Muzikos mokymo formos ir metodai

by

Turinys

ĮVADAS……………………………………………………………………………………………….31. MUZIKINIS UGDYMAS PRADINĖJE MOKYKLOJE………………………52. MUZIKOS MOKYMO FORMŲ AKTUALUMAS………………………………72.1. Dainavimas…………………………………………………………………………..92.2. Muzikavimas ……………………………………………………………………..112.3. Muzikos klausymasis…………………………………………………………..122.4. Muzikos rašto mokymas…………………………………………………… 183. MUZIKOS MOKYMO IR MOKYMOSI METODAI……………………… 20 3.1. Metodų pasirinkimo kriterijai………………………………………………22ĮvadasMuzikinis ugdymas yra ilgai trunkantis, gabumus ir gebėjimus tobulinantis, nuostatas bei požiūrius formuojantis ir patirtį plečiantis procesas. Tačiau jis skaidosi į dalis – kūrinių bei kitų dalykų išmokimą.Muzikos kūrinio išmokimo esmė – jo suvokimas arba atlikimas. Kas yra svarbiau, pasakyti sunku, bet aišku, jog jie vienas kitą papildo: nesuvokus neįmanoma kūrinio atlikti, o atlikimas yra būdas labiau įsigilinti į kūrinio meninį vaizdą, geriau jį suvokti. Tad atlikimas yra kūrinio suvokimo tobulinimo procesas. Skirtumas tik tas, kad kūrinį atlikti yra sunkiau, nes reikia gebėti dainuoti arba groti. Atsižvelgiant į tai, suvokimui ugdyti dažnai vartojamos paprastesnės atlikimo užduotys: dalies kūrinio dainavimas arba grojimas, tik kūrinio ritmo atlikimas ir pan.Antra vertus, labai svarbu, kad vaikai padainuotų arba pagrotų kūrinį, kurį jie turi suvokti: jų psichologijai būdinga viską jutimiškai ištirti, išmėginti veiksmais. Į tokius faktus atsižvelgiant ir sudaromas muzikos mokymo turinys. Jo sudėtinės dalys yra dainavimas( iš klausos arba iš natų ), vokalinės ir instrumentinės muzikos klausymasis, grojimas ( iš klausos arba iš natų ) . Visas šias veiklos rūšis papildo atitinkamas muzikinių reiškinių įprasminimas ir su kūrinėlių kontekstu susijusi papildoma informacija.Muzika savitai išreiškia žmogaus individualumą (muzikinį skonį, vertinimų ir saviraiškos savitumą) ir jo socialumą (koncertų lankymas ar dalyvavimas juose, dainavimas namų aplinkoje ar viešuose renginiuose). Muzika atveria turtingą sociokultūrinių prasmių ir vertybių pasaulį. Šio pasaulio estetinis išgyvenimas turi esminės reikšmės dvasinei asmens brandai, padeda formuotis humanistinei asmenybei perimti reikšmingiausias tautos bei pasaulio kultūros vertybes. Muzikinis ugdymas yra būtina harmoningo, visapusiško asmenybės ugdymo dalis. Žvelgdami į XXI amžių bei į šiuolaikines tendencijas visuomenėje ir kultūroje turime būti pasirengę, kad naujomis sąlygomis galėtume siekti visuomenės muzikinio išprusimo, komunikabilumo ir sąmoningo bei kritiško jos požiūrio į dabarties muzikinės kultūros reiškinius. Tyrimo objektas- miesto mokyklos, pradinių klasių mokinių muzikinio ugdymo problemos .

Tikslas – ištirti, išanalizuoti pradinių klasių mokinių muzikiniame ugdyme dominuojančias muzikos mokymo formas ir metodus.

Uždaviniai: • Apklausti pradinių klasių mokinius bei mokytojus ir išsiaiškinti ką jiems reiškia muzika, muzikinis ugdymas.• Išanalizuoti ir išsiaiškinti vyraujančias muzikinio ugdymo formas ir metodus (kokie metodai dominuoja, kokius metodus ir mokymo formas dažniausiai pasitelkia į pagalbą pedagogai. Tyrimo metodai: muzikinio ugdymo sistemos analizė, stebėjimas, diagnostinis tyrimas, anketavimas.

1. Muzikinis ugdymas padinėje mokykloje

E. Balčyčio teigimu, muzikinis ugdymas mokykloje turi laiduoti, kad mokiniai pajėgtų dalyvauti aplinkos muzikiniame gyvenime, muzika praturtintų savo asmeninį gyvenimą. Tam būtini muzikinės raiškos ir muzikinės kultūros pažinimo pagrindai, būtina lavinti muzikinius gebėjimus bei puoselėti muzikinius pomėgius.

Todėl siekiama, kad mokiniai:• ‘‘Patirtų džiaugsmą per įvairias muzikinės veiklos formas (pabrėžtina dainavimo svarba );• dainuotų ar kitaip muzikuotų šeimoje, viešuose renginiuose, mokykloje, bažnyčiose ir pan. ;• per ryškiausius muzikinės kultūros, jos dabarties ir praeities kūrinius, kūrėjus, reiškinius formuotųsi grožio, meno ir kultūros pasaulėvaizdį, nesitenkintų kuria nors viena kultūra;• suvoktų kaip muzikos išraiškos, jos vertybių patyrimas leidžia pažinti ir muzikos fenomeną, ir savo patyrimų, pažinimų ir refleksijos galias.

Siekiant šių tikslų, mokiniai skatinami:• Dalyvauti atlikėjiškoje ir kūrybinėje veikloje, išbadyti įvairias jos formas ( kūrybą, dainavimą, grojimą, artistinius pasirodymus) ;• išgirsti, pajusti, suvokti dainuojamą, grojamą muziką, judėti pagal muziką bei ją skai…tyti ir užrašyti;• pažinti ir suprasti savo ir kitų kultūrų muziką bei muzikos meno ypatumus;• kritiškai vertinti kasdienę muzikinę tikrovę ( radijo, televizijos, koncertų, garso ir vaizdo įrašų muziką ) , taip pat įžvelgti ir suvokti praeities bei dabarties muzikos vertybes.’’(Bendrojo lavinimo mokyklos bendrosios programos. 1997 m. )

Muzikinis ugdymas yra skirtas kiekvienam. Ne vienodi muzikiniai gabumai ir gebėjimai realizuojami diferencijuojant užduotis, o įvairūs metodai ( kooperatinis mokymas, mokymas per septynis intelektus ar panašūs ) leis visiems besimokantiems atsiskleisti. Skirtingus poreikius muzikai turėtų tenkinti papildoma muzikinių fakultatyvų ( orkestras, choras , ansamblis ) pasiūla vidurinėje ar muzikos mokykloje. Svarbu, kad muzikinis ugdymas reikštųsi ne kaip profesinių reikalavimų mišinys, be kaip kryptinga besimokančiojo muzikinių galių sklaida.

Muzikinis ugdymas turėtų būti kryptingas. Svarbu apgalvotai pasirinkti metodus : jie turi būti pakankamai aiškūs ir turiningi, vengiantys informacijos perkrovos, ar be didesnių pastangų veiklos.Pažymėtina, kad pati savaime mokinių muzikinė veikla ir muzikinių žinių įsisavinimas nelaiduoja efektyvaus ugdymo. Muzikinė veikla, be kitų tikslų, turėtų tenkinti ir muzikinės kalbos praktikos uždavinius, o muzikos žinios turėtų sietis su aukštesniais mąstymo įgūdžiais ( ypač tai pasakytina apie mokinių interpretavimų ir vertinimų praktiką).

