PIRMOJI PAGALBA
PIRMOJI PAGALBA ŽAIZDŲ ATVEJAIS
Nelaimingas atsitikimas darbe – tai staigus darbuotojo sveikatos pakenkimas, kai pavojingi ar kenksmingi veiksniai sukelia traumą arba taip pakenkia sveikatai, kad darbuotojas netenka darbingumo bent vienai dienai arba miršta.
Įvykus nelaimingam atsitikimui būtina informuoti vadovą,iškvieti greitąją pagalbą,organizuoti priežasčių ,sukėlusių nelaimingą atsitikimą likvidavimą.
Dažnai nelaimingo atsitikimo liudininkai nemoka teikti pirmosios pagalbos ir greitai organizuoti medicinos pagalbos nukentėjusiam.Todėl kiekvienam įmonės darbuotojui būtina žinoti pirmosios medicininės pagalbos suteikimo būdus.
Pirmoji pagalba, įvykus nelaimingam atsitikimui darbe
Dirbantis žmogusniekada nėra saugus. Objektyvūs ir subjektyvūs pavojingi veiksniai veikia dirbantįjį, ir dirbantysis yra traumuojamas, staiga pablogėja jo sveikata, netenka darbingumo ir ištinka staigi mirtis. Toks reiškinys darbų saugos požiūriu suprantamas kaip nelaimingas atsitikimas darbe. Pavojingi ir kenksmingi darbo aplinkos veiksniai, dėl kurių dirbantysis traumuojamas arba suserga, skirstomi į fizinius ir cheminius, biologinius ir psichofizinius. veikiant šiems veiksniams, traumos būna labai įvairios – sužeidimai, sumušimai, nudegimai, nušalimai, apsinuodijimai, įkandimai ir t.t. Traumos sužaloja žmogų ir sutrikdo organizmo fiziologinius procesus. Tokio pobūdžio traumos dažnai būna ypač pavojingos. Pavyzdžiui elektros srovė (fizinis pavojingas veiksnys) sutrikdo širdies ir kvėpavimo sistemas ir žmogus staiga miršta.
Įvykus nelaimingam atsitikimui darbe, ypač jei nelaimingas atsitikimas sunkus ar mirtinas, susidaro ypatinga gamybinė situacija, atskleidžianti bendradarbių ir ypač vadovų kvalifikacines, organizacines, o taip pat ir moralines – psichologines savybes. Aplinkinių elgsena priklauso nuo moralinių – psichologinių savybių bei sugebėjimo teikti pirmąją pagalbą nelaimingo atsitikimo metu.
Darbo saugumą reglamentuojantys įstatymai, nuostatai bei taisyklės įpareigoja darbų vadovus nedelsiant teikti pirmąją pagalbą nukentėjusiems žmonėms. Darbuotojams skirtose saugumo technikos instrukcijose turi būti įrašytas nurodymas nedelsiant teikti pirmąją pagalbą bendradarbiams bei kitiems nelaimingo atsitikimo metu nukentėjusiems žmonėms. Dirbantieji turi būti nuosekliai mokomi ir psichologiškai rengiami teikti pirmąjąpagalbą įvykus nelaimingam atsitikimui.
Už nesuteikimą būtinos ir neatidėliotinos pagalbos asmeniui, kurio gyvybei gresia pavojus, jeigu tokią pagalbą galima suteikti be pavojaus sau ir kitiems, Lietuvos baudžiamajame kodekse yra numatyta baudžiamoji atsakomybė.
1.Pirmoji pagalba staigios mirties atveju
Staigi mirtis ištinka, sutrikus kraujotakai dėl širdies skilvelio virpėjimo, paveikus elektros srovei, įvykus širdies infarktui arba staiga sustojus kvėpavimui (skendus, užspringus ir t.t.)
Tam tikrų organų gyvybingumas mirties atveju išlieka skirtingą laiką. Širdies raumuo miršta lėčiau, negu galvos smegenų ląstelės, todėl kartais pavyksta atgaivinti širdies ir kvėpavimo funkciją, tačiau dėl įvykusių pakitimų galvos smegenyse, žmoguigrąžinti gyvybės nepavyksta. Organizmo būklė, kai sustojus kvėpavimui ir širdies veiklai, galvos smegenų ląstelės išlieka gyvybingos, vadinama klinikine mirtimi, o laikotarpis, per kurį šių ląstelių veiklą galima atgaivinti – klinikinės mirties trukme.
Klinikinė mirtis nustatoma remiantis trimis požymiais:
1. Nėra sąmonės (nėra kontakto);
2. nėra kvėpavimo (nematyti krūtinės ląstos kvėpavimo judesių);
3. nėra kraujotakos (neužčiuopiamas pulsas);
Pirmoji pagalba staiga mirusiam yra gaivinimas, atliekant krūtinkaulio paspaudimus ir dirbtinį kvėpavimą (reanimacija).
Dirbtinė kraujotaka sudaroma ritmiškai spaudžiant krūtinkaulį. Nukentėjusį skubiai paguldyti ant kieto pagrindo, apnuoginti krūtinės ląstą. Spausti reikia apatinę krūtinkaulio pusę plaštakų pagrindu uždėjus ranką ant kitos lygiagrečiai taip, kad pirštai neliestų krūtinės ląstos. Spausti ištiestomis per alkūnę rankomis, krūtinkaulį įspausti 3,5-5 cm, 60 kartų per minutę. Kiekvieno krūtinkaulio paspaudimo metu turi būti jaučiama pulsinė banga ties miego arterija.
Dirbtinis kvėpavimas atliekamas gaivinamajam gulint ant nugaros. Išvaloma burnos ertmė ir atveriami kvėpavimo takai. Tai daroma atlošiant galvą ir pakeliant apatinį žandikaulį. Įpūsti orą galima pro burną arba nosį. Per vieną minutę reikia atlikti 10-12 įpūtimų. Dirbtinio kvėpavimo efektyvumą rodo krūtinės ląstos išsipūtimas pučiant orą.
2.Pirmoji pagalba įvykuselektros traumai
Elektros trauma įvyksta elektros srovei pratekėjus pro žmogaus organizmą. Elektros srovės poveikis priklauso nuo jos stiprumo, veikimo trukmės, srovės kelio ir organizmo varžos. Jei žmogų paveikia mažos įtampos srovė, žmogus gali mirti nuo širdies skilvelių virpėjimo, o jei srovės įtampa didelė (daugiau kaip 1000 V), tai mirtis ištinka sustojus širdžiai ir nutrūkus kvėpavimui. Esant didelei srovės įtampai, žmogaus organizmas sužalojamas ir termiškai, nes srovei praeinant pro audinius labai stipriai pakyla jų temperatūra. Gali suanglėti oda, termiškai būti pažeidžiami raumenys ir kraujagyslės. Nukentėjęs nuo elektros srovės poveikio žmogus netenka sąmonės, sustoja širdis ir kvėpavimas.
Pirmoji pagalba turi būti itin skubi. Pirmiausia būtina nutraukti susidariusią elektros grandinę. Tai būtina atlikti naudojant medžiagas,nelaidžias elektros srovei. Būtina prisiminti, kad aukštos įtampos elektros srovė veikia apie 30 metrų spinduliu – todėl negalima artintis prie laidų, esant drėgnai aplinkai ir neturint izoliuojančių (guminių) priemonių. Elektros laidai nukeliami sausu plastiko ar medžio gabalu. Po to būtina pradėti daryti dirbtinį kvėpavimą ir išorinį širdies masažą, jei nėra širdies veiklos. Kuo skubiau būtina iškviesti greitąją pagalbą. Jei srovės įėjimo (kontakto su elektra) vietoje matoma žaizda, būtina ją sutvarstyti steriliu tvarsčiu prieš tai žaizdos kraštus dezinfekavus 5% jodo tirpalu.
3.Pirmoji pagalba skendus
Paskendimas – tai uždusimas vandenyje. Vanduo patekęs į kvėpavimo takus sukelia deguonies nepakankamumą ir mirtį.
Skendimo padariniai priklauso nuo to, ar ilgai trūko deguonies. Taigi, labai svarbu kuo greičiau skenduolį pradėti gaivinti. Ištrauktą iš vandens nukentėjusįjį reikia paguldyti aukštielninką ant kieto pagrindo. Galva, kaklas ir visas kūnas laikomi tiesiai. Jei nematėte, kaip žmogus skendo visada įtarkite kaklo traumą ir gaivindami stenkitės neatlošti galvos. Nesistenkite iš kvėpavimo takų šalinti vandens. Į kvėpavimo takus jo patenka labai nedaug, jis greitai rezorbuojasi arba jo iš viso nepatenka dėl gerklų mėšlungio. Gaivinant reikia nuolat tikrinti, ar neatsirado pulsas, kvėpavimas. Gaivinimą galima baigti, jei atsinaujina kvėpavimas ir širdies veikla, arba jei nukentėjusįjį ištinka biologinė mirtis (išsiplėtę vyzdžiai nereaguoja į šviesą, matomos lavondėmės,sustingęs kūnas). Jei pavyko atgaivinti, nukentėjusįjį reikia paguldyti į stabilią šoninę padėtį, užkloti, kad sušiltų, ir iškviesti greitosios medicinos pagalbą.
4.Pirmoji pagalba apalpus
Apalpimas – tai trumpalaikis sąmonės netekimas, kurį sukelia staigus galvos smegenų kraujotakos nepakankamumas. Paprastai dažniau alpsta nėščios moterys, nusilpę, taip pat labilios, tai yra silpnos nervų sistemos, žmonės. Alpstama pervargus, ilgai būnant tvankioje patalpoje ir stovint vienoje vietoje, iš baimės pamačius žaizdą, kraują. Apalpimą gali sukelti skausmas arba emocijos, todėl kartais jis dar vadinamas nerviniu šoku. Būdinga tai, kad prieš tai žmogus nusiskundžia galvos svaigimu, pykinimu, temimu akyse ir tik paskui krenta. Dažnai alpdamas žmogus ant žemės nusileidžia lengvai, smarkiai neužsigaudamas.
Apalpęsasmuo būna išblyškęs, oda išpilta šaltu prakaitu, kojos, rankos šaltos. Tikrinant pulsą arterijos srityje, dažnai jis jaučiamas silpnas ar neapčiuopiamas, tik kartais retas ar padažnėjęs. Apalpimas trunka 20 – 40 sekundžių, paskui žmogus atgauna sąmonę.
Teikiant pirmąją pagalbą apalpusiajam svarbiausia, kad kraujas pasiektų galvos smegenis. Pirmiausia jį reikia paguldyti taip, kad galva būtų žemiau, o kojos pakeltos aukščiau širdies lygio, nes taip pagerėja smegenų kraujo apytaka. Patariama atsegti veržiančius drabužius ties kaklu, krūtine ir liemeniu, vyrams atrišti kaklaraištį. Reikėtų atidaryti langą arba duris, kad būtų daugiau gryno oro bei deguonies, duoti pauostyti amoniako, juo patrinti smilkinius. Galima šaltu vandeniu apšlakstyti veidą. Labai susilpnėjus kvėpavimui, retais atvejais prireikia daryti dirbtinį kvėpavimą.
Nukentėjusiajam pradėjus atsigauti, reikėtų jį nuraminti ir padėti pamažu atsisėsti. Tinkamai pasirūpinus apalpusiu žmogumi, jis greitai visiškai atsigauna. Jei po 3 minučių nukentėjusysis neatgauna sąmonės, aplinkiniai turėtų iškviesti greitąją medicinos pagalbą.
5.Pirmoji pagalba apsinuodijus anglies monoksidu (dujomis)
CO – tai bespalvės, bekvapės, nedirginančios gleivinių, lengvesnės už orą dujos, susidarančios nevisiškai sudegus anglies turinčioms medžiagoms.
Ūmiai apsinuodijus anglies monoksidu, ligonį būtina kuo greičiau išnešti į gryną orą. Sunkiais atvejaisreikia duoti deguonies ir karbogeno inhaliacijas arba 0,5-1,5 valandos patalpinti nukentėjusįjį į barokamerą ir tiekti deguonį 2-3 atmosferos slėgimu. Trinkant kvėpavimui ar jam sustojus, skirti kvėpavimo centrą dirginančius preparatus (pervitiną, lobeliną), atlikti dirbtinį kvėpavimą. Jei per 2-3 val. šios priemonės neduoda laukiamų rezultatų, taikytinas dalinis ar pilnas kraujo perpylimas.
Apsinuodijimui anglies monoksidu išvengti svarbu tinkamas įrengimų ir aparatūros, dujų vamzdynų hermetizavimas, dujų mišinių su anglies monoksidu odoravimas, efektyvi vietinė ventiliacijos sistema. Garažuose, mechaninėse dirbtuvėse dirbančių variklių išmetamų dujų pašalinimui būtina naudoti specialias žarnas, kurių vienas galas užmaunamas ant išmetimo vamzdžio, o antrasis – išvedamas į atvirą orą. Svarbu kontroliuoti anglies monoksido koncentraciją darbo patalpų ore.
6.Apsinuodijimas maistu
Apsinuodijus dešra, mėsa, lašiniais, pykinima, vemiama, svaigsta galva, sunku kvėpuoti, jaučiamas deginimas pilve, skausmas po mente. Vyzdžiai būna išsiplėtę, reaguoja į šviesą.
Pirmoji pagalba – sukelti vėmimą. Jeigu arti nėra gydytojo ar medicinos punkto, būtina sukelti vėmimą pirštu, arba sugirdžius ligoniui šilto vandens su druska bei soda, stengtis, kad vemiant būtų pašalinta viskas, kas yra skrandyje. Po to ligoniui duoti bet kurių vidurius laisvinančių vaistų. Galima padaryti klizmą. Širdies darbui sustiprinti ligonis gali išgerti kavos, valerijono, gudobelės lašų, korvalolo arba valokardino. Ligonio kūną apdėti šildyklėmis, duoti jam kuo daugiau karšto gėrimo. Vieną parą geriau nevalgyti, bet gerti daug skysčių ir mineralinio vandens. Paskui po truputį duoti klijingų viralų, sriubų, pagamintų iš ryžių ir linų sėmenų.
Apsinuodijus konservuotais grybais, pirmieji požymiai išryškėja įvairiais laiko tarpais (priklausomai nuo grybų rūšies) – po 5-7 valandų ar jau po 20-30 minučių. Jaučiamas skausmas pilve, vargina šleikštulys, vėmimas, viduriavimas, skauda galvą, būna retas pulsas, traukulių.
Kuo skubiau išplauti skrandį – sukelti vėmimą anksčiau išvardytais būdais. Padaryti klizmą – valgomąjį šaukštą ramunėlių nuoviro ir 300 g vandens. Po klizmos duoti bet kurių laisvinančių vaistų, stiprios arbatos. Uždėti ant galvos šaltą kompresą, šildyklę- ant kūno.
Apsinuodijimo žuvimi požymiai priklauso nuo žuvies rūšies ir sąlygų, kai ligonis apsinuodijo. Jaučiamas šleikštulys, vemiama, kankina skrandžio ir pilvo skausmai, viduriuojama, džiūsta burna, norisi gerti, susilaiko kūne šlapimas, būna traukulių.
Atsiradus pirmiesiems apsinuodijimo požymiams (dažniausiai per 3-4 valandas), reikia kreiptis pagalbos į medicinos įstaigą. Kol ateis gydytojas, būtina išplauti skrandį, duoti vidurius laisvinančių vaistų, karštos arbatos, padaryti klizmą naudojant stiprų ramunėlių nuovirą. Naudingos šiltos vonios ir kūno šildymas.
Apsinuodijus bet kuriuo maistu ar gėrimais, ligoniui kas valandą reikia duoti gerti po valgomąjį šaukštą skysčio (1 litre vandens ištirpinta 20 g cukraus, 3,5 g druskos ir 2,5 g sodos). Taip atstatomi elektrolitai, išorganizmo pasišalinę plaunant skrandį.
7.Pirmoji pagalba įgėlus bitei
Bitės įgėlimas gali sukelti ne tik vietinę ar toksinę reakciją. Kur kas pavojingesnės yra sisteminės alerginės reakcijos. Lengvais atvejais tai pasireiškia drebuliu, susijaudinimu, dilgėline. Sunkios alerginės reakcijos metu patinsta liežuvis, gerklos, atsiranda dusulys, švilpiantis kvėpavimas, pykinimas, vėmimas, viduriavimas, prasideda spazminiai pilvo skausmai, sumažėja kraujo spaudimas, sutrinka širdies ritmas, prasideda traukuliai, paralyžius, žmogus netenka sąmonės. Sunkios anafilaksinės reakcijos, sukeliančios anafilaksinį šoką (labai pavojinga gyvybei būsena, kai sutrinka visos organizmo funkcijos), dažniausiai prasideda netikėtai, po keleto minučių įgėlus bitei. Kuo anksčiau atsiranda pirmieji simptomai, tuo audringesnė ir grėsmingesnė būna reakcija. dažniausiai atsiranda ir progresuoja bronchspazmas, gerklų patinimas – tai pasireiškia dusuliu, cianoze (odos pamėlynavimu), sustoja kvėpavimas. Sumažėjus arteriniam kraujospūdžiui, prasideda anafilaksinis šokas, koma (visiškas sąmonės praradimas). Laiku nesuteikus pagalbos, nukentėjusįjį ištinka mirtis.
Vietinės ar lengvos alerginės reakcijos metu svarbu skubiai pašalinti bitės geluonį, jo nespaudžiant, bet nubraukiant pincetu, bitininko kaltu ar peiliu, netraumuojant pažeistos vietos, kad greit neplistų patekę nuodai. Pažeistą vietą patartina atšaldyti šaltu kompresu. Medikamentai – (tavegilis, suprastinas, dimedrolis) patogūs, nes yra ir leidžiamos formos (ampulės ir su švirkštais),taippat Lomilan, Claritine, Kestine) tabletės. Dozuojami po 1 tab. per dieną (10mg x 1). Jie nemigdo, yra saugūs, pradeda veikti po valandos, veikia 24 val., patogūs vietinės alergijos atveju, kai sugeltam žmogui reikia vairuoti automobilį
Anafilaksinio šoko metu patartina :
1. Ligonį paguldyti ant nugaros, galvą pasukti į šoną, pakelti kojas;
2. Aukščiau įgėlimo vietos galūnę užveržti timpa (kas 10 min. timpą 1-2 min. atlaisvinti);
3. Sustojus kvėpavimui nedelsiant daryti dirbtinį kvėpavimą “burna į burną” ir širdies masažą;
Sugeltam žmogui krenta kraujo spaudimas, todėl į raumenis (po oda) sušvirkšti 0,1 proc. 0,5 ml adrenalino. Jei nepakilo arterinis kraujo spaudimas, kartoti adrenalino injekciją kas 10-15 min.
8.Pirmojipagalba susižeidus
Žaizda – tai žmogaus minkštųjų audinių sužalojimas, kuris sukelia audinių vientisumo pažeidimą. Žaizdos pagal kilmę gali būti mažos (taškinės – įsidūrus adata) ir didelės, galinčios apimti visą galūnę ar kitą didelę kūno dalį. Pagal žalojančius faktorius, kurių visi gali būti sutinkami buityje, žaizdos skirstomos į pjautines (žaizdos yra lygiais kraštais, įvairaus dydžio ir gylio), durtines (gali būti nedidelės, bet gilios ir labai pavojingos, nes gali pažeisti įvairaus dydžio kraujagysles, nervus ar net vidaus organus), plėštines (labai gausiai kraujuojančios žaizdos su ypač nelygiais kraštais), kastines (įkandus gyvūnui atsiradusios žaizdos, gali būti daugybinės), muštines (didelės žaizdos su nelygiais kraštais ir audinių nekrozės židiniais kraštuose), šautines (turinčias įėjimo ir išėjimo angas, arba tik įėjimo angą, labai pavojingos, nes gresia vidaus organams, stambioms kraujagyslėms, labai didelis pavojus staiga nukraujuoti ir t.t.).
Į kiekvieną žaizdą gali patekti mikro organizmai,esantys ant sužeidusio daikto,sužeistos odos,dulkėse,žemėse.Didelį dėmesį reikia skirti žemėmis užterštoms žaizdoms,kad būtų išvengta užkrėtimo.Kad į žaizdą nepatektų užkratas,teikiantysis pagalbą privalo švariai nusiplauti rankas su muilu,jeigu tam nėra galimybių-tai pirštus išsitepti jodu.Negalima liesti pačios žaizdos pirštais.Teikiant pirmąją pagalbą ,reikia griežtai laikytis šių taisyklių:
a) žaizdos negalima plauti vandeniu ir vaistais,barstyti milteliais bei teptitepalais,kadangi šios priemonės trukdo žaizdai gyti,perneša nešvarumus nuo odos paviršiaus ant pačios žaizdos,dėl to vėliau pūliuoja,
b) negalima šluostyti nuo žaizdos smėlio,krešulių,palikti tai daryti gydytojui,nes galima dar labiau užkrėsti žaizdą bei sukelti kraujavimą.
c) negalima žaizdos vynioti izoliacine juosta,
Jeigu dėl kokios priežasties nėra sterilaus tvarsčio,galima naudoti švarią nosinę,skudurėlį.Ant tos skudurėlio vietos ,kuri uždengia pačią žaizdą,pageidautina užlašinti kelis lašus jodo,kad susidarytų dėmė ,didesnė už žaizdą ir uždėti ant žaizdos.
9.Pirmoji pagalba kraujuojant
Kraujavimas – tai pagrindinis visų žaizdų simptomas, kurio stiprumas priklauso nuo to, kokios kraujagyslės yra pažeistos, ir nuo jų pažeidimo laipsnio.Kraujavimas gali būti:
Suteikiant pirmąją pagalbą pirmiausia būtina nustatyti, kokia yra žaizda, todėl turime apnuoginti sužalotą sritį, netgi perplėšdami ar perkirpdami rūbus, jei greičiau to padaryti nepavyksta kitais būdais. Ir bandyti stabdyti kraujavimą:
Jei tai kapiliarinis kraujavimas – būtina uždėti sterilų tvarstį, o žaizdos kraštus patepti dezinfekuojančiais tirpalais, kad apsisaugotume nuo mikroorganizmų patekimo į pačią žaizdą.
Jei tai arterinis kraujavimas – pirmą pagalbą būtina suteikti labai greitai. Būtina naudoti timpą ar iš audeklo pasidarytą varžtą užspaudžiant (suveržiant) ranką ar koją virš žaizdos. Varžtas turi užspausti kraujagyslę taip, kad žemiau žaizdos neapčiuoptume pulso, t.y., kad žemiau žaizdos nustotų tekėjęs kraujas. Pageidautina, kad varžtas būtų uždėtas toje vietoje, kur yra tik vienas kaulas, nes tada kraujagyslė geriau užspaudžiama, bet greitai veikiant tai nėra labai svarbu- svarbiausia sustabdyti kraujavimą. Tarp odos ir varžto patartina padėti audinio skiautę, kad kiek įmanoma mažiau būtų traumuojami audiniai. Uždėję varžtą, nepamirškime užfiksuoti laiko, kadangi audiniai be kraujotakos gali būti ne ilgiau kaip 2 valandas (o ypač karštą dieną), taip išvengsime papildomų komplikacijų. Nukentėjusį būtina kuo skubiau transportuoti į gydymo įstaigą, kur jam bus suteikta kvalifikuota pagalba. Jei transportavimas trunka ilgiau kaip 2 valandas, būtina atleisti varžtą ir po 2-3 min. vėl sustabdyti kraujavimą bei atžymėti naują laiką. Visiškai arterinis kraujavimas gali būti sustabdytas tik operuojant ligonį.
Kaiyra veninis kraujavimas- būtina steriliu tvarsčiu užspausti žaizdą, prieš tai jos kraštus sutepus dezinfekuojančiu tirpalu (5% jodo ar briliantinės žalumos tirpalu), kad apsaugotume nuo infekcijos patekimo į žaizdą. Tvarstis turėtų būti spaudžiamasis- ant žaizdos dedamas sterilus tvarstis, virš jo marlės ar vatos kelių sluoksnių paketas, po to sutvarstoma. Tik tokiu būdu mes sustabdysime veninį kraujavimą.
Jei įtariame, kad yra vidinis kraujavimas, žmogus kuo skubiau vežamas į artimiausią gydymo įstaigą, nes uždelsus gali mirtinai nukraujuoti. Realią medicinos pagalbą galima suteikti tik kuo skubiau operuojant ligonį.
Kai kraujavimas yra mišrus – derinti visus anksčiau minėtus pagalbos būdus ir kuo skubiau nukentėjusį žmogų transportuoti į gydymo įstaigą.
Sustabdžius kraujavimą turime malšinti skausmą, duodami išgertiar suleisdami į raumenis skausmą malšinančių vaistų.
10.Pirmoji pagalba lūžus kaului,išnirus,susitrenkus ir patempus raiščius
Šiais atvejais pagrindinis pagalbos suteikimas yra skaudamai galūnei užtikrinti ramią ir patogią padėtį.Tai pasiekiama kai galūnė visai nejuda.Lūžimo ar išnirimo atveju galūnę sutvirtinti įtvaru,faneros plokšte,lazda,kartonu ir t.t.
Patempus raiščius,pakrypusir kt.pirmoji pagalba būtų tokia:šaltas kompresas(ledas),šaldymas ,standus tvarstymas,ramybė.
11.Nukentėjusiojo pernešimas ir pervežimas
Pakeliant,pernešant ir pervežant nukentėjusįjį,nereikia jo trikdyti ir sukelti skausmo,reikia jį saugoti nuo kratymo,nelaikyti jo nepatogioje padėtyje.Dedant ant neštuvų imti iš sveikos pusės,lūžimo atveju prilaikyti lūžimo vietą.Vežti atsargiai,nekratant.
Literatūra:
1. Baltuškomis V., Brundza J., Deikus J., Eičinas J., ir kt. Darbo apsauga žemės ūkyje. – Vilnius, Mokslas, 1985, P. 365.
2. Lukoševičiūtė A. Pirmoji reanimacinė pagalba. Metodinės rekomendacijos. -Kaunas, 1990, P. 8.
3. Juškevičius Z. Nukentėjusiųjų nuo elektros srovės gaivinimas iki atvykstant gydytojui.-Vilnius, Mokslas, 1977, P. 68.
4. Misevičius I. Klinikinė toksikologija. – Vilnius, Mokslas, 1987, P. 189.
5. Petrulis A., Pranckevičius S.,Stanaitis J. ir kt. Traumatologija. – Vilnius, Mokslas, 1994, P.323.
6. Rugienius J., Sutkienė S., Vidugiris A. Neatidėliotina kardiologinė pagalba. -Vilnius, Mokslas, 1988, P. 135.
7. Tamulevičiūtė D., Paltanavičius K. Vidaus ligų simptomų ir sindromų vadovas. -Vilnius, Mokslas, 1988, P. 239.