Džiazas

TURINYS

ĮVADAS
1. AFROAMERIKIETIŠKOS MUZIKOS KILMĖ
2. TRADICINIS DŽIAZAS

2.1. regtaimas

2.2. Naujojo Orleano stilius

2.3. Dikslendai

2.4. Čikagos Naujojo Orleano stilius

2.5. Čikagos stilius

2.6. Svingas
3. MODERNUSIS DŽIAZAS
4. LAISVASIS DŽIAZAS
5. DABARTIES DŽIAZAS
6. LIETUVOS DŽIAZAS

IŠVADOS

ĮVADAS
Džiazas yra viena svarbiausių pramoginės muzikos rūšių, atsiradusi XIX a. pabaigoje JAV pietuose, Naujajame Orleane ir stebėtinai greitai paplitusi po visą pasaulį. Tai tris šimtmečius trukusio kultūrų maišymosi pasekmė, Europos ir Vakarų Afrikos muzikinių tradicijų junginys.
Džiazo vystymosi tempai stulbinantys: šimtmečio pradžioje džiazas buvo Naujojo Orleano negrų liaudės muzika, 1920-aisiais šia muzika “užsikrėte” visa Amerika, 1940-aisiais džiazas pavergė Europą, o 1960-1970 m. Jis taip išpopuliarėjo, kad buvo neginčijamai prripažinta, kad tai savarankiška muzikos forma, lygiomis teisemis egzistuojanti šalia kitų, modernių XX a. meno šakų. Per 100 metų džiazo istorija patyrė daug pakilimų ir smuktelėjimų, tačiau džiazas neišnyko ir klesti įvairiose šalyse.
Džiazo tekstui labai svarbu vaizduotė. Muzikantas turi sukurti čia žymėjimą, ir klausytojas tada patirs džiaugsmą, liūdesį ir pan. Džiazas – grynai amerikinis menas; tai demokratija, kur pasirodymą veda solistas – laikinasis vadovas, kitiems ansamblio nariams sutinkant ir patariant (Rinzler).
Pasak fotografo Roy DeCarava, džiaze nebūna klaidingų natų, nes viena nata pateisina kiitą. Kiekviena nata, kiekvienas akordas, kiekvienas kvadratas ir kiekviena improvizacija nėra duota reikšmė ir jausmas, o kyla iš situacijos. Viską suvoki iš gretimų garsų konteksto. Šios apybraižos tikslas – pažiūrėti į džiazą kaip į žymėjimą, panagrinėti improvizacijos meno mechanizmą. Štai kokie galėtų būti dž

žiazo kaip ženklų sistemos pagrindiniai bruožai:

1. Čia yra visuma bendriausių numanomų taisyklių, kurias džiazo muzikantai turi perprasti, kad gerai improvizuotų – tai panašu į kalbėjimą.

2. Džiazo muzika numato glaudų atlikėjo ir klausytojų ryšį. Kaip ir kalboje, čia yra garsinių ir vizualinių ženklų, kuriuos solistas duoda kitiems muzikantams, o visi muzikantai – klausytojui.

3. Džiazas savitai formuoja atlikėjo ir klausytojo jausmus – jie kyla spontaniškai, kaip reakcija į muzikinę aplinką, natūraliai ir instinktyviai. Čia malonumas siejasi su kūrybine pastanga.
2004-aisiais Lietuvoje buvo surengti 98 džiazo koncertai, 7 džiazo festivaliai, kuriuose grojo galybė džiazo muzikantų. Taip pat vyko ir vyksta džiazo koncertai visokiuose žinomuose ir nelabai džiazo klubuose, kavinėse ir baruose.
Kodėl šis muzikos stilius taip traukią labai daug žmonių? Pabandykime atsakyti į šį klausymą, išnagrinėdami džiazo stiliaus raidą.

