Perėjimo iš autoritarizmo į demokratiją etapai. LietuvaTurinys
Įvadas……………………………………………………………………………………………….…31. Pasaulio demokratizavimo etapai…………………………………………………………………..42. Reformų ir revoliucijų Europoje prielaidos ir priežastys…………………………………………..62.1 Ankstesni demokratizacijos bandymai……………………………………………………62.2 Kultūrinės – socialinės prielaidos…………………………………………………………72.3 Rytų Europa 1989 metais…………………………………………………………………82.4 Gorbačiovo reformos……………………………………………………………………..93. Lietuvos kelias link demokratijos………………………………………………………………….93.1 Sąjūdžio gimimas ir veikla………………………………………………………………103.2 Baltijos kelias……………………………………………………………………………123.3 Kovo 11 – osios Nepriklausomybės akto paskelbimas………………………………….12Išvados……………………………………………………………………………………………….13Literatūros sąrašas……………………………………………………………………………………15ĮvadasIš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad perėjimas iš nedemokratinio valdymo į demokratinį nereikalauja ilgų tyrinėjimų, tačiau įsigilinus į šią problemą darosi aišku, kad perėjimas iš autoritarizmo į demokratiją dvidešimto amžiaus pabaigoje tapo didele problema ir nuolatinių svarstymų ir ginčų arena. 1989 metai Rytų Europos visuomenėms yra savotiška skiriamoji laiko riba. Ji užbaigia daugiau kaip 40-ties metų prieštaringą laikotarpį. Šiandien didžioji naujosios Rytų Europos visuomenės dalis pasakytų, kad tie lemtingi metai buvo tiek politinis, tiek ekonominis, tiek kultūrinis lūžis. Šie įvykiai, visų pirma, pakeitė Europos ideologinį žemėlapį, taip pat būtų galima pasakyti, kad jie prisidėjo ir prie vienos iš super valstybių (Sovietų Sąjungos) įtakos šiame regione sumažėjimo, įgalino Vokietijų susivienijimą ir, ko gero svarbiausia, kad po revoliucinio sukrėtimo daugelis Rytų Europos valstybių pasuko demokratijos link.Rytų ir Vidurio Europos bei Baltijos valstybių perėjimas iš autoritarizmo į demokratiją yra unikalus procesas dėl kelių aplinkybių. Pirma, pasaulio istorijoje iki šiol nebuvo perėjimo iš komunistinio autoritarizmo patirties. O Graikija, Ispanija ir Portugalija – šalys, kurios atsisveikino su nedemokratiniu valdymu, ėjo iš vadinamojo dešiniojo autoritarizmo. Antra, unikali Rytų ir Vidurio Europos minėto proceso ypatybė – tai jo sinchroniškumas ir vienalaikiškumas, sąlygotas totalinis buvusios SSRS, kaip imperijos, ir komunistinės ideologijos krizės. Savaime suprantama, kad politinių režimų pasikeitimas turėjo įvykti visose arba beveik visose komunistinėse šalyse vienu metu, nes vienai šaliai priartėjus prie momento kai yra galimybė žengti tokį žingsnį, kitos šalys negalėjo likti abejingos. Trečia, dominuojantis taikus proceso pobūdis, išimtis tėra Rumunija, Jugoslavija, bei kai kurie buvusios SSRS regionai. Iki šiol dauguma mokslininkų ginčijasi, ar galima šį procesą pavadinti revoliucija, nes beveik visose šalyse reformos vyko taikiai ir be jėgos panaudojimo. Ketvirta, milžiniškas proceso poveikis tarptautinei sistemai.
Šitos ypatybės pabrėžia pokyčių Rytų ir Vidurio bei Baltijos šalyse svarbą ir neleidžia likti jiems abejingiems. Todėl jau beveik 15 metų Lietuvos ir užsienio politologai bei istorikai analizuoja ir interpretuoja perėjimą iš komunistinio rėžimo į demokratiją Vidurio ir Rytų Europoje bei Baltijos šalyse. Tokie autoriai, kaip A. Krupavičius, D. S. Mason, V. Lamentovič, G. Vightman ir kiti, savo veikloje daug pastangų skyrė politinių, socialinių, kultūrinių ir ekonominių pokyčių po Sovietų Sąjungos režimo žlugimo nagrinėjimui ir aprašymui.