Pasiilgau Tavęs…

Šiandien noriu pakalbėti apie ilgesį. Nieko neaiškinti, nepeikti, nemokyti ir netgi nebandyti kartu pajausti. Tiesiog kartu su Jumis pasidalinti mintimis apie šį gražų jausmą. Man ilgesys yra vienas gražiausių santykių fenomenų.

Savaitgalį nuvykus aplankyti tėvų mane TAIIIIP „užpuolė“ mano paties šuo, kad 20 minučių visas vizgėdamas šokinėte šokinėjo ant manęs. O po to ir visą dieną atliko mano uodegytės vaidmenį visą laiką tampydamasis paskui mane. Taip jau yra, kad mūsų blog‘as yra apie šunelius. .Juokauju! 🙂 Vis dėlto fantastiškas jausmas, kai nedidelis gyvūnėlis taip pasiilgsta. Va taip ir susimąsčiau, ko iilgimės mes. Ar sugebėsime peržengti per gyvūnėlį?

Taip – mes ilgimės savaitgaliui į komandiruotę išvykusius mylimosios. Arba panelės, studijuojančios kitame mieste. Ką jau besakyti vyrukams, tarnaujantiems Lietuvai. Kažkuria prasme man net šypseną kelia draugo visą laiką nuobodi veido išraiška, kai jis susimąsto apie merginą, esančią kažkur svetimo miesto universiteto bendrabučių kaimelyje. Ir pats, prisipažinsiu, nekartą taip jaučiausi. Na, su kantrybe sekėsi man prasčiau nei draugui. Šuniškos meilės nebūna. Ir nereikia.

Mes ilgimės savo senstančių tėvų, seserų, brolių, artimųjų giminių, geriausių draugų. Antra vertus, kiekkvienas vis tolstame nuo jų. Pastebiu, kad giminių bendravimo atšalimas jau tampa visuotinis. O susitikus po keleto metų, sutinkame vieni kitus šaltais veidais. Lyg viskas taip ir turėtų būti. ‚Pabėdavojame‘, kad ilgai nesimatėme, pasiilgome, o po to vėl ilgai gyvename toli

i vieni nuo kitų, kai kada ir telefono numerius užmiršę. Tai ypač aktualu šiuolaikiškoms asmenybėms – skype, facebook ir one.lt kartai, kai socialiniai tinklai atima iš mūsų kraujo artumą. Ar sugebame išlikti tokie pat artimi, kaip mūsų išsiilgęs šunelis?

Bet lygiai taip pat neretai užmirštame draugus. Žinoma, draugai keičiasi, atsiranda vis naujų, bet nesugebame išlaikyti visų kontaktų ir taip dažnai netenkame net anksčiau, atrodytų, itin brangių draugų. Kartais pagalvojame apie juos. Pagalvojame, kad pasiilgome. Bet tai vėlgi tik impulsas, kurio išraiškos, sutikus išsiilgtąjį žmogų, niekada neprilygs šunelio džiaugsmui. Šuo savo draugą džiaugsmingai sutinka ir po 5, ir po 7 metų. Esu su tuo susidūręs. Mes taip nekiekvienas sugebame. Ir netgi vargu ar galime viską suversti paprastam lietuviškam šaltumui.

Parodykime žmonėms savo ilgesį!

P.S. Pamėgau post scriptum’us 🙂 ŠŠįkart norėjau pasidalinti talentu. Šaunios 17 metų mergytės iš Ukmergės balsas, pavergęs mane. Jos vardas Raminta. Manau, vieną dieną šį vardą įsimins daugelis, juolab, kad ji ir dabar jau pasirodo kartu su Requiem, o pati daina verta išgarsėjimo. O šiame blog’e ši daina taip pat rado savo vietą, nes, kažkuria prasme, ji taip pat apie ilgesį. Na, suprasit patys! 🙂

7 thoughts on “Pasiilgau Tavęs…”

  1. Gaila, bet ne visada galima pasidalinti savo ilgesiu.. Kartais tiesiog sveikiau ir ne taip skaudu pasilikti ji sau… Cia asmeniniai liudesiai 😉 bet is esmes pritariu, kad deretu dazniau mylimiems zmonems pasisakyti, kokie jie svarbus.