Muzikinės kalbos patyrimas susijęs su įvairia veikla : dainavimu, grojimu, judesiu, improvizacija, kūryba, aranžuote, muzikos klausymu, klausos lavinimo ir skaitymo iš natų pratybomis. Per šią veiklą galima nuosekliai turtinti ritmo, melodinių intonacijų “žodyną” bei gebėjimus atpažinti, atkartoti, pritaikyti. Siekiama, kad mokiniai : • Melodinį motyvą girdėtų dermės kontekste;• ritminį motyvą – metro ritmikos kontekste;• sąskambį – būdingoje harmoninėje slinktyje;• faktūrą – būdingoje technikoje (homofoniją, polifoniją ir t.t.);• melodijos ar faktūros visumą – frazuotės kontekste;• muzikos kūrinio visumą – stiliaus kontekste.Įvairi muzikinė veikla papildo viena kita turtindama muzikinės kalbos patyrimą : Dainavimas lavina balso duomenis (kvėpavimą, artikuliacinius įgūdžius), klausą (girdėjimą ir intonavimą), ugdo skonį, ansamblio pojūtį. Svarbu vengti prasto skonio dainų, atlikimo manierizmo.Grojimas tęsia, papildo dainavimą arba reiškiasi savarankiška forma. Jis turi reikšmės motorikos bei koordinacijos įgūdžiams, taip pat sugebėjimui atkurti muzikinį tekstą (pvz., melodiją), pritaikyti aranžuotę, sukurti išradingą muzikinį epizodą (pvz., įžangą ar pabaigą dainai). Siektina, kad, mokiniai susipažintų su mušamaisiais, pučiamuoju, jei įmanoma styginiu ar klavišiniu instrumentais, įgustų pagroti vienu ar keliais iš jų.Judesys turi didelę įtaką muzikaliam ritmo ir frazės pojūčiui, yra sinchroniškas su muzikos tėkme, todėl ieškoma judesio raiškos formų panaudojimo (kūno plastika, dirigavimas, šokis).Muzikos klausymas atspindi gebėjimus išgirsti, atpažinti, išgyventi, tačiau būtini įgūdžiai susikaupti ir sekti muzikinius įvykius. Šiuos įgūdžius padeda lavinti reagavimas judesiu ar grafinis vaizdavimas, taip pat mokėjimas sekti natas. Muzikos klausymas – pagrindinė veiksena padedanti pažinti muzikos formas, žanrus ir stilius.Muzikinis raštas yra simbolinis garsų žymėjimas ir savo tradicinė forma reikalingas elementariems gebėjimams skaityti ir užrašyti melodijoms. Tačiau verta praktikuoti ir kitokį muzikos žymėjimą (piešinį, schemą, savus simbolius ), kuris padėtų be didesnių pastangų pažymėti garsą, faktūrą ar formą.Klausos, muzikinės atminties lavinimo pratybos ( solfedis , ritmika) plėtoja girdėjimo, atkūrimo (vidine klausa ir balsu, instrumentu, judesiu) ir skaitymo (bei užrašymo) gebėjimas. Paprasti ,bet efektyvūs metodai yra labai svarbūs mokinių muzikinėms galioms plėtoti.

Muzikinis ugdymas turi būti nuoseklus.Dėl motorinių įgūdžių lavėjimo pradinėse klasėse mokiniai vis daugiai suge…ba, nors jų polinkiai žaisti, judėti, dainuoti ir groti ryškiausi. Atliekant muziką, skiriamas dėmesys natūraliam vaiko balsui ir jo lavėjimui. Išradingos užduotys gali tapti puikia priemone ir išraiškingumo pojūčiui lavinti, ir muzikinės kalbos patyrimams plėsti. Kūryboje nuo jutimiškų garso savybių einama prie ritminių, intonacinių darinių taikymo tam naudojant įvairias raiškos priemones ir natūralų šiam amžiui vaizdingumo poreikį. Ypatingos svarbos turi lietuvių tradicinė muzika (folkloras ).

2. Muzikos mokymo formų aktualumas

Muzikos mokomasi dainuojant, grojant, kuriant muziką, jos klausantis. Tai – įvairios muzikinės veiklos formos. Jomis naudojasi ir vaikai, ir suaugę. Mokykloje muzikinio ugdymo formos reglamentuotos, jos pasireiškia muzikos pamokose bei užklasinėje veikloje.Bendroji didaktika mokymo forma vadina vidinę mokymo proceso organizavimo struktūrą , renginį. Tai individualios (mokymasis namie), grupinės (laboratoriniai užsiėmimai ), frontalinės (pamoka) mokymo formos.Muzikos mokymo metodikoje “mokymo forma” įvardijamas muzikos dalyko įvaldymo kelias, pavyzdžiui, pasak Z. Rinkevičiaus mokymas remiantis dainavimo, solfedžiavimo, muzikavimo (grojimo bei dainavimo) , muzikos klausymąsi, kūrybos keliu. Naudojamos ir sinkretinės muzikos mokymo formos. Muzikos mokymo formos atspindi muzikinėje kultūroje funkcionuojančius muzikos meno pavidalus- dainavimą, grojimą, klausymąsi, kūrybą.

Popamokinė veikla Veikla klasėje, su klase Užklasinė veiklamokykloje Užmokyklinė veikla Veikla namie

Muzikos pamoka.Mokomoji ekskursija į koncertą, spektaklį.

Choras. Orkestras . ansamblis. Solinis dainavimas. Diskoteka. Muzikos klausytojų būrelis. Mokyklos šventės. Konkursai, apžiūros.

Muzikos mokykla. Choro studija. Muzikinė grupė. Miesto, gyvenvietės renginiai. Radijo, televizijos, garso, vaizdo įrašų klausymasis, stebėjimas. Dainavimas, muzikavimas šeimoje. Išvykos į koncertus su šeimos nariais.

1 pav. Muzikos mokymo ir mokymosi organizavimo formos ( Z. Rinkevičius 1998)

Pagrindinės muzikos mokymo formos pradinėje mokykloje yra šios: dainavimas, klausymasis, solfedžiavimas, muzikavimas ir muzikos kūryba. Jas taikant įsisavinamas muzikos mokymo turinys. Trumpai apžvelgsiu šias mokymo formas naudojamas muzikos pamokoje.2.1. DainavimasNuo senovės laikų dainavimas buvo laikomas pagrindine muzikos mokymo forma. Ir dabar dainavimo mokymas mokykloje yra labai svarbus. Ugdytojų, ypač mokytojų, pareiga siekti, kad kiekvienas vaikas išmoktų gražiai dainuoti, kad jis kartu mokytųsi ir dainavimo meno, ir susipažintų su muzika.Dainavimas kaip specifinė intonacinė išraiškos forma tarp žmonių yra vienas iš ankstyviausių emocinių ryšių. Kūdikis šį ryšį su motina ir aplinka jaučia nuo gyvybės pradžios; dainuodami, niūniuodami lopšines žmonės bendrauja, geriau supranta vienas kitą, nes gyvena bendra emocija, būsena. Šia forma pasireiškia dvasinis ryšys, o tai labai svarbu bendraujant.Greta žodinės kalbos dainavimas yra ypatinga intonacinė kalba. Kultūros istorija, etninės tradicijos, liaudies pedagogika liudija, kad dainavimas kaip komunikacinis ryšys dažnai lyginamas su gimtąją kalba. Tai reikšminga tautinio ugdymo, tautinės pasaulėjautos ir savimonės, tautos kultūros tęstinumo požiūriu.

