Ar demokratija visada geriausias valdymo budas

Turinys

Įvadas 1
1 Demokratijos atsiradimas 2
2 Šiuolaikinio pasaulio demokratizavimas 3
3 Demokratijos samprata ir principai 7
4 Demokratijos sudėtinės dalys 7
4.1 Laisvi ir teisingi rinkimai 8
4.2 Atvira ir atskaitinga vyriausybė 8
4.3 Pilietinės ir politinės teisės 9
4.4 Demokratinė (pilietinė) visuomenė 9
5 Sąlygos, reikalingos demokratijos užtikrinimui 10
6 Demokratijos svarba 11
7 Demokratijos kritika 13
7.1 Anarchistinė demokratijos kritika 13
7.2 Priežiūros demokratijos kritika 16
Išvados 18
Literatūra 20Įvadas
Demokratijos sąvoka atsirado senovės Graikijoje. Demokratijos santvarkos pavyzdys – Atėnų miestas–valstybė. Danų mąstytojas Halis Kochas teigė, kad Atėnuose susiformavo beveik visa šiuolaikinė demokratijos kritika, kuri pasireiškė laisvais ir atvirais debatais bei balsavimu, likviduojant vidaus konfliktus.
Šiuolaikinė demokratija iš esmės skiriasi nuo senosios.
Pirminė žodžio “demokratija” prasmė – liaudies valdžia. Šiuolaikiniame pasaulyje “demokratija” reiškia tai, kaad valstybę valdo jos piliečių išrinkta vyriausybė, kuri yra atsakinga už savo vykdomą politiką ir privalo reguliariai patvirtinti savo teisę valdyti eiliniuose rinkimuose. Be to, demokratinės valstybės vyriausybės valdžia nėra neribota. Ji veikia tik Konstitucijos ir kitų įstatymų nustatytose ribose.
Demokratija įkūnija idealią sistemą, kurios dėka sprendimus, svarbius visai visuomenei, priima visi jos nariai, kartu visi jie turi lygias teises prisidėti prie vieno ar kito sprendimo. Kitaip tariant, demokratija reikalauja laikytis dviejų pagrindinių principų:
§ visuomenės kolektyvinių sprendimų kontrolės;
§ lygiateisiškumo tokią kontrolę bevykdant.
Darbo tiikslas – išanalizuoti demokratijos sampratą ir pagrindines nuostatas bei padaryti išvadą, ar demokratija – geriausias valdymo būdas.
Darbo uždaviniai:
1. Aprašyti demokratijos ištakas.
2. Aprašyti keturis šiuolaikinio pasaulio demokratizavimo etapus.
3. Aprašyti demokratijos sampratą ir principus.
4. Aprašyti sudėtines demokratijos dalis: laisvi ir teisingi rinkimai, atvira ir atskaitinga vyriausybė, pilietinės ir po

olitinės teisės, demokratinė (pilietinė) visuomenė.
5. Aprašyti sąlygas, užtikrinančias realų demokratijos egzistavimą.
6. Išryškinti demokratijos reikšmę.
7. Pateikti demokratijos krtiką.1 Demokratijos atsiradimas
Demokratijos sąvoka atsirado senovės Graikijoje. Pažodžiui išvertus iš graikų kalbos “demokratija” reiškia “liaudies valdžia”. Gyventojai buvo pasiskirstę į tris grupes:
1. Vergai. Jie buvo beteisiai.
2. Pirkliai, amatininkai, žemdirbiai, gyvenę iš verslo. Mieste gyvenantys svetimšaliai buvo vadinami metekais. Jie negalėjo dalyvauti miesto politiniame gyvenime, nors buvo laisvi žmonės ir nepatirdavo jokios socialinės diskriminacijos.
3. Miesto nariai. Jie turėjo teisę dalyvauti valstybės gyvenime. Ši privilegija buvo įgyjama pagal kilmę, nes graikas likdavo piliečiu to miesto, kuriam priklauso jo tėvai. Žmogui pilietybė suteikdavo teisę dalyvauti politinėje veikloje.
Demokratijos santvarkos pavyzdys – Atėnų miestas–valstybė. Visi jo piliečiai vyrai sudarė Asamblėją – miesto susirinkimą. Jame galėjo dalyvauti visi suaugę vyrai nuo 20 metų amžiaus. Susirinkimai vykdavo dešimt kartų per metus. Ypatingais attvejais jį sušaukdavo Taryba. Susirinkime priimti nutarimai prilygo šiuolaikiniams įstatymams, kuriais buvo grindžiama tautos valdžia valstybėje. 500 taryba ir teismai buvo dvi institucijos, kurios turėjo teisę kontroliuoti įstatymų vykdymą. Vietos savivaldos reikalus tvarkė atėniečiai, susirinkę į maždaug 100 demų (apylinkių, apygardų). Demai turėjo autonomiją tam tikrų pareigų palaikymui. Dešimt Atėnų strategų karinių pareigūnų turėjo teisę būti renkami tiesiogiai ir būti išrinkti pakartotinai į Tarybą. Jie turėjo didelę įtaką miesto Tarybai ir susirinkimų nutarimams. 500 taryba leido įstatymus, turėjo teisę piliečius įkalinti, pasmerkti myriop, atiduoti į teismą. Jo
os valdžioje buvo finansai, mokesčių rinkimas, laivyno kontrolė ir kt. tačiau didžiulė Tarybos galia priklausė nuo susirinkimo valios – nes ji tvirtino nutarimus.
Atėnų teismai buvo miesto–polio demokratinės sistemos kertinis akmuo. Teismo pareiga buvo skelbti civilinių, baudžiamųjų bylų nuosprendžius. Teismų narius ar prisiekusiuosius kiekvienais metais perrinkdavo demai. Burtų keliu skirdavo į konkrečius teismus konkrečioms byloms vesti. Teisėju galėjo būti Atėnų pilietis, sulaukęs 30 metų amžiaus. Teismai buvo dideli. Teismo nuosprendis buvo galutinis, nes jis kalbėjo visos tautos vardu. Teismai tikrino, kaip pareigūnai naudojo valstybės pinigus, ir skelbė viešai rezultatus (išskyrus strategus karinius pareigūnus). Kontroliavo įstatymus, o reikalui esant turėjo teisę juos keisti, jei jie buvo nukreipti prieš santvarką.
