Rokas. Roko istorija ir būdingiausi roko stiliai

REFERATAS

ROKAS.
ROKO MUZIKOS ISTORIJA. BŪDINGIAUSI ROKO STILIAI

Vilnius, 2005

Rokenrolas

Kiekvienas iš mūsų yra girdėjęs žodį „rokas“, netgi jei šis visai nepatinka ir juo nesidomima. Ir patiem roko muzikos gerbėjams galbūt bus naujiena tai, kad rokenrolas, atsiradęs 6-ojo dešimtmečio antroje pusėje JAV, yra šios muzikos istorinė pradžia. Amerikiečių muzikos stilių – juodojo ritmo bliuzo ir baltųjų kantri muzikos – sandūros ir sąveikos dėka atsirado muzika, kuri tapo žinoma ir garsi pavadinimu rokenrolas.
1953 metais atsirado nauja pramoginės muzikos rūšis rokenrolas (rock and roll) tai buvo juodųjų ritmenbliuzo irr baltųjų kantri lydinys. Iš tikrųjų rokenrolas kilo kaip baltųjų grojamas ritmenbliuzas, o kitoks pavadinimas pradžioje padėdavo atskirti, kas groja,- juodieji ar baltieji muzikantai. Ritmo bliuzas turi daug bendrų bruožų. Abu šie stiliai atsirado JAV Pietuose ir nepriklauso jokiai labiausiai paplitusiai populiariajai muzikai. Ritmo bliuzui ir kantri muzikai būdingos šokio ypatybės. Abiem atvejais svarbų vaidmenį vaidina gitara – akustinė arba su elektriniu pastiprinimu. Ritmo bliuzo ir kantri muzikos dainose pasakojama apie kasdienes žmonių problemas, paprastus jausmus, skirtingai nei romantiškose, salvose to meeto populiariose dainose. Šių dainų tekstai dainuojami ne miesto gyventojų kalbos dialektais. Pirmoje 6-ojo dešimtmečio pusėje JAV išaugo visiškai nauja klausytojų grupė. Tai „beibibūmerių“ karta – gimusieji Antrojo pasaulinio karo metais (karo metu Amerika stebino ypač dideliu gimstamumu), šis reiškinys buvo pa

