Pirmoji pagalba elektrai nutrenkus

ĮvadasNelaimingas atsitikimas darbe – tai staigus darbuotojo sveikatos pakenkimas, kai pavojingi ar kenksmingi veiksniai sukelia traumą arba taip pakenkia sveikatai, kad darbuotojas netenka arbingumo bent vienai dienai arba miršta.Dėl nelaimingų atsitikimų darbe Lietuvoje kasmet nukenčia apie 20 stančių žmonių. 1000 dirbančiųjų tenka 3 nelaimingi atsitikimai darbe, iš kurių 0,14 mirtini. Nelaimingo atsitikimo liūdininkai nemoka teikti pirmosios pagalbos ir gritai organizuoti medicinos pagalbos nukentėjusiam.Organizmo gyvybei palaikyti būtina nuolatinė kraujotaka ir kvėpavimas. Nelaimingo atsitikimo metu sutrikus šioms funkcijos ištinka mirtis. Staigios mirties atvejupradinės stadijos (klinikinė mirtis0 pakitimai yra grįžtamieji, todėl skubiai suteikti kvalifikuota pagalba ir pradėtas gaivinimas gali išgelbėti nuo mirties.

Pirmoji pagalba, įvykus nelaimingam atsitikimui darbe

Dirbantis žmogus niekada nėra saugus darbe. Pavojingi ir kenksmingi darbo aplinkos veiksniai, dėl kurių dirbantysis traumuojamas arba suserga, skirstomi į fizinius, biologinius ir psichofizinius. Veikiant šiems veiksniams, traumos būna labai įvairios – sužeidimai, sumušimai, nudegimai, nušalimai, apsinuodijimai, įkandimai ir t.t. traumos sužaloja žmonių ir sutrikdo organizmo fiziologinius procesus.Įvykus nelaimingam atsitikimui darbe, ypač jei nelaimingas atsitikimas sunkus ar mirtingas, susidaro ypatinga galimybė situacija, atskleidžianti bendradarbių ir ypač vadovų kvalifikacines, organizacines, o taip pat ir moralines – psichologines savybes. Aplinkinių elgsena priklauso nuo moralinių- psichologinių savybių bei sugebėjimo teikti pirmąją pagalbą nelaimingo atsitikimo metu.Darbo saugumą reglamentuojantys įstatymai, nuostatai bei taisyklės įpareigoja darbų vadovus nedelsiant teikti pirmąją pagalbą nukentėjusiems žmonėms. Darbuotojams skirtose saugumo technikos institutuose turi būti įrašytas burodymas nedelsiant teikti pirmąją pagalbą bendradarbiams bei kitiems nelaimingo atsitikimo metu nukentėjusiems žmonėms. Dirbantieji turi būti nuosekliai mokomi ir psichologiškai rengiami teikti pirmąją pagalbą įvykus nelaimingam atsitikimui.Už nesuteikiną būtinos ir neatideliotinos pagalbos asmeniui, kurio gyvybei gresia pavojus, jeigu tokią pagalba galima suteikti be pavojaus sau ir kitiems, Lietuvos baudžiamajane kodekse yra numatyta baudžiamoji atsakomybė.