Svarbiausia džiazo savybė yra improvizacija, aiški metrinė pulsacija, siinkopuotas ritmas, bliuzo elementai, vakarietiška harmonija, kalbos intonacijų mėgdžiojimas grojant ir instrumentinių – dainuojant. Kadangi džiazas improvizuojamas, o ne užrašomas natomis, jo neįmanoma tiksliai atkartoti: tai, kas grojama, skamba tik čia ir dabar, o kitą sykį skambės kitaip. Įdomu, kad džiaze dažnai improvizuoja ne vienas ar du solistai, bet dauguma ar net visi ansamblio dalyviai.

Afroamerikietiškos muzikos kilmė.
Amerikos juodaodžiai dainuodavo senąsias darbo ir irklavimo dainas, lopšones, išryškindami individualų balso tembrą, improvizuodami melodijos detales, dažnai pritardami būgnais ir kitais instrumentais. Jų intonavimas ir iš

šlavintas ritmo pojūtis stipriai skyrėsi nuo europiečių.
Juodųjų kultūra pasipildydavo vis naujais kitų kultūrų elementais. Tai ryškiai atsispindėdavo krikščioniškose pamaldose. XIX a. pradžioje juodaodžiams buvo uždrausta lankytis baltųjų bažnyčiose, dėl to įvairiose vietovėse ėmė steigtis “juodųjų” krikščioniški maldos namai. Baltųjų religines giesmes juodaodžiai atlikdavo savitai, anot baltųjų, “nešvariai” intonuodami ir “iškraipydami” ritmą. Juose vis dažniau pasitaikydavo afrikiečių muzikai būdingų motyvų, derminių intonacijų, ritmikos ypatumų. Palaipsniui susiformavo juodųjų giesmės:
• spiričiuelai – atliekamos choro, jungiančios baltųjų bažnytinius himnus ir juodųjų atlikimo stilių ;
• gospelai – vienbalsiai bažnytiniai himnai pagal Evangelijos siužetus, atliekamos solisto su instrumentų arba choro pritarimu ;
• bliuzai – solinės pasaulietinės dainos, išreiškiančios skausmą, vienišumą ir ilgesį. Bliuzų liūdnumas atkeliavo iš negrų darbo dainų. Be ritmikos, bliuzai ypatingi tuo, kad juose dainininkas periodiškai palieka tuščius tarpus (file’us), kuriuos užpildo akompanuojantys instrumentai ar solistas-instrumentalistas. Bliuzų file’uose atsiradusi improvizacija vėliau tapo džiazo, kaip muzikinės formos, svarbiausią sudedamąja dalimi. Dar vienas bliuzų melodikos ypatumas tas, kad skirtingai nei europiečių muzikoje, bliuzuose buvo pabrėžiamos, akcentuojamos melodinių fazių pradžios. Jos skambėdavo garsiausiai, tarytum jose būtų sutelkta ypatinga energija. Po to sekdavo savotiškas atsipalaidavimas, atoslūgis, eilutės pradžioje vėl emocinis šuolis – ataka ir vėl kritimas. Tokia, cikliškai siūbuojanti, pulsuojanti yra bliuzo melodija. Pačia seniausia bliuzo forma, kuri egzistavo dar kaip liaudies muzika – kantri bliuzas.
Nors bl
liuzas turėjo ypatingos reikšmės formuoantis džiazo muzikai, tačiau tai dar ne džiazas. Kaip žanras jis tarytum gyveno ir tebegyvena savo savarankišką gyvenimą.