Danų mąstytojas Halis Kochas teigė, kad Atėnuose susiformavo beveik visa šiuolaikinė demokratijos kritika, kuri pasireiškė laisvais ir atvirais debatais bei balsavimu, likviduojant vidaus konfliktus. Taip atsirado politikos menas, susidedantis iš retorikos (iškalbos menas) ir dialektikos (disputų menas) .
Šiuolaikinė demokratija iš esmės skiriasi nuo senosios. Šiuolaikinės valstybės, palyginti su senovės Graikijos miestais–valstybėmis (Atėnai, Sparta), yra žymiai didesnės. Milijonai šiuolaikinės valstybės piliečių tiesiog fiziškai negalėtų sutilpti į vieną aikštę ar salę, kad galėtų spręsti valstybinius klausimus. Todėl šiuolaikinė demokratija yra ne tiesioginė, o atstovaujamoji demokratija. Valstybę piliečiai valdo per savo išrinktus atstovus, kurie ir sudaro valstybės vyriausybę. Šiandien demokratijos įgyvendinimo si
iekia beveik visos pasaulio tautos.
1 lentelėje pateiktas Senovės Atėnų ir šiuolaikinės Vakarų demokratijos palyginimas.

1 lentelė. Senovės Atėnų ir šiuolaikinė Vakarų demokratija
Kriterijai Atėnai Vakarai
Dalyvavimas politikoje Tiesioginis dalyvavimas sprendimuose.Mažumos dalyvavimas Atstovavimas. Masinis dalyvavimas
Geografinė apimtis Miestas Tautinė valstybė
Valdymo struktūra Kolektyvinis valdymas Valdžios kontrolės ir apribojimo sistema
Politinė laisvė Individo tapatybė su poliu Individo tapatybė su politinėmis teisėmis ir asmenybe
Politinis sociumas Individas poliui Valstybė individui
Politikos elementai Politinis primityvizmas Politinis pliuralizmas, daugiasluoksniškumas2 Šiuolaikinio pasaulio demokratizavimas
Šiuolaikinio pasaulio demokratizavimas vyko keliais etapais, Samuelio Hantingtono pavadintais demokratizavimo bangomis:
Pirmasis demokratizavimo etapas.
Pirmasis ilgas etapas, kuriam būdingos demokratiją kuriančios permainos, prasidėjo XVIII a. pabaigoje kartu su konstitucinės valstybės gimimu ir baigėsi Europoje po Pirmojo pasaulinio karo 1918–1920 metais. Šiame šimtmetyje susiformavo pagrindinės liberalios demokratinės institucijos: politinis pliuralizmas, konstitucionalizmas, rinkimų įstatymai, tačiau dar su cenzais, ribojančiais jų lygybę bei visuotinumą. 1922 m. pasaulyje buvo 26 demokratinės valstybės. 1922–1945 – demokratijos atsitraukimo metai. 1942 m. tik 11 valstybių buvo galima pavadinti demokratinėmis. Tai buvo totalitarinio regreso viršūnė.
Antrasis demokratizavimo etapas.
Antrasis demokratizavimo etapas truko neilgai: nuo 1945 iki 1960 metų. Po sąjungininkų pergalės prieš totalitarinę Vokietijos, Italijos, Japonijos koaliciją prasidėjo šių valstybių bei kai kurių nuo jų priklausančių valstybių demokratėjimas. Daugelio Afrikos ir Azijos šalių dekolonizavimas leido, bent laikinai tapti demokratinėmis daugumai naujų nepriklausomų valstybių. Po antrojo demokratizavimo etapo demokratinių valstybių skaičius 1962 m. išaugo iki 39, ir tai buvo demokratijos pažangos aukščiausias taškas. Tarybinio modelio valstybės ir toliau išliko totalitarinės, nepaisant da

alinės destalinizacijos 1954–1957 metais. Kitas regresas – septintojo dešimtmečio pabaiga – aštuntojo dešimtmečio pradžia: autoritarinės diktatūros atsirado Graikijoje, Pietų Korėjoje, Nigerijoje, Filipinuose, daugelyje Lotynų Amerikos šalių. Todėl 1979 m. iš 39 demokratinių valstybių buvo likusios tik 29.
Trečiasis demokratizavimo etapas.
Trečioji demokratizavimo banga prasidėjo 1974 m. kartu su autoritarinių diktatūrų žlugimu Graikijoje ir Portugalijoje. 1975 m., po generolo Franko mirties, ėmė demokratėti Ispanija. Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje prasidėjo demokratėjimo dešimtmetis Lotynų Amerikoje: Ekvadoras, Peru, Brazilija, Bolivija, Argentina, Urugvajus, Gvatemala, Salvadoras, Hondūras, Panama ir iš dalies Meksika demokratizavo politinius santykius. Devintojo dešimtmečio viduryje demokratizacija pasiekė Aziją, atnešė kai kurių laimėjimų Filipinuose, Pietų Korėjoje, Taivanyje, tačiau buvo pristabdyta Kinijoje ir Birmoje. Pietų Afrikos Respublika tapo kiek liberalesnė, tačiau esminio lūžio nebuvo, tad ir demokratija čia nepakeitė autoritarinės ir rasistinės santvarkos. Turkija po neilgai trukusios diktatūros vėl sugrįžo prie demokratijos. Per 15 metų (nuo 1974 iki 1989 m.) 25 valstybės grįžo prie demokratijos, ir šio laikotarpio pabaigoje beveik 50 pasaulio šalių jau buvo demokratinės valstybės.
1975–1989 metais palankus demokratizavimui veiksnys buvo autoritarinių valstybių legitimacijos krizė. Karinė valdžia neįveikė korupcijos ir nepasiekė ekonomikos laimėjimų, kurie turėjo būti jų teisės valdyti pagrindas. Kita vertus, tose valstybėse įvyko ir tam tikrų teigiamų permainų ekonomikos srityje; jos pasiekė vidutinį ekonomikos išsivystymo lygį, palankų pereinant į politinę demokratiją. Beveik 2/3 pavykusių demokratizavimų nekomunistinėse valstybėse buvo kaip tik šiose šalyse. Demokratiniams judėjimams vadovavo vidurinioji klasė, atsiradusi augant ekonomikai.
