Bus luošas? Negimdyk!

1032 66

Neseniai turėjau įdomią patirtį, kuri ir nulėmė mano šios dienos įrašo temą. Dalyvavau paskaitoje apie žmones su negalia. Jos metu žiūrėjome filmą, kuriame patys neįgalieji pasakojo apie tai, kaip gyvena, kas jiems sunkiausia, su kuo negali susitaikyti ir panašiai. Visiškai nuoširdžiai galiu pasakyti, kad įvairių sutrikimų paveikti žmonės paperka savo gebėjimu vertinti gyvenimą, narsa ir užsispyrimu.

Tačiau viena iš užkabintų temų gerokai sudrebino mano įsitikinimus. Būtent – dilema, gimdyti ar ne, kai ankstyvosios diagnostikos būdu nustatoma, jog vaikelis turės negalią.

Iki šiol maniau, kad spartus gennetikos mokslo vystymasis labai palengvina gyvenimą, nes padeda labai anksti sužinoti apie galimus sunkumus bei sutrikimus. Taip pat leidžia tėvams visiškai legaliai nuspręsti vaikelio negimdyti, nes jis tiesiog bus per silpnas, per ligotas ir dėl to – galimai nelaimingas. Ir bent man iki šiol atrodė, kad gimdyti, žinant, kad vaikelis turės stiprią negalią, yra netgi gailestinga. Negimdai ir nepasmerki savo vaikučio kančioms.

Bet štai filme nuskamba frazė: “Nenuspręskite už mus, nesakykite, kad mums sunku, kai mūsų gyvenimo negyvenate. Neuždrauskite mums gyventi”. Šioje vietoje sutrikau. Ness filme kalbėję žmonės šį ankstyvąjį vaiko sutrikimų rizikos įvertinimą ir galimybę rinktis, gimdyti ar ne, prilygina paprastam nužudymui. “Išvalymui” visuomenę nuo “nesveikų” žmonių.

Tuomet prieš akis iškyla istorijos faktai: spartiečiai, kurie ligotus kūdikius tiesiog išmesdavo, Hitleris, kuris neįgaliuosius žudė. Argi tikrai pas

sirinkimas negimdyti vaikelio, kuris turės negalią, yra kone tas pats, kaip šie nehumaniški “sveikos visuomenės” kūrimo būdai? Galbūt iš tiesų pasirinkimas negimdyti yra tiesiog mūsų baimės išraiška..? Baimės nesusidoroti, palūžti turint tokį va. . .

Join the Conversation

66 comments

  1.    Reply

    Monika, ar galime jusu straipsni patalpinti savo svetaineje http://www.nedarykaborto.lt?:))

  2.    Reply

    Turiu fizine negalia ir esu beprotiskai laiminga gyvendama! Gyvenimas man tikrai ne rozemis klotas, bet sugebu pilnai save islaikyti, uzsidirbti daugiau nei vidutinis Lietuvos pilietis, studijuoju doktoranturoje 🙂 Taigi, leiskite mums buti laimingais, leiskite mums gimti!

  3.    Reply

    Negimdykit! Sergu psichikos liga ir galiu pasakyti, kad noreciau buti negimusi.

  4.    Reply

    Taip, teoriškai ir neįgalūs žmogus gali puikiai prisitaikyti visuomenėje bei pasiekti ne mažiau už kitus. BET, tai skamba truputį utopiškai. Visų pirma, tas neįgalus vaikas negims būdamas genijum, muzikos virtuozu ar pan. Jam prieš tai dar reikės užaugti. O juk visi žinom, kokie “tolerantiški” yra vaikai ar paaugliai, o ir pats jaunas žmogus yra linkęs sureikšminti kiekvieną mažiausią savo trūkumą. Ir tam, kad tas neįgalus žmogus suaugęs nebijotų tos visuomenės ir nebūtų užsisklendęs savyje, jis turi būti nepaprastai morališkai stiprus. Aišku, yra pilna dieviškai gražių, visiškai sveikų ir jaunų žmonių kurie dėl savo kaltės ar aplinkybių jaučiasi be proto nelaimingi ir nemato jokios gyvenimo prasmės, tačiau visai kitas dalykas, kai tėvai yra perspėti iš anksto, tačiau vis tiek už vaiką nusprendžia paleisti jį į nevisai draugišką gyvenimą ir visai galimas dalykas, kad jis jiems už tai nebus dėkingas.

    Ir galų gale neveltui sakoma, kad svarbiausias dalykas gyvenime – sveikata. Ir jei jos nebus, tai jau jokia aplinkinių tolerancija, meilė ar supratimas nesuteiks visiškos gyvenimo pilnatvės.

  5.    Reply

    Mano vienturtei, mylimiausiai, gražiausiai,protingiausiai, reikalingiausiai dukrelei 9 metų diagnozavo raumenų distrofiją. Giminėje tokių ligų nėra, prieš gimdydama apie jokius apsigimimus net nesusimąsčiau, genetinių tyrimų nedariau. Diagnozė – kaip perkūnas iš giedro dangaus. Šiandien ji dar vaikšto, tačiau matau, kaip silpsta. Susirgau depresija. Labai bijau ateities. ne savo, o dukrelės. Ji dar nežino, kas su ja vyksta. Kokia čia liga, juk neoksčiu, sako. Esu tokio amžiaus, kad galėčiau dar vieną vaiką mėginti pagimdyti. Bet… Ar nepasikartos istorija? ar palengvins mano kančią, jei ir sveikas gims? Kita vertus, gal senatvėje tai būtu vienintelė parama mano dukrytei? Išsakykite, prašau, savo nuomonę.

