Turinys
Įvadas 31. Bendra Afrikos charakteristika 42. Istoriniai faktai nulėmę Afrikos geopolitines problemas 63. Afrikos demografinės problemos 84. Afrikos faktorius pasaulio geopolitiniame žemėlapyje 9Išvados 12Literatūros sąrašas 13ĮvadasJau ne kartą aiškinta, koks galvos skausmas Afrika yra šiandieniams politikams, ekonomistams, verslininkams, istorikams, geografams ir t. t. Afrika svarbi ir turtinga. Geologai iki šiol tvirtina randantys Afrikoje neišsemiamų žaliavų resursų, įdėjus šiek tiek darbo, čia puikios sąlygos bet kokiai žemės ūkio veiklai, daugėja ir tokiai veiklai pakankamą išsimokslinimą turinčių žmonių. Darvinistiniaiantropologai tvirtina, kad Afrika tikriausiai būsianti Homo sapiens tėvynė, tad visi tiesiog turime ją kaip tėvynę mylėti ir didžiuotis. Tačiau pakilios kalbos apie Afriką nekeičia liūdnos tikrovės. Afrika yra visų įmanomų ekonomikos, politikos, demokratijos suvestinių ir lentelių pabaigoje ar „silpniausių“ grupėje. Atsilieka vis daugiau. Afrikoje viskas blogai ir dažniausiai tik blogėja. Čia galima numirti iš bado, būti įkalintam be teismo, nužudytam be priežasties, dingti be žinios. Afrika – pati nykiausia globali provincija. H. Mackinderis Afriką priskyrė nevertingoms teritorijoms, juosiančioms „pasaulio centrą“ – Heartland’à – ir jo kaimynystėje esančius regionus. Paneuropinių, panamerikinių ar eurazinių koncepcijų kūrimo bume Afrika taip pat nedalyvavo – panafrikanizmas klasikinės geopolitikos laikais nebuvo madoje.Dekolonizuota Afrika – Europos periferija – virto regioninių ir etninių konfliktų židiniu, valstybių ir tautų kūrimo nesėkmių pavyzdžiu. Nėra nė vienos valstybės, kuri galėtų rimtai imtis spręsti geopolitines problemas. Iki šiol valstybės netapo tautinėmis, jų žmonės visiškai abejingi savų valstybių likimui. Paprasto fizinio išlikimo problemos kur kas svarbesnės. Išlikti reikia per nesibaigiančius pilietinius karus, tironų valdymo dešimtmečiais, AIDS epidemijos akivaizdoje, kenčiant nuo skurdo irgręsiant badui. Subsacharinė Afrika šiandien yra skurdžiausia pasaulio vieta – BVP vienam gyventojui čia nesiekia 500 eurų per metus, vidutinis amžius – penkiasdešimt metų. O čia dar ir korupcija, nuniokota aplinka, tradicinių civilizacinių vertybių profanacija.
Šiame savo darbe sieksiu apžvelgti Afrikos kontinentą, jos istorinius, demografinius bei kitus aspektus per ekonomine ir geopolitinę prizmę.Darbo tikslas: Apžvelgti Afrikos ekonomika ir geopolitiką.Uždaviniai: 1. Bendrai charakterizuoti Afrikos žemyną. 2. Aptarti istorinius Afrikos aspektus, lėmusius jos problemas. 3. Apžvelgti Afrikos demografines problemas. 4. Pažvelgti į Afrikos geopolitines problemas.1. Bendra Afrikos charakteristikaAntras pagal dydį pasaulyje yra Afrikos kontinentas, kurio didžioji dalis išsidėsčiusi plynaukštėse, apsuptose siaurų pakrančių lygumų. Plati tropinių miškų zona užima ženklų plotą Afrikos centre.