Mikrobiologijos konspektas

1.Medicininė mikrobiologija .Mikrobiologija-mokslas apie mažas,
gyvybes,kurių žm.plika akim nemato. Med. m/b objektas-inf.ligas sukeliantys
m/o.Med.mikrobiologijos uždaviniai: patolog.m/o vaidmens infekcijai
tyrimas,pat.m/o ir norm.m/f biologinių savybių tyrimas,inf.ligų m/o tyrimo
metodų kūrimas. Med. m/b skirstoma į bakteriologiją,
virusologiją,imunologiją,sanitarinę ir klinikinę. Klinikinė m/b tiria
neepideminių m/o sukeltus susirgimus, etiologiją, patogenezę, imunologiją,
spec. profilaktikos metodus. Jos tyrimo objektas- sąlyg. patog. m/o, t.y.
žm. normalios m/f atstovai,kurie gali tapti patogeniški. Jos uždaviniai:
sąlyg. pat. m/o vaidmens infekcijai tyrimas, sąlyg. pat. m/o ir norm. m/f
biologinių savybių tyrimas.
2.L.Pasteras vad. mikrobiologijos tėvu.Jis atrado sporas ir aerobinį
kvėpavimą. Pirmas atrado būdus, kad ppatogenas prarastų infekc. procesą
sukeliančias savybes. Pagamino juodligės ir pasiutligės vakcinas. Pradėjo
auginti mb. skystose terpėse-buljonuose.
3.R.Kochas.Sukūrė ir patobulino mikrobiologinę techniką,pirmasis pradėjo
auginti mb. standžiose terpėse,pasiūlė sterilizaciją vandens garais, atrado
tuberkuliozės lazdeles. Jis teigė, kad infekcinis procesas priklauso tik
nuo ligos sukelėjo,o žm.organizmas čia nevaidina jokio vaidmens.
4.M/o sistematika,nomenklatūra, klasifikacija.M/o labai skiriasi iš visų
gyvų organizmų.Grybeliai, riketsijos, bakterijos, aktinomicetai priklauso
augalijos pasauliui,bet neturi chlorofilo ir nereikalinga saulės
šviesa.Bakterijos yra atskira m/o grupė.Jos panašios ir į augalus, ir į
grybelius.Aktinomicetai yra tarpinė grandis tarp grybelių ir
bakterijų.Mokslas apie biologinę m/o klasif. – taksonomija, kurios
uždavinys-pilnas m/o savybių nustatymas ir jų identifikavimas,m/o
klasif.kūrimas. Jos sritys: 1.Klasifikacija (m/o skirstymas į taksonomines
gr., remiantis bendrais požymiais). 2. Nomenklatūra (pavadinimo teikimas,
remiantis tarptautiniais principais). 3. Identifikavimas (išskirto nežinomo
m/o biolog. savyb nustatymas). 4.Indikavimas (mikrobo buvimo fakto
nustatymas tir.medž.-je). Sistematizuojant aprašomos m/o savybės:
morfologiniai požymiai, kvėpavimo tipas, mitybos tipas,E gavimo
būdas,santykiai s

su aplinkos m/o, augimo priklausomybė nuo apl.pH ir
temp.,mikrobų ekologija, antigeninės struktūtos sudarymas, LS struktūros
nustatymas,jautrumo a/b nustatymas ir kt. Klasifikacijos yra filogenetinės
(natūralios) , kurios remiasi giminingumu ir dirbtinės, kurių tikslas –
apjungti visus mb.į atskiras sistemines gr.,remiantis fiziologiniais ir
morfologiniais panašumais.Pagal Murėjų visi m/o skirstomi į
virusus,eukariotus ir prokariotus. Rūšis-tai populiacijų visuma,kurios turi
bendrą kilmę, artimas morfologines, fiziologines ir genetines savybes ir
yra prisitaikiusios gyventi tam tikrose apl.sąlygose. Infraporūšiai-tai
mažos, tos pačios rūšies bakterijų grupelės,kurios tarpusavy skiriasi tik
vienu kokiu nors požymiu (genetiškai determinuotu). Serovarai skiriasi Ag,
biovarai-fiziolog.–biolog. savybėm, morfovarai – morf. savybėm, patovarai-
patogeniškumu. Padermė-tai tos pačios rūšies bakterijų kultūros,išskirtos
skirtingu laiku. Kultūra-tai vienos rūšies (gryna) arba kelių rūšių (mišri)
bakterijos,išaugintos maitinamojoje terpėje.
5.Bakterijų morfologija.Bakterijos yra vienaląsčiai m/o,kurie g.b.
rutulėlio, lazdelės ar vingiuotos lazdelės formos. Jų dydis matuojamas
mikronais. Sandara panaši į augalų ir gyvulių ląstelių sandarą. TTuri: 1.
CM, kuri gaubia citoplazmą. Ji palaiko pastovų osm.slėgį,praleidžia tik yam
tikras molekules. 2. LS,kuri dengia CM ir apsaugo ją nuo žalingų
veiksnių.Ji yra pralaidi. 3. Kapsulė,kuri saugo, kad į bakterijas nepatektų
per daug vandens,saugo nuo fagocitozės. 4. Citoplazma-homogeniška koloidinė
sist.Bakterijų citoplazma juda. 5. Branduolys,kurį sudaro chromatino
dalelės.6.Mitochondrijos.7.Žiuželiai-elastingi ploni siūleliai.Tačiau juos
turi ne visos bakt. M/o morfologija tiriama įv. mikroskopais. Biologinis
objektą padidina nuo 900 iki 2000 kartų. Mikroskopuojami gyvi ir
negyvi,dažyti ir nedažyti m/o. Fazokontrastinis – su kontrastinių fazių
įtaisu, kuris sustiprina kontrastą tarp tiriamųjų objektų ir jų
aplinkos.Juo tiriami nedažyti grybeliai, bakterijos. Elektroninis padidina
800 000-1500 000 kartų. Vietoj šviesos n
naud. elektronų srautas ir
elektromagnetiniai lęšiai. Eliuminescenciniu tiriami fluorochromais
apdoroti preparatai. Apšviesti UV ar matomos šviesos spinduliais m/o ima
švytėti.
6.M/o struktūra,eukariotų ir prokariotų skirtumai, subląstelinės bakterijų
formos. Bakterijų tyrimo metodai: bakterioskopinis, bakteriologinis,
imunologinis ir biologinis.Tiriant m/o sandarą,tepinėliai dažomi įv.būdais:
paprastu (metileno mėliu,fuksinu) ir sudėtiniu (2-3 dažais).Prokariotų DNR
sudaro 1chrom.,mitozė nevyksta, haploidas, ji yra nukleoide, plazmidėse.LS
yra peptidoglikanas. Citoplazma nejoda organoidų neturi, turi ribosomas.
Eukariotų DNR yra chromosomų daugiau nei 1,ji randasi branduoly ir
organoiduose. Vyksta mitozė, diploidas.Yra organoidai, ribosomos, histonai
(specifiniai baltymai,susiję su nukleorūgštim) ir žiuželiai.LS nėra.
Bakterijų L-formos -tai bakterijos,kurios pilnai ar dalinai yra praradusios
LS.Jos išlieka gyvybingos organizme ir apl., dauginasi, praeina pro
bakterinius filtrus,atsparūs a/b, jautrios eritromicinui. Sumažėjęs jų
virulentiškumas ir antigeniškumas. Veikiant antimikrobiniais vaistais arba
fermentais,prok.gali pilnai arba dalinai prarasti LS.Gram- prok.,kurie
dalinai praradę LS,vad. sferoplastais, Gram+ prok.,pilnai praradę LS,
vad.protoplastais.Norm. salygom jie žūva.Gyvi išlieka tik osmosinio p
atžvilgiu subalansuotoje apl.,kurioje jie yra metaboliškai aktyvūs,gali
augti ir daugintis.Sferoplastai yra jautrūs fagams,o protoplastai atsparūs
ir jiems,ir a/b.
7.Kapsulės,žiuželiai,sporos.
Kapsulė tai gleivingas sluoksnis supanti LS iš išorės ir turi su ja tamprų
ryšį, jeigu šio ryšio nėra tai vadinama gleivingu sluoksniu. Ją sudaro
polisacharidai. F-jos apsaugo nuo fagocitozės, sunkina fagų adsorbciją ant
lastelės paviršiaus saugo nuo išdžiūvimo, sunkiųjų metalų poveikio, Ac
poveikio ir lemia antigenines savybes. Kapsulė yra vienas iš virulentiškumo
veiksnių. Žiuželius turi prokariotai, tai judėjimo ir adhezijos organai,
sudaryti iš trijų dalių: 1) Spiralinis siūlas, kuris yra b
baltymas 2)
Kabliuko 3) Bazalinio kūno. Žiuželiai yra rūšinis ir taksonominis požymis.
Prokariotai turi ir piles, kurios yra adhezijos veiksnys. Kai aplinkos
salygos tampa nepalankios bakterijų gyvybinei veiklai jos sudaro sporas.
Jos sudaromos deguonies aplinkoje ir yra termostabilios, metaboliškai
neaktyvios, atsparios cheminiams veiksniams. Atsparuma nulemia dipikorino
rūgštis, sumažėjes laisvo H2O ir padidėjes surišto H2O kiekis.Sporos yra
genetiškai determinuota savybė.Tiriamos mikroskopuojant,prieš tai nudažius
Cylio-Nilseno būdu (dažoma fuksinu,blukiname sieros rūgštimi ir dažom
metileno mėliu).
8.Spirochetos, aktinomicetai, mikoplazmos.Spirochetos nuo kitų prokariotų
skiriasi savo struktūra, jų protroplazminį cilindrą (citoplazma ir ją
supanti CM ) iš išorės supa plona gram- lastelės sienelė turinti daug
lipidų. Turi fibriles, kurių vienas galas tvirtinasi prie vieno spirochetos
galo ir išilgai eidamas apsisuka apie protoplazminį cilindra ir jį
įspaudžia. Dažomos Romanofskio-Gimzos būdu. Aktinomicetai yra gram+
prokariotai turintys prokariotų struktūrą, turi hifus todėl sudaro micelę,
dauginasi skylant hifams į atskirus fragmentus. Tai fak. anaerobai arba
anaerobai, saprofitai ir kai kurie patogeniški žmogui.Tam tikros rūšys
gamina antibakterines medž. – antibiotikus. Mikoplazmos gram- nejudrios
bakterijos, neturinčios LS ir labai reiklios terpėms.Dauguma jų norm. žm.
m/f, todėl yra sąlygiškai patogeniškos.Tai fak.anaerobai.
9.Riketsijos ir chlamidijos.
Riketsijos- gram- polimorfiški prokariotai, neturintys nei sporų nei
kapsulės, nesintezuoja ATP, ja gauna iš šeimininko todėl yra energetiniai
parazitai. Dažomi Romanofskio- Gimzos būdu. Riketsijose yra baltymų,
baltyminės kilmės toksinių medžiagų, dviejų tipų hukleorūgščių (DNR ir
mažiau RNR), angliavandenių, lipidų ir fermentų. Riketsijos užima tarpinę
padėtį tarp virusų ir bakterijų. Chlamidijos gram- sm
mulkūs sferinės formos
prokariotai, nesintetina ATP todėl yra energetiniai parazitai. Išskiriamos
trys morfologinės formos 1) Elementarūs kūneliai, kurie nulemia
infekciškumą. 2) Retikuliniai kūneliai susidarę iš elementarių kūnelių, tai
vegetacinė forma. 3) Tarpiniai kūneliai, kurie susidaro iš retikulinių
kūnelių, iš tarpinių kūneliių susidaro elementarūs kūneliai kurie patenka
už lastelės ribų.Kadangi nei vienos, nei kitos nėra žm. norm. m/f, tai gali
sukelti įv. inf.susirgimus.