  6.    Reply

    Sniegasmilga, tikėjausi tokio atsakymo. Tai ne “DEMONSTRUOJAMAS ilgametis aukojimasis savo psichiškai neįgaliems vaikams”, kaip sako, Kju. Tai meilė. Kaip galima nemylėti savo vaiko?

  7.    Reply

    Jos nėra jau 6 metai, o trūksta kiekvieną dieną. Eidavau namo, žinojau kažkas laukia, džiaugiasi mane pamačius. O dabar nelaukia niekas. Be to labai daug ko išmokau jos dėka. O kaip gali nemylėti savo vaiko? Be to visi su protine negalia vaikai labai meilūs, bet juos reikia atrasti ir suprasti.

  8.    Reply

    Sniegasmilga, o ar bent kiek mylėjai tą vaikelį?Ar tai buvo tik našta?

  9.    Reply

    Apsispręsti reikia pačiam. Bet labai sunku. Labai gerai pastebėjot, kad kol gyvi tėvai viskas kaip ir neblogai, o paskui??? Kokia integracija. Čia mums ne amerika, nors ir ten visokių nesąmonių būna. Auginau nesveiką vaiką iki 18 m. kiekvieną dieną mintis, kaip bus be manęs? Kam pasakys ką skauda, jei nekalba, kaip nusipraus jei nėra įgūdžių ir pagal ligą negali būti. Pamaitink , aprenk ir t.t. O kokia nesąmonė šeimoj. Visas dėmesys sergančiam, kiti vaikai lieka šiek tiek šone, jaučia dėmesio stoką, aplinkinių vaikų ir kaimynų panieką. Visko buvo. Galų gale vyrai tokiose šeimose nusprendžia, kad jiems per sunku ir lieki vienas su nesveiku ir su sveiku vaiku. Ir vargsti.

  10.    Reply

    Jei kam įdomu, ką popiežius sako panašia tema.
    Benediktas XVI: „Diskriminacija dėl genetinių priežasčių yra nusikaltimas žmoniškumui
    žr. http://www.bernardinai.lt/index.php?url=articles/91695

  11.    Reply

    Sveiki. Skaudi tema. Ir dauguma parašiusių – teisūs. Emocijos ir pragmatizmas. Plačiąja biologine prasme Žmogaus ateičiai svarbiausia kad sveiki gimdytų, augintų ir auklėtų sveikus vaikus. Išlaikyti genofondą. Uždaresnėse šalyse (kad ir Švedija)genetikai nustatė ir pripažįsta kraujomaišos problemą. Kraštutinių radikalų veiksmai šia prasme turi racionalumo. Kai per daug demokratijos – ateina anarchija. Mamai – jos vaikas pats brangiausias. Ar tėvai sugebės išlaikyti neįgalųjį, ar užkraus mums visiems savo negalią. Pakanka nelaimių ir su sveikaisiais… Lietuvos socialinė politika – kai sparčiai dauginasi asocialai (vaiknamių užpildytojai debiliukais ir kt. neįgaliais) yra nusikalstama…

  12.    Reply

    Auksinės mintys Dd, siunčiu oro bučinį : )

  13.    Reply

    Zmogus yra gyvunas, zmogaus vaikas yra gyvunas, tie bantys bandos principai, tie patys valdzios principai, skirtumas tas, kad mes stovime auksciausioje mitybos grandineje, praktiskai mes esam zauriausi ir baisiausi plesrunai zemeje, nes valgome apskritai viska. Kai kas zmogu skiria nuo gyvunu tik tuo, jog zmogus turi jausmus, gyvunai beje irgi sapnuoja, mylisi del to, kad jiems patinka, kai kurie is ju prie savo patrneres/io prisirisa visam gyvenimui etc.

  14.    Reply

    Moraline prasme net gemalas laikomas zmogumi, medicinine ne. Cia kiekvienam kitaip, bet pasakykit mamos kuri is jusu jaustumetes laiminga mama kokius 17 ar dar daugiau metu slaugydama nepagydomai neigalu vaika ? Kuriai tokia motinystes priimtina ?

  15.    Reply

    hmm sudetingas klausimas ka sprest tokiu momentu. Daug kas priklauso ir kokia to vaikelio negalia juk ju buna ivairiausiu… Zinoti, kad tarkim vaikutis bus su ryjimo kvepavimo judejimo kalbos protiniu atsilikimu sutrikimais tada nemanau kad tam vaikeliui gyvenimas bus pilnavertis ir smagus. Guleti didesne dienos dali ir ziureti i lubas yra nelengva. Kitas dalykas pacios moters sazines ir morales meiles reikalas priimti ta skiriama vaika ir myleti net labiau nei sveikaji, galbut net surizikuoti santuoka, megstamu darbu… Siame sumaterealejusiame pasaulyje svarbu isslikt jautriems bei norintiems padeti kitiems kas jei ne silpnieji tas savybes skatins isslaikyti? As pati esu neigali jei man butu lemta lauktis ir suzinoti,kad vaikelis bus neigalus noreciau pasidaryti baisiu laikoma ABORTA

  16.    Reply

    Atsiprašau, bet šitas str.ir yra apie tai, ar sunaikinti tą gyvūnėlį, kuris mamos pilve auga, jei mamai ar tėčiui jis nepatinka. Jei jis būtų laikomas žmogumi, tokių klausimų nekiltų.