Tradicinis džiazas.
Pirmieji džiazo stiliai, atsiradę 1900-1940 m., vadinami tradiciniu džiazu.
•Regtaimas, pirmasis džiazo stilius, klestėjo Sedalijos miestelyje, gana toli nuo Naujojo Orleano. Ten gyveno Scottas Jopplinas, “regtaimo karalius”, sukuręs apie 600 regtaimų ir net 2 regtaimų operas. Regtaimas buvo šio kompozitoriaus sukurta svinguojanti pjesė fortepionui. Fortepiono populiarumą nulėmė instrumento specifika: galima viena ranka vesti harmoniją ir ritmą, o kita – didžiausią dėmesį skirti melodijai.Kadangi muzikoje nebuvo improvizavimo elementų (bent jau ankstyvuoju laikotarpiu), dėl šios priežasties regtaimas kartais nėra laikomas tikruoju džiazu.
•Naujojo Orleano stilius. XIX a. Naujajame Orleane juodaodžių muzikantų buvo dauguma, nes baltųjų tarpe ši profesija nebuvo pristižinė. 1989 m. pasibaigus amerikiečių-ispanų karui buvo išformuota daug karinių orkestrų, ojų instrumentai nugabenti į Naujojo Orleano parduotuves. Instrumentų gausa paveikė kainas. Klarnetą, kornetą, tromboną, trimitą, tūbą ar bugnus galima buvo įsigyti pusvelčiui. Labai padaugėjo nedidelių orkestrelių, įšaugo konkurencija. Taip šalia vokalinio bliuzo atsirado instrumentinis. Suaktyvinę ritmiką, juodaodžiai muzikantai sugebėjo išsaugoti “bliuzinių tonų” specifiką, melodijos vedimą “šalia”ritmo.Tokiu budu naujajame Orleane gimė muzika vėliau pavadinta džiazu. Tiesa, ankstyvajame džiaze dar nesigirdėjo išplėtotų improvizacijų.
Naujajame Orleane populiariausi buvo nedideli ansambliai bendai. Bendų atliekama muzika, jungianti įvairius “baltosios”ir “juodosios” muzikos elementus, vadinama Na

aujojo Orleano džiazu. Šios linksmos ir nuoširdžios, labai energingai grojamos paprastutės trumpos pjesės regai atitiko įvairiaspalvio Naujojo Orleano o netrukus – ir visos Amerikos skonį.
•Diksilendai. Džiazą visą laiką grojo ir baltieji muzikantai. Ypač garsėjo „Original Jazz Band „, sugebėjęs bendrai improvizuoti. Sėkmingai gyvavo bendri juodaodžių ir baltųjų muzikantų bendai, kuriuose susipindavo skirtingos grojimo manieros, o muzika praturtėdavo šviežiomis spalvomis.
•Čikagos Naujojo Orleano stilius. Smarkiau džiazas pradėjo plėtotis 1917 m. Čikagoje, kur itin suklestėjo Naujojo Orleano stilius. Naujajame Orleane džiazas dar nebuvo įrašinėjamas į plokšteles, todėl šiandien mums žinoma Naujojo Orleano stiliaus muzika iš esmės atstovauja Čikagos Naujojo Orleano stiliui. Šio stiliaus lyderiai buvo trimitininkai Kingas Oliveris ir Louis Armstrongas, pianistas Jelly Rollas Mortonas ir trombonistas Johny Doddsas.
•Čikagos stilius. Baltieji muzikantai irgi grodavo Čikagos stiliumi, kuris buvo antroji – po diksilendo – Naujojo Orleano stiliaus baltoji pakraipa. Čikagos stiliaus muzika išsiskyrė solinėmis kadencijomis, ko dar nebuvo juodaodžių muzikoje. Žymiausias solistas buvo vokiečių kilmės trimitininkas Bixas Beiderbecke, laikomas pirmuoju „vėsiojo“ stiliaus solistu džiazo istorijoje. Čikagos stilius tiesiog žavėjo europiečius, todėl džiazas plūstelėjo į Europą, pagyvindamas trečio dešimtmečio muzikinį gyvenimą.
•Svingas. Tai didelių, sodriai skambančių džiazo orkestrų bigbendų epocha. Svingo stilius buvo tobuliausias iš tradicinio džiazo stilių. Džiazas ėmė artėti prie XIX a. romantinio orkestro, tačiau suklestėjęs improvizacijos menas šios muzikos raidą pasuko nauja kryptimi. „Svingo karaliumi“ tapo baltasis klarnetininkas Benny Goodmanas, o geriausiems bigbendams vadovavo juodaodžiai pianistai ir kompozitoriai Chuntas Basie ir Duke’as Ellingtonas. Žymiausia svingo dainininkė buvo Ella Fitzgerald.

