Džiazo istorija jau siekia šimtmetį. Kaip ir visa JAV kultūra, jis nėra toks senas, kokia yra Europos muzika. Bet kaip ir itin intensyviai bei įvairiapusiškai besiplėtojantis JAV kultūrinis gyvenimas, džiazas dėl daugybės savo krypčių, srovių, stilių bei asmenybių nėra lengvai pažįstamas ir perprantamas. Dažnai net kyla klausimas, ar į džiazą panaši muzika tikrai yra džiazas, kiek joje džiazo, o gal tai jau nebe džiazas ir panašiai. Apie XX a. vidurį, pradėjusi formuotis džiazo teorijai bei istoriografijai, daugelis rašytojų ir džiazo mėgėjų ėmė diskutuoti, kas gi apskritai yra tas džiazas, turintis tiek daug veidų. Bene populiariausias būtų toks jo apibrėžimas: tai muzika, kurios pagrindas- improvizacija, o šaknys- bliuzas.svarbios, bet ne visada lemiamos, yra ir kitos jo savybės- svingas, specifinis ritmas, atlikėjų virtuoziškumas, tik džiazui būdinga harmonija, net instrumentų derinimas. Būtent bliuzo “ pojūtis” išskiria džiazą iš kitų improvizacinės muzikos rūšių, pavyzdžiui, indų ragos ar New Age( “Naujasis amžius”). Bet lygiai taip pat įvairių krypčių džiazo muzikoje galima išgirsti viso pasaulio muzikos elementų, pradedant įvairių tautų folkloru, roku, baigiant akademiniu avangardu, ir todėl džiazą galima vadinti bene demokratiškiausia muzika. Kaip rodo džiazo istorija, jo muzikantai ne tik noriai, bet ir sėkmingai muzikuoja su pačiu įvairiausiu krypčių muzikantais ir net kitų sričių menininkais. Džiaze naudojamos visos meninės priemonės, bet universalių receptų nedaug. Džiaze reikia atrasti savo nišą, kurioje galėtum mėgautis savo mėgstama muzika.Vienas iš didžiųjų klausimų, į kurį tikriausiai taip ir liks neatsakyta, – kada iš tikrųjų atsirado džiazas. Pirmieji džiazo įrašai padaryti 1917 m., bet pati muzika įvairiomis formomis gyvavo bent 20 m. Pirmuoju džiazo muzikantu laikomas kornetininkas Buddy’s Boldenas, subūręs savo kolektyvą 1895 m. šie metai ir laikomi džiazo gimimo data. 1917 m. sausio 30 d. grupė, pasivadinusi “ The Original Dixieland Jazz Band”, įrašė pirmąsias džiazo kompozicijas. Svarbiausia 1920- 1930 m. džiazo muzikos figūra tapo Louis Amstrongas, pravarde “Satchmo”, arba “ Pops”. Šios spalvingos asmenybės įvaizdis dažnai naudojamas ir kaip viso džiazo simbolis. Būdamas įdomus interpretatorius, Louis Amstrongas yra ir dainavimo manieros scat išradėjas, kai vokalistas dainuodamas taria beprasmius skiemenis ir todėl gali sutelkti dėmesį į melodinę liniją, o ne į tekstą. Louis Amstrongas savo karjeros pradžioje koncertuodavo su nedidelėmis muzikantų grupėmis, vadintomis diksilendais, kurias sudarydavo trimitas, klarnetas, trombonas su akompanuojančių įvairių kitų instrumentų deriniais- fortepijono, gitaros, bandžos, tūbos, kontraboso ir būgnų.
Žinomi du pagrindiniai džiazo stiliai- Niū Orleano ir Čikagos. Pirmuoju oficialiuoju džiazo stiliumi laikomas Niū Orleano stilius, atsiradęs dar prieš 1920 m., tik jo įrašai padaryti daug vėliau. Jo žymiausi atstovai buvo Joe “ King” Oliveris ir jo “ Creole Jazz Band”, Jelly’s Rollas Mortonas ir jo “Red Hot Peppers”, Louis Amstrogas ir jo “ Hot Five” bei “ Hot Seven”. Žymiausi Čikagos stiliaus atstovai- Jimmy’s McPartlandas, “Bud “ Freemanas, “Bix” Beiderbecke ir kt. Džiazo ištakos yra regtaimas, Harlemo