avadintas „kūdikių sprogimu“ (angl. Baby boom) beibibūmerių karta išsiskyrė savo elgesiu bei vertybine orientacija. Šie jaunuoliai nesidomėjo vyresniųjų kartų pamėgta sentimentaliąja popmuzika, dainomis apie išsiskyrimą, vienatvę, viltis ir panašiai. Jie buvo gana pasiturintys ir galėjo patenkinti savo muzikinius įnorius pirkdami įvairias plokšteles. Taip jaunimas pirmą kartą ėmė veikti populiariosios muzikos industriją, jos raidą.
Tuo metu ritmo bliuzo muziką baltųjų radijo stotys transliuodavo retai, jų savininkai manė, kad tokia muzika gali atbaidyti klausytojus. Staiga pasirodė, kad baltieji jaunuoliai būtent dėl šios muzikos ėmė klausytis juodųjų radijo stočių. Klyvlendo baltųjų radijo stoties laidų vedėjas Alanas Frydas puikiai suvokė šią situaciją ir 1951 metais į savo programas įtraukė ritmo bliuzo stiliaus juodųjų muziką. Manoma, kad būtent Alanas Frydas buvo pirmasis, panaudojęs žodį rokenrolas ir pateikęs jį baaltųjų auditorijai juodųjų ritmo bliuzui apibūdinti.
Dauguma baltųjų jaunuolių pradėjo klausytis ritmo bliuzo radijo programų, panoro įsigyti plokštelių su šių dainų įrašais. Bet tuo metu dar egzistavo rasinė segregacija – tokia tvarka, kai juodieji JAV gyventojai galėjo būti tiktai tam tikrose jiems skirtose vietose parkuose, transporte, miestų gyvenamuosiuose rajonuose. Juodieji turėjo savo bažnyčias, parduotuves, pramogų vietas. Ne išimtis ir muzika: juodųjų muziką atliko ir į plokšteles įrašinėdavo juodieji muzikantai. Šios plokšteles turėjo pavadinimą – race records ( muzika juodiesiems) būtent šios aplinkybės baltiesiems jaunuoliams tr
rukdė pirkti šių plokštelių.
Sumanūs baltieji leidėjai, suvokdami, kad parduodant šią naują šokių muziką galima pasipelnyti, ėmė kviesti baltuosius muzikantus į plokšteles įrašyti ritmo bliuzo dainų. Reikėjo „tik pakeisti vieną dalyką – juodojo veido atvaizdą ant viršelio plokštelės viršelio baltojo veidu“. Šiuos baltųjų ritmo bliuzo dainų variantus taip ir pavadino – cover version ( viršelio versija ). Pradėję groti juodųjų ritmo bliuzą, baltieji švelnino garso ekspresiją, vengė dainų tekstuose esančių grubių išsireiškimų, bei atviro seksualumo. Tokiu būdu pateiktas bliuzas buvo priimtinesnis plačiajai baltųjų auditorijai ir jį gana dažnai imta transliuoti baltųjų radijo programose. Taip atlikdamas ritmo bliuzus išgarėjo baltasis dainininkas Polas Anka (g. 1941).
Šia muzikai, kuri išpopuliarėjo tarp baltųjų, reikėjo naujo pavadinimo, nes baltųjų auditorija nepalankiai žiūrėjo į pavadinimą ritmo bliuzas. Manoma, kad Alanas Frydas pirmasis ėmė vartoti žodį „rokenrolas“ šiam muzikos stiliui apibūdinti. Nors rokenrolas įvairiomis reikšmėmis ir ankščiau buvo naudojamas kalbant apie populiariąją juodųjų muziką, bet stilius juo nebuvo įvardijamas.
Rokenrolas populiariosios muzikos pasaulyje sukėlė revoliuciją. Tai įvyko dviejų pasaulinės šlovės dainininkų pastangų dėka. Bilas Heilis (1925 – 1981) ir jo grupė „Comets“ pradėjo karjerą atlikdami kantri ir vesterno stiliaus muziką. 1954 metais, kaip viršelio versija buvo įrašyta jau populiari ritmo bliuzo daina „Sahke, Rattle and Roll“. Šią B. Heilio atliekamą dainą ėmė transliuoti net itr tos radijo stotys, ku
urios nepripažino ritmo bliuzop. JAV populiariosios muzikos kūrinių sąraše ji spėriai įsigalėjo pirmioje vietoje. Pirma kartą rokenrolas nustelbė salsvąsias dainas. Kitais metais „Kiometų“ įrašyta daina „Rock around the Clock“ tapo tarptautiniu mastu pripažinta populiariąja daina.
Dar vienas buvęs kantri dainų atlikėjas, Elvis Preslis (1935-1977), rokenrolu užkariavo visą pasaulį. Iki šiol nei vienas nėra pralenkęs jo populiarumu. Milijonai klausytojų jį tiesiog dievino. Ankstyvieji Preslio įrašai vadinamuoju rockabilly arba country rock stiliumi buvo labiau mėgstami juodųjų. Bet jau 1956 metai viršelio versija įrašytas bliuzas „medžioklės šuo“ užėmė pirmą vietą iš pradžių juodųjų populiariųjų dainų sąraše, o po kurio laiko ir baltųjų. Elvis Preslis neturėjo muzikinio išsimokslinimo, bet šlovę ir populiarumą įgijo savo talento, užsispyrimo bei sėkmės dėka. Ankstyvojo rokenrolo dainų forma ir harmonija yra paremta bliuzo principais. Solistui pritaria elektra pastiprintos gitaros, saksofonas, kartais trimitas. Dainininkas, jei reikia, gali ne tik dainuoti, bet ir rėkti šaukti riaumoti.
Netrukus juodieji muzikantai taip pat ėmė kurti savo rokenrolo atmainas. Tai Bo Didlis (g. 1928), Litlas Ričardas (g. 1935). Garsiausias buvo Čakas Beris (g. 1926), jo pasirodymai buvo dar aukštesnio lygio nei Bilio Heilio ar Elvio Preslio. Būtent Čako Berio muzika turėjo didelės įtakos dviejų žymiausių britų ankstyvojo roko grupių – „The Beatles“ ir „Rolling Stones“ – kūrybai.
Iš pradžių rokenrolą grojo įv
vairūs kitų muzikos stilių muzikantai, kurie ir rokenrolą praturtino šių stilių elementais. Svarbiausias buvo ritmo bliuzas, kantri muzika ir estradinės dainos. Jie turėjo didžiulės įtakos rokenrolo formavimuisi. Priklausomai nuo kiekvieno komponento proporcijos, kūrėsi vis kitokie populiariosios muzikos stiliai. Pavyzdžiui, kantri muzikos elementai, dainavimo maniera, instrumentuotė paskatino atrasti „folkroką“. Juodųjų muzikos elementų dominantė lėmė vėlesnių juodosios muzikos stilių – soulo, fanko, repo – atsiradimą. Kai estradinei muzikai būdingi bruožai pamažu nustelbė rokenrolo ekspresiją ir energiją, atsirado kryptis, kurią kartu su begaliniu kiekiu jos atmainų dabar vadiname popmuzika.
6-ojo dešimtmečio pabaiga – rokenrolo saulėlydžio metas. Iš vienos pusės rinka buvo persotinta. Iš kitos – įvairių paskatų vedimi dauguma geriausių rokenrolo atlikėjų paliko sceną: Elvis Preslis išėjo tarnauti į armiją, Litlas Ričardas kurį laiką atsisakė rokenrolo religiniais sumetimais, Badis Holas žuvo aviakatastrofoje, Čaką Berį areštavo. Rokenrolas prarado energingumą ir socialinį aštrumą. Taip popmuzika užkariavo vis daugiau dėmesio, tačiau tuo pat metu ėmė ryškėti ir komformistinės jos tendencijos.

Rokenrolas buvo ne tik muzika – jis simbolizavo ir naują požiūrį į gyvenimą bei visuomenę. Rokenrolo dainų tekstuose kalbama apie tai kas labiausiai rūpi jaunam žmogui: apie meilę, asmeninius rūpesčius ir laisvę. Todėl rokenrolas labai greitai plito ir netrukus tapo pasauliniu reiškiniu.