  17.    Reply

    nelygink vaiko su gyvunu tai zema…

  18.    Reply

    Kai tėvai ar vien motina sprendžia dar negimusio kūdikio likimą, jie vertina ateities perspektyvą: savo ir kūdikio. Kai neįgalus, tėvams gresia savinieka (kad palikuonis ligotas), daug vargo ir mažai įprasto atpildo, nes vaikas bus nekonkurencingas ir genai galbūt sugedę – be ateities.
    O kai gimęs sveikas vaikas dar mažas suserga ir lėtai miršta tėvų akyse, kaip tas, raumenims nykstant? Ar motina nepagalvoja – o, kad būtum verčiau negimęs! Kančia matyt mirštantį vaiką. O kai vaikas tampa beviltišku narkomanu arba išprotėja. Tai kartais atrodo blogiau už mirtį.
    Betgi mes visi mirsim. Galbūt skausme keiksim savo gimimo dieną ir norėsim būt apskritai negyvenę. Tai kalbės skausmo išvarginta sąmonė. Užmiršusi buvimo džiaugsmą (ir, pardon, visus orgazmus), nes kančia viską užgožė.
    Turiu namie dabar nepagydomai sergantį gyvūnėlį. Seniai būčiau jį užmigdžius, jei nematyčiau, kaip jis džiaugiasi kiekvienu dar jam likusiu mažu savo gyvenimo malonumu. Jis nyksta iš bado, bet sugeba džiaugtis gyvenimu! Ir ranka man nekyla jo gyvenimą užbaigti.
    Taip ir su luošu vaiku. Ir su sveiku. Išmokyt jį džiaugtis mažais džiaugsmais. Kiek aplinkui tarsi sveikų žmonių, kurie kažkodėl nelaimingi. Nemoka. Kol gyvi, galim išmokti.
    Kokia prasmė gyventi? Kam gyventi ir kitus gimdyti? Ar sveiko prasmė didesnė nei luošo?

  19.    Reply

    ačiū už temą. Tik perskaičiusi pavadinimą šiurptelėjau…Žinot kodėl? Todėl, kad mes dar tebesiekiame iliuzinės kokybės. Kuris geresnis – blondinas? brunetas? šatenas???? mėlynakis? rudaakis??? kuris??? Kuris iš jų turi kokybės ženklą?? Kodėl mes dar niekaip negalime priimti kitokio – “nestandartinio”, to, kuris iškrenta už istrukcijos ribų?…Atverkim sielas tikrajai meilei, kad nereiketų skaičiuoti per savaitę ar per dieną patirtų orgazmų skaičiaus…orgazmų skaičius su meile, deja, nieko bendro neturi…Jei Jis (kitoks) ateina kaip paseka vieno iš orgazmų – būti luošiu turi didelę potenciją. Jei ne fiziniu, tai dvasiniu, jei ne tik ką gimus, tai brandoj…Koks procentas šiandien gimsta iš tikros meilės? Statistikos, turbūt, nėra, bet manau, ji nedžiuginanti…
    Pabaigai – nebūkime dievais, nusprendžiančiais kitų gyvenimus…

  20.    Reply

    Aš palaikau Jus, mangl, ir mano žodžiai buvo tikrai netaikyti Jums. Tiesiog norėjau pasakyti, kad apsispręsti reikia tada, kai tą padaryti dar galima. Ir vėliau niekada nesigailėti sprendimo. Parašiusi antrą komentarą prisiminiau, kad mano pirmagimė nebuvo pirmasis vaikas, kurio laukiausi. Buvau primiršusi, kad dar buvo savaiminis abortas, beveik 5 mėn., dėl neaiškių priežasčių. Galbūt, buvo nesveikas (Černobylio metų vaisius) – nesiaiškinau, net nenorėjau žinoti, kokios lyties ir kodėl. Jei nesveikas – tuomet gerai, kad taip įvyko. Todėl niekada dėl to nesigailėjau. Ir negalvojau, kas būtų, jeigu būtų… Ir jei būčiau sužinojusi apie vaisiaus negalią besilaukdama – nebūčiau dėl aborto dvejojusi nė akimirkos.
    Lietuvoj nėra sąlygų neįgaliems. Ir vien gerų norų ir tolerancijos čia nepakanka – valstybė privalo rūpintis ir sudaryti sąlygas.

  21.    Reply

    bet tema buvo ka darytum jeigu suzinotum kad gims neigalus vaikas…tikrai negimdyciau…o kad jau toks gime myliu …

  22.    Reply

    Beje, aš niekada negalvojau, ką daryčiau, jeigu nelaimė atsitiktų vaikams (gimusiems, paaugintiems). Turbūt, ir taip aišku – mylėčiau, prižiūrėčiau – nes kito pasirinkimo jau nėra. Dieve, sunkiai pasiligojusį kačiuką ar šuniuką – ir tai gaila užmigdyti… Beje, mano pirmagimei dukrai, kai jai buvo 2 mėn., patyrę gydytojai diagozavo mikrocefaliją. Man pasakė – gyvens iki kokių 9 metų. Net tada nesusimąsčiau, kas bus. Tiesiog nepatikėjau – ir esu laiminga, kad gydytojai apsiriko… (dukra jau studentė)

  23.    Reply

    as jau 16m auginu neigalu sunu,nestumas buvo normalus kaip ir gimdymas…tik kai sunui buvo treji pastebejau kad kazkas netaip,kai buvo penki nustate tikraja diagnoze”raumenu distrofija”siuo metu be mano pagalbos nieko pats negali pasidaryt…ar suvokiat zodi NIEKO…kai reikia aprengt,nupraust toki vyra,nakti ant kito sono turiu apverst nes pats negali apsiverst ir taip toliau…ar buciau gimdzius jei buciau zinojus kad gims su tokia negalia,tikrai ne.Jau nekalbu ka teko man kaip mamai pergyvent.Kol as galesiu jam padesiu o kas paskui…

  24.    Reply

    Pritariu Kju visu 100%, lygiai tas past su savizudybe, is vienos puses egoistai tie kurie nenori leisti zmogui zudytis motyvuodami savo norus – o kaip gi mes? Is kitos puses jis irgi egoistas, nes neatsiszvelgia i kitu reikalavimus ir pasirenka lengviausia kelia – zudytis, taip ir cia, gimdysiu nes to noriu, o ant vaiko nuomones man nusisikt. O del Daineles minciu apie sirdis, nuo auklejimo priklauso, kokie tevai tokie vaikai, elementaru Vatsonai. Del valdzios, nesidomiu, nesijaudink 🙂

