Demokratija ir elitas

Turinys

1. Demokratijos samprata............................4
2. Ką turėtų reikšti demokratija šiandien?.....................5
3. Elito sąvoka..............................6
4. Verslo elitas..............................7
5. Elito „elitiškumas“..............................9
6. Elitas ir demokratijos konsolidacija.......................9

Įvadas

Visuomenių mokslinėje bendruomenėje elito tema neturi kiek tvirtesnės tradicijos. Teorinių požiūrių ir apibrėžimų gausa paradoksaliai rodo akademinio įdirbio menkumą, todėl ypač svarbu susisteminti ir išgryninti elito analizės kriterijus ir nurodyti subelitokategorijos reikšmę tiek mokslo, tiek visuomenės diskurse.

Pasirinkau tema „Demokratija ir elitas“, nes aš galvoju, kad vertėtų giliau išnagrinėti demokratijos ir elito principus. Jų bruožus, privalumus bei pripažinti poveikį mūsų gyvenimui.

Akivaizdu, kad kultūriniam, ekonominiam elitui skiriama nepakankamai dėmesio. Norėčiau įsigilinti į tą temą ir įrodyti, kad elitas yra svarbiausias pozicijas nacionaliniu mastu priimant reikšmingus sprendimus užimančių asmenų grupė. Taigi verta panagrinėti veiksnius, reikšmingus elito vidaus ir išorės aplinkai.

Gyvename – ar bent jau taip atrodo – demokrtijos amžiuje. Bet ką mes žinome apie demokratija? Demokratija kaip idėja ir kaip politinė tikrovė yra iš pagrindų ginčijama. Prieštaringai interpretuojama ne tik demokratijos istorija. Todėl savo kurso darbe pabandisiu labiau įsigilinti į demokratijos esmę.

Demokratijos samprata

Terminas „demokratija“ yra labai senas ir buvo vartojamas jau senovės Graikijoje. Pažodžiui išvertus iš grraikų kalbos „demokratija“ reiškia „liaudies valdžia“. Ir iš tiesų nedideliuose senovės Graikijos miestuose-valstybėse (poliuose) visi gyventojai galėdavo reguliariai susirinkti ir priimti nutarimus visais svarbiausiais miesto-valstybės gyvenimo klausimais bei išsirinkti pareigūnus, kuriems būdavo pavedama tuos nutarimus įgyvendinti. Tad savo pirmine prasme „d

demokratija“ iš tiesų reiškė liaudės valdžią, nes faktiškai miesto-valstybės valdžia buvo visi miesto-valstybės piliečiai. Tačiau, be abejo, šiuolaikinės demokratijos ištakų pirmiausia reikia ieškoti XVII – XVIII amžių Vakarų Europoje.

Demokratinio valdymo esmė ir šėrdis yra valstybės tautos suvereniteto idėja. Tai reiškia, kad visus pagrindinius ir svarbiausius valstybės gyvenimo klausimus sprendžia tiktai valstybės piliečiai ir niekas kitas. Jeigu taip būtų iš tikrųjų, tai galima teigti, kad valstybėje yra įgyvendinta tiesioginė demokratija. Bet iš tikro tiesioginė demokratija yra įmanoma tiktai mažose valstybėse, o ne šiuolaikinėse valstybėse, kurios yra tikri milžinai paliginus su senovės Graikijos miestais-valstybėmis.

Išskirtiniais atvejais yra rengama visuotinė piliečių nuomonės apklausa – „plebiscitas“ . Plebescitai ir referendumai yra svarbi priemonė, leidžianti taikyti tiesioginę demokratiją šiuolaikinėje valstybėje, tačiau jos efektyvumas tvarkant valstybės reikalus nėra labai didelis. Viisu pirma, jau pats referendumų rengimas yra sudėtingas dalykas, kuriam reikia daug lėšų ir žmonių pastangų. Antra, referendumu neįmanoma išspręsti sudėtingesnių klausimų. Jeigu užduodamas per daug sudėtingas klausimas, tai referendumas dažniausiai neįvyksta, nes piliečiai tiesiog atsisako išreikšti savo požiūrį.