stride ir bugivugis. Ankstyvojo regtaimo atstovai- Scottas Joplinas, Joe Lambas ir Eubie’s Blake’as. Stilinga bugivugio kairės rankos partija tapo ritmenbliuzo ir ankstyvojo rokenrolo pagrindu.Bigbendo era. Bigbendai- tai dešimties ir daugiau muzikantų džiazo grupė, susidedanti mažiausiai iš trijų trimitų, keturių ar daugiau saksofonų , dviejų ar daugiau trombonų ir akompanuojančios “ritmo sekcijos”, kurioje gali būti įvairios fortepijono, gitaros, kontraboso ir mušamųjų kombinacijos. Tikrasis šio džiazo stiliaus suklestėjimas prasidėjo apie 1930 metus kartu su vadinamąja svingo era. Išskiriamos dvi bigbendų rūšis: svingo arba hotbendus( “karštuosius”), ir sweet band (“ melodinguosius”). Pirmieji pranoko antruosius temperamentingumu, svingo pojūčiu bei didesniu skaičium solinių improvizacijų. Žymiausi svingo bigbendų lyderiai buvo Countas Basie’s, “Duke” Ellingtonas, Bennie’s Goodmanas; o melodingųjų bigbendų – Glenas Milleris, Wayne’as Kingas, Freddy’s Martinas. Svingo eros muzikoje dėmesio centru tampa solistas, o ne grupinė improvizacija, todėl ima didėti ir solisto grojimo manieros bei jo instrumento tembro reikšmė. Žymiausiais svingo muzikantais laikomi saksofonininkai C. Hawkinsas, L. Youngas, B. Websteris, trimitininkai-R. Eldridge’as, H. Edisonas , pianistai- T. Wilsonas, J. Stacy’s, dainininkės D. Washington ir E. Fitzgerald.Antrojo pasaulinio karo pradžia sutampa su nauja džiazo srove- moderniuoju džiazu. Čia džiazas atsiskiria nuo šokių muzikos, kokią grojo diksilendai ir bigbendai. Moderniuoju džiazu istorikai vadina daugelį džiazo stilių, atsiradusių po svingo eros, ir bibopas laikomas pirmuoju iš jų. Nuo pastarųjų stilių muzikos jis skyrėsi sudėtingesne harmonija bei dideliu atlikėjų virtuoziškumu. Bibopo tėvais laikomi saksofonininkas Ch. Parkeris ir trimitininkas D. Gillespie’s. Pats stilius susiformavo apie 1940 m., o jo pavadinimas siejamas su Ch. Parkerio ir kitų bibopo muzikantų akcentuotomis improvizuojamų frazių pabaigomis, kurios taip ir skambėjo: “…bebop!” . Bibopo raida inspiravo naują muzikantų požiūrį tiek į akompanavimą, tiek į solavimą. Virtuoziškiausios daugelio muzikantų solo partijos pasižymėjo ne tik sudėtingu ritmu, bet ir aliteracijų bei chromatizmų gausa. Standartinė džiazo combo sudėtis- kvartetas arba kvintetas ( saksofonas ir / arba fortepijonas, trimitas, bosas, būgnai), įprasta bibopo muzikantams, faktiškai nepasikeitė iki šiol. Žymiausi bibopo muzikantai: saksofonininkai Ch. Parkeris, S. Crissas, trimitininkai D. Gilespie’s, F. Navarro, pianistai B. Powellis, A. Haigas bei virtuozas Thelonious Monkas.Cool džiazo stilius buvo apibūdinamas kaip “vėsi” reakcija į greitus bibopo-kartais vadinamo hot jazz, t.y. ugningojo, – tempus bei komplikuotas menines idėjas. Pirmieji šio stiliaus įrašai siekia 1948 m., o jo pradininku paprastai laikomas trimitininkas Milesas Davisas. Harmonija čia buvo išryškinama saksofono ir trimito kontrapunktu. Cool džiazas dažnai vadinamas Vakarų pakrantės džiazu ( west coast jazz). Ypač pasižymėjo aklas pianistas Lennie’s Tristano ir jo mokiniai- saksofonininkas Lee Konitzas ir Warne’s Marshas, “Modern Quartet” su pianistu Johnu Lewis’uir vibronininku Miltu Jacksonu, pianistas Dave’s Brubeckas su