BALTOSIOS IR JUODOSIOS MUZIKOS SANDŪRA-DŽIAZAS

AFROAMERIKIETIŠKOS MUZIKOS KILMĖ

Dauguma juodaodžių JAV gyventojų buvo atplukdyti į Valstijas iš vakarinės Afrikos pakrantės.XIXa. antroje pusėje jie jau buvo pamiršę protėvių kalbą ir papročius, tačiau išlaikę nemažai afrikietiškų muzikavimo tradicijų.

Amerikos juodaodžiai dainuodavo senąsias darbo ir irklavimo dainas, lopšines, išryškindami individualų balso tembrą, improvizuodami melodijos detales, dažnai pritardami būgnais ir kitais instrumentais.Jų intonavimas ir išlavintas ritmo pojūtis stipriai skyrėsi nuo europiečių.

Juodųjų kultūra pasipildydavo vis naujais kitų kultūrų elementais.Tai ryškiai atsispindėdavo krikščioniškose pamaldose.Baltųjų religines giesmes juodaodžiai atlikdavo savitai, anot baltųjų, „nešvariai“ intonuodami ir „iiškraipydami“ ritmą.Taip atsirado spiričuelai(juodųjų religinės giesmės, atliekamos choro, jungiančios baltųjų bažnytinius himnus ir juodųjų atlikimo stilių- džiaugsmingą kolektyvinę improvizaciją ir judrų ritmą), gospelai(vienbalsiai bažnytiniai himnai pagal Evangelijos siužetus, atliekami solisto su instrumentų arba choro pritarimu) ir bliuzai(solinės pasaulietinės dainos, išreiškiančios skausmą, vienišumą ir ilgesį).

Juodaodžių dėmesį ypač traukė kariški pučiamųjų orkestrai:ryškus ritmas bei garsus pučiamųjų skambėjimas jiems darydavo didelį įspūdį.Jie išmoko groti europietiškais instrumentais ir atlikdavo baltųjų muziką šventėse, pasilinksminimuose ir gatvių eitynėse.

Juodaodžiai žavėjosi aikštėse rodomais menestrelių vaidinimais, kuriuose baltieji aktoriai vaaidindavo negrus.Jie taip pradėjo rengti tokius vaidinimus:juose buvo vaizduojami bibliniai etiopai-krikščionys negrai, taip pat garsių žmonių istorijos, žvėrių gyvenimas.Spektakliuose skambėjo daug linksmos ir aistringai atliekamos muzikos, artimos bliuzams ir spiričuelams. Dainininkams pritardavo instrumentai: tamburinas, būgneliai ir bandža.

JUODAODŽIŲ ATLIKIMO YPATUMAI

Juodaodžių atliekama ba

altųjų muzika iškart įgavo labai savitą atspalvį. Jie mėgo dainavimo būdą, kai melodiją dainuoja solistas, o priedainį „atsako“ visas choras.Afroamerikiečiai tęsė juodojo žemyno muzikines tradicijas, europietišką muziką atlikdami tarsi afrikietišką.Labiausiai skyrėsi ritmo pojūtis- energingas ir neva kliuvinėjantis, vadinamas svingavimu. Ir atlikėjai, ir klausytojai muzikuodavo visu kūnu, stipriai įsijausdami į muzikos tėkmę, ritmui mušti pasigriebdami bet kokį daiktą, plodami ir trypdami, dainuodami ir šūkčiodami.

Jaudaodžiai intonavo irgi kitaip- jų klausa nebuvo pratusi prie šimtmečiais gludinto europietiško tolygaus derinimo, todėl jie dainavo ir grojo apytikriai, tarsi nešvariai.Afrikietiško intonavimo jungtis su klasikine europietiška harmonija suformavo bliuzo dermę, kuriai būdingas savitas „slysčiojimas“ tarp mažoro ir minoro.

DŽIAZO ATSIRADIMAS

Įvairių kultūrų ir tradicijų mišinys ilgainiui tapo nauja muzikos rūšimi.XIX a. pabaigoje Naujajame Orleane jau skambėjo muzika, vėliau pavadinta džiazu.Ją baaltųjų instrumentais grojo juodaodžiai muzikantai, ir pradžioje džiazas tiesiog laikytas juodųjų buitine ir pasilinksminimo muzika.