  25.    Reply

    Didžiausia mano baimė, kai laukiausi pirmojo vaiko – kad jis gali nebūti sveikas. Ir jeigu būtų reikėję rinktis tokioj situacijoj – žinau, kad būčiau negimdžiusi. Aš ne prieš neįgaliuosius. Ir sutinku, kad jie turi tokią pačią teisę gyventi, kaip ir kiti. Tačiau sprendimas gimdyti nesveiką vaiką, mano nuomone, yra egoizmo apraiška – tik dėl to, kad galėtum pasiteisinti prieš save, pasmerki kančiai save, artimuosius, ir patį vaiką (nebent jis turėtų protinę negalią – tada galbūt būtų savotiškai laimingas). Negaliu ramiai žiūrėti į telelaidas, kuriose motinos demonstruoja savo ilgametį aukojimąsi psichiškai neįgaliems vaikams, pamiršdamos kitus artimuosius ir netgi sveikus vaikus (beje, meilės ir šilumos trūkumas juos traumuoja). Kam reikalingos tokios aukos?

  26.    Reply

    Suplakėme čia visus neįgaliuosius, o jie skirtingi.
    Kaip ir mūsų, tarsi “sveikųjų”, įgalumo – arba sveikatos fizinės psichinės ir dvasinės sutrikimo – laipsnis.
    Jau su tokiu, kaip Baisu, tikrai baisu prasidėti – numarins, jei tik nutars, kad esu kaip nors neįgali. O kai tokie į valdžią patenka…
    Nieks gi čia nedžiūgauja dėl ligos ir nesveikina neįgalaus kaip herojaus. Aišku, tai nelaimė (paskui tėvams neretai paaiškėja, kad tik mažesnė laimė). Bet jau tikra nelaimė, kai žmogus fiziškai sveikas, tačiau širdies neturi.

    Ligoto žmogaus galimybės gyventi kaip sveiki apribotos, o norai, troškimai, svajonės – ne. Rečiau išsipildo. Tai sunku. Bet, manau, ir vad. “sveiki žmonės” neišvengia kančios, kai norai ir galimybės nesutampa. Belieka tai priimti ir galiausiai pradėti džiaugtis tuo gėriu, kuris pasiekiamas, o jo tikrai yra kiekvienam. Nors visada – per mažai… Kaip pasakoje apie auksinę žuvelę.

  27.    Reply

    Gerai, prisidiskutavom 🙂 gero savaitgalio, nors ir trumpas jis, tik viena laisva diena, bet vis tiek savaitgalis 🙂

  28.    Reply

    Šiai dienai man gana diskusijos. Gero savaitgalio visiems ir sveikų vaikų : )

  29.    Reply

    Cia tik posakis, nebutina suprast visko tiesiogiai 🙂

  30.    Reply

    “Nuvalkiotas” tikslas. Gerai, kad sūnų turi, o jeigu dukterį užaugintum, tai jau gyvenimo tikslas 100% pasiektas nebūtų?

  31.    Reply

    🙂 As ir leidziu jiems islikti. Zaratrusta turejo vizija apie antzmogi, ideja buvo, kad reikia prigimdyti vaiku ir paleist juos i miska, o patiems issizudyt, idomu kiek sansu turetu isgyvent neigalus? Ne per daugiausiai manau. Mano gyvenimo tiklsas pastatyt nama pasodint medi ir uzaugint sveika sunu, o jei tau patinka but tarp nesveiku tavo reikalas. Sekantis niuansas, del uzuojautos, yra tokiu kuriems jos reikia, kuriems patinka verklsenti, yra tokiu kuriems jos nereikia, bet zmogaus psichologija paprasta, jis mato bet koki gyvuna ar tai zmogu kuris yra suzaltoas ar neigalus ir nekelia jam jokios gresmes jis ji uzjaucia nesamoningai. Priesingas jausmas pries tai paminatajam butu zavejimasis mazais gyvunais, vaikais etc, merginom tai ypatingai budinga.

  32.    Reply

    Tai ir leisk išlikti stipriausiems, jei taip Baisiai sakai. O kol kas tavo pozicija tokia, kad net nenori suteikti jiems galimybės pabandyti išlikti tarp gyvūjų.
    Ir kodėl reiškiamos užuojautos neįgaliuosius prižiūrintiems asmenims? Ar jų pačių paklausėte ar jiems reikia užuojautos? Gal čia jų gyvenimo tikslas – padėti išgyventi silpnesniam? Gi Baisu tikslas – su sveikais pabūvoti Egipte tarp sveikųjų.

  33.    Reply

    Zmogus yra gyvunas, kaip ir delfinas, suo, bezdzione, etc. Islieka stipriausi, o siplnieji pasmerkti zuti. Teisybes nera. Toks gamtos desnis, tokia realybe, ziauri, bet realybe.

  34.    Reply

    Baisu, kad užtenka tik “pakankamai neblogo įsisavinimo”, sprendžiant gyvybės klausimą. Šios temos tęsimui trūksta daktaro Hauso nuomonės : )

  35.    Reply

    Jei nori būti laimingas, turi gyventi ramia sąžine. Bet sąžinė – formuojama. Keičiasi gyvenant. Daug moterų kankinasi dėl to, kad kažkada padarė abortą nemanydamos, kad žudo kitą žmogaus gyvybę. Manau, darželinukai ir mokyklinukai – jų širdys dar neužkietėjusios – turėtų būti supažindinti su visaip neįgaliais savo bendraamžiais, kad neaugtų jiems svetimi, kad pamatytų, jog neįgalūs – irgi žmonės, tik silpnesni, labiau pagalbos reikalingi. (Labiau – nes pagalbos iš kitų prireikia kiekvienam anksčiau ar vėliau.) Vaiko draugystė su neįgaliu galėtų tapti jam skiepais nuo stiprumo, produktyvumo, fizinio grožio, sėkmės bet kokia kaina kulto.