Šiauriau ir piečiau miškų yra stepės – savanos ir dykumos. Sacharos dykuma yra didžiausia pasaulyje, ji tęsiasi per visą Šiaurės Afriką, nuo Atlanto vandenyno iki Raudonosios jūros. Ji užima beveik tokį pat plotą kaip ir JAV.Afrikoje suskaičiuojama 53 valstybės – nuo didelio sausringo Sudano iki mažučių tropinių Seišelių salų. Šiaurėje gyventojų daugumą sudaro arabai. Pietuose gyventojų pagrindą sudaro juodaodžiai, kurie pasiskirsto į daugelį genčių. Afrikos bendras plotas yra 30 354 852 kvadratinių kilometrų. Afrikoje gyvena 777 338 000 gyventojų.Afrikoje yra daug nepriklausomų valstybių: Alžyras, Angola, Beninas, Botsvana, Burkina Fasas, Burundis, Kamerūnas, Žaliojo kyšulio salos, Centrinės Afrikos Respublika, Čadas, Komorų salos, Kongas, Dramblio kaulo krantas, Kongo demokratinė respublika (Zairas), Džibutis, Egiptas, Ekvatorinė Gvinėja, Eritrėja, Etiopija, Gabonas, Gambija, Gana, Gvinėja, Bisau Gvinėja, Kenija, Lesotas, Liberija, Libija, Madagaskaras, Malavis, Malis, Mauritanija, Mauricijus, Marokas, Mozambikas, Namibija, Nigeris, Nigerija, Ruanda, San Tomė ir Prinsipė, Senegalas, Seišelių salos, Siera Leonė, Somalis, Pietų Afrikos Respublika, Sudanas, Svazilandas, Tanzanija, Togas, Uganda, Zambija, Zimbabvė. Tačiau tose valstybėse nėra etninio vientisumo, dėl ko Afriką ir kamuoja pilietiniai karai. Tai sąlygojo kolonijinė praeitis . Beveik visos Afrikos valstybės yra Respublikos (išskyrus Lesotą, Maroką ir Svazilandą, kurie dar yra konstitucinės monarchijos). Administracinė – teritorinė valstybių santvarka, išskyrus Nigeriją ir PAR, – unitarinė.Jau pagal savo išmatavimus, Afrikos regionas viduje ne vienalytis įvairiais parametrais – nuo tautinio iki politinio. Tradiciškai joje išsidėstę penki ženklūs subregionai: Šiaurinis, Vakarinis, Rytinis, Centrinis arba ekvatorinis ir Pietų Afrika. Politiniame plane Afrika, pats jauniausias pasaulio regionas. Vidutinis amžius čia išsidėsčiusių šalių, neįtraukiant Etiopijos, vienintelės iš jų, išsaugojusios savo tęstinumą du tūkstantmečius, – 40 metų.Daugelio valstybių išsivystymui įtakos turėjo Europos kolonijinių imperijų metropolijų suirimo XX a. antroje pusėje. Kolonializmas labai prisidėjo prie sienų nustatymo neatsižvelgiant į tai, jog toje teritorijoje atsiduria priešiškos ar šiaip nesutariančios gentys. Svarbų vaidmenį sureguliuojant regioninius ir vidaus konfliktus suvaidino 1963 m. įsteigta Afrikos Vieningumo Organizacija, bei Jungtinių Tautų Organizacija. 2001 m. liepos 9-11 dienomis Lusakoje įvyko paskutinis Afrikos Vieningumo Organizacijos posėdis. 2002 metais Afrikos valstybių ir vyriausybių vadovai įkūrė naują organizaciją – Afrikos sąjunga (AS). Tikimasi, kad po AS įsteigimo Afrika stengsis atsakyti į naujojo tūkstantmečio iššūkius, padėti tašką betiksliams karams ir konfliktams, grumtis su skurdu, o taip pat su kontinento teršimu, pasėkoje globalizacijos . Ūkinės veiklos mastelis Afrikoje, pasaulio fone, labai nedidelis. Afrikos regionas žemiau Sacharos, kur gyvena 10 % pasaulio gyventojų, pagamina tik 1,4 % pasaulio bendrojo vidaus produkto ir beveik 1 % perdirbamosios pramonės produkcijos, Be