7-o dešimtmečio rokas

Bigbitas arba britų rokas

Kita roko muzikos raidos pakopa yra bigbito stilius. Šis stilius atsirado kaip rokenrolo ir Anglijos miestų jaunųjų, mėgėjiškų muzikos atlikėjų stilių tarpusavio sąveikos padarinys. Pirmą kartą XX amžiuje pripažintas muzikos stilius atsirado ne JAV, o kitoje šalyje.
Tai vyko Liverpulyje. Liverpulis – uostamiestis, turintis daugybę fabrikų. 7-ojo dešimtmečio pradžioje miestą užvaldė didžiulė bedarbystės banga. Baigęs mokyklą jaunimas sunkiai galėjo gauti darbo. Daugelis ėmė groti nedideliuose klubuose, baruose. Tai, ką jie grojo, dažnai apibūdindavo žodžiu skiflle.
Muzikoje, kurią jie grojo, tradicinio džiazo elementai pynėsi su estradinių dainų melodijomis. Jaunuoliai grojo ir dainavo prasčiokiškai, su žemesniesiems gyventojų socialiniams sluoksniams būdingu paprastumu. Didžiojoje Britanijoje 6-ojo dešimtmečio pabaigoje radijo laidoje ir plokštelėse retai kada tekdavo girdėti rokenrolus, dar rečiau ritmo bliuzo stiliaus dainas. Liverpulis ta prasme buvo išimti, nes JAV jūreivių dėka į miestą patekdavo plokštelės su šia muzika. Skiflą grojantys jaunuoliai žavėjosi naujais išraiškos būdais ir mėgino tai kopijuoti. Pagrindinė orientacija buvo nukreipta į juodųjų ritmo bliuzą, jo aštrumą ir energiją. Keletas Liverpulio jaunuolių ansamblių iš pradžių išgarsėjo savo mieste, vėliau Londone ir visoje Didžiojoje Britanijoje.
Iš liverpuliečių labiausiai išgarsėjo „The Beatles“. Pirmaisiais veiklos metas jie dažniausiai grodavo rokenrolą ir ritmo bliuzą, taip pat paprastas savo kūrybos dainas. Nuo 1964 metais per ketverius metus savo naujomis dainomis sukėlė tikrą revoliuciją, iš esmės pakeitusią viso pasaulio populiariąją muziką.
„The Beatles“ novatoriškumas persmelkė visa, ką jie veikė: dainų tekstų turinį, muzikos kalbą, raiškos priemones bei pasirodymų būdus. Kai kuriuose „The Beatles“ kūriniuose galima pažinti renesanso laikų kūrinius, senąsias anglų balades, staiga jose ima skambėti indų styginis instrumentas gitara arba Europos klasikinės muzikos styginis kvartetas.
Jie kurdavo ne tik po vieną dainą, kaip buvo įprasta anksčiau, bet ištisus dainų albumus. Juose daugumą dainų vienija panašus turinys ir muzikinė koncepcija, taip suformuojant ištisą ciklą.dainų tekstuose kartais įsipindavo subtilios eilės, pasižyminčios gilia filosofine potekste. Įrašinėjant garso plokštelių fonogramas, daugelį savaičių ir net mėnesių tekdavo praleisti studijoje, kurioje „The Beatles“ galėdavo naudotis ištisu raiškos priemonių arsenalu – nuo simfoninio orkestro iki elektroniniu būdu sintezuotų garsų.
1963 metais kilo reiškinys, vadinamas „bitlomanija“. „The Beatles“ tapo populiariausia grupe pasaulyje. Jų įrašai sumušė leidybos rekordus, o muzikavimo būdas, apranga ir elgesys buvo mėgdžiojami visur. Iki tol nei vienas kolektyvas nebuvo sulaukęs tokios sėkmės.

Folkrokas

Folkrokas 7-ajame dešimtmetyje JAV miestuose daugelio baltųjų tradicinių dainų atlikėjų dainose kartu su nauja tekstų tematika ėmė reikštis roko grojimo maniera. Šis naujasis stilius buvo pavadintas „folkroko“. Tokia maniera atliekamos protesto dainos užkariavo daugelio amerikiečių studentų širdis. Daugelis patys ėmė kurti ir dainuoti savo dainas. 7-ajame dešimtmetyje šiuo stiliumi buvo taip susižavėta, kad imta pagristai kalbėti apie folkroko bumą. Nuoširdžiai ir paprastai atlikdama tokias dainas išgarsėjo dainininkė Džoana Baez. Taip pat didelę šlovę įgijo dainų autorius ir atlikėjas Bobas Dilanas, kuriam pavyko išsaugoti savo eilių ir su jomis susijusios muzikos subtilumą net akustinius instrumentus jo ansamblyje pakeitus elektrinėmis gitaromis ir roko būgnais.
Garsiausia JAV folkroko grupė buvo „The Byrds“, 1964 metais susikūrusi Los Andžele. Siekdami maksimalios išraiškos muzikantai sustiprino garsą ir jį deformavo. Ypatingas šios grupės grojimo būdas įrašų dėka turėjo įtakos tolesnei folkroko raidai.

Acid rokas

Vakariniame JAV krašte – San Franciske, maždaug 1965 metais, atsirado dar vienas roko muzikos stilius, vadinamasis psychodelic, arba acid rokas. Abu šie pavadinimai reiškė eksperimentavimą su labai stipria narkotine medžiaga LSD. Žargonu šie narkotikai būdavo vadinami – acid. Taigi pavadinimą acid rock galima būtų versti kaip „kandusis rokas“. Daugelis muzikantų priklausančių kontrkultūros judėjimui, pasirodymuose stengėsi maksimaliai stiprinti garsą ir naudojant šviesos efektus įtraukti auditoriją, panašią į narkotinį transą būseną, kurios metu kartais dingdavo realybės pojūtis ar net pasirodydavo haliucinacijos.
Tai vertino jaunuoliai, kuriems paprasta realybė atrodė pilka, nuobodi ir slegianti. Vietoje to jie ieškojo alternatyvios realybės visur, kur tik įmanomą: poezijoje, mene, muzijkoje, narkotinėse haliucinacijose. Acid roko koncertai virto dideliais spektakliais – visą kūrinių atlikimo laiką buvo naudojami įvairūs sudėtingi techniniai efektai – specialios šviesos, dūmai, rūkas. Patys kūriniai buvo labai ilgi.
Garsiausi acid roko atlikėjai: juodasis gitaristas ir dainininkas Džimis Hendriksas ir baltoji dainininkė Džeinis Džoplin. Dž. Hendriksas pagrįstai laikomas ypač talentingu, bene įspūdingiausiu visų laikų gitaristu. Dž. Džoplin išsiskyrė fantastišku balso poveikiu, atkaklumu ir įtaigumu, mokėjimu atskleisti savo skausmą ar pateikti gyvenimo beviltiškumo nuotaikas. Abu šie atlikėjai, siekdami maksimalaus išraiškos poveikio ir įtaigos vis dažniau ir daugiau naudojo alkoholį bei narkotikus. Jie mirė beveik vienu metu nuo per didelio narkotikų kiekio.

