Neseniai turėjau įdomią patirtį, kuri ir nulėmė mano šios dienos įrašo temą. Dalyvavau paskaitoje apie žmones su negalia. Jos metu žiūrėjome filmą, kuriame patys neįgalieji pasakojo apie tai, kaip gyvena, kas jiems sunkiausia, su kuo negali susitaikyti ir panašiai. Visiškai nuoširdžiai galiu pasakyti, kad įvairių sutrikimų paveikti žmonės paperka savo gebėjimu vertinti gyvenimą, narsa ir užsispyrimu.
Tačiau viena iš užkabintų temų gerokai sudrebino mano įsitikinimus. Būtent – dilema, gimdyti ar ne, kai ankstyvosios diagnostikos būdu nustatoma, jog vaikelis turės negalią.
Iki šiol maniau, kad spartus genetikos mokslo vystymasis labai palengvina gyvenimą, nes padeda labai anksti sužinoti apie galimus sunkumus bei sutrikimus. Taip pat leidžia tėvams visiškai legaliai nuspręsti vaikelio negimdyti, nes jis tiesiog bus per silpnas, per ligotas ir dėl to – galimai nelaimingas. Ir bent man iki šiol atrodė, kad gimdyti, žinant, kad vaikelis turės stiprią negalią, yra netgi gailestinga. Negimdai ir nepasmerki savo vaikučio kančioms.
Bet štai filme nuskamba frazė: “Nenuspręskite už mus, nesakykite, kad mums sunku, kai mūsų gyvenimo negyvenate. Neuždrauskite mums gyventi”. Šioje vietoje sutrikau… Nes filme kalbėję žmonės šį ankstyvąjį vaiko sutrikimų rizikos įvertinimą ir galimybę rinktis, gimdyti ar ne, prilygina paprastam nužudymui. “Išvalymui” visuomenę nuo “nesveikų” žmonių.
Tuomet prieš akis iškyla istorijos faktai: spartiečiai, kurie ligotus kūdikius tiesiog išmesdavo, Hitleris, kuris neįgaliuosius žudė. Argi tikrai pasirinkimas negimdyti vaikelio, kuris turės negalią, yra kone tas pats, kaip šie nehumaniški “sveikos visuomenės” kūrimo būdai? Galbūt iš tiesų pasirinkimas negimdyti yra tiesiog mūsų baimės išraiška..? Baimės nesusidoroti, palūžti turint tokį vaiką. Galbūt pasirinkdami negimdyti iš tiesų bėgame nuo būtinybės auginti savo visuomenę ir išmokti priimti kitokius..?
Juk dauguma žmonių su negalia iš tiesų gali funkcionuoti visuomenėje. Jie turi gabumų, talentų. Gali tapti puikiais inžinieriais, išradėjais ar kompiuterių virtuozais. Tad galbūt klausimas ne tas, kiek sunku jiems, o tas – kiek sunku mums juos priimti ir pritaikyti savo “sveikąją visuomenę” jų labui. Gal lengviau tiesiog egzistuoti negalią nuneigiant ir nesistengiant atrasti būdų kaip ir kitokius žmones integruoti..?
Vieno konkretaus atsakymo pati sau neradau. Turbūt vienareikšmio jo ir nėra. Tačiau pamaniau, kad gal apie tai mažai kalbame. Juk tikrai ne vienas galėtume tyliai pagalvoję atrasti situacijų, kai susidūrę su negalia iš arčiau (svetimo ar artimesnio žmogaus), nemokėjome to priimti. Gal išsigandome, gal susigėdome, gal ignoravome… Tad pasinaudoju tuo, kad galiu pasisakyti daugiau ar mažiau viešai ir išdėstau svarstymus, kurie kilo mano galvoje. Galbūt vėliau pateiksite po šiuo įrašu daugiau nuomonių, o iš jų galėsime visi kartu mokytis.
Comments are closed.