Dainavimas kaip emocinis ir semantinis ryšys yra universalesnis už verbalinės kalbos teikiamą ryšį: dainavimas kaip intonacinė kalba nepaiso žodinės kalbos barjerų. Tai ne tik tautinio, bet ir tarptautinio bendravimo priemonė.Dainavimas kaip muzikos mokymo forma sudaro pačias geriausias sąlygas pajusti, pamilti, pagaliau ir suprasti lietuvišką dvasią, tautinį mentalitetą. Lietuvių liaudies dainos – puiki priemonė nuo pat mažumės tautiškai auklėti. Todėl dainavimui Lietuvos mokyklose ir ikimokyklinio ugdymo įstaigose visada buvo skiriama daug dėmesio.Vaikų, ypač pradedančių mokytis mokykloje, dainavimo sugebėjimai labai nevienodi. Jų skirtumus lemia daugelis veiksnių. Pirma, genetinių kodų skirtumai. Vieni paveldi dainuojamąjį balsą bei “muzikalią ausį”, tad jiems dainavimas nekelia sunkumų. Apie kitus sakoma, jog jie “neturi balso”(arba dar blogiau – “neturi klausos”). Tai neteisingi tvirtinimai. Visi gali dainuoti, visi turi muzikinę klausą. Tačiau dainavimo sunkumas yra tas, kad nemažai vaikų blogai valdo balsą. Kitos priežastys – nervų sistemos paslankumo (labilumo stoka), muzikinio intonacinio žodyno, muzikinės vaizduotės, vidinės klausos, muzikinio mąstymo procesų nepakankamas išsivystymas. Pedagoginiu požiūriu tinkamai “apkrovus” muzikinę klausą, muzikinį mąstymą, emociškai įtaigia, vaikui priimtina muzika, suvokimo procesai ir muzikinis mąstymas padeda tobulinti vokalinį aparatą, balsas darosi vis lankstesnis ir išraiškingesnis. Antra, dainuojamojo balso būklę, jo tobulinimą lemia socialinė, kultūrinė aplinka, joje įtvirtintos dainavimo normos. Nors ir menkų balso duomenų vaikas, augdamas šeimoje gražiai dainuojama, muzikuojama, klausomasi vertingos muzikos, pamažu pats pradeda dainuoti, groti, tobulinti savo balsą. Dabar vaikų ir jaunimo dainavimo kultūrai neigiamą įtaką daro roko, įvairių masinių renginių antikultūra, joje dažnai pasireiškianti antiestetiška, įžūli, agresyvi ir bjauri “dainavimo” norma. Vaikai, ypač paaugliai, mėgsta mėgdžioti tokį dainavimą. Tačiau mokytojas neturėtų už tai besąlygiškai peikti. Daug svarbiau mokyti paprasto, nepretenzingo liaudinio, akademinio chorinio dainavimo. Be to, balso ugdymą sąlygoja mokinių amžiaus ypatumai, lyčių skirtumai, pedagoginės sistemos kryptingumas. Siekiant, kad dainavimas būtų gražus, pedagogas turi išmanyti balso ugdymo teorinius ir praktinius dalykus.Mokymo dainuoti metodika – muzikos pedagogikoje labiausiai ištirta sritis. Tačiau muzikos pedagogikai svarbu ir tai, kiek dainavimo procesas lemia kitų vaiko muzikinių sugebėjimų vystymąsi, kaip jis koreliuoja su muzikalumo, muzikinio mąstymo tobulėjimo, o kartu ir su asmenybės ugdymu.Ugdant muzikinius sugebėjimus nepakanka eiti “viena kryptimi”, t.y. paeiliui ugdyti elementariuosius, o vėliau aukštesniojo lygio sugebėjimus. Reikia sinchroniškai derinti ir horizontaliai ir vertikaliai išsidėsčiusius muzikos veiksmų psichologines sistemas. Daina turi melodiją, kuri be pagrindo dažnai įvardijama muzikos siela. Todėl norint mokyti dainuoti, tobulinti balsą, re…ikia remtis ne tik muzikos melodinio foniozmo (ritmointonaciniu) suvokimu, bet ir visybiniu muzikos pažinimu ir vertinimu, kuris pasiekiamas muzikinio mąstymo psichologiniu lygmeniu. Nepakanka mokyti vaikus pavienių dainavimo elementų, kurie labai vertinami rengiant profesionalius dainininkus. N. Žilino, D. Aspelundo bei kitų mokslininkų tyrimai parodė, kad ugdant dainavimo įgūdžius būtina atsižvelgti į sisteminę dainavimo prigimtį. R. Hussono teigimu, mokant svarbu neapsiriboti vokaline treniruote. Svarbu visų pirma žadinti ir stiprinti dainavimo emocinius bei prasmės motyvus. Vokalinė artikuliacija, visa dainavimo kokybė labai priklauso nuo emocinio ir intelektinio turinio. “ Emocija dainuojančiajam – tai raktas ne tik esminiams pasiekimams, bet ir optimaliam dainavimo technologinių uždavinių sprendimui ( V. Morozovas ).”Mokant dainuoti, svarbu atsižvelgti į muzikos suvokimo ir balso aparato veikimo koreliacinius ryšius. Mokykloje reikia visų pirma išmokyti vaikus dainuoti, ugdyti vokalinę, intonacinė klausą ir tik po to imtis muzikos suvokimo ugdymo uždavinių.Dainavimas kaip muzikinio ugdymo forma itin aktualus jaunesniajame ir viduriniajame mokykliniame amžiuje. Jei neišlavinami vaikų balsai pradinėse ir vidurinėse klasėse (iki balso kutavimo periodo), tai padaromas nepataisomas nuostolis. Ypač, tai akivaizdu, berniukų dainavime. Jeigu jie aktyviai ir gražiai dainuoja vaikystėje, jų balso mutacija vyksta greičiau ir lengviau. Berniukai ir mutacijos metu gali ,nors žymiai mažiau, dainuoti, o po mutacijos jie įgauna buvusį dainavimo pajėgumą. Muzikos mokytojui labai svarbu žinoti dainavimo mokymo sunkumus, jų priežastis bei jų įveikimo taktiką.

2.2 Muzikavimas

Šiuo terminu žymimos kelios sąvokos reikšmės. 1. Muzikavimas – tai profesionalų arba mėgėjų grojimas, dainavimas muzikos gerbėjų kamerinėje aplinkoje- tradicija ,paremta seniausiomis liaudies bei Renesanso ir Naujųjų laikų kunigaikščių, miestiečių muzikinės kultūromis.2. Muzikavimas – tai kokybinis profesionalaus muzikos atlikimo lygmuo, reiškiantis atlikimo meistriškumą, emocinį- prasminį įtaigumą. 3. Muzikavimas mūsų nagrinėjamu- pedagoginiu- aspektu- tai įvairiapusė muzikos atlikimo elementariaisiais mokykliniais instrumentais, balsu, mokytojo organizuojama ir mokinių realizuojama kolektyvinė muzikinė veikla. Į mokyklinį muzikavimą įjungiami ir mokytojo bei mokinių grojimas bei dainavimas, “skambantys gestai”, triukšmo elementai ir kt. Muzika atkuriama arba improvizuojama- sukuriamos melodijos, mažos pjesės. Tad muzikavimas (solinis, grupinis ) sudaro sąlygas pasireikšti mokinių kūrybiniams sugebėjimams. Ypač tai aktualu mokiniams, kurie dėl balso prigimties trūkumų negali pilnavertiškai pasireikšti dainavime. Muzikavimas ( grojimas ritmo instrumentais, skudučiais ir kt. ) kompensuoja dainavimo trūkumus.

Muzikavimu kaip ir dainavimu bei muzikos klausymu, realizuojamas mokinių muzikinio veiklinimo formų įvairovės didaktinis principas. Grodami įvairiais ritmo, melodiniais instrumentais, mokiniai ne tik sieja su praktika muzikos žinias, ugdosi įvairius muzikinius gabumus, bet ir mokosi muzikos instrumentų bei jais atliekamos muzikos pažinimo. Muzikavimas itin vertingas liaudies muzikos pažinimui. Grojimas, sakysime, vaikiška dūdele, lumzdeliu, skudučiais vaiką suartina su tuo instrumentu, žadina domėjimąsi tąja muzika. Pedagoginiu požiūriu muzikavimas vertinga tuo, kad vaikai įgyja galimybę kūrybiškai reikštis. Tai didina jų aktyvumą. Jie nori groti, jie grodami patiria didelį pasitenkinimą. Nors tasai pasitenkinimas ne visada sukeliamas estetinių emocijų- tai neretai gali būti žaidimo, pramogos emocijos, – tačiau ir tokio lygio emocijos yra vertingos ir pageidautinos. Muzikuodami solfedžiuodami, improvizuodami vaikai mokosi operuoti muzikos kalbos struktūromis (metroritmo, garsų aukštumo, dermės ir kt.) tuo būdu siekiama sąmoningumo principo įgyvendinimo. Instrumentai , kaip ir garsų užrašymo simboliai , ompleksinis i muzikos garsus, tad mu…zikuojant pasiekiama ir mokymo vaizdumo. Garsų struktūros nuolat kartojamos , tačiau tai daroma naudojant skirtingus garsų išgavimo būdus, instrumentus. Tokiu būdu įtvirtinami muzikos atlikimo įgūdžiai siekiama mokymo(si) tvirtumo. Muzikuojant kompleksiškai ugdomos visos muzikinės klausos briaunos, elementarieji muzikiniai gabumai. Tačiau jų vystymasis daug priklauso nuo instrumento, jo teikiamų galimybių. Antai skudučiavimas pastebimai gerina metroritmo pajautimą ir harmoninę, polifoninę klausą, grojimas lumzdeliu, dūdele- melodinę klausą. Tačiau grojimas metalofonu , būdamas naudingas ritmo pajautimui, beveik neturi įtakos melodinei klausai. Priežastys- trumpas, tuoj gęstantis garsas, dideli, lyginant su balsu, garso aukštumo testūriniai skirtumai, neretai prastas instrumentų suderinimas ir kt. Muzikuojant susidaro geros galimybės ugdyti ritmo pajautimą, šiuo tikslu naudojami tiek ritmo, tiek melodiniai instrumentai, įvairūs kūno judesiai. Kadangi mokymo organizavimo ir mokymosi rezultatų kontrolės požiūriu tai labai konkretus, metodiškai “patogus” ir mokinius aktyvinantis procesas, neretai pedagogai pernelyg susižavi “grynojo” ,t.y. neintonuojamų ritmo darinių mokymu. Laikinas, trumpalaikis ritmo atskyrimas nuo garsų aukštumo, žinoma, galimas ir reikalingas, tačiau čia labai svarbu saikas. Ritmo dariniai “išėję” iš intonuojamo muzikos konteksto, turi būti tuojau pat vėl įjungiami į ansamblį su dainavimu, melodiniu muzikavimu; to nedarant( arba darant per vėlai) prarandamas laikas vertingesnei muzikinei veiklai, stabdomas bendras laikas vertingesnei muzikinei veiklai, stabdomas bendras muzikinis ir , drauge paėmus, net patsai ritmo pajautimo ugdymas, nes ilgesnis muzikavimas be intonavimo iš esmės jau nėra tikrai muzikinė veikla. Muzikoje ritmas ir intonavimas iš esmės kartu, glaudžiausioje sąveikoje. Šios sąveikos reikia paisyti ir mokant groti muzikos instrumentais.2.3. Muzikos klausymasisMuzikos klausymas šiuolaikinėje muzikinėje kultūroje- pati masiškiausia populiariausia žmonių, ypač jaunimo, sąlyčio su muzika forma. Tyrimais nustatyta, kad iš visų laisvalaikio praleidimo formų mokiniai teikia pirmenybę muzikos klausymuisi, naudojasi įvairiomis garo, vaizdo komunikavimo techninėmis priemonėmis, kurios XX amžiaus pabaigoje įgijo istorijoje neregėtą mastą.Muzikos klausymas ,kaip viena pagrindinių vaikų muzikinės veiklos rūšių, turi didžiulį lavinamąjį auklėjamąjį poveikį. Klausydamiesi vokalinės ir instrumentinės muzikos vaikai susipažįsta su įvairaus pobūdžio muzika. Jie išmoksta skirti ją pagal nuotaiką, tempą , tembrą, kūrinio dalis. Taip pat susipažįsta su kai kuriais instrumentais, muzikos atlikimo rūšimis ir priemonėmis. Muzikos klausymasis ugdo nuolatinį vaikų dėmesį, meilę muzikai, lavina estetinį skonį.Muzikos suvokimas yra sudėtingas procesas, kupinas gilių vidinių išgyvenimų. Jame susipina emocijos ir sensorinis muzikinių garsų pajautimas, sąskambių grožis ir gyvenimo patirtis, asociacijos ir muzikinių vaizdų seka. Emociškai suvoktas muzikos kūrinys veikia visus savo turiniu. Šitaip mokoma branginti savo ir kitų tautų liaudies bei kompozitorių muziką.Pagrindiniai muzikos klausymosi uždaviniai yra šie :• Skatinti mokinius domėtis muzika;• skiepyti jiems meilę lietuvių liaudies muzikai, pratinti emocionaliai reaguoti į ją klausanti;• supažindinti su kai kuriais kompozitoriais;• išmokyti skirti įvairaus pobūdžio ir formos muziką;• supažindinti su kai kuriomis kontrastinės muzikinės raiškos priemonėmis;• ugdyti Tėvynės meilės ir tautų draugystės jausmus;• muzikos pagalba gilinti visuomeninių ir gamtos reiškinių suvokimą, ugdyti estetinį požiūrį į visuomeninius ir gamtos reiškinių.