Kadangi dėl šių referendumų trūkumų tiesioginės denokratijos taikymo galimybės šioulaikinėje valstybėje yra labai ribotas, šioulaikinė demokratija iš esmės yra ne tiesioginė, bet atstovaujamoji. Tai reiškia, kad valstybės tauta įgyvendina savo suverenitetą ir valdo valstybę ne tiesiogiai, bet per savo išrinktus ir įg
galiotus atstovus. Būtent tautos atstovų rinkimai yra pagrindinė tautos suvereniteto įgyvendinimo priemonė. Išrinkti tautos atstovai jau yra pajėgūs susirinkti į vieną vietą, į vieną susirinkimą – asamblėją arba parlamentą – ir visos tautos

vardu spręsti valstybės valdymo klausimus ir formuoti visas kitas reikiamas valstybės valdžios
institucijas. Rinkimai yra svarbi tautos suvereniteto įgyvendinimo priemonė ne tik todėl, kad teikia galimybę tautai pasirinkti savo atstovus, bet ir todėl , kad užtikrina nuolatinės jų kontrolės galimybę. Kadangi tautos atstovų įgaliojimų laikas yra ribotas ir jam pasibaigus turi būti rengiami nauji rinkimai, tai tauta gali arba nušalinti netinkamus atstovus ir išrinkti naujus, kurie gal bus tinkamesni, arba patvirtinti savo pasitikėjimą anksčiau išrinktaisiais.

Štai tokia yra demokratimo valstybės valdymo esmė teoriškai. Bet ar taip yra iš tikrujų? Atrodytų, kad demokratinė valdymo forma turi išspręsti ir pačioje valstybės prigimtyje slypintį prieštaravimą tarp valdžios ir piliečių. Valstybės valdžios institucijos, sudarytos iš tautos atstovų ar jų parinktų asmenų, turėtų veikti pagal valstybės piliečių pageidavimus. Tačiau, kaip ilgainiui paaiškėjo, tai nėra taip paprasta. Kad demokratija įsitvirtintų, reikia didelės visuomenę sudarančių žmonių ir socialinių grupių santarvės ir besąlygiško demokratijos principų pripažinimo. Jeigu valstybėje vyrauja pakankamai stipri ir įtakinga politinė jėga, kuri nebrangina demokratijos principų, tai ir pati demokratija darosi nebeįmanoma.

Ką turėtų reikšti demokratija šiandien?

Demokratijos patrauklumas

Demokratijos pa

atrauklumą iš dalies lemia tai, kad atsisakoma iš principo pripažinti bet kokią politinio gėrio sampratą, išskyrus tą, pasak kurios, tai gali būti tik pačių „žmonių“ kuriamas gėris. Nuo tautos suverenitetuo elementų diegimo ankstyvosiose savivaldžiose respublikose stengėsi rasti patenkinamų būdų, padedančių autorizuoti ir kontroliuoti politinius sprendimus. Buvo svarstoma, kaip atsikratyti monarchų, kunigaikščių, lyderių ir pagrįsti sutikimo testus apibrėžiant viešuosius reikalus ir interesus. Rytų Europos revoliucijų metu demokratija buvo vėl išaukštinta kaip priemonė, kuri padės varžyti valstybės galias, buti tarpininke tarp konkuruojančių individualių ir kolektyvinių projektų ir įtvirtinti atskaitomybę už svarbiausius politinius sprendimus.

Aš teigiu, kad demokratiją reikia suvokti kaip priviligiuotą politinio gėrio sampratą, nes ji siūlo politikos ir gyvenimo formą, kuri turi sąžiningų ir teisingų būdų derėtis ir ginčytis dėl vertybių.

Demokratijos idėja svarbi todėl, kad ji nėra tiesiog viena iš daugelio vertybių, tokių kaip laisvė, lygybė ar eisingumas, bet yra vertybė, galinti sieti konkuruojančius preskriptyvinius siekius ir juos medituoti. Ji yra vadovaujanti orientacija, galinti padėti kurti pagrindą apibrėžtiems santykiams tarp skirtingų normatyvinių siekių. Demokratija nereiškia sutarimo dėl įvairių vertybių, ji, mano manimu, nurodo, kokiu būdu galima sieti vienas vertybes su kitomis ir leisti vertybinius konfliktus spręsti jų dalyviams viešame procese.

Reikia pabrėžti, kad mėginimas išplėtoti demokratinę politinio gėrio sampratą – „geras gyvenimas“ ap
pibrėžiamas „ laisvomis ir lygiomis“ politinio įsitraukimo sąlygomis – nesiūlo panacėjos nuo visų neteisybių, blogybių ir pavojų . Bet jis duoda svarių argumentų ginti viešą dialogą ir sprendimų priėmimo procesą, kai sprendžiami visiems rūpimi klausimai, ir nurodo institucinius jo plėtros kelius. Aš galvojų, kad demokratija nėra atsakymas į visus klausimus, tinkamai nušviesta ir detalizuota demokratija kloja pamatą permainų programai, kuri suteiks geresnių galimybių svarstyti, diskutuoti ir spręsti aktualius, esminius klausimus, negu tai būtų galima daryti esant kitokioms santvarkoms.