Svarbiausios sėkmės sąlygos, teikiant pirmąją pagalbą nukentėjusiems nuo elektrossrovės ir kitųir litų nelaimingų atsitikimų atvejais, yra teikiančio pagalbą veiksmų greitumas ir teisingumas. Kiekvienas privalo mokėti greitai ir teisingai atpalaiduoti nukentėjusį nuo elektros srovės, daryti išorini (netiesioginį) šordies masažą ir dirbtinį kvėpavimą, sustabdyti kraujavimą, perrišti žaizdą ir nudegimus, pritvirtinti įtvarą lužimų atvejais, pernešti ir pervežti nukentėjusį.Delsiant ir ilgai ruošiantis, nukentėjęs gali žuti. Ypatingai svarbu laiku suteikti pirmąją pagalbą nukentėjusiems nuo elektros srovės.Jei nukentėjęs nekvėpuoja ir neapčiuopiamas jo pulsas, reiškia nedelsiant teikti jam pirmąją pagalbą, o ne laikyti jį mirusiu. Daryti išvadą, kad nukentėjęs yra miręs, turi teisę tik gydytojas. Niekada nereikia pamiršti, kad gaivinimo rezultatai bus teigiami tik tada, jei nuo širdies sustojimo praėjo ne daugiau kaip 4 minutės, todėl pirmoji pagalba turi būti teigiama tuojau pat ir, jei galima, nelaimės įvykio vietoje.Visus dirbančius įmonėse riekia periodiškai instruktuoti apie pirmisios pagalbos teikimo būdus nukentėjusiems, taip pat reikia praktiškai apmokyti, kaip atpalaiduoti nukentėjusį nuo elektros srovės ir kaip daryti dirbtinį kvėpavimą ir išorinį (neitesioginį) širdies masažą. Šiuos užsiėmimus turi pravesti kompentingi medicinos ir technikos bei inžinerijos darbuotojai. Už apmokymo organizavimą įmonėse atsakingi vadovai ir cechu viršininkai.Kad pirmiji pagalba būtų savalaikė ir efektyvi, personalo nuolatinio budėjimo vietose turi būti:– vaistinėlės (arba pirmosios pagalbos krepšeliai pas brigadininkus, dirbant už įmonės teritorijos ribų) su medikamentų ir priemonių rinkiniu, reikalingu suteikti pirmąją pagalbą cechuose;– matomose vietose iškabinti plakatai su pirmosios pagalbos teikimo, dirbtinio kvėpavimo ir išorinio širdies msažo taisyklėmis nelaimingų atsitikimų atvejais;
– rodyklės ir ženklai, kurie nurodo, kur teritorijoje yra pirmosios pagalbos vaistinėlės ir medicinos punktai. Jei įmonės teritorijoje darbus atlieka kitų žinybų darbuotojai, juos reikia informuoti, kur yra vaistinėlės ir medicinos punktas;Kad pirmoji pagalba būtų organizuota teisingai, reikia įvykdyti šias salygas:– kiekvienoje įmonėje, ceche, turi būti paskirti asmenys, atsakingi už pirnosios pagalbos priemonių ir medikamentų papildymą ir buklę pirmisios pagalbos vaistinėlėse bei krepšeliuose;– turi būti organizuota griežta ir sisteminga medicinos darbuotojų kortele. Medicinos darbuotojai privalokontroliuoti, ar teisingai teikiama pirmoji pagalba, ar laiku nukentėję pristatomi į medicinos punkta, taip pat tikrinti vaistinėlių būklę ir jų savalaikį papildymą medikamentais bei priemonėmis pirmajai pagalbai teikti.

Atpalaidavimas nuo elektros srovės

Elektros srovės sužalojimo atvejais reikia kuo greičiausiai atpalaiduoti nukentėjusį nuo elektros srovės, nes nuo srovės veikimo trukmės priklauso elektros traumos sunkumo laipsnis. Prisilietus prie įtampą turinčių srovinių dalių, daugeliu atvejų prasideda savaiminis mėšlungis raumenų susitraukimas ir bendras sujaudinimas, dėl ko gali sutrikti arba visai kvėpavimo organų ir kraujotakos veikla. Jei nukentėjęs laida laiko rankose, tai jo pirštai taip stipriai susispausti, kad bus neįmanoma išlaisvinti laidą iš jo rankų. Todėl teikiantis pagalbą pirmiausia turi greitai atjungti tą įrenginiodalį, kurią liečia nukentėjęs. Atjungti reikia išjungiklio, kirtiklio arba kito atjungiančio aparato pagalos, išsukus kamštinius saugiklius arba ištraukus šakutę iš kištukinio lizdo.Jeigu nukentėjęs yra aukštai, įrenginį atjungus i atpalaidavus nukentėjusį nuo elektros srovės jis gali nukristi. Tuo atveju reikia imtis priemonių, užtikrinančių nukentėjusiojo saugumą.Jeigu įenginio atjungti pkankamai gritai negalima, reikia imtis priemonių nukentėjusį atpalaiduoti nuo srovinių dalių, kuias jis liečia.Visais atvejais liesti nukentėjusį pavojinga teikiančio pagalbą gyvybei, todėl teikiant pagalbą būtina imtis atitinkamų saugumo priemonių. Teikiantis pagalbą turi būti atsargus ir stebėti, kad nepaliestų įtampą turinčių srovinių dalių arba kad neatsidurtų po žingsnio įtampa.