Šis rašto darbas remiasi kai kurių šių autorių mintimis bei samprotavimais, kurie padeda įsigilinti ir suprasti iškylančias problemas. Todėl šio darbo tikslas – nuodugniau ir išsamiau išnagrinėti perėjimo iš autoritarizmo į demokratiją raidą, etapus ir problemas, pateikti konkrečias išvadas. Šis rašto darbas ir skirtas išnagrinėti visus iškylančius klausimus ir į juos atsakyti. Pradžioje bus aptartos bendros priežastys, kurios paskatino reformas ir revoliucijas Europoje, perėjimo iš autoritarizmo į demokratiją etapai bendrai pasaulyje, vėliau bus aptartos kaikurios rytų europos šalys, Gorbačiovo reforma, o pabaigoje didesnis dėmesys bus skirtas Lietuvai.1. Pasaulio demokratizavimo etapaiChronologiniu požiūriu perėjimo iš autoritarizmo į demokratiją laikotarpis prasideda tuomet, kai senasis režimas nustoja funkcionuoti.3 šiuo laikotarpiu vyksta struktūriniai pokyčiai politikoje, ekonomikoje, socialinėje ir kitose srityse. Formuojasi laisvo žmogaus sąmonė. Atsiranda nauji santykiai, grindžiami privačia nuosavybe ir iniciatyva. Jiems įtvirtinti kuriamos būtinos institucijos. šiems pokyčiams reikia laiko, jų dirbtinai nepaskubinsi.4 Perėjimo metu susiformuoja naujas demokratinio politinio vertybių, normų, institutų ir taisyklių kompleksas. Jis juridiškai įtvirtinamas naujoje šalies konstitucijoje, kuri ir žymi formalią pereinamojo periodo pabaigą.5 Pagal politologo D. Rastou schema perėjimui į demokratiją būdingi trys etapai. Pirmąjį etapą sudaro senojo rėžimo žlugimas, antrąjį – naujos demokratinės sistemos formavimasis, trečiąjį – šio demokratinio rėžimo įsitvirtinimas.Šiuolaikinio pasaulio demokratizacija vyko keliais etapais, Samuel P.Hantington pavadintais demokratizavimo bangomis. Pirmasis etapas buvo labai ilgas. Jam būdingos demokratiją kuriančios permainos, prasidėjo XVIII a. pabaigoje ir baigėsi 1918-1920 metais. Šiuo laikotarpiu susiformavo liberalios demokratinės institucijos, tai buvo totalitarinio regreso viršūnė. Antrasis etapas buvo trumpas, nuo 1945 iki 1960 metų. Po sąjungininkų pergalės prieš totalitarinę Vokietijos, Italijos, Japonijos koaliciją prasidėjo šių valstybių bei kai kurių nuo jų priklausančių valstybių demokratėjimas. Kai kurių Afrikos ir Azijos šalių – kolonijų virsmas nepriklausomomis leido joms bent laikinai tapti demokratiškomis valstybėmis. Trečiasis demokratizavimo etapas prasidėjo 1974 m., kartu su autoritarinių diktatūrų žlugimu įvairiose pasaulio šalyse. Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje, Lotynų Amerikoje, devintojo dešimtmečio viduryje, kai kurios Azijos valstybėse. Šiame etape palankus demokratizavimui veiksnys buvo autoritarinių valstybių legitimacijos krizė. Karinė valdžia neįveikė korupcijos ir nepasiekė ekonomikos laimėjimų, tačiau pasiekė vidutinį ekonomikos išsivystymo lygį, palankų pereinant į demokratiją. Protestantų bažnyčia buvo labai palanki demokratijos plėtojimuisi, tačiau trečias demokratėjimo etapas buvo kaip tik sukeltas katalikiškų bendruomenių. Vakarietiškos demokratijos materialinė parama ir moralinis paskatinimas, kad opozicinis elitas įveiktų autoritarizmą, taip pat palengvino demokratijos pradžią. Visi šie veiksniai galiojo ir Rytų bei Vidurio Europoje, bet komunistinė sistema ir karinė padėtis buvo autoritarinio elito atsakymas, sustingdęs demokratijos pakilimą. Jį atgaivino tik M.Gorbačiovo reformos. Galutinis komunistinės sistemos žlugimas prasidėjo 1989m. Pavėluotą ketvirtąjį etapą, galima aiškinti kelių veiksnių poveikiu. Pirma, komunistinės sistemos buvo labiau totalitarinės negu autoritarinės valstybės su rinkos ekonomika. Joms būdinga tai, kad viena partija valdė visą valstybę, o jai priklausė ir visas ūkis. Antra, toks junginys lėmė, kad komunistinėse valstybėse nebuvo viduriniosios klasės, kuri būtų suinteresuota, kad rinkos ekonomika ir liberali demokratija veiktų išvien. Ketvirtasis demokratizavimo etapas daugelyje komunistų partijų valdomų valstybių dar tik prasideda. Ar jis išplis ir virs stabilia demokratijos forma , dar sunku numatyti. 