10.Virusų kilmė, sandara, klasifikacija,reprodukcija.Apie virusų kilmę yra
3 hipotezės,kurių svarbiausia yra tai,kad virusai yra ląstelės genetiniai
el.,kurie tapo autonomiški,bet neprarado gebėjimo įsiskverbti į ląstelės
šeimininko genomą ir tapti jo dalimi ir suteikti jai naujų savybių.Virusų
morfologija ir ultrastruktūra.Virusai matuojami nm ir yra matomi pro
mikroskopą.Pagal morfologiją jie skiratomi į spiralinius, daugiabriaunius
ir kompleksinius. Virusus sudaro šerdinė dalis(tai genomas(RNR) ir baziniai
baltymai) ir kapsidė,kuri sudaryta iš kapsomerų.Virusai yra apvalkalėtieji
ir neapvalkalėtieji.Apvalkalėtuosius sudaro nukleokapsidė,matrikso baltymo
sluoksnis ir išorinė membrana.Taip pat virusai turi dygius,kurie atlieka
receptorių f-jas. Kapsidė-tai baltyminis viruso genomo apvalkalas,sudarytas
iš kapsomerų (baltymų molekulių). Virusai klasifikuojami pagal įvairius
požymius,t.y.pagal morfologiją (pagal simetriją ir apvalkalą), sukeliamas
ligas,viruso ir ląst. Sąveiką,tropizmą,biologines savybes,ekologiją ir
epidemiologiją. Dabar klasifikuojama pagal NR tipą, jų
struktūrą,replikacijos būdą,Ag savybes,spec.fermentus,jautrumą fiziniams ir
ch.veiksniams.Tačiau klasifikacija yra neišbaigta.Virusų reprodukcija nėra
savarankiškas dauginimasis ir vyksta etapais:1. Adsorbcija ląst.paviršiuje.
2. Įsiveržimas į ląst .3.Genomo apnuodijimas.4.Transkripcija.5.Baltymų
sintezė.6.Genomo replikacija. 7.Viriono surinkimas.8.Išėjimas iš
ląst.Virusas-tai tinklas genų (DNR arba RNR),įtaisytas baltyminiame
apvalkalėlyje.Virionas- tai subrendusi,pavienė viruso dalelė. Defektiniai
virusai-tai virusai,kurie turi įvairius genomo defektus.Jie gali sudaryti
populiacijos dalį.
11.Bakteriofagai.Fagai-tai specifiški bakterijų virusai. Jie skiriasi nuo
kitų virusų savo forma.Jie turi galvutę ir įvairaus dydžio ataugą (bet jos
gali ir nebūti) Fagus sudaro NR ir baltymai.NR yra fago galvutėje (dauguma
yra žiedinė DNR).altymai yra antigeniški. Pagal fago ir bakterijos ląst.
sąveiką, skiriami virulentiškieji (jų reprodukcija ląstelėje baigiasi lize)
ir nuosaikieji (jų DNR integruojasi į bakterijos chromosomą ir lizė
nevyksta) fagai. Lizogenija.Kai kurie fagai sugeba į savo DNR įjungti
bakterijos chromosomą ar jos dalį.Fagas lieka latentinėje būsenoje
nelizavęs bakterijos.Tokia sąveika vad. lizogenija. Šiame procese nėra fago
reprodukcijos,tačiau ją gali sukelti kai kurie veiksniai.Lizogeninės
bakterijos įgyja naujų savybių, pvz.: įgyti imunitetą reinfekcijai tokiu
pačiu fagu. Kai lizogeninėje bakterijoje ekspresuojama fagų genai ir
koduojama jų sintezė,tai toks reiškinys vad. lizogenine konversija. Fagų
naudojimo medicinos praktikoje galimybės:1. Bakterijų identifikavimui. 2.
Fagotipavimui (m/o fagovarų nustatymui).3.Gydymui ir profilaktikai
(virulentiški fagai lizuoja bakterijas).4.Bakterijų indikavimui aplinkoje
(kai tir.medžiagoje jų nedaug,bet jas lydi fagai).
12.Bakterijų augimas, dauginimasis ir kvėpavimas. Bakterijų a u g i m a s
yra bakterijų dydžio ir masės padidėjimas, pagausėjus bakterijų
citoplazrnos masei. Augant bakterijos ląstelei, jos turinys žymiai greičiau
didėja, negu apvalkalėlis. Ši sutrikusi pusiausvyra atsistato, pasidalijus
bakterinei lastelei. Augant kinta bakterijų dydis, cheminė sudėtis,
medžiagų apykaita. Bakterijų dauginimasis. Dažnai bakterijos dauginasi
dalydamosi. Dukterinė ląstelė dalijasi daugiau kartų, negu motininė.
Dalijimosi metu motininėje ląstelėje DNR replikuojasi, ląst.
ilgėja,susidaro skersinė CM,nauja LS ir gauname 2 dukterines ląst.Jei tarp
atsiskyrusių ląst.lieka tarpląsteliniai plyšiai,gali susidaryti
krūvelės,ląstelių grandinėlės arba įgauti L,V formas. Bakterijos dauginasi
nelytiniu būdu.Tačiau yra galimi genetiniai bakterijų mainai
(konjugacija,transformacija).Bakterijų DNR reduplikuojasi, bakterijos
dalijasi tam tikru greičiu, kuris būdingas tai mikrobų rūšiai. Daugindamosi
bakterijos dažniausiai skyla skersai (vegetatyvinis dauginimasis).
Bakterijos dar gali daugintis persismaugimo būdu, pumpu-ravimu, judriomis
konidijomis. M/o dauginimasis priklauso nuo fizikinių
(temp.,apl.pH,osmosinio p) ir cheminių (vandens,makro ir mikro el., augimo
veiksnių) apl. sąlygų. Dauginimosi greitis skirstomas į 8
periodus:1.Pradinė stacionarinė fazė (m/o,būdami skystoje maitinamojoje
terpėje,ne iš karto pradeda daugintis,o iš pradžių prisitaiko ir
adaptuojasi). 2.Dauginimosi sulėtėjimo fazė (auga į dydį ir kaupia medž.,
tačiau dauginimasis yra sulėtėjęs). 3.Logaritminė dauginimosi fazė (m/o
dauginasi l. intensyviai,ir ši fazė tęsiasi tol,kol užtenka maisto medž.).
4.Neigiamo pagreičio fazė (besidalijančių bakt. sk. mažėja). 5.Stacionarinė
maksimumo fazė (maisto medž.išsibaigia).6.Žuvimo pagreičio fazė
(maksimaliai daug žūva mikrobų,o atsiranda nedaug).7.Žuvimo sulėtėjimo
fazė.8.Stacionarinė fazė. Bakterijų dauginimosi greitis priklauso nuo jų
rūšies, kultūros amžiaus, maitinanfiosios terpės, temperatūros ir kitų
veiksnių. Mikroorganizmų kvėpavimas.M/o kvėpavimo procesams priklauso
oksidacija, redukcija, hidrolizė, fosforilinimas, defosforilinimas. Visi
šie procesai vyksta, dalyvaujant mikrobų fermentams. Dauguma bakterijų
kvėpuoja, panaudodamos laisvą oro deguonį. Toks kvėpavimo tipas vadinamas
aerobiniu,o m/o – aerobais.Jiems deguonis tiesiog būtinas.Tokie m/o ura
prokariotai ir ir beveik visi eukariotai.Kai mikrobams oro deguonis
nereikalingas arba net žalingas,tokie mikrobai vadinami anaerobais.
Deguonis panaudojamas kvėpavimo procese ne tiesioginiam kvėpuojamosios
medžiagos oksidinimui, bet nuo jos atsipalaidavusio vandenilio
prijungimui. Aerobai tam reikalui ima dujinį deguonį, o anaerobai jį gauna
iš kitų kvėpavimo procese susidariusių medžiagų, kurios savo molekulėje
turi laisvą jungtį.Aerobinis kvėpavimas yra daug sudėtingesnis, energetiniu
požiūriu produktyvesnis ir ekonomiškesnis už anaerobirų.Dar skiriami
mikroaerofilai (kurie auga ,kai deguonies ne daugiau kaip
10%),fakultatyviniai anaerobai (tokiems m/o deguonis neturi įtakos jų
augimui,nes jei yra deguonies,energiją jie gauna kvėpavimo (oksidacijos)
būdu,o jei jo nėra – rugimo būdu), aerotoleranciniai aerobai (tai m/o,kurie
energiją gauna anaerobinio kvėpavimo būbu,o aplinkoje esantis deguonis
nenaudojamas ir nėra žalingas). Obligatiniai aerobai gyvena tiktai
aerobinėse salygose. Gerai auga skystose terpėse, paviršiuje sudaro plėvelę
ir nesidaugina terpės gilumoje. Obligatiniai anaerobai gyvena tik
anaerobinėse sąlygose. Jiems labai žalingas molekulinis deguonis. Terpėse
greitai žūva, nes kvėpavimo proceso metu susikaupia daug rūgščių, alkoholių
ir kitų mikrobams žalingu medžiagų. Standžioje terpėje jie auga gilumoje.
13.Mikroorganizmų mityba ir kultyvavimas.Visi prok., atsižvelgiant į įv.
medž. poveikį, skirstomi į įv. grupes. Pagal E šaltinį:fototrofai (saulės
E) ir chemotrofai (org.ir neorg medž.). Pagal vandenilio-elektronų šaltinį:
litotrofai (neorg.medž.) ir organotrofai (org.medž.). Pagal C šaltinį
skiriami :autotrofai ir heterotrofai. Heterotrofai skiriami į :saprofitus
(minta negyva org.medž.),parazitus (minta gyva org.medž.) ir prototrofus
(jies reikia tokių maisto medž.,kaip daugumai jų rūšies atstovųĮvykus genų
mutacijai,kai kurie rūšies atstovai negali sintezuoti būtinų jung,todėl
šias medž. Jie turi gauti su maisto medž.Šie mutavę prototrofai
vad.auksotrofais.Mitybos tipai yra 4 :1.Fotolitoautotrofai (saulės E, CO2.
tai dumbliai, sieros bakt.).2. Fotolitoheterotrofai (saulės E,.tai
žaliosios bakt.). 3. Chemolitoautotrofai (ch.E iš neorg. jung.,CO2.Tai
sierą oksiduojančios bakt.,vandenilio,geležies bakt.).
4.Chemoorganoheterotrofai (ch.E iš org.medž.Tai pirmuonys,grybai).M/o
mityba Į mikrobinę ląst. transportuojamos tik reikalingos medž.Jos patenka
į ląst.keliais būdais.1. Difuzijos būdu,kuri g.b. palengvinta arba
pasyvi.Pasyvi-tai procesas, kurio metu molek.juda iš didesnės konc.į
mažesnę ir greitis priklauso nuo konc. gradiento. Išsilyginus konc.,
difuzijos v mažėja. Difuziją pro membraną galima pagreitinti, dalyvaujant
pernešėjams baltymams.Kai dalyvauja šie B, difuzija vad .palengvinta
.Kiekvienas B perneša tik jam giminingas medž.Pernešimo metu B susijungia
su medž.,keičia savo konfiguraciją ir perneša molek.į vidų.Viduj molek.
atsijungia ir pernešėjas grįžta į prad.būseną ir į membranos išorę.