Modernusis džiazas.
Apie 1940 m. svingo stiliaus džiazas pasiekė populiarumo viršūnę ir tapo labai sėkmingu muzikiniu verslu. Jaunesnės kartos muzikantai pradėjo groti intensyvesnę gyvesnę muziką. Džiazo stiliai, atsiradę 1940 – 1960 m., vadinami moderniuoju džiazu.
•Bibopas – gana nervinga ir agresyvi, greitai grojama muzika. Bibopo harmoninė kalba buvo gėrokai aštresnė ir kampuotesnė nei tradicinio džiazo. Bibopo genijumi laikomas altiniu saksofonu grojęs Charlie Parkeris. Jo kolega trimitininkas Dazzy Gillespie vertinamas kaip lanksčiausias balsas.Thelonious Monkas sukūrė naują fortepijoninį stilių.
•Po bibopo atėjo vėsiojo džiazo laikotarpis. Šis stilius buvo reakcija į neretai perdėtą išorišką bibopo ekscentriškumą. Sugrįžtama prie išsiilgtų remasnio žvingavimo būdų, bet jau su bibopo išlavinta instrumentine technika ir nauja estetine patirtimi. Šis stilius traukė daug intelektualesnę publiką nei tradicinio džiazo laikais. Stiliaus lyderis – Miletas Davisas. Jo grojama muzika buvo preciziška, kameriška ir intymi, joje vyravo ramybė ir lyrizmas, kulminacijos ateidavo pamažu, po ilgoko paruošimo, muzika buvo pilna liūdesio ir nevilties. Žymus vėsiojo stiliaus ansamblis buvo „Modern Jazz Quartett“.
•Hardbopas – taip buvo pavadintas apie 1955 m. atgijęs bibopas. Tai aštri, spontaniška, kunkuliuojanti, nenutrūkstamu srautu besiveržianti muzika. Tai buvo energingiausia džiazo rūšis. Buvo išugdytas organiškas santykis tarp solisto ir ansamblio.

Laisvasis džiazas.
Nuo paprastos ir linksmos šokių muzikos amžiaus pradžioje džiazas po truputi vis labiau modernėjo, ir 7-ame dešimtmetyje ši tendencija pasiekė viršūnę. Tuo metu vyravo stilius, vadinamas laisvuoju džiazu.
Naujajame džiaze įsigalėjo atonalumas. Ypatingą reikšmę įgavo disonansinės harmonijos, melodijų nenuspėjamumas, polinkis į chaotiškas būsenas.
Griežtą tradicinio ir moderniojo džiazo metrą po truputi išstūmė abstraktesnė pulsacija – kylančios ar slūgstančios bangos, leidžiančios judėti laisviau, kaitalioti tempą. Šio stiliaus pavadinimas paimtas iš 1960 m. sukurtos pjesės, kurios autorius buvo Ornette‘as Colemanas. Šis muzikantas tapo vienu žymiausių naujojo džiazo kompozitorių. Spontaniškas ir labai kūrybingas muzikantas buvo Džonas Koltreinas – vienas didžiausių džiazo saksofonininkų ir kompozitorių.

