Demokratija ir diktatūra

Turinys

1. Demokratijos pradžių pradžia 3
2. Demokratijos esmė ir jos formos 4
3. Diktatūros ir jų formos 5
Naudota literatūra: 7

1. Demokratijos pradžių pradžia
Atėnų demokratija

Atėnai buvo gausiai gyvenamas polis, kurį sudarė Atėnų miestas ir Antikos apylinkės. VI a. pr. Kr. Atėnuose susikūrė demokratija, kurios pradininku laikomas Solonas.
Tautos susirinkime kiekvienas laisvas pilietis vyras nuo 18 metų amžiaus galėjo balsuoti ir reikšti savo nuomonę. Šalį valdė vyriausybė tapusi 400-ų taryba, kurią sudarė piliečiai nuo 30 metų. Jie buvo renkami burtų keliu vieneriems metams.
Teismų nariai taip pat buvo renkami burtų keliu. Aukščiausias teismo organas – prisiekusiųjų teismas. Jo naariai galėjo pakeisti kiekvieną tautos susirinkimo išrinkto pareigūno sprendimą.
Buvo priimtas ostrokizmo įstatymas – valstybei pavojingų piliečių ištrėmimas iš Atėnų dešimčiai metų. Kasmet tautos susirinkimas nutardavo, ką ištremti iš šalies. Asmuo, kurio vardą daugiausiai kartų užrašydavo ant puodo šukės ir būdavo ištremiamas. Periklio valdymo laikotarpiu, V a. pr. Kr., imta mokėti atlyginimus dirbantiems tautos susirinkime, teismuose, taryboje. Demokratijos esmė buvo tai, kad visus pagrindinius ir svarbiausius valstybės gyvenimo klausimus balsų dauguma sprendė tiktai valstybės piliečiai ir niekas daugiau.
Istorinėje literatūroje įsigalėjusi nuomonė, kad V a. pr. Kr. Atėnuose egzistavo idealios demokratijos modelis.
Pagrindiniai demokratijos bruožai:
Piliečių dalyvavimas valdyme. Aukščiausias valdžios organas – piliečių (tautos) susirinkimas. Patys, o ne per atstovus, jame dalyvaudami, piliečiai garantuodavo savo teisių apsaugą.
Valdžios susiskirstymas į įstatymų leidžiamąją (tautos susirinkimas) ir įstatymų vykdomąją (400-ų taryba) ir

r teisminę.
buvo sudaryti kolegialūs, piliečiams atsakingi ir reguliariai keičiami valdžios organai.
Piliečių juridinės teisės buvo tvirtos, garantuotos materialiai. Atėnuose veikė paprastas, bet efektyvus pajamų paskirstymas liturgijų pavidalu. Liturgija – turtingų piliečių prievolės tautai: karo laivų statyba ir jų priežiūra, choro apmokėjimas teatro švenčių metu, gimnazijų išlaikymas ir t.t. Veikė valstybinė našlaičių ir neįgaliųjų aprūpinimo, viešųjų darbų organizavimo sistema. Liaudžiai buvo duodama pinigų šventėms ir pasilinksminimams.
Demokratijos trūkumai
Atėnų demokratija kartais vadinama vergų ir moterų išlaikomu klubu vyrams. Vergai, smulkūs valstiečiai ir moterys atlikdavo pagrindinius darbus, todėl daugelis laisvųjų piliečių visą laiką galėdavo skirti politikai. Iš maždaug 300000 žmonių apie 40000 buvo laisvieji piliečiai, turintys balsavimo teisę. Svetimšaliai, laisvę gavę vergai ir moterys balsavimo teisės neturėjo.
Demokratija buvo įmanoma tik todėl, kad egzistavo vergovė.

2. Demokratijos esmė ir jos formos

Taigi, poolitinis režimas – politinių santykių tarp visuomenės ir valstybės visuma, valstybinės valdžios formavimo ir funkcionavimo metodų sistema. Dabar dažniausiai priimta skirti du režimo tipus: demokratinius ir autoritarinius.
XX a. priklausomai nuo vartojamo kriterijaus išryškėjo trys požiūriai į demokratiją:
1. pagal valdžios šaltinį – demokratija yra liaudies valdžia;
2. pagal valdžios tikslus – tai valdžia, veikianti žmonių labui ir jų vardu;
3. pagal vyriausybės formavimo procedūras – tai sistema, užtikrinanti piliečių įtaką, sudarant valdžios organus.
Pirmieji du kriterijai yra migloti, traktuojami įvairiai. Jeigu “liaudies valdžia” reiškia, kad visi piliečiai betarpiškai dalyvauja valstybės valdyme, tai de