Iki mūsų amžiaus aštuntojo dešimtmečio protestantų religijos įtaką ir demokratijos stabilumą siejo tvirta tarpusavio priklausomybė. Neatsitiktinai stabilios ir atsparios autoritarizmo pagundoms yra Jungtinės Amerikos Valstijos, Didžioji Britanija ar Skandinavijos valstybės, kur vyrauja protestantų Bažnyčia. Nuo XX a. septintojo dešimtmečio katalikybė buvo ne toks tinkamas kultūrinis pagrindas demokratinei valstybei. Tačiau trečias demokratizavimo etapas buvo sukeltas katalikiškų bendruomenių, o katalikų Bažnyčia tik po Vatikano II Susirinkimo parėmė jėgas, kovojančias už demokratiją. Taip buvo Ispanijoje ir Portugalijoje, Čilėje ir Filipinuose. Katalikybė pradėjo istorinį dialogo su liberalios demokra.tijos vertybėmis bandymą. Demokratizuojant pasaulį, papildomas veiksnys buvo Vakarų liberalių demokratijų patrauklių pavyzdžių įtaka, ypač Šiaurės Amerikos ir Vakarų Europos vadinamasis pavyzdžio efektas – kai matai, kad kas nors gerai pavyko kitai šaliai, nori tai turėti ir savo šalyje. Vakarietiškos demokratijos materialinė parama ir moralinis paskatinimas, kad opozicinis elitas įveiktų autoritarizmą, taip pat palengvino demokratijos pradžią.
Tie veiksniai buvo ir Rytų bei Vidurio Europoje, tačiau komunistinės sistemos institucijų jėga trukdė anksčiau pradėti demokratizavimą: po 1980 m. rugpjūčio Lenkijoje atrodė, kad visas šis regionas netrukus gali pradėti demokratizavimą, tačiau karinė padėtis buvo autoritarinio elito atsakymas, sustingdęs demokratijos pakilimą. Jį vėl atgaivino Michailo Gorbačiovo reformos TSRS po 1985 m. (viešumas ir pertvarka).
Ketvirtasis demokratizavimo etapas.
Galutinis komunistinės sistemos žlugimas prasidėjo tik 1989 metais. Tada galėjo prasidėti ir ketvirtas demokratizavimo etapas, apimantis Tarybų Sąjungą ir nuo jos priklausančias Rytų ir Vidurio Europos valstybes. Pavėluotą ketvirtąjį etapą ir faktą, kad demokratizavimas šiame regione neprasidėjo devintojo dešimtmečio pradžioje kartu su trečiuoju etapu, galima aiškinti kelių veiksnių poveikiu. Pirma, komunistinės sistemos buvo labiau totalitarinės negu autoritarinės valstybės su rinkos ekonomika. Joms buvo būdinga ne tik tvirta monocentristinė vienos partijos politinė valdžia, bet ir tai, kad ta partija valdė visą valstybę, o valstybė buvo viso ūkio savininkė ir tiesioginė valdytoja. Toks valdžios ir nuosavybės junginys lėmė antrą vėluojantį demokratizavimo etapą: komunistinėse valstybėse nebuvo viduriniosios klasės, naujos kartos verslininkų ir administratorių, asmeniškai suinteresuotų, kad rinkos ekonomika ir liberali demokratija veiktų išvien. Taigi nebuvo tų grupių, kurios Lotynų Amerikoje ir Azijoje natūraliai vadovavo trečiajam demokratizavimo etapui, nes valstybinė nuosavybė neleido atsirasti tai visuomenės klasei. Komunistinėse valstybėse vadų vaidmuo teko kritiškai nusiteikusiems ir nepriklausomai mąstantiems intelektualams, sudariusiems opoziciją partinei valstybei. Disidentai ir demokratinė opozicija buvo daugiausia intelektualai, paprastai negausūs ir vieniši visuomenėje. Niekur (išskyrus Lenkiją 1980–1981 m.) tame regione nepavyko sutelkti bendram darbui opoziciškai nusiteikusių inteligentų ir darbininkų, kad jie kartu siektų demokratijos.
Ketvirtasis demokratizavimo etapas daugelyje komunistų partijų valdomų valstybių dar tik prasideda. Ar jis išplis, ar pasibaigs stabilia liberalios demokratijos forma, dar negalima numatyti.3 Demokratijos samprata ir principai
JAV profesorius Aleksandras Štromas į klausimą, kas yra demokratija, siūlė tokį atsakymą:
Demokratija – tai:
1) Piliečio teisė dalyvauti formuojant valdžią ir kontroliuojant jos veiklą;
2) Šios teisės įgyvendinamos tiesiogiai arba per piliečių laisvai renkamus ir įgaliotus atstovus deputatus;
3) Rinkimai į valstybės valdžios organus privalo būti laisvi ir griežtai periodiški;
4) Laimėjusiai partijai per laisvus rinkimus formuoti vyriausybę, o pralaimėjusioms partijoms – sudaryti opoziciją;
5) Vyriausybės veikla turi būti vieša;
6) Visiems fiziniams ir juridiniams asmenims privalu suteikti galimybę laisvai kritikuoti vyriausybę ir jos politiką;
7) Teismo valdžia demokratijoje yra nepriklausoma nuo kokios nors kitos valdžios, išskyrus įstatymo valdžią;
8) Įstatymų leidžiamoji valdžia atskirta nuo vykdomosios valdžios.
Demokratija įkūnija idealią sistemą, kurios dėka sprendimus, svarbius visai visuomenei, priima visi jos nariai, kartu visi jie turi lygias teises prisidėti prie vieno ar kito sprendimo. Kitaip tariant, demokratija reikalauja laikytis dviejų pagrindinių principų:
1) visuomenės kolektyvinių sprendimų kontrolės;
2) lygiateisiškumo tokią kontrolę bevykdant.4 Demokratijos sudėtinės dalys
Egzistuoja keturi veikiančios demokratijos komponentai:
§ laisvi ir teisingi rinkimai;
§ atvira ir atskaitinga vyriausybė;
§ politinės ir pilietinės teisės;
§ demokratinė (pilietinė) visuomenė.
Šie komponentai grafiškai pavaizduoti 1 paveiksle.