    Reply
  2. “susitikus po keleto metų, sutinkame vieni kitus šaltais veidais. Lyg viskas taip ir turėtų būti. ‚Pabėdavojame‘, kad ilgai nesimatėme, pasiilgome, o po to vėl ilgai gyvename toli vieni nuo kitų, kai kada ir telefono numerius užmiršę…”

    “Pagalvojame, kad pasiilgome. Bet tai vėlgi tik impulsas, kurio išraiškos, sutikus išsiilgtąjį žmogų, niekada neprilygs šunelio džiaugsmui.”

    nes žmonės tobulėja. apsikrauna technikom, aparatais, prietaisais, elektricizmais ir susikuria savo pasaulį. tavo minėtieji impulsai, kuriems suvirpėjus atsiranda “et, pasiilgau”, tai natūralūs žmogiškumo praskaidrėjimai. ačiū dievui dar vis išnyrantys tarp visų laidelių ir rozečių. bet jie išnyra vis rečiau. ir atitolę nuo natūralumo, todėl iš šunelių tikrai yra ko pasimokyti.

    Reply
  3. irmantai, tu aprašei ne šunelio ilgesį, o šunelio išreikštą susitikimo džiaugsmą. labai galimas dalykas, kad kol tavęs nebuvo, šunelis visai (na, gal nevisiškai “visai”) nesiilgėjo tavęs, tiesiog tavęs nebuvo jo gyvenime, bet kai atsiradai, jis pašėlusiai apsidžiaugė. ilgesys reiškiasi kitaip. o ir džiaugsmas susitikus žmonių tarpe parodomas ne taip šuniškai, o kitaip. žmogiškai.

    Reply
  4. Apie draugų ilgesį. O gal ir apie visokį ilgesį. Draugais ir artimaisiais neįmanoma išlikti, nededant pastangų. Mano beveik visos geriausios draugės dar nuo mokyklos laikų. Kodėl? Nes esu labai lojali žmonėms. Ir aš jų nepaleidžiu iš savo gyvenimo, jei man jie brangūs. Rašau, skambinu, kviečiu susitikti, nors, atrodo, visai nėra laiko. Bet tas bendravimas vertas pastangų – tai dar kartą aiškiai pajutau, kai vieną paskutinių šiltų vakarų prie barbakano gėrėm vyną iš pakelio ir dalinomės paslaptimis… Jos mano draugės visam gyvenimui. Aš tuo tikra.

    Reply
  5. Ai, vakar labai aiškiai pajutau, kaip visi mūsų modernaus gyvenimo atributai tolina žmones vienus nuo kitų. Visą vakarą nebuvo elektros. Ir žinokit, turbūt pirmą kartą per daugelį metų su namiškiais pasišviesdami žvakėmis žaidėm stalo žaidimus. Ir bendravom. Ir niekas nežiūrėjo televizoriaus.

    Reply
  6. .ilgesys ilgesiui nelygus.. mažutis nerimas Širdutej kai kažko trūksta taip žavu..ir taip miela.. mažutis impulsas parodyti švelnuma..šiluma.. .ir viska žudantis.. beprotiškas ilgesys.. kai tave Mylimas žmogus išduoda..kai neberandi sau vietos..kai nežinai kaip įmanoma valgyt.. miegot…. .galetum išsiplėstum Širdį sau..noretum mirt.. bet negali.. VA TO NELINKIU NIEKAM NIEKAD PATIRTI.

    Reply
  7. Zinau ta ilgesi, apie kuri kalba Rasa (nanau, per gyvenima ne vienas toki patiria). Ir sventai tikiu, kad yra vienintelis budas tai isgyventi – vis sau kartoti, kad viskas gyvenime praeina, tad ir tai – praeis. Ir nepamirsti, kad meile gydo meile. Kaip tai beskambetu, bet vienus jausmus nuslopinti galima tik kitais jausmais. Ir visada dziaugtis, kad gyveni. Nes mirtis – ne iseitis. Juk nezinome, kaip ten viskas po mirties. O cia, siame pasaulyje, bent turime patirties, kaip gyventi… 🙂

    Reply

Leave a Comment