Džiazo muzikinė kalba apėmė įvairių stilių ir tradicijų elementus, neskirstydama jų pagal kilmę:buvo svarbu, kokia muzika, o ne iš kur ji atsirado.Tačiau džiazas nuo pat pradžių buvo ir tebėra juodaodžių solidarumo ir pasipriešinimo baltųjų rasizmui forma.Jau Pirmojo pasaulinio karo metu džiazas išpopuliarėjo ne tik visoje Amerikoje, bet ir Europoje, o XX a. Viduryje tai buvo madingiausia ir komerciškai sėkmingiausia muzikos rūšis.

Svarbiausia džiazo savybė yra improvizacija, kuri iš

šskiria jį iš kitų vakarietiškos muzikos rūšių.Įdomu, kad džiaze dažnai improvizuoja ne vienas ar du solistai, bet dauguma ar net visi ansamblio dalyviai.

Džiazinės frazės prasideda netikėtai, jos greitėja, lėtėja, dūsauja, slysčioja, nutrūksta tarsi ne vietoje- tai tarsi nesibaigiantis ir intriguojantis siužetas, kaskart pasakojamas kitaip. Panašiai sekamos pasakos: kiekvienas pasakotojas šiek tiek prideda „nuo savęs“, pabrėžia vienus įvykius ir nutyli kitus.Todėl populiariausios džiazo temos skamba tūkstančiais skirtingų pavidalų.

Stilių ir krypčių gausybe džiazas nė kiek nenusileidžia moderniajai muzikai.Per 100 metų džiazo istorija patyrė daug pakilimų ir smuktelėjimų, tačiau džiazas neišnyko ir klesti įvairiose šalyse.

Džiazas gana stipriai paveikė moderniosios muzikos kompozitorius. Stravinskis, Ravelis, Hindemithas, Honeggeris, Stockhausenas, Kagelis, Balakauskas ir kiti žavėjosi džiazu bei sukūrė kūrinių, artimų džiazui. Bene didžiausią įspūdį kompozitoriams darė džiazo ritmikos savaimingumas, nelengvai pasiekiamas akedeminėje muzikoje.

Džiazas yra vienas svarbiausių XXa. Muzikos reiškinių, todėl jį pažinti yra tiesiog būtina.

Beje, ne kiekvieną džiazo stilių ar kūrinį galima vadinti pramoginiu:kai kurios džiazo kompozicijos galėtų būti priskirtos rimtajai kūrybai, o kai kurie stiliai apima tiek pramoginius, tiek ir rimtuosius muzikos aspektus. Taip yra ir modernioje bei klasikinėje muzikoje- pramoga ir rimti dalykai dažnai susilieja į nedalomą vienovę.

TRADICINIS DŽIAZAS

Muzika, palengva tapusi džiazu, skambėjo ne tik Naujajame Orleane, bet ir daugelyje kitų Amerikos miestų- ypač pietinėse ir pietvakarinėse va

alstijose.Pirmieji džiazo stiliai, atsiradę 1900-1940m., vadinami tradiciniu džiazu.

Tradicinio džiazo stiliai:

1)Regtaimas.Regtaimas(ragtime), pirmasis džiazo stilius, klestėjo Sedalijos miestelyje, Misūrio valstijoje, gana toli nuo Naujojo Orleano.Ten gyveno Scottas Jopplinas, „regtaimo karalius“, sukūręs apie 600 regtaimų.Regtaimas buvo šio kompozitoriaus sukurta svinguojanti pjesė fortepijonui..