Elito sąvoka

Pirmiausia kyla daug normatyvinių ginčų dėl paties elito termino. „Žodžio elitas (.) daugiareikšmiškumas, tiksliau sakant, visiškas jo neapibrėžtumas rodo, kad elitas nėra joks pirminis teorinio mąstymo ir apskritai tyrinėjimo objektas ir gali juo tapti tik tam tikromis sąlygomis“

„Elitas“ – tai ne tam tikri visuomenės išrinktieji, bet stebėtojo pateikiama socialinės realybės interpretacija. Elito atstovo arba jam save priskiriančio asmens savivokos privalo turėti kažkoki atramos tašką, be kurio vargu ar galėtų egzistuoti ir pats šio svarstymo objektas. Pats elitas tiriamas kaip pažinimo subjektas ir objektas. Pomodernioje ir poliberalioje šiuolaikinėje filosofijoje „elitiškumas, suvokiamas kaip hierarchinės sociumo sąrangos išraiška, praranda kažkada turėtą ontologinį pagrindą, t.y. jis nebėra metafiziškai isišaknijęs nejudinamoje kosmoso ar sielos tvarkoje. Jis tampa tik socialine (arba socialine kultūrine) individo būvio charakteristika“

Paprastai elitu laikome socialinę grupę individų, kuriems socialiai svarbioje srityje (plačiame socialineme kontekste arba subsistemoje) ir ribotoje socialinėje erdvėje suteikiama pareiga ir teisė (ja realiai naudojasi) valdyti ir vadovauti (iki pat simbolinės nuomonių hegemonijos valdžios), nesvarbu, koks yra suteikimo pagrindas ir kokia tos teisės taikymo sritis.

Norėčiau atkreipti dėmesį į mūsų dabartinę Lietuvą, nes čia elito sąvoka plačiajame diskurse daugiau vartojama sociologine, o ne egzistencine ir metafizine prasmėmis: dažniausiai elito pažyminys yra socialinis, po to eina politinis bei ekonominis, ir tik po šių suaktualintų politinius ir socialinius elito parametrus įvardijančių terminų randame daugiau filosofinio apibendrinimo turinčius kultūrinį ar visuomeninį elitus.

Taigi elito sąvoka turi be galo daug politinių ir kultūrinių vertinimų, kurių aibė dar labiau išplėčiama prie elito pridėjus papildomus pažyminius posovietinis ir ekonominis.

Yra dvi elitų nuosmukį ir kaitą pagrindžiančių teorijų grupės. Pirmoji remiasi struktūriniais, antroji – socialiniais psichologiniais veiksniais. Pirmuoju atveju teigiama, kad struktūriniai visuomenės kitimai sąlygoja dominuojančios mažumos kitimus. Elito kaita vyksta nepriklausomai nuo paties elito motyvacijų. Elitas nepajėgia keisti istorinės gamybinių priemonių ir santykiu raidos. Jis priklauso nuo visuomenėje veikiančių institucijų išsidėstymo ir reikšmės.

Grynosios marksistinės teorijos atstovai pabrėžia, kad valdančios klasės galios yra ribotos, o kitimai vyksta nepriklausomai nuo dominuojančios klasės valios. Valdančioji klasė, nepriklausomai nuo dominuojančios klasės valios. Valdančioji klasė, nepaisant jos tariamai visagalės pozicijos, nesąmoningai yra savo pačios duobkasys.

Socialinėse psichologinėse teorijose teigiama, kad elitas kinta dėl vidinių savybių, gabumų ir požiūrių kaitos . Elitą veikia nauji ekonominiai interesai, nauji intelektiniai atradimai, nauji ideologiniai judėjimai.
Verslo elitas

Buvo iškelta radikali hipotezė, esą vadybininkai sudaro specializuotą strateginį elitą, t.y. naują valdantįjį elitą, dominuojantį politikoje, ekonomikoje ir administracijoje. Modernios ekonomikos sąlygomis galima išskirti fizinius ir juridinius akcijų savininkus. Akcijų nuosavybė yra labai fragmentiška: atskiri akcininkai nepajėgūs pavieniui veikti ekonominių sprendimų, o akcininkų visuma negali veikti kaip efektyvus koordinuojantis ir kontroliuojantis

vienietas. Šiame valdymo vakuume vadybininkai priima svarbiausius sprendimus tik formaliai
besiremdami retais akcininkų susirinkimais. Ekonominė nuosavybė atskiriama nuo ekonominės kontrolės – vadybininkai formuoja elitą, kurio interesai radikaliai skiriasi nuo savininkų (kapitalistų) interesų.