  36.    Reply

    Reikalinga invazija gauti meginiui nesomatines lasteles, kad butu galima atlikti genetinius tyrimus, dnr koda mokslininkai pakankamai neblogai isisavino.

  37.    Reply

    “Dauno sindromas paprastai nustatomas po žmogaus gimimo. Žmonės, kuriems nustatytas Dauno sindromas, gali turėti žemesnį nei vidutinis pažinimo gebėjimą, dažnai svyruojantį nuo nesunkaus iki vidutinio protinio atsilikimo. Nustatyta, kad iš 800-1000 naujagimių pasitaiko vienas, turintis Dauno sindromą.”
    Vis dėlto grįžkim prie esminio klausimo: ar gydytojas, pasitelkęs šiuolaikinę techniką, tiksliai gali nustatyti būsimo žmogaus neįgalumą, jo laipsnį, kitas pasekmes jam gimus, kad tėvai galėtų priimti teisingą sprendimą.

  38.    Reply

    Isivakino dauniuka, manau arba tik is gailescio arba finansinais sumetimais. Gero budo, draugiski, nemastantys etc. Baisu is tikro.

  39.    Reply

    Beto, virsvoris apsileidimas tiesiog, yra toks dalykas kaip polinkio i nutikima genas, bet moksliskai yra irodyta, kad tikama treniruote neleidzia zmogui nutukti, sekantis dalykas, nergazus ar grazus zmogus, koks skirtumas, svarbu jis sveikas yra, siaip jei taip prades gimdyti vaikus masiskai tai po keliu simtu metu, zmonija praktiskai visa issigimus bus. Kitas niuansas nezinau kaip suprast jusu nora gimdyt tokius vaikus, pasipelymo tisklais, ar siaip didvyriais norit but? ar norit kazka irodyt sau ir kitiems? Kaip kad minejo Dainele: “Bet mamai tenka daugiausia naštos – išklausyti ją, paguosti, nuraminti”, fainas gyvenimas, yra toks sarkazmas, apie gyvenima, zodziu, zmogui buvo duota gyventi 18 metu, bet jam buvo mazai, jis prase dievo duoti jam daugiau, nepamenu tiksliai kas ten kaip bet pridejo arklio metus ir dar kazkeno, bet ideja ta jog, kai baigiasi paauglyste, zmogus pradeda arti kaip arklys, kad islaikytu save, vaikus, senstancius tevus, etc. Nezinau, gal jums tai patinka, gal jus nemokat gyvent be problemu, gal jus taip pasitenkinat, nezinau kaip jums bet man, tarkim, isvyka su visa seima ir sveikais vaikais, kad ir prie juros, ar siaip, kad ir i egipta, daug mieliau atrodo negu sedejimas namie su neigaliais vaikais ir nuolatinis galvojimas is kur paimti pinigu jo dvidesimt sestai operacijai, kaip rast kantrybes ji priziureti, ka ji darys kai jus mirsit, kaip jis gyvens tada, ar irgi kaip, kad pats minejai: “Mirus mamai, po metų globos namuose mirė ir jis.”, ilgainiui patys vaikai supranta, kad jie yra nasta tevams, patys supranta savo padedi (nekalbu apie psichine negalia), gi jie mato sveikus zmones, mato ju santykius, mato kaip jie eina i pasimatymus, etc, galvojat jie to nenori? Jie irgi noretu taip, bet jie negali, ir nemanau jog jiem labai lengva sedet prie lango ir zirueti i laimingus zmones apimtiem depresijos. Teko matyt vaizda, universitete savo laiku, atveza motina sunu invalido vezimelyje kuris realiai valdo viena vienitele ranka, jis toks gime, motina sedi su juo paskaitose, motina ji valgydina, motina jam keicia pampersus, fainas gyvenimas, motina isekus, nusibaigus, ateis laikas ji mirs, jis liks vienas, ir ka jis tada darys? pats pavalgys,pats pasikeis pampersus, etc, likimas aiskus, bet kuriuo atveju, o jis kesdavo patycias, is studentu, kas keisciausia studentai ne vaikai buvo, suauge zmones, kai kuriems ir po 30 metu, neakivaizdinis skyrius visgi. Niekada gyvenime nenoreciau jog mano vaikas taip gyventu.

  40.    Reply

    Pažįstu šeimą, kuri įsivaikino dauniuką ir dar turi savo 2 vaikus. Daunai paprastai labai gero būdo, draugiški, ir dažniausiai miršta sulaukę 30-40 metų

  41.    Reply

    Dauno sindromas, seamo dvyniai, gimimai be galiuniu, protine negalia etc.
    Nesu nacis bet, kaip kurios marksistinems idejos pritariu.

  42.    Reply

    Vis tiek Baisiai išsisukinėji ir neatsakai į klausimą: nuo kada žmogus nebeturi teisės gyventi?
    Esu buvęs “Neįgaliųjų darbo centro” įstaigoje. Jie ten labai šauniai bendrauja, dirba įvairius darbelius, tvarko aplinką, dalyvauja parodose… Sūnus darželyje su grupe lankėsi neįgaliųjų darželyje, kur tėvai palieka juos savaitei. Parodė vieni kitiems savo meninius sugebėjimus ir šiaip pamatė, kad gyvenimas ne vien tik šviesios spalvos ar gėlėmis klotas…
    P.S. Jei būtų “atsikratyta” neįgaliaisiais, kieno sekanti eilė būtų: kas turi viršsvorį, kurie negrąžūs…?

