Pop muzikos istorija ir būdingiausi stiliai

Popmuzikos istorija ir būdingiausi stiliai

Masių auditorija, popkultūra ir popmuzika

Sąvoka „popmuzika“ yra tampriai susijusi su apibrėžimu „popkultūra“. Abiem atvejais remiamasi žodžiu „populiarus“. Sutrumpinta forma „pop“ šis terminas įgavo naują reikšmę. 7-ajame deš. Vakarų valstybėse susiformavo naujas masinės vartotojų visuomenės tipas. Šios visuomenės kultūra buvo pavadinta „masių kultūra“

7-ojo deš. masių kultūra suformavo savo kryptį: paprasta, dažniausiai nesudėtinga muzika. Muzikos industrija orientavosi į žinomus net patiems kukliausiems ir neišsimokslinusiems klausytojams dalykus.

Tokios muzikos, kuri visiškai pasiduoda masių kultūros ir masinio vartojimo reikalavimams bei dėsniams, sinonimu taapo „popmuzikos“ terminas. 7-8 deš. popmuzikai būdinga reguliari ritminė pulsacija, ji panašiai kaip rokas atliekama elektrinėmis gitaromis, mušamaisiais instrumentais, imituojama roko dainininkų atlikimo maniera, bet šis panašumas daugiau tik išorinis.

Viena iš talentingiausių ir populiariausių popmuzikos grupių yra „ABBA“, amerikiečių dainininkė Madona ir Stivas Vonderis, rusų dainininkė Ala Pugačiova, britų atlikėjas Eltonas Džonas. Joje naudojami estradinės ir buitinės muzikos, džiazo bei įvairių tautų muzikinių tradicijų raiškos būdai. Šie principai atsirado 7-ojo deš. britų bito muzikoje bei jaunimo subkultūroje. Dabar popmuzika ir popkultūra appskritai neapsiriboja tiktai jaunimu, bet plinta visame pasaulyje ir tampa universaliu reiškiniu, peržengiančiu nacionalines ribas.

Popmuzika – nesuskaičiuojamų stilių ir krypčių mišinys. Nuolatos pasirodo naujų jos atmainų. Populiariausios popmuzikos dainos, nuolat transliuojamos per radiją, televiziją, vadinamos hitais.

Neįmanoma iki galo suvokti neišmatuojamos popmuzikos įv

vairovės, ją apskritai sunku suklasifikuoti. Bet kuris popmuzikos stilius ir kryptis visada turi daug nevienalyčių elementų, tie stiliai nuolatos persipina, jungiasi įvairiomis proporcijomis, randasi vis naujų ir naujų stilių. Toliau aptarsime tik pačius ryškiausius popmuzikos stilius.

Juodosios popmuzikos stiliai

JAV 7-ajame dešimtmetyje paplito „juodasis rasizmas“, didmiesčių juodųjų kvartaluose pasirodė lozungai black power („juodųjų galia“) ir black is beautiful („ juoda yra gražu“). Pirmą kartą juodieji Amerikos gyventojai nebesistengė mėgdžioti baltųjų, nebesiorientavo į pastarųjų kultūrą. Dabar jie mėgino visų pirma paryškinti ir pabrėžti savotiškumą, jėgą ir energiją.
Soulas

Soulo (angl. Soul- dvasia, siela) muzika remiasi modifikuotu ritmo bliuzu. Jį paprastai atliko nedidelės vokalinės grupės, vėliau – solo dainininkai. Atlikimo maniera ir balso skambesys buvo pabrėžtinai grubūs. Dainininkams akompanavo nedideli ansambliai (kombo), paprastai į jų sudėtį įtraukiant ir saksofoną. Sooulo skambesys šaknijosi gospele ir bliuze. Viena žymiausių soulo dainininkių – Areta Franklin, kaip ir kiti soulo atlikėjai, įliejo į popmuziką gospelui būdingo emocingumo.

Patį žodį „soulas“ 6-ojo deš. juodųjų Žmogaus teisių judėjimo ideologai naudojo simboline prasme, norėdami išryškinti geriausia, kuo juodieji skyrėsi nuo baltųjų. Tai buvo siela bei dvasingumas. Ši muzika įkūnijo dvasingumo įvaizdį ir buvo atliekama be galo įtikinamai, aistringai ir nuoširdžiai.

Afrikietiškosios soulo šaknys jaučiamos grubokame Džeimso Brauno dainavime. Aklasis dainininkas ir pianistas Rėjus Čarlzas buvo vadinamas soulo genijumi ir netgi „t

tėvu“. Jam pasisekė džiazo improvizacijų grojimo būdus stilingai jungti su ritmo bliuzo pulsacija ir gospelo emocingumu.