2.Aktyvus transportas. Tai ištirpusios medž. pernešimas iš mažesnės konc. į
didesnę.R-ja vyksta prieš konc.gradientą ir naud E. Pernešimui būdingas
specifiškumas transportuojamų molek .atžvilgiu. 3.Grupinė translokacija.Jos
metu į ląst. aktyv.transporto metu pernešamos nepakitusios medž.Šią
sist.sudaro daug fermentų ir įv.B.Kultyvavimo principai. Kultyvuojama
norint išskirti iš tir.medž .sukėlėją,nustatyti jo jautrumą a/b.
Principai: 1. Maitinamosios terpės parinkimas atsižvelgiant į m/o
mitybinius poreikius. 2.Kultyvavimo temp. parinkimas atsižvelgiant į m/o
rūšį. Užsėtos maitinamos terpės laikomos termostate, kuriose pastovo
reikiama temp. 3. Kultyvavimo trukmės parinkimas, kuris priklauso nuo m/o
rūšies. 4.Kultyvavimo aplinkos oro sudėties parinkimas atsižvelgiant į
mikrobo kvėp.tipą. M/o dauginimasis priklauso nuo fizikinių
(temp.,apl.pH,osmosinio p) ir cheminių (vandens,makro ir mikro el., augimo
veiksnių) apl. sąlygų.M/o augimas skystose terpėse išskiriamos 4 fazės ;1.
Ramybės.Jei kultūra šviežia,jos gali ir nebūti.Jos metu mikrobinės ląst.
prisitaiko prie apl.ir ruošiasi daugintis. 2. Logaritminio augimo. Jos metu
l.intensyviai dauginasi bakt.,todėl padidėja jų populiacija.Šioje stadijoje
bakt. biochemiškai aktyviausios ir šioje fazėje nustatomas mikrobų
atsparumas a/b.3.Stacionarinė,kurioje susilygina besidauginančių ir
žūstančių ląst.sk. 4. Žuvimo.Medž.apykaita sulėtėja, dauginimasis lėtėja,
daugėja žuvusių ląst. MAITINAMOSIOS TERPĖS naudojamos grynai mikrobų
kultūrai išauginti ir pagausinti, kurios nors mikrobų rūšies fermentiniams
savumams tyrinėti, mikrobų vakcinoms gaminti. Maitinamosiose terpėse turi
būti pakankamai vandens, organogenų, organinių ir mineralinių medžiagų,
mikroelementų, augimo
faktorių. Terpėms naudojamos įvairios gyvulinės ar augalinės kilmės
medžiagos: mėsa, pienas, tulžis, bulvės, želatina, agaras ir kt. Maisto
medžiagos, priklausomai nuo jų paskirties, skirstomos į dvi grupes: 1)
energetinės (dažniausiai gliukozė) ir 2) konstruktyvinės (dažniausiai amino
rūgštys). Paprastosios terpės tinka daugeliui mikrobų auginti. Tai mė-
sos—peptono buljonas, mėsos—peptono agaras ir kt.Specialiosios terpės
(kraujo agaras, kraujo buljonas, sukrešintas serumas) naudojamos
reiklesnėms mikrobų rūšims auginti.Elektyvinės terpės naudojamos tiktai tam
tikros rūšies mikrobams auginti. Pavyzdžiui, tuberkuliozės lazdelės
auginamos tokioje terpėje, kurioje yra sukrešinto serumo ir dažų
Diferencinės diagnostinės terpės. Jose tiriamieji mikrobai iš mišrios
kultūros išskiriami pagal kurį nors jų požymį. Pavyzdžiui, vidurių
šiltinės, paratifų, dizenterijos lazdelės neskaido laktozės Sių bakterijų
kolonijos Levino terpėje—mėsos—peptono agare su tulžimi ir indikatoriumi
auga skaidriomis kolonijomis. Tuo tarpu skaidančios laktozę bakterijos
pakeičia terpės pH, indikatoriaus spalva. Dėl to šių bakterijų kolonijos
yra drumstos, kitaip dažosi. Sintetinės terpės. Į jų sudėt| |eina tiksliai
žinomi organinių ir neorganinių junginių kiekiai. Naudojamos mikrobų
mitybai, kvėpavimo procesams tirti. Konservuojančios terpės naudojamos
patologinei tiriamajai medžiagai konservuoti, kai ji siunčiama į toliau
esančią laboratorija.Minimalios terpės naudojamos prototrofams auginti. Į
jų sudėt] įeina tik druskos ir angliavandeniai, nes prototrofai sugeba
patys sintetinti jiems r
eikalingus metabolitus.
14.Anaerobų kultivavimas. Anaerobai auga terpėse tik tada, kai jų aplinkoje
nėra arba yra labai mažai oro deguonies. Oro deguonį iš terpės galima
pašalinti tokiais metodais. Fiziniai metodai. Oras ištraukiamas iš
eksikatorių arspecialių sandariai uždarytų indų (anaerostatų). Be to, į
anaerostatą pro specialius čiaupus kartais įleidžiama anglies dioksido ar
azoto.Cheminiai metodai. Uždarame inde deguonies kiekį galima sumažinti,
įstačius degančia žvakę: ji nustoja degti, kai ore lieka apie 7% deguonies.
Sitokioje aplinkoje gerai auga fakultatyviniai anaerobai. Deguonies kiekis
mėgintuvėliuose sumažinarnas, pakišus po kamšteliu degančio popieriaus
gabalėlį. Į her-
metiškai uždaromę indą galima jstatyti stiklinėlę su chemine medžiaga,
surišančia oro deguorų (pvz., kalio šarmo su pirogaloliu). Cheminės
medžiagos kartais naudojamos, oksidacijos—redukcijos potencialui terpėje
sumažinti. Biologiniai metodai. Petri lėkštelėje su kraujo agaru viename
krašte pasėjami griežti aerobai (Serratia marcescens). kitame — anaerobai.
Mikrobai auginami sandariai uždengtoje lėkštelėje. Pirmiausia išauga
aerobai, kurie naudoja lėkštelėjc esant| deguonį. Sumažėjus deguonies
kiekiui, pradeda augti anaerobai. Kombinuoti metodai. Anaerobai auginami
Kito—Tarocio terpėje Redukuojančios medžiagos terpėje palaiko žemą
oksidacijos—redukcijos potencialę. Prieš užsėjant mikrobais, terpė
regeneruojama (virinama vandens vonioje 10—15 min., o paskui greitai
ataušinama).Pasėjus mikrobus, terpės paviršius užliejamas steriliu parafino
aliejumi, kuris neleidžia į terpe patekti aplinkos orui. Į šię terpę
pridėjus agaro, padidėja jos klampumas ir sumažėja aeracija. Anaerobai gali
buti auginami standžiose terpėse—Ceislerio kraujo agare (agare su gliukoze
ir krauju) ar gliukozės agare aukštu (8—10 cm) stulpeliu mėgintuvėlyje
Aerobų ir anaerobų augimui terpėse svarbu ir fizinės-cheminės terpės
salygos: 1) vandenilio jonų koncentracijos rodiklis ‘įpH) ir 2)
oksidacijos—redukcijos potencialas
15.Virusų kultivavimas. Virusų kultūros reikalingos užkrečiančiųjų ligų
etiologijai išaiškinti, vakcinoms gaminti. Kultivavimui naudojami imlūs
virusui laboratoriniai gyvulėliai, vištos kiaušinių embrionai, audinių
kultūros. Seniausias virusų kultyvavimo metodas yra
lab.gyvūnėliuose,t.y.pelėse,triušiuose,jūrų kiaulytėse.Tyrimai atliekami
spec.laboratorijose, laikantis spec.reikalavimų. Klinikinis bandinys
inkubuojamas į smegenis.Jeigu bandinyje buvo virusų,tai gyvūnėlis suserga
ir miršta.Virusų embrionai gali būti infekuoti virusais įvairiose vystymosi
stadijose.Po to jie inkubuojami ir tiriami embriono audiniai arba
skystis,ten ieškant virusų. Kultyvuojant audinių kultūrose, 1 ląst.
sluoksnis tvirtinamas prie lab.indų sienelės. Kultyvuojama spec.maitinamose
terpėse. Audinių • kultūros užsiteršimas kitais imkrobais vadinamas
kontaminacija.Audinių kultūrose virusai sukelia skirtingus citopatinius
etektus: 1) ląstelės išburksta, pakinta jų forma, jos suapvalėja,
citoplazma pasidaro grūdėta, branduolys sutrupa, ląstelės atsiskiria nuo
stiklo ir suyra; 2) ląstelių citoplazmoje ar branduoliuose susidaro
intarpai, vėliau ląstelės suyra; 3) iš kelių destrukcinių lastelių
susiformuoja stambios, daugiabranduolės lastelės. Jų radimas turi
diagnostinę reikšmę.Virusų indikavimo
metodai:Lab.gyvūnėliuose:hemagliutinacija,imunologinis tyrimas, NR
hibridizacija,ligos simptomai ir žūtis.Vištų embrionuose:
hemagliutinacija,NR hibridizacija, embriono žūtis,imunologinis
metodas.Ląstelių kultūrose: CPE, hemadsorbcija,hemagliutinacija,
imunologinis tyrimas, virusų interferencija,NR hibridizacija.
16.Fizikinių,cheminių ir biologinių veiksnių poveikis m/o. Sterilizacija ir
dezinfekcija. Fizikiniai veiksniai, labiausiai veikiantys m/o augimą ir
dauginimąsį, yra temperatūra,džiovinimas, spindulinė energija, ultragarsas,
aukštas slėgis, osmozinis slėgis ir kt.
TEMPERATŪRA. Labiausiai m/o augimą ir dauginimąsi veikia aplinkos
temperatura. Temperatūros poveikis į m/o priklauso nuojos intensyvumo ir
veikimo trukmės. Kiekvienas m/o turi
savo augimo ir dauginimosi temperatūros ribas. Skiriama minimali optimali
maksimali kiekvienos m/o rūšies augimo ir dauginimosi temp.Skirstomi į
psichrofilinius, mezofilinius ir tennofilinius m/o Psichrofilai m/o, kurie
gerai auga artimoje nuliui temperatūroje. Maksimali jų augimo temperatūra
yra apie 20°C.Mezofilai m/o kurie auga esant 20-40°C temperaturai Žmogui
patogeniški m/o yra mezofilai, jų optimali augimo temperatūra yra
37°C.Termofilai m/o, kurių optimali augimo temperatnra yra 45°C ir
aukštesnė. ISDŽIOVINIMAS. Vanduo yra pagrindinė mikrobinės ląstelės
sudedamoji dalis, nes maisto medžiagos į ląstelę patenka tik ištirpusios
vandenyje. Jeigu aplinkoje nėra vandens, sutrinka mikrobinės ląstelės
mityba, citoplazma
netenka vandens, sutrinka citoplazminės membranos pralaidumas, pakenkiamos
ribosomos, denatūruoja baltymai.SPINDULINĖ ENERGIJA. Silpna jonizuojanti
radiacija (rentgeno ir y-spinduliai) mikroorganizmuose sukelia mutacijas, o
stipresnė – yra žalinga: m/o žūva, nes ardo vandenilines jungtis, oksiduoja
dvigubas jungtis, ardo žiedines strukturas, polimeriziioja molekules.