to, beveik trečdalis BVP yra PAR. Pagal vienam žmogui tenkantį BVP, regiono šalys yra 3,5 karto žemiau, negu vidutinio išsivystymo, pagal šį rodiklį, valstybės, ir net 50 kartų žemiau, už pramonines išsivysčiusias valstybes .Nepaisant to, Afrika disponuoja ženklia žaliavų baze juodosios metalurgijos gamyboje. Regionas turtingas spalvotų metalų rūdomis (variu, kobaltu, švinu, cinku, uranu, alavu ir kt.). Taip pat deimantais, kurie kelia tų šalių ekonomiką, kurios jas turi. Kad ir ta pati PAR yra vienintelė stipri konkurentė deimantų gavyboje.Yra keletas svarbesnių priežasčių, dėl kurių Afrika strategiškai svarbi pasaulio ekonomikai, tuo pačiu ir JAV geopolitiniam…s interesams, kaip didžiausio dalyvio pasaulinėje rinkoje. Svarbiausia iš jų – tai nafta. Vakarinės Afrikos dalyje jau dabar 15 % išgaunamos naftos importuojama į JAV, ir tai rodiklis visų prognozių, kad iki 2015 metų, importas pasieks 25 % .Naftos plotai rasti Angolos pakrantėje, San Tomėje, Gabone ir Nigeryje. JAV bando sumažinti energetinį priklausomumą nuo Artimųjų Rytų, todėl Afrika paskutiniaisiais metais tapo svarbiu Amerikos politinio intereso objektu.Afrikos kontinento ekonomikos plėtra per paskutiniuosius du dešimtmečius pagimdė nusivylimą. Kova prieš skurdą, dėl gyvenimo sąlygų pagerinimo praktiškai neatnešė jokių rezultatų. Nuo impulsų, suteiktų globalizacijos, Afrika išlošė mažiau, nei kiti pasaulio regionai. Nors truputi laimėjimų yra, bet atsirado ir naujos problemos. Iki lemiamo persilaužimo dar labai toli. Šiuo metu Afrika turi užduotį mobilizuoti vidinius resursus, tam tikslui, kad pritrauktų į regioną investicijų .Didžiulis potencialas slypi regioniniame bendradarbiavime, kooperacijų išplėtojimas pramoninės gamybos sferoje, infrastruktūros ir socialinės kultūros plėtojime.2. Istoriniai faktai nulėmę Afrikos geopolitines problemasLaikais, pradedant nuo Antikos, išsimokslinusi Europa išdidžiai atmesdavo civilizuotumo pripažinimą tautų, gyvenusių Afrikoje, piečiau Sacharos. Tačiau, būtent Afrikoje buvo žmonijos pradžia. Faraonų Egiptas su profesionaliai mokytais ir paprastais žmonėmis, perdavė savo pasiekimų estafetę Antikai, o galiausiai tapo Romos kolonija (provincija). Ir nors Kartagina vis dėlto buvo sugriauta, Afrikos fenomenas amžiais buvo pastebimas komponentas graikų-romėnų sąmonėje.Viduryje antrojo mūsų amžiaus tūkstantmečio, Tropinė Afrika, kaip artimiausia atlantinė „kaimynė“ tik ką atrastai Amerikai, tapo pagrindine fiziškai tvirtų vergų tiekėja, tiekusi vergus „Naujojo Pasaulio“ kasykloms ir plantacijoms.Jėgos prekybos epochos pabaiga, kainavusios kontinentui 15 mln. žmonių gyvybių, ir nesuvaldomos prekinių-piniginių santykių plėtojimosi Europoje skatino naujus interesus Afrikoje, dėl jos gamtos turtų. Prasidėjo jos kruvinas užgrobimas, dalybos tarp Europos metropolijų: Portugalijos, D. Britanijos, Vokietijos, Italijos, Ispanijos, Olandijos ir Belgijos. Kai kurios iš Afrikos kolonijų dėl geopolitinių jėgų pasikeitimo Vakarų Europoje keitė savo „šeimininkus“: Namibija, Kamerūnas, Mauricijus, Ruanda, Burundis, bet reikalo esmė išliko ta pati kaip ir anksčiau .Po antrojo pasaulinio karo prasidėjo masinė Afrikos kontinento dekolonizacija. Geopolitinė struktūra tuometinio bipoliarinio pasaulio padalijo žymią dalį Afrikos į kapitalistinės ir socialistinės orientacijos valstybes, kurios kaip dera rėmėsi savo istorine evoliucija į Vakarus arba į SSRS ir jos sąjungininkes. Kiekviena iš pasaulinių sistemų sukūrė savo „vitriną“ Afrikos kontinente.Prasidėjo išsivadavimo kovų periodas. Šios kovos etapus galima išskirti, analizuojant įvykius Pietų Afrikos Respublikoje. Pirmas etapas – nuo 1960 m. pradžios iki 1970 m. vidurio – buvo ypač sunkus išsilaisvinimo judėjimui, kada vadovams ir aktyvistams, vienos iš labiausiai žinomų organizacijų – Afrikos Nacionalinio Kongreso (ANK), prireikė veikti pogrindyje, o po to svarbiausia prasidėjo emigracija, nutrūkstant nuo savo masinės bazės.Situacija pasikeitė 1970 m. viduryje, po laipsniško jaunimo ir dirbančiųjų judėjimo Pietų Afrikoje, ir antrame etape, po Portugalijos revoliucijos 1974 m. ir nepriklausomų valstybių sudarymo Mozambike ir Angoloje, ANK atsivėrė naujos galimybės plėtoti politinį darbą bei karines operacijas PAR.Trečiasis etapas prasidėjo 1980 m. viduryje. Jis pasižymėjo demokratinio judėjimo plitimu toje šalyje, bei preliminarių derybų pradžia dėl apartheido politikos panaikinimo, bei legalios Kongreso konferencijos pravedimo 1991 m. Po SSRS suirimo atkrito blokų opozicijos būtinumas, išseko vietinių rėžimų finansavimo šaltiniai. Investicijų ir savanoriškos pagalbos srautas išvis sustojo (iš pasaulinės socialistinės sistemos pusės), arba visiškai pasikeitė savo kryptį postsovietinės ir postsocialistinės erdvės link, aplenkiant pirmoje eilėje Afriką, tokią nestabilią ir mažai nuspėjamą, atrodančią lyg „ juoda skylė“ pasaulinėje ekonomikoje. Bet Afrika daugeliu aspektų pasirodė nepasirengusi priimti rinkos vertybes, socialinių santykių komercializaciją, Vakarietiškos parlamentinės demokratijos standartų ir su ja susijusių politinių „žaidimų“. Daugiapartiškumas čia dažnai susilieja, nežvelgiant į griežtus oficialius draudimus, sudarant etnines ir vietines partijas, o „laisvė pareikšti savo valią“ ganėtinai dažnai pasidarydavo atvira terpe separatizmui, neretai vedančiu prie kruvinų etninių konfliktų. Vienintelė išeitis, orientuotis į vakarietiškas vertybes. Iš viso didžiulė Afrikos valstybių gyventojų dalis, gyvenanti į pietūs nuo Sacharos, iki šiol užimta gyvybės palaikymu. Jį charakterizuoja beveik vien tik rankų darbas, primityvios technologijos, standartinis ritualinis-klanų elgesys. Tuo pačiu metu į Afriką yra atneštos (dažniausiai iš buvusių metropolijų) ištisos masės mašininės gamybos ir vakarietiškos masinės kultūros, ženklios industrinei civilizacijai (transportas, perdirbam…oji pramonė, naudingųjų iškasenų gavyba, miškų kirtimai, montavimo darbai ir kt.), o taip pat pavieniai kompiuterinių-informacinių technologijų elementai.Santykių tarp