Elitologijos klasikai įžvelgė, kad verslo elitas nėra vientisa grupė: jis skyla į pogrupius, kuriu interesai ir požiūriai nesutampa. Vadybininkus reikia atskirti ne tik nuo kapitalo savininkų, bet ir nuo finansininkų, o stambaus verslo vadybininkus būtina atskirti nuo smulkaus ir vidutinio verslo atstovų. Tačiau net ir taip suskirsčius verslo elitą atskirose verslo kategorijose išlieka skirtumų, kurių negalima paaiškinti remiantis funkciniu ekonominės veiklos supratimu.

Ar elita galima laikyti visuomenės mikrokosmosu, t.y ar jo socialinė sudėtis atspindi visuomenę? Koks yra elito reprezentyvumas? Galime hipotezuoti, kad šaliai atstovaujančios grupės – elito – socialinė kilmė, patirtis ir pažiūros turėtų būti artimos tiems, kuriems ji atstovauja. Bet išsamiai ištyrus, reikėtų paneigti demokratinę legalistinę retoriką ir atskleisti, kad lyderiai nebūna reprezantyvūs visuomenės stratifikacijos požiūriu: vidurinioji klasė yra per daug atstovaujama, o apskritai bet kurios grupės aktyvistų socialinis statusas yra aukštesnis negu jos eilinių narių.

Kitas elito tariamojo reprezentatyvumo aspektas yra tas, kad kuo aukštesnis asmens socialinis statusas ir ekonominė padėtis ir kuo ilgiau jis tęsė studijas, tuo didesnė tikimybė, kad jis imsis aktyvios politinės veiklos pradedant paprastu dalyvavimu rinkimuose., ir baigiant politinio posto siekimu ir gavimu. Taigi galime teigti, kad į elitą patenka aktyvios didesnių socjalinių siekių turinčios asmenybės.

Dar galime panagrinėti elito ir visuomenės rasinę, etninę ir religinę sudėtį. Visuomenės dažnai būna susiskirsčiusios ne tik horizontaliai, bet ir vertikaliai. Pavyzdžiui, gerokai iki Ruandos karo buvo pastebėta, kad įtampa kyla, kai viena etninė grupė turi politinę valdžią, o kita kontroliuoja ekonominę veiklą. Dėsninga, kad pastaroji ekonominio elito grupė būna sudaryta iš etninės ar religinės mažumos atstovų, išstumtų iš atstovaujamosios veiklos (t.y. iš politinės valdžios).

Elitologijos klasikai pastebėjo, kad buvosiose kolonijose politinės nepriklausomybės sąlygomis yra skelbiamas visų narių lygių teisių idealas. Konstitucinės garantijos mažumoms igniruojamos manant, kad jos nesuderinamos su pagrindiniu lygybės principu ir istorinio teisingumo idealu. Tokiu būdu elito pozicijose dažnai atsiduria viena religinė ar etninė grupė, besiremianti mažoritarinės demokratijos jai teikiamu legitimumu. Taigi elitas, tiksliau sakant, valdančioji klasė, dažnai būna nereprezentatyvus etniniu požiūriu.

Norėčiau trumpai tai apibendrinti. Taigi, galime teigti, kad elito reprezentatyvumas suteikia informacijos apie socialinių galimybių pasiskirstymą visuomenėje, apie remiamą, o ne grynai konkurencinį minėtų vertikalių mobilumą. Iš to galime prognozuoti politinio intereso, socjalinės karjeros, ekonominės sėkmės, kilimo į elito pozicijas tikimybę atsižvelgiant į asmens socialinę kilmę ir patirtį. Bet taipogi tai negali paaiškinti vienokių ar kitokių politinių požiūrių ir asmens, priklausančio elitui, socialinio elgesio, – nėra jokios garantijos, kad aristokratas nebus socialistas, ar kad elito etninės mažumos atstovas būtinai skelbs revoliucines nuotaikas.