1 pav. Demokratijos piramidė4.1 Laisvi ir teisingi rinkimai
Alternatyvūs rinkimai yra svarbiausia institucija, kurios dėka valstybiniai tarnautojai tampa atskaitingi gyventojams. Tokie rinkimai garantuoja politinę lygybę ir piliečių teisę pretenduoti į valstybinius postus, taip pat ir vienodą jų balsų vertę. Ar rinkimai laisvi ir teisingi, visų pirma priklauso nuo jų sistemos, t. y. nuo tų įstatymų, kuriais remiantis skirstomos valstybinės vakansijos. Be to, svarbus ir pats rinkimų procesas, t. y. kaip praktiškai rengiami konkretūs rinkimai: nuo rinkėjų registracijos momento iki balsų skaičiavimo. Pačios procedūros turi atitikti įstatymų numatyta tvarką ir jokie pažeidimai, galintys turėti įtakos rezultatų patikimumui, yra negalimi.
Rinkimų reikšmė.
Visos tautos dalyvavimas rinkimuose yra svarbus dėl dviejų priežasčių:
1) Per juos yra išrenkamas vyriausybės, arba įstatymų vykdomosios valdžios, vadovas, taip pat nustatoma bendra vadovavimo strategija.
2) Yra išrenkami atstovaujamosios ir įstatymų leidžiamosios valdžios, arba parlamento, nariai. Pastarieji leis įstatymus, kurs mokesčių sistemas ir gyventojų vardu kontroliuos vyriausybę.
Reguliarūs valstybės veikėjų rinkimai yra atviro bei konkurencinio pobūdžio. Atstovaujamosios demokratijos sąlygomis jie yra svarbiausias visuomeninės kontrolės elementas. Politiniai veikėjai būtent tautai turi atsiskaityti už savo veiksmus.4.2 Atvira ir atskaitinga vyriausybė
Demokratijos sąlygomis vyriausybės atskaitingumas yra suprantamas dvejopai:
1) Jis yra juridinio atskaitingumo dalis – teismai turi prižiūrėti valstybės tarnautojų veiklą (teisinė valstybė).
2) Vyriausybė turi būti politiškai atskaitinga parlamentui ir visuomenei.
Šis atskaitingumas priklauso nuo šių sąlygų:
§ Nuo to, kaip visuomenė yra nutolusi nuo valstybės.
§ Nuo to, kaip teismai praktiškai gali apsaugoti Konstituciją,
§ Ar parlamentas, kurdamas įstatymus, įvesdamas mokesčius ir kontroliuodamas vyriausybę, yra nepriklausomas.
Būdama atskaitinga, demokratinė vyriausybė taip pat privalo atsižvelgti į formalius reikalavimus ir konsultuotis su įvairiomis visuomeninėmis institucijomis bei demonstruoti savo atvirumą visuomenės nuomonei.4.3 Pilietinės ir politinės teisės
Pilietinės ir politinės teisės susideda iš žodžio laisvės bei laisvės kurti visuomenines struktūras. Jos yra būtina sąlyga, kad piliečiai galėtų imtis politinių priemonių – kurti organizacijas ir daryti įtaką vyriausybei. Be to, kad šios teisės yra garantuojamos kiekvienam asmeniui, jos dar yra svarbios todėl, kad numato kolektyvinius veiksmus bendriems tikslams siekti, politinių kompanijų organizavimą, poveikio visuomenės nuomonei priemones ir t. t. Šios asmens teisės sudaro kolektyvinių veiksmų pagrindą.
Žmogaus teisių šaltiniai.
Šiuolaikinės žmogaus teisių sampratos pagrindinis šaltinis yra “Visuotinė žmogaus teisių deklaracija”, 1948 metų gruodžio 10d. priimta JTO Generalinės asamblėjos. 1966 metais JTO priėmė du tarptautinius dokumentus, paremtus Visuotine deklaracija: tai Tarptautinis ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių bei Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktai. JTO dar priėmė ir Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto fakultatyvinį protokolą, kuris, jeigu vyriausybės pažeistų šias teises, suteikia galimybę kreiptis į Žmogaus teisių komitetą, kontroliuojantį šio pakto laikymąsi. Bet tokia galimybė egzistuoja tik tuomet, jeigu valstybė ratifikavo paktą ir pasirašė protokolą. Tokių valstybių nėra labai daug.
Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, du paktai ir Protokolas yra žinomi kaip Tarptautinis žmogaus teisių bilis. Taip pat egzistuoja daugybė kitų pasaulinių žmogaus teisių sutarčių, pavyzdžiui: Amerikos žmogaus teisių konvencija, Afrikos žmogaus ir tautų teisių chartija bei Europos žmogaus teisių konvencija.4.4 Demokratinė (pilietinė) visuomenė
Pilietinės visuomenės idėja grindžiama galimybe kurti įvairias nuo valstybės nepriklausomas visuomenines organizacijas. Jų kūrimas – vienintelis būdas apriboti valstybės valdžią, reikšti nuomonę “iš apačios į viršų”, o ne atvirkščiai. Be to, tai yra vienintelis efektyvus būdas išvengti autoritarinio valdymo.
Pilietinės visuomenės esmė.
Pilietinės visuomenės idėją galima nagrinėti iš dviem aspektais:
1) negatyviuoju – kai kalbama apie valstybės valdžios apribojimą, kad ji nekontroliuotų visų visuomenės veiklos formų;
2) pozityviuoju – nagrinėjamas įvairių savarankiškų visuomeninių organizacijų, kuriose žmonės gali bendrai spręsti savo problemas, pasakyti savo nuomonę ir paveikti vyriausybę, sukūrimas; tokios organizacijos gali būti gera gynyba nuo piktų valstybės kėslų.
Pagrindiniai pilietinės visuomenės komponentai yra:
§ rinkos ekonomika;
§ nepriklausomos visuomenės informavimo ir ryšio priemonės;
§ nepriklausomos nuo valstybės visų vyriausybės politikos sričių ekspertizės;
§ daugybė savanoriškų visų visuomenės gyvenimo sferų organizacijos, su kurių pagalba žmonės gali spręsti savo problemas.
Įvairiose šalyse svarbiausiais demokratijos plėtojimo bei gynimo įrankiais gali būti laikomos:
§ profesinės sąjungos;
§ profesionalios organizacijos;
§ teisėtvarkos bendrijos;
§ socialinės paramos grupės;
§ religinės įstaigos;
§ įvairiausio pobūdžio masinės organizacijos ir t. t.5 Sąlygos, reikalingos demokratijos užtikrinimui
J. A. Schumpeter teigia, jog tam, kad klasikinė demokratijos teorija atitiktų tikrovę, būtina, kad ji tenkintų šias sąlygas:
1. Politikos vykdytojai, t. y. žmonės, kurie sudaro partijų vadovybę, kurie renkami parlamento nariais ar skiriami ministrais, turi būti ne tik pakankamai kvalifikuoti.