Pagrindinė m/o žuvimo priežastis yra DNR suardymas.CHEMINIAI VEIKSNIAI.
Priklausomai nuo koncentracijos, cheminės medžiagos gali ne tik veikti
mikrobocidiškai ar mikrobostatiškai, bet ir stimuliuoti m/o veikimą.
Cheminės medžiagos, skirstomos į grupes: fenoliai, dažai, sunkieji metalai,
oksiduojančios medž, aldehidai, alkoholiai, halogenai.

Fenoliai denaturuoja baltymus, suardo ląstelės membraną, turi nemalonų
kvapą ir dirgina odą, sukeldami odos uždegimą. ALKOHOLIAI. Dažnai vartojami
dezinfekcįjoje ir antiseptikoje. Veikimas bakteriocidinis, sporų
nesunaikina, žūva lipidų turintys virusai. HALOGENAI. Jodas oksiduoja
ląstelėje esančias chemines medžiagas, denatūruoja baltymus. dažniausiai
vartojamas jodo tinktūros pavidalu: Greitai sunaikina bakterijas, pelėsius,
kai kurios virusus,Chloras yra efektyvi ir nebrangi dezinfekuojanti
medžiaga. Plačiai vartojama buityje, maisto pramonėje,gydymo profilaktikos
įstaigose, dezinfekuojant patalpas, įvairius daiktus, plaukimo baseinus,
ligonių išskyras,vandenį.. ALDEHIDAI. Sterilizacįjoje ir dezinfekcijoje
dažniausiai vartojamas formaldehidas,kuris sunaikindami ne tik vegetacines
formas, bet ir
bakterijų sporas. Neorganinės rūgštys (boro) dehidratuoja bakterijų
citoplazmą, denatūruoja baltymai ir bakterijos žūva. BIOLOGINIAI VEIKSNIAI
Evoliucinio vystymosi eigoje tarp m/o, susiformavo simbiouniai
santykiai:Mutalizmas- tai abipusiai naudingas dviejų simbiontų sugyvenimas.
Partneriai vienas kitą aprūpina reikalingomis medžiagomis, be kurių jų
medžiagų apykaita nevyktų. Komensalizmas-simbiozės forma, kai vienas iš
partnerių gyvena kito sąskaita, nesukeldamas jam žalos. Metabiozė– m/o
sugyvenimo būdas,kai vienas iš asociacijoje esančių m/o pratęsia
kito m/o sukeltą procesą, sudarydamas jam ir sau palankias gyvenimo
sąlygas. Satelitizmas- vienas iš simbiontų stimuliuoja kito augimą.
Sinergizmas- kultyvuojant kartu kelias m/o rūšis, sustiprėja jų
fiziologinės funkcijos. Antibiozė- antagonistinių santykių forma, kai
vienas iš simbiontų išskiria kitiems m/o toksiškus metabolizmo produktus,
slopinančiusjų augimą ir dauginimąsi.Konkurencija – antagonistinių santykių
forma, kai geriau prisitaikę prie aplinkos sąlygų m/o intensyviai
daugindamiesi suvartoja maisto medžiagas ir slopina kitų m/o augimą.
Grobuoniškumas- atagonistinių santykių forma, kai m/o asociacijoje
maitinasi vieni kitais.

Parazitizmas-antagonistinių santykių forma, kai vienas iš simbiontų veikia
žalingai kitą partnerį jame gyvendamas ir vartodamas jo maisto medžiagas.
STERILIZACIJA IR DEZINFEKCIJA Sterilizacija visiškas visų m/o ir jų sporų
sunaikinimas medžiagoje arba – objekto paviršiuje.. Dezinfekcija-
patogeninių ir sąlyginai patogeniškų bei dalies saprofitinių m/o
sunaikinimas arba pašalinimas žmogaus aplinkoje esančių objektų
paviršiuose. Pagrindinis sterilizavimo tikslas yra neleisti patekti m/o į
žmogaus organizmą gydomųjų,
diagnostinių ir profilaktinių procedūrų metu. Po sterilizavimo objektai
turi išlikti sterilus. Todėl prieš sterilizavimą jie sandariai pakuojami į
marlę, popierių, kartoną, sudedami į specialius indus,. Sterilizavimo
metodai skirstomi į fizikinius ir cheminius. FIZIKINIAI STERILIZAVIMO
METODAI Karštis yra populiariausias m/o naikinimo metodas. Naudojamas
sausas ir drėgnas kairštis (garai). Nudeginimas liepsnoje. Paprastas ir
efektyvus sterilizavimo metodas. Drėgnas karštis efektyviai naikina
virusus, prokariotus ir grybelius.Sauau karščiu sterilizuojami
objektai,jautrūs drėgnam karščiui: milteliai, vazelinas ir aštrūs
instrumentai, stikliniai indai, pipetės, mėgintuvėliai, stikliniai
švirkštai ir Taip pat naud.ultravioletiniai spinduliai. Filtravimas yra
efektyvi m/o šalinimo iš kaitinimui jautrių skystų maitinamųjų terpių,
serumo, tirpalų ir skystų vaistų formų priemonė.CHEMINĖ
STERILIZACIJA.Sterilizavimui vartojamos mikrobocidiškai ir sporocidiškai
veikiančios cheminės medžiagos: įvairios
koncentracijos tirpalai ir dujos (lakios cheminės medždiagos).
Dezinfekuojant objektų paviršius, sunaikinami patogeniniai m/o ir
neleidžiama jiems išplisti ir patekti į sveiką makroorganizmą. Fitikinės
dezinfekcijos priemonės. Priklauso sudeginimas, nudeginimas,virinimas,
kaitinimas vandens garų ir sauso karščio kamerose, tindalizacija,
pasterizavimas, švytinimas ultravioletine spinduliuote, y-spinduliais.
Dezinfekcija gali būti profilaktinė ir židininė. Profilaktinė dezinfekcija
atliekama nuolat (kiekvieną dieną) žmonių susitelkimo vietose Židininė
dezinfekcija atliekama infekcinės ligos židinyje.STERILUMO KONTROLĖ. Po
sterilizacijos būtinai reikia mikrobiologiškai patikrinti,ar sterilizuoti
objektai yra sterilūs.Tai atliekama bakteriologiniu tyrimo metodu
antiseptinėse sąlygose.Tir. objektai ar jų nuoplovos sėjamos į tiogliukolio
terpę (auga aerobai,fak.anaerobai ir anaerobai.Kultyvuojama 14 parų,30-35
C) arba į Saburo buljoną (auga grybeliai,mieliniai pelėsiai.Kultyvuojama 14
parų,20-25C).Sterilumo nustatymas reglamentuojamas farmakopėjiniais
straipsniais, kuriuose nurodoma, kiek reikia paimti mėginių iš kiekvieno
pakrovimo, kaip ir į kokias terpes pasėti paimtus mėginius. kokiomis
sąlygomis kultivuoti maitinamąsias terpes ir kaip vertinti tyrimo
duonienis.
17.Mikrobų genotipas, fenotipas, m/o kintamumas. Genetika- tai mokslas apie
paveldimumą ir kintamumą, apie genų struktūrą ir genetinės informacijos
juose kodavimo principus, apie genų replikaciją ir perdavimą ląstelės
palikuonims, kitiems organizmams, genų ląstelėje
funkcionavimą. M/o genai yra NR fragmentai,susidedantys iš nukleotidų. DNR
randama aukštesnių augalų, gyvulių ląstelių substancijoje. RNR randama įv.
m/o branduolinėje substancijoje,citoplazmoje.Chromosomos yra sugebančios
atsigaminti ląstelės branduolinės struktūros, kuriose išsidėstę genai.Per
chromosomas perduodami požymiai iš kartos į kartą. Genotipas
–taigenų visuma, esanti chromosomoje. Jame užkoduota informacija apie
organizmo sandarą, jo požymius ir f-jas. Jis potencialiai kontroliuoja
visus ląstelės požymius, bet jie ne visada yra išreiškiami. Fenotipas- tai
visuma organizmo (ląstelės) išorinių ir vidinių struktūrų ir funkcijų,
kurios yra išreiškiamos veikiant įvairiems faktoriams ir įvairiose sąlygose
individo (ląstelės) vystymosi, augimo procese. Taigi, fenotipas yra
genotipo reiškimosi konkrečiomis sąlygomis atvejis. Bakterijų kintamumas
gali būti paveldimas, arba genotipinis ir nepaveldimas arba fenotipinis.
Fenotipinis kintamumas – tai individualaus vystymosi procese susiformavę
m/o savybės, kaip genotipo išraiška konkrečiomis vystymosi sąlygomis.
Bakterijų polimorfizmas yra viena iš tokių modifikacijų. Jų forma –
lazdelinė, apvali arba vingiuota -priklauso nuo genotipo, bet kiekvienoje
iš šių formų pasitaiko daugybė variantų priklausomai nuo augimo stadijos ir
sąlygų. Fenotipiški pokyčiai gali būti susiję ir su biocheminiu m/o
aktyvumu. Vienas iš jų yra fermentų indukcinė biosintezė, reguliuojama
operono lygyje substratu, kuriam reikalingas fermentas. Fenotipinis
kintamumas nesusijęs su genetinės medž. pokyčiais, todėl jis nėra
paveldimas. Modifikacijos kaip genotipo funkcionavimas konkrečiose sąlygose
labai svarbios mikrobų adaptaciniuose procesuose, jos užtikrina bakterijų
populiacijų gyvybingumą pakitus aplinkos sąlygoms. Genotipinis kintamumas
yra paveldimas, jis susijęs su genetinės medžiagos pakitimais.Yra dvi
svarbiausios genotipinio kintamumo formos – mutacijos ir genų
rekombinacijos. Mutacijos – tai staigūs DNR bazių sekos pakitimai, o
rekombinacijos – tai nepakitusios genetinės medžiagos ląstelėse
kombinavimas, pertvarkymas. Mutacijos. DNR struktūros mutacijos sukelia
produktų, kuriuos koduoja genai, pakitimus. Tokie produktai dažniausiai yra
fermentai. Esant mutacijoms, fermentai gali būti neaktyvūs arba mažai
aktyvūs. Kartais jos suteikia bakterijoms labai svarbių naudingų požymių.
Kai kurios mutacijos, visai nepasireiškia tai neutralios. Mutacijos
klasifikuojamos pagal jų prigimtį, lokalizaciją chromosomoje, DNR
struktūroje pakitimų mechanizmus, pakitusių požymių fenotipe
charakteristiką, mutacijų pasekmes. Spontaninės mutacijos atsiranda
savaime, be aiškios priežasties, nepriklausomai nuo
išorinių poveikių. Jos būna kievienoje bakterijų populiacijoje ir sudaro
nalūralų mutacijų foną, kurių dažnumas priklauso nuo mutacijos tipo ir
mikrobo organizmo rūšies. Indukuotosios mutacijos gaunamos veikiant
įvairiais fiziniais ir cheminiais veiksniais, vadinamos mutagenais.