Fanki

Šis žodis turi daug reikšmių, kurių keletas siejasi su muzika. 6-ajame deš. šis žodis siejosi su džiazu, bet nuo 8-ojo deš. pradžios visų pirma imtas naudoti apibūdinant juodųjų amerikiečių populiariąją muziką. Ši muzika iš esmės yra ankstyvojo ritmo bliuzo atmaina ir iš pradžių ji buvo panaši į soulą. Muzikantai, kurie atliko fanki, pabrėžė savo priklausomybę juodųjų subkultūrai. Dainų tekstuose dažniausiai būdavo atspindimos tarprasinių santykių problemos. Kaip muzikos ekspresijos pobūdis, taip ir muzikantų elgesys pasirodymuose buvo pabrėžtinai „juodi“.

Fanki muzika yra šokių muzika, kurioje dominuoja aktyvi pulsacija. Net tuomet, kai pulsacija remiasi gana mechanišku disko ritmu, ji pagyvina perkeltų ritminių akcentų žaismu, būdingu džiazui. Fanki muzika galima apibūdinti kaip džiazo elementų sujungimą su juodaodžių roko muzika. Tai atspindi ir instrumentinėje sudėtyje.

Žymiausi fanki atstovai yra ansamblis „Funkadelic“, kuriam vadovauja Džordžas Klintonas ir grupė „Earth, Wind and Fire“ („Žemė, vėjas ir ugnis“).

Regis

Regis yra Jamaikos popmuzikos rūšis, kuri atsirado susijungus 7-ojo deš. ritmo bliuzo ir vietos populiariosios ir pusiau tradicinės muzikos elementams. Yra įvairių regio stilių. Jamaikoje regio muzika atspindėjo socialinį ir net politinį protestą ir vietos juodųjų religinių „rastafarianų“ judėjimų idėjas.

7-ojo deš. pabaigoje Jamaikos regio atlikėjai pasirodė Olandijoje bei Di

idžiojoje Britanijoje. Ši muzika paplito tarp ateivių ir trečiojo pasaulio, 8-ojo deš. padarė nemažą įtaką britų rokui ir apskritai popmuzikai. 9-ajame deš. regis išpopuliarėjo Jungtinėse Valstijose, ypač tarp juodaodžių.

Regis remiasi ritmo bliuzo principais, bet jo ritminė pulsacija yra daug sudėtingesnė, joje jaučiama Afrikos tradicinei muzikai būdinga poliritmija. Boso partija regyje yra konkretesnė, vyrauja lėtesni tempai. Regio ansamblių sudėtyje yra elektrinės gitaros, taip pat ir bosinė gitara, elektriniai vargonai bei mušamieji instrumentai. Žymiausias regio muzikos autorius ir atlikėjas yra Bobas Marlėjus (1945-1981) .

Repas

Repo muzika atsirado 8-ojo deš. viduryje Niujorko juodųjų kvartaluose ir buvo ypač pamėgta 9-ojo deš. viduryje. Palyginti su kitais juodųjų popmuzikos stiliais, pagrindinis repo muzikos skirtumas yra tas, kad dainų tekstai ne dainuojami, o greitai skanduojami, pabrėžtinai ritmiškai grupuojant skiemenis. Taip kai kurie žodžiai yra padalijami, o kai kurie susilieja nenutrūkstančiu srautu. Įvairūs mušamieji instrumentai atlieka ritminius piešinius, atsiradusius funky muzikoje ir dažnai susijusius su regiu. Repo didelės kompozicijų dalys dažnokai apskritai išsiverčia be melodijos-girdima tiktai „reperio“ kalba, būgnai ir netikėtai nutrūkstantys sintezatoriaus akordai.

Iš pradžių repas egzistavo kaip už visuomenės ir materialinės gerovės ribų esančių jaunuolių emocijų bei pasaulio suvokimo raiška. Jis atsirado kaip funky ir disko ritmų, breiko judesių ir stichinės gatvių protesto poezijos derinys.
Tekstai dažnai būdavo tokie agresyvūs ir

r grubūs, kad JAV ryškiausių repo atlikėjų pasirodymus ilgą laiką buvo draudžiama transliuoti per radiją ar televiziją. Tikrojo repo vaizdo klipai sunkiai patekdavo į eterį ir keletą kartų netgi tapo pretekstu įvykti skandalingiems teismo procesams. Repas buvo ne tik muzikinis, bet ir socialinis reiškinys.

Pati žymiausia repo grupė yra „Public Enemy“ (iš anglų kalbos galima versti „Visuomenės priešas“, bet abskritai tai reiškia „socialiai pavojingas elementas“) ir dainininkas M. C. Hameris.