9-ojo dešimtmečio pabaigos Rytų ir Vidurio Europos šalių politinės realijos akivaizdžiai patvirtina, kad tuometinius jų reiškinius galima vadinti komunistiniu autoritarizmu. Pasak JAV politologo Dž.S.Lipaeto, šalies ekonominės raidos “slenkstis” sąlygoja politinių institutų pertvarkymą. Kita ekonominio pobūdžio prielaida demokratijos įsigalėjimui yra rinkos santykių veikimas, ekonominės galios sklaidas. Nemažesnę reikšmę nei ekonominiai faktoriai turi socialinės, politinės bei kultūrinės prielaidos ir tarptautinės aplinkos įtaka. Visuomenėse, kur gyventojų daugumą sudaro vidurinioji klasė, demokratija įsigali žymiai greičiau nei kitur. Dažnai pereinant tiek iš dešiniojo tiek iš kairiojo au…toritarizmo, demokratijos įsitvirtinimą skatina etninis pliuralizmas ir tautinių teisių užtikrinimas. Istoriškai autoritariniai režimai yra trumpaamžiai, t.y. jų egzistencijos periodas svyruoja nuo 7 iki 15 metų. Tai apsprendžia jų kaip pereinamojo periodo iš totalitarinės būklės į demokratiją pobūdis. Chronologiniu požiūriu perėjimo iš autoritarizmo į demokratiją laikotarpis prasideda tuomet, kai senasis režimas nustoja funkcionuoti. JAV politologas Z.Brežinskis išskiria 3 perėjimo iš autoritarizmo į demokratiją stadijas. Pirmoji, tai komunistinio autoritarizmo fazė, kurioje komunistų partija kontroliuoja politinę sistemą. Antroji stadija, tai postkomunistinis autoritarizmas. Akcentuojama tautiškumas, ideologinis ritualizmas, ideologinė visuomenė tampa politine visuomene, o politikos sfera dominuoja prieš ekonominę ir visas kitas. Trečioji fazė – postkomunistinio pliuralizmo.2. Reformų ir revoliucijų Europoje prielaidos ir priežastys.Politinio režimo pokyčiai, kurie praūžė per Rytų ir Vidurio Europą ir Baltijos šalis 20 amžiaus pabaigoje – be abejo, buvo reikšmingi ir lemtingi pasaulį sukrėtę įvykiai. Šios revoliucijos sukėlė šalyse šventinę nuotaiką. Demokratija buvo garbinama kaip pažangos veiksnys, o kapitalizmas – kaip geriausia ir naudingiausia ekonominė sistema. Tačiau nereikėtų manyti, kad šios revoliucijos ir reformos įvyko staigiai ir be pagrindo – Europos šalys daug metų brendo ruošėsi šiam lemtingam žingsniui. Taigi yra nemažai svarbių prielaidų arba priežasčių, kurios paskatino ir palengvino socialistinio pasaulio šalių perėjimą į demokratinį valdymą.2.1 Ankstesni demokratizacijos bandymai.Bandymų demokratizuoti Rytų Europos režimus būta ir anksčiau. Antai 1956 metais Vengrija patyrė studentų protesto bangą Budapešte. I. Nadis, tapęs šalies Ministru Pirmininku, paskelbė, kad Vengrijoje bus atstatyta demokratija, o pati valstybė išstos iš Varšuvos sutarties organizacijos. Tačiau visos viltys žlugo, kai tų pačių metų lapkričio mėnesį Raudonoji armija sutriuškino sukilimą. 1968 metais Čekoslovakijos (nuo 1993 01 01 Čekijos ir Slovakijos Respublikos) Pirmuoju komunistų partijos sekretoriumi tapęs A. Dubčekas pasisakė už ekonomikos liberalizaciją ir didesnę politinę laisvę. Tačiau kaip ir Vengrijos atveju Sovietų Sąjungos tankai brutaliai nutraukė Prahos “pavasarį”. Lenkijoje aštuntojo dešimtmečio pradžioje streikų banga Baltijos jūros uostuose privertė vyriausybę suteikti teisę streikuoti ir formuoti darbininkams laisvas profesines sąjungas. Taip 1981 metais buvo suformuota Solidarumo profsąjunga, kuri, per beveik pusantrų metų, apjungė apie 12 mln. darbininkų. Tais pačiais metais Solidarumas pradėjo vis aktyviau reikštis politinėje arenoje. Ir vėlgi, vyriausybės atsakas buvo nekompromisinis. 1981 metų gruodyje ji išleido ypatingosios padėties įstatymą, kuris galiojo iki 1983 metų. Tačiau dar tris metus Lenkijoje siautėjo represijos ir tik 1986 metais buvo paskelbta visiška amnestijaVisi šie bandymai pereiti iš autoritarinio valdymo į demokratinį patyrė nesėkmę ir buvo nuslopinti. Tai puikiai įrodė, kad komunistai pasiryžę sunaikinti demokratiją, tačiau tai buvo dar ir tas momentas arba atsvaros taškas, nuo kurio komunistinės šalys pradėjo savo sunkų kelią link demokratijos. Buvo steigiamos autonomiškos organizacijos, atsirado kitaminčių. Šių įvykių pamoka daugiareikšmė. Ji parodė, jog komunistų režimą yra įmanoma nuversti, bet tik iš vidaus, kita vertus, visuomenė pamatė, jog Sovietai griebsis jėgos, kad taip jokiu būdu neatsitiktų. Tačiau nepaisant Sovietų Sąjungos režimo sugriežtinimo represijų ir spaudimo iš viršaus, šiuose įvykiuose buvo galima įžvelgti laipsniško išsivadavimo proceso galimybę, kuri ir pastūmėjo socialistinio pasaulio valstybes siekti nepriklausomybės, tai jiems suteikė vilties.2.2 Kultūrinės – socialinės prielaidos.Kita reikšminga prielaidų grupė – tai