Turinys:
Įvadas – 2 psl.Pietų Afrikos valstybė: istorija ir dabartis – 4 psl.Korupcija Pietų Afrikoje – 5 psl.Kovos su korupcija strategijos – 10 psl.Išvados – 19 psl. Literatūros šaltiniai – 20 psl.
ĮVADAS:
Nei vienoje visuomenėje nerasime jos narių elgesio taisyklių kodekso. Tokiame kodekse turėtų atsispindėti visos, toje visuomenėje egzistuojančios moralinės ir etinės normos. Dėja to padaryti neįmanoma, todėl bandoma įtvirtinti bent dalies visuomenės narių, dažniausiai priskiriamų tam tikrai profesijai, elgesio normas. Tokių kodeksų sudaymas turėtų apsaugoti likusios visuomenės narių dalies interesus. Kuo reikšmingesnės užimamos pareigos, tuo labiau juntamos netinkamo elgesio pasekmės. Valdžios atstovų, policijos pareigūnų, valstybės tanautojų bei kitų valdžios institucijų darbuotojų etikos pažeidimai tiesiogiai/netiesiogiai juntami visiems šalies gyventojams. Esant korumpuotai visuomenei, tokių kodeksų, taisyklių nebuvimas ir jokių sankcijų netaikymas suteikia darbuotojams teisę elgtis visiškai laisvai ir siekti savų interesų. Tokiu asmenys, tarnaujantys visuomenės interesams veikia korupuotai, kaip ir pati visuomenė. Kovos su korupcija svarba šių dienų demokratinėse valstybėse abejonių nebekelia. Tai greičiau būtinybė, siekiant užtikrinti nuoseklų valstybės vystimąsi ir puoselėti pagrindinę valdžios funciją – tarnavimą viešiesiems interesams. . Lot. Corruptio – gadinimas; papirkimas . Korupcijos žala neišmatuojama. Ji griauna visuomenines moralines normas, stabdo ekonominį šalies vystymąsi, užkerta kelią demokratinių procesų pėtrai, daro neigiamą poveikį tarptautiniam bendradarbiavimui. Anksčiau aptinkama tik nacionaliniu lygiu, dabar su tuo susiduriama priimant tarptautinius sprendimus. Korupcija įgauna globalinį mąstą.To pasekoje, pastebimas didžiulis tarptautinės bendruomenės susidomėjimas šiuo klausimu. Tarptautinės organizacijos priima kovos su korupcija strategijas, veiksmų planus, kurių paskirtis padėti korupcijos alinamoms valstybėms. Europos Sąjunga, Jungtinės Tautos, Pasaulio Bankas deda dideles pastangas bandydamos suteikti tinkamą pagalbą savo narėms bei partnerėms. Tačiau savaime suprantama, kad visam šiam procesui reikalinga pačių šalių iniciatyva.
Darbe nagrinėjamas Pietų Afrikos atvejis. Ši šalis pasirinkta kaip atkakli kovotoja su korupcija. Nuo pat apartheido rėžimo pabaigos visomis pastangomis siekianti tapti pavyzdine demokratijos siekėja. Tokios šalies pastangos jau susilaukė tarptautinio įvertinimo. 2006 m. Transperancy International „Korupcijos suvokimo indekso“ duomenimis Pietų Afrika užima 51 vietą, penkiais laipteliais aukščiau (46) yra Lietuva. Tai dar vienas veiksnių, paskatinusių pasirinkti Pietų Afrikos valstybę. Nors įsikurusios skirtinguose žemynuose, abi valstybės turi didelių ambicijų – įveikti „jaunom demokratijos“ valstybės kylančius sunkumus ir užtikrinti tvarų šalies vystymąsi. Atkakli kova su korupcija – vienas iš būdų tai padaryti.Darbo tikslas – atskleisti Pietų Afrikos valstybės pasiekimus kovoje su korupcija užtikrinant demokratinių procesų šalyje vyksmą.
Uždaviniai:1. bendrais bruožais pristatyi dabartinę šalies padėtį, bei jos susiformavimo aplinkybes, 2. apibūdinti Pietų Afrikos korupcinę situaciją (orientuojantis į valdžios ir viešąjį sektorių), 3. apžvelgti pagrindines priemones, taikomas kovoje su korupcija
PIETŲ AFRIKOS VALSTYBĖ:
Pietų Afrika yra besivystanti valstybė, turinti 45,3 mln. gyventojų. Palaikanti gerus politinius, prekybos ir bendradarbiavimo santykius su Europos valstybėmis. Šalies BPD vienam gyventojui siekia 3200 JAV dolerių (≈8640 Lt). Diversifikuota šalies ekonomika yra 50 metų trukusio apartheido palikimas. Tačiau, nepaisant to, kad visi sektoriai prisideda prie šalies gerovės, pastarųjų dvyliktos metų ekonomikos augimas gana lėtas. Šalis taip pat tenka kovoti su tokiomis problemomis kaip aukštas nedarbo lygis; didelis ŽIV/AIDS paplitimo laipsnis; prastas profesinis rengimas; vis dar neišspręstas žemės skirstymo klausimas bei didelis nusikalstamumas. 1994 m. balandį įvyko pirmieji laisvi rinkimai, kurie užbaigė apartheido rėžimą. Jų metu prezidentu buvo išrinktas Mandela. Antrųjų (1999 m.) ir trečiųjų (2004 m.) rinkimų metu piliečiai išreiškė savo pasitikėjimą Afrikos nacionaliniu kongresu (ANC), kuriam 2004 m. teko beveik 70% rinkėjų balsų. Mbeki dėkodamas rinkėjams už palaikymą tokius rezultatus apibūdino kaip praėjusių penkių metų darbo įvertinimą ir prižadėjo nenuvilti. (Pasak Tarptautinės rinkimų komisijos, rinkimai vyko sklandžiai, be stambesnių pažeidimų).