Džiazrokas

7-ojo dešimtmečio pabaigoje atsirado džiazrokas – stilius, kuriame susiliejo abiejų šių muzikų rūšių bruožai, taip pat lotynų rokas su Lotynų Amerikos šokių ritmais, džiazo, roko ir ritmenbliuzo elementais. Žymiausias lotynų roko atstovas yra Carlosas Santana.

Roko muzikos klestėjimas ir krizė.

Dvidešimtųjų savo egzistavimo metų pabaigoje rokas nauja forma ir vėl tapo mėgstamiausia amerikiečių jaunimo muzika. JAV daugelyje vietų buvo organizuojami roko muzikos festivaliai. Didžiausias jų, tapęs istoriniu, įvyko 1969 metais rugpjūtį Niujorko valstijoje, Vudstoke.

Vudstokas, pakrikštytas iš pradžių numatytos vietovės pavadinimu, švelniai tariant, buvo „baisi makalynė“ (Pete’as Townshendas). Visgi festivalis tapo legenda, ir ne vien dėl 150 operatorių apie jį susukto filmo. Geriausiai trijų dienų dvasią perteikė Mitchello daina „Vudstokas“, parašyta dar 1969 rugpjūty: sielos laisvė, žmogaus laisvė, meilė, taika ir harmonija – rojus žemėje.

Vudstokas buvo 7-ajame dešimtmetyje JAV ir Europoje praūžusių protestų kulminacija. Jaunimas, daugiausia studentai, „hipiai“, stojo prieš sustabarėjusios senosios kartos taisykles bei melagingą moralę, prieš vartotojiškumą ir militarizmą. Naujasis gyvenimo jausmas buvo išreikštas pirmiausia per muziką – Elvis Presley su savo klubų raitymu, agresyvieji „Rolling Stones“, „The Who“ ir, žinoma, „grybų galvutės“, „Bitlai“, veikė kaip katalizatoriai. „Laikai keitėsi“, kaip kad rašo Bobas Dylanas – jis pats, beje, nepanoro dalyvauti Vudstoke – 1964-aisiais savo to paties pavadinimo dainoje:

„Motinos ir tėvai/ visame krašte/ nekritikuokit to/ ko nesuprantat./ Jūsų sūnūs ir dukros/ nebeklauso jūsų komandų/ lauke vyksta mūšis/ jis verda/ jis tuoj gali sudrebinti jūsų langus/ išklibinti jūsų tvoras/ nes laikai tiesiog keičiasi“

Betelyje, fermerio Maxo Yasguro valdose, nesiautė joks mūšis – visi čia buvo savi. Tiesa, susidarė spūstys prie tualetų bei aptarnavimo punktų, o scena tiesiog drebėjo nuo muzikantų ir aparatūros svorio ir nekart galėjo įgriūti. Apskritai Vudstokas kaip grandiozinis masinis renginys buvo nepaprastai taikus: niekas nieko neužmušė (tiesa, užfiksuotas vienas mirties atvejis dėl nelaimingo atsitikimo, vienas žmogus mirė natūralia mirtimi ir vienas – nuo narkotikų perdozavimo), neprimušė, neapiplėšė ir neišprievartavo. Beje, „Los Angeles Times“ pasipiktinęs rašė, kad „jaunimas. (esą) nusirito į patį dugną“, tačiau šis apleistas jaunimas bent jau nenužudė nė vienos nekaltos būtybės Vietname.

Visuomenės kritikus, aišku, šokiravo toks laisvo sekso ir narkomanijos paradas (manoma, kad 90 proc. dalyvių ir žiūrovų rūkė marihuaną) – būtent čia kilo 8-ojo dešimtmečio narkomanijos banga. Visgi jaunoji karta buvo ne taip jau nutolusi nuo tautos krikščioniško paveldo – visi laikė save „Dievo vaikais“ (žr. Mitchell dainą). Žiūrint iš nūdienos perspektyvos Vudstokas, tiesą sakant, savo dvasia labiau priminė pamaldas po atviru dangumi arba sąskrydį Tezė nei roko koncertą. Tiesioginiai religiniai elementai panėšėjo labiau į „New Age“ krikščionybę. „New Age“ miuziklas „Hair“ dar prieš tai paženklino Vandenio eros pradžią. Be kita ko, čia buvo ir tokių atlikėjų kaip Joan Baez, kuri dainavo vadinamuosius gospelsongus „Swing Low Sweet Chariot“, „We shall Overcome“ ir pan. bei dainą „Amazing Grace“ („Malonė Dievo suteikta“). Dauguma dainų buvo kupinos meilės, taikos ir laisvės ilgesio.

„Laisvė“, „Freedom“ – taip vadinosi improvizuota daina pirmojo atlikėjo Richie Havenso, kuriam neleido nulipti nuo scenos, nes dar nebuvo numatytas kitas pasirodymas. Havensas jau buvo atlikęs visą savo repertuarą, tad spontaniškai sugrojo „Laisvę“ – su visišku atsidavimu ir iš paskutiniųjų sugrota daina buvo tinkama festivalio uvertiūra ir išgarsino Havensą (kuris populiarios dainos daugiau taip ir nesukūrė) iki mūsų dienų.