Tai reiškia ne tik, kad turi būti pakankamai reikiamų gabumų moraliai tvirtų žmonių. Demokratija atrenka žmones ne iš visų gyventojų, o tik iš tos jų dalies, kuri turi politinį pašaukimą, arba, tiksliau, patys siūlosi būti renkami. Viena vertus, konkurencinė kova dėl pareigų verčia švaistyti personalą ir energiją. Kita vertus, demokratijos raida gali lengvai sukurti tokias politines sąlygas, kurios kartą įtvirtintos, užkirstų kelią žmonėms, sugebantiems sėkmingai veikti kurioje nors kitoje srityje. Dėl šių dviejų priežasčių valdžios žmonių sugebėjimai ir savybės yra ypač svarbios demokratinio valdymo sėkmei.
Yra daug būdų apsirūpinti reikiamo lygio politikais. Tačiau ligšiolinė patirtis siūlo vienintelę efektyvią garantiją – reikia socialinio sluoksnio, kuriam politika būtų tikrasis pašaukimas ir kuris pats būtų griežtai atrinktas. Jeigu toks sluoksnis nebūtų nei per daug uždaras, nei per daug atviras ir jeigu jis būtų pajėgus įtraukti daugumą tų, kuriuos ir dabar įtraukia, jis ne tik galėtų teikti politiko karjerai žmonių, jau išbandžiusių kitas sritis, bet ir galėtų jiems perteikti savo tradicijas ir patirtį, savo profesinį kodeksą bei bendrąsias nuostatas.
2. Kad politiniai sprendimai būtų tikrai efektyvūs, jų sritis neturi būti pernelyg plati.
Kaip plačiai ji gali driektis, priklauso ne tik nuo bendrųjų demokratijos ribotumų, bet ir nuo konkrečių kiekvieno atvejo aplinkybių. Kalbant konkrečiau, tos srities plotą lemia, pavyzdžiui, ne tik pobūdis ir skaičius klausimų, kuriuos vyriausybė gali sėkmingai spręsti. Jį taip pat lemia žmonių, kurie sudaro vyriausybę, sugebėjimai ir politinės sistemos tipas bei viešoji nuomonė.
Iš principo beveik visos veiklos rūšys gali priklausyti valstybės valdymo sričiai ir kartu netapti dėl to konkurencinės politinės kovos objektu; išimtys – pats aktas, kuriuo suteikiami reikiami įgaliojimai bei sukuriama agentūra, atliekanti valstybinę bendrosios priežiūros funkciją.
3. Šiuolaikinės pramoninės visuomenės demokratinei valdžiai visose valstybės valdymo srityse tenka remtis profesionaliai paruošta biurokratija.
Nepakanka, kad biurokratija efektyviai tvarkytų einamuosius reikalus ir vykdytų patariamąsias funkcijas. Ji taip pat turi būti pakankamai stipri, kad esant reikalui galėtų patarinėti ir net nurodinėti politikams, kurie valdo ministerijas. Tam, kad ji galėtų šią užduotį atlikti, ji privalo susikurti veiklos principus ir būti pakankamai nepriklausoma, kad galėtų jų tvirtai laikytis. Ji privali pati būti am tikra valdžia.
Ketvirtąją sąlygą galima glaustai nusakyti fraze “demokratinė savikontrolė”.
4. Tiek rinkėjų, tiek parlamento intelekto bei moralės lygis turi būti pakankamai aukštas.
Parlamento politikai neturi kiekviena pasitaikančia proga versti vyriausybės arba jai trukdyti. Tai reiškia, kad vyriausybės šalininkai turi pripažinti jos vadovavimą ir leisti jai veikti pagal savo programą, o opozicija savo ruožtu pripažinti “šešėlinio kabineto” autoritetą ir laikytis tam tikrų politinės kovos taisyklių.6 Demokratijos svarba
Demokratija yra svarbiausia teisinės valstybės, kurios siekia beveik visos pasaulio šalys, egzistavimo sąlyga. Jos reikšmė ir svarba yra akivaizdi. Galima išskirti šias priežastis, kodėl demokratija yra svarbi šiuolaikinei valstybei:
§ Demokratijos tikslas – garantuoti visų piliečių lygiateisiškumą. Lygiateisiškumo principas teigia, kad ne tik žmonių interesų, bet ir žmonių nuomonių vienodai turi būti paisoma vyriausybės politikos srityje. Demokratai teigia, kad suaugę žmonės privalo įsitraukti į klausimų, turinčių įtakos visos visuomenės gyvenimui, sprendimą, nes nuo šių sprendimų priklauso jų pačių gyvenimas.
§ Demokratiška vyriausybė labiau nei bet kuri kita atsižvelgia į eilinių žmonių poreikius. Kuo daugiau eilinis žmogus gali turėti įtakos politikai, tuo didesnė tikimybė, kad ta politika atitiks jo poreikius bei tikslus. Būtent eiliniai piliečiai praktiškai patiria valstybės veiklos rezultatus, ir tik jeigu yra efektyvių ir stabilių priemonių paveikti vyriausybę “iš apačios”, tos vyriausybės veikla patenkins piliečių lūkesčius. Kokiais gerais tikslais besivadovautų valstybės pareigūnai, jeigu jie nėra veikiami visuomenės įtakos ir kontrolės, tai jų kuriama politika geriausiu atveju neatitiks žmonių poreikių, o blogiausiu bus tiesiog kenksminga.
§ Demokratija yra grindžiama viešo aptarimo, įtikinimo ir kompromiso principais. Viešų aptarimų vaidmuo demokratinėse valstybėse svarbus dėl to, kad egzistuoja ne tik skirtingos mąstysenos ir interesai daugeliu politinių klausimų, bet ir dėl to, kad visi turi teisę išreikšti savo požiūrį. Demokratija numato visuomenės narių lygiateisiškumą, nuomonių pliuralizmą ir įvairovę. Demokratijoje yra neįmanomas ir prievartinis kokio nors kito požiūrio įdiegimas. Faktas, kad žmonės turi galimybę viešai pasakyti savo nuomonę, yra žymus demokratijos pranašumas, nes tai leidžia prieš ką nors nusprendžiant deramai įvertinti skirtingas nuomones.