kultūrinės – socialinės prielaidos, kur bene svarbiausias vaidmuo tenka religijai, taip pat dominuojančioms visuomenėje vertybėms ir įsitikinimams. Kai visuomenėje vyrauja daug skirtingų vertybių, ir vienos vertybės dominuoja prieš kitas, tada būtų galima teigti, kad tokia situacija gali būti palanki demokratijai. Be to, krikščionybė, priešingai nei islamas, budizmas ar konfucianizmas, skatina demokratinę raidą. Tarp šalių, kurios demokratizavosi 1974 – 1989 metais, net tris ketvirtadalius sudarė katalikiškos valstybės. Galbūt šią tendenciją įtakojo katalikiški principai ir įsitikinimai, pagal kuriuos kiekvienas žmogus yra laisvas ir nepriklausomas, taip pat tauta turi teisę į laisvę, nepriklausomybę ir Dievo egzistencijos pripažinimą. Tačiau tiesioginis religijos ir demokratijos ryšys dažniau matomas platesniame politinės kultūros kontekste. Visuomenės, kurios turi daug socialinio kapitalo, kurių nariai daugiau pasitiki vieni kitais ir turi daugiau tolerancijos įvairovei, yra labiau pasirengę demokratijai. Tokiose visuomenėse stipresni bendruomeniniai ryšiai, jiems lengviau siekti bendro tikslo. Tuo pačiu metu jiems žymiai lengviau gyventi pagal demokratinius principus. Apibendrinant, galima teigti, kad kultūrinės – socialinės visuomenių savybės, religija turėjo didelės įtakos komunistinių valstybių demokratizacijai.2.3 Rytų Europa 1989 metais1989 metais Rytų Europa nusirito didžiulė masinių protestų ir demonstracijų banga. 1989 metais sužlugo visi komunistiniai rėžimai Rytų Europoje. Sakoma, kad Lenkijoje tai truko dešimt metų, Vengrijoje-dešimt mėnesių, Čekoslovakijoje- dešimt dienų.Žlugimas, kaip ir buvo galima laukti, prasidėjo nuo Lenkijos. 1988 m. pavasarį ją užliejo streikų banga, kurios priežastis buvo ekonominės padėties blogėjimas, prekių trūkumas. Ieškodama išeities, valdžia pradėjo derybas su nelegaliai veikusio ”Solidarumo” vadovais. Derybų išdava – 1989 m. balandžio mėn. pasirašytas ”Apskritojo stalo” susitarimas, kuris numatė ”Solidarumo” veiklos įteisinimą, konstitucijos pakeitimą (antrųjų parlamento rūmų – Senato ir prezidento pareigybės įsteigimą), iš dalies laisvus Seimo ir visiškai laisvus Senato rinkimus; 65 % vietų Seime buvo rezervuota LJDP ir jos sąjungininkams, o dėl 35% vietų galėjo varžytis visos partijos.Birželio mėnesį įvykusius rinkimus laimėjo “Solidarumo” kandidatai, į Senatą nebuvo išrinktas nė vienas komunistas. Generolą V.Jeruzelskį parlamentas išrinko prezidentu, tačiau LJDP prarado valdžios monopolį. 1990m. pradžioje ji visiškai suiro. Ją pakeitė Lenkijos socialdemokratija. Dar 1989 m. liepos mėn. buvo sudaryta “Solidarumo” veikėjo T.Mazoveckio vadovaujama vyriausybė.”Solidarumui” reikalaujant V.Jaruzelskis pirma laiko atsistatydino, ir 1990 m. pabaigoje įvyko visuotiniai tiesioginiai Lenkijos prezidento rinkimai. Antrajame ture laimėjo L.Valensa, surinkęs 74% balsų. 1991m. rudenį buvo surengti pirmi visiškai laisvi parlamento rinkimai.Vengrijoje perėjimas į liberalią demokratiją buvo laipsniškas ir ramus. 1988 metų pabaigoje komunistinis režimas niekieno neverčiamas pradėjo byrėti. Vengrijoje socialistinei darbininkų partijai 1989 m. teko sutikti su kitų partijų įteisinimu ir įtraukti jų atstovus į vyriausybę. Konstitucijos pakeitimai numatė įvesti demokratinį valdymo būdą, užtikrinti piliečių pilietines bei politines teises ir laisves. 1990m. kovo-balandžio mėnesį įvykusiuose parlamento rikimuose komunistai, pakeitę programą ir pasivadinę Vengrijos socialistų partija, surinko tik apie dešimtadalį balsų ir neteko valdžios. Vyriausybę sudarė nekomunistinės partijos.Politines reformas ilgai delsė vykdyti Čekoslovakijos valdžia. Čekoslovakijos politinė reforma prasidėjo kiek vėliau negu Lenkijoje ar Vengrijoje. 1989 metais valdžioje esantis komunistinis režimas buvo vis dar priešiškai nusiteikęs pertvarkai. Tačiau didžiulė įtaką Čekoslovakijai darė įvykiai vykstantys kaimyninėse šalyse, tai ir Austrijos – Vengrijos sienos atidarymas, didėjantys pokyčiai Lenkijoje bei Berlyno sienos atidarymas. 