Apskritai Vudstokas pateikė įvairiausių muzikinių stilių kokteilį su daug folklorinio ir trankaus roko, trupučiu egzotikos (indas Ravis Shankaras) ir faktiškai tik vieno ilgesnio papildomo šou: šeštadienio naktį britų grupė „The Who“ pagrojo visą koncertinę programą ir daug dainų iš savo roko operos „Tommy“. Palyginti su angeliška Joan Baez, „The Who“ atstovavo priešingam – brutaliam ir beviltiškam – poliui. Jų 1965-ųjų „himne“ „Mano karta“ („My Generation“), priešpaskutinėje programos dainoje, yra tokie žodžiai: „Žmonės bando mus prispausti/ vien todėl, kad mes esame čia/ Dalykai, kuriuos jie daro, yra baisiai šalti/ Aš ti kiuosi mirti, kol pasensiu“.

Priedo Townshendas, kaip ir visų savo pasirodymų pabaigoje, sudaužė savo gitarą ir dalį scenos aparatūros. Jėga pratrūko, bet buvo vilties sulaukti rojaus žemėje. Iki 8-ojo dešimtmečio pabaigos, kai pankai griovė su tikru pasimėgavimu, atrodė, praeis ištisi amžiai.

Kas žvelgė giliau, visgi jau tuomet galėjo pamatyti ir tamsųjį Vudstoko šešėlį. 26-erių Janis Joplin, kuri kerėjo naktinę publiką savo „bliuziniu“ balseliu ir kurios veidas atrodė pasenęs ištisais metais ar net dešimtmečiais, po gerų metų pasimirė nuo narkotikų perdozavimo. 1970-ieji nusinešė ir paskutinę festivalio žvaigždę Jimį Hendrixą. Pirmadienio rytą amerikiečių gitaros genijus dar grojo 25 tūkstančiams žiūrovų (ir krūvoms šiukšlių). Astrononomiškai didelis tais laikais buvo ir Hendrixo honoraras – 125 tūkst. dolerių – kas vargu ar atitiko antikapitalistinio judėjimo dvasią. Jis padaugino narkotikų likus kelioms savaitėms iki to, kai nuo jų mirė Joplin.

Prieš Vudstokui tampant tikru mitu, įamžinus jį kino juostoje, tikrovė dar kartą pasivijo „Vudstoko kartą“: gruodžio pradžioje Mickas Jaggeris iš „Rolling Stones“ Altamonto festivalyje išreiškė savo „Simpatiją velniui“ („Sympathy for the Devil“), prie jų derėjo „Hell’s Angels“ surengta prievartos orgija ir prie scenos nužudytas juodaodis.

Šiandien daug kam Vudstokas atrodo tik kaip neįtikėtinas, nepaprastas įvykis iš kito pasaulio: marga antimada, ilgi plaukai, primityvi koncertinė technika ir – pagal nūdienos kriterijus – gan nuobodus scenos šou. Kokie idealistai turėjo būti organizatoriai, galėję šeštadienio festivalį padaryti nemokamų koncertų diena! Šiandien iš pelno paskatų, esant tokiai paklausai, būtų pareikalauta dar ir priemokos.

Ką gi davė šis mega festivalis? Muzikiniu požiūriu nedaug, daugumos atlikėjų šiandien niekas nežino. Vieninteliai Joe Cockeris bei Carlosas Santana Vudstoko dėka tapo pasaulinėmis žvaigždėmis. Kaip mitinis festivalis Vudstokas buvo vilties arba geriau – ilgesio ženklas. Geresnio pasaulio, žemiškosios taikos viešpatijos arba, kaip dainavo „Ten Years After“, Tėvynės ilgesio: „I’m going home“ – „aš grįžtu namo“.
1970 metai – permainų laikotarpis. Kartu su jaunimo judėjimo krize pasireiškė ir roko muzikos krizė. Roko muziką užvaldė populiariosios muzikos industrija, supaprastinusi jį milžiniškais kiekiais leido į pasaulį. Viena vertus, roko muzika taip persunkė populiariąją muziką, kad pastarąją imta vadinti roko muzika.
Tuomet patys kūrybingiausi ir energingiausi buvo britų roko atstovai. Viena garsiausių roko istorijoje yra anglų roko grupė „Rolling Stones“. 7-ajame dešimtmetyje jie buvo patys rimčiausi „The Beatles“ konkurentai. Jau pačioje pradžioje „Rolling Stones“ muzika ryškiai skyrėsi nuo „The Beatles“. Nors visi šios grupės nariai buvo baltieji kilę iš pasiturinčių šeimų, jie savo muzikoje orientavosi į vargšų juodųjų amerikiečių muziką ir dainavo juodųjų stiliumi. Skirtingai nuo bitlų, kurių dainų nuotaika buvo naivi ir kupina vilčių, „Rolling Stones“muzika pasižymėjo maištingumu, agresija ir nepasitenkinimu. Tai viena retų grupių, kuri daugiau nei 30 metų – iki šiol – tęsia savo veiklą ir vis dar lieka populiari.

Aštunto dešimtmečio rokas

8-ajame dešimtmetyje roko muzika plėtojosi įvairiais stiliais, kurių sparčiai daugėjo. Daugelis jų buvo sukurti muzikos komercinimo tikslais ir dažmai nieko ypatingo nereiškė. Kai kuriuose išryškėjo ir rimti roko muzikos reiškiniai. Šalia folkroko, acid roko, džiazroko galima būtų paqminėti tokius nemažiau svarbius roko stilius, kaip hardrokas, metalo rokas, artrokas, pankrokas, njuveivas, avangardinis rokas, speisrokas ir roko opera.
8-ajame dešimtmetyje klestėjo pačios garsiausios roko grupės – „Rolling Stones“, „The Eagles“, „Fleetwood Mac“, „Chicago“, solistai Stevie Wonderis ir Eltonas Johnas. Jų pelnas siekė dešimtis milijonų dolerių, taigi rokas buvo sėkmingiausiais muzikos verslas.