Pietų Afrika yra Pietinės Afrikos Muitinių sąjungos narė (SACU), taip pat Pietinės Afrikos vystymo bendruomenės (SADC) narė. Kaip Lomé konvencijos signatarė bei Kotonu susitarimo (Cotonou Agreement) dalyvė Pietų Afrika yra viena iš Afrikos, Karibų ir Ramiojo vandenyno valstybių (AKR/ACP). Ji teikė paramą SADC narėms derybose dėl Ekonominio bendradarbiavimo susitarimo (EPA). 2006 m. pradžioje SADC-EPA šalys pasiūlė Pietų Afrikai būti nuolatine derybų dalyve. 2002 m. Pietų Afrikai atiteko vadovaujantysis vaidmuo Afrikos Sąjungoje (AS). 2004 m. joje įsikūrė Pan Afrikos Parlamentas.2005 m. Spalį Europos sąjungos (ES) Komisija pateikė ES strategiją Afrikai: Europos ir Afrikos paktą Afrikos vystymuisi spartinti. Pagrindiniu tikslu įvardijamas JT tūkstantmečio plėtros tikslų (TPT/MDG) įgyvendinimas Afrikoje. Geras ir veiksmingas valdymas apibūdinamas kaip viena esminių darnaus vystymosi sąlygų. Sveikintina Afrikos šalių iniciatyva šioje srityje. Sukurtas Afrikos tarpusavio vertinimo mechanizmas (ATVM), kurio padedamos šalys gali stebėti viena kitą ir drauge tobulėti. Kovoje su korupcija, pasisakoma už informacinės sklaidos viešajame sektoriuje gerinimą, kuris padeda užtikrinti institucijų veiklos skaidrumą. Akcentuojama parama pažeidžiamoms grupėms, ypač moterims, žmogaus teisių ir lygiųgalimybių apsaugos užtikrinimas.Didyjį šuolį ES ir Afrikos santykiuose galima paaiškinti ES ir Pietų Afrikos santykiais. Dešimtmetį trunkantis demokratijos kūrimas Pietų Afrikai padėjo tapti viena pagrindinių ES partnerių Afrikos pietuose. Pietų Afrika yra pagrindinis veikėjas regionų integracijos procesuose bei būsimų Ekonominio bendradarbiavimo sutarčių iniciatorius. Jos vaidmuo svarbus žemyno mąstu: šalis yra viena aktyviasių AS ir Naujosios Afrikos partnerystės (NEPAD) varomųjų jėgų. Šalis aktyviai veikia Afrikos taikos ir saugumo palaikyme. Prezidentas Mbeki dalyvauja krizių ir konfliktų sprendime. Pietų Afrikos ginkluotosios pajėgos dislokuotos Taikos misijose Ruandoje, Kongo demokratinėje respublikoje, Darfure (Sudano teritorija). ES, įvertinusi šalies indėlį tiek regioniniu, tiek pasauliniu mąstu, nutarė gilinti ir plėsti esamą bendradarbiavimą su Pietų Afrika paruošiant 2006 m. bendrą partnerystės strategiją.KORUPCIJA PIETŲ AFRIKOJE:
Transperancy International „Korupcijos suvokimo indeksas 2006 m.” tyrimų duomenimis Pietų Afrika užima 51-ąją vietą iš 163 valstybių. Vieta Valstybė/teritorija 2005 KSI* Patikimumo ribos** Naudoti tyrimai***1 Suomija 9.6 9.4 – 9.7 71 Islandija 9.6 9.5 – 9.7 61 Naujoji Zelandija 9.6 9.4 – 9.6 7
46 Čekija 4.8 4.4 – 5.2 846 Kuveitas 4.8 4.0 – 5.4 546 Lietuva 4.8 4.2 – 5.6 651 Pietų Afrika 4.6 4.1 – 5.1 851 Tunisas 4.6 3.9 – 5.6 5
163 Haitis 1.8 1.7 – 1.8 3
Paaiškinimai* KSI (Korupcijos suvokimo indeksas) – susideda iš verslininkų ir analitikų vertinimų dešimtbalėje sistemoje. Kai 10 balų skiriama už korupcijos valstybėje nebuvima (ang. Highly clean – visiškai švari) ir 0 balų už didelį korupcingumą (ang. Highly corrupt – labai korumpuota). ** Patikimumo ribos – pateikia galimą nuokrypiį dėl įvairaus KSI vertinimo. Tai priklauso nuo metodų, naudojamų šalyje atliekant vertinimus, tikslumo. Formaliai, KSI nuokrypis yra 5%.*** Naudoti tyrimai – tyrimų skaičius, kurie buvo naudoti šalies įvertinimo metu. Buvo remtasi 16 tyrimų (apklausų) ir ekspertų įvertinimais. Minimalus skaičius, kad šalis būtų įtraukta į KSI skaičiavimą – 3.Tik nustačius ir aiškiai apibrėžus korupcijos priežastis, galima bandyti išskirti efektyvias antikorupcines strategijas. Tai ypač svarbu siekiant užkirsti kelią bet kokioms korupcijos apraiškoms. Remiantis viešojo pasirinkimo teorija, korupcija kyla iš klientistinių santykių tarp verslininų, paprastų piliečių, politikų ir valstybės tarnautojų, kurie matomi kaip savo naudos siekėjai. Šiuo atveju esminėmis antikorupcinėmis priemonėmis įvardijamos ekonominės reformos ir valstybinio aparato mažinimas. Johnston’as, nurodo keturias, įsišaknijusios korupcijos apraiškas :• Žema politinė kompetencija• Žemas ekonomikos augimas• Silpna pilietinė visuomenė• Valstybinių antikorupcinių mechanizmų nebuvimas.