§ Demokratija garantuoja pagrindines laisves. Atvira diskusija, kaip visuomeninių prieštaravimų nagrinėjimo būdas, negali egzistuoti be laisvių, kurios yra įtvirtintos pilietinių ir politinių teisių deklaracijomis: žodžio laisvė (teisė pasakyti savo nuomonę), susibūrimų laisvė, judėjimo laisvė ir asmenybės teisė į saugumą. Demokratijos sąlygomis šios teisės turi būti ginamos – jos yra demokratijos egzistavimo pagrindas ir sudaro būtinas sąlygas asmenybei tobulėti ir bendriems uždaviniams spręsti.
§ Demokratija leidžia nuolat atnaujinti visuomenės gyvenimą. Garantuodamos reguliarius ir taikius politinio kurso pakeitimus, demokratinės sistemos sugeba laiduoti visuomenės atnaujinimą be visuotinių neramumų arba valdymo sistemos sugriovimo, kas nedemokratinėse valstybėse lydi pagrindinių figūrų pašalinimą.7 Demokratijos kritika
Yra išskiriami du pagrindiniai demokratijos kritikos tipai. Šie du prieštaravimai kyla iš anarchizmo idėjos bei priežiūros sampratos.7.1 Anarchistinė demokratijos kritika
Pagrindinės nuostatos.
Filosofinė anarchizmo teorija teigia, kad valstybės yra prievartinės, o kadangi prievarta iš esmės yra blogas dalykas, tai ir valstybės yra blogos iš prigimties; valstybės kaip blogybė gali ir turi būti panaikintos, pakeičiant jas savanoriškomis asociacijomis. Kadangi demokratija gali būti labiausiai siektina šių asociacijų valdymo forma, ji taip pat galėtų būti vyraujanti anarchistinės visuomenės valdymo forma. Tačiau anarchistinių pažiūrų demokratija negali pateisinti valstybės. Net jeigu ir prievarta būtų gryno demokratinio proceso padarinys, ji būtinai liktų esminė ir neišvengiama blogybė; todėl net ir valstybė, valdoma demokratiškai, yra blogybė. Būdama bloga demokratinė valstybė – kaip ir bet kuri kita valstybė – neturi jokio pateisinamo pagrindo reikalauti lojalumo, paramos ar netgi reikalauti įsipareigojimo paklusti jos įstatymams. Demokratijos įgyvendinimas valstybėje neišvengiamai susiduria su prievarta. Bet jeigu prievarta yra bloga iš esmės, – o dauguma žmonių sutinka, kad ji yra tokia, – iškyla klausimas, ar demokratinis procesas gali padaryti ją gera ?
Netgi iš paties žodžio: an + archos (be valdovo), iškyla, kad valstybė būdama prievartinio pobūdžio, yra netoleruotina ir todėl turi būti visiškai pakeista savanoriškomis asociacijomis, grindžiamomis nuolatiniu sutikimu.
Yra išskiriamos keturios prielaidos, kurios kaip tik ir parodo demokratijos ir anarchijos nesutapimus:
1. Nė vienas nėra įpareigotas remti blogą valstybę ir jai paklusti. Šią idėją Vakaruose išplatino krikščionys, kurią vėliau ir perėmė anarchistai. Apie XVIII a. įsigalėjo toks įsitikinimas, kad santvarkos ir žmogaus sukurti įstatymai būtų teisėti ir priimtini, jie neturi pažeisti “aukštesnių įstatymų”, nustatytų gamtos ir prigimtinių teisių. Tiek amerikiečių, tiek prancūzų revoliucijos padėjo įsigalėti idėjai, kad liaudis turi prigimtinę teisę nuversti despotišką valdžią. XX a. nuolatinis totalitarinių režimų vykdomas teroras, jų žiaurumas ir prievarta, kadaise diskutuotiną prielaidą pavertė beveik neginčytinu teiginiu. Demokratai, liberalai, konservatoriai, radikalai ir kiti sutinka su teiginiu, kad joks asmuo neįpareigotas remti blogą valstybę ar jai paklusti.
2. Visos valstybės yra prievartinės. Prievarta yra pagrindinis šiuolaikinės valstybės elementas. Juk šalia lemtingų bruožų, skiriančių valstybę nuo kitokių asociacijų, yra jos kompetencija taikyti prievartą asmenims, pažeidusiems jos nustatytas taisykles ar įstatymus, sankcijas. Šios sankcijos, nors ir nepakankamos priversti kiekvieną, galintį pasirinkti nepaklusimą įstatymui, prievarta taikomos nubausti tiems ir kurie yra sulaikyti bei nuteisti.
Kaip ir kiekviena valstybė, demokratinė valstybė naudoja prievartą, kad įgyvendintų demokratiškai priimtus įstatymus, jeigu tai reikalinga.
3. Prievarta iš esmės bloga. Prievarta paprastai reiškia, kad kažkas priverčiamas paklusti reikalavimui, rimtai grasinant padaryti fizinę ar emocinę žalą tiems, kurie atsisako paklusti. Kad grasinimas būtų rimtas, paprastai jis turi būti įvykdytas prieš daugelį tų, kurie iš tikrųjų atsisako paklusti. Jeigu prievartos grėsmė duoda rezultatus ir žmonės priverčiami paklusti jiems nepriimtiniems įstatymams, iš priverstųjų asmenų yra atimama jų laisvė, – netgi jų apsisprendimo laisvė, – o kartu jiems gali būti padaryti ir kitokia nepataisoma žala. Jeigu ir prievarta neatbaido ir nepaklusnus asmuo yra baudžiamas, bausmė paprastai pasireiškia stipria fizine kančia, įkalinimu ar blogesniu pavidalu. Tvirtinti, kad tokie padariniai yra geri savaime ar net neutralūs, būtų akivaizdžiai klaidinga.
4. Visuomenė be valstybės yra reali visuomenės su valstybe alternatyva. Tokioje visuomenėje autonomiški individai ir griežtos savanoriškos organizacijos atlieka visus veiksmus, reikalingus geram gyvenimui. Anarchistai priešinasi visiems hierarchijos ir prievartos pavidalams, ne tik valstybėje, bet ir kiekvienoje kitoje asociacijoje.