Roko muzikos stiliai

Hardrokas

Tai viena pagrindinių roko muzikos krypčių. Ji pasižymi griežta akcentuacija, agresyvia dainavimo maniera, garsumu. Pats apibūdinimas susiformavo 7-ojo dešimtmečio pabaigoje ir 8-ojo dešimtmečio pradžioje. Ryškiausi hardroko atstovai yra britų grupės „Led Zeppelin“, „Deep Purple“, „Black Sabbath“. Visos trys grupės susikūrė 1968 metais. Jų muzika kupina bliuzo ir liaudies muzikos elementų, kurie susijungia su aštriu ir sunkiu skambesiu. Daugelis roko muzikantų ir gerbėjų ypač 8-ajame dešimtmetyje buvo įsitikinę, kad būtent hardrokas, vienintelis iš daugelio to meto roko stilių, atstovauja tikram bekompromisiniam rokui. Garsiausios anglų roko grupės turėjo didelės įtakos tolesnei pasaulio roko muzikos evoliucijai, tarp jų ir Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Heavy-metal

Ši stilistinė kryptis, kaip hardroko modifikacija atsirado 8-9 dešimtmetyje. Jam būdinga dar aštresnė ir sunkesnė akcentuacija, agresyvumas ir triukšmingumas. Metalo roko grupės pagrindą sudaro elektrinės gitaros – solinė, bosinė, kurių maksimaliai sustiprintas garsas tampa tarytum savotiška akustine siena nuo suaugusiųjų, fiziškai neįstengiančių kęsti šios muzikos intensyvumo, aštrumo ir garso.
Amerikos metalo roko šaknys ieškotinos tiek britų hardroke – išrinktieji su garsiuoju gitaristu Eriku Claptonu, tie amerikiečių gitaristo Džimio Hendrikso muzikoje.
Apie metalo roką imta kalbėti jau antroje 8-ojo dešimtmečio pusėje, kai išgarsėjo anglų grupės „Motorhead“ ir „Iron Maiden“ tarp amerikiečių metalo roko atstovų galima paminėti ir grupę „Metallica“, susikūrusią 1982 metais, kuomet maždaug ir suklestėjo metalo rokas.
Metalo rokas padėjo jaunimui subkultūroje plisti ryškiai negatyviam požiūriui į pasaulį, žmogaus gyvenimą, religiją. Tai atsiskleidė ne tik dainų tekstuose, bet ir vizualiniuose efektuose, plokštelių grafiniame apipavidalinime. Metalo roko gerbėjai šokiruodavo savo apranga, atributika.

Artrokas

Art – išvertus iš anglų kalbos reiškia menas. Tai roko muzikos kryptis, kuriai būdingas meninis subtilumas, dažnai naudojami Europos klasikinės muzikos elementai bei instrumentai. Šis roko muzikos stilius atsirado Didžiojoje Britanijoje ir didžioji šiuo stiliumi grojančiųjų dalis buvo britų roko grupės. Žymiausios – „Emerson, Lake and Palmer“, „Genesis“, „Pink Floyd“. Šių grupių muzikantai dažniausiai turėjo muzikinį išsilavinimą ir puikiai žinojo įvairius klasikinės muzikos istorinius stilius bei žanrus. Į roko muziką jie įvedė įvairesnes muzikines formas, subtilesnį tembro ir garsų niuansų pojūtį bei gebėjimą ypač artistiškai koncertuoti.
Šio stiliaus roko muzikoje galima rasti aukštajai kultūrai būdingo intelektualumo, paradoksalaus šmaikštumo, filosofinės gelmės. Jiems įtakos turėjo rytų, visų pirma, Indijos muzika. Meninio roko grupės daug dėmesio albumų vientisumui, poetinio teksto ir muzikos ryšiui, neretai – ir socialinėms problemoms. Šio stiliaus atstovai pirmieji surengė sceninius šou su sudėtinga technika: galinga garso aparatūra, šviesomis, kino projekcijomis, dekoracijomis ir režisūra.

Glamrokas

Teatriniam įvaizdžiui dar daugiau dėmesio skyrė žaviojo roko (glamroko) artistai. Jie rengėsi ir elgėsi kaip pavargę ir išpaikę dabitos, be saiko grimavosi, mėgo itin ryškių spalvų blizgančius drabužius, su kuriais atrodydavo tarsi belytės būtybės. Žymiausi šio stiliaus atlikėjai – Davidas Bowie ir Marcas Bolanas – gana nešvariai intonuodavo ir dainavo keistais ir negražiais balsais.