Elito „elitiškumas“

K. Masiulis vienoje iš savo knygų bando įvertinti, kiek poziciniu požiūriu apibriežtas elitas jaučia savo „elitiškumą“, t.y. kaip aukštai jis jaučiasi esąs socialinės sąrangos požiūriu, kaip palankiai jis vertina savo gyvenimo kokybę ir galimybes tenkinti materialinius poreikius, kiek jis yra įsisąmoninęs savo strateginę svarbą sprendimų priėmimo procese. Tai autorinės charakteristikos, subjektyvūs vertinimai.

Mano manimu vienas iš elito rodiklių gali būti asmeninės individo svarbos ir „objektyvių“ svarbių struktūrų paliginimas – kuo mažesnis skirtumas tarp šių dviejų kintamųjų, tuo stipriau asmuo suvokia save kaip elitą.

Galima išskirti 5 elito grupės: daugiausia įtakos ekonomikai daro valdininkai ir politikai, už juos beveik dvigubai mažiauu įtakingi verslininkai, mokslininkai ir pagaliau Seimo opozicinių partijų atstovai bei žurnalistai. Taip yra sukomponuotas elito pagal ekonominę įtaką vaizdas pasirodo labai kontrastingas, apimąs platų visuomenės veikėjų spektrą ir tiesiog ištirpdąs elito kaip retos ir labai gundančios prekės įvaizdį.

Pažvelkime iš arčiau į šių penkių elito grupių subjektyvaus savęs vertinimo pobūdį. Stiprų vaidminį atlieka paskatos, lūkesčiai: asmuo, nors ir turįs nemaža valdžią, bet siekiąs jos dar daugiau, teigs, jog turi mažai valdžios. Iš to galime teigti, kad politikai savo įtaką visuomenei vertina aukštai.
Elitas ir demokratijos konsolidacija

Pati demokratija jokioje politinėje aplinkoje nėra galutinė ir negrįžtama duotybė, joje pačioje slypi antidemokratinių jėgų potencialas. Kaip teigė Jacques Rupnikas , demokratija yra politiškai įforminta ideologinio nesaugumo (tolygaus atvirumui) būsena.

Institucinį požiūrį praktikuojantys tranzitologai svarbiausiu kintamuoju, įrodančiu, kad demokratijos konsolidacijos slenkstis jau įveiktas ir visuomenės politinė kultūra „persilaužia“ dalyvavimo kultūros pusėn, laiko įstatymų leidžiamosios, vykdomosios valdžių bei teismų ir armijos vadovų politinį palankumą demokratiniam žaidimui mieste. Deje, kai kuriems atrodo, kad demokratija yra lyg mašina, kuri gali ir net turi veikti nepaisydama jokių socialinių, psichologinių, kultūrinių asmens ar bendruomenės lygmenyje tvyrančių autentiškų inkrustacijų.Bet mes gerai žinome, kad šią lengvai taikomą atskaitos sistemą naudoja daugelis politologų, tiriančių pokumunistinių visuomenių lyderius, partijas ir interesu grupes. Jie retai vartoja elito terminą ir neieško simbolinių mąstymo kategorijų, kurias vartojant būtų galima paaiškinti socialinius judėjimus ir politinius sprendimus. Aš drisčiau teigti, kad elito ir demokratijos konsolidacijos jungtis yra labai svarbi ir, deja, kol kas nėra palaimingai vienakryptė ir vienaprasmė.

Elito teorijos tradiciškai priešinamos demokratijos teorijoms. Elito idėja laikoma nesuderinama su demokratine doktrina, o pats elito egzistavimas pateikiamas kaip dialogo ir konkurencijos principais pagrįstos visuomenės antipodas. Laikoma, kad socialinio elito svarumas yra atvirkščiai proporcingas demokratiniam šalies potencialui. Pagal Dahlą ,
moderniose visuomenėse reikiamų įvairių sprendimų gausa bet kokio vientiso elito atsiradimą paverčia tiesiog neįmanomu. Tokiu atveju jose neišvengiamai stiprėja poliarchija – decentralizuotas valdžios tinklas, atliekantis daugialypio koordinavimo funkcijas. Pagal Schumpeterį , demokratinės ir elitinės tendencijos yra tarpusavy nesuderinamos, nes visuomenės, pripažįstančios asmens laisves ir rinkos dėsnius, iš esmės yra linkusios veikti labiau „konstruktyvios destrukcijos“ pagrindu, bet ne skatinti skiriančias ir stipriai pritraukiančias tendencijas, paprastai kildinamas iš ryškių asmenybių ir elitų. Taigi tradiciškai elito teoretikai ir elitologai mažai tedraugauja su demokratinies teorijas taikiančiais autoriais.