Afrikos valstybių procese neretai kyla ginčytinų klausymų, kurie gali būti objektyvūs tų šalių interesų skirtumai politinėse, ekonominėse ir kitose sferose, kurie kyla dėl kolonijinės praeities, neokolonijinio poveikio arba subjektyvių faktorių: istorinės, etninės, geografinės ir psichologinės tvarkos ir nevienodo kiekvienų iš jų masto. Dėl nepalankių paminėtų sąlygų ginčas gali peraugti į įvairaus lygio konfliktus.Konfliktai tarp Afrikos valstybių įvairūs pagal savo esmę ir esminės formos įgijimą teritorinio ginčo ir kovos už valstybių sienų realizavimą (sienų nustatymo klausymas, konkrečiau tariant etniniai konfliktai, kaip jau buvau minėjęs anksčiau, kylantys dėl kolonijinės praeities). Pagrindinės teritorinių ginčų priežastys Afrikoje, kaip teigia tyrėjai , atsiranda dėl kolonijinės sistemos. Pasienių konfliktai tarp Afrikos šalių iššaukti to, kad valstybės daugeliu atvejų neatitinka genčių ir tautelių pasiskirstymo, kadangi Europos kolonizatoriai pasidalindami Afriką ir sudarydami sienas neatsižvelgė į Afrikos tautų išsidėstymą.3. Afrikos demografinės problemosAfrikoje taip pat egzistuoja demografinės problemos. Regionas išsiskiria visame pasaulyje pačiu aukščiausiu gyventojų augimo tempu. 1960 m. kontinente gyveno 275 mln. Žmonių, 1980 m. – 475 mln., 1990 – 648 mln., o 2002 metais 840 mln. Žmonių, prognozuojama, jog 2025 m. gyventojų padvigubės (1 pav.)1 pav. Afrikos populiacija (mln.)
Žinoma, dėl tokio žmonių gimstamumo iškyla daugybė problemų ne tik pačioje Afrikoje, bet ir išsivysčiusiose šalyse. Pirmiausia pačioje Afrikoje didėja skurstančiųjų skaičius, daugėja mirtingumas, neraštingumas ir kt. Tuo tarpu kitos šalys kenčia nuo imigrantų antplūdžio. Augant gimstamumui, didžiausia imigrantų antplūdžio grėsmė yra JAV bei Europos šalims.
Gyventojų augimo tempais išsiskiria Kenija – 4,1 % (pirma vieta pasaulyje), Tanzanija, Zambija, Uganda. Toks aukštas gimstamumo lygis paaiškinamas senųjų santuokų bei daugiavaikiškumo tradicijomis, religinėmis tradicijomis, bei sveikatos apsaugos gerėjimo. Galėčiau drąsiai teigti, jog humanitarinė pagalba iš Vakarų pasaulio sąlygoja tokį gimstamumą, kuris sukels didelių problemų toms pačioms Vakarų valstybėms. Dauguma kontinento valstybių nevykdo aktyvios demografinės politikos (pvz., vieno vaiko politika). Demografinis sprogimas Afrikoje didina problemų kiekį regionuose, iš kurių svarbiausia ir didžiausia – maisto problema. Nemažai problemų susiję ir su Afrikos gyventojų etnine sudėtimi, kuri pasižymi įvairumu. Suskaičiuojama beveik 300 – 500 etninių grupių. Pagal lingvistinį principą 1/2 gyventojų priklauso Nigerio-Kongo (anksčiau vadintos Kongo-Kordofano) kalbų šeimai, 1/3 – afroazijietiškai šeimai ir tik 1 % sudaro europietiškos kilmės.Tokiu būdu, mes galime išskirti ištisą geopolitinių problemų kompleksą, priskirtinų Afrikos kontinentui, kurio pagrindinė priežastis – kolonijinė regiono praeitis. Kolonijinės priklausomybės pasekmėmis tapo: socialinis-ekonominis atsilikimas, teritoriniai ginčai ir