1989 metų lapkričio 17 d. brutalus policijos susidorojimas su studentų demonstracijomis žymi “aksominės revoliucijos” pradžią. Kelios dienos po šio įvykio buvo priversta atsistatydinti visa vyriausybė. Daugumą postų naujoje vyriausybėje užėmė opozicinės organizacijos, vadinamojo Piliečių forumo veikėjai. 1989m. gruodžio mėnesį Čekoslovakijos prezidentu buvo išrinktas už opozicinę veiklą kalintas rašytojas V.Havelas. 1990m. birželio mėnesį parlamento rinkimuose daugumą balsų surinko Piliečių forumas.2.4 Gorbačiovo reformos.Michailo Gorbačiovo pradėtas reformų procesas – pertvarkymas (perestroika) – turbūt pagrindinė pokyčių Rytų ir Vidurio Europoje bei Baltijos šalyse priežastis. M.Gorbačiovas suprato, kad būtinas esminis tiek ekonominės bazės, tiek ir politinio antstato pertvarkymas. Pagrindinės permainos buvo ekonominės reformos, demokratizacija ir įstatymų viršenybė. Ekonominės reformos buvo skirtos atgaivinti Sovietų Sąjungos ekonomiką ir pakelti žmonių gyvenimo lygį. Be to, Gorbačiovas siejo pertvarkymą (perestroika) su viešumu (glasnost). Tai reiškė žinių ir informacijos Sovietų Sąjungoje platesnį prieinamumą, nepriklausomų laikraščių legalizavimą, debatų teisėtumą. Tai reiškė, kad žmonės turėjo galimybę dalyvauti šalies politiniame gyvenime, burtis į autonomiškas asociacijas ir grupes. Šių grupių ir organizacijų kūrimas buvo net skatinamas, nes Sovietų Sąjungos lyderiai pripažino, kad „valstybėje neužtenka demokratijos“, ir Gorbačiovas pradėjo vykdyti šalies demokratizaciją. Pirmaisiais M.Gorbačiovo valdymo metais buvo pakeista daugiau nei pusė pirmųjų KP sričių komitetų sekretorių. Susilpnėjo žmonių persekiojimai dėl nuomonių ir įsitikinimų, kurios neatitiko oficialiosios valdžios nuomonės – žmonės laisvai reiškė savo įsitikinimus. Gatvėse galima buvo išgirsti komunistinio režimo ir teroro kritikos, nes niekas už tai nesuiminėjo, KGB tylėjo. Komunistų partijos įtaka valstybės valdyme susilpnėjo, todėl baimė iš žmonių sąmonės pamažu traukėsi.Savaime aišku, kad tokie pokyčiai buvo reikalingi, tačiau laikui bėgant jie tapo nevaldomi. Žmonės, susibūrę į grupes ir asociacijas, daugiau dėmesio pradėjo skirti dalyvavimui šalies ekonominiame ir politiniame gyvenime, pajuto laisvę ir demokratijos skonį, o tai galėjo reikšti tik neišvengiamą Sovietų Sąjungos režimo žlugimą ir daugelio šalių nepriklausomybės atkūrimą.3. Lietuvos kelias link demokratijos.Lietuvos kelias į demokratiją panašus kaip ir daugelio kitų Vidurio Europos bei Baltijos valstybių. Reikėtų pabrėžti, kad būtent Baltijos šalyse vykę judėjimai išryškino tuometinės SSRS sistemos silpnumą, jos žlugimo neišvengiamumą bei radikalių visuomenės pokyčių būtinumą. Taigi „perestroikos“ vėjai pasiekė ir Lietuvą. Žinoma, apie nepriklausomybę iš karto garsiai niekas nekalbėjo, bet galima buvo pastebėti pirmus žingsnius link demokratijos: kūrėsi nevyriausybinės organizacijos, draugijos, buvo atkreiptas dėmesys į nacionalines vertybes, tautinę kultūrą. Pradėjo veikti žaliųjų judėjimas, kuris rūpinosi gamtos apsauga, tačiau leido suprasti, kad tikslus galima lengviau įgyvendinti nepriklausomoje, demokratiškoje Lietuvoje. Be viso to buvo ir kritikos esamam režimui, vis daugiau nepasitenkinimo esama tvarka, todėl visi jau nujautė būsimą tvarkos pasikeitimą. Visiems buvo aišku, kad galingoji mašina buvo užvesta, ir niekas jau negalėjo šio mechanizmo sustabdyti.3.1 Sąjūdžio gimimas ir veikla.Vienas esmingiausių demokratizacijos Lietuvoje darbotvarkės uždavinių iš pat pradžių buvo pakeisti konstitucinę tvarką ir grįžti prie teisinės valstybės pamatų. Todėl buvo reikalinga jėga, kuri skatintų esančios sistemos pertvarkymą. Šia jėga buvo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis, kuris ragino imtis veiksmų, spaudė oficialiąją valdžią pradėti politinės sistemos reviziją. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis į respublikos gyvenimą atėjo 1988 metų birželio pradžioje kaip „perestroikos“ pasekmė. 1988m pavasarį prasidėjo aktyvių visuomenės diskusijų laikotarpis, lietuviškoji visuomenė pabudo ir ėmė aktyviai veikti. 