Atitraukti nukentėjusį nuo sroinių dalių galima imant už jo drabužių (jei jie sausi ir neprigludę prie nukentėjusio kūno), pavyzdžiui už švarko arba palto skvernų, už apykaklės, bet vengiant prisiliesti prie greta esančių metalinių ir drabužiais neapdengtų nukentėjusio kūno dalių.Traukiant nukentėjusį už kojų, teikiantis pagalbą neturi leisti jo avalinės arba drabužių, gerai neioliavus savo rankų, nes avalinė ir drabužiai gali būti drėgni ir laidūs elektros srovei.Teikiantis pagalbą, ypač jei reikia liestis neapdengtą drabužiais nukentėjusio kūną, rankoms įzoliuoti turi užsimauti dielektrines pirštines arba apvynioti rankas šaliku, užsidėti ant rankos gelumbinę kepurę, užtraukti ant plaštakos švarko ar palto rankovę, ant nukentėjusio užmesti guminį kilimėlį, gumuotą medžiagą (lietpalti) arba paprastą sausą medžiagą. Taip pat galima save izoliuoti atsistojus ant guminio kilimėlio, sausos lentos ar kikio nors kito elektros srovei nelaidaus pakloto, ant drabužių ryšulio ir pan.Atskirti nukentėjusį nuo srovinių dalių rekomenduojama, jei itk galima, viena ranka. Kitą ranką reikia laikyti už nugaros arba kišenėje.Kai elektros srovė teka į žemę per žmogų ir jis mėšlungiškai yra suspaudęs rankoje vieną iš srovinių dalių (pavyzdžiui, laidą), nutraukti srovę galima paprastu būdu, atskiriant jį nuo žemės (pakišant po juo sausą lentą, atskiriant kojas nuo žemės virvės pagalbą arba atitraukiant už drabužių), laikantis anksčiau minėtų atsargumo priemonių nukentėjusio ir teikiančio pagalbą atžvilgiu. Taip pat galima perkirsti laidus kirviu sausu mediniu kotu arbanukirpti juos atitinkamu izoliuotomis rankenomis įrankiu (replėmis ir pan.). kirsti arba kirpti laidus reikia paeiliui – kiekvieną laidą atskirai. Jei galima, rekomenduojama srovėti ant sausos lentos, medinių kopečių ir pan., galima pasinaudoti ir neizoliuotu įrankiu, apvyniojus jo rankenas sausa medžiaga.