Pankrokas

Punk – išvertus iš anglų kalbos reiškia „pūvantis“. Tai roko muzikos kryptis, 8-ojo dešimtmečio viduryje, 1976 metais, atsiradusi kaip reakcija į roko muzikos sudėtingėjimą bei subtilėjimą. Jai būdingas ryškus socialinės kritikos aspektas, sąmoningai grubi, „neteisinga“, „nešvari“ muzika. 8-ojo dešimtmečio pabaigoje roko muzika prarado savo bekompromisinį būdą ir neretai ėmė pataikauti masinio vartotojo skoniui. Didžiojoje Britanijoje atsirado naujas judėjimas, kuris išreiškė idealistinį priešinimąsi šiam roko muzikos pagrindų komercializavimui. Ir vėl britai gelbėjo muziką, besirengiančią griūti po savo pasiekimų našta.
8-ojo dešimtmečio viduryje susiformavo panaši situacija kaip ir 7-ojo dešimtmečio pradžioje. Vėl padaugėjo jaunuolių, kurie neturėjo darbo, piktinosi susikūrusia socialine padėtimi ir politine veidmainyste. Gatvėse plūdo minios bjaurios išvaizdos jaunuolių. Odinėmis striukėmis ir tyčia per kelius suplėšytais džinsais, su žiogeliais ausyse ir žiedais nosyse, skustomis galvomis arba spalvingomis plaukų sruogomis, dažytais veidais ir per pečius permestomis klozetų grandinėmis jie okupavo pavartes, alaus barus bei kavines. Taip buvo protestuojama prieš pasaulį, kuriame gimė ir užaugo.
Toks jaunimo maištas bei naujoji muzika buvo pavadinta ,,pank“. Daugelis pankroko atlikėjų neturėjo jokio muzikinio išsilavinimo ir net nemokėjo groti muzikos instrumentais. Pankai sukūrė savąjį alternatyvųjį roko muzikos pasaulį, kuriame nereikė brangios aparatūros, kontraktų sų solidžiomis įrašų kompanijomis. Viskas kas reikalinga – tai pora pigių gitarų ir mušamųjų instrumentų komplektas. Kiekvienas savo namuose galėjo suburti ansamblį.
Pankrokas taip stipriai paveikė roko muzikos ir populiariosios muzikos raidą, kad jo atsiradimas laikomas antrąja roko revoliucija. Ši antroji roko revoliucija prasidėjo 1975 metų lapkričio 6 dieną, kai įvyko grupės „Sex Pistols“ pirmasis viešas pasirodymas, virtęs didžiuliu skandalu. Jo metu taip šokiravo dainų tekstai, skambesys, muzikantų išvaizda ir elgesys, kad po 10 pasirodymo minučių buvo išjungta elektros srovė. 1977 metais Anglijoje pankroko grupių jau buvo tūkstančiai. Greitai formavosi nauja nepriklausoma roko industrijos sistema. Atsirado mažos privačios garso įrašų firmos, imta leisti pankų žurnalus. Greitai pankai tapo madingi. Pankrokas suskilo į daug kitų stilių. Tai prasidėjo naujoji roko muzikos era.

New Wave

Tai roko muzikos kryptis atsiradusi 8-ojo dešimtmečio pabaigoje Didžiojoje Britanijoje ir JAV. Ji pasirodė kaip mėginimas roko muzikai įkvėpti naujos gyvybės. Njuveive pasireiškia ankstyvojo roko, Jamaikos ir kitų trečiojo pasaulio pkraštų populiariosios, disko muzikos elementai, taip pat elektroninės muzikos pasiekimai. Njuveivas nuo pat pradžių atrodė labai margas. Bet be skirtumų jame galima įžvelgti ir bendrų bruožų. Vienas jų – aiškumo, paprastumo siekimas. Skirtingai nuo pankroko, njuveivas neatsisakė pramoginės nuotaikos ir dažnai tyčia naudodavo šokių muzikos elementus. Visi šios krypties atlikėjai labai rūpinosi savo išvaizda, siekdavo ekstravagantiškumo. Ansamblis „Police“ buvo vienas iš žymiausių njuveivio atstovų. Šiai grupei pavyko pankroko paprastumą ir staigmenas sujungti su spalvingu Regio melodiškumu ir egzotinėmis intonacijomis. Jų muzika pasižymi subtiliu intelektualumu ir nepriekaištingu skoniu.

8-o dešimtmečio pabaigoje roko pramonė patyrė didžiulę krizę. Muzikantų honorarai išaugo iki astrologinio sumų, o klausytojų susidomėjimas nuslūgo. Žmonės jau mažiau domėjosi roku ir daugiau dėmesio skyrė popmuzikai.

Avangardinis rokas

Tai roko muzikos kryptis atsiradusi 8-ojo dešimtmečio viduryje. Muzikantai tarsi tyčia kreipia klausytojų dėmesį į tai, kas paprastai nebūdavo pabrėžiama, pavyzdžiui, į garso atsiradimo procesą ar kokios nors roko krypties stiliaus specifines ypatybes.
Bene pagrindinė avangardinio roko pirmtakė buvo amerikiečio roko grupė „The Velvel Underground“. Jos dėka atsirado daugelis šiuolaikinio avangardinio roko krypčių. Ypač ryški asmenybė buvo amerikiečių gitaristas, kompozitorius ir grupės lyderis Frenkas Zapa, kuris pajuokė ir parodijavo beveik visu roko ir popmuzikos stilius bei kryptis.

Speisrokas

Space – išvertus iš anglų kalbos reiškia „erdvė, kosmosas“. Speisrokas arba elektrinis rokas, – roko muzikos kryptis, kuriai būdingas įvairių elektroninių klavišinių instrumentų naudojimas, orientacija į meditacija. Šis roko muzikos krypties pavadinimas vartojamas nuo 8-ojo dešimtmečio. Vienas iš speisroko komponentų yra psichodelinė muzika, kaip antrąjį variantą galima vadinti džiazroką su jam būdingu elektrifikuotu skambesiu. Prie viso to prisijungė susižavėjimas Rytų misticizmu bei klasikine Indijos muzika. Plėtojantis speisrokui vis dažniau imta remtis rimtos muzikos avangardinės muzikos pasiekimais.
Vienas įdomiausių ir kūrybingiausių šios krypties ansamblių buvo ansamblių buvo „Tangerine dream“ šis ansamblis turėjo daug įtakos ne tik tolesnei elektroninio roko raidai, bet ir tokių popmuzikos krypčių kaip space music, eletro/techno ir New Age formavimuisi.