konfliktai tarp skirtingų šalių, sunkumai valstybės valdymo „statyme“ ir kt. Be to, daugelis dabartinės Afrikos problemų nulemia ir jos ženklų resursų potencialą. Skamba gal ir keistai, bet yra akivaizdu, kad jos skurdu ir nestabilumu naudojasi transnacionalinės kompanijos, kurios naudoja Afrikos išteklius, taip sekindamos Afriką. Todėl Afrika tampa tarsi tų TNK interesų zona. Neveltui, didžiąją dalį Afrikos galima priskirti jau nebe „trečiajam“, o net „penktajam“ pasauliui. Norėdami gauti pinigų, Afrikos valstybių vadai, leidžia išsivysčiusioms valstybėms, savo teritorijoje laidoti atomines atliekas, chemikalus ir kitokias kenksmingas medžiagas. O gauti pinigai nusėsta tų pačių vadų kišenėse, ir neretai yra naudojami konfliktų metu (ginkluotei įsigyti).4. Afrikos faktorius pasaulio geopolitiniame žemėlapyjePasaulinės ekonomikos aktyvumo augimas paskutiniuoju metu, kaip niekad aiškiai parodo, kad negalima palaikyti klestėjimo šalyse su gerai išvystyta ekonomika, plačiai apimančiomis skurdo plitimo sąlygomis, kaip yra Afrikos kontinente (turiu omenyje, kad reikia investuoti į tokias šalis, kur yra daug darbo jėgos, ir ganėtinai pigios. Čia mano manymu būtų nauda abiem pusėms). Integracija į tarptautinę ekonomiką atnešė neregėtus pelnus, kuriuos lėmė pajamų augimas ir gerovės pakėlimas didelėje pasaulio dalyje. Tačiau ši auganti klestėjimo banga labai daugelį paliko už „borto“, pavyzdžiui, beveik visas valstybes, išsidėsčiusias į Pietūs nuo Sacharos. Dabar kalbos apie ekonominį stabilumą ir skurdo mastelio sumažinimą lieka paprasčiausiai tik kalbomis, kai nėra kovos strategijos su ŽIV infekcija ir AIDS (2 pav.)2. Pav. Užsikrėtę ŽIV Afrikoje .Politinis nestabilumas ir nebuvimas gyvybingos ekonomikos atsispindi kontinente, suprantama ir Afrikos žmonių gyvenime. Socialinės sąlygos, iššauktos anksčiau minėtų faktorių, privedė prie kontinento dehumanizacijos. Supratimas apie tikrą padėtį Afrikoje stiprinamas kai kuriomis nesenai publikuotais Pasaulinės Sveikatos Apsaugos Organizacijos statistiniais duomenimis, charakterizuojančiais Afrikos gyventojų gyvenimo sąlygas.Iš 600 mln. Žmonių, gyvenančių Sub-Sacharoje, 100 mln. Kenčia skirtingos formos psichikos sutrikimus. To skurdo priežastys: genocidas, valstybiniai neramumai, karai, šeimyninių ir visuomeninių tradicijų sunaikinimas, urbanizacija ir, žinoma, skurdas.Pateiktas priežastis galima įvardyti kaip globalių procesų padarinius, nes kaip minėjau vienos šalys globalizacijos procese išlošia labai daug, o kitos tiesiog grimzta gilyn į prarają. Taip yra ir su Afrika, kuri draskoma vidinių neramumų, gyvena tik iš savo gelmių turtų, kurie yra lobis civilizuotam pasauliui. Akivaizdu, kad postkolonijinė kova ir paskutiniųjų 40 metų nusivylimas sukėlė gilią traumą žmonių sielose.Susidaro įspūdis, kad visi Afrikos žmonės yra pereinamojo periodo būvyje. Verta pridurti, kad valstybių ir net regionų nestabilumas tampa sunkia našta kiekvienam pavieniui asmeniui. Pagal Pasaulinės Sveikatos Apsaugos Organizacijos