Nukentėjusiųjų nuo elektros srovės gaivinimaskol atvyksta gydytojas

Elektra labai pavojinga, nes ji labai greitai sustabdo kvėpavimą, kraujotaką, paraližuoja nervų sistemą. Elektros traumos priklauso nuo srovės stiprumo, bet gal dar daugiau – nuo jos poveikio trukmės. Įtakos turi srovės kelias, nukentėjusiojo psichinė ir fizinė būsena. Net 12 – 36 V elektros srovė kartais gali mirtinai traumuoti žmogų, jei nelaimė įvyksta drėgnoje aplinkoje, o srovė ilgiau teka per ypač jautrias elektrai kūno vietas. Pirmoji pagalba priklauso nuo nukentėjusiojo būklės. Visais elektros traumos atvejais būtina iškviesti gydytoją arba nukentėjusjį nuvežti į gydymo įstaigą, nes ir nesunki būklė gali pablogėti. Jei nukentėjęs atgavo sąmonę, ritmingai kvėpuoja ir plaka širdis, jį reikia paguldyti ką nors paklojus, atsegti veržiančius kvėpavimą drabužius, sudaryti gaivaus oro srautą, sueikti jam visišką ramybę. Neleistina nukentėjusiam vaikščioti, toliau dirbti. Deja, elektros traumų pasekmės dažnai būna labai sunkios – nustoja plakusi širdis, išnyksta kvėpavimas, nukentėjęs netenka sąmonės. Suglebusi liežuvio šaknis uždaro kvėpavimo takus. Prasideda klinikinė mirtis. Klinikinė mirtis – tai pereinamasis laikotarpis tarp gyvenimo ir tikrosios mirties. Klinikinė mirtis prasideda sustojus širdžiai, išnykus kvėpavimui (po elektros taumos, nutrenkus žaibui, ištikus miokardo infarktui, nuskendus, uždusus ir pan.). ji trunka vos 3 – 5 min. Jei per tą laiką nedaromas dirbtinis kvėpavimas ir išorinis (netiesioginis) širdies masažas, dėl deguonies bado nepataisomai pažeidžiamos galvos smegenys ir dėl to įvyksta tikroji, nenugalimoji biologinė mirtis. Labai svarbu sugebėti greitai atpažinti klinikinę mirtį ir kol ne velu, – gelbėti žmogu. Apie kvėpavimą geriausia spręsti pagal ritmingą krūtinės ląstos kilnojimasi. Galima būtų prie nukentėjusiojo burnos (nosies) priartinti savo skruostą ir bandyti pajusti ar kvėpuoja, bet tada sugaištumėte per daug laiko.