2)Naujojo Orleano stilius. Naujajeme Orleane populiariausi buvo nedideli ansambliai bendai(angl. Band- „muzikantų grupė).Bendų atliekama muzika, jungianti įvairius „baltosios“ ir „juodosios“ muzikos elementus, vadinama Naujojo Orleano džiazu. Šios linksmos ir nuoširdžios, labai energingai grojamos trumpos pjesės gerai atitiko įvairiaspalvio Naujojo Orleano, o netrukus- ir visos Amerikos skonį.Džiazą visą laiką grojo ir baltieji muzikantai.Populiariose bendų gatvės varžytuvėse baltieji neretai įveikdavo juodaodžius kolegas.Baltųjų bendai- diksilendai- buvo sntūresni, o grodavo meistriškiau ir švariau.Ypač garsėjo „Original Jazz Band“, sugebėję bendrai improvizuoti.Taip pat sėkmingai gyvavo bendri juodaodžių ir baltųjų muzikantų bendai, kuriuose susipindavo skirtingos grojimo manieros, o muzika praturtėdavo šviežiomis spalvomis;

3)Čikagos Naujojo Orleano stilius.Džiazas smarkiau plėtotis pradėjo 1917 m. Čikagoje, kur itin suklestėjo Naujojo Orleano stilius,. Šio stiliaus lyderiai buvo trimitininkai Kingas Oliveris ir Lois Armstrongas, pianistas Jelly Rollas Mortonas ir trombonistas Johny Doddsas.

4)Čikagos stilius.„Juodosios muzikos“ antplūdis į Čikagą domino ir baltuosius muzikantus. Jie grojo Čikagos stiliumi, kuris buvo Naujojo Orleano stiliaus pakraipa.Čikagos stilius išsiskyrė solinėmis kadencijomis, ko dar nebuvo juodaodžių muzikoje.Žymiausias atstovas- vokiečių kilmės trimitininkas Bixas Beiderbecke.

5)Svingas.Apie 1930m. ankstyvojo džiazo mu

uziką pamažu ėmė gožti naujas stilius-svingas(angl.swing-„siūbuoti“).Tai buvo didelių, sodriai skambančių džiazo orkestrų bigbendų epocha.Svingo stilius buvo tobuliausias iš tradicinio džiazo stilių.„Svingo karaliumi“ tapo baltasis klarnetininkas Benny Goodmanas.

MODERNUSIS DŽIAZAS

Apie 1940 m. svingo stiliaus džiazas pasiekė populiarumo viršūnę ir tapo labai sėkmingu muzikiniu verslu, tuo metu prilygusiu Holivudo kino pramonei.Tačiau jaunesnės kartos muzikantams įgriso solidus didelių orkestrų skambėjimas ir jie pradėjo groti intensyvesnę gyvesnę muziką.Džiazo stiliai, atsiradę 1940-1960 m., apibendrintai vadinami moderniuju džiazu.

Moderniojo džiazo stiliai:

1)Bibopas.Naujasis stilius-bibopas(bebop)-susiformavo Niujorke.Tai buvo gana nervinga ir agresyvi, nutrūktgalviškai greitai grojama muzika.Vienas šio stiliaus lyderių, trimintininkas Dizzy Gillespie.Bobopo laikais vyravo nedideli paslankūs ansambliai kombai(combo), kuriuos sudarė saksofonas su trimitu ir ritminė grupė.Bibopo harmoninė kalba buvo gerokai aštresnė ir kampuotesnė nei tradicinio džiazo.Ritmas aktyvus ir nereguliariai trūkčiojantis, „karštai“ svinguojantis.Bibopo genijumi laikomas altiniu saksofonu grojęs Charlie Parkeris(1920-1955).Parkerio kolega buvo trimitininkas Dizzy Gillespie, vertinamas kaip lanksčiausias balsas džiazo istorijoje ir lyginamas su Armstrongu.Kartu su Parkeriu ir Gillespie grojęs Thelonious Monkas(1917-1982) sukūrė naują fortepijoninį stilių, įkvėpusį ir vėlesnių džiazo stilių muzikantus.

2)Vėsusis džiazas.Po „karšto“ bibopo dešimtmečio natūraliai atėjo vėsiojo džiazo(cool jazz) laikotarpis. Vėsusis džiazas buvo reakcija į neretai perdėtą išorišką bibopo ekscentriškumą.Buvo sugrįžtama prie išsiilgtų ramesnio svingavimo būdų, bet jau su bibopo išlavinta instrumentine technika ir nauja estetine patirtimi.Naujesnis stilius traukė daug intelektualesnę publiką nei tradicinio džiazo laikais.Dtiliaus lyderiu tapo trimitininkas Milesas Davisas(1926-1991), tapęs vienu svarbiausių XX a. antrosios pusės džiazo figūrų.Žymus vėsiojo stiliaus ansamblis buvo „Modern Jazz Quartet“, jį 1952 m. įkūrė pianistas ir kompozitorius Johnas Lewisas.