Muzikos klausymasis pasak Z. Rinkevičiaus, (1998 m.) ‘‘kaip garsų komplekso suvokimas yra bet kokių muzikos veiksmų būtinoji sąlyga: muzikos procesas kontroliuojamas klausa. Kaip muzikos mokymo forma klausymasis yra mokymas(-is) klausa pažinti muziką , muzikos kūrinius.’’ Pabrėždami šią paprasčiausią ir visiems prieinamiausią mokymo(-si) formą, daugelis įžymiųjų muzikų ( B. Dvarionas, B. Grincevičiūtė, D.Šostakovičius ir kt.), muzikų- mokslininkų pabrėždavo, kad norint suprasti muziką reikia visų pirma jos įdėmiai ir ilgai klausytis. Pilnavertis muzikos klausymasis- taip pat meninė veikla, ir šio meno reikia mokykloje sistemingai mokyti. Tinkamai taikant šią mokymo formą, ją protingai derinant su dainavimu, grojimu, galima, kaip rodo praktika, pasiekti reikšmingų žmogaus kultūrinio dvasinio ugdymo rezultatų. Šiai mokymo formai , deja , mokykla skiria per mažai dėmesio , nors yra didelių šiuolaikinių garso transliavimo galimybių. Antra vertus, jaučiamas inteligentijos noras išugdyti aukštesnę jaunosios kartos meninę dvasinę kultūrą, kuri galėtų būti imunitetu prieš prastą estetinį skonį, bjaurastį, dvasinį degradavimą. Geros muzikos klausymas, kaip ir gerų knygų skaitymas, gerų filmų ar spektaklių žiūrėjimas, gali tam labai padėti.