duomenis, iškalbingai parodoma tai, kad žmogaus įvaizdis Afrikoje visiškai sudarkytas .Visi šie faktai pabrėžia, kad būtinai reikia platesnės koncepcijos, kuria būtų galima atsakyti į svarbius klausimus, susijusius su globalizacija. Ta koncepcija turėtų būti apie tai, kad visi žmonės gyvena viename pasaulyje, ir padėti pagrindus visų klestėjimui. Bet pirmiausia reikia pasiekti sėkmės kovose su skurdu, tai padarius būtų rastas raktas stabilumui ir gyvenimui XXI amžiuje, tačiau čia labiau utopinis variantas. Afrika yra per daug atsilikusi, ir jei ji norėtų priartėti prie toliau pažengusio pasaulio, visų pirma jai reikia suvienyti jėgas, reikalingas glaudesnis tiek ekonominis, tiek ir politinis bendradarbiavimas. Čia galėtų padėti Užsienio šalys, pateikdama savo patirtį. Bet ar jo išties nori stabilumo Afrikoje? Juk dabar taip lengva ja naudotis, semtis jos išteklius, laidoti chemikalus, kirsti miškus bei pramogauti užsiimant safariu, net medžiojant nykstančias rūšis. Kažin ar tai būtų įmanoma stabiliame, gerą įstatyminę bazę turinčiame regione.
Daugelis Afrikos lyderių dirba išvien siekiant sukurti strategiją paspartinti ekonomikos pakilimą, taip pat strategiją, mažinti skurdą, kuris įgavo didelį mastą Afrikos kontinente. Taip vadinamoji Naujoji Afrikos Iniciatyva glaudžiai susieta su nuosavybės principų pagrindais, vadovavimu ir atsakomybe už pašalinimą vidinių peripetijų, siekiant pastovaus Afrikos šalių ekonominio augimoBazinis NAI-os dėmesys pasiskirsto į keturis svarbiausius elementus. Pirmas ir svarbiausias – aiškus to fakto įsisąmoninimas, kad pasaulis, demokratija ir sąžiningas valdymas – būtinos prielaidos investicijoms, augimui ir skurdo masto mažinimui. Antra –laikytis iniciatyvos rengiant veiklos planus, kurie skatintų infrastruktūros plėtrą. Trečia – integruot…is ekonomiškai regioniniu ir globaliu lygmeniu. Ketvirta – nustatomi konspektiniai žingsniai, kad sudarytų kuo daugiau partnerysčių tarp Afrikos ir dvišalių ir daugiašalių parnerių, o taip pat ir pavienių partnerių. „Antrojo Afrikos išsivadavimo“ pradžioje, kai vienpartinę sistemą pakeitė daugiapartinė. Pirmiausia tai įvyko Namibijoje 1989 m, o XX a. pabaigoje 45 valstybėse buvo pravesti daugiapartiniai rinkimai.Tačiau kai kurios iš tų šalių grįžo vėliau prie karinio valdymo, po to iš naujo prie pilietinio, ir daugiapartinės sistemos.IšvadosTaigi apžvelgęs Afrikos regioną galėčiau teigti, kad beveik visos, arba bent jau didžioji dalis Afrikos kontinento problemų yra susietos su kolonijine praeitimi, kai neatsižvelgiant į vietines tauteles ir gentis, europiečiai nustatė sienas pagal savo interesus, taip paskatinę aibes konfliktų šiomis dienomis tarp etninių grupių. Kolonizacija pridarė daug problemų: socialinis-ekonominis atsilikimas (skurdas, žemas medicinos lygis), teritoriniai ginčiai ir konfliktai tarp skirtingų šalių. Taip pat toks atsilikimas turi ir Afrikos gelmių turtų „grobimui“. Transnacionalinės kompanijos naudojasi Afrika, gabendama iš jos vertingas iškasenas, kurios