emokratija yra galima tik mažose valstybėse (senovės Graikijos poliai). Naujaisiais laikais žinoma pavyzdžių, kada tiesioginiai piliečių sambūrių veiksmai tampa minios valdžia – ochlokratija.
Šiuolaikinė demokratija yra ne tiesioginė, o atstovaujamoji demokratija. Akivaizdu, kad eilinių piliečių galimybės betarpiškai ir pastoviai dalyvauti valdyme apsiriboja vietiniu lygiu, pav., kaimo ar mažos gyvenvietės problemų sprendimas. Susirinkimas, kuriame dalyvauja didesnis skaičius žmonių, negali sudaryti galimybės kiekvienam aktyviai dalyvauti diskusijoje. Vienintelė išeitis – patikėti sprendimų priėmimą išrinktiems atstovams, deleguoti įgaliojimus. Šita demokratijos forma yra vadinam atstovaujamąją demokratija. Valstybę piliečiai valdo ne patys tiesiogiai, o per savo išrinktus atstovus, kurie ir sudaro valstybės vyriausybę.
Šiuolaikinė demokratija iš esmės yra ne kas kita, kaip įgyvendintas tautos suverinetas. Patys svarbiausi ir esmingiausi yra du demokratijos principai:
Vyriausybės atsakomybė savo tautai, savo valstybės piliečiams. Tai reiškia, kad vyriausybė turi atsakyti prieš savo rinkėjus konkurenciniu pagrindu ir reguliariai kas keleri metai rengiamuose laisvuose rinkimuose. Tik tada, kai rinkėjai turi galimybę laisvai pasirinkti iš kelių kandidatų atstovauti tautos interesams ir tokiu būdu nuspręsti, ar senoji vyriausybė turi būti nušalinta, ar ji gali toliau tęsti savo politiką – valstybėje viešpatauja demokratija.
Konstitucinis valstybės valdžios apribojimas, kuris reiškia, kad vyriausybė neturi teisės kištis ir reglamentuoti visas be išimties žmogaus gyvenimo sferas. Šio principo esmė labai paprasta. Mat demokratija grindžiama idėja, kad vi
isi žmonės iš prigimties yra laisvi ir lygūs. Kiekvienas asmuo turi galimybę nevaržomai naudotis savo teisėmis, kurios jam priklauso pagal prigimtį ir kurių niekas – nei kiti asmenys, nei vyriausybė negali nei suteikti nei atimti.
Demokratijos įsigalėjimui reikalingos tam tikros prielaidos, kurios yra anaiptol ne kiekvienoje visuomenėje. Kartais demokratija siejam su bendru išsivystymo lygiu: pajamomis vienam gyventojui, urbanizacija, raštingumo įsigalėjimu. Kita svarbi sąlyga yra pilietinė visuomenė. Šis terminas interpretuojamas įvairiai. Bet kokiu atveju pilietinei visuomenei būdinga, kad valstybė betarpiškai nekontroliuoja daug svarbių visuomeninės ir individualių piliečių gyvenimo sferų. Esminis pilietinės visuomenės bruožas pliuralizmas – požiūris, kad neegzistuoja bendra visos visuomenės valia, o yra tik individai ir grupės, siekiančios apginti savo interesus.
Būtina demokratijos sąlyga yra, kad dauguma gyventojų įsisavintų tam tikro tipo politinę kultūrą, t.y. pripažintų demokratines vertybes, principus ir normas. Tai yra ilgo istorinio vystymosi rezultatas, susijęs su socialiniais pakitimais, bendru kultūros lygiu, santykiais su kaimyninėmis valstybėmis.
Svarbią reikšmę demokratijos stabilumui turi istorinės tradicijos ir nusistovėjusios politinės normos. Skandinavijos šalyse, Didžiojoje Britanijoje, Olandijoje, Belgijoje, Šveicarijoje demokratinis režimas yra stabilus, politinės krizės – retas reiškinys.
Demokratinės normos gali būti įgyvendintos tik teisinėje valstybėje, kuriai būdinga:
a) įstatymo viršenybė – valstybė, jos organai turi paklusti įstatymui, visi piliečiai, nepriklausomai nuo jų kilmės, rasės, religijos yra lygūs prieš įstatymą;
b) turi funkcionuoti efektyvi si
istema, kontroliuojanti įstatymų vykdymą.
c) turi būti realizuotas valdžios pasiskirstymo principas.
Demokratinėse šalyse įstatymas apriboja valstybinę valdžią, bet ir piliečiai privalo paklusti valdžios sprendimams. Tai įmanoma su sąlyga, kad valdžia yra laikoma legitimia, turi autoritetą ir jai nereikia remtis jėga.