Genominė mutacija būna, kai pakinta ląstelėse chromosomų sk. Chromosominės
mutacijos rezultatas – chromosomų struktūros pokyčiai: Taškinės mutacijos
dažnai atsiranda pasikeitus bazių poroms DNR strukturoje. Mutacijos
klasifikuojamos pagal jų fenotipinius bakterijų populiacijoje
pasireiškimus: į morfologines, biochemines, biologines. Jos gali sumažinti
ar padidinti virulentiškumą, pakeisti antigenus, kolonijų formas, mikrobų
jautrumą antibiotikams Bakterijos – mutantai, pakeitę savo struktūros kai
kuriuos proteinus, pasidaro nejautrūs antibiotikams. Mutagenai – tai
fiziniai ,cheminiai ir biologiniai veiksniai, kurie sukelia mutacijas.
Mutagenai nėra specifiški – jie gali iššaukti DNR struktūros pokyčius bet
kurioje vietoje, nepriklausomai nuo mutageno. Kai kurie mutagenai dažniau
sukelia mutacijas tam tikrose genų vietose.Dauguma mutagenų dažnai arba
pastoviai egzistuoja aplinkoje. Fizikiniai mutagenai-tai jonizuojančioji
radiacija, aukšta arba žema temperatūra, ultravioletiniai spinduliai. Yra
daug cheminių mutagenų. Vienas iš jų – nitritinė rūgštis, kuriai veikiant
DNR molekulę adeninas replikacijos metu jos susiporupja ne su timinu (T),
bet su citozinu (C). Tai keičia baltymo struktūrą. X – spinduliai yra
potencialūs mutagenai, nes jie jonizuoja molekules, sužadina jų pažeidimus,
laisvųjų radikalų atsiradimą. Iš biologinių faktorių, sukeliančių
mutacijas, svarbiausi yra transpozonai, insercinės sekos, integruotos į
bakterijų chromosomų plazmides.
18.Genetinės m/o rekombinacijos. Nors mutacijos bakterijų populiacijoje
pasitaiko retai, vis dėl to pakitę vienoje
bakterijoje genai arba jų grupė gali būti perduoti ne tik bakterijos
palikuonims, bet kitoms bakterijoms genetinių mainų metu. Toks horizontalus
genų paisiskirstymas
suformuoja daugybę ląstelių su “kombinuotais” genomais, kas nulemia
populiacijos heterogeniškumą ir jos plastiškumą, prisitaikant prie aplinkos
sąlygų. Rūšinės ir net tarprūšinės genų rekombinacijos realizuojamos trims
mechanizmais: Transformacijos metu donoro DNR pernešama iš lizuotos donoro
bakterijos tiesiogiai į recipiento ląstelę. Transdukcijos – metu DNR
fragmentas iš donoro pernešamas i recipientą nuosaikiuoju bakteriofagu.
Konjugacija reikalauja donoro ir recipiento tiesioginio fizinio kontakto,
kurio metu donoro DNR, kaip plazmidės dalis ar visa plazmidė pernešama į
recipientą.Transformacijos metu DNR fragmentai tiesiogiai pernešami iš
vienos ląst. į kitą. Transformacija vyksta natūraliose sąlygose, kai dalis
bakterijų žūva, jų DNR fragmentai po ląstelės lizės gali pereiti į kitas
bakterijas. Dirbtinė transformacija būna paveikus bakterijas – recipientus
ch. medžiagomis, kurios padidina sienelės ir membranų pralaidumą. Kai genai
iš bakterijos – donoro pernešami į recipientą nuosaikiuoju bakteriofagu,
toks procesas vadinamas transdukcija. Bakterijų virusai – fagai – dauginasi
tik ląstelių viduje. Virulentiški fagai pasidaugina ir lizuoja bakteriją.
Nuosaikieji fagai integruojasi į bakterijos genomą, tada jis vad. profagu,
o bakterija – lizogenine. Lizogeninėje bakterijoje fago genomas
replikuojamas kartu su bakterijos genomu ir taip perduodamas dukterinėms
ląstelėms. Yra du transdukuojančių bakteriofagų variantai ir nuo to
priklauso skirtingi du transdukcijos budai: nespecifinė, kai bet kuris
bakterijos – donoro genas turi vienodų šansų būti pernešamos, ir specifinė,
kai pernešama tik tam tikra grupė genų, tiesiogiai susijungusių su profago
genomu. Specifinė transdukcija-kai nuosaikieji fagai savo genomą integruoja
ne atsitiktinėje
bakterijos chromosomos vietoje, o tam tikrame specifiškamc lokumc,
vadinamame prisijungimo vieta. Jeigu lizogeninėje bakterijoje indukuojant
mutagenais arba spontaniškai fagai pradeda daugintis, tai jų genome gali
būti integruota bakterijos chromosomos fago prisijungimo vieta. Konjugacija
susijusi su genų perdavimu iš donoro į recipientą tiesioginio kontakto
metu.Tai toks variantas, kai genų grupė perduodama tiesioginio kontakto
metu. Įmanoma tik tada, jei donoras turi fertikumo faktorių (F+). Tas
faktorius yra plazmidė,lokalizuota bakt. citoplazmoje.Konjuguoti gali F+ ir
F-,ir F+ ir F+.Konjugacijos metu,turėdamos tokį pilį, bakterijos susijungia
ir per tiltelį pereina F+. F+ perėjus, bakterija sintetina daug faktorių
kopijų. Jei pereina tik F+ faktorius, tai bakt. įgauna tik gebėjimą
konjuguoti su kt. F+ faktorius gali pereiti į chromosomą.Tada tokia ląst.
įgauna didelį konjugacijos greitį. Bakterijų konjugacijoje dalyvauja
genetiniai elementai -plazmidės.Tai bakt. genetiniai el., kurie
lokalizuojasi citoplazmoje, bet negali būti integruoti į genomą. Jos
sudarytos iš žiedinės DNR ir g.b. integruota į chromosomą ar likti
autonomiška.Plazmidės kontroliuoja požymius, kurie duoda bakterijų
populiacijai privalumą prieš kt. bakt. populiacijas, kadangi daro jas
atsparesnes. Plazmidės nulemia virulentiškumo veiksnius, adhezijos
faktorių, atsakingos už egzotoksinų sintezę,baktericinų produkciją, kai
kurios rekombinacijos mechanizmus. Plazmidėms būdingas plazmidinis
rezistensiškumas antibiotikams.
21.Sanitarinė mikrobiologija, užterštumo rodikliai.Sanitarinė mikrobiolog.-
mokslas, tiriantis aplinkos m/f (autochtoninę ir alochtoninę ) ir jos
gyvybinės veiklos sukeliamus procesus, kurie tiesiogiai arba netiesiogiai
veikia aplinką ir žmogaus sveikatą. Susiformavo trijų disciplinų-
mikrobiologijos, higienos ir epidemiologijos – sandūroje. Sanitariniai
mikrobiologiniai aplinkos tyrimai padeda:1. Vertinti vandens, dirvožemio,
oro sanitarinę higieninę būklę.2. Išvengti infekcinių ligų epidemijų
protrūkių.3. Nustačius aplinkoje patogeniškus m/o, neleisti jiems išplisti
ir patekti i sveiką žmogų.4. Vertingi žemės ūkyje, pramonėje ir statybose.
Ūždaviniai: 1. m/o apytakos (cirkuliacijos) tarp žmonių, gyvūnų ir aplinkos
dėsningumo procesų, lemiančių aplinkos mikrobinio užterštumo lygį tyrimas.
2. Naujų ir efektyvių bei pigių mikrobiologinių tyrimų metodų kūrimas ir
esamų tobulinimas, 3. Normatyvinių dokumentų, metodinių nurodymų,
reglamentuojančių aplinkos higieninės būklės vertinimą bei jos
tyrimą, kūrimas. 4. Pastovus aplinkos sanitarinės higieninės būklės sekimas
ir vertinimas.5. Aplinkos apsauga. Sanitarinių mikrobiologinių tyrimų
tikslas – nustatyti aplinkos užterštumą infekcinių ligų sukėlėjais.Aplinkos
tarša turėtų būti vertinama pagal žm. normalią m/f, nes ji pastoviai ir
dideliais kiekiais patenka į apl. Normalios m/f atstovai taršos rodikliais
g.b.,jeigu jie nekeičia savo biolog.savybių,nesidaugina ir ilgą laiką
išlieka gyvybingi aplinkoje. Normalios m/f bakterijos, kurios padeda
įvertinti aplinkos mikrobinės taršos lygį vad.sanitariniais rodikliniais
m/o. Jie skirstomi į: žarnyno lazdelės grupės bakterijas (jos yra
storžarnių norm. m/f. Priklauso: Enterobacteriaceae ( rodo šviežią fekalinį
užterštumą), enterokokai (storžarnių norm. m/f. Rodo šviežią
fekal.užterštumą), stafilikokai (St. aureus. Svarbus vertinant taršą
medicininės paskirties patalpose),streptokokai (norm.viršutinių kvėp.takų
m/f), klostridijos (Cl. perfungens. Storžarnių norm. m/f. Rodo seną
fekal.užterštumą), proteus (storžarnių norm. m/f. Rodo org.kilmės teršalų
kiekį).Vertinant vandens mikrobinę taršą nustatomi: ŽLGB, enterokokai,
stafil. Dirvožemio-ŽLGB,enterok., klostrid. Oro-staf. ir strept.Maisto
produktų- ŽLGB, enterok., staf. Buities daiktų- ŽLGB,enterok.,staf.
Rodikliai: 1. Bendras m/o kiekis 1 ml arba 1g medž. Nustatomas suminis
prokariotų ir grybelių kiekis.2. Nustatomi sanitariniai rodikliniai
(indikatoriniai) m/o,jų indeksas ir titras.Indeksas – sanitar. rodik. m/o
ląst. kiekis 1 grame ar ml medžiagos.Titras-mažiausias medž. kiekis gr ar
ml, kuriame yra 1 sanitarinio rodiklio m/o ląst. 3. Patogen. m/o ar jų
veiklos produktų nustatymas apl. Atliekamas esant epidemijų protrūkiams. 4.
Farmacinės aplinkos objektų mikrobinio pakenkimo laipsnio nustatymas. Koli
titras yra mažiausias vandens kiekis ml, kuriame randama 1 žarninė (E.
coli) lazdelė. Kuo koli titras didesnis, tuo vandens sanitarinė būklė
geresnė. Koli indeksas yra E. coli lazdelių skaičius 1 litre vandens.
22.Žmogaus norm. mikroflora Normalią žmogaus kūno m/f sudaro visuma
mikrobinių biocenozių. kurios pastoviai yra tame
pačiame žmogaus organizmo biotope.Kiekviena kūno vieta turi jai būdingą
m/f. Mikroorganizmo ir šeimininko santykiai gali būti naudingi šeimininkui
(mutualizmas) arba šeimininko atžvilgiu neutralūs
(komensalizmas). Žmogaus kūno mikroflora skirstoma į pastovią ir
atsitiktinę. Pastovią m/f sudaro nuolat gyvenantys odoje, gleivinėje,
ertmėse bei organuose m/o. Tranzitinę mikroflorą sudaro m/o, patekę iš
aplinkos, kurie priklausoinai nuo imuninės sistemos būklės, organizme
išbūna trumpesnį ar ilgesį laiką.
ODOS m/f gausumas priklauso nuo odoje esančių prakaito ir riebalų liaukų ir
jų aktyvumo bei odos
kontakto su aplinka pobūdžio.Jai priklauso St.epidermidis, Candida,
Proprionibacterium.BURNOS m/f
yra daug fakultatyvinių ir tikrų anaerobų.Tai strept.,staf.,fusobakt.,
neiserijos.VIRŠKINIMO KANALO m/f.Suaugusio žmogaus stemplėje sutinkami m/o,
patekę su maistu ir seilėmis. Skrandžio pastovi m/f yra negausi. Iš burnos
su maistu patenka pieno r. bakterijos,Bacillus sarcina.Žarnyne –
bakteroidai, fuso bakt.,klostridijos,enterokokai,E.coli.