atsieina labai pigiai. Tad Afrika yra išnaudojama labiau išsivysčiusių šalių, kurios tai slepia po humanitarinės pagalbos skraiste. Afrika nepakliūna i jokias geopolitines formuluotes, tad ji nėra geopolitiškai labai svarbi. Tačiau JAV, siekdama energetinio nepriklausymo nuo Artimųjų Rytų, Afrikoje turi didelių interesų. JAV jau dabar ir Afrikos Vakarinio kranto importuoja 15 % naftos, o prognozuojama, kad per artimiausią dešimtmetį naftos importas sieks 25 %. Šiuo aspektu Afrika Amerikai yra geopolitiškai svarbi, turbūt dėl šios priežasties JAV ir nesikiša į kontinento konfliktus, jai palankiau nestabili padėtis žemyne. Rusija taip pat suinteresuota Afrika, nes PAR yra vienintelė pajėgi ir reali konkurentė deimantų gavyboje.Labai didelė problema kylanti ne tik Afrikai, bet ir JAV bei Europai yra spartus gyventojų skaičius augimas. Afrikai tai atneša dar daugiau skurstančiųjų, beraščių ir kitų socialinių problemų. O tuo tarpų vakarų šalys turi baimintis imigrantų antplūdžio, nes prognozuojama, kad jau 2025 m Afrikoje gyvens apie 1,5 mlrd. gyventojų. Plūstelėjusi imigrantų banga turėtų didelės įtakos šalių nacionalinėms vertybėms, ekonomikai (vietinių atžvilgiu), būtų kibirkštis atsigauti nacionalizmui, kuris jau šiomis dienomis vis populiarėja. Taip pat ta imigrantų banga atsineštų su savimi ŽIV virusą, kuris Afrikoje, o ypač pietinėje jos dalyje yra pernelyg išplitęs. Išeitis mano manymu viena, kuo greičiau didinti investicijas Afrikos kontinente, prieš tai padedant sustabilizuoti vidinę tvarką. Toks žingsnis bent jau pagerintų gyvenimo sąlygas, kas stabdytų ŽIV plitimą. Žinoma, prie visų mano išvardintų priemonių, svarbu yra skatinti išsilavinimą, kad atsirastų apsišvietusių žmonių, sugebančių žinias pritaikyti praktiškai, ir jų pagalbą mėginti kelti žmonių gerovę.Tačiau, Afrika pernelyg nutolusi nuo likusio pasaulio, tad nemanau, kad jai yra šansu pasivyti per artimiausią šimtmetį, nebent tą raidą paspartintų koks nors globalus įvykis (branduolinis karas, kuris sukeltų branduolinę žiemą) , priversiantis nemažai žmonių iš vakarų pasaulio persikelti į Afriką ir kurti ten, su savo žiniomis, gerbūvį.Literatūros sąrašas1. Docking T. AIDS and Violent Conflict in Africa. Prieiga per internetą: http://www.usip.org/pubs/images/hiv-aids_africa.gif2. Population of Africa. Prieiga per internetą: http://www.idrc.ca/IMAGES/books/793/fig2.gif3. Вольского В.В. Социально-экономическая география зарубежного мира. M. 20034. Колесова В.П. Мировая экономика. Экономика зарубежных стран. 20005. Новый генсекретарь ОАЕ о защите мира в Африке. Prieiga per internetą: http://russian.people.com.cn/200109/28/rus20010928_50578.html 6. Павлов В. Военный флот Китая беспокоит США. Prieiga per internetą: http://daily.rbc.ru/2006/10/09/focus/2430727. Притворов А.В. Региональные аспекты экономического развития Африки. 20028. Ределинхейс Н. Африканский Ренессанс: Взгляд из Южной Африки. Prieiga per internetą: http://www.africana.ru/biblio/afrocentrism/16_Redelincheis.htm