Galima suformuluoti keletą apibendrinančių teiginių, išplauk.iančių iš šių prielaidų:
§ Kadangi visos valstybės yra neišvengiamai prievartinės, jos visos neišvengiamai blogos.
§ Kadangi visos valstybės yra neišvengiamai blogos, niekas neįpareigotas paklusti valstybei ar ją remti.
§ Kadangi visos valstybės blogos, kadangi niekas neįpareigotas paklusti valstybei ar ją remti, ir kadangi visuomenė be valstybės yra reali alternatyva, visos valstybės turi būti panaikintos.
Nuostatos, pripažįstamos teisingomis.
Nors anarchistinė demokratijos kritika yra neįtikinanti, reikia pripažinti ir jos stipriąsias puses. Kai kurios jos prielaidos yra plačiai pripažįstamos, taip pat ir demokratijos šalininkų. Anarchizmas primena, kad, kaip socialinės kontrolės forma, įstatyminė prievarta daugumoje visuomenių yra dažniausiai marginalinė, o demokratinėje santvarkoje – visada. Anarchistinė kritika kreipia dėmesį į svarbias ir dažnai pusiau paslėptas demokratijos teorijos ir praktikos implikacijas. Demokratinis procesas, pritaikytas valstybinei valdžiai, gali sumažinti, bet negali visiškai pašalinti valstybinės prievartos. Viešpataujant vienbalsiškumui, demokratinis valdymas gali – o ir praktiškai taip daro – pareikalauti prievartos tiems, kurie kitaip nepaklustų. Anarchistinė kritika taip pat primena, kad sunku, o praktiškai ir neįmanoma, valdyti visiems pritariant. Juk tikras pritarimas turėtų būti nenutrūkstamas. Bet jokia valstybė niekada nepasiekia visiško nuolatinio pritarimo.
“Taigi anarchistinė kritika sako, kad visos valstybės buvo, yra ir turbūt visada bus netobulos. Geriausios valstybės egzistuoja ne Platono tobulųjų formų, o geriausių pasiekiamų dalykų karalystėje. Ir anarchizmas suteikia kriterijų įvertinti valstybėms geriausių pasiekiamų dalykų karalystėje. Tvirtindamas, kad visos valstybės yra vienodai ir absoliučiai blogos, anarchizmas yra ne tiek politinė filosofija, kiek moralinė doktrina, pagal kurią visuomenės gali būti vertinamos kaip santykinai geros ar blogos tokiu mastu, kokiu jos maksimizuoja pritarimą ir minimizuoja prievartą. O priėjus ribą, tobuloje visuomenėje, prievartos nebeliktų ir sprendimams pritartų visi.”7.2 Priežiūros demokratijos kritika
Pagrindinės nuostatos.
Amžinoji demokratijos alternatyva yra prižiūrėtojų valdžia. Šiuo požiūriu nuomonė, kad paprasti žmonės gali suprasti ir ginti savo – jau nekalbant apie didesnes bendruomenes – interesus, yra absurdiška. Kaip tvirtina šie kritikai, paprasti žmonės aiškiai netinka valdyti patys. Demokratų prielaida, kad paprasti žmonės tam tinkami ,turi būti pakeista priešingas prielaida, kad vadovavimas turi būti patikėtas mažumai asmenų, specialiai pasirengusių valdyti dėl jų aukštesnio žinojimo ir dorybės.
Priežiūros idėja geriausiai pateikta Platono “Valstybėje”. Čia teigiama, kad dėl to, jog priežiūros reikalavimas yra įprastinis hierarchinės valdžios pateisinimas, priežiūra yra grėsmingiausias demokratijos varžovas.
Priežiūros šalininkai išskiria tokius priežiūros instituto privalumus prieš demokratiją:
1. Prižiūrėtojų grupę turėtų sudaryti tik aukštai kvalifikuoti žmonės, kurie laikomi sugebančiais turėti tiek žinojimą, tiek dorybę, reikalingus tam, kad būtų naudingi siekiant kiekvieno piliečio gerovės. Tik tada, kai prižiūrėtojas bus aukštos klasės valdymo meno specialistas, bus pašalinti nesutarimai tarp valdžios daugumos.
2. Valstybės valdymo procesą reikia patikėti į tų žmonių rankas, kurie tinka valdyti. Problema glūdi klausime, iškeltame dar Platono: kas geriausiai tinka būti valdžioje? Žmonės, kurie yra pasirengę valdyti, turi atitikti tam tikrus kriterijus. Visų pirma, jie privalo būti politiškai kompetentingi. Visų antra, jie privalo turėti tris išskirtines savybes. Valdantys žmonės privalo aiškiai žinoti valstybės siekius, tikslus ir netgi dalykus, kuriuos jie privalės įgyvendinti ateityje. Bet vien tik žinoti tikslus neužtenka, jie privalo aktyviai stengtis tų užsibrėžtų tikslų siekti, stengtis juos įgyvendinti. Tačiau to dar irgi nepakanka. Geras valdovas privalo žinoti tinkamiausias, geriausias, veiksmingiausias priemones įgyvendinti siekiamiems tikslams, jis privalo turėti pakankamą “techninį ar instrumentinį žinojimą.” Neužtenka turėti tik vieną iš šių išvardintų savybių. Reikia visų trijų.
Priežiūra, pačių priežiūros specialistų manymu, yra pranašesnė už demokratiją tuo, kad paprasti žmonės neturi moralinės ir intelektualinės kompetencijos, tuo tarpu potencialūs prižiūrėtojai, turintys tikrai aukštesnį žinojimo ir dorybės potencialą nei paprasti žmonės, yra gerai parengti ir tiktai tokiems žmonėms būtų galima patikėti valstybės “vairą” ar valdytojo bendrojo gėrio labui funkciją.
Nuostatos, pripažįstamos teisingomis.
“Nežiūrint visų trūkumų, argumentacija priežiūros labui labai daug davė politinei minčiai, reikalaudama žinojimo ir dorybės kaip esminių gero valdymo sąlygų.
Priežiūros vizija yra atmetama dėl kelių priežasčių. Nevykusi demokratija žmonėms yra nelaimė, tačiau nevykęs autoritarinis režimas yra prakeikimas. Jei laikytis “minimalaus maksimumo” strategijos, t. y. pasirinkti alternatyvą, žadančią geriausią iš blogų rezultatų, tai demokratija yra stiprus argumentas prieš priežiūros idėją.