Labai prieštaringai skamba elito ir demokratijos sąsaja konsolidacijos šviesoje. Galima teigti, kad konsoliduojasi arba elitas, arba demokratija, – abu šie procesai vienu metu vykti negali, nes jie tarpusavyje nesuderinami, remiasi absuliučiai skirtingais principais, mechanizmais ir vertybėmis. Bet įtampa tarp elito ir demokratijos dar nereiškia komunistinio projekto realybės – sunaikinus elitą, atsivers puikios demokratijos galimybės. Ir atvirkščiai, nesant demokratijos, susiformuoja stiprus elitas.

Tačiau pastebėtina ir ryškėjanti „demokratinio elitizmo“ teorija, kuri elitą (ypač politinį) ir demokratiją siekia analizuoti kaip neutralius vertybių požiūriu. Šiuolaikinėse visuomenėse realiu laikomas didėjančios specialių socialinių vaidmenų ir funkcijų reiškinys. Vienas iš tokių specifinių vaidmenų yra profesionalūs politikai. Kokio laipsnio teigiamą lyderystę ar priespaudos kontrolę realiai vykdo elitas, yra empirinio tyrinėjimo klausimas. Tačiau pats specifinio funkcinio šiuolaikinių politikų (elito) vaidmens buvimas ginčijamas ir nesiejamas jokiu priežasties ir padarinio ryšiu su dorovinėmis valdžios atstovų savybėmis.

Kokia elito ir demokratijos dermė? Demokratinio elitizmo teorijose pabrėžtinai kalbama apie subelitus, įnešančius ir išcentrinių, ir įcentrinių jėgų į elitą ir demokratiją. Šio požiųriu ypač plačiai tiriamas ekonominis elitas, kurio pažiūros, sprendimai ir elgesys destabilizuoja, atnaujina ir aktyvina valdžią bei rinką. Subelitų, ir pilietinės visuomenės perspektyvose demokratija yra svarbi jų pačių būtinoji sąlyga, tačiau elito ir demokratijos tyrimai neapsiriboja mechanišku šių dviejų kintamųjų susiejimu. Galima sakyti, kad subelito ir pilietinės visuomenės temos yra netradicinės elitologijos rūpestis.

Išvados

Apibendrinant savo rašto darba norėčiau susumuoti visus išnagrinėtus teiginius apie demokratiją bei elitą.

Aš galvoju, kad šiuolaikiniuose pasaulio šalyse yra elito sluoksnis. Tai yra tiesiog neįmanoma, kad valstybė, miestas, o netgi ir paprastas kaimas neturietų tokios bendruomenės. Nors gal ir daugelis su manim nesutiktų ir prieštarautų mano teiginiui, aš visgi galvoju, kad kiekvieną nepriklausoma šalis yra valdoma elito atstovais. Argi paprastas, vargšas žemdirbis galėtų tapti pavyzdžiui Prezidentu? O ne, tam reikia išsimokslinimo, o be to būti žinomam politikos srityje, dalivauti pokiliuose, bei bendrauti ne su kaiminu žemdirbiu, o politinių partijų nariais, bei kitais elito nariais.

Mano manimu demokratija ir elitas yra labai artimi. Kaip žinome, demokratija – tai „liaudės valdžia“, o argi liaudis sprendžia visus valstybės klausimus? Ne, tai daro asmenys, kurie yra išrinkti atstovauti liaudės interesus. O kas tie atstovai, paprasti žmonės iš gatvės? Vėlgi sakau – ne. Tai žmonės iš kito sluoksnio, turintis gera socialinę padėti, bei pripažinimą visuomenėje. Aš galvoju, kad tai yra visai neblogai, kad šalį valdo elito atstovai, jie yra labiau kompentatingi nei koks nors valstietis. Jokiu būdu nenoriu įžeisti kitų žmonių, tiesiog aš galvoju, kad reikia daryti tai ką moki geriausiai, o tuo atveju duokim galimybę valdyti mūsų šalį protingiems, valdyngiems, kartais netgi, sąžiningiems elito bendruomenės atstovams.

Literatūros sąrašas

1. I. Matonytė „Posovėtinio elito labirintai“

2. D. Held „Demokratijos modeliai“

3. G. Vitkus „Politologija“

Leave a Comment