1988 birželio trečiąją dieną inteligentijos iniciatyva, sekant kitų Baltijos šalių pavyzdžiu, Vilniuje įkurta Lietuvos persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinė grupė, kurią sudarė 35 žymūs mokslo ir meno žmonės. Tarp jų buvo 17 komunistų, bet Sąjūdis nuo pat pradžių išsprūdo iš komunistų partinės kontrolės, nors pradžioje skelbėsi nesąs politine organizacija, labai greitai tapo plačių reformų siekiančiu politiniu judėjimu.Tačiau oficialioji valdžia šio judėjimo iškarto nepripažino, nes jis buvo tas veiksnys, kuris ragino žmones atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę, t. y. kėlė grėsmę esamam režimui. Tuo metu Sąjūdžio programoje buvo aiškiai pastebimas politinio aspekto trūkumas. Todėl buvo manoma, kad šis judėjimas išsiskirstys, taip ir nieko naudingo nenuveikęs, tačiau taip neįvyko, nes Sąjūdyje atsirado noro tapti politine jėga. Tačiau Sąjūdis turėjo nemažai problemų – jis turėjo save reklamuoti ir parodyti visuomenei, bet tai jiems buvo ypatingai sunku, nebuvo tam galimybių. Be to, daug sunkumų sukėlė Lietuvos laisvės lyga – grupė nepriklausomybės reikalaujančių disidentų, kuri niekino Sąjūdį, bandė juos parodyti kaip Gorbačiovo rėmimo grupę, galbūt net įkurtą oficialiosios valdžios tik prisidengus tauta. Dar viena problema buvo tai, kad Sąjūdis neturėjo lėšų, reikalingų pasiekti emigraciją ir pranešti apie savo egzistavimą. Valdžia nepripažino Sąjūdžio vedamos politikos, ir todėl šis veikė pusiau legalioje zonoje. Tačiau galbūt tai ir darė jį populiarų, nes jis buvo nors ir uždraustas, bet prieinamas visai tautai, kuriuos jis traukė savo tikslais ir siekiais. Taip Sąjūdis greitai gavo didelį žmonių pasitikėjimą. Jis dažniau pradėjo rengti mitingus ir demonstracijas. Sąjūdžio populiarumas ir galia vis augo, bet valdžia neskubėjo jo pripažinti. Tada liepos 9 dieną Sąjūdis surengė mitingą Vilniuje, Vingio parke, į kurį susirinko minios žmonių, nešinų plakatais: „Grąžinkite Lietuvos tautinę vėliavą“, „Suverenitetą Lietuvai“, „Sąjūdžio priešai – liaudies priešai“. Mitingo metu buvo kalbama apie Sąjūdžio tikslus ir veiklos būdus, apie žmonių teisių apribojimą ir apie gerovės siekimą Lietuvai. Mitingai buvo rengiami nuolat: mitingas prie Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos rūmų, protestuojant prieš Ignalinos AE trečiojo bloko statybą, mitingas Šiauliuose Sąjūdžiui paremti, protesto mitingas minint Molotovo – Ribentropo pakto metinės. Šie mitingai parodė oficialiajai valdžiai ir žmonėms, kad Sąjūdis negali būti ignoruojamas, nes jis turi labai stiprų palaikymą. Tai, kad į mitingus ateina minios žmonių, aiškiai parodė, kad gyvenimas Lietuvoje jau nebebus toks, koks buvo iki tol. Žinoma, Sąjūdžiui pavyko atkreipti dėmesį į savo egzistenciją, to jis ir siekė. Mitingai pasiekė tikslą kurio buvo tikėtasi: buvo sutelkti žmones į vieną vietą kur galėjo pasidalinti ilgai užgniaužtomis, represuotomis mintimis ir jausmais. Taigi buvo aišku, jog įvyko lūžis, ir Lietuvos nepriklausomybė – tai tik laiko klausimas. Sąjūdis vis stiprėjo. Dabar jau niekas nebebijojo viešai skelbti Lietuvos tautiškumo idėjų ir savarankiškumo siekių. Nors valdžia vis dar bandė ką nors daryti: sutramdyti mitingus ir nepaklusnumo akcijas, bet buvo aišku, kad tai daryti yra beprasmiška. Politinio aktyvumo išaugimą sekė tautinio atgimimo banga. 1988-1989m. įvykęs kultūrinis ir dvasinis lietuvių tautos atgimimas per kelis mėnesius sugriovė sovietinės propagando…s pastangas išlaikyti liaudį politiškai pasyvią. Sąjūdis pradėjo leisti nepriklausomą opozicinę spaudą, kuri nebuvo cenzūruojama. Buvo leidžiami “Sąjūdžio žinios”, ,,Atgimimas”. Lietuvoje galutinai įsivyravo politinės, religinės ir kultūrinės laisvės atmosfera. Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės nariai kiekvieną kartą pateikdavo vis drąsesnių ir atviresnių pasiūlymų oficialiajai valdžiai, kurie dar kartą įrodo, kad Lietuvoje žmonės jau nebeplanavo grįžti prie ankstesniojo režimo. Štai jau 1988 metais Sąjūdžio nariai aptarė būsimą Sąjūdžio struktūrą. Turintis teisę priimti nutarimus organas, būtų kasmetinis visos respublikos atstovų suvažiavimas. Savo ruožtu jis rinktų Seimą, ir tokio pat dydžio kaip Iniciatyvinė grupė nuolat veikiančią Tarybą. Tačiau ką tai reiškė? Mat Seimu buvo vadinama įstatymų leidžiamoji valdžia laisvoje Lietuvoje. Ar tai reiškė, kad Sąjūdis jau pradėjo realiai mąstyti apie Lietuvos atsiskyrimą nuo Sovietų Sąjungos? Neaišku, tačiau tai dar kartą įrodo, kad Lietuvos atsiskyrimas nuo Sovietų Sąjungos buvo nebeišvengiamas. Po kiek laiko Sąjūdis pradėjo ruoštis Steigiamajam suvažiavimui, kuris prasidėjo spalio 22 dieną. Buvo priimta daug nutarimų politikos, ekonomikos, kultūros ir kitais klausimais, vietoj Iniciatyvinės grupės buvo išrinkta Taryba. Po šio suvažiavimo Lietuvoje prasidėjo nauja epocha – tęsėsi organizuotas liaudies judėjimas, pasirengęs mesti iššūkį partijai. Organizacija, kuri kovojo dėl išgyvenimo, dėl savo gyvavimo ateities ir pripažinimo, tapo jėga, kuri galėjo pateisinti žmonių viltis ir lūkesčius. Lietuvoje formavosi dvi politinės srovės – realią valdžią turėjusi Lietuvos komunistų partija ir didelį žmonių palaikymą turėjęs, bet be realios valdžios – Sąjūdis. Tačiau jis šiuo laikotarpiu jau viešai reiškė savo tikslą – siekti Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo.3.2 Baltijos kelias.Lietuviai suprato, kad jiems bus sunku vieniems pasiekti savo tikslą ir nulemti savo ateitį. Dėl šios priežasties trys Baltijos respublikos ėmėsi ypatingų priemonių, norėdamos įtvirtinti ir pademonstruoti savo solidarumą. Artėjo Molotovo – Ribentropo pakto 50 – osios metinės. Lietuvos Sąjūdis, Estijos ir Latvijos Tautos frontai nutarė šią datą paminėti bendru renginiu, pavadintu „Baltijos keliu“. Milijonai žmonių, susikibę rankomis, stovėjo kelyje nuo Vilniaus Gedimino bokšto iki Talino ir taip išreiškė savo bendrą siekį – atkurti nepriklausomybę. Tai buvo labai drąsus ir ryžtingas poelgis, nes toks įvykis pritraukė demokratinių šalių dėmesį ir susilaukė palaikymo. Tai buvo labai didelis žingsnis prisidėjęs prie visko kas jau buvo padaryta demokratijos link.3.3 Kovo 11 – opios Nepriklausomybės akto paskelbimasSovietų Sąjungos režimas pradėjo irti. Lietuvos žmonių širdyse įvyko „revoliucija“. Sąjūdis Lietuvoje įgijo vis daugiau teisių ir galutinai įsitvirtino. Rinkiminėje programoje Sąjūdis paskelbė, kad jo politinis tikslas yra neatidėliotinas ir besąlygiškas Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas. Paskutinį tašką kelyje į nepriklausomybę turėjo padėti rinkimai į Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą, kurie vyko 1990 metų vasario mėnesį. Juos triuškinančiai laimėjo Sąjūdžio kandidatai, laimėję 101 iš 141 AT vietų, kurie pradėjo rengti Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo akto planą.1990 m. kovo 11d. susirinkusi naujoji AT savo pirmojoje sesijoje pirmininku išrinko Vytautą Landsbergį ir paskelbė Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo Aktą, kuriame deklaravo, jog atstatomas ,,1940 metais svetimos jėgos panaikintas Lietuvos Valstybės suverenių galių vykdymas, ir nuo šiol Lietuva yra nepriklausoma valstybė”. Kad būtų išsaugotas valstybės tęstinumas, trumpam buvo atstatytas 1938m. Konstitucijos veikimas. Be to buvo paskelbtas kreipimasis į pasaulio tautas, kuriuo buvo pranešama apie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo paskelbimą ir pareiškiama, jog laukiama jų broliško supratingumo ir paramos. Tokiais būdais buvo siekiama tarptautinio pripažinimo, nes tik jis galėjo įtvirtinti nepriklausomos Lietuvos statusą, kitaip buvo galima laukti karinės grėsmės iš Sovietų Sąjungos pusės.Sovietinė Lietuvos okupacija galutinai baigėsi, kai pagal sutartį su Rusija 22000 rusų kariuomenė 1993m. rugpjūčio 31d. iš Lietuvos buvo išvesta, nors paskutiniai kareiviai Lietuvą paliko spalio viduryje.Nuo Kovo 11 – osios Nepriklausomybės akto paskelbimo momento prasidėjo sunkus Lietuvos valstybingumo įtvirtinimo kelias. Tačiau tai jau