sutinkant;3. Daugumos valdžia; pagrindinių žmogaus teisių garantija;4. Laisvi ir nešališki rinkimai; visa lygybė prieš įstatymą;5. Tesiminis asmens teisių užtikrinimas;6. Konstitucinis vyriausybės funkcijų apribojimas;7. Visuomeninis, ekonominis ir politinis pliuralizmas;8. Tolerancijos, pragmatizmo, bendradarbiavimo ir kompromiso vertybių palaikymas.
Pagrindinės idėjos – principai, kuriais remiasi demokratija
1. Laisvės principas. Demokratija siekia aukščiausio laisvės laipsnio visiems žmonėms. Nėra ir negali būti absoliučios laisvės nuo visuomenės ir valstybės. Demokratija teikia piliečiams tiek laisvės, kad vieno žmogaus laisvė būtų suderinama su kito žmogaus laisve ir neprieštarauja jo teisėms. Demokratija galima tik savitarpiškai gerbiant kiekvieno laisvę. Tai įmanoma tik teisiškai nustatant valstybės galių ribas ir asmens teisių sritis. Tačiau to dar nepakanka. Laisvės apsaugai būtina, kad pati valstybė laikytųsi nustatytų įstatymų, kitaip sakant, demokratijai būtina teisinė valstybė. 2. Lygybės principas. Naujųjų laikų politinio organizavimosi idėjos politinio gyvenimo centru iškelia žmogų, kaip didžiausią vertybę. Žmogaus gyvenimas yra didžiausias visuomenės turtas. Padėti jam gyventi normalų dvasinį ir fizinį gyvenimą yra kiekvienos demokratinės politkos atskaitos taškas, tai ir jokių skirtumų tarp žmonių negali būti tokioje politikoje. Žmonių lygybės dėsnis – pagrindinis demokratijoje. Juo remiantis nustatomos demokratijos programos politikos, ekonomikos, kultūros, socialinėje srityse.3. Solidarumo principas. Žmogiškojo solidarumo idėja jungia dvi lygybės turinio puses: visuomeninę-socialinę ir moralinę. Šitas principas – lietuviškai broliškumo arba brolybės principas – kartu su lygybės ir laisvės principais sudaro dorovinį demokratijos pamatą. Humanizmas yra demokratijos filosofijos prasmė ir turinys.
Išvados
Taigi visi suprantame žodžio demokratija reikšmę – liaudies valdžia. Ši valdymo forma susiformavo jau senovės Graikijoje. Šiuolaikinės demokratijos pradžia – Didžioji Prancūzijos revoliucija. Sąvoką demokratija sudaro du pagrindiniai dalykai: laisvė ir lygybė.Kalbant plačiau apie demokratija šiandien tinkamiausia yra atstovaujamoji demokratija – valstybės tauta įgyvendina savo suverenitetą ir valdo valstybę ne tiesiogiai, bet per savo išrinktus ir įgaliotus atstovus.Didžiausias demokratijos privalumas yra piliečiams suteikta laisvė. Būtent jos dėka, kiekvienas pilietis turi teisę dalyvauti politiniuose procesuose, naudotis jam įstatymais suteiktomis teisėmis. Kiekvienas pilietis gali jaustis svarbus priimant vienokį ar kitokį savo šaliai svarbų sprendimą. Žinoma visi žinome, kad kur yra teisės, yra ir pareigos. Ne išimtis ir demokratija. Piliečiai, turėdami daug teisių, turi ir politinių pareigų: eiti į rinkimus ir dalyvauti partinėje veikloje. Asmeniškai aš manau, kad tas pilietis, kuris aktyviai nesidomi savo šalies politika ir neatlieka politinių pareigų, negali skųstis blogu gyvenimu, nes būtent jį tokį tas pilietis ir susikūrė.Šiandieninė Vakarų demokratija tapo puikiu įrankiu, tiek siekiant gerai juo naudotis, tiek piktnaudžiauti. Demokratija negali išspręsti visų mūsų problemų — tik palengvinti jų sprendimo būdą. Taigi, galime teigti, kad demokratijos dar laukia ilgas ir sudėtingas kelias. Bet jis niekaip nebus geras, jei nevyks esminiai mąstymo, vertybių pasikeitimai, kurie ir sudaro demokratijos pagrindą.
Naudota literatūra
1. Saulius Šiliauskas ¬¬¬¬¬¬¬¬¬¬¬¬¬¬¬¬¬¬¬¬¬¬¬¬¬¬¬¬¬¬¬¬¬¬¬¬¬¬¬¬¬¬¬¬¬¬- “Demokratijos refleksija Lietuvos politinėje mintyje” , 2002 m., Klaipėda2. Joseph A.Shumpeter – “Kapitalizmas, socializmas ir demokratija” , 1998 m., Vilnius3. Gediminas Vitkus – “Studijuojantiems politologiją” , 1990 m., Kaunas4. Deividas Bytamas, Kevinas Boilas – “Demokratija: klausimai ir atsakymai” , 1997 m., Klaipėda