  43.    Reply

    Gulbinas jei tau nuo to bus geriau, tai gali isivaikinti koki viena kita neigalu vaika, kad pajustum malonuma juos augindamas, arba gali nueit i istaika kur tokius vaikus “priziuri”. Is esmes idomi psichologija, zmones linke ginti viska su kuo nera susidure akis i aki. Siaip yra toks nedidelis niuansas, visi zmones stengiasi pratesti gimine, manau su situo faktu sutiks visi, visi zmones nori turet anukus, su situo faktu manau irgi sutiksit, idomu butu paziuret i jus kai jusu vaikai bus neigalus, o jei dar jie susilauks neigaliu anuku etc.

  44.    Reply

    Baisu, baisiai įdomu kokioje būsenoje turėtum būti, kad tave nužudytų?
    O šiaip vienas iš sprendimų būdų būtų, kad jeigu sveikai mąstantis asmuo notariškai patvirtintų savo laisvą valią, kad jį nužudytų (eutanazija per švelnus žodis)tik tada, kai esant tam tikroje būklėje, nebėra galimybės jam išgyventi ir tam pritartų gydytojų komisija.

  45.    Reply

    Na ir nusieksperimentavai: žudyti neįgalius vaikus. Jei tu nori, kad tave nužudytų, jeigu taptum neįgalus, tai dar nereiškia, kad ir su visais kitais taip reiktų elgtis.
    Ir kaip nubrėžti tą nesveikumo liniją, kurią vaisiui peržengus, tėvams siūlomas abortas?

  46.    Reply

    Heh, daunai dazniausiai buna nevaisingi, dazniausiai, o zodis dazniausiai nereiskia jog visi buna nevaisingi, as irgi uz eutanazija. Neturiu noro but nasta sau ir kitiems.

  47.    Reply

    Untapištimai – Sutinku, kad jokiu garantijų nėra. Buvau nuėjęs į notarinę kontora ir norėjau parasyti raštą, kad jei tapsiu neįgalus fiziškai ar dvasiškai, tai jokiu būdu nesistengtų palaikyti mano gyvybės, o neskausmingai nunuodytų. Bet notarė pasakė, kad kol neįteisinta eutanazija, tai mano valia būtų niekinė. Tad svarbiausia būtų įteisinti eutanaziją. Tada nesveiki vaikai galėtų būti užmigdomi, o jei tėvai norėtų tokius auginti, tegu augina juos iš savo lėšų.

  48.    Reply

    Manau, jeigu moteris laukiasi ir TIKRAI yra žinoma, kad vaikas bus labai nesveikas – aš tikrai nesmerkčiau, jei to vaikelio (vaisiaus) būtų atsisakyta dar negimusio. Nes – vistik – tokio vaiko gyvenimas yra labai nepilnavertis, o jis pats to net nesupranta… Visos šeimos aplink jį – taipogi, nes vyrai dažniausiai palieka savo šeimas ir tokius vaikus tokiu atveju. Likusių vaikų gyvenimas toje šeimoje nepavydėtinas dėl pašalinių patyčių. Be to, dažnai ir dėmesio tada sveikiesiems pritrūksta iš tėvų, kurie būna labai užsiėmę nesveikuoju… Emocinė būsena retai kada būna gera tokioje šeimoje ir ypač pas vaiko mamą… Ir finansiškai šeima stovi daug blogiau, negali lavinti sveikųjų, gabiųjų vaikų… Gal tada geriau išsiaiškinti to priežastis, genetiką ir pasistengti pagimdyti kitus sveikus vaikus. Gal vistik Dievas už tai atleis, o VISOS ŠEIMOS gyvenimas taps pilnaverčiu…
    Tai tik mano asmeninė nuomonė. Mama dirba su tokiais vaikais, todėl teko šiek tiek arčiau pažinti tą jų gyvenimą…

  49.    Reply

    Pritariu dainelei. Gyvenimas ne vien iš orgazmų susideda. Kažin, žmogus sendamas atsimena reguliarius savo orgazmus ar kitus nuostabius dalykus, sutiktus žmones, padarytus gerus darbus, išmoktus dalykus.
    Dabar populiaru gyventi dėl savęs iki kokių 35 – 38 m. O po to, pasirodo, ne viskas taip paprasta: dažnas nevaisingumas ir žymiai išaugusi daunų ir kt. apsigimimų tikimybė. Beje, daunai tikrai nevaisingi.

  50.    Reply

    Drysciau papriestarauti, pirmiausia reikia gyventi del saves, o po to seima vaikai etc, sekantis niuansas yra zmoniu kuriems sekso pakanka karta per menesi ir maziau, tada suprantama jog jis gali patirti estetini orgazma etc, kita vertus nebutu traumu zmogus nemastytu. Tai savotiskai stimuliuoja zmogaus mastyma, tobulejima, patirti. Del vaiko, zinai, butu laisve rinktis tai atsisakyciau meiles tos, nes mirtis, kad ir kokia ji bebutu, savotiskas dalykas yra.

