Šiandien noriu pakalbėti apie ilgesį. Nieko neaiškinti, nepeikti, nemokyti ir netgi nebandyti kartu pajausti. Tiesiog kartu su Jumis pasidalinti mintimis apie šį gražų jausmą. Man ilgesys yra vienas gražiausių santykių fenomenų.
Savaitgalį nuvykus aplankyti tėvų mane TAIIIIP „užpuolė“ mano paties šuo, kad 20 minučių visas vizgėdamas šokinėte šokinėjo ant manęs… O po to ir visą dieną atliko mano uodegytės vaidmenį visą laiką tampydamasis paskui mane. Taip jau yra, kad mūsų blog‘as yra apie šunelius. …Juokauju! 🙂 Vis dėlto fantastiškas jausmas, kai nedidelis gyvūnėlis taip pasiilgsta. Va taip ir susimąsčiau, ko ilgimės mes… Ar sugebėsime peržengti per gyvūnėlį?
Taip – mes ilgimės savaitgaliui į komandiruotę išvykusius mylimosios. Arba panelės, studijuojančios kitame mieste. Ką jau besakyti vyrukams, tarnaujantiems Lietuvai. Kažkuria prasme man net šypseną kelia draugo visą laiką nuobodi veido išraiška, kai jis susimąsto apie merginą, esančią kažkur svetimo miesto universiteto bendrabučių kaimelyje. Ir pats, prisipažinsiu, nekartą taip jaučiausi. Na, su kantrybe sekėsi man prasčiau nei draugui… Šuniškos meilės nebūna. Ir nereikia.
Mes ilgimės savo senstančių tėvų, seserų, brolių, artimųjų giminių, geriausių draugų… Antra vertus, kiekvienas vis tolstame nuo jų. Pastebiu, kad giminių bendravimo atšalimas jau tampa visuotinis. O susitikus po keleto metų, sutinkame vieni kitus šaltais veidais. Lyg viskas taip ir turėtų būti. ‚Pabėdavojame‘, kad ilgai nesimatėme, pasiilgome, o po to vėl ilgai gyvename toli vieni nuo kitų, kai kada ir telefono numerius užmiršę… Tai ypač aktualu šiuolaikiškoms asmenybėms – skype, facebook ir one.lt kartai, kai socialiniai tinklai atima iš mūsų kraujo artumą. Ar sugebame išlikti tokie pat artimi, kaip mūsų išsiilgęs šunelis?
Bet lygiai taip pat neretai užmirštame draugus. Žinoma, draugai keičiasi, atsiranda vis naujų, bet nesugebame išlaikyti visų kontaktų ir taip dažnai netenkame net anksčiau, atrodytų, itin brangių draugų. Kartais pagalvojame apie juos. Pagalvojame, kad pasiilgome. Bet tai vėlgi tik impulsas, kurio išraiškos, sutikus išsiilgtąjį žmogų, niekada neprilygs šunelio džiaugsmui. Šuo savo draugą džiaugsmingai sutinka ir po 5, ir po 7 metų. Esu su tuo susidūręs. Mes taip nekiekvienas sugebame… Ir netgi vargu ar galime viską suversti paprastam lietuviškam šaltumui.
Parodykime žmonėms savo ilgesį!
P.S. Pamėgau post scriptum’us 🙂 Šįkart norėjau pasidalinti talentu. Šaunios 17 metų mergytės iš Ukmergės balsas, pavergęs mane… Jos vardas Raminta. Manau, vieną dieną šį vardą įsimins daugelis, juolab, kad ji ir dabar jau pasirodo kartu su Requiem, o pati daina verta išgarsėjimo… O šiame blog’e ši daina taip pat rado savo vietą, nes, kažkuria prasme, ji taip pat apie ilgesį… Na, suprasit patys! 🙂
Comments are closed.