3. Diktatūros ir jų formos

Nors diktatūrų formos gana įvairios, skiriami du pagrindiniai diktatūros tipai.
Autoritarizmas – nedemokratinio valdymo rūšis, kurios sąlygomis vyriausybė nėra atsakinga savo piliečiams. Valstybėje nevyksta reguliarūs ir laisvi rinkimai, varžomos piliečių politinės teisės, ribojama ar draudžiama organizacijų, partijų veikla, cenzūruojama spauda, kitos masinės informavimo priemonės. Autoritarinis valdymas paprastai remiasi armija ir susiformuoja po karinių perversmų, po politinių demokratijos krizių. Autoritarizmas pažeidžia tik pirmąjį demokratijos principą – vyriausybė nėra atsakinga savo tautai. Tai nereiškia, kad ji pradeda naudotis neribota valdžia, ir išnyksta riba tarp privataus žmonių gyvenimo ir valstybinių reikalų.
Autoritarinė valdžia paprastai nesiekia reguliuoti sferų, nesusijusių su politika. Nepriklausomos gali likti ekonomika, kultūra, asmeniniai santykiai. Šeima, giminė, bažnyčia ne tik išsaugo savo autonomiją, bet dažnai yra palaikomi valstybės, kuri teigiamai žiūri į tradicines vertybes. Tradicija ir konservatizmas yra svarbūs režimo paramos šaltiniai. Daugeliui autoritarinių režimų yra būdinga dominuojanti ideologija – ideologinis pliuralizmas yra nesuderinamas su autoritarizmu.
Totalitarizmas – nedemokratinio valdymo rūšis, kurioje atmetami ir paneigiami demokratijos principai. Vyriausybė neatsakinga savo tautai ir galutinai panaikina ribą tarp viešųjų ir privačiųjų reikalų. Totalitarinė vyriausybė imasi kontroliuoti visas žmonių gyvenimo sferas (politinių partijų veiklą, ūkininkavimą, privatų šeimos gyvenimą). Režimas formaliai leidžia, net reikalauja iš piliečių dalyvavimo politiniame procese, tačiau iš tikrųjų žmonės yra nuo politikos visiškai atriboti. Visur ir visada reikalaujama visiško vienbalsiškumo ir vienmintiškumo, o laisvamanybė yra baudžiama ir persekiojama.
Pavadinimas pirmą kartą pasirodė Italijoje XX a. trečiojo dešimtmečio viduryje: Mussolini savo režimą dažnai vadino lo statto totalitario – “totalitarinė valstybė”. Totalitarinės valstybės šalia Italijos buvo Vokietija, Sovietų Sąjunga, kitos “socialistinės” šalys, dabar – Šiaurės Korėja, Kuba.
Totalitarinis režimas visiškai atmeta visuomenės autonomiją. Tuo jis skiriasi nuo autokratinio režimo. Vienintelė partija naudojasi valdžios monopoliu ir kontroliuoja armiją, žiniasklaidą, ekonomiką, pateisindama savo viešpatavimą tuo, kad tik ji išreiškia tikrus visos liaudies interesus. Vadovaujantis šia logika, bet kokia opozicija yra antiliaudiška ir gali išreikšti tik egoistinius kokių nors siaurų grupių interesus. Partija totalitarinėje sistemoje susilieja su valstybe, o pastaroji sutapatinama su visuomene.
Ryškiausios totalitarizmo formos – fašizmas ir bolševizmas. Ideologijos pobūdžiu jie priešingi ir nieko bendra neturi. Fašizmui būdingas tautos ir rasės kultas, misticizmas, dvasinio prado svarba, atviras demokratijos atmetimas. Bolševizmas atvirkščiai, proklamavo internacionalizmą (darbo žmonių, tautų, progresyviosios žmonijos vienybę), materializmą, ekonominių faktorių svarbą, ir skelbė, kad “socialistinė demokratija” yra aukščiausia demokratijos pakopa.
Pagal formalius kriterijus sunku apibrėžti šių režimų legitimumo laipsnį. Bolševikai užgrobė valdžią, įvykdę valstybinį perversmą. Nacionalistai Vokietijoje suformavo vyriausybę po pergalės rinkimuose. Jos atėjimas į valdžią buvo legitimus. Toliau abiem atvejais įstatymo nesilaikyta. Bolševikai išvaikė Steigiamąjį susirinkimą, kuriame neturėjo daugumos, po to uždraudė visas partijas. Panašiai pasielgė nacistai. Tačiau Sovietų Sąjungoje vėliau buvo rengiami rinkimai, ir nors kandidatų sąrašus iš anksto sudarydavo partiniai organai, rinkimai vertinti kaip teisinis valdžios pagrindas.

Naudota literatūra:

1. Istorijos konspektai:civilizacijos, Lietuva, pasaulis. Janina Varnienė. Vilnius,1998
2. Politologijos pagrindai. A.Bakonienės firma.
3. Politologija XI-XII klasėms.Gediminas Vitkus.Vilnius 1998

Leave a Comment