  51.    Reply

    Nemanau, kad pilnavertis gyvenimas = šeima (vyras+vaikai).
    Daug nuveikiau per tuos 40 metų, manau, visuomenei reikalingų darbų – kai šeima rūpintis nereikia, jėgas eikvoji kam kitam. Ir taip realizuojiesi.
    Bendravimas, kuris patenkina – nebūtinai lytinis, labiausiai reikia artimumo, juo galima ir pasitenkinti, jei yra įgūdžių patirti kitokį malonumą, pvz., estetinį.
    Jei gyvenimas ribotas, tada pilnavertiškumas sutapatinamas su orgazmu. Šaržuoju gal?
    O dabar (dėl kitų priežasčių, nei senatvė, nebegalėdama vaikų turėti) jau esu laisva nuo baimių ir galvoju – kodėl gi nesukūrus šeimos? Aišku, jei atsiras man tinkamas vyras.
    Va ir viskas. Visos traumos 😀 😀 😀
    Ir kuri/s čia iš mūsų netraumuota/s? Tai našlaitis, tai neįgalus, tai alkoholiko vaikas, tai tėvai mušasi, tai išsiskyrę, tai sutuoktinis paliko, tai artimasis nusižudė…

    Ta motina, kuri gimdė vaiką mirčiai, leido jam gyventi tiek, kiek galėjo ir mylėjo jį. Kūdikis patyrė 9 mėnesius meilės – visą gyvenimą buvo mylimas. Meilė svarbiausia, o ne metų kiekis.

  52.    Reply

    turbut tik tau taip atrodo

  53.    Reply

    Baisu, daunai nevaisingi.

  54.    Reply

    Paaglysteja susirgo, vadinasi jums buvo 14-18 metu, 25 metus gyvenat kartu, vadinas jums dabar apie 40 metu, grubiai, ir jus vis dar viena etc, bijot kurt seima ir visa, is esmes tai trauma visam gyvenimui. Argi jus pavandintume savo gyvenima pilnaverciu? Nemanau, kitas niuansas, del vaiko negyvo, kam kankinti save ir kankinti vaika? Siaip zinau kas yra mintis, teko tureti klinikine mirti, isivaizduoju vaika, o pasaulis, jeee, dam mirstu, blemb baisu, salta.. Negeriau butu padaryt aborta kol vaikas dar nemastantis?

  55.    Reply

    Aš turiu seserį neįgalią, ji mudviejų paauglystėje susirgo psichine liga. Iš pradžių buvo šiurpu, daug vargo ir įtampos, paskui stabilizavosi, dabar – po 25 metų – jau gyvenam (visi drauge) beveik normaliai. Bet mamai tenka daugiausia naštos – išklausyti ją, paguosti, nuraminti. Vis tiek tokiems žmonėms dėmesio reikia daugiau skirti. O aš, kaip ir Gerve rašė, tiesiog vengiau kurti šeimą,- iš baimės, kad galėtų gimti psichiškai ligotas vaikas. Kai neįgalus vaikas gimsta atsitiktinai, tai visai kas kita, nei tada, kai žinai, kad tikimybė yra, ir praktiškai patiri tos ligos realybę savo namuose.
    Pažinojau moterį, kuri laukdamasi sužinojo, kad jos kūdikis mirs, kai tik gimdamas nuo jos atsiskirs. Ir ji dovanojo savo kūdikiui maksimalų gyvenimo laiką – iki gimimo. Nors galėjo jį sunaikinti abortu. Išvargo, pagimdė ir palaidojo. Dabar gyvena ramia sąžine. Turi kitų vaikų.

  56.    Reply

    heh, “kad, jei ji būtų be proto negalios, būtų pasaulinio garso menininkė” tik viena smulkmena, jeigu nebutu, bet ji yra, paziurekit sizofreniku paveikslus, irgi idomus, bet kas is to? nieko, nei jis patirs gyvenime meile nei jis patirs seko teikiamus malonumus etc, o kas buna kaip dauno sindroma turintys vaikai gimdo savo vaikus, juk pas juos padidejas dauginimosi instinktas etc,
    idomu kiek is cia rasanciu turi vaikus neigalius ar seses, brolius, ir kiek jie rupinasi jais pirmu atveju, o antru kiek jie padeda tevams rupintis, sveikiems zmonems geriau jie sukur savo seimas iseis is namu, o neigalus liks su motina, nes vyrai situo klausimu kategoriski, o ar jum paciom patinka kai is visu pusiu gailisi visi jusu, va pas jus vaikas toks anoks kaip sunku jums etc, asmeniskai man tai nepatiktu, beto kai visas laikas yra aukojamas del kito zmogaus negalios, tai tokio kaip ir asmeninio gyvenimo kaip ir nelieka.

  57.    Reply

    Eksperimentatoriui galiu priminti, kad nėra garantijų, kad sveikieji negimdys neįgaliųjų. Gimdys. Pažiūrėkite, kas aplinkui darosi. Be to, visada yra rizika, kad pats toks tapsi. Nušoksi į vandenį ant galvos, vidutiname amžiuje netikėtai pakirs šizofrenija ir pan…. Tai gal neįgalieji gyvenantys šalia padėtų keisti žmonių požiūrį į viską : į žmogų, į gamtą, į sveikatą, į savo atsakomybę prieš palikuonis. Gal tada daugiau proto atsirastų. O dėl finansų, manyčiau kiekvienas sveikas žmogus pirmiausiai turi ne į valstybę žiūrėti.

  58.    Reply

    Pažinojau vieną šeimą, kuri turėjo neįgalų vaiką. Po skyrybų jis liko su mama, nuo kurios jis nesitraukdavo nė per žingsnį. Mirus mamai, po metų globos namuose mirė ir jis.

  59.    Reply

    Jau dabar prognozuoja, kad už kelių dešimtmečių vienam dirbančiajam teks du nedirbantys. Tai gal dar daugiau lėšų skirkime neįgaliesiems, dar paskatinkime, kad neįgalieji gimdytų kitus neįgaliuosius ir įdomu, kas juos išlaikys. Jau dabar valstybė niekada nedirbusio neįgaliojo išlaikymui skiria žymiai daugiau lėšų negu sąžiningai mokančiam mokesčius sodrai.

  60.    Reply

    Dar apie integraciją norėjau pasakyti. Mano pažinoti žmonės su visokia negalia gyvena prie mokyklos. Vienu metu vaikai buvo pradėję ne kaip elgtis su jais. Tai darbuotojai mokyklai padarė atvirų durų dieną, supažindino su proto negalios gyventojais, parodė, ką jie moka, kaip dirba ir ….patyčios baigėsi. Atsirado netgi savanorių.

  61.    Reply

    Tiems, kas galvoja, kad viskas taip blogai, įsivaizduokite jų piešinių, keramikos darbų parodą pvz., Graikijoje. Įsivaizduokite, kad pas proto negalią turinčią jauną moterį atvažiuoja iš Australijos, Kanados, Belgijos, tos pačios Graikijos žmonės, menininkai vien tam, kad pamatytų jos grafikos darbus, darbų techniką ir dar pasako, kad, jei ji būtų be proto negalios, būtų pasaulinio garso menininkė. Su jais dirba, juos lavina daug pasišventusių specialistų, vienuolės. Bėda ta, kad tokia pagalba ne visiems prieinama. Per mažai lėšų.

  62.    Reply

    Butent tai ir turejau galvoje – kol kas musu sistema yra tokia – “turi inavalida giminaiti – pats ir rupinkis”. O tikroji integracija butu tuomet, kai valstybe uztikrintu garantijas zmonems su negalia, kad butu tam tikros institucijos , kurios ir organizuotu rupinimasi. Kol vadovasimes principu “ne mano kiskis, ne man ir kistis”, tikrai negalesime kalbeti apie pilnaverte integracija…

  63.    Reply

    nepagalvojot, kad kol jus, Tevai, gyvi busit tol jusu invalidai vaikai bus priziureti, o koks ju gyvenimas visuomenej? amzinos patycios ir visa kita, o jus amzinai negyvensit, ka jie darys kai jusu nebus? mirs sededami invalido vezimelyje? ar beprotnamyje? idomi integracija i visuomene…

  64.    Reply

    Labai gera tema, labai svarbūs klausimai infantylėjančiai visuomenei. Buvo laikas, kai šia tema domėjausi, nes dalyvavau projekte su proto negalią turinčiais vaikais. Teko skaityti apie prancūzų atliktus tyrimus, kurie parodė, kad abortų darymas įtariant (nustačius), kad vaikas bus apsigimęs, nepasitvirtino. Vis tiek, kažkokiu būdu, sveikų ir apsigimusių vaikų santykis išlikdavo tas pats. Buvo padaryta prielaida, kad genetiniai tyrimai ne visada yra teisingi ir dalis pašalintų vaikų buvo sveiki.
    Mano pačios požiūris į psichikos negalią turinčius žmones buvo tipiškas – nesinorėjo nei matyti, nei girdėti. Dabar galiu pasakyti, kad mano prisiminimai labai šviesūs. Ir tikrai, ranką ant širdies pridėjus galiu pasakyti, kad jie atnešė daug džiaugsmo į mano gyvenimą, pakeitė požiūrį. Labai pritariu straipsnio pabaigoje išsakytoms mintims, kad jie gali funkcionuoti visuomenėje, turi gabumų, talentų. Bėda esame mes – sveikieji.

  65.    Reply

    Taip tai labai sunki dilema kas gėriau. Abortas, bet kurio atvėju yra žudimas. To tyrimo iš viso nesidaryčiau, nes nesutikčiau, kad vaikas manyje būtų nužudytas, tai katru galų tą diagnostika jeigu nieko negali padaryti.
    O istorija dėja visai neguodžia šio klausimu. Toks humaniškas požiūris kaip dabar kai žmogaus gyvybė stengemasi išsaugot bet kokia kainą labai naujas reiškinis. Bent jau kaime niekas tokiais vaikais ypatingai nesirūpindavo prasčiau maitindavo ir retas kuris ilgiau išgyvendavo. Girdėjau senolius pasakojant ir dar baisiau apie nepageidaujamu naujagimiu žudimus. Dabar tai iškeliama kaip nonsensas o pasirodo taip buvo daroma ir prieš 100 m. ir matyt visoje istorinėje tėkmėje. kažin ar ką galime su to padaryti. Visada atsiras žmonių itin paprastai į viską žiūrinčių ir gyvybės itin nebranginančių. kažkaip kartais pasižiūri per TV į tas mamytes kurios visa savo gyvenima paaukoja, kad labai neįgalus vaikas išgyventų ir galvoji ar tikrai nebūtų humaniškiau leisti jam išeiti. Kodėl mes taip bijom mirties?Nebemokam gyventi, nebemokam ir mirti. Nesuvokiam perėjimo iš vienos į kitą būti esmės? Gyvenimas didelė vertybė, bet kai jis tik gryna kančia na nežinau. Žudymo ir savižudybiu tikrai neteisinčiau. Bet kai gyvybe palaikoma tik naujomis technologijomis dažnai suabėjoju ar tikrai šito reikia.

  66.    Reply

    Brangi Monika,

    niekas kitas neturi teises, isskyrus tave pacia, spresti –
    gimdyti tau ar ne. Zinau tik viena, kad mano gyvenima valdo baime. Baime tureti vaiku, tikimybe su negalia. Mano jaunausia sesuo su negalia, nuo pat gimimo. Sveikatos sutrikimu turi ir brolis. Tai beprotiskai sunku priimti.
    Su broliu mazai bendrauju, taciau neigalioji sesuo – stebuklas. Tai zmogus su kuriuo man lengviausia buti kartu.
    Mano santykiai su vyrais pavirsutiniski. Del tos pacios baimes. Siandien galiu pasakyti, kad gimdyciau tik pripazinus pati sau, kad kas beatsitiktu, as tai priimsiu.

    Goda
    goda@gmpr.lt

×
×