Kaip rodo praktika, sutapatinti muzikos klausymąsi su muzikos suvokimu arba muzikiniu mąstymu yra didžiulė. Nors muzikos klausymasis remiasi šių sąvokų žymiais psichologiniais mechanizmais, tačiau nesutampa su jais. Klausos jutimai, suvokimas, mąstymas yra visuotiniai muzikinės veikos komponentai, o klausymasis yra tik viena iš svarbiausių muzikinės veiklos formų. Siekiant muzikos klausymąsi padaryti efektyvesnį, reikia muzikos metodiką nuosekliai grįsti reikalavimais, kuriuos diktuoja mokslinių tyrimų, šiuolaikinės muzikos pedagogikos patyrimas. Apžvelgsime svarbiausias metodologines prielaidas bei požiūrius, kurių laikantis muzikos klausymasis kaip mokymo forma mokykloje teikia geresnių ugdymo rezultatų. Mokymo turinio vertės požiūriu visi klausomi kūriniai turi būti aukšto meninio lygio. Pati muzika šlieja prie savęs klausytoją, ugdo meilę jai. Negalima išugdyti poreikio rimtajai muzikai, jei bus klausomasi tik vidutinės arba geros, tačiau blogai reprodukuotos prod…ukcijos(dėl įrašų atgaminimo priemonių, muzikos instrumento prastos būklės, grojančiojo pedagogo muzikalumo stokos ir kt. ) muzikos. Mokiniai už mokyklos sienų turi daug galimybių rinktis tobulai akustiniu požiūriu skambančią muziką. Blogai, kad pamokose teikiamos vertybės pralaimi konkurenciją su masine muzikos indukcija, pramogine muzika. Meniškai įtaigių muzikos kūrinių mokymo repertuare (tiek esamajame, tiek ir naujai projektuojamame ) yra nedaug. Antra, jei pateikiami ”apkarpytu” pavidalu, fragmentais; trečia, dėl metodologinės ir metodinės minties atsilikimo tai daroma dažnai nepakankamai kvalifikuotai; ketvirta, apskritai akademinės muzikos klausymuisi dėl minėtų priežasčių skiriama mažai dėmesio. Klausymasis kaip mokymo forma dažniausiai “skęsta” kitų, “svarbesnių” , mokymo formų, nors ir mažai teturinčių ryšių su muzika kaip estetine dvasine vertybe, kontekste. Kokiame amžiaus tarpsnyje, kokios ir kiek muzikos klausytis mokymo procese? Į šį klausimą nėra vienareikšmio atsakymo. Vienos muzikos mokymo sistemos geriausios muzikos klausymąsi praktikuoja nuo pat vaiko gimimo (Š. Suzuki, M. Montessori ), kitos – muzikos klausymąsi (bent iki vyresniojo mokyklinio amžiaus) apskritai ignoruoja (Z. Kodajaus sistema). Vokietijoje, Austrijoje, Bulgarijoje, Rusijoje, Ukrainoje, Moldovoje (ypač D. Kabalevskio sistema) muzikos klausymuisi skiriama daug dėmesio ir reikšmės. Mūsų mokyklose muzikos klausymasis kaip mokymo forma vidurinėse ir pradinėse klasėse pradėtas sistemingai diegti tik 8-ojo dešimtmečio pradžioje. Naujosiose mokymo programose ( E. Velička, V. Krakauskaitė, A. Dikčius) muzikos klausymosi kaip mokymo formos svoris yra menkesnis negu ligtolinėje programoje. Programų ir mokymo priemonių sudarytojai labai nevienodai sprendžia ir klausomos muzikos prieinamumo klausimą. Žinome , pradinukai negali dėmesingai klausytis ilgo ir sudėtingo muzikos kūrinio arba jo ilgo fragmento. Tačiau saugantis šios klaidos, pernelyg nepasitikima vaikų galimybėmis, tenkinamasi beveik vien vaikiškomis miniatiūromis, ikimokyklinukams skirta muzika. Tuo tarpu muzikos pedagogikos tyrimai ( N. Vetlugina, T. Vendrova, A. Katinienė, A. Piličiauskas ir kt.) atrodo, kad jau 4-6 metų vaikai, tinkamai su jais dirbant, pajėgia klausytis, suvokti ir suprasti daug sudėtingesnius , meniškai ryškius, ne vien vaikams skirtus muzikos kūrinius, ilgus fragmentus. Tokios muzikos klausymasis padeda spartinti vaikų, mokinių muzikinės sąmonės raidą, turtina jų informacinį žodyną, estetinį bei dvasinį patyrimą. Muzikos suvokimo ir muzikinio mąstymo patirtis žymiai palengvina dainavimo, muzikavimo, muzikos rašto mokymąsi.Psichologiniu požiūriu svarbu įsisąmoninti, kad muzikos klausymasis mokymo procese nėra pasyvi mokinio ir ugdytojo psichinė būsena. Mokykloje muzikos klausymasis suprantamas dažnai klaidingai : jis net įvardijamas alogišku terminu “pasyvi veikla”. Tikslingai organizuotas muzikos klausymasis- rimta, menine ir pedagogine prasme tikslinga veikla. Tai aukščiausio lygmens, tik mąstančiam ir jaučiančiam žmogui pasiekiama dvasinė intelektinė veikla. Vienas dalykas- paviršutiniškai girdėti muziką, svajoti garsų tarsi sienų apmušalų fone, kitas- dėmesingai pasinerti į jos grožį, dvasinę gelmę, medituoti. Čia vėl verta prisiminti kokybinį muzikos suvokimo ir muzikinio mąstymo skirtumą. Percepcija kaip akustinis girdėjimas nėra tolygus muzikiniam mąstymui. Svarbiausia – ne vien išgirsti, bet ir įsiklausyti ( pagal B. Astafjevą ) į intonaciją jos kaitas ir virsmus. Panašios pozicijos laikosi ir šiuolaikinis filosofas E. Bliacheris. Jis pabrėžia, kad mes pernelyg pasinėrėme į “aktyvumą” suvokdami muziką. Tuo tarpu jos estetinis stebėjimas, įsiklausymas į ją – tai ne paprastas estetinis suvokimas, rašo mokslininkas. “Aš dabar jus suvokiu, bet įsižiūrėti, įsijausti- tai visai kas kita. Suvokimas susijęs su motorika ,o įsiklausymas stabdo motoriką. Mokyti įsiklausyti- vadinasi, spręsti dorovinę problemą.” Ramus, sudvasintas muzikos klausymasis …– sudėtinga veikla. Jai vadovaujant reikia meninio jautrumo, psichologinio subtilumo, gero muzikos išmanymo ir pedagoginio takto. Gana greitai galima išmokyti gabesnius mokinius atlikti muziką, suteikti jiems muzikos amato pagrindus. Tačiau jeigu mokoma tik amato įgūdžių, o nesirūpinama muzikinio mąstymo ugdymu klausantis vertingos muzikos, menkai tesivysto ir muzikiniai atlikimo sugebėjimai, silpnėja muzikos mokymosi motyvacija. ( Tokia situacija būdinga muzikos mokyklų pradinėse klasėse, kuriose, deja, nemokoma muzikos literatūros – dalyko, kuris gali labai praturtinti vaikų muzikos pažinimą, motyvuoti visą muzikos mokymąsi. )
Siekiant muzikos klausymosi mokymo tobulinimo ir asmenybės ugdymo efektyvumo, tikslinga vadovautis psichologiškai pagrįsta muzikos kūrinių jutiminio ir intelektinio- dvasinio pažinimo sistema bei ja paremtu metodiniu mechanizmu. Jis efektyvus , kai remiasi aukščiau aptartomis nuosekliai jungiamomis skirtingų lygmenų grandimis: muzikos emociniu išgyvenimu (pajautimo lygmeniu), muzikos intonacijų kompleksų sekos emocinės ir loginės raiškos suvokimais (suvokimo lygmeniu) ir išgyventos, suvoktos muzikos asmeniškai aktualiomis numanomomis prasmėmis ( muzikos supratimo, jos meninio koncerto sukūrimo lygmuo). Pedagoginiu požiūriu svarbu, kad mokytojas susikurtų palankias sąlygas veikti minėtam mokinio sąveikos su muzikos kūriniu ir mokytoju mechanizmui. Čia muzikinio mąstymo procesai siejami su muzikinio auklėjimo uždaviniais. Šios sąlygos bus sudarytos, jeigu:– mokytojas supras, jog reikalaujant iš mokinio gražiai teisingai atlikti muziką (dainuoti, groti, skaityti muzikos raštą ), reikia rūpintis, kad jis muzikos klausymosi būdu laiku gautų jam aktualių ir prieinamų muzikos vertybių (juk norint išreikšti intonuojamas prasmes, reikia jų pačiam įsigyti) ;– laikysis muzikos didaktikos principų, mokymo proceso dėsningumų;– mokydamas klausytis muzikos, šį darbą organiškai sies su dainavimu, motorika, sudarančia galimybe “materializuoti” klausa girdimus svarbius ritmointonacinius momentus;– pats mokytojas muzikos kūrinyje “matys” ne vien formos ( “kaip”), stiliaus dalykus, bet ir žmogų, save, santykį su gyvenimo, būties vertybėmis ir sieks, kad mokiniai išgyventų ir suprastų šiuos ryšius;– reikalaudamas iš mokinių nustatyti emocinius ir prasminius ryšius su klausoma muzika, pats mokytojas bus “atsivėrimo” muzikai pavyzdžiu, jeigu muzikos sukeltų įspūdžių verbalizavimas bus jautrus, taiklus, saikingas, variantiškas, jeigu pedagogas neprimes mokiniams savo sampratos, toleruos kitokius mokinių pasisakymus bei vertinimus.

Mokytojo profesionalumo požiūriu reikalinga ne tik turėti pakankamai žinių, mokėti dainuoti ir groti, bet ir būti aukštos kultūros klausytoju žinovu. Paradoksalu, bet būtent tokios kultūros neretai trūksta muzikos mokytojams. Tad ar gali žmogus išmokyti vaikus pamilti muziką, išmokyti ją suprasti, jeigu pats stokoja tų dalykų ?Mokytojas , nedaug tevertinantis muzikos klausymą ir supaprastintai žiūrintis į jį kaip į muzikinio ugdymo formą, nors ir neprastai grojantis, dainuojantis bei diriguojantis, vargu ar laikytinas profesionaliu muzikos mokytoju, nes paviršutiniškai mokant klausytis muzikos, sunku tinkamai realizuoti muzikos ugdymo uždavinius.Labai gerai, jeigu muzikos mokytojas kaip atlikėjas gali rungtis su profesionaliu atlikėju . tačiau jis gali visiškai sėkmingai dirbti mokykloje net ir tada, kai jo atlikėjiškosios galimybės būna nedidelės. Muzikos teorijos srityje jis irgi neprivalo lygintis su “grynu” muzikos teorijos specialistu. Bet jis privalo prilygti aukšto lygio muzikui – muzikos kritikui , kompozitoriui – muzikos audialiojo pažinimo srityje, t.y. būti lygiateisiu, lygiaverčiu triados “ kompozitorius- atlikėjas- klausytojas “ nariu. Be to , jis privalo gerai suprasti muziką menų šeimoje ir apskritai humanitarinėje kultūroje. Tai yra visiškai prieinama kryptingai rengiant specialistus, to primygtinai reikalauja šiuolaikinė mokykla, jos meninės, humanistinės kul…tūros ugdymo uždaviniai. Nepasiekus tokio mokytojo pasirengimo lygio, muzikos mokymas mokykloje nėra našus, pilnavertis. Taigi, mokant klausyti muzikos, ją pažinti, lemia mokytojo asmenybė, jo meninė , dvasinė branda. Mokymo, priemonių požiūriu svarbu, kad muzikos mokytojas turėtų tinkamai įrengtą muzikos kabinetą su visomis reikalingomis techninėmis garso ir vaizdo priemonėmis. Dabartinė mokykla neturi tenkintis tik pianinu, nekokybiškais garso įrašais, audio- ir videoaparatūra bei įrašais. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad klausantis muzikos- pavyzdžiui, baletų, operų ir kitų sceninių žanrų kūrinių- reikalinga ir audio- videoaparatūra. Tai svarbu, nes sinkretinių žanrų prigimtis reikalauja jų adekvataus pažinimo: pilnavertis suvokimas neįmanomas, jeigu baleto muzikos nelydi atitinkama choreografija, operos veiksmo- sceninė vaidyba, pantomima, scenografija. Be to , vizualūs atlikėjų poveikiai stiprina net ir grynai instrumentinės muzikos pažinimą.E . Velička (1995m.) kalbėdamas apie muzikos klausymą rašo: “ muzika mus lydi kiekviename žingsnyje. Ji sklinda iš televizorių, radijo imtuvų , ir magnetofonų. Skamba kino salėse, namuose, gatvėse. Šiandien muzikos tiek daug, kad mes kartais jos negirdime. Šį nesąmoningą ” buvimą muzikoje” vargu ar būtų galima pavadinti muzikos klausymusi. Tikrasis muzikos klausymasis- sąmoningų pastangų reikalaujanti veikla: žmogus klausydamasis muzikos, savo dėmesį sutelkia į garsus, atklystančius į jo sąmonę iš išorinio pasaulio. Seka muzikos garsų bei jų kombinacijų sukeltus vidinius savo išgyvenimus tačiau taip susikaupti tegali tik suaugęs žmogus. Vaikai nėra itin drausminga ir pasyvi auditorija; muzikos klausytis jie mokosi veikdami- bendraudami, judėdami žaisdami. Šia vaikų savybe išradingas pedagogas netruks pasinaudoti. Gebėjimo susikaupti ilgesniam laikui atsiranda ne iš karto. Mokytojas, dirbantis su jaunesnio amžiaus vaikais šito neturėtų pamiršti.

