Mikrobiologijos konspektas

IMUNITETAS – tai organizmo atsparumas genetiškai svetimiems infekciniams ir neinfekciniams agentams. Visa tai kas patenka iš išorės ir yra genetiškai svetima, imuniteto atpažystama, sunaikinama ir pašalinama.
IMUNOLOGIJOS ISTORINĖ RAIDA:
1796m. Anglu gydytojas E.Dženeris pasūlė pirmą efektyvų imunizacijos būdą nuo raupų.
Luli Pasteras susilpnino mikrobų virulentiškumą ir įrodė kad organizmo užkrėtimas susilpnintas mikrobų apsaugo organizmą, pakartotinai susiduriant su šiais mikroorganizmais.Tuo remiantis jis sukūrė vakcinas nuo pasiutligės ir juodligės.
I.Mečnikovas sukūrė mokslą apie fagocitozę, nurodydamas jo svarbą imunitetui. Jį galima laikyti imonologijos pradininku.
1885m. P. Erlichas nustatė, kad appsauga nuo sukėlėjų taip pat priklauso nuo humoralinių kraujo serumo faktorių.
IMUNOLOGIJOS RAIDA LIETUVOJE:
J. Briotė skaitė paskaitas apie varioliaciją, išleido monografiją „Apie vakciną arb vadinamuosius karvių raupus“.
J. Frankas – padarė dižiausią įnašą vakcinacijai lietuvoje įdiegti. Jo ir A. Bekiu iniciatyva Terapijos klinikoje buvo atidarytas Vakcinos institutas. Jis medicinos fakultete įvedė vakcinos mokymą.
1987m. Vilniuje gyditojo V. Orlovskio iniciatyva buvo įsteigta Pasterio stotis, kuri priskiriama prie seniausių pasaulyje.
1905m. Svarbų vaidmenį atliko Kauno valstybinis higienos institutas, kuriame buvo daromi bakteriologiniai ir serologiniai tyrimai, gaminamos vaakcinos.
A.Jurgeliūnas Lietuvoje pradėjo dėstyti pirmąjį medicininės mikrobiologijos kursą kartu ir infekcinės imunologijos žinias.
Vytautas Girdzijauskas laikomas pirmuoju lietuvos imonologu, kuris suformavo imonologų mokyklą.
Prof. V.Lašas parašė monografiją apie anafilaksiją ir ją apgynė kaip mokslų daktaro disertaciją.
IMUNITETO RŪŠYS:
Įgimtas(rūšinis) imunitetas – tai organizmo specifinis rezistentiškumas ta

am tikriems patogeniniams agentams. Jis perduodamas paveldėjimo keliu ir būdingas tam tikrai rūšiai.
1)Rūšinis (genetinis, paveldimasis)
2)Naturalusis (pasivusis, transplacentinis)
Įgytas imunitetas – skistomas į natūralųjį ir dirtinį:
1)Naturalusis imunitetas – jį turi naujagymiai, kurį jie gauna per placenta ir per motinos pieną.
2)Dirbtinis imunitetas – susidaro suleidus serumo.
a)pasivusis
b)aktivusis

Be to, įgytas imunitetas gali būti antitoksininis ir antimikrobinis(sterilusis ir nesterilusis):
1)Antimikrobinis – išsivysto persirgus įvairių mikrobų sukeltomis ligomis, ar paskiepijus korpuskulinevakcina.
2)Antitoksininis – išsivysto veikiant egzotoksinams.
3)Antivirusinis – formuojasi persirgus virusinėmis ligomis.

Imunitetas įgyjamas gyvenimo eigoje. Jis yra specifinis ir įgyjamas dviem būdais:
1)persirgus tam tikra liga (natūralusis aktyvusis)
2)paskiepijus vakcina (dirbtinis aktyvusis)

Žmogaus atsparumas infekcinėms ligoms priklauso nuo nespecifinių ir specifinių apsaugos faktorių:
1)Nespecifiniai faktoriai – tai įgimtos organizmo savybės, kurios gali sunaikinti pačius įvairiausius mikroorganizmus žmogaus kūno paviršiuje ir jo organizmo ertmėse.
2)Specifiniai faktoriai – atsiranda po organizmo susidūrimo su sukėlėjais ar tooksinais. Šių faktorių veikimas nukreiptas tiktai prieš šiuos sukėlėjus arba jų toksinus.