Pulsą patartina tikrinti kaklo miego arterijoje, pamažu dviem pirštais nustatant nuo Adomo obuolio į šona. Tik neapsirikime – nelaimės liudininko širdis kartais plaka taip stipriai, kas pirštuose jis gali jausti ne nukentėjusiojo, o savo pulsą. Deja, kvėpavimo ir širdies veiklos sutrikimą pastebėti per kelias sekundes neįmanoma, o ilgaiu gaišti – pavojinga, nes su kiekviena akimirka mirtis vis labiau įsigali. Sąmonės netekimas – tai pirmasis požymis, kurį pastebi staigios mirties liudininkai. Vyzdžiai sustojus kraujotakai, išsiplečia ir nustoja reaguoti į šviesą per 1,5 – 2 min., t.y., labai paveluotai, kai mirtį nugalėti jau būna daug sunkiau. Todėl labai svarbu pagal siaurus vyzdžius padaryti klaidingos išvados. Prieš pradedant gaivinimą nebūtina atpažinti visus klinikines mirties požymius, nes tam sugaištume tiek daug laiko, kad dėl deguonies trūkumodar sąmonės nukentėjusiam pirma reikia suteikti pagalba, o po to, jau sudarius dirbtine deguonimi prisotinto kraujo apytaka, bandyti tiksliau įvertinti jo būklę. Gaivinima būtina pradėti kuo anksčiau. Jei įmanoma – net nelaukiant, kol visai išnyks kvėpavimas ir kraujotaka. Negalima ilgai svartyti, kokiais būdais gaivinti. Vien dirbtiniu kvėpavimu ar vien išoriniu širdies masažu, ar abiem būdais kartu. Tik pačioje mirties pradžioje atgaivinimui gali pakakti vien dirbtinio kvėpavimo arba vien išorinio masažo, bet taip greitai pradėti gaivinimą retai kada įmanoma. Išgelbėti gyvybę dažniausia pavyksta tada, kai gaivinama abiem būdais, pavaduojant sutrikusią plaučių ir širdies veiklą. Kvėpavimo ir kraujotakos sutrikimo tarpusavio priklausomybė. Jei pirma išnyksta kvėpavimas, o širdis nuo elektros nera labai nukentėjusi, ji dar gali minutę kitą plakti, bet dėl deguonies stokos silpnėdama – būtinai sustos. Jei pirma nustoja plakusi širdis (prasideda skilvelių virpėjimas arba širdis visai nustoja), beveik tuoj pat išnyksta kvėpavimas. Po keliolikos sekundžių ar kiek vėliau žmogus netenka sąmonės.
Kaip matone, abiem atvejais tuoj pat nepradėjus gaivinti būtinai sustoja ir kvėpavimas, ir širdis. Tačiau pavėlavus gaivinti, kova už gyvybę būta daug sunkesnė arba net beviltiška. Jei įvykio vietoje bendradarbiai pavėluoja gelbėti, net atskubėję geriausi medikai niekuo nebegali padėti. Sekundės lemia gaivinimo sėkmę. Kiekviena ne gaivinimui, o pasiruošimui (pernešimui, atsagstymui, nurengimui) ar būklės įvertinimui sugaušta sekundė mažina atgaivinimo galimybę. Jei nelaimės vietoje yra tik vienas gelbėtojas, net gydytojui iškviesti negalima gaišti laiko prieš pradedant gaivinimą. Kad būtų išvengta galvos smegenų pakenkimo, geriau tuoj pat pradėti gaivinimą ant šlapios šaltos žemės, negu po minutės kitos šiltoje patalpoje. Gaivinimo veiksmų seka: Visais atvejais tinka tokia nukentėjusiųjų nuo elektros gaivinimo veiksmų seka:1. Atlošti galva.2. Stuktelėti kelis kartus kumščiu per krūtinkaulį širdies plote.3. Kelis kartus įpūsti oro.4. Jei neatsigavo, daryti išorinį širdies masažą, derinant jį su dirbtiniu kvėpavimu.

Dirbtinis kvėpavimas

Dirbtinis kvėpavimas iš burnos į burną (nosį). Gelbstint nukentėjusįjį, pirmiausia būtina atlošti galvą. Kol to nepadarysime, jokiu būdu neįpūsime oro. Galvai atlošti vieną ranką reikia pakišti po kaklu ir truputį jį pakelti, o kita ranka spausti kažką žemyn. Dar geriau kvėpavimo takai atsiveria, kai, atlošdami galvąviena ranka, suėmę už smakro pakeliame apatinį žandikaulį.Jei burna, atlošiant galvą, prisivėrė, akimirką žvilgtelėjus į ją ir įsitikinus, kad švari, tuoj pat kelis kartus įpūskime oro. Jei atlošiant galvą burna neprasiveria, ją galima pražiodyti dviem rankomis pakeliant ir stumiant į priekį apatinį žandikaulį taip, kad apatiniai dantys būtų priekyje viršutinių. Toks kvėpavimo takų atidarymo būdas yra patartimas tuo atveju, kai įtariama kaklo ar nugaros trauma.