Njueidžas

Ši modernios populiariosios muzikos kryptis muzikos ir stiliaus raiška yra labai marga. Pavadinimas New Age („ Naujasis laikmatis) susijęs su to paties pavadinimo religiniu judėjimu. Šio religinio judėjimo šalininkų pažiūros remiasi astrologų spekuliacijų, matematinių kalkuliacijų bei teosofinių konstrukcijų ir įvairių Rytų religijų elementų maišalyne. Pagrindinis argumentas yra tai, kad Saulė matomame dangaus judėjime iš Žuvies žvaigždyno pereina į Vandenio žvaigždyną, ir todėl Žemės gyvenime vyksta esminiai pokyčiai.

Kaip galima būtų apibūdinti njueidžo muziką? Viena vertus, tai muzika, kurią sąmoningai kuria kompozitoriai ir atlikėjai, siekdami išreikšti „Naujojo laikmečio“ judėjimo idėjas. Kita vertus-šio judėjimo ideologai noriai priima džiazą, speisroką, Rytų muziką, kuriai būdinga meditatyvi ramybė, skaidrumas bei aiškumas. Njueidžo muzikos pirmtakais pripažinti anglai Brajenas Eno (1948 m.) ir Maikas Oldfildas (1953 m.) bei vokiečių grupė „Tangerine Dream“. Tiksliau būtų manyti, kad njueidžo muzika yra tiktai ta, kuri sąmoningai išreiškia naujojo laikmečio idėjas

Njueidžas nesukūrė nei naujos muzikos, nei naujos muzikos kalbos.Čia remiamasi jau egzistuojančiais įvairiuose stiliuose ir kryptyse elementais. Svarbiausia njueidžo muzikoje yra charakteris ir nuotaika, išreiškiantys pozityvų be konfliktį pasaulio suvokimą ir suteikiantys natūralumo pojūtį. Joje naudojami įvairių pasaulio tautų muzikos instrumentai bei sintezatoriai, Europos klasikinės muzikos atlikimo būdai ir minimalistinė kompozicijos technika. Njueidžo muziką, pasitelkdami folkloro ir artroko, džiazo bei meditacinės muzikos elementus, kuria patyrę muzikantai. Atsirado įrašų kompanijų, kurios ėmė specializuotis kurdami tik tai njueidžo muziką. Žymiausios jų yra Kalifornijos kompanijos „The Windham Hill“ ir „Narada Records“. Ši naujoji kryptis puikiai atitiko suaugusiųjų muzikos poreikius, kurie jau buvo pavargę klausytis garsios ir agresyvios roko muzikos.

Tarp žymiausių njueidžo muzikantų galima paminėti Džordžą Vinstoną, Deividą Arkenstoną ir Marką Išemą. Vienu pagrindinių njueidžo idealogų tapo žymus vokiečių džiazo kritikas Joachimas Ernstas Bėrendtas. Paskutiniame šio amžiaus dešimtmetyje njueidžas dažnai susilieja su kitais panašiais muzikos stiliais, kaip meditacinė, atsipalaidavimo muzika ir t.t. Njueidžo muzikoje dažnai naudojami gamtos garsai: paukščių čiulbėjimas, vandenyno šniokštimas, kalnų aidas ir kt.

„Pasaulio muzika“

9-ojo deš. pabaigoje Vakarų Europos bei JAV didžiausiuose muzikos įrašų parduotuvėse pasirodė skyriai, pavadinti World Music („Pasaulio muzika“). Ten galima buvo rasti įvairios muzikos: šalia Europos tautų muzikos (bulgarų chorinio dainavimo, škotų dūdmaišių) buvo klasikinės indų ragos arba Pietų Amerikos Andų indėnų ansambliai, kurių atliekamoje muzikoje persipynę vietos bei ispanų tradicijos, taip pat ir afrikietiška populiarioji muzika. Pastaruoju metu tokios muzikos poreikis auga. Beveik visą pastarąjį šimtmetį muzikos energijos šaltinis buvo Amerika. Iš ten kilo džiazas, rokenrolas ir regis-muzikos stiliai, kurie remiasi juodaodžių tradicijomis, jiems būdingu mąstymo būdu, muzikos kalba ir ekspresija, besiskiriančia nuo europietiškųjų. Popmuzikoje 9-ajame deš. sparčiai išaugo trečiojo pasaulio atlikėjų skaičiaus. 7-ojo deš. pabaigoje Vakaruose ryškiai išaugo susidomėjimas klasikine Indijos muzika, o jau 9-ajame deš. buvo gana daug klausytojų, kurie noriai klausėsi kinų, japonų, Afrikos tautų muzikos. Repo ir su juo susijusių popmuzikos stilių įtaka plačiajai klausytojų auditorijai taip pat tam tikra prasme skatino persiorientuoti į tokią muzikos kalbą bei ekspresiją, kuri radikaliai skyrėsi nuo europietiškosios.