saksofonininku Pauliu Desdemonu.Hardbopo( hard bop) terminas išplito Xxa. 6-ojo dešimtmečio viduryje tarp žurnalistų ir įrašų kompanijų, siekiant išskirti šį stilių iš kitų , atsiradusių iš bibopo. Manoma, jog hardbopas atsirado kaip priešprieša ramiam ir intelektualokam cool džiazui, tęsiant bibopo tradicijas. Nuo pastarojo jis skyrėsi pirmiausia savo artumu bliuzo ir soul muzikai. Muzikantai buvo labiau linkę kurti savo temas, užuot naudoję improvizacijoms populiarias melodijas, kaip tai darė bibopininkai. Yra net keli hardbopo porūšiai. Tai funky hard bopas( pianistas Horacijus Silveris), soul džiazas( Bobby’s Timmonsas, Lesas McCannas, Jimmie’s Smith’as), mainstream hard bop( Artas Blakey’s ir jo “Jazz Messengers”, “Jazz Crusaders”, Cliffordas Brownas). Tai buvo, matyt, “džiaziškiausia” hardbopo atmaina, su kuria daugiau ar mažiau susiję ir muzikantai, groję soul ar funky džiazą.Klasikinėje Europos muzikoje iki XX amžiaus vienas kompozitorius paprastai atstovaudavo vienai epochai arba vienam stiliui. Tuo tarpu džiaze, kuris plėtojosi taip pat greitai kaip amerikiečių civilizacija, viena asmenybė nebūtinai laikosi vieno stiliaus. XXa. 7-ojo dešimtmetyje, džiazo pasaulyje iškilo visa plejada asmenybių, kurių dauguma šiandien laikomos iškiliausiais džiazo kūrėjais. Bene ryškiausia 7-ojo dešimtmečio asmenybė buvo keleto pagrindinių džiazo stilių kūrėjų- Milesas Davisas. Žymiausias jo albumas buvo “Kind of Blue”, kuris laikomas modall jazz ( derminio džiazo) albumu. Kitas šio laikotarpio gigantas- Johnas Coltrane’as. Jis išleido legendinį albumą “ Giant Steps”. Kita originali asmenybė- Thelonious “Sphere” Monkas, kuris pasižymėjo kampuotomis neprognozuojamomis improvizacijomis. Didelę įtaką darė džiaze ir Billas Evansas, vienas subtiliausių baladžių atlikėjų. Ypač verta dėmesio B. Evanso harmonija, primenanti prancūzų kompozitoriaus C. Debussy kūrybą. Bosistas Charlesas Mingusas- dar vienas žymus džiazo lyderis, kurio kūryba artima akademinio avangardo paieškoms.Afro-Cuban ir Latin jazz- tai tradicinių Lotynų Amerikos, pirmiausia Kubos, ritmų junginys su ankstesniais džiazo stiliais- svingu ar bibopu. Latin jazz terminas atsirado 6-me dešimtmetyje, kai džiazo muzikoje buvo pradėti naudoti karibų ir kitų Lotynų Amerikos šalyse gyvenančių etninių grupių ritmai. Žymiausi Latin jazz atstovai: perkusininkai Tito Puente, Willie’s Bobo , Mongo Santamaria ir kt. Afro- Cuban jazz- tai kubietiškų ritmų ir džiazo junginys. Išpopuliarino šį stilių Dizzy’s Gillespie’s. Kitas unikalus Pietų Amerikos ritmų junginys su džiazu- bosanova, braziliškasis džiazas. Tai naujoji banga džiaze. Ji suminkštino klasikinės sambos ritmo, cool džiazo ir klasikinės europietiškos harmonijos mišinys. Klestėjimo metai- 1963- 1964, kada saksofonininkas Stanas Getzas su gitaristu ir vokalistu Joao Gilberto bei jo žmona Astrud įrašė albumą “Girl from Ipanema”.Laisvojo ir avangardinio džiazo terminai atsirado XX a. 7- ojo dešimtmetyje įvardyti tokioms esminėms džiazo naujovėms, kuriose įprastos formos, melodija ir harmonija buvo neįtikėtinai pakeistos arba išvis nenaudojamos. Pirmųjų laisvojo džiazo įrašų autoriumi laikomas pianistas Lennie’s Tristano( 1949). Kitas žymiausias eksperimentatorius- pianistas