Burnos išvalymas. Kuo ankščiau pradedama gavinti, tuo švaresnė būna burna. Uždelsus pradėti gaivinimą, burnoje gali susikaupti seilių, gleivių, putų. Todėl prieš pučiant kartais tenka pirštais pavalyti burnos ertmę. Jei nukentėjusysis vemia, jį būtina paversti ant šono, geriau – dešinio, ir valyti burną ir ryklę.Svetimkūnio pašalinimas. Kartais žmogus staiga miršta vien dėl gerklėje įstrigusio svetimkūnio. Jį pašalinti dažnai pavyksta kelis kartus sudavus kumščiu į tarpumentę. Bet dar geriau svetimkūniai pašalinami staigiai, bet atsargiai spūstelėjus pilvo diafragmą aukštyn, link plaučių. Taip galima gelbėti žmogų ir jam gulint ir stovint.Nukentėjusiojo padėtis dirbtinio kvėpavimo metu galėtų būti įvairi, priklausomai nuo to, kokiomis sąlygomis tenka pradėti gaivinimą – ant žemės, elektros teikimo linijos atramoje, automobilyje, vandenyje. Tačiau, kai yra galimybė, visada nukentėjusįjį reikia guldyti ant nugaros, būtinai ant kieto pagrindo – žemės, grindų, kad galimą būtų daryti ne tik dirbtinį kvėpavimą, bet ir išorinį širdies masažą.Dirbtinį kvėpavimą būtina daryti ne tik tada, kai nukentėjusysis nekvėpuoja, bet ir kai kvėpuoja nepakankamai – retai, mėšlungiškai. Įpūtimo pro burną metu nosį galima užspausti pirštais (nykščiu ir smiliumi) arba skruostu. Kiekvieną kartą reikia įpūsti apie vieną litrą oro. Pučiant per daug (vietoj vieno litro – du), padidėjęs spaudimas plaučiuose pablogins raujotaką, todėl mažizu deguonies su krauju pateks į smegenis ir širdį. Be to, per daug įpūtus – ilgės iškvėpimas, o dėl to ilgės ir pauzės kraujotakoje įpūtimų metu.Pradedant gaivinimą reikia, giliai įkvėpus, plačiai ir glaudžiai apžioti nukentėjusiojo burną. Per pusę sekundės įpūsti ir tuoj pat atitraukti burn1, atleisti nosį, kad įpūstas oras galėtų išeiti. Tuoj pat įpūsti dar tris kartus per 4 – 5 sekundes. Šių įpūtimų metu nepastebėjus gyvybės požymių, būtina tęsti gaivinimą, darant ne tik dirbtinį kvėpavimą, bet ir išorinį širdies masaža. Gerų įpūtimų metu krutinė turi pakilti, tačiau negalima gaišti laiko stebėjimui, kaip ji kyla ir nusileidžia, kai gaivintojas yra tik vienas. Pasitaiko, kad pučiant oras patenka į skrandį. Tokiu atveju reikia paspausti skrandį tarp krūtinkaulio ir bambos, kad išeitų oras.
Dirbtinis kvėpavimas iš burnos į nosį daromas, kai nepavyksta nukentėjusiojo pražiodyti arba kai burna yra sužalota ar gaivintojas negali jos apžioti. Viena ranka pakeliamas už smakro apatinis žandikaulis, nykščiu užspaudžiama burna ir pučiama pro nasį. Įpūtus reikia trumpam burną atverti, kad oras galėtų išeiti pro burną ir bosį. Pūsti iš burnos į nosį reikia stipriau.Pagalbinis dirbtinis kvėpavimas. Kai gaivinimo metu nukentėjęs pradeda silpnai kvėpuoti, jokiu būdu negalima nutraukti gaivinimo. Reikia tęsti įpūtimus, kol nukentėjęs pradės giliai ir ritmingai kvėpuoti, suderinus juos su nukentėjusiojo įkvėpimais.