Tokiu būdu auditorija psichologine ir muzikos prasme buvo parengta 9-ojo deš. antrosios pusės naujovėms. Čia visų pirma paminėti du garsūs roko ir popmuzikantai : tai amerikietis Polas Saimonas (1941 m.), kuris kaip folkloro atstovas išpopuliarėjo jau 7-ajame deš., ir anglas Piteris Geibrielas (1950 m.) – žinomas artroko grupės „Genesis“ solistas. Abu kompozitoriai ir dainininkai kuriamose dainose bei albumuose ėmė eksperimentuoti į euroamerikiečių popmuziką įtraukdami Afrikos, Lotynų Amerikos ir Azijos tradicinės populiariosios muzikos elementus. Atsiribojant nuo idealizacijos ir grįžtant prie muzikos, galima sakyti, kad ji tikrai skamba gaiviai, jaučiamas, neišsenkamas garsų, spalvų, ritmų ir melodijų turtingumas.

Piteris Geibrielas ėmė organizuoti tarptautinius festivalius, kurie vadinosi „Muzikos, menų ir šokio pasauliai“, įkūrė specialią garso įrašų kompaniją „World of Music“, kurioje ir leido savo albumus. Taip 1989 m. sukurtos dvi kompaktinės plokštelės pelnė jam šlovę. Vienoje jų buvo įrašyta Piterio Geibrielo sukurta muzika M. Skorcezės filmui „Passion“ („Kristaus kančios“), kurioje jis naudojo sintezatorius, džiazrokui būdingų mušamųjų instrumentų skambėjimą, tradicinius Maroko, Turkijos, Armėnijos, Egipto muzikos instrumentus, Pakistano musulmonų mistikų – kavalio giedojimą ir t.t. Antroje plokštelėje buvo įrašytas originaliai skambančios minėtųjų muzikos tradicijų melodijos.

Polas Saimonas jau 1986 m. išleido albumą „Graceland“, kuris buvo laikomas geriausiu dešimtmečio popmuzikos albumu. Jame panaudota Afrikos atlikėjų muzika. Kai kurie šių įrašų buvo atlikti Pietų Afrikoje. Dar vieno garsaus albumo „The Rythm of the Saints“ („Šventųjų ritmas“, 1990 m. ) kūrimo procesas liudijo, kad tai jau tikra „pasaulio muzika“. Visų pirma sudėtinga ritminė pulsacija, atliekama juodųjų būgnininkų, buvo įrašyta Brazilijos uostamiestyje Baija.

Paskutiniame XX a. dešimtmety daugelis Europos, ypač Prancūzijos, muzikantų, įkvėpti Saimono ir Geibrielo pasiekimų, ėmė leisti savus įrašus, kuriuose pagrindinę vietą užėmė „spalvotųjų“ muzika, dažniausiai tai buvo Afrikos – tiek tradicinė, tiek ir populiarioji – muzika.

Ryškiausiai ši tendencija atspindi pusiau anoniminio prancūzų dueto 1993 m. išleistame albume „Deep Forest“ („Gilus miškas“). Šiame albume panaudotos nekeistos originalios formos įvairių Afrikos tautų (pigmėjų, Burundi tautų ir t.t.) dainos senąja tradicija, paveiktos eoropietiškosios kultūros. Kurdami atskiras albumo kompozicijas, autoriai kompiuteriu kruopščiai kūrė ir įrašė ritminį piešinį bei akordus. Taip jie išryškino skirtumą tarp natūralaus balso skambesio ir radikaliai naujo, sudėtingo elektroninio garso. Jie nuostabiai papildo vienas kitą, sukuriamas raminantis, meditatyvus efektas.

Šios praktikos dėka vis daugiau žmonių Vakaruose ėmė klausytis originalios populiariosios muzikos iš įvairių pasaulio kraštų – Afrikos, Arabijos, Polinezijos, Lotynų Amerikos ir pan. Būdingas šio margo „pasaulio muzikos“ vaizdo pavyzdys yra 1991 m. išleista kompaktinė plokštelė „The World Music Album“. Tai muzikos kūrinių rinkinys, sudarytas iš įvairių kompaktinių plokštelių. Jame galima išgirsti argentiniečio Astoro Piacolos tango, senegaliečio Salifo Keitos, psichodelinio fusion atstovo amerikiečio Džono Heiselo trimitą, brazilo Miltono Našimento gitara. Galima numatyti, kad įvairių pasaulio muzikos elementų vienijimo tendencija tęsis ir XXI amžiuje.

Naudota literatūra:
Boriss Avramecs, Valdis Muktūpavels – „Pasaulio muzika“
KRONTA

Leave a Comment