buvo nepriklausoma valstybė, praėjusi ilgą varginantį kelią link demokratijos, kuriai reikėjo tik sulaukti pasaulio šalių dėmesio ir pripažinimo, bei įveikti visus pokomunistinei šaliai būdingus sunkumus. Ir nors tai nebuvo Lietuvos kelio į demokratiją pabaiga, tačiau galima teigti, kad pats ilgiausias ir reikšmingiausias kelio ruožas buvo įveiktas – buvo atkurta nepriklausomybė ir padėtas pamatas demokratinei valdymo sistemai atkurti.IšvadosTransformacija į demokratiją kiekvienoje visuomenėje – tai prieštaringas politinių, socialinių ir ekonominių sunkumų ir nestabilumo lydimas procesas. Todėl galima teigti, kad šio proceso analizė – tai labai sunkus ir daug žinių ir pastangų reikalaujantis darbas. 1989 metų visuomeninė politinė Rytų Europos valstybių situacija pakito iš esmės. Politinių ir socialinių institutų atskyrimas remiasi į naujus Rytų Europos visuomenių teisinius pamatus. Kinta pati politinė sistema. Jos metu individas tampa politinių santykių subjektu. Tačiau struktūrinės slinktys socialinėje būtyje ne visoms visuomenės grupėms yra vienodai naudingos, todėl neišvengiamai sukelia didesnį ar mažesnį jų pasipriešinimą permainoms. Dėl šios priežasties pereinamosios visuomenės nėra stabilios, jose organizuotą pobūdį įgyja nusikalstamumas, korupcija, valdininkų savivalė ir kiti panašūs reiškiniai. Didėja visuomenės turtinis susiskirstymas, kadangi vidurinioji klasė formuojasi gana lėtai, o būtent ji sudaro bet kurios demokratinės visuomenės pagrindą. Ne visi socialiniai sluoksniai sugeba tvarkyti ir įgyvendinti savo interesus per politines partijas, be to, ir pačios partijos nėra pakankamai orientuotos įkūnyti savo programuojamas programinės visuomenės raidos koncepcijas. Visa tai kelia žmonių gyvenimiškąjį nuovargį, nusivylimą ir politinį pasyvumą. Dėl kai kurių minėto pereinamojo laikotarpio ypatumų valdančiosios politinės jėgos dažnai paskęsta kasdieninėse problemose ir negali atsidėti vien strateginiams uždaviniams spręsti. Šiame rašto darbe buvo bandoma tik bendruose bruožuose susipažinti su perėjimo iš autoritarizmo į demokratiją proceso problematika. Valstybių transformacija iš autoritarinio valdymo į demokratinį savaime iškelia daug problematiškų klausimų: vakarykščių stabų nebėra, bet ar žinome ką nors apie naujuosius? Kas liko iš to, ką perversmo metu nuo 1989 – jų iki 1991 – jų laikėme antikomunistiniu ir kartu prodemokratiniu konsensusu? Vis dar yra neaišku, ar stabilios yra naujosios demokratijos ir koks ideologinis cementas jas laiko. Menką procedūrų, sandorių ir susitarimų patirtį turinčios trapios valstybinės santvarkos yra ypač jautrios antiliberaliems antpuoliams. Žinoma, komunistinis režimas žlugo, tačiau demokratizacijos procesas iki šiol nesibaigė, todėl kai kuriems tai kelia nestabilumo ir demokratijos žlugimo baimę. Dėl šių priežasčių dar negalima tvirtai teigti, kad demokratijos pasiekė kulminaciją, tai yra savo galios ir stabilumo zenitą. Todėl ateityje reikėtų išnagrinėti naujų demokratijų vystymąsi ir jų stabilumo galimybes.Literatūros sąrašas1. Held, David, Demokratijos modeliai. Vilnius: Eugrimas, 2002.2. Krupavičius, Algis, „Perėjimo iš autoritarizmo į demokratiją problemos.“ Kn. Aloyzas Vilpišauskas (sud.), Politologijos studijos // II dalis. Kaunas: Technologija, 1992.3. Krupavičius, Algis, „Politinės sistemos kaita ir demokratija.“ Kn. Algis Krupavičius ir Alvidas Lukošaitis (sud.), Lietuvos politinė sistema: sąranga ir raida. Kaunas: Poligrafija ir informatika, 2004.4. Krupavičius, Algis, „Demokratija ir demokratijos įtvirtinimas: kai kurios Lietuvos pamokos.“ Kn. Algis Krupavičius ir Alvidas Lukošaitis (sud.), Lietuvos politinė sistema: sąranga ir raida. Kaunas: Poligrafija ir informatika, 2004. 5. Zeigler, Harmon, Politinė bendruomenė, Kaunas: Litera, 1993.6. Lamentowicz, Wojciech, Šių laikų valstybė, Vilnius: Alma littera, 1998.7. Schumpeter, A.Joseph, Kapitalizmas, socializmas, demokratija, Vilnius: Mintis, 1998.8. Kuleza, T.Wladyslaw, Mūsų laikų ideologijos, Vilnius: Alma littera 1998.