3)Hardbopas.Niujorke apie 1955 m. vėl atgijo bibopas, dabar jau vadinams hardbopu(hard bop), sunkiuoju bopu arba neobopu.Hardbopas-tai aštri, spontaniška, kunkuliuojanti, nenutrūkstamai srautu besiveržianti muzika.Žymiausi hardbopo atstovai: Artas Blakey ir jo „Jazz Messengers“, saksofonininkas Maxas Roachas, taip pat Mileso Daviso kvintetas.Hardbopas buvo vienas brandžiausių džiazo stilių.Nuo 1980 m., prasidėjus bopo atgimimui, hardbopas tapo vėl labai populiarus.

LAISVASIS DŽIAZAS

Nuo paprastos ir linksmos šokių muzikos amžiaus pradžioje džiazas po truputį vis labiau modernėjo, ir 7-ame dešimtmetyje ši tendencija pasiekė viršūnę.Tuo metu vyravo stilius, vadinamas laisvuoju džiazu.

Atonalusis džiazas:Naujajame džiaze įsigalėjo atonalumas.Džiazo atonalumas reiškė veikiau visišką tonalinę laisvę, dažniausiai intuityvią ir atsitiktinę, be griežtesnės arba apskritai be jokios sistemos.

Pavadinimas septintojo dešimtmečio džiazo muzikai- laisvasis džiazas(free jazz)- paimtas iš 1960 m. sukurtos pjesės, kurios autorius buvo Ornette’as Colemanas.Colemanas pirmasis ėmėsi kolektyvinės improvizacijos.Dar vienas Laisvojo džiazo atstovų buvo Johnas Coltrane’as.Jo brandžiausi kūriniai- milžiniškos apimties ir įtampos kompozicijos „Aukščiausioji meilė“ ir „dangun žengimas“.

Laisvasis džiazas buvo populiarus, tačiau šalia jo septintajame dešimtmetyje sėkmingai gyvavo ir kitos, konservatyvesnės džiazo kryptys-svingas, bopas, diksilendas ir bliuzas.

Laisvojo džiazo laikais džiazas ir avangardinė muzika tapo panašūs.Juos jungė aštrus disonansinis skambėjimas, netradicinės kūrinių formos, instrumentų sudėtis, kūrėjų atvirumas įvairiausioms naujovėms.Tačiau tarp šių muzikos rūšių buvo ir esminių skirtumų.

Džiazo ir akedeminės muzikos skirtumai

a) džiazui visuomet buvo ir tebėra būdingas ryškesnis arba santūresnis svingavimas.Tuo tarpu akademinėje muzikoje- labai retas ar net vengtinas reiškinys.
b) Džiazo muzika daugiau ar mažiau remiasi bliuzo tradicijomis- temomis, dermėmis, intervalais ir t.t. Akademinė muzika grindžiama daug įvairesnėmis ir sudėtingesnėmis sistemomis.
c) Džiazinė kūryba yra intuityvi, o didžiuma akademinės muzikos yra racionali.
d) Džiazas beveik niekad tiksliai neužrašomas, pagrindinis tikslas yra pats muzikavimas, jo nuotaika, būsena.Akademinei muzikai itin svarbu partitūra, tikslus idėjų fiksavimas, visuotinės kūrinio elementų darnos siekimas per kokią nors sistemą;
e) Beveik kiekvienas džiazo muzikantas yra ir atlikėjas, ir kompozitorius, o akademinėje muzikoje kūryba ir atlikimas jau senokai yra visiškai savarankiški procesai;

DABARTIES DŽIAZAS

7-o dešimtmečio pabaigoje buvo suabejota, ar laisvasis džiazas yra tikrasis džiazas.Nepasitenkinimas avangardiniu džiazu didėjo, todėl muzikantai ieškojo kelių, leidžiančių grįžti prie įprastinės džiazo kalbos, kartu išsaugant originalumą.