2.4 Muzikos rašto mokymas

Z. Marcinkevičiaus (1989m.) teigimu, vaikai mėgsta ne tik mėgdžioti suaugusių veiklą bet ir kurti. Kūrybiškai reikštis jie mėgsta ir muzikos srityje: kuria lopšines lėlei, konstruodami sugalvoja melodinę improvizaciją, žaisdami judriuosius žaidimus iš šūksnių sukomponuoja melodines frazes. Kūrybinę veiklą pedagogika traktuoja kaip tam tikrą išmokimo pakopą, daugeliu atvejų ji tiesiog būtina. Muzikinei kūrybai turi reikšmės tinkamas muzikos rašto mokymas. Tiesa, muzikos rašto išmokyti pradinėse klasėse daug negalima, todėl didelių tikslų nė nekeliama. Pakanka, ką mokiniai sugeba. Tokiame procese įprasminti vaikams įkandami muzikos kalbos reiškiniai atveria perspektyvą sąmoningumui, kurio labiausiai reikia muzikos suvokimui ugdyti. Mokant muzikos rašto , įprasminamos ritmo ypatybės, melodijų garsų aukštumo santykiai visa tai išreiškiama grafiniais ir kitokiais simboliais, nusakoma žodžiais . Muzikiniai ženklai ( kaip atitinkami simboliai ) įgalina apie muziką byloti vaizdingai, o žodinė informacija teikia didesnę kūrybinę laisvę.

‘‘Kaip bet kurio kito, taip ir muzikos rašto reikia mokytis po truputį skaitant – solfedžiuojant, grojant iš natų. Praverčia mokinių įgyti muzikiniai vaizdiniai- vidine klausa girdimi ritmo ir melodijų dariniai. Mokymo tikslai kiekviename etape įgyvendinami tik tuomet kai natomis pateikiamas toks tekstas, kurio muzikinius garsus mokiniai jau įsivaizduoja ir pažįsta jų natas, kai sudaromos sąlygos atkurti muziką kai toliau ugdomi muzikiniai vaizdiniai.’’(Z. Marcinkevičius, 1989 m. )

Kaip teigia Z . Rinkevičius (1998 m.) , iš pirmo žvilgsnio muzikinio rašto mokymas gali būti “nepripažintas” kaip mokymo forma , o priskirtas mokymo turiniui. Iš tikrųjų muzikos raštas yra vienas iš mokymo turinio komponentų. Jo mokant formuojama muzikinių mokėjimų ir įgūdžių, žinių sistema. Tačiau muzikos rašto, kaip ir dainavimo arba muzikos klausymosi, mokymas nėra savitikslė vertybė, o kelias įvaldyti muzikos meno pagrindus; taigi muzikos rašto mokymas kaip muzikos kalbos specifinė mokymo form…a padeda ( tinkamai organizuojant šį darbą) spręsti ugdymo uždavinius.Europietiškoje kultūroje nėra muzikos mokymo mokykloje sistemos, kuri iš viso ignoruotų muzikos raštą, bent elementariu lygiu juo nesinaudotų mokant. Esminiai klausimai yra dėl ko, kaip, kiek ir ypač kada mokyti vaikus muzikos rašto ir teorijos pagrindų, kad tarsi mokymas nenustelbtų, o stiprintų jų žavėjimąsi muzikos grožiu. Kad muzikos rašto mokymas padėtų spręsti svarbiausius muzikinio ugdymo uždavinius, muzikos didaktikai svarbu atsižvelgti į šias svarbiausias mokymo aplinkybes :3 Muzikos rašto mokymas turėtų būti savalaikis. Mokykla nepagrįstai per anksti pradeda mokyti vaiką natų, solfedžio bei muzikos teorijos. Visų pirma reikėtų vaikus mokyti ne rašytinės muzikos kalbos , o muzikinio kalbėjimo (muzikinės “ šnekos “ ) suvokimo bei supratimo ir gebėjimų “kalbėti” šia kalba ( dainuoti, groti, improvizuoti ). Vaiko intonacinis žodynas turtėja tik komunikuojant su muzika. Panašiai kaip ir mokantis skaityti ar rašyti, vaikas privalo turėti ką muzika, muzikos raštu “pasakyti”. “Ikinatinis” laikotarpis mokykloje gali tęstis net keletą metų , tai priklauso nuo mokinių muzikinio išprusimo lygio. Naudojant supaprastintus, apibendrintus, vaizdžius muzikos kalbos struktūrų žymėjimo būdus, mokiniai gali visiškai sėkmingai mokytis dainuoti , groti, klausytis , kurti, improvizuoti. Įgijęs muzikinio mąstymo patirties, išplėtojęs intonacinį žodyną, vaikas be vargo ir su noru išmoksta elementariai naudotis muzikos raštu. 4 Mokykloje nerealu, nedidinant pamokų skaičiaus , mokinius išmokyti solfedžiuoti “ iš lapo”. Tikslinga apsiriboti muzikos rašto išmokimo minimumu. Jį reikia įvaldyti tokiu mastu ir lygiu, kokiu jis netrukdytų, o padėtų siekti svarbiausių muzikinio ugdymo uždavinių. Realu, kad jau pradinėse klasėse galima nesunkiai pasiekti “ žemutinę ribą” : išmokyti solfedžiuoti paprasčiausias, liaudies dainų intonacijomis paremtas siauras melodines slinktis, naudoti muzikos raštą kaip papildymą pastiprinančią mokymo procesą priemonę. Tobulesnio muzikos rašto reikėtų mokytis chore ar orkestre, nes ten jis labiausiai ir reikalingas. Pedagoginiu požiūriu ne etiška chorui išnaudoti muzikos pamokos laiką, kad būtų išmokta sklandžiau solfedžiuoti. Muzikos raštas niekada ne turėtų tapti pamokos tema arba atskira politeminės pamokos dalimi. Sprendžiant muzikos rašto mokymo uždavinius pakaktų “pakeliui” su dainavimo , klausymosi, muzikavimo mokymu, negaištant daug laiko , epizodiškai remtis muzikos raštu. Elgiantis nuosekliai ir sistemingai, mokiniai nepastebimai ir lengvai pramoksta elementarių muzikos rašto skaitymo įgūdžių. Kaip teigia J. Kievišas (1997 m.),”muzikos rašto pradmenys perteikiami kompleksinio mokymo laikotarpiu, kai žinios yra integruojamos į vaikui aktualią veiklą. Taip jos pasisavinamos, kaupiami atlikimo įgūdžiai. Kadangi veikla grindžiama įvairių priemonių kompleksu, muzikos raštas bei jo elementai taikomo tik epizodiškai. “. Jo teigimu, muzikos rašto mokymo būdų yra daug. Rašto pažinimo uždavinius iškeliant kaip specialius ir juos sprendžiant tiesmukiškai, dažniausiai iškreipiama meninė veiklos prasmė, nesprendžiami raiškos poreikių tenkinimo uždaviniai. Vadinasi , šis būdas čia nepriimtinas. Lieka kitas- muzikos rašto mokyti bendros vaiko veiklos kontekste. Kitaip tariant, užduotys turėtų būti orientuotos pirmiausia į meninės muzikinės patirties plėtotę ir tokiame kontekste sprendžiami kartu ir rašto pažinimo uždaviniai. Muzikos raštas pamažu tampa svarbia priemone muzikos kūriniams pažinti , meninei muzikinei veiklai organizuoti.Taigi muzikos rašto, teorinių žinių mokymas pradinėje mokykloje nėra vienareikšmis ir lygiavertis lyginant jį su kitomis muzikos mokymo formomis. Šis požiūris į muzikos rašto mokymo proceso problemą grindžiamas argumentais, paremtais muzikos psichologijos duomenimis, muzikos pedagogikos teorijos ir praktikos pasiekimais, neprofesinės muzikinės kultūros plėtojimo ir įtvirtinimo logika. Be abejo, šis požiūris… reikalauja papildomų sisteminių tyrinėjimų.

Kaip rodo praktika muzikinis ugdymas pamokoje vyksta pasitelkiant ir kitas , darbe neaptartas formas: ritmo pajautimo pratybas, solfedžiavimą, improvizavimą, kūrybą. Jų įvairovė ir panaudojimas pamokoje labai priklauso nuo pedagogo, jo kūrybiškumo, nuo pačių mokinių ir dar daugelio kitų veiksnių. Šios formos įsilieja į dainavimą, muzikavimą, muzikos rašto pratybas. Visa tai paįvairina muzikos mokymą, leidžia kontroliuoti ir įvertinti mokinių žinias bei kokybiškiau organizuoti muzikinio ugdymo procesą.