Cecilis Tayloras, išimtinai grojęs atonaliąją muziką ir laikomas bene virtuoziškiausiu ir energingiausiu visų laikų džiazo pianistu. Taip pat žymūs M.R. Ambramsas, J. Coltrane’as, O. Colemanas, A. Braxtonas, Sun Ra. Šalia improvizacinės muzikos buvo ir griežti struktūriniai elementai ir kitokias kompozicines priemones, bet dažniausia muzika buvo tiesiog kūrybiška, avangardiška.Fusion, išvertus iš anglų kalbos, reikštų “lydinį”. Šis terminas buvo vartojamas norint apibrėžti naują 8- ojo dešimtmečio džiazo kryptį( stilių mišinį), iš pat pradžių vadintą džiazroku( jazz rock). Buvo bandoma džiazroku įvardyti labai įvairią muziką: ir 7-ojo dešimtmečio pabaigos “Brass Rock” kolektyvus, naudojant pučiamųjų instrumentuotes ir įvairius džiazo eksperimentatorių ansamblius. Stiliaus evoliucija prasidėjo 1967m. pabaigoje, o 1969 m. M. Davisas subūrė plejadą muzikantų, jau anksčiau eksperimentavusių su roku ir džiazu. Tarp jų – gitaristas J. McLaughinas, klavišininkai Ch. Corea, H. Hancockas, saksofonininkas W. Shorteris ir kt. 8-ojo dešimtmečio viduryje į fusion įsiliejo ir roko pasaulio gigantai- K.Emersonas, Fr. Zappa, J.Beckas, Carlosas Santana, kurio muzika net šiandien valdo muzikos pasaulį.Terminas “ postmodernus džiazas” žymi laikotarpį, ne stilių ar kryptį. Džiazo muzika po 1970 m. yra įvairių stilių mišiniai. “Postmodernus džiazas”apibūdina pastarųjų trijų dešimtmečių džiazo muzikos “padangę”. Šio džiazo eksperimentai tapo pagrindinėmis inspiracijomis XX a. avangardo lyderiams- D. Douglas, J.Zornui, M. Melford, M. Shippui. Šiuo laikotarpiu atsiranda ir New Age muzika, kaip ir to paties pavadinimo dvasinis judėjimas. Pradininku laikomas P. Sandersas. New Age džiazas išpopuliarėjo po 1980m. Jis išsiskiria gausiu elektroninių instrumentų naudojimu, švelnia harmonija ir meditatyvia nuotaika. Žymiausiais džiazo muzikantais, paveiktais New Age estetikos, yra laikomi P. Winteris, P. Hornas, K. Jarretas, G. Winstonas, “ Oregon”. Kita džiazo kryptis, atsiradusi 9- ame dešimtmetyje- free funk, jungianti juodųjų funky šokių muzikos ir avangardinio džiazo elementus. Kitos dvi kryptys- acid ir hip hop džiazas. Acid džiazo tėvynė- Londono naktiniai klubai, šaknys- fusion, Latin bei soul džiazo muzika. Pirmieji eksperimentatoriai- DJ’ai, iš kurių žymiausias- G.Petersonas. Acid būdingi programuoti ritmai. Hip hopo džiazo tėvynė- JAV, jo kūrėjai- juodaodžiai muzikantai. Acid būdinga hipnotizuojanti atmosfera, o hip hop’ui- energinga, gyva repo stilistikos atmosfera. Muzikantai –H. Milesas, M. Davisas, “ De La Soul”, “The Jungle Brothers”ir kt. 1980-1990 m. “ pop jazz” muzika bei muzikantų kūryba pakrikštyta “ Instrumental Pop”. XX a. 8-ame ir 9-ame dešimtmetyje kartu grįžta ir ankstyvojo džiazo stilių muzika. Iškyla naujoji muzikantų karta, pasivadinusi “The Young Lions”- jaunaisiais liūtais. Lyderis- trimitininkas W. Marsalis. Jam tebuvo 18 m. , kai jis grojo su Artu Blakey’u ir jo grupe “Jazz Messengers”. Ši asmenybė ir kiti “ liūtai” lieka moderniojo džiazo trdicijų tęsėjais, bet savo gyvenimo būdu jie labai skiriasi nuo ankstesniųjų šios muzikos atlikėjų. Jie pasižymi išsilavinimu, erudicija bei skoningais kaklaraiščiais. Šie žmonės įrodė, kad džiazo pasaulis- ne vien narkomanai, pritapėliai