Išorinis (netiesioginis) širdies masažas

Per širdį pratekėjusi nestipri srovė gali sukelti širdies skilvelių virpėjimą – širdies ritmo sutrikimą, kai dėl netvarkingų, nevienalaikių skilvelių dalių susitraukimų sustoja kraujotaka. Aukštos įtampos elektros sroves poveikis dažniausiai visai sustabdo širdį. Abiem atvejais kraujotaka sustoja.Suspaudžiant širdį tarp krūtinkaulio ir stuburo kraujas išstumiamas į aortą bei plaučių arterijas, o atleidus spaudima širdis vėl išsiplėsdama prisiurbia kraujo iš venų. Taip sudaroma dirbtine kraujotaka. Tačiau net labai gerai atliekant išorinį širdies masažą pasiekiama vos 20 – 40 proc. normalios kraujo apytakos, todėl labai svarbu tai atlikti kuo greičiau.Širdies suspaudimo vieta yra apatiniame krūtinkaulio trečdalyje, spenelių linijoje, maždaug per du pirštus aukščiau minkštosios krūtinkaulo dalies. Šią vietą nesunku apčiuopti per drabužius, negaištant laiko atsagstymams. Krūtinkaulį spaudžiant, uždėjus rankas per aukštai, jis gali būti sužalotas. Spaudžiant žemiau krūtinės ląstos, gali būti pakenktos kepenys.Rankų padėtis. Ant krūtinkaulio dedama viena ranka, ant jos kita. Nebūtina pirštus užlinkti aukštyn. Svarbu nespausti šonkaulių. Todėl pirmosios rankos negalima dėti nei įstrižai, nei išilgai krūtinkaulio. Tačiau, jei, gaivinant klinikinės mirties būklėje esantį nukentėjusįjį, lūžo šonkauliai, negalima nutraukti gaivinimo. Reikia tęsti širdies suspaudimus šiek tiek mažesne jėga ir stebėti, kad vyzdžiai nepradėtų plėstis. Po paspaudimo, atleidžiant krūtinės ląstą, rankų pakelti nereikia, nes paskui vėl bus gaištamas laikas, ieškant tikslesnės vietos.