3. Muzikos mokymo ir mokymosi metodai

Metodas- tai „ sistema veiksmų, būdų tikslui pasiekti “ (L. Jovaiša 1993 ). Mokymo metodai- „mokytojų ir mokinių sąveikos veiksmų sistemos programavimas mokymo tikslams realizuoti.“(L. Jovaiša 1985) Mokslo metodas- tai tiesos radimo kelias, grindžiamas loginiu protavimu, tyrimu. ( Z Rinkevičius 1998)Muzikos mokymo metodu vadintina mokytojo ir mokinių veiklos būdų sistema, padedanti mokiniams ugdytis muzikinę kultūrą. Čia metodo sąvoka naudojama konceptualia prasme, kuri reiškia tam tikrą muzikinio ugdymo kelią, pagrįstą muzikos mokymo formų ir grandžių visuma. Tai platus platus muzikiniu ugdymo metodo supratimas, šia prasme jis dažnai siejamas su muzikos mokymo koncepcijos kūrėjo vardu (pvz, Z. Kodajaus, Š. Suzuki ir daugelio kitų).Pagal L. Jovaišą ir J. Vaitkevičių (L. Jovaiša , J . Vaitkevičius 1989.), kurie remiasi istoriškai susiformavusiomis mokymo kryptimis, skiriamos trys metodų grupės:1) informaciniai (aiškinamieji-iliustraciniai-atgaminamieji),2) praktiniai-operaciniai,3) kūrybiniai.

Šie mokymo metodai apima įvairias muzikinio ugdymo formas.Iš informacinių metodų muzikos pedagogikoje itin dažnai taikomi iliustraciniai-atgaminamieji metodai. Muzikos kūrinius atlieka pats mokytojas arba naudoja įrašus. Taikomi demonstravimo, iliustravimo metodai. Šiuos metodus papildo aiškinimai, pasakojimai, teikiamieji ir euristiniai pokalbiai. Tačiau paskaitos, lektūros, atpasakojimo metodai, kurie plačiai naudojami mokant ne meno dalykų, čia mažai taikytini, nes muzikos mokymas yra daugiau praktinių veiksmų, lavinimo, o ne pasakojamoji veikla. Vienais atvejais demonstravimo metodas atlieka pažintinės veiklos parengiamąją funkciją, kitais- pagrindinę muzikos įsisavinimo funkciją.L . Jovaiša rašo, kad estetiniame auklėjime ir lavinime svarbiausiais didaktikos metodais laikomi stebėjimas (kontempliacija), analizė ir aiškinimas, pratybos. Mokyklose dažnai nepakankamai naudojamas būtent stebėjo (muzikos klausymosi) metodas. Šio metodo taikymas kelia nemažų sunkumų, susijusių su pačių pedagogų atlikėjiškomis galimybėmis ir muzikinio mąstymo branda. Kontempliacija yra kūrybinis dvasios darbas. Sunkumų kyla dėl to, kad rengiant muzikos mokytojus per mažai skiria dėmesio jų kontempliacini veiklai klausantis muzikos, ją analizuojant tobulinti. Žvelgiant į muzikos mokymą kaip meninių sugebėjimų lavinimą, pabrėžiant jos lavinamąją funkciją, itin vertingi praktiniai- operaciniai metodai. Jais remiantis formuojami muzikos atlikimo, jos analizės mokėjimai ir įgūdžiai. Tuo tikslu mokant taikoma specialių užduočių, pratimų sistema; mokytojas organizuoja mokinių dainavimą, muzikavimą ir kt.Šalia informacinių metodų naudojami kartojamojo bei probleminio pokalbio ir – siauriau- tikrinamojo pokalbio ir – siauriau- tikrinamojo pokalbio metodai. Esminis muzikos, kaip ir apskritai meno, bruožas- jos kūrybinis pobūdis. Tikrasis , išsamus muzikos pažinimas visada reikalauja kūrybinės veiklos. Viena iš esminių muzikinių ugdymo nesėkmių priežasčių- dažnai pasireiškiantis pedagogų ir jų mokinių ugdymo reprodukcinis mąstymas, šabloninė praktinė veikla pagal įprastinius standartus. S. Šalkauskis , rašydamas apie metodą, kalba apie svarbią praktinio didaktikos taikymo ydą- metodo stoką ir metodo perteklių. Metodo kultas, pavyzdžiui, klausos lavinimo pratybų, įvairių solfedžio mokymo būdų , ritmo darinių skaitymo, diktantų i…r kt. Sureikšminimas dažniausiai daugiau pakenkia negu padeda muzikos mokymui kaip muzikinės kultūros ugdymui mokykloje. S . Šalkauskis pritaria A. Mathiaso minčiai rašydamas, kad „pedagoginė teorija turi būti mokytojui ne leidžiąs įstatymus viešpats, bet išmintingas draugas, patarėjas, kurio kūrėjas yra linkęs klausyti, neišsižadėdamas savo sprendimo“( Z. Rinkevičius 1998)Sureikšminus klausos treniravimo metodus susilpnėja dėmesys meninei veiklai pamokoje. Rutininiai metodai užkerta kelią nustebimui, naujumo ir netikėtumo išgyvenimui- jausmui ir minčiai, kurie itin reikšmingi mene ir jo mokantis.Pabrėžtini šie kūrybiniai metodai mokant ir mokantis muzikos: išgyvenimų ir intuicijos inspiruotas judėjimas pagal muziką ( didaktiniai žaidimai, vaidyba, kūno plastika ir kt.); apmąstymų, samprotavimų metodas mokantis dainuoti dainą, klausantis muzikos kūrinių, patariant kūrybinę užduotį, įvertinant muzikavimą ir kt. Taikant šį metodą skatinamas vaikų vaizdinis mąstymas, fantazija, sudaroma galimybė vaikams ugdyti teigiamą santykį su muzika, kultūra. J. Jovaiša pabrėžia ,kad šalia įvairių kitų metodų neišvengiamas, būtinas „mokinių mąstymo įtraukimas į kūrinių pagrindinės minties, idėjos lukštenimą. Tai sunkus uždavinys“( L. Jovaiša 1995)Kiti kūrybinės veiklos metodai: 4. melodijų melodijų su tekstu kūrimas; 2) kūrinėlių kūrimas naudojant mušamuosius bei melodinius instrumentus, kalbos, vokalo galimybes;5. pritarimas dainoms instrumentais, kūno judesiais.Kūrybinių metodų grupei priskiriamas ir kompozicijų sudarymo metodas mokant vaikus dainuoti, improvizuoti, muzikuoti, naudojant įvairius garso įrašus.Meninio konteksto sukūrimas – svarbus kūrybinis metodas. Jo paskirtis- „išvesti“ ugdytinius už muzikos kūrinio ribų, t.y. parodyti jiems muzikos sąsajas su kitomis meno rūšimis, su gamta, istorija, socialine ir dvasine tikrove. Šis metodas sudaro galimybę ugdyti mokinio visybinį meninį mąstymą, o tai padeda geriau pažinti ir pačią muziką, ir gyvenimą. Viskas pažįstama lyginant vieną daiktą su kitu. Todėl universalus yra palyginimo metodas. Muzikos kūriniai, jų elementai (ritmo, intonacijų dariniai, formos ir kt.) lyginami tarpusavyje remiantis jų panašumais ir kontrastais ( žanrų, stilių, formų, istorinės, etninės, autorinės priklausomybės ir kitais atžvilgiais); lyginant muziką su kitomis meno rūšimis, erdvinėmis formomis, meno sukeltus išgyvenimus su kasdienybės emocinėmis reakcijomis, žmonių charakterių tipais ir pan.