ir t.t. Žymiausi “ liūtai”- trimitininkai R. Hargrove’as, W. Roney’s, pianistai M. Robertsas, B. Freenas, saksofonininkai D. Harrisonas, B. Marsalis ir kt.Europos įtaka džiaze. Kiekviena šalis turi tam tikrą skaičių žmonių, kurie savo gyvenimą pašvenčia džiazui. Didžioji Britanija turi J. McLaughliną, D. Hollandą ir kitus, Vokietija- A. Mangelsdorfą, C. Bauerį, G. Sommerį ir kt., Norvegija- Janą Garbareką , K. Krog , Švedija- S. Hasselgardą, Danija- B. Stiefą, L. Doky, Belgija- J. “ Toots” Thielmansą, Austrija- M. Mantlerį, J. Zawinulą, Vengrija- A. Zollerį, G. Szabą, Šveicarija- Fr. Ambrossetį, Gr. Gruntzą, Olandija- W. Breukerį, H. Benniką, Prancūzija- M. Solalį, P. Favre, Ispanija- T. Montuliu, Italija- E. Ravą, Lenkija- T. Stanko, Z. Seifertą, Čekija- J. Hammerį, J. Stiviną ir t.t.Lietuvos džiazas. Žymiausias džiazo ansamblis, dirbęs Lietuvoje 1971-1986 m. ir sulaukęs tarptautinio pripažinimo, buvo Viačeslavo Ganelino, Vladimiro Čekasino ir Vladimiro Tarasavo trio, sutrumpintai GTČ. Šiuo metu Lietuvoje yra gana daug gerų džiazo atlikėjų, čia rengiami tarptautiniai festivaliai, mūsų muzikantai koncertuoja įvairiose šalyse. V. Čekasino ir kitų pedagogų darbas Vilniaus B. Dvariono muzikos mokykloje, Lietuvos muzikos akademijoje bei Klaipėdos universiteto Menų fakultete davė puikių rezultatų. Tikrai galima didžiuotis mūsų saksofonininku Petru Vyšniausku ir Vytautu Labučiu. Paskutiniu metu itin produktyviai ir kūrybiškai dirba klavišininkas Dainius Pulauskas. Gerai žinomi atlikėjai: vokalistė ir fleitininkė Neda Malūnavičiūtė, pianistai Tomas Kutavičius, Olegas Molokojedovas, Saulius Šiaučiulis, Gintautas Abarius, Arūnas Šlaustas, Artūras Anusauskas, Egidijus Buožis, trimitininkas Vitalijus Ramoška, trombonistai Skirmantas Sasnauskas, Vytautas Pilibavičius, klarnetininkas Pranas Narušis, gitaristai Juozas Milašius, Eugenijus Jonavičius, Vladas Slavinskas, Artūras Chalikovas, bosistai Leonidas Šinkarenka, Vladislavas Borbovskis, kontrabosininkai Eugenijus Kanevičius, Arnoldas Gurinavičius, būgninkai Gediminas Laurinavičius, Arkadijus Gotesmanas, Arvydas Joffė, Linas Būda, saksofoninkai Aleksandras Fedotovas, Liudas Mockūnas, Danielius Praspaliauskis. Perspektyvūs muzikantai- saksofonininkas Janas Maximovičius, R. Paulikas, T. Botyrius, kontrabosininkas V. Nivinskas, būgnininkas M. Brazaitis. Viso šiuolaikinio postmodernaus meno situacija- maišymasis, kombinavimas, mozaika. Džiazo pasaulis lig šiol didžiulis, margas ir putoja kaip šampanas nepriklausomai nuo jokių nuomonių. Improvizacijos pagrindas tradiciniame džiaze- akordų seka, harmonizuojanti temos melodiją. Ne mažiau negu akordai improvizacijoje yra svarbios gamos ir dermės, kuriomis atlikėjas remiasi improvizuodamas melodinę liniją. Džiazą reikia mylėti, nes tik tada mumyse gims asmeniškas šios muzikos supratimas. Kas tai yra džiazas? Puikų atsakymą pateikė džiazo legenda Louis Amstrongas: “ Jei pats nesusigaudai, niekas neišaiškins”.Džiazas yra puikus gyvenimo būdas, su esi susijęs, jam atidavęs dalelę savo širdies. Tada gali teigti, jog tu ir džiazas- tai PASAULINĖ JĖGA!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!NAUDOTA LITERATŪRA:“ENCARTA” CD 2LINAS RIMŠA “DŽIAZO IMPROVIZACIJOS PAGRINDAI”