ŠLAPIMO IR LYTINIŲ TAKŲ m/f.

Išorinėje šlaplės dalyje yra mažai m/o: galima rasti peptokokus.
peptostreptokokus,korinebakterijas, bakteroidus, mikobakterijas, taip pat
gramneigiamas žarnyno bakterijas. Išoriniuose lytiniuose organuose vyrauja
Mycobacterium smegmatis, taip pat yra stafilokokų, korinebakterijų,
mikoplazmų ir kt. AKIŲ m/f. Pastovi konjuktyvos m/f negausi, dėl ašarose
esamo lizocimo antimikrobinio veikimo. Vyrauja difteroidai, Staphylococcus

epidermidis,nehemoliziniai,streptokokai, yra neiserijų, gramneigiamų
bacilų,mikoplazmų ir kt. AUSŲ m/f. Vidurineje ir vidineje ausyje m/o
normoje nėra. Išorinėje ausies landoje yra tranzitinių
m/o: stafilokokų, Pseudomonas. Žmogaus kūno m/f nėra pastovi.Jos sudėtis
priklauso nuo amžiaus, mitybos tipo, makroorganizmo būsenos, vartojamų
vaistų, ypač antimikrobinių ir kt. Normalios m/f rūšinės sudėties
pakitimas, sergant
infekciniais ir somatiniais susirgimais, ilgai ir neracionaliai vartojant
antibiotikus, vadinamas disbakterioze. Jai vystantis žūva norm.m/f
atstovai,pakinta bakterijų rūšių santykis,intensyviai dauginasi sąlyg.
patog. m/o. Išplinta hospitalinių inf. sukėlėjai (Pseudomonas, Proteus,
E.coli) .Sutrinka maisto medž. virškinimas ir įsisavinimas. Normali m/f
padeda išsivystyti prisitaikomojo pobūdžio apsaugos veiksniams: limfmazgių
r-jai, Ag ir Ig sintezei, fagocitozei, transplantaciniam imunitetui,
23.M/o asociacijos,simbiozė.
Evoliucinio vystymosi eigoje tarp m/o, susiformavo simbioziniai
santykiai:Mutalizmas- tai abipusiai naudingas dviejų simbiontų sugyvenimas.
Partneriai vienas kitą aprūpina reikalingomis medžiagomis, be kurių jų
medžiagų apykaita nevyktų. Komensalizmas-simbiozės forma, kai vienas iš
partnerių gyvena kito sąskaita, nesukeldamas jam žalos. Metabiozė – m/o
sugyvenimo būdas, kai vienas iš asociacijoje esančių m/o pratęsia kito m/o
sukeltą procesą, sudarydamas jam ir sau palankias gyvenimo sąlygas.
Satelitizmas- vienas iš simbiontų stimuliuoja kito augimą. Sinergizmas-
kultyvuojant kartu kelias m/o rūšis, sustiprėja jų fiziologinės funkcijos.
Antibiozė- antagonistinių santykių forma, kai vienas iš simbiontų išskiria
kitiems m/o toksiškus metabolizmo produktus, slopinančiusjų augimą ir
dauginimąsi.Konkurencija – antagonistinių santykių forma, kai geriau
prisitaikę prie aplinkos sąlygų m/o intensyviai daugindamiesi suvartoja
maisto medžiagas ir slopina kitų m/o augimą. Grobuoniškumas- atagonistinių
santykių forma, kai m/o asociacijoje maitinasi vieni kitais. Parazitizmas-
antagonistinių santykių forma, kai vienas iš simbiontų veikia žalingai kitą
partnerį jame gyvendamas ir vartodamas jo maisto medžiagas. Mikrobai
antagonistai išskiria į apl. antimikrobiškai veikiančias medž.-
antibiotikus.
. 24.Vandens,dirvožemio ir oro mikroflora.Vanduo yra natūrali terpė,
kurioje gausu įvairių rūsių m/o. Vandenyje gyvena visų taksonominių grupių
m/o: fotobakterijos, pirmuonys, grybeliai, dumbliai. M/o skaičius ir rūšinė
sudėtis vandens telkiniuose priklauso nuo organinių
medžiagų kiekio vandenyje, metų laiko, pakrančių dirvožemio tipo ir
mikrobinio užterštumo
laipsnio, žmogaus veiklos intensyvumo, vandens augmenijos ir kitų
veiksnių.Autochtoninė m/f.Ją sudaro vandenyje gyvenantys ir besidauginantys
m/o. Tai Micrococcus candidans, Pseudomonas fluorescens,Proteus, Serratia,
Clostridium genties bakterijos. Alochtoninė m/f. Tai nepastovi, tranzitinė
m/f,kurią sudaro tai aplinkai nebūdingi m/o. Dauguma jų yra natūrali žm.
m/f.Tai Candida,ešerichijos,enterokokai.DIRVOŽEMIO m/f. M/o aktyviai
dalyvaųja dirvožemio formavimosi procesuose, medžiagų apytakoje,
vykstančioje gamtoje (sieros, geležies, anglies, azoto ir kitųjunginių), ir
savaiminiame dirvožemio apsivalyme nuo organinių teršalų. Kokybinės ir
kiekybinės mikrofloros sudėties kitimas priklauso nuo dirvožemio rūšies,
drėgmės, rūgštingumo, org. medžiagų kiekio, klimato salygų ir daugelio kitų
priežascių.Dirvožemio autochtoninę m/f sudaro Bacillus, Proteus,
Micrococcus genties bakterijos bei Pseudomonas aeruginosa. Alochtoninę m/f
sudaro iš oro,su vandeniu, žm. išmatomis, pramoniniais vandenimis.
Dirvožemiu plinta vidurių šiltinės, choleros, dizinterijos sukelėjai.
Patogeniški m/o iš dirvožemio patenka į vandenį,ant maisto
produktų,daržovių. ORO M/F.Oras yra terpė, kurioje esantys m/o nesidaugina,
nes ore nėra maisto medžiagų ir pakankamai drėgmės, saulės spinduliai
veikia bakteriocidiškai. Tik sąlyginai oro m/f galima skirstyti į pastovią
ir atsitiktinę. Pastovią oro mikroflorą sudaro pastoviai į orą patenkantys
m/o iš dirvožemio, vandens ir nuo augalų paviršiaus.Tai Micrococcus,
Sarcina,Bacillus genties bakterijos, Actinomyces.Gyvenamųjų patalpų oro m/f
yra gausesnė,kuri dar labiau pagausėja žiemą.Iš sergančių žm. Į orą patekę
m/o sudaro atsitiktinę oro m/f.Oru plinta gripas,tymai, difterija,
kokliušas, maras ir kt. inf. ligos. Vandens m/f aktyviai dalyvauja
medž.apykaitoje gamtoje:skaido org. atliekas, ląsteliena, aprūpina maisto
medžiagomis organizmus, augančius vandenyje. Dirvožemio m/o sukelia
puvimo,celiuliozės skaidymo,dūlėjimo procesus,kurių metu mineralizuojamos
org.medž. Šie procesai apvalo dirvožemį nuo org.teršalų.
25.Vaistinių augalų mikroflora.
Visi augalai susiję su m/o,kurie padeda augalams įsisavinti m.m., kurios
yra netirpių junginių pavidalu. Augalų m/o priklauso nuo augimo
periodo,dydžio,dirvožemio savybių, metų laiko.Vaistinių augalų m/f sudaro
epifitinė,rizosferos m/f ir fitopatogeniniai m/o.Epifitinę m/f sudaro
m/o,kurie yra ant antžeminių augalp dalių.Ji yra negausi dėl m.m.
stokossaulės ir drėgmės.Ją sudaro Pseudomonas fluorescens,sporinės bakt.
Rizosferos m/f yra ant augalų šaknų.Ji yra specifinė kiekvienam
aug.Daugiausia jų yra žydėjimo ir derėjimo metu.Dauguma m/o su aug.gyvena
simbiozėje.Šią m/f sudaro nitrifikuojančios bakt., klostridijos,grybeliai.
26.Vaistų m/f. GMP.Vaistai t.b. efektyvūs, nepavojingi. Viena iš sąlygų,
lemiančių jų kokybę-mikrobinis užterštumas.Mikrobinį užterštumą vertinam
kaip gamybos ir saugojimo sąlygų pažeidimo rodiklį ar kaip galimą žm. ar
gyvūno inf.šaltinį.Pavojingos yra sporinės bakt.,pelėsiniai
grybeliai,patog. ar sąlyginai patog. bakterijos, kurios patenka per rankas
ir odą,virusai, riketsijos.Serumai ir vakcinos t.b. kontaminuoti
bakteriofagais. Kontaminacija galima dėl patalpų ar įrengimo netaisyklingo
naudojimo. Kontaminacija skiriama į egzogeninę (m/o į vaistus patenka iš
patalpų oro ir nuo darbuotųjų) ir endogeninę (m/o patenka į vaistus iš
distiliuoto vandens ar įrengimų). Kontaminacijos priežastys susijusios su
GMP. Vienas iš pagr.vaistų mikrobinio užterštumo šaltinių – žaliava.
Dažniausiai įv. vaistų formų gedimą sukelia sporinės bakt, žarnyno
lazdelės, pelėsiniai grybai.Įvertinant pagamintų vaistų kokybę reikia
nustatyti sąl. pat. ir pat. bakterijas, kurių vaistuose neturi būti. Vaistų
formų sterilumą galima pasiekti gaminant jį aseptinėmis sąlygomis iš
žaliavos,kuri neužteršta m/o.
27.Vaistinės žaliavos m/f. Vaistingoji žaliava užteršiama m/o ją renkant,
transportuojant, džiovinant, fasuojant.Ant augalo šaknų randami dirvožemio
m/f atstovai-sporinės bakt., grybeliai, žieduose ir lapuosse- oro ir
dirvožemio m/f atstovų. Vaistinė žaliava yra užteršta m/o.Kiekybinė sudėtis
priklauso nuo laikymo sąlygų, transportavimo,paruošimo. Džiovintoje
žaliavoje būna sporinės ir nesporinės lazdelės. Žaliava užkrečiama
nesilaikant sanitarinių sąlygų. Ji užkrečiama patogen ir sąlyg
patogeniniais grybeliais ir virusais. Laikant neturi būti drėgmės, šviesos
ir vabzdžių, nes drėgnoje patalpoje m/o ilgiau išsilaiko ir aktyviai
dauginasi. Nekokybiška vaistingoji medž. g.b. toksiška ir žalinga,o esantys
m/o ar jų išskirtos medž.sukelti alergines ir pirogenines r-jas.
Kontaminacija skiriama į egzogeninę (m/o į vaistus patenka iš patalpų oro
ir nuo darbuotųjų) ir endogeninę (m/o patenka į vaistus iš distiliuoto
vandens ar įrengimų). Kontaminacijos priežastys susijusios su GMP. Vienas
iš pagr.vaistų mikrobinio užterštumo šaltinių – žaliava. Dažniausiai įv.
vaistų formų gedimą sukelia sporinės bakt, žarnyno lazdelės, pelėsiniai
grybai.