Nukentėjusiojo ir gaivintojų padėtis. Jei gaivintojas yra tik vienas, reikia atsiklaupti prie pat nukentėėjusiojo bet kurioje pusėje taip, kad po širdies suspaudimų patogiai pasiektų gaivinamojo veidą įpūtimams atlikti. Atsiklaupus toliau nuo krūtinės, neįmanoma bus vertikaliai spausti krūtinkaulį. O atsiklaupus arti krūtinės, bet toliau nuo galvos, po širdies suspaudimų teks žingsniuoti link veido.Jei gaivinama dviese, patartina vienam atsiklaupti ant abiejų kelių iš vieos pusės, o antrajam – iš kitos. Kas 5min gaivintojams reiktų keistis, žinoma, nenutraukiant gaivinimo, nes pavargus ne tik blogiau atliekami veiksmai, bet ir blogėja iškvepiamo oro sudėtis. Jei nelaimės vietoje yra daugiau žmonių, patartina gaivinamojo kojas pakelti 0,5 – 1m. Taip daugiau kraujo priteka į širdį.Spaudimo jėga priklauso nuo krūtinės ląstos apimties, žmogaus ūgio, amžiaus, lyties. Gaivinant suaukusį žmogų, krūtinkaulį reikia įspausti link stuburo 4 – 5 cm (stambesnių žmonių – 5 – 6cm.). tam reikia panaudoti maždaug 40 – 50 k jėgą. Per stipriai spausdami kraujotakos nepagerinsime tik papildomai traumuose nukentėjusįjį. Silpnai spausdami nesudarysim reikalingos kraujotakos.Dėl širdies suspaudimo – atleidimo santykio vieningos nuomonės nėra. Kai greitai suspaudus tuoj pat atleidžiama, daugiau laiko lieka širdies prisipildymui krauju. Tokie suspaudimai yra panašus į plakančios širdies susitraukimus. Tačiau ir lėtesni, švelnesni suspaudimai sudaro neblogesnę kraujotaką. Matyt, svarbiau yra ne širdies suspaudimo- atleidmo laiko santykis, o kiek suspaudimų išvis atliekama per minutę bei kuriam laikui nutrūksta kraujotaka įpūtimų metu. Nuo viso to labai priklauso dirbtinės kraujotakos minutinis krūvis. Dirbtinio kvėpavimo ir išorinio širdies masažo derinimas. Kai gaivinti tenka vienam, po 2 įpūtimų reikia atlikti 15 širdies suspaudimų. Iš viso per 1 minutę būtina atlikti ne mažiau nei 10 įpūtimų ir 60 širdies suspaudimų. Tai padaryti sunku, bet įmanoma. Jei po pirmo įpūtimo, orui dar neišėjus iš nukentėjusiojo plaučių, tuoj pat pučiama antra kartą, dirbtinio kvepavimo veiksmingumas mažėja. Todėl reikia stengtis kad ne tik kiekvienas įipūtimas, bet ir kiekvienas iškvėpimas būtų pilnavertis.
Kai gaivinama dviese, po vieno įpūtimo, trunkančio 1s seka 5 širdies spaudimai per 5s. Iš viso per vieną minutę būtina atlikti ne mažiau kaip 12 įpūtimų ir 60 širdies suspaudimų. Įpūtimai ir širdies suspaudimai turi būti tiksliai suderinti. Negalima spausti krūtinės ląstos, jai kylant įpūtimo metu. Paspausti galima jai leidžiantis. Jei kas sekundę atliekamų širdies suspaudimų gaivintojas nespėja įpūsti, leistina vieno įpūtimo – iškvėpimo trukmę pailginti iki 1,3 sekundės. Tokiu atveju penkis širdies suspaudimus reikėtu atlikti per 4 sekundes, o kai ištvermingi – per 3,5 sekundės. Kiekvieną įpūtimą būtina pradėti tuoj pat po penktojo širdies suspaudimo. Nepertraukiamos dirbtinės kraujotakos sudarymo įgūdžiai įgijami nelengvai,bet tik taip gaivinant bus didesnės galimybės išgelbėti žmogų. Todėl mokant darbuotojus gaivinimo būdų, būtina skaičiuoti kiekvieną įpūtimą, širdies suspaudimą, dešimtosios sekundės tikslumu matuoti pauzių kraujotakoje trukmę. Apie gaivinimo vaikmingumą sprendžiama pagal daugelį požymių. Jei gaivinant smegenys pakankamai aprūpinami deguonimi prisotintu krauju,vyzdžiai susiaurėja ir pradeda reaguoti į šviesą. Pakankamai pučiant oro, krūtinės ląsta pakyla. Spaudžiant širdį, miego ir kitose stambiose arterijose jaučiamas pulsavimas. Veido ir viso kūno oda parausta. Nukentėjusiajam atsigaunant, pastebimi kojų, rankų, kvėpavimo judesiai. Žaizdos pradeda kraujuoti. Tik nepaskubėkime per anksti nutraukti gaivinimo. Gelbėtojams svarbu ištverti, kol pats nukentėjusysis pradės kvėpuoti, ims plakti širdis. Atsistačiusi kvėpavimo ir širdies veikla ne iš karto bus pakankama, todėl dar teks daryti pagalbinį kvėpavimą ir širdies masažą. Tik nukentėjusiajam atgavus sąmone, galima nutraukti gaivinimą. Bet mirtis gali pasikartoti ne tik kelyje į gydimo įstaiga, bet ir joje, ypač poros dienų laikotarpyje. Gaivinimo trukmė priklauso ne tik nuo traumos sunkumo,bet ir nuo to, kaip greitai ir kokybiškai sudaroma dirbtinė kraujotakas ir atliekamas dirbtinis kvėpavimas. Įvairių valstybių ir Lietuvos energetikos patirtis rodo, kad kartais atgaivinti pakanka vos kelių minučių, o daugumos nukentėjusių gaivinimas trunka ne ilgiau 30 minučių. Tačiau energetikai turi buti pasirengę gaivinti nukentėjusįjį tol, kol pavyks atgaivinti. Tik atsiradus aiškiems biologinės mirties požymiams – lavondėmėms ir kūnui pradėjus stingti, gaivinima leistina nutraukti.