Dabarties džiazas.
7-ojo dešimtmečio pabaigoje nepasitenkinimas avangardiniu džiazu didėjo, todėl muzikantai ieškojo kelių, leidžiančių grįžti prie įprastinės džiazo kalbos, kartu išsaugoti originalumą.
•Džiazrokas. Kadangi rokas tuo metu buvo populiariausia muzika, Miletas Davisas panaudojo roko elementus savo kūryboje. 1968 m. jis išleido albumą „Milesas danguje“, kuris laikomas džiazroko pradžia. Šis stilius buvo pirmasis naujo tipo stilius, kuriame lydėsi skirtingų muzikos rūšių elementai. Muzikoje svyravo ne svingavimas, o „kietas“ pastovus ritmas kaip roke. Tradicinio džiazo mėgėjai nebuvo patenkinti, nes Daviso džiazrokas vis dėl to buvo tolimas įprastam džiazo skambėjimui. Tačiau roko ir naujovių gerbėjams džiazrokas yra vienas mėgstamiausių stilių.
•Fuzinis džiazas. Šis stilius apima labai platų spektrą – nuo pramoginės muzikos iki džiazo klasika tapusių kūrinių. Muzika labai gyva. Herbis Hankokas yra vienas žymiausių dabarties džiazo pianistų, jis lengvai pereina nuo akustinės prie elektroninės muzikos.
Austrų kilmės pianistas Joe Zawinulas subūrė ansamblį „Weather Report“, kurio muzikoje lydėsi įvairiausių pasaulio muzikinių kultūrų elementai kartu su džiazo, roko, fank ir elektronine muzika.
Pianistas ir kompozitorius Čikas Korija sukūrė elegantiškumu ir tikslumu pasižyminti stilių, kuris apima elementus nuo klasikinės fortepijono muzikos, ispaniškų šokių melodijų, Bartoko citatų iki roko, džiazroko ir Lotynų Amerikos ritmų.
Pianistas Kytas Džaretas rengia didelės apimties solinius koncertus. Jo stilius yra savitas džiazo, folkmuzikos ir klasikos lydinys.
•Rūgštusis džiazas sujungė keletą juodosios muzikos rūšių – fank, soul ir džiazo muziką, taip pat vaizdinius efektus. Jis atsirado 9-o dešimtmečio pabaigoje ir klestėjo 10-ame dešimtmetyje. Šį stilių galima priskirti hiphopui, nes vienas būdingiausių jo bruožų yra iš kitos muzikos sudarytų fragmentų kilpų panaudojimas. Pagrindinis tokio kūrybos metodas yra „kirpk ir klijuok“: imamos senos plokštelės ir iš jų „ištraukiamos“ patinkamos atkarpos, iš kurių montuojamas savito stiliaus muzikinis audinys. Žymiausi rūgščiojo džiazo atlikėjai yra Jamiroquai, „Brand New Heavies“, „Mother Earth“, “Mendez Report“ ir kt.
• Vienų svarbiausių dabarties bruožų galima laikyti senesniųjų stilių atgimimą. Po sudėtingo laisvojo džiazo laikotarpio, taip pat džiazroko ir elektronikos plūstelėjimo atgijo susidomėjimas klasikiniu akustiniu džiazu, pirmiausia svingu ir bibopu.
Vienas žymiausių atlikėjų yra trimitininkas Wyntonas Marsalis.
Senesniųjų džiazo stilių atgimimas savotiškai sutaikė džiazą su klasikiniu menu. Šiandien steigiamos džiazo mokyklos, akademijos, premijos ir apdovanojimai.