Bet net jei laikomės “maksimalaus minimumo” strategijos, ji taip pat stumia labiau palaikyti demokratiją, o ne priežiūrą. Juk savo idealių rezultatų požiūriu demokratija geresnė. Idealioje priežiūros sistemoje tik prižiūrėtojai gali naudotis viena iš fundamentaliausių laisvių, laisve dalyvauti kuriant įstatymus, saistančius asmenį ir bendruomenę. O juk idealioje demokratijoje šia laisve naudojasi visi žmonės.
Teisinga, kad demokratiniai režimai neapsaugoti nuo rizikos, jog žmonės pridarys klaidų. Tačiau realiame pasaulyje rizika suklysti egzistuoja visuose režimuose, ir blogiausios šio amžiaus klaidos buvo padarytos nedemokratinių režimų lyderių. Negana to, galimybė klysti yra galimybė mokytis. Geriausiu atveju tik demokratinė vizija gali teikti viltį, kurios niekada neduoda priežiūra, viltį, kad valdydamiesi patys, visi žmonės – o ne mažuma – gali išmokti veikti kaip moraliai atsakingos būtybės.”Išvados
1. Demokratija yra svarbiausia teisinės valstybės, kurios siekia beveik visos pasaulio šalys, egzistavimo sąlyga.
2. Šiuolaikinė demokratija yra ne tiesioginė, o atstovaujamoji demokratija. Valstybę piliečiai valdo per savo išrinktus atstovus, kurie ir sudaro valstybės vyriausybę.
3. Demokratinės valstybės vyriausybės valdžia nėra neribota. Ji veikia tik Konstitucijos ir kitų įstatymų nustatytose ribose.
4. Demokratija – tai:
a) Piliečio teisė dalyvauti formuojant valdžią ir kontroliuojant jos veiklą;
b) Šios teisės įgyvendinamos tiesiogiai arba per piliečių laisvai renkamus ir įgaliotus atstovus deputatus;
c) Rinkimai į valstybės valdžios organus privalo būti laisvi ir griežtai periodiški;
d) Laimėjusiai partijai per laisvus rinkimus formuoti vyriausybę, o pralaimėjusioms partijoms – sudaryti opoziciją;
e) Vyriausybės veikla turi būti vieša;
f) Visiems fiziniams ir juridiniams asmenims privalu suteikti galimybę laisvai kritikuoti vyriausybę ir jos politiką;
g) Teismo valdžia demokratijoje yra nepriklausoma nuo kokios nors kitos valdžios, išskyrus įstatymo valdžią;
h) Įstatymų leidžiamoji valdžia atskirta nuo vykdomosios valdžios.
5. Demokratija reikalauja laikytis dviejų pagrindinių principų:
a) visuomenės kolektyvinių sprendimų kontrolės;
b) lygiateisiškumo tokią kontrolę bevykdant.
6. Egzistuoja keturi veikiančios demokratijos komponentai:
a) laisvi ir teisingi rinkimai;
b) atvira ir atskaitinga vyriausybė;
c) politinės ir pilietinės teisės;
d) demokratinė, arba pilietinė visuomenė.
7. Reguliarūs valstybės veikėjų rinkimai yra atviro bei konkurencinio pobūdžio. Atstovaujamosios demokratijos sąlygomis jie yra svarbiausias visuomeninės kontrolės elementas.
8. Visos tautos dalyvavimas rinkimuose yra svarbus dėl dviejų priežasčių:
a) Per juos yra išrenkamas vyriausybės, arba įstatymų vykdomosios valdžios, vadovas, taip pat nustatoma bendra vadovavimo strategija.
b) Yra išrenkami atstovaujamosios ir įstatymų leidžiamosios valdžios, arba parlamento, nariai. Pastarieji leis įstatymus, kurs mokesčių sistemas ir gyventojų vardu kontroliuos vyriausybę.
9. Demokratijos sąlygomis vyriausybės atskaitingumas yra suprantamas dvejopai:
a) Jis yra juridinio atskaitingumo dalis – teismai turi prižiūrėti valstybės tarnautojų veiklą (teisinė valstybė).
b) Vyriausybė turi būti politiškai atskaitinga parlamentui ir visuomenei.
10. Pilietinės ir politinės teisės susideda iš žodžio laisvės bei laisvės kurti visuomenines struktūras. Jos yra būtina sąlyga, kad piliečiai galėtų imtis politinių priemonių – kurti organizacijas ir daryti įtaką vyriausybei. Šios asmens teisės sudaro kolektyvinių veiksmų pagrindą.
11. Pilietinės visuomenės idėja grindžiama galimybe kurti įvairias nuo valstybės nepriklausomas visuomenines organizacijas. Jų kūrimas – vienintelis būdas apriboti valstybės valdžią, reikšti nuomonę “iš apačios į viršų”, o ne atvirkščiai. Be to, tai yra vienintelis efektyvus būdas išvengti autoritarinio valdymo.
12. Yra išskiriami du pagrindiniai demokratijos kritikos tipai:
a) Anarchistinė demokratijos kritika
b) Priežiūros demokratijos kritika
13. Negalima vienareikšmiškai teigti, kad demokratija – geriausiais valdymo būdas. Egzistuoja ir kitų, alternatyvių demokratijai valdymo formų. Tačiau įvertinant tai, kad beveik visose pasaulio valstybėse dabar egzistuoja būtent demokratinė valstybės valdymo forma, galima daryti išvadą, kad šiais laikais – demokratija – efektyviausia valdymo forma.

Literatūros sąrašas

1. Bytamas D., Boilas K. Demokratija: klausimai ir atsakymai. Klaipėda, 1997
2. Čiplytė J. V. Politologija visuomenei. Vilnius: Homo Liber, 1998
3. Dahl R. A. Demokratija ir jos kritikai. Vilnius: Amžius, 1994
4. Demokratija – kas tai ? 1992
5. Koch H. Kas yra demokratija? Vilnius, 1997
6. Lamentovicz W. Šių laikų valstybė. Vilnius: alma littera, 1998
7. Schumpeter J. A. Kapitalizmas, socializmas ir demokratija. Vilnius: Mintis, 1998
8. Tininis V. Šiuolaikinės politinės. ir socialinės teorijos. Vilnius, 1997
9. Valstybės pagrindai. II dalis. Kaunas : Technologija, 1996
10. Vitkus G. Politologija. Vilnius: Danielius, 2001

Leave a Comment