3.1 Metodų pasirinkimo kriterijai

Pedagogikos meno meistrai naudoja labai daug įvairių mokymo darinių, kurie skaičiuojami tūkstančiais. Labai svarbu parinkti metodus, kurie ne prieštarautų muzikinei meninei veiklos prigimčiai, o su ja derėtų, padėtų siekti reikiamų meninio dvasinio ugdymo rezultatų. Tinkamas metodų parinkimas liudija pedagoginį mokytojo profesionalumą. Reikia laikytis šių metodų pasirinkimo kriterijų:1. Mokymo metodas turi būti adekvatus dalykui. Mokant muzikos meno ( ne tik muzikos kalbos, jos teorijos ), jis privalo būti meninio (net tik sąvokinio –loginio) pobūdžio. Muzikos, jos fragmentų, ritmointonacinių motyvų skambėjimas (mokytojo ar mokinių pastangomis) turi būti raiškus, emocingas ir prasmingas. Net ir vadovavimas pokalbiui, aiškinimai, komentarai apie muzikos kūrinį turėtų būti emociškai „nuspalvinti“ atitinkančia muzikos kūrinį būsena.2. Reikia rinktis tokius metodus ir atitinkamą mokymo turinį, kurie iš mokinių reikalautų ne vien elementarių muzikinių sugebėjimų, bet ir muzikalumo saviraiškos. Dar daugiau : metodai privalo orientuoti mokymosi veiklą (dainavimą, grojimą, klausymąsi, analizę) į muzikinio mąstymo, kaip mokymo ir mokymosi veiklos epicentro, įtvirtinimą ir plėtrą.3. Pasirinktieji metodai turi visokeriopai stiprinti mokymosi motyvus ir todėl veikdinti mokinius: skatinti atlikti, klausytis , daryti sprendimus, kurti, vertinti, ir kt.4. Renkantis metodus svarbu atsižvelgti į mokinių amžiaus ypatumus. Įvairūs metodai taikytini v…isuose amžiaus tarpsniuose. Tačiau vaikams iki 13-14 metų labiau tinka praktinės- operacinės ir kūrybinės grupės metodai. Greta praktinių – operacinių informaciniai ir kūrybiniai metodai itin taikomi dirbant su paaugliais bei vyresnio amžiaus mokiniais.5. Kadangi mokinių muzikos atlikimo sugebėjimai labai nevienodi, svarbu derinti grupinio ir individualaus darbo metodus. Pavyzdžiui, individualaus solfedžiavimo nesklandumai gali būti „kompensuoti“ sėkmingu grupiniu muzikavimu klausomų kūrinių kolektyvine analize bei kitomis grupinio darbo formomis.6. Būtina metodų įvairovė. Muzikos pažinimas, jos mokymas ir mokymasis savo struktūra yra sudėtingas, daugiaplanis, dinamiškas meninis ir loginis procesas, kuriame daugybė būdų pinasi instruktavimo, garsinio ir vaizdinio demonstravimo, euristinio pokalbio, kūrybinio komentavimo, muzikos struktūrų akustinio ir ženklinio modeliavimo ir daugelis kitų metodų, darbo būdų. Tačiau metodų įvairovė, jų kompleksinis taikymas vertingas ne pats savaime; tai neturi būti savitikslis dalykas. Metodų taikymo įvairovė turėtų būti saikinga, o saiką , metodų tikslingumą lemia mokymo- auklėjimo tikslas, uždaviniai, konkretus pamokos mokymo turinys.7. Mokymo metodai, kokie įvairūs ir įdomūs jie bebūtų, turi būti sisteminio, integralaus pobūdžio. T. Y. Juos visus turėtų sieti aiškiai juntama ugdymo „ašis“- tikslas. Šiuo aspektu visi metodai turėtų vienas kitą pratęsti , papildyti, gilinti , natūraliai pintis vienas su kitu, sudarydami darnią ir gražią pynę. Metodai, dažnai tarpusavyje susiję, neturintys glaudaus, tiesioginio ryšio su muzikinio ugdymo tikslu, neduoda reikšmingų rezultatų, nors tam tikslu, neduoda reikšmingų rezultatų, nors tam tikru mokymo mementu (ypač darbo pradžioje, kol jie mokiniams „švieži“ ), atrodo efektyvūs lavinimo požiūriu.

Mokymo metodus, kaip ir mokymo turinį, lemia ir daugelis kitų veiksnių: mokymo aplinkos socialiniai, geografiniai, etniniai ir kitokie ypatumai. Miestų mokyklose gali būti dažniau taikomi ekskursijų į koncertus muzikinius teatrus metodai, o kaimo mokyklose- metodai, kurie padeda geriau atskleisti liaudies muzikos etnines sąlygas, tradicijas(stebėjimo, aprašymo, medžiagos rinkimo ir kiti metodai). Muzikos mokymo metodų parinkimą lemia ir materialinės mokymo bazės kriterijus. Kompiuterinė įranga, įvairios vaizdo ir graso technikos priemonės, tinkami vadovėliai, mokymo priemonės daro didelę įtaką muzikos demonstravimo, jos kūrybos, improvizavimo, muzikavimo procesams. XXI amžiuje ,reikia tikėtis, materialinė mokymo bazė bus turtingesnė, tad mokytojo metodinis arsenalas bus geresnis, gausesnis. Tačiau , net ir tobuliausia technika visada turėtų būti tik priemonė, metodo įrankis siekiantis ugdyti žmogų.

4.Pradinių klasių mokinių bei mokytojų požiūris į muzikinį ugdymą

1. Ar tau patinka muzikos pamoka

2.Ką dažniausiai veikiate per muzikos pamokas?

3. Ar dažnai per muzikos pamokas dainuojate?

4.Ar dažnai per muzikos pamokas klausotės muzikos?

5.Ar dažnai per muzikos pamokas muzikuojate?

6. Kokios užduotys muzikos pamokų metu tau labiausiai patinka?

Mokytojams buvo pateiktas klausimas:1. Kokius metodus dažniausiai naudojate savo pamokų metu?

Apklaustieji pedagogai išvardino šiuos pagrindinius ir dažniausiai naudojamus savo darbe metodus:• Aiškinimas;• demonstravimas;• didaktiniai žaidimai;• kūrybinės užduotys;• pokalbis;Šis metodų penketukas vyravo pas daugelį respondentų. Tad galima teigti, kad mokytojai savo darbe į pagalbą pasitelkia gan įvairius metodus.

2. Ar dažnai naudojate kūrybines užduotis vaikams?

3.Kokia iš išvardintų muzikinio ugdymo krypčių Jums priimtina labiausiai?

4. Kokiais metodais jums pavyksta sudominti klasę?

5. Sunumeruokite metodus nuo labiausiai Jūsų naudojamo iki rečiausiai.

Eil. Nr.Metodas 1 2 3 4 5 6 7… 8

9

10

11

12Demonstravimas 3 1 1 2 0 0 0 0 0 0 0 0iliustravimas 1 0 1 3 1 0 1 0 0 0 0 0aiškinimas 2 1 0 0 1 1 0 0 1 1 0 0pasakojimas 1 2 3 0 0 0 0 0 0 0 1 0euristinis pokalbis 0 0 0 0 1 0 2 1 1 0 1 1palyginimas 0 0 1 0 2 2 1 0 9 0 0 0paskaita 0 0 0 0 0 0 0 0 1 0 3 3stebėjimas 0 0 0 0 0 3 1 1 1 0 1 0didaktiniai žaidimai 0 2 0 1 1 0 0 3 0 0 0 0apmąstymų, samprotavimųmetodas 0 0 1 0 1 2 1 1 0 0 1 0melodijų kūrimas 0 0 0 0 0 0 1 0 2 2 0 2Meninio konteksto sukūrimas 0 1 0 0 0 0 0 1 0 3 1 12

Išvados

• Muzikinis ugdymas galimas dainuojant, grojant, klausant muzikos . Tai konkreti veikla. Ja atsiskleidžianti asmens kultūra, išlaikydama ryšį su konteksto kultūra, patiria atitinkamą poveikį. Kūriniu , kuris yra neatskiriama muzikinės veiklos ir konteksto turinio dalis, veikiama asmens kultūros meninė kokybė. Tai paprasčiausia ir pagrindinė ugdymo schema .

• Greta bendrųjų- auklėjamųjų ir lavinamųjų tikslų ne mažiau svarbūs ir specifiniai muzikiniai muzikos mokymo tikslai : pradinė mokykla drauge su pagrindine turi duoti bendrą muzikinį išsilavinimą, t. y. išlavinti klausą , išmokyti dainuoti, klausytis muzikos, skatinti poreikį muzikuoti, išmokyti gražių dainų, supažindinti su geriausias ir reikšmingiausias muzikos kūriniais, nuolat kelti liaudies muzikinę kultūrą. Visų šių tikslų siekiame mokydami vaikus dainavimo, grojimo, solfedžio, ritmikos, muzikos klausymosi, jungdami juos į bendrą visais auklėjamaisiais ir mokymo principais pagrįstą pedagoginį procesą.• Kad ir kaip tikėtumėmės didelio pagerėjimo XXI amžiuje, tinkamos pedagoginės sąlygos nepadės išspręsti muzikos mokymo ir auklėjimo uždavinių bei šiame procese iškilusių problemų. Viską lemia mokytojo kūrybiškas darbas, ypač gebėjimas taikyti mokymo metodus. Kiekvienai vaikų muzikinio ugdymo formai ( muzikos klausymas, dainavimas, grojimas, ritmikos mokymas, muzikos rašto pradmenų mokymas ir kt. )reikalinga sava metodika, kuri tinkamai taikoma, įgalins sėkmingai įgyvendinti pradinukų muzikinio ugdymo ir auklėjimo tikslus….