LIETUVOS DŽIAZAS
Džiazas Lietuvoje buvo grojamas dar pirmosios nepriklausomos Lietuvos Respublikos laikais. Bemaž kiekvienas Lietuvos miestelis turėjo savo “džiazbandą”, tradicinį džiazo repertuarą grojo prestižiniai Mykolo Hofmeklerio, Abraomo Stupelio bei Danieliaus Pomeranco orkestrai. Tiesa, akademinė visuomenė šią muziką vertino ne itin palankiai. Lietuvos spauda dar 1925 m. kvietė pasekti Anglijos pavydžiu ir kovoti prieš džiazo muziką bei šokius kaip neskoningus ir nekultūringus, uždraudžiant šią muziką kai kuriuose restoranuose. Šiandien ši žinutė ne tik liudija džiazo egzistavimą tuometinėje Lietuvoje, tačiau yra ir džiazo disonavimo lietuviškam mentalitetui ženklas, paaiškinantis kai kurias šiandieninio Lietuvos džiazo tendencijas. Visgi džiazas buvo grojamas. 1940 m. Kauno radiofone įsteigtas pirmas oficialus Lietuvos džiazo orkestras (vadovas Abraomas Stupelis), drąsiai improvizavęs ir atitikęs džiazo orkestro standartus (deja, gyvavęs tik iki Antrojo pasaulinio karo).
Po karo okupuotoje Lietuvoje visi “džiazbandai” dingo kaip nušluoti – taip vadintis tapo tiesiog pavojinga. Šaltojo karo laikais džiazas kaip proamerikietiška muzika buvo draudžiamas, o tuometinę kultūrinę ideologiją atspindėjo nūnai šypseną keliančios frazės “Nuo saksofono iki peilio – vienas žingsnis”, “Džiazas – storulių muzika”, “Kas šiandien groja džiazą, rytoj išduos Tėvynę”. Tad Lietuvoje džiazas daugiau nei dešimtmetį pasitraukė į pogrindį. Tačiau jis neišnyko – ši muzika buvo savotiška rezistencija, reakcija į tai, kas vyksta pasaulyje, laisvos dvasios išraiška.
Chruščiovinio atšilimo laikais džiazas Lietuvoje vėl atgijo: būrėsi kolektyvai, augo muzikantų meistriškumas, džiazą pradėjo groti jaunimo kavinėse (kurias, tiesa, akylai stebėjo KGB), jose taip pat buvo skaitomos paskaitos, vedamos diskusijos. Pagaliau 1961 m. džiazo muzika pelnė pripažinimą ir akademiniuose sluoksniuose – ji peržengė Lietuvos valstybinės konservatorijos (šiandieninės Lietuvos muzikos ir teatro akademijos) slenkstį su trijų dienų Studentų mokslinės draugijos konferencija, skirta džiazui, ir džiazo koncertu. Ši data neretai vadinama oficialia Lietuvos džiazo gimimo diena.
Savotiškais “ledlaužiais”, išjudinusiais įsišaknijusias normas ir keitusiais valdininkų požiūrį į džiazo muziką, tapo 1971 susibūręs trio GTČ (Viačeslavas Ganelinas, Vladimiras Tarasovas ir Vladimiras Čekasinas). Legendinis trio suteikė didžiausią impulsą džiazo raidai Lietuvoje, padėjo pagrindus Lietuvos džiazo mokyklai, jų suformuotus kūrybinius principus ir šiandien plėtoja Lietuvos džiazo muzikantai.
Greta Lietuvos džiazo patriarchams būdingo kosmopolitiškumo, bandoma į atvirą įvairioms pasaulio kultūroms džiazo muziką įpinti lietuvių liaudies muzikos tradicijas. Bemaž ketvirtį amžiaus lietuvių džiazo kūrėjai tyrinėja įvairius liaudies muzikos panaudojimo džiaze aspektus: nuo improvizacijų liaudies dainų temomis, būdingų motyvų plėtojimo, tipiškų tembrų ir intonacijų imitavimo – iki vietinio ir nacionalinio charakterio, pasireiškiančio smulkiausiose giluminėse detalėse, bei koliažo. Dar viena ryškia šiandieninio Lietuvos džiazo tendencija tapo įvairios džiazo ir akademinės muzikos raiškos priemonių jungtys.
Lietuvos džiazas seniai nebėra terra incognita džiazo aistruoliams, mūsų džiazo muzikantai – Viačeslavas Ganelinas, Vladimiras Tarasovas, Vladimiras Čekasinas, Petras Vyšniauskas, Vytautas Labutis, Dainius Pulauskas, Liudas Mockūnas ir kiti – žinomi ir vertinami pasaulyje. Šiandieninis Lietuvos džiazas – skambanti pasaulio dalis, įvairialypis, turtingas išraiškos priemonių reiškinys su plačiais stilistiniais horizontais.