Tuo tarpu visuomenės, remiančios viešąsias laisves, turinčios atskaitingą vyriausybę, plačias ekonomines galimybes bei struktūrizuotą politinį aparatą gali pasigirti santykinai mažu korupcijos laipsniu. Daugiausia šį apibūdinimą atitinka vakarų valstybės.
Vertėtų paminėti keletą aplinkybių, kurios sąlygoja korupcijos augimą Pietų Afrikoje:• Dėl staigaus vystymosi ir modernizacijos keičiasi vertybės, iš naujo pasiskirsto galios ir gerovės šaltiniai, plečiasi vyriausybė.• Trūksta socialinės stratifikacijos, klasinės poliarizacijos, feodalizmo tendencijų, kurios lemia normuotos ir sankcijonuotos sistemos kūrimą, taip sumažindamos tikimybę atsirasti korpupcingumui.
• Korupcijos prigimtį lemia santykis tarp politinių ir ekonominių galimybių šalyje. Jei pirmosios yra svaresnės už antrąsias, žmonės tampa politikais tik iš finansinių paskatų. Tai veda prie dar didesnio korupcijos laipsnio.• Korupciją skatina šalyje duominojantis užsienio verslas.• Partijų išsivystimas yra atvirkščiai proporcingas korupcijos paplitimo laipsniui.Tarp pagrindinių korpucijos priežasčių minimi prasti valdžios pareigūnų atlyginimai, kurie verčia ieškoti papildomo uždarbio imant kyšius ar gaunant tam tikras paslaugas; metami kaltinimai demokratinei sistemai, kuri taip pat skatina biurokratijos plitimą šalyje; privatizacijos procesai.Pagrindine priežastimi, lemiančia korupciją Pietų Afrikoje, įvardijamas moralės ir etikos normų nuosmukis, kuris formuoja tokias savybes kaip gobšumas ir savo asmeninės materialinės naudos siekimas. Įtaką daro soialinė-ekonominė šalies situacija: skurdas, nedarbas. Vis dar juntamas apartheido palikimas, problemų kelia ir politinio aparato transformavimo procesai. Valdžios skaidrumą menkina patikrinimų, ataskaitų teikimo trūkumas – jį ekspertai nurodo kaip pagrindinį valdžios korupcingumą skatinantį elementą.
Huberts’o atlikto tyimo metu iš 20 socialinių, ekonominių, politinių, organizacinių bei individualių faktorių, turinčiais didžiauią įtaką korupcijai išskirti šie: asmeninės valstybės tarnautojų ir politikų vertybės (91%); kontrolės, priežiūros ir audito trūkumas (89%); stipri sąsaja tarp privatsaus sektoriau, politikų ir valstybės (88%); vadovaujančiųjų ištikimybės (atsidavimo) trūkumas, rodantis blogą pavyzdį kitiems (84%); Prastas organizavimas ir vadovavimas (84%); Vertybės ir normos, sietinos su vyriausybe, valdžios pareigūnais ir organizacijomis (83%); Didėjanti organizuoto nusikalstamumo galia (82%); Viešojo sektoriaus kultūra – vertybės bei normos (82%).
Tampa akivaizdu, kad vien techninių metodų taikymo nepakanka. Siekiant reformuoti viešąjį sektorių esminiai pokyčiai turi apimti piliečius nuo mažų dienų, formuojant jų moralines ir etines vertybes, korios puoselėjamos šalies konstitucijoje.
Jungtinių tautų stalas ekonominiams ir socialiniams santykiams (UNDESA) atliko viešojo sektoriaus etikos tyrimą, kurio duomenimis Pietų Afrikos valstybės tarnautojų užmokestis gerokai viršija Pietinės Afrikos regione vyraujantį užmokestį. Atlyginimų dydis kinta nuo 4964 iki 60273 JAV dolerių, tuo puikiai konkuruoja su atlyginimais privačiame sektoriuje.
2004 spalio – lapkričio mėnesiais Pietų Afrikos Afrobarometras atliko apklausą , kurios metu buvo siekiama išsiaiškinti Pietų Afrikos tuometinį gyventojų požiūrį į korupciją šalyje, bei palyginti rezultatus su anksčiau Afrobarometro ir Idasa atliktomis to paties pobūdžio apklausomis. Bendru žvilgsniu įvetinus gautą medžiagą bei pateiktas tyrėjų išvadas, galima drąsiai teigti, kad per pastaruosius metus akivaizdžiai pasistūmėta į priekį mažinant korupciją Pietų Afrikos valstybėje. Verta panagrinėti pagrindinius tyrimo rezultatus:1997 m. beveik pusė šalies gyventojų manė, kad „visi“ arba „dauguma“ valdžios atstovų buvo korumpuoti, tuo tarpu 2004 m. duomenimis, taip mano tik penkatadalis (21%) respondentų. Perpus sumažėjo ir įtariančiųjų korupcija parlamento narius skaičius (nuo 50% iki 24%). Prezidentūrą gyventojai laiko skaidriausia iš šių trijų valdžios institucijų (18%). Didžiausias nepasitikėjimas išlieka policija: ją su korupcine veikla sieja 36% gyventojų, tuo tarpu teisėjus koruptingumu kaltina mažiausiai – 14% gyventojų.Pietų Afrikos Parlamento įvertinimo rodikliai Afrikos mąstu balancuojasi ties 11 vieta tarp 16 valstybių. Ji lenkia Malavį (36%), Malį (38%) bei Nigeriją, kur daugiau nei pusė gyventojų (53%) 2003 m. manė, kad jų parlamentų nariai užsiima korupcine veikla. Tačiau ji stipriai atsilieka Cabo Verde (8%) bei Ganos (13%), kurių apklausos pateikia tikrai sveikintinus rezultatus.Tuo tarpu pagal Policijos korupcingumo (36%) vertinimo rezultatus Pietų Afrika užima penktąją vietą. Labiausiai korumpuotais savo policijos pareigūnus laiko Nigeria (70%) ir Uganda (67%), o akivaizdžiai „švariausias“ policijos aparatas veikia Cabo Verde (8%).Įdomu pastebėti tai, kad valdžios institucijos įsivaizduojamos kaip labiau korumpuotos, nei tai liudija asmeninė patirtis.Maždaug 1 iš 10 teigia, kad per pastuoruosius metus jam yra tekę „mokėti kyšį, duoti dovaną ar padaryti paslaugą“ valstybės pareigūnui, kad gautų reikiamą oficialų dokumentą (11 %), kad išvengtų problemų su policija (10%) arba gautų komunalines paslaugas (9%). Vidutiniškai vienas iš dešimties apklaustųjų buvo prieverstas taip pasiielgti, siekdamas leisti vaiką į mokyklą (8%) arba išvengti problemų su mokesčių mokėtojais (6%). 15% apklaustųjų teigė bent kartą per praėjusius metus susidūrę su reikalavimu duoti kyšį valstybinėse mokyklose ir 18% – viešosiose gydymo įstaigose.Pietų Afrikos gyventojai tampa biurokratų aukomis kur kas rečiau nei Nigerijos (30%), ar Kenijos (29%). Tačiau jiems tenka susidurti su korupcija kur kas dažniau, nei Nabijos (5%) ar Malavio (2%) gyventojams. Vertinant šiuos duomenis pastebima tai, kad nors valdžios institucijų (Parlamento, Vyriausybės, Prezidentūros) vertinimas pastupruosius metus gerėja, kalbant apie kitų valstybės institucijų korupciją pastebima priešinga tendencija. Nuo 2002 m. gyventojams tenka vis dažniau susidurti su korupcija kasdienio gyvenimo administravimo srityse. 2004 m. kyšius (arba atitinkamas paslaugas) policijos, mokesčių mokėtojų pareigūnams, mokyklų vadovams, valstybės tarnautojams teko duoti (suteikti) dažniau, nei prieš dvejus metus.Politikų ir valstybės tarnautojų korumpuotas elgesys, kai pirmiausia siekiama naudos sau, nekreipiant dėmesio į piliečių ir valstybės interesus, pamina visuomenėje egzistuojančias etines ir moralines vertybes.
KOVA SU KORUPCIJA:
Elgesio kodeksai, skaidrūs administracinės teisės mechanizmai, „whistle blower’o“ apsauga, efektyvios audito, priežiūros ir įstatymų įgyvendinimo sistemos, bei nuolatiniai tarnautojų etiško elgesio mokymai yra neatskiriami etiškos valdžios elementai. Nepamirštant nuolatinės prevencijos ir įgyvendinimo kontrolės. 1999m. Jungtinių tautų (JT) organizacijos Nusikaltimų ir Narkotikų skyriaus (UNODC) Tarptautinių nusikaltimų prevencijos centras (CICP) kartu su JT Tarpregioninių nusikaltimų ir teisingumo tyrimų institutu (UNICRI) pristatė JT pasaulinę programą kovai su korupcija (GPAC). 1997 m. Pietų Afrikos vyriausybė pradėjo Nacionalinę kovos su korupcija programą, kurią vėliau sekė Viešojo sektoriaus ir nacionaliniai kovos su korupcija Summit‘ai. UNODC misijų Pietų Afrikoje metu (1999m. balandžio ir spalio mėnesiais), kova su korupcija buvo nurodyta kaip sritis, kuriai reikalinga tarptautinė parama. Apie tai buvo paskelbta 9-osios Tarptautinės antikorupcinės konferencijos (IACC), vykusios Durbane, Pietų Afrikoje, metu. Koferencijos globėju buvo Pietų Afrikos Teisingumo ministras. Tai buvo pirmoji IACC konferencija Afrikoje, kuri parodė augantį tarptautinės bendruomenės susirūpinimą Afrikos vyriausybėse ir piliečių organizacijose klestinčia korupcija. 2002 m. pradžioje Vyriausybė priėmė Nacionalinę viešojo sektoriaus koos su korupcija strategiją.
Projekto (GPAC-SARC) tikslas buvo padėti Pietų Afrikos vyriausybei sustiprinti institucijų kompetenciją vykdant korupcijos prevenciją, identifikuojant esamus atvejus bei kovojant su jais. Taip pat stiprinti šalies valdžios sąžiningumą, skaidrumą, atskaitomybę bei įstatymų laikymąsi. Projektas numato institucijų kūrimą ir tiesioginę paramą Pietų Afrikos Vyriausybei. Įgyvendinimo priemonės apima: šalies korupcinės situacijos įvertinimą, paramą sudarant nacionalinę antikorupcinę strategiją ir veiksmų planą, formuojant antikorupcinius įstatymus, kompetencijos stiprinimą, paramą kuriant specialiąsias tyrimų ir baudžiamąsias antikorupcines struktūras, bei pagalbą vystant ir įgyvendinant antikorupcines iniciatyvas dvejose Pietų Afrikos provincijose. Savo ruožtu, Pietų Afrikos vyriausybė įsipareigojo teikti pasiūymus dėl projekto planavimo ir įgyvendinimo, paremti patį procesą; užtikrinti visų susijusių valstybės departamentų bendradarbiavimą, bei užtikrinti jų (ypač viešojo administravimo sektoriaus) technines galimybes; savarankiškai pasirūpinti projekto tęstinumu.Atlikus penkerių metų darbo šalies įvertinimą (naudota GPAC metodologija), išskirtos šios Pietų Afrikos stiprybės:• Platus kovos su korupcija instrumentų įdiegimas pasaulyje ir Afrikos žemyne.• Vyriausybės vedama, Pietų Afrika pradėjo siekti tarptautinių standartų• Buvo priimta visapusiška Viešojo sektoriaus kovos su korupcija strategijaSilpnybės:• Tai pirmasis toks korupcijos šalyje įvertinimas• Vertinimas koncentruotas ties nacionalinio ir provincinio lygio valdžia neįvertinant vietos valdžios, bei kitų administravimo institucijų Naujoji 1996 m . Konstitucija įpareigojo Pietų Afriką įgyvendinti etiškos, atskaitingos ir demokratinės valdžios idėją. Tuo siekiama atsisakyti istorinio palikimo anksčiau egzistavusius savivaldos subjektas sujungiant į vieną. Keleto jų ankstesnė veikla buvo paremta vyriausybe, siekiančia apsisaugoti nuo išorinės priežiūros ir vertinimų. Imamasi įvairių teisinių ir administracinių priemonių siekiant išvengti šio istorinio palikimo.Viešojo administravim departamentas vykdo viešojo sektoriaus transformacijos procesus. Konstitucijoje įtvirtą šių procesų priežiūros funkciją atlieka Viešojo sektoriaus komisija ir Parlamentinis Viešojo sektoriaus komitetas. Vyriasusybės metodai Pastarųjų metų Pietų Afrikos vyriausybės veikla buvo orientuota ne tik į “švarenės” viešojo administravimo sistemos kūrimą, bet ir valdžios, galinčios atremti vidinį bei tarptautinį spaudimą stiprinimą. To bandat siekti skaidrumo ir atskaitomybės didinimu, pačios problemų iškėlimu. Tiek Mandelai, tiek Mbekiui teko kovoti su “moralinėmis krizėmis”, kurios reiškėsi visuotiniu nusikalstamumo laipsniu, aukštu prievartos lygiu bei valstybės tarnautojų piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi.1999 m. buvo pradėta Naconalinė kovos su korupcija iniciatyva (NACI), ji sekė tokius šalies įvykius kaip: 1998 m. spalį vykęs Moralinis Summit‘as, kurio metu religijos ir kiti vadovai priėmė elgesio kodeksą ir „ubuntu“ arba „vienodos visuomenės“ įsipareigojimus; 1998 m. lapkritį surengta Viešojo sektoriaus kovos su korupcija konferencija parengti veiksmų planą kaip apsaugoti viešąjį sektorių nuo korupcijos ir ją kntroliuoti; Nacionalinės kovos su korupcija Summit‘as, vykęs 1999 m. balandį priėmė rezoliuciją, kurioje norodė pagrindinius nacionalinio korupcijos prevencijos ir kontrolės plano elementus; bei 1994 m. Karališkojo komiteto ataskaita paremtų pataisų priėmimas (2001 m. liepa).Po Summit’o, prezidentas Mbeki’s ir jo vadovaujamas kabinetas patvirtino rezoliuciją irpavedė Viešojo sektoriaus komisijai vadovauti nctionalinių antikorupcinių veiksmų programos įgyvendinimui. Jungtinė sektorių komanda pasiūlė sukurti nestatutinį Nacionalinį kovos su korupcija forumą. Jis buvo įsteigtas 2001 m. birželį kaip formali valstybės struktūra, įgaliota: • kurti visuotiniu nacionaliniu koncensusu paremtas antikorupcines strategijas;• padėti Vyriausybei rengiant iniciatyvas kovos su korupcija strategijų įgyvendinimo procese• dalintis informacija bei sektoriaus kovos su korupcija praktika• patarti kitiems sektoriams gerinant antikorupcines strategijasForumą sudaro 30 narių, po 10 iš kiekvieno sektoriaus, numatyto Nacionalinio kovos su korupcija Summit‘o rezoliucijoje.
Teisinės ir administracinės priemonės:• Įsteigtos nepriklausomos Generalinio audotiriaus ir Piliečių sergėtojo (valstybės parlamento ombudsmeno) pareigybės;• Specialus tyrimų skyrius, kurio vykdomiems tyrimams reikalinga Prezidento deklaracija
• Įsteigti valstybės departamentų, tarp jų policijos bei kariomenės, Generaliniai Inspektoriai• Vykdančiųjų institucijų narių etikos aktas ir Elgesio kodeksas, apibrėžiantis Vyriausybės narių ir Prezidento, viceministrų ir viceprezidento, bei Provincijų vykdančiųjų tarybų (Kabinetų) elgesį. • Valstybės tarnautojų elgesio kodeksas• Vyriausybės padalinių vadovų (greitu laiku ir jų vyresniųjų pareigūnų) darbo sutartys, reikalaujančios deklaruoti finansinius interesus• Viešojo administravimo ministras pasiūlė reglamentą, dėl atsisatydinusių vyresniųjų pareigūnų privačių darbo sanytkių.• Demaskavimo aktas, skirtas apsaugoti whistle-blowerius.• Viešųjų finansų valdymo aktas aiškiai apibrėžia pareigūnų, paskirtų dirbti su valstybės finansais, atsakomybę. • Rengiama viešųjų pirkimų reforma. Remiantis užsienio šalių patirtimi siekiama įdiegti naujus antikorupcinius mechanizmus.Pietų Afrikoje vykstantys valstybinio reguliavimo mažinimo ir privatizacijos procesai gali perkelti korupciją iš viešojo į privatų sektorių. Pastarąjį kontroliuoti yra kur kas sudėtingiau, todėl stengiamasi formuoti supratingą visuomenę. Paskutinieji valdžios veiksmai privataus sektoriaus atžvilgiu:• Į privatų verslą orientuota daug Vyriausybės iniciatyvų, tarp jų neseniai pasiūlyto Verslo kodekso (SANCODE) įgyvendinimas;• Pietinės Afrikos religinės institucijos įsteigė Bažnyčios-Bendruomenės bendradarbiavimo instituciją, kuri pradėjo Nacionalinę visuotinio įtraukimo į etiškumo vystimą porgramą (NEED);• Keletas įtakingų prieš korupciją veikiančių NVO (Pietų Afrikos demokratijos institutes, Viešojo sektoriaus atskaitomybės prižiūrėtoja ir kt.) priėmė Pietų Afrikos NVO koalicijos elgesio kodeksą (SANGOCO), įtvirtinantį jų vidiniais elgesio standartus.• Savrstomi arba ruošiami audito, mokesčių bei kitų valstybės tarnybos sričių kodeksai.
Piliečių sergėtojo (angl. Public Protector) institutas 1996 m. Pietų Afrikos Konstitucijoje (skyrius 182(1)) įtvitintos Piliečių sergėtojo (PS) institutas. Jis turi teisę tirti bet kokį valdžios atstovų, viešojo administravimo darbuotojų elgesį, kuris įtariamas kaip netinkamas arba gali turėti netinkamų (etikos atžvilgiu) pasėkmių.
PS buvo įtrauktas į daugelį antikorupcinių kampanijų. Viena iš priežasčių – Konstitucijoje įtviritnas PS vaidmuo demokratijos stiprinimo procese. Svarbiausias PS indėlis yra, tyrimų atlikimas, ataskaitų rengimas bei tinkamų priemonių naudojimas, bei rekomendacijų teikimas. Tyrimų spektrą sudaro:
• Kriminalinė korupcija: kyšių ėmimas, sukčiavimas, vagystė, kiti nusikaltimai, už kuriuos pažeidėjas gali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn.• Korupcija, neturinti kriminalinio pobūdžio, tačiau pažeidžianti etikos normas, pvz.: elgesio kodekso nuostatų pažeidimas;• Korupcija, suvokiama trukdymas institucijos darbui, pvz.: nekompetentingumas, dėl kurio kenčia vykdoma veikla ir visa institucija.Pirmuoju, kriminalinės korupcijos atveju gavęs skundą, PS turi apie tai informuoti policiją arba kitas baudžiamąsias institucijas, kurių kompetencijai priskiriamas nusikaltimas. Nors šiuo atveju, PS veikimas apsiriboja informavimu, jis atlieka reikšmingą tarpininko funkciją.Antruoju atveju, tiriamas elgesys, neatitinkantis priimtų elgesio kodeksų. PS teikia rekomendacijas tokių kodeksų sudarymui ir tobulinimui. Tokio tipo tyrimo pavyzdys: opozicinės partijos mesti kaltinimai nepotizu, kuris vyrauja skiriant aukštuosius pareigūnus. Atlikęs tyrimus PS paneigė kaltinimus.Trečiąją grupę puikiai iliustruoja toks pavyzdys: vienas valstybės tarnybos skyrius siekdamas pakeisti srtuktūrą, daugumai darbuotojų pasiūlė išeiti į ankstyvą pensiją. PS skundų susilaukė skundų iš tarnautojų, kurie nesulaukė ankstyvųjų pensijų. Atlikus tryimą paaiškėjo, kad pensijų skyrius buvo nepajėgus išmokėti šitiek netikėtai atsiradusių pensijų.
Prevencijos ir kovos su korupcija veiklų aktas (Peitų Afrika, 2004 m.) Šį aktą specialistai vertina kaip veiksmingumu ir inovacijomis paremtą kovos su korupcija planą Pietų Afrikoje. Šis aktas parengtas išanalizavus ir pritaikius užsienio šalių praktiką, bei atlikus daugiau kaip metus trukusius viešus akto projetų svarstymus. Jis naudojamas kaip įstaymų modelis Jungtinės Karalystė bendruomenių rūmuose rengiant naujus antikorupcinius įstatymus. Akto taikymas nuomatomas drauge su kitais Pietų Afrikos teisiniais instrumentais: Viešųjų finansų valdymo aktu, Informacijos prieinamumo skatinimo aktas, Demaskavimo apsaugos aktu. Prevencijos ir kovos su korupcija veiklų akto taikymo sfera apima viešąjį ir privatų sektorius. Ypač plačios akto taikymo viešjame administravime galimybės. Kalbant apie akto taikymą privačiame sektoriuje verta paminėti, kad didžiausia bausmė už kyšio priėmimą, siūlymą, taip pat atlygio žadėjimas už suteiktas paslaugas, baudžiamas laisvės atėmimu. Akte numatytas punktas, apibrėžiantis užsienio pareigūnų kyšininkavimą. Pateikiamos liuditojų ir „whistle-blower‘ių“ apsaugos priemonės. Tačiau privataus partijų finansavimo neapibrėžtumas Pietų Afrikos teisinėje sistemoje lieka pagrindine užduotimi naujai išrinktam parlamentui.
Kalbant apie kovos su korupcija efektyvumą, reiktų apžvelgti dažniausiai naudojamas (tačiau ne visuomet veiksmingas) kovos su korupcija strategijas. Pateikiama lentelė, kurioje išvardyta eilė antikorupcinių priemonių bei jų veiksmingumo vertinimas ekspertų akimis (Huberts’o Pietų Afrikos ekspertų apklausos duomenys)Antikorupciniai metodai/priemonės Procentinis efektyvumas Vertė (1=mažiausiai, 4=labiausiai efektyvi)Geresnis valdžios informacijos (įskaitant ir biudžetą) prieinamumas šalies piliečiams ir žiniasklaidos priemonėms 44 3.25Nacionalinė “karštoji linija” 43 3.51Teisinė “whistle blower’ių” apsauga 62 3.58Stiprūs žiniasklaidos atliekami korupcijos tyrimai 57 3.51Griežtesni įstatymai, numatantys daugiau baudžiamųjų priemonių korupcijos kaltininkams 48 3.41Elgesio kodeksai, skatinantys valdžios pareigūnų profesinės etikos laikymąsi 31 2.85Didesnis politikos ir verslo lyderių atsidavimas kovai su korupcija ir kyšianinkavimu 43 3.26Daugiau dėmesio skiriama moralės nuostatų tvirnimui mokyklose 56 3.6Religinių bendruomenių pastangos stiprinant kasdienio gyvenimo vertybes 46 3.4Žiniasklaidos kampanija, pateikianti visuomenei korupcijos mąsta ir daromą žalą. 40 3.4Korupcinės veiklos tyrimų ir apkaltos procedūrų finansavimo didinimas 57 3.6Specialųs anti-korupciniai teismai 46 3.27Viena, nepriklausoma kovos su korupcija agentūra 29 2.92Kova su organizuotu nusikalstamumu 48 3.45Korumpuotų pareigūnų šalinimas iš pareigų 69 3.56Policijos pareigūnų algų didinimas 29 3.14Vyriausybės darbuotojų algų didinimas 14 2.76Detali valstybės biudžeto pajamų ataskaita 35 3.15Valstybės vidinės finansų kontrolės ir vidinių auditų didinimas 65 3.53Didesnis vyriausybės mokėjimų skaidrumas 66 3.63Visų potencialių viešojo sektoriaus darbuotojų kvalifikacijos tikrinimas 49 3.25Juodasis verslininkų, įsivėlusių į korupcinę veiklą sąrašas. 57 3.32Vyriausiųjų valstybės pareigūnų ir politikų finansų deklaravimas 47 3.34Didesnis politinių partijų finansavimo skaidrumas 40 3.19Opozicijos ir pilietinės visuomenės atliekama „stebinčių šunų“ („watchdogs“) f-ja. 33 3.04Padidinti parlamentinės vyriausybės kontrolės galimybes 37 3.4Sukurti nestatutinį, nepriklausomą teisinį institutą, galinti patarti ir prižiūrėti valstybės kovą su korupcija. 33 3.12Daugiau korupcijos prigimties, priežasčių nustatymo ir mąsto tyrimų. 26 3.19Reguliarios anti-korupcinės konferencijos, kuriose dalyvauja visų sektorių atstovai. 14 2.68Aukšto rango pareigūnų baudžiamasis persekiojimas 62 3.57
Tik ką išvardintas priemones galima suskirstyti į penkias grupes: 1) informacijos prieinamumo ir skaidrumo užtikrinimas; 2) priežiūros ir „stebinčių šunų“ mechanizmai; 3) patraukimo baudžiamojon atsakomybėn procesai; 4) metodai, orientuoti į moralės ir etikos vertybes; 5) viešojo sektoriaus reformos.Pirmoje grupėje efektyviausiomis laikomos strategijos, skatinančios valdžios skaidrumą ir informacijos prieinamumą (93%), bei aktyvūs žiniasklaidos vykdomi tyrimai (91%), pvz.: analitinės laidos, tiriamieji straipsniai ir pan. Daugumos ekspertų nuomone, nuolatinis konferencijų rengimas yra mažiausiai efektyvus metodas (46%), bendrame vertinime tai sudaro tik 14% (žiūrėti lentelę). Apibendrinus pirmąją grupę peršasi viena išvada – mažiau kalbų, daugiau darbų. Tam pritaria ir apklausos dalyviai.Iš priemonių, skatinančių viešųj institucijų priežiūrą bei atiliekančių „stebinčių šunų“ vaidmenį, efektyviausiu laikomas būsimų valstybės tarnautojų kompetencijos tikrinimas (88%), jį specialistai nurodė, kaip gana nesudėtingą būdą, padedanti apsisaugoti nuo nekompetetingų asmenų paskyrimo į tam tikras pareigas. Įgyvendinant šias priemones svarbus vaidmuo atitenka Viešojo sektoriaus komisijai. Jos pateikiamose ataskaitose nuordami pareigūnai, kurie nėra tinkami (pakankamai kvalifikuoti) eiti užimamas pareigas. Komisija taip pat atlieka „ karštosios linijos“ sukūrimo studijas. „Karštoji linija pagal efektyvumą šioje grupėje minima antroje vietoje (82%). Nors nestatutinio kovos su korupcija priežiūros instituo įsteigimas atsidūrė paskutinioje šios grupės vietoje, jį efektyviu laiko 72 % respondentų.Trečioje grupėje efektyviausiais metodais įvardijami: tyrimų ir apkaltos procedūrų finansavimo didinimas (95%), bei aukšto rango pareigūnų patraukimas baudžiamojon atsakomybėn (taip pat 95%). Tokių „stambių žuvų“ apkalta daro didesnė poveikį visuomenei, nes parodo valstybės vykdomos antikorupcinės politkos rimtumą ir galią. Tik du trečdaliai ekspertų pasisakė už vienos nepriklausomos kovos su korupcija agnetūros įsteigimą. Institucijos, dabar atliekančios patikros f-jas nėra suinteresuotos vienos tokios visaapimančios agentūros sukūrimu. Baiminamasi ir dėl to, kad tokia agentūra gali tapi politikų įrankių, ypač valdančiosios partijos. Kol vyksta tyrimai, susiję su tokios agentūros steigimu, pagal susitarimą, toliau stiprinamos institucijų galios turimoms kontrolės funkcijoms atlikti, plečimas jų tarpusavio bendradarbiavimas.
Lyginant priemones, skirtas stiprinti moralines ir etines vertybes, ekspertai prioritetą teikia mokykloms ir jų vykdomai metodikai, nukreiptai į šių vertybių ugdymą (90%). Šis metodas vertinamas kaip kur efektyvesnis vertybių puoselėjimui, nei profesiniai elgesio kodeksai (63%).Negalima atmesti jų svarbos, tačiau į juos daugiau žiūrima kaip į pagalbinę priemonę.Viešojo sektoriaus reformų srityje efekyviausiu laikomas korumpuotų pareigūnų šalinimas iš užimamų pareigų (97%), tik truputį atsilieka vidinės finansinės kontrolės ir vidinių auditų efektyvumas (95%) mažinant korupciją viešajame sektoriuje. Čia būtina paminėti Valstybės finansų valdymo aktą, kuris talkina valstybės institucijoms pritaikant kontrolės priemones. Apklausų duomenimis, pagrindinė visą visuomenę apimanti korupcijos priežastis yra gobšumas. Pietų Afrikos valstybės tarnautojai nėra prastai apmokami, todėl jų atlyginimų didinimas (48%, o bendroje apskaitoje -14%) šioje grupėje nurodomas kaip neefektyviausias kovos su korupcija metodas. Tuo tarpu atlyginimų didinimas policijos pareigūnams vertinamas kur kas palankiau (78%).Kiekviena valstybė, siekianti plėtoti demokratiją ir stiprinti šalies valdymą neturėtų to daryti etikos normų sąskaita. Pietų Afrika, kaip ir daugelis valstybių, susiduriančių su panašiomis problemomis, bando spręsti jas eksperimentuodama bei taikydama įvairias prevencines, teisines bei administracines priemones. Įvairias būdais stengiamasi formuoti išmintingą viešąjį sektorių. Tyrimų praktika parodė, kad vieno metodo taikymas kovojant su korupcija nepasiteisina. Siekiant veiksmingesnių rezultatų reikia orientuotis į metodus, apimančius tiek sistemų, tiek individualų elgesį .IŠVADOS:
Nuo apartheido rėžimo pabaigos (1994 m.), Pietų Afrikoje pastebimi ryškūs pokyčiai. Dabartinio šalies prezidento Mbeki vadovaujama vyriausybė vykdo aktyvią socialinių ir ekonominių pokyčių politiką. Svarbiausiais šalies pasiekimais galima nurodyti: daugiapartinę sistemą; funkcionuojančią parlamentinę demokratiją (nepaisant ANC vyraujančio vaidmens parlamente); viešajame administravime sukurti atskaitomybės, skaidrumo, informacijos sklaidos mechanizmai; nepriklausomi teisėjai.Galima daryti išvadą, kad siekiant mažinti Pietų Afrikos valdžios korupcingumą, reikia gerinti atskaitomybės konrtolės mechanizmus, tačiau nepakenktų sustiprinti tarnautojų profesinės etikos normų laikymąsi. Tuo tarpu kalbant apie individų moralės nuosmukį (gobšumas, savanaudiškumas ir pan.) sunku pasakyti, kur ir kokios intervencijos reikia. Juolab, kad etinių ir moralinių normų skatinimas daugelio traktuojamas, kaip minkštoji anikorupcinė priemonė.
Pietų Afrika kovoja su korupcija įvairiomis priemonėmis. Vienu iš pavyzdžių galima pateikti prezidento Mandelos „sielos atkūrimo ir vystimo programą“, kurios pagrindinis tikslas yra padėti efektyviai kovoti su korupcija, taip pat piliečio sergėtojo institutą. Bet piliečių sergėtojo negalima tapatinti su Specialiomis tyrimų tarnybomis, tačiau jo vaidmuo valstybės kovoje su korupcija yra dižiulis. Nuveikti darbai aprašyti darbe reprezentuoja Pietų Afriką kaip aktyvią, siekiančią efektyvumo visose srityse valstybę. Dedančią pastangas išvengti palankių korupcijos plėtrai sąlygų šalyje egzistavimo.
Literatūra:
1. Komisijos komunikatas Tarybai, Europos parlamentui bei Europos socialinių ir ekonominių reikalų komitetui 2005.10.12 http://europa.eu.int/eurlex/lex/LexUriServ/LexUriServ.do?uri=COM:2005:0489:FIN:LT:PDF2. Grosse T. G. Antikorupciniai veiksmai ekonominio bendradarbiavimo ir pėltros organizacijos (OECD) šalyse http://www.stt.lt/?lang=lt&menu_id=5&sub_id=13. Tarptautinių žodžių žodynas psl 405, „Alma littera“ , 2004 m. Vilnius 4. Afrobarometer, Resurgent Perceptions of Corruption in South Africahttp://www.afrobarometer.org/papers/AfrobriefNo43.pdf 5. An Evaluation of Anti-corruption Strategies, Published in Monograph No 65, September 2001. http://www.iss.co.za/Pubs/Monographs/No65/Chap7.html6. Causes of and Conditions for Corruption http://www.iss.co.za/Pubs/Monographs/No65/Chap4.html7. Adv Selby am Baqwa , Anti-Corruption Efforts in South Africa, Fall/Winter 2001 http://www.ignet.gov/randp/f01c06.pdf8. Prevention and Combating of Corrupt Activities Act http://ww1.transparency.org/ach/strategies/gov_ac_strat/impl_guidelines.html9. Transparency International Corruption Perceptions Index 2005 www.transparency.org/content/download/1516/791910. EU Ralations with South Africa http://ec.europa.eu/comm/development/body/country/country_home_en.cfm?cid=za&status=new11. BBC News http://news.bbc.co.uk/1/hi/world/africa/3636119.stm12. Country Corruption Assessment Report www.unodc.org/southafrica_reports/FOREWORD.htm13. Constitution of the Republic of South Africa 1996.05.08 www.polity.org.za/govdocs/constitution/saconst.html
14. South African Governtment Information http://www.info.gov.za/aboutsa/history.htm 15. http://en.wikipedia.org/wiki/Whistleblower