NESPECIFINIAI ORGANIZMO APSAUGOS FAKTORIAI:
Nespecifinis atsparumas (rezistentiškumas) – tai įgimtas organizmo sugebėjimas apsiginti nuo įvairių svetimų fizinių, cheminių, biologinių veiksnių. Tarp jų nuo bakterijų ir jų toksinų, grybelių, rikestijų, virusų, galinčių sukelti potologinę ligą.
Fiziologiniai barjerai:
1)oda – sveika nepažeista oda patikimai saugo nuo daugelio mikrooranizmų prasiveržimų. Ant odos yra lizocimas, kuris suardo kaikurių bakterijų ląstelių sieneles, taip pat kiti fermentai.
2)gleivinė – ausų, nosies, burnos, skrandžio ir kitų organų gleivinė taip pat saugo organizmo au

udinius nuo mikroorganizmų įsiskverbimo.
3)limfinis aparatas – patogeniniai mikroorganizmai, patekę per odą ar gleivinę, yra sulaikomi limfiniame aparate.
4)virškinamasis traktas – virškinamjo trakto nespecifinis atsparumas taip pat priklauso nuo seilių turinčių daugybę hidrolizinių fermentų, skrandžio sulčių ir daugelio proteolitinių fermentų, esančių plonajame žarnyne.
5)suaugusių moterų makštis – makštyje rūgščią reakciją palaiko daug bakterijų, kurios sudaro mikroflorą ir teukdo mielėms ir anaerobinems G- mikroorganizmams daugintis.

FAGOCITOZĖ – tai tam tikrų organizmo ląstelių sugebėjimas naikinti į ją patekusius svetimkųnius. (bakterijas, pirmuonis, audinių ląsteles)
Fagocitai skirstimi į makrofagus ir mikrofagus:
1)makrofagai – monocitų ir audinių makrofagai.
2)mikrofagai – neutrofiliniai ir iš dalies – eozinofiliniai granuliocitai.

Skiriami 4 fagocitozės etapai:
1)chemotaksis – fagocitų priartėjimas prie objekto, veikiant jų cheminam dirgikliui.
2)fagocituojamojo objekto atpazinimas ir sukibimas – jį ypač stimuliuoja klaujo plazmoje esantys antikūnai opsoninai, kurie pedengia bakterijų paviršius ir palengvina fagocitozę.
3)endocitozė – ląstelės paglemžimas, primenantis judėjimą: dalelę apgaubia fagocito ektoplazma, ji patenka į citoplazminę vakuolę – fagosoma ir pagaliau ją apsupa ląstelės membranos dalis.
4)intraceliulinis virškinimas – vykstant fagocitozei, fagosomų sienelės susilieja su citoplazmos organelėmis ir jų fermentai atsiranda fagosomose. Iš fagosomos prisijungus lizosomai susidaro fagolizosoma, vyksta sukėlėjo virškinimas ir žuvimas.

SPECIFINIAI ORGANIZMO APSAUGOS FAKTORIAI:
Pagrindiniai organizmo humoralinės apsaugos faktoriai yra specifiniai antikūnai imunoglobinai, susidarantys patekus į organizmą svetimiems agentams antigenams.
Antigenai – genetiškai svetimos organizmui medžiagos (baltymai, nukleproteidai, polisacharidai) į kurias organizmas atsako specifinėmis imunologinėmis reakcijomis. Iena iš tokių reakcijų antikūnu gamyba.
Antigenai pasižymi dviem pa

agrindinėmis savybėmis:
1)imunogeniškumu, tai y sugebėjimas sukelti antikūnų gamybą.
2)sugebėjimu specifiškai jungtis su antikūnu.
Įvairių medžiagų antigenams būdingos šios savybės:
1)svetimumas
2)makromolekiškumas
3)koloidinė būklė
4)tirpumas
Antigeninė determinantė – tai veikliogi antigeno molekulės dalis, kuri sukelia imuninį atsaką ir specifiškai jungiasi su antikūnu.
Bakterijų ląstelės antigenai:
1)O antigenas
2)K
3)H
Egzotoksinai – tai stiprūs antigenai.
Anatoksinai – tai paveikti formalinu ir temperatūra, jie netenka nodingų savybių, bet išlaiko antigenines savybes.
Antikūnai – tai specifiniai kraujo baltymai imunoglobinai, susidarantys patekus į organizma antigenui ir sugebantys su juo specifiškai reaguoti.

IMUNOGLOBULINŲ STRUKTŪRA:
Imunoglobalino malekulė Y formos monomeras sudarytas iš dviejų porų identiškų polipeptidinių grandinių. Viena pofa – H ir viena pora lengvūjų – L.
Atsižvelgiant į H grandinių ypatybes imunoglobulinai skirstomi į 5 klases:
1)G – sudaro apie 75% visų žmogaus imunoglobulinų. Jie aktyiausi formuojantys imunitetui. Jie vieninteliai iš munoglobulinų praeina pro placentą ir užtikrina vaisiaus pasyvųjį imunitetą
2)M – susidaro vaisiaus organizme pirmieji ie pirmieji atsiranda po užsikrėtimo arba imunizacijos, veikia gram- bakterijas patekusias į kraują;
3)A – patenka į gleivinės sekretus ir apsaugo kvėpavimo ir virškinamojo trakto gleivinę nuo mikroorganizmų. serume esantyas Ig A nukenksmina toksinus patekusius į kraują
4)E (reagentai) – nepraeina per placentą, labai svarbūs alerginėms reakcijoms
5)D – aptikti nedideliame kiekyje kraujo serume. Jų funkcija iki galo neištirta.

ORGANIZMO IMUNINĖ SISTEMA:
Limfoidiniai organai skirstomi į:
I. Pirminius:
1)čiobreliauke(Thymus) – turi lemiamą poveikį imuniniam atsakui. Ji sudaryta iš dviejų didelių skilčių, kurios sudarytos iš daugelio mažų skiltelių.
2)kaulų čiulpai – gamina kamienines ląsteles, kurios vėliau diferencijuojasi į T ir

r B limfocitus
3)fabricijaus maišelis – paukščių limfoepitelinis organas. Anatomiškai jis atitinka čiobreliauke. Jis atsako už B limfocitų formavimąsį.
II.Antrinis
1)blužnis – sudaryta iš limfoidinės baltosios ir eritrocitinės raudonosios pulpos.
2)limfmazgiai – įvairaus dydžio rutulio ar pupelės formos organai.
3)pejerio plokštelės – limfinių fulikulų visuma, išsidėsčiųsių plonosios žarnos sienelėje.
4)tonzilės – gali turėti imuninę reikšmę burnai, nosiaryklei ir viršutiniams kvėpavimo takams apsaugoti.
5)kraują – taip pat galima priskirti prie periferinių imuninės sitemos audinių, nes kraujyje cirkuliuoja įvairios ląstelės, tarp jų T ir B limfocitai(jie sudaro 25-30%leukocitai

IMUNINĖS SISTEMOS LĄSTELĖS
Ląstelės kurios tiesiogiai dalyvauja imuniteto reakcijose skirstomos į du tipus:
1)ląstelės gebančios visiškai reaguoti į antigenų determinates.
2)ląstelės kurioms nebūdingas specifiškumas atlieka padėjėjų vaidmenį
3)T limfocitai(čiobreliaukėje) jie skirstomi į:

a)T padėjėjus arba helperius

b)T slopintojus arba supresorius

c)T žudikus arba kulerius
4)B limfocitai
5)nulinės ląstelės- negausi limfocitų populiacija kuri neturi nei T nei B ląstelių požymių.
6)makrofagai – didelės fagocituojančios ląstelės.

IMUNOPROFILAKTIKA IR IMUNOTERAPIJA:
I.Vakcinos – tai visi preparatai, kurių veikiamas organizmas sudaro dirbtinį aktyvujį imunitetą.
1)gyvosios vakcinos – tai dirbtinėmis salygomis išaugintos gyvų mikroorganizmų nerirulentiškos vakcininių padermių kultūros.
2)negyvosios ląstelinės (korpuskulinės) vakcinos – gaunamos iš infekcinių ligų sukėlėj, inaktivuotų įvairiais bųdais.
3)cheminės vakcinos – tai imogeniškai efektiviausi specifiniai komponentai – antigenai, gaunami iš mikrobų, ląstelių cheminės ekstrakcijos būdu.
4)anatoksinai – gaunami iš egzotoksinų, apdorojami nededelės koncentracijos formalino tirpalu 37 – 40t. kelias savaites.
5)asocijuotos vakcinos – gaminamos iš įvairių bakterijų antigenų ir anotoksinų.
II.seruminiai preparatai – je yra antibakteriniai, antitoksininiai ir antivirusiniai.
1)antitoksininiuose serumuose yra antikūnai antitoksinai, kurie geba neutralizuoti ir inaktyvinti egzotoksinus.
2)antibakteriniai imuniniai serumai – naudojami užkrečiamūjų ligų diagnostikai.
3)antivirusiniai serumai gali būti vartojami tymų, gripo, pasiutligės, hepatito ir kitū virusinių ligų profikaltikai.

IMUNOLOGINĖ TOLERANCIJA – tai organizmo imuninio atsako nebuvimas į atitinkamą antigeną. Ji išsivysto jei organizmas embrijoniniame periode kontaktavo su tam tikru antigenu.
ĮGIMTI IMUNODEFICITAI – tai yra įgimtas organizmo nesugebėjimas sintetinti imunoglobulinu, nes yra išnykusi arba labai susilpnėjusi limfinės sistemos veikla.
ĮGYTI IMUNODEFICITAI – išsivysto dėl įvairių sunkių uždegiminių ir toksininių procesų, daltymų deficito, ilgalaikio kraujavimo. Jis yra AIDS.

ALERGIJA – tai veikimas patogeniniams mikrobams, jų toksinams ir kitoms medžiagoms, pakitusį organizmo reaktyvumą. Ji pasireiškia bendru arba vietiniu organizmo reakcijų eigos pakitimu. Dažniausiai pakartotinai patenkant į organizma medžiagoms, kurios vadinamos alergenais.

IMUNOLOGINĖS REAKCIJOS – tai specifinės reakcijos tarp antigenų ir antikūnų. Jos atliekamos norint nustatyti:
1)specifinius antikūnus tiriamajame kraujo serume prieš spėjamą mikroorganizmą – ligos sukėlėją.
2)mikroorganizmo antigenus klinikinėje medžiagoje ar identifikuoti mikroorganizmus.

SEROLOGINĖS REAKCIJOS:
1)Agliutinacijos reakcijos – vykstant antikūnų ir antigenų saveikai korpuskuliniai antigenai sulimpa ir susidaro nuosėdos – agliutinatai, matomi plika akimi.
2)Netiesioginė hemagliutinacijos reakcija – žmogaus ar gyvulio eritrocitai apsorvave mikrobų antigenus, pasidaro jautrūs homologiniams antikūnams. Veikiant specifiniams antikūnams sencibilizuoti eritrocitai sulimpa ir nusėda sudarydami hemagliutinamą.
3)Netiesioginė agliutinizacijos reakcija su lateksu – prie lateksko absorbuoti žinomi antigenai arba antikūnai agliutinuoja homologiškus antikūnus ar antigenus.
4)Precipitacijos reakcija – joje dalyvauja tirpieji antigenai, kurie reaguodami su antikūnais precipitinais nusėda sudarydami precipitata. Ši reakcija taikoma juodligei diagnozuoti, difterijos sukėlėjų toksigeniškumui nustatyti.
5)Komplemento sujungimo reakcija – ji atliekama jei antikūnų ir antigenų saveika namatoma, į tiriamajį seruma pridedamas žinomas antigenas ir komplementas. Mišinys inkubuojamas termostate 37C 30min. kadangi reakcijos rezultatas nematomas, į mišinį dedama hemolitinė sistema, kuria sudaro avino eritrovitai ir hemolizinai. Mišinys vel inkubuojams. Jei tiriamajame serume yra antikunu – tai hemolizė nevyksta, eritrocitų hemolizei vykti būtinas komplementas.
6)Imunoflorescencijos reakcija:
a)tiesioginė – jos metu ant mikroorganizmų, fiksuotų objektini stiklelio paviršiuje, užpilamas imuninis serumas su antikūnais. Žymėtais florochromais, inkubuojama termostate ir plaunama. Tiriama liuminiascenciniu mikroskopu, jei teigiama tai šviečiant ultravioletiniais spinduliais florochromų žymėti antikūnai švyti tam tikra spalva.
b)netiesioginė – jos metu ant fiksuoto mikroorganizmo preparato pilama biagnostinio imuninio serumo atitinkančio ieškomą antigeno. Po inkubacijos termostate ir plovimo ant preparato užpilama žymėto florochromu antiimunoglobulino turinčio triušio globulino turinčio antikūno. Po to vėl inkubuojama ir plaunama. jei teigiama tai florochromų žymėti antikūnai švyti .
7)Imunofermentinė analizė (elisa) – tai viena iš jautriausių imunologinių reakcijų. Šiai reakcijai atlikti naudojami antigenai, žymėti fermentais. Polistiropio plokštelės duobučių dugne apsorbuojami antigenai ar antikūnai, nustatant antikūnus ant fiksuoto antigeno užpilamas tiriamasis serumas. Jame esantys specifiniai antikūnai saveikauja su antigenais ir sudaro neišplaunama kompleksa. Ipylus fermentu žymėtų žmogaus antiimunoglobulinu jie jungiasi su antikūnais vėl sudarydami nenuplaunamą kompleksą. Užpiltas fermeto substratas reaguoja su fermentu, ivyksta spalvinė reakcija.
8)Imunoblotas – tai dar jautresnė imunofermentinė reakcija, mikroorganizmai elektroforezės būdu yra išskaidomi į atskirus antigenus, kurie perkeliami ant nitro celiuliozinės juostelės, ant jos pilamas turiamasis serumas, vėliau žymėti fermentu žmogaus antigamaglobulinai ir fermento substratas, šia reakcija nustatomi konkrečių viruso antigeno antikųnai.
9)Radiomuninis metodas – tai pats jautriausias ir tiksliausias imunologinis metodas, jam atlikti naudojami antigenai ir antikūnai žymėti radiotopasi.

Leave a Comment