IŠVADOS
Džiazas visada keri, pritrenkia ir įsismelkia į širdį. Ir muzikantui, ir klausytojui iškyla reikšmės; iš pradžių skambesys, paskui – reikšmė. Džiazo muzikantas kuria improvizuodamas, ir tada muzika visiškai subjektyvi; grodamas įsivaizduoja ateitį; negali peržengti improvizacijos subjektyvumo, nes šis atsiranda muzikai skambant. Džiazas – savęs ateitis. Tai reiškia, kad kiekvienoje improvizacijoje glūdi visa juodoji muzika. Džiazas egzistuoja tik dabartyje, nes jo negalima antrąkart tiksliai pakartoti, kaip negalima, pasak Heraklito, dukart įžengti į tą pačią upę.

Jei džiazas turi tikslą, tai atradimai, kūryba ir būdas papildyti gyvenimo prasmės suvokimą. Todėl džiazas, galima sakyti, yra egzistencinis menas. Eric Dolphy sako, kad džiazo muzikantas grodamas kuria save.
Šiais laikais labai yra paplitę džiazo festivaliai, kurie susilaukia daug dėmesio. 1991-aisiais tarptautinio festivalio “Kaunas Jazz” startas buvo palyginti kuklus. Vis dėlto atkaklaus bei nuoseklaus “Kaunas Jazz” rengėjų darbo dėka festivalis sparčiai tobulėjo. Jau pirmajame “Kaunas Jazz” išryškėjo savitos stilistikos paieška, siekis būti patraukliam. Kasmet buvo kuriamos ir puoselėjamos unikalios tradicijos, kurių daugelis būdingos tik Kaune rengiamam festivaliui. Tuo pat metu renginio organizatoriai formavo bei ugdė džiazui palankią auditoriją.
Per keturiolika gyvavimo metų “Kaunas Jazz” pelnė džiazo atlikėjų, publikos bei rėmėjų pasitikėjimą, pateisino tarptautinio festivalio statusą, įgijo prestižą. Polistilistinis, demokratiškas festivalis tapo viso Kauno švente, džiazo žvaigždžių “importo” lyderiu Lietuvoje, tarptautinių įvairių šio žanro stilių traukos centru. Kasmet “Kaunas Jazz” pateikia platų ir turiningą šiuolaikinio džiazo spektrą – festivalio scenose pasirodė daugiau nei 20 pasaulio šalių atlikėjai. “Kaunas Jazz” nepamiršta ir Lietuvos muzikų, kuriems tai puiki galimybė tobulėti, garsinti šalies džiazą.
Brandą pasiekęs, “Kaunas Jazz” tebėra vienas svarbiausių džiazo skaidos Lietuvoje veiksnių, iškilus šalies kultūros reiškinys.
Lietuvoje ir taip pat daugelyje kitų šalių vyksta ir sekmingai plečiasi džiazo festivaliai. Tai reiškia,kad žmonėms patinka ši muzika:vieni stengiasi ją suprasti, kiti stengiasi kūrti,o treti paprasčiausiai mėgaujasi, klausidami šią muziką.

LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Džiazo magija // Kultūros barai, 1984, Nr.8.;
2. Šarūnas Nakas. Šiuolaikinė muzika, “Alma littera”, 2001;
3. Lietuvos džiazas: nuo pramogos iki koncepcijos// kultūros barai, 1986, Nr.5;
4. Naujojo Orleano džiazas// Džiazo istorija. Vilnius: Kronta, 2001;
5. http://jazz.scene.lt//num10/, žiūrėta 2005.12.05 d.;
6. http://lt.wikipedia.org/wiki/D%C5%BEiazas, žiūrėta 2005.12.05 d.

Leave a Comment