Roko opera

Roko opera – muzikos žanras, muzikinio teatro porūšis. Ji susideda iš sceninio veiksmo bei roko muzikos. Roko opera artima miuziklui. Skirtingai nuo minėtųjų roko muzikos rūšių, kai dainos egzistuoja savarankiškai, roko operoje jas jungia tam tikras siužetas. Be dainų gali skambėti ir grynai instrumentinės kompozicijos.
Žymiausią roko operą „Jesus Christ Superstar“ sukūrė anglų kompozitorius Endriu Loidas Vėberis. 1970 metais ši roko opera buvo įrašyta į plokštelę, pirmą kartą pastatyta Niujorke 1971 metais, nufilmuota 1973 metais. Ji visame pasaulyje turėjo didžiulį pasisekimą. Londone spektaklis buvo atliekamas kiekvieną vakarą aštuonerius metus iš eilės. Dėl šių pasiekimų susidarė įspūdis, kad roko opera yra revoliucinis roko muzikos žanras, turintis puikias perspektyvas. Atsirado daug panašaus pobūdžio kūrinių, kuriuose roko muzikos elementai vienijosi su operos dramaturgijos principais. Vis tik net pačios „Superžvaigždės“ muzika labiau yra roko imitacija, nei tikrasis rokas.

XX amžiaus pabaigos rokas

9-o dešimtmečio pabaigoje muzikos verslas atsigavo: atsirado naujų technologijų – kompaktiniai diskai, videomuzika ir ją transliuojančios televizijos stotys, kurios gana greitai tapo pasaulinės.
Sunkiojo metalo grupės „Van Halen“, “, „AC/DC“, „Metallica“ šiek tiek pakeitė savo orientaciją: vietoj įprasto jų dainų herojaus baltaodžio darbininkų klasės atstovo atsirado veiklūs vidurinės klasės vyrai ir moterys. Publikai tai patiko.

Etnopopas

Atsirado naujas stilius – etnopopas (etnopop), kuriam didžiulės įtakos turėjo Lotynų Amerikos, Afrikos ir Azijos pramoginės ir tradicinės muzikos ritmai, motyvai ir instrumentai. Nigerijos muzikantas Kingas Sunny Ade išleido albumą „Džudžu muzika“, jame susilydė afrikiečių būgnai ir sintezatoriai. Youssou N‘Douras iš Senegalo, Nusratas Fateh Ali Khanas iš Pakistano, čigonų grupė „Gipsy Kings“ iš Prancūzijos muziką praturtino įvairiausiais elementais, kurie derėjo prie sudėtingos etninės kilmės roką

Alternative rock

Kuo toliau, tuo labiau rokas maišėsi su kitais stiliais, tapdamas vis įvairesnis. 9-o dešimtmečio pabaigoje atsirado alternatyviojo roko stilius. Grupė R.E.M jungė sunkiojo metalo, folkmuzikos ir pankroko stilius, kurdama paslantingos turinio tekstus.

Purvinasis rokas

Purvinasis rokas, giminingas nešvarių ir apdriskusių drabužių madai, pasižymėjo niūriu, piktoku skambesiu ir nesibaigiančiais iššūkiais visuomenėms gyvenimo normoms. Šio stiliaus muziką 10-ame dešimtmetyje grojo grupės „Nirvana“, „Soungarden“ ir „Pearl Jam“.

Gotikinis rokas

Gotikinis rokas atsirado kartu su kilusiu gotų judėjimu. Gotų muzika yra niūri, joje pilna skausmingų išgyvenimų, skausmo dėl nelaimingos meilės. Žymiausios grupės yra „HIM“, „Rasmus“ ir violončelėmis grojantis kolektyvas „Apocalyptica“. Įdomu tai, kad visos šios grupės yra kilusios iš Skandinavijos kraštų.

Lietuviškas rokas
Rokas Lietuvoje nėra populiarus. Šlovingi Andriaus Mamontovo grupės “Foje” laikai – jau praeityje, pats vokalistas pasuko link pop muzikos. Grupių Requiem, Rebelheart bei Pelenai muzika sunkiai skinasi kelią į klausytojų ausis, o naujieji rokeriai, tokie kaip Sh ar Weekens – dar tik pradedantys atlikėjai ir kažko tikrai gero iš jų galima tikėtis tik ateityje.

Roką groja vis naujos muzikantų kartos. Amžių sandūroje populiariausios grupės buvo „U2“, „Limp Bizkit“, „Red Hot Chilli Peppers“, „Blink 182“, „Offspring“ , „Marilyn Manson“

Roko vaidmuo

Nors rokas jau nebėra toks populiarus ir mėgstamas kaip prieš 40 metų, jo istorinė svarba tebėra didelė. Kelis dešimtmečius jis darė stiprią įtaką žmonių skoniui ir pažiūroms. Rokas nuolat skelbė laisvės ideologiją, kartais švelniai, kartais agresyviai ir negailestingais. Jis gana tiksliai išreiškė demokratinių šalių vidurinės klasės gyventojų poreikius, o totalitarinėse valstybėse buvo viena iš nedaugelio oficialaus pasipriešinimo formų.
Roko pasaulyje beveik nuo pat pradžių gyvavo pasiskirstymas į dvi šakas – komercinę ir nekomercinę. Nekomercinio roko kūrėjai jautėsi esą tikri menininkai ir su neslepiama panieka žiūrėjo į klestinčius roko milijonierius. Roko muzikoje tebevyrauja vadinamasis pogrindis – kūrybos būdas, atvirai atmetantis kompromisus su miesčioniška buržuazine visuomene ir jos vertybėmis.
XX amžiaus rokas tapo uždaresnis nei popmuzika, repas ir šokių muzika. Tačiau ribos tarp šiuolaikinių pramoginės muzikos rūšių yra kaip niekad trapios ar net nepastebimos, todėl vargu ar galima tvirtinti, kad roko istorijas yra iš esmės pasikeitusi. Neįmanoma atspėti, ar aktyvi, „kieta“ ir uždeganti roko muzika atgims ar nueis į praeitį

Naudotos literatūros sąrašas

1. .rock.music.lt
2. www.music.lt
3. www.google.lt
4. Boriss Avramec ir Valdis Muktupavels „Pasaulio muzika“
5. Pramoginė muzika

Leave a Comment