Džiazrokas.Milesas Davisas suprato, kad džiazo muzikantu skelbtis nenaudinga, nes tai atbaido dalį klausytojų ir įrašų pirkėjų.Kadangi populiariausia muzika tuo metu buvo rokas, Davisas panaudojo roko elementus savo kūryboje.1968 m. jis išleido albumą „Milesas danguje“, laikomą džiazroko pradžia.Džiazrokas buvo pirmasis naujo tipo stilius, kuriame lydėsi skirtingų muzikos rūšių elementai.Kompozicijos buvo paslaptingos ir niūrios, netrūko užuominų į hardbopą ir laisvąjį džiazą.

Fuzinis džiazas.Pienistas ir kompozitorius Herbie Hancockas į originalų stilių sulydė ne tik džiazo ir roko, bet ir fank bei popmuzikos, taip pat afrikietiškos muzikos elementus.Šis stilius vadinamas fuziniu džiazu(fusion).Šiuo stiliumi grojama muzika labai gyva, panaši į nesibaigiantį vyksmą su daugybe užuominų į įvairius stilius, autorius ir kūrinius.Hancockas yra vienas žymiausių dabarties džiazo pianistų, sukūręs įsimintinų džiazo standartų- temų, kurias atlieka daugelis džiazo muzikantų.

Rūgštusis džiazas. Rūgštusis džiazas (acid jazz) sujungė keletą juodosios muzikos rūšių- fank, soul ir džiazo muziką, taip pat vaizdinius efektus.Jis atsirado 9-o dešimtmečio pabaigoje ir klestėjo 10-ame dešimtmetyje.Rūgštusis džiazas savip grąžino į tuos laikus, kai džiazo muzika skambėjo šokiams.Tačiau daugelis rūgščiojo džiazo elementų buvo artimesni energingai bopo tradicijai ir karštam fank stiliaus muzikavimui nei šokiuose dažniausiai skambančiai popmuzikai.

Rūgštųjį džiazą galima priskirti hiphopui, nes vienas būdingiausių jo bruožų yra iš kitos muzikos sudarytų fragmentų kilpų panaudojimas.Pagrindinis tokios kūrybos metodas yra „kirpk ir klijuok“:imamos senos plokštelės ir iš jų „ištraukiamos“ patinkamos atkarpos, iš kurių montuojamas savito stiliaus muzikinis audinys.

Pradžioje rūgščiojo džiazo muzikantai labai mėgo senesniųjų stilių džiazo skambesį, vėliau įsivyravo fank ir soul muzikos dvasia.Žymiausi rūgščiojo džiazo atlikėjai yra Jamiroquai, „Brand New Heavies“, „Mother Earth“, „Mendez report“, „Digital Underground“, Galliano ir „Urban Species“.

SENESNIŲJŲ STILIŲ ATGIMIMAS

Vienu svarbiausių dabarties bruožų galima laikyti senesniųjų stilių atgimimą, ypač ryškų nuo 9-o dešimtmečio pradžios.Po sudėtingo laisvojo džiazo laikotarpio, taip pat džiazroko ir elektronikos plūstelėjimo atgijo susidomėjimas klasikiniu akustiniu džiazu, pirmiausia svingu ir bibopu. Vienas žymiausių atlikėjų yra trimitininkas Wyntonas Marsalisas.Jo repertuaras labai platus-nuo džiažo klasikos iki barokinių koncertų.

Senesniųjų džiazo stilių atgimimas savotiškai sutaikė džiazą su klasikiniu menu.Džiazas beveik nebekelia sau pradžioje užsibrėžto pasipriešinimo baltųjų kultūrai uždavinio. Šiandien steigiamos džiazo mokyklos, akademijos, premijos ir apdovanojimai.Džiazas po truputį tampa klasikinio meno dalimi.

Dabar grojamas visų stilių džiazas- nuo regtaimo, svingo iki elektroninio ir laisvojo. Lietuvoje labiausiai mėgstamas laisvasis ir fuzinio stiliaus džiazas, taip pat yra diksilendų, bigbendų ir klasikinio džiazo ansamblių.

Naudota literatūra:

1)Šarūnas Nakas „Šiuolaikinė muzika“(Alma littera 2002).
2)Linas RiWon
imša „Džiazo improvizacijos pagrindai“(Kaunas, „Šviesa“, 2000)

Leave a Comment