28.Fitopatogeniniai m/o.Tai m/o, sukeliantys augalų ligas.Į augalus jie
patenka pažeidus jų paviršiaus vientysumą ar per natūralias angas.Augalų
ligoms išsivystiti turi ne tik patekusių fitopatogeninių m/o kiekis,augalo
audinių būklė bei amžius,bet ir aplinkos veiksniai. Sukelti augalų
susirgimai gali baigtis vietiniu pažeidimu arba žuvimu. Sergančiuose
augaluose sutrinka biologinės f-jos. Sutrikus medž. apykaitai kinta augalo
ch. sudėtis ir farmakologinį veikimą turinčių medž. Kokybinė ir kiekybinė
sudėtis.Pažeisti vaistiniai augalai praranda savo gydomąsias savybes
Fitopatogeninės bakt.sukelia augalų inf.ligas,kurios skirstomos į vietines
ir bendras.Dažniausiai jas sukelia lazdelės formos bakt.,rečiau
kokai.Dauguma fitobakterijų yra Gram- aerobai, judrios, turi kapsulę. Dalis
jų atsparioas žemai temp., džiovinimui. Virulentiškumas prklauso nuo
toksinų ir fermentų. Fitopatogeniniai grybeliai sukelia mikozes:
dėmėtumą,pūvinį. Hifai įsiskverbia į augalo Indus,juos perauga ir suardo
ląsteles.Augalų virusiniai susirgimai labai užkrečiami. Užsikrečiama per
vabzdžius, tiesioginio kontakto su augalais metu.
29.Dirvožemio,vandens ir oro mikrobiologiniai tyrimai. Dirvožemis
tiriamas, statant ligonines, sanatorijas, kasant tvenkinius.
Bakteriologiškai tiriamos žemės persijojamos per smulkų metalinį tinklelį.
Užpiltos izotoniniu NaCl tirpalu žemės kratomos, kad atsiskirtų mikrobai,
prilipę prie jų. Į terpes sėjamas nusistojęs vanduo, praskiestas izotoniniu
NaCl tirpalu Apie dirvožemio sanitarinę būklę sprendžiama iš m/o kiekio
viename grame žemės, E. coli bei Cl. perfringens titrų , ir iš to,ar jame
yra patogeninių mikrobų. Jei dirvožemyje gausiai randama E. coli ir Cl.
perfringens lazdelių,— dirvožemis užterštas šviežiomis fekalijomis. Jei
dirvožemyje E. coli nerandama arba šių lazdelių yra labai mažai, o Cl.
perfringens lazdelių — daug, vadinasi, dirvožemis užterštas nešviežiomis
fekalijomis.Norint nustatyti, ar dirvožemyje yra patogeninių m/o, žemės
nuoplovos sėjamos į terpes. Mikrobiologiniai oro tyrimai. Nustatomas
bendras mikrobų kiekis ore.Oro mikrobams pasėti išdėstomos atidengtos Petri
lėkštelės: vienos su kraujo agaru , kitos — su kiaušinio trynio agaru .
Pasėliai inkubuojami 37 °C
temperatūroje 24 val. Galutiniai rezultatai vertinami, palaikius pasėlius
2—3 paras kambario temperatūroje. Suskaičiavus visas išaugusias Petri
lėkštelėse kolonijas, išvedamas vidurkis ir iš lentelės apskaičiuojama,
kiek mikrobų yra viename m3 oro.
Vandens mikrobiologiniai tyrimai. Sanitariniams tyrimams vandens imama 500
ml, o patogeniniams mikrobams išaiškinti—1-—2 litrai.
Tiriant vandenį, nustatomas bendras mikrobų skaičius viename ml vandens,
koli titras, koli indeksas ir vandens užterštumas patogeniniais m/o.
Bendras mikrobų skaičius nustatomas imant 1ml šviežiai paimto vandens,
Petri lėkštelėje sumaišomas su agaru. Sustingęs mišinys inkubuojamas 22—25
°C temperatūroje 2—3 dienas. Vandenyje neturi būti patogeninių m/o.
Normalios m/f bakterijos,kurios padeda įvertinti aplinkos mikrobinės taršos
lygį vad.sanitariniais rodikliniais m/o. Jie skirstomi į: žarnyno lazdelės
grupės bakterijas (jos yra storžarnių norm. m/f.Priklauso
Enterobacteriaceae. Rodo šviežią fekalinį užterštumą), enterokokai
(storžarnių norm.m/f. Rodo šviežią fekal.užterštumą), stafilikokai (St.
aureus. Svarbus vertinant taršą medicininės paskirties
patalpose),streptokokai (norm viršutinių kvėp.takų m/f), klostridijos (Cl.
perfungens. Storžarnių norm. m/f. Rodo seną fekal.užterštumą), proteus
(storžarnių norm. m/f. Rodo org.kilmės teršalų kiekį).Vertinant vandens
mikrobinę taršą nustatomi:ŽLGB,enterokokai, stafil. Dirvožemio-
ŽLGB,enterok., klostrid. Oro-staf. ir strept.Maisto produktų- ŽLGB,
enterok., staf. Buities daiktų- ŽLGB,enterok.,staf. Rodikliai: 1. Bendras
m/o kiekis 1 ml arba 1g medž. Nustatomas suminis prokariotų ir grybelių
kiekis.2. Nustatomi sanitariniai rodikliniai (indikatoriniai) m/o,jų
indeksas ir titras.Indeksas-sanitar. rodik .m/o ląst. kiekis 1 grame ar ml
medžiagos Titras-mažiausias medž.kiekis gr ar ml,kuriame yra 1 sanitarinio
rodiklio m/o ląst. 3. Patogen.m/o ar jų veiklos produktų nustatymas apl.
Atliekamas esant epidemijų protrūkiams. 4. Farmacinės aplinkos objektų
mikrobinio pakenkimo laipsnio nustatymas.
30.Injekcinių vaistų formų mikrobinis užterštumas.Injekcinių vaistų
gamyboje naud.distiliuotas vanduo,todėl jis t.b. neužterštas m/o.
Apirogeninis vanduo sterilizuojamas ir laikomas sandariai uždarytuose
induose. Tyrimo pradžioje nustatomas antimikrobinis veikimas, sėjant vaistą
į tiogliukolio ir Saburo terpes. Imami du mėg. Į kiekvieną mėg. su terpe
pilama test kultūra.Tada į vieną mėg.dedamas vaistas,o į kitą pilamas
distiliuotas vanduo. Tiogliukolio terpėje pasėliai inkubuojami 48h 30-35 C,
o Saburo – 72h 20-25 C.Jeigu matome test kultūrų augimą, tai vaistas
antimikrobiniu veikimu nepasižymi. Antimikrobinis užterštumas naikinamas
vartojant tam tikrus inaktyvatorius arba vaistas skiedžiamas, pakeičiant
vaisto ir terpės santykį. Sterilumo nustatymui naud. pasėlio ir membraninės
filtracijos metodai. Pasėliai terpėse tikrinami kasdien. Augimas vertinamas
vizualiai, mikroskopiniu tyrimu. Vaistas sterilus,kai terpėse neauga m/o.
Išaugus morfologiškai panašiems m/o, laikoma nesteriliu.
32.Išorinio, peroralinio ir rektalinio vartojimo vaistai priskiriami 2 ir 3
vaistų kategorijai.
34.Nesterilių vaistų formų mb. užterštumas. M/o, esantys nesteriliose
vaistų formose, dauginasi ir suardo veikliąsias medž. Todėl vartojant
tokius vaistus gali kilti alerginės, pirogeninės r-jos. Tiriant mb.
užterštumą nustatomas bendras m/o kiekis 1g. St.aureus, Pseudomonas
aeruginosa, Enterobacteriaceae bakterijos. Nustatynėjama aseptinėmis
sąlygomis. Reikia patikrinti žaliavos mb. užterštumą. Nustatomas
antimikrobinis užterštumas,kuris nustatinėjamas su test kultūromis. Jeigu
vaistas pasižymi antimikrobiniu veikimu, tai slopinamas test kultūrų
augimas. Kad pašalinti šį veikimą,didinamas tiriamo vaisto praskiedimas,
pridedama inaktyvatoriaus, naud. membraninės filtracijos metodas.
35.Vaistinės sanitarinis rėžimas ir jo bakteriologinė kontrolė.
Bakteriologiniai tyrimai atliekami ne rečiau kaip 2 kartus ketvirtyje.
Mikrobiologinio tyrimo objektai: distiliuoto vandens,akių lašai po
sterilizacijos, akių lašai, paruošti aseptinėmis sąlygomis,kamščiai ir
kitos pagalbinės medž.,inventories, sanitariniai drabužiai.Distiliuotame
vandenyje,kuris naud. gamyboje, nustatomas m/o kiekis 1ml, ŽLGB indeksas ir
titras, Pseudomonas aeruginosa. Oras tiriamas aseptiniame bloke,
sterilizacinėje, asistentų kambariuose. Mėginiai imami iš švarios,darbuo
paruoštos patalpos, uždarius duris ir langus, nustačius santykinę drėgmę.
36.Sterilizacija ir jos metodai.. Sterilizacija visiškas visų m/o ir jų
sporų sunaikinimas medžiagoje arba – objekto paviršiuje.. Pagrindinis
sterilizavimo tikslas yra neleisti patekti m/o į žmogaus organizmą
gydomųjų,diagnostinių ir profilaktinių procedūrų metu. Po sterilizavimo
objektai turi išlikti sterilus.Todėl prieš sterilizavimą jie sandariai
pakuojami į marlę, popierių, kartoną, sudedami į specialius indus,.
Sterilizavimo metodai skirstomi į fizikinius ir cheminius. FIZIKINIAI
sTERILIZAVIMO METODAI
Karštis yra populiariausias m/o naikinimo metodas. Naudojamas sausas ir
drėgnas kairštis (garai). Nudeginimas liepsnoje. Paprastas ir efektyvus
sterilizavimo metodas. Drėgnas karštis efektyviai naikina virusus,
prokariotus ir grybelius. Sausu karščiu sterilizuojami objektai,jautrūs
drėgnam karščiui: milteliai,vazelinas ir aštrūs instrumentai, stikliniai
indai, pipetės, mėgintuvėliai, stikliniai švirkštai ir Taip pat
naud.ultravioletiniai spinduliai. Filtravimas yra efektyvi m/o šalinimo iš
kaitinimui jautrių skystų maitinamųjų terpių, serumo, tirpalų ir skystų
vaistų formų priemonė. CHEMINĖ STERILIZACIJA. Sterilizavimui vartojamos
mikrobocidiškai ir sporocidiškai veikiančios cheminės medžiagos:įvairios
koncentracijos tirpalai ir dujos (lakios cheminės medždiagos)..STERILUMO
KONTROLĖ. Po sterilizacijos būtinai reikia mikrobiologiškai patikrinti,ar
sterilizuoti objektai yra sterilūs.Tai atliekama bakteriologiniu tyrimo
metodu antiseptinėse sąlygose.Tir. objektai ar jų nuoplovos sėjamos į
tiogliukolio terpę (auga aerobai, fak. anaerobai ir anaerobai. Kultyvuojama
14 parų,30-35 C) arba į Saburo buljoną (auga grybeliai, mieliniai pelėsiai.
Kultyvuojama 14 parų,20-25C). Sterilumo nustatymas reglamentuojamas
farmakopėjiniais straipsniais, kuriuose nurodoma, kiek reikia paimti
mėginių iš kiekvieno pakrovimo, kaip ir į kokias terpes pasėti paimtus
mėginius. kokiomis sąlygomis kultivuoti maitinamąsias terpes ir kaip
vertinti tyrimo duomenis.
37.Dezinfekcija ir jos metodai. Dezinfekcija-patogeninių ir sąlyginai
patogeniškų bei dalies saprofitinių m/o sunaikinimas arba pašalinimas
žmogaus aplinkoje esančių objektų paviršiuose. Dezinfekuojant objektų
paviršius, sunaikinami patogeniniai m/o ir neleidžiama jiems išplisti ir
patekti į sveiką makroorganizmą. Fitikinės dezinfekcijos priemonės.
Priklauso sudeginimas, nudeginimas, virinimas, kaitinimas vandens garų ir
sauso karščio kamerose, tindalizacija, pasterizavimas, švytinimas
ultravioletine spinduliuote, y-spinduliais. Dezinfekcija gali būti
profilaktinė ir židininė. Profilaktinė dezinfekcija atliekama nuolat
(kiekvieną dieną) žmonių susitelkimo vietose Židininė dezinfekcija
atliekama infekcinės ligos židinyje.Ji svarbi tuo, kad jos dėka inf.
židiniuose sunaikinami patogenai,neleidžiama jiems išplisti ir patekti į
žm. organizmą.Labai svarbi epidemiologijai. Dezinfekuojančios medžiagos –
cheminės medžiagos, kurios veikia
mikrobocidiškai ir naudojamos dezinfekcijoje. Jos turi gerai tirpti
vandenyje ir neturėti nemalonaus kvapo; būti netoksiškomis gyvūnams,
žmonėms ir patvariomis ne tik paruoštuose tirpaluose, bet ir kontakte su
nukenksminamu objektu metu; m/o turi sunaikinti per trumpą laiką mažomis
konc., nekenkti dezinfekuojamiems vertingiems objektams.
38.ASEPTIKA IR ANTISEPTIKA. Aseptika-priemonių visuma,kurios saugo ligonio
odą,žaizdas ir kūno ertmes nuo aplinkoje esančių patogeniškų ir sąlyginai
patogeniškų m/o patekimo,atliekant gydymo ir profilaktikos procedūras.
Aseptinės priemonės padeda išvengti pirminės arba antrinės egzogeninės
infekcijos. Antiseptika- tai priemonių visuma,kuriomis sunaikinami į odą
patekę pat. arba sąl. pat. m/o. Tikslas – neleisti daugintis, patekusiems
iš aplinkos į odą, gleivinę, audinius,žaizdas, patogeniškiems ir sąl.
patogeniškiems m/o, išsaugant normalios m/f kokybinę ir kiekybinę sudėtį.
Antiseplinės medžiagos – cheminės medžiagos, kurios sunaikina arba
slopina m/o augimą odoje, gleivinėse, žaizdose, organizme visumoje.
Antiseptikams būdingas ilgas veikimas.Boksas-izoliuota įstiklinta kamera ar
patalpa su įėjimu iš prieangio mikrobiologiniam ir kitiems biologiniams
steriliems darbams laboratorijoje atlikti.Joje sudaromos aseptinės sąlygos.
39.Infekcinis procesas, inf.liga, organizmo imlumas. Imunitetas Infekcinėje
imunologijoje reiškia, kad individas, turintis imunitetą, užsikrėtęs
patogeniniais mikroorganizmais, nesuserga. Kol kas dažniausiai skirstomos
imuniteto rūšys, įvertinant būtent šį rezultatą Šiuo atveju išskiriamas
rūšinis imunitetas, kokiu laikomas neimlumas, kuris priklauso nuo įgimtų
biologinių ypatybių, būdingų tam tikrai gyvūnų rūšiai ar žmogui. Tai —
rūšies požymis, perduodamas paveldumu taip pat, kaip ir bet koks kitas
rūšies požymis. Toks rūšinis imunitetas gali būti išreikštas vieno gyvūno
rūšies kelioms infekcinėms ligoms, kita vertus — vienai infekcinei ligai
gali būti atsparios kelios gyvūnų rūšys. Tokia imuniteto forma laikytina ne
imunitetu, o neimlumu tam tikros rūšies mikroorganizmui, kuris galėtų
sukelti infekcinę ligą kitų rūšių gyvūnams Infekcinė liga yra bet koks
sveikatos sutrikimas, kai šeimininko kūno dalis arba visas kūnas nebegali
vykdyti savo normalių funkcijų dėl patogeninių mikroorganizmų ar jų
produktų poveikio Parazitinis m/o ar agentas, sukeliantis infekcinę ligą
vadinamas patogenu.Infekcinį procesą galima apibūdinti kaip patogeninių
mikroorganizmų ir imlaus makroorganizmo sąveikos procesą. Makroorganizmo
imlumas. Tai – genotipiškai determinuota makroorganizmų rūšies savybė,
pasireiškianti sugebėjimu sudaryti sąllygas, būtinas tam tikros rūšies
mikroorganizmų dauginimuisi. Infekcinių ligų faktoriai. Tam, kad sukeltų
ligą, patogenas turi:būti atneštas šeimininkui,prilipti (adsorbcija),
kolonizuoti (adhezija), arba įsiskverbti (invazija) į šeimininką,daugintis
(augti) arba kitaip vykdyti savo gyvybės ciklą (pavyzdžiui, virusai)
šeimininko organizme, gynybinių išvengti šeimininko reakcijų, galėti
mechaniškai, chemiškai ar molekuliniame lygyje žaloti šeimininką.
Infekcinėms ligoms būdingos 3 ypatybės, kurios nesutinkamos kitose ligose:
užkrečiamumas,ligos stadijiškumas ir imunitetas, užtikrinantis pagyjimą ir
apsaugą nuo susirgimo, kartotinai užsikrėtus tokiais pačiais m/o.
40.Infekcinės ir invazinės ligos-tai užkrečiamos ligos.Užsikrečiama tik
tuomet,kai užkrečiama gyvais objektais,kurie sugeba daugintis
šeimininke.Epidemiologija – tai mokslas, tiriantis infekcinių ligų plitimą
žmonių visuomenėje. Užkrečiamų ligų yra 4 vystimosi fazės:Prilipimas ir
kolonizacija. Kai patogenas patenka į/pas jam tinkamą šeimininką, jam
reikia prilipti (adhezuoti) ir apsigyventi šeimininko ląstelėse ar
audiniuose – juos kolonizuoti. Kolonizacija priklauso nuo patogeno
galimybių kovoti su normalia šeimininko mikroflora dėl būtinų mitybos
komponentų. Kolonizacijai taip pat reikia specialių struktūrų, kurios
leidžia patogenui kovoti dėl prilipimo prie tinkamų paviršiaus vietų.
Patekimas (invazija) į šeimininko organizmą. Daugelis patogeninių
mikroorganizmų gali aktyviai skverbtis pro šeimininko epitelį po prilipimo
prie jo. Tai dažniausiai pasiekiama gaminant lizuojančias medžiagas, kurios
pažeidžia šeimininko audinius vienu iš šių būdų:ardant dangų ir gleivinių
pagrindinę medžiagą arba bazinę membraną, depolimerizuojant angliavandenių
– baltymų kompleksus ląst. paviršiuje ir tarp jų, suardant ląstelių
paviršiaus vientisumą. Patogeno augimas ir dauginimasis. Tam, kad patogenas
galėtų gerai augti ir daugintis, jis turi susirasti reikiamus maisto
komponentus ir tinkamą aplinką (pH, temperatūrą, oksidacijos-redukcijos
potencialą) šeimininke. Hospitalinė infekcija yra tik egzogeninė.Tai tokios
inf. Uždegiminiai pūliniai procesai, kuriomis užsikrečiama stacionaruose ir
išsivysto dar besigydant stacionare ar jau namie.
41.Epidemiologiniam procesui realizuotis reikia: infekcijos šaltinio,imlaus
individo ir patogeno perdavimo.Jei trūksta kurios nors sąlygos,infekcinis
šaltinis nutrūksta. Infekcijos šaltinis yra bet koks gyvas padaras, kuriame
patogeniniai m/o natūraliai dauginasi, kaupiasi ir iš kurio gali plisti į
aplinką. Infekcijos rezervuaras-tai biologinė rūšis, kurioje natūraliai tam
tikra patogeninių m/o rūšis gali cirkuliuoti (daugintis). Patogenas gali
būti perduodamas keliais būdais:1.Oro-lašeliniu būdu (išsiskiria iš
kvėp.takų ir patenka į kvėp.takus),2 .Kontaktiniu,3.Transmisiniu (plinta
m/o,kurie dauginasi kraujyje.Juos platina kraują siurbiantys organizmai),
4.Fekaliniu – oraliniu (m/o išsiskiria su išmatomis ir patenka į
burną).Atsparių individų skaičiaus didėjimas yra epidemijų užkirtimo
kelias.Tam pasitarnauja vakcinacija.
42.M/o virulentiškumas ir patogeniškumas. Sąlyginai patogeniški m/o. M/o
patogeniškumas-tai m/o rūšies savybė,pasireiškianti potencionaliu
sugebėjimu sukelti kliniškai pasireiškiančią inf. ligą. Monopatogeniniai
m/o sukelia tik vieną ligą vienai rūšiai (pvz.raupsų mikobakterijos sukelia
ligą tik žmonėms). Polipatogeniški m/o sukelia ne vienai rūšiai ir žmonėm,
ir gyvūnam. Patogeniškumo veiksniai: 1.Specifinės toksinės medž. (toksinai
sukelia membranų medžiagų hidrolizę,ko pasekoje didėja kapiliarų
pralaidumas,suyra eritrocitai).2.Fermentai ir jų veiklos produktai
(katalazė,peroksidazė apsaugo nuo žalingo deguonies poveikio).3. Ląstelės
sienelės ch. elementai, Ag, sienelės dariniai. 4.Nespecifiniai bakterijų ir
audinių yrimo produktai (pvz.indolas slopina kitų bakt.vystimąsi ir
toksiškai veikia į žm. audinių ląst.). M/o virulentiškumas – tai štamo
patogeniškumo laipsnis. Sąlyginai patogeniniai-tai grupė m/o, kurie įeina į
žm. normalios m/f sudėtį arba paplitę aplinkoje,kurioje sukelia inf. ligą
tik susilpnėjus makroorganizmo atsparumui arba patekus į tą organizmo
vietą,kur jų normoj nėra.Gydant ligonius ligoninėse antibiotikais susidaro
hospitalinės padermės.Hospitalinės padermės-tai m/o rūšies variantas,kuris
turi požymių, skiriančių nuo kitų m/o. Hospitalinės padermės cirkuliuoja
ligoninėse,yra atsparesni apl. veiksniams, antiseptikams, džiovinimui,
temp. svyravimams, yra polirezistensiški antibiotikams ir turi daugiau
patogeniškumo veiksnių, labiau virulentiški. Sąlyginai patogeniniams m/o
priklauso Enterobacteriaceae, Pseudomonadaceae,Neiseriaceae šeimos.
43.M/o toksinai, jų fukcijos. Parazitai gali žaloti šeimininkus keliais
būdais. Išskiriamos dvi ligų rūšys, atsižvelgiant į patogeno vaidmenį ligos
sukėlime: infekcijos ir intoksikacijos. Intoksikacijs – tai ligos, kai į
šeimininko organizmą patenka specifinis toksinas. