Kiekvieną rytą, atsibudusi įsijungiu televizorių. Žinau, ką pagalvojot: esu apgailėtina, jei saulės zuikučių kutenimą ar lengvą ryto lietaus šnaresį iškeičiu į politikos purvų ir naujenų apie svetimas nelaimes greitakalbę. Tačiau mano rytinė mankšta informacijos srautų fone turi savo privalumų: aš visada žinau, koks bus oras ir nepamirštu skėčio (būna smagu žiūrėti į žmones, kurie su nepasitenkinimu tipena per lietų, lyg bijotų ištirpti…), vaizdžiai komentuoju dienos aktualijas bendradarbiams, kurie dar tik stengiasi išsibudinti…
Jau kelios dienos mano dėmesį patraukia vienas, įkyriai per rytines žinias besikartojantis reportažas, apie olimpinės ugnies nešimą ir neramumus, kuriuos sukelia kovotojų už laisvą Tibetą protestai. Nesiliauju stebėtis, nejaugi pasaulis taip išprotėjo…? Juk dar antikos laikais prieš Olimpines varžybas būdavo sudaromos taikos sutartys ir visus vienydavo olimpinė dvasia. Kita vertus, protestuotojams tai puiki proga atkreipti dėmesį… Bet aš ne apie tai…
Visi tie įvykiai atrodė vykstantys be galo toli (juk Tibetas yra visai kitoje pasaulio pusėje), kol vieną lietingą rytą eidama į universitetą nepamačiau keleto jaunuolių, stovinčių po skėčiu ir laikančių plakatus, skelbiančius laisvę Tibetui. Pirmas įspūdis – ironiška šypsena:“Kaip stypsodami po skėčiu Vilniaus centre, išlaisvinsite Tibetą?“.
Tačiau geriau pagalvojusi ėmiau pykti ant savęs už sarkazmą. Juk nieko nebandydami pakeisti, nieko ir nepakeisime.. Ar ne per dažnai leidžIamės, kad mus neštų srovė ir kitų primetamą požiūrį priimame kaip vienintelį įmanomą, net nesvarstydami, ar jis teisingas..? Ar ne per dažnai nutylime, nors reikėtų užrėkti..?
Manau, kartais protestuoti sveika… Nebūtinai už laisvę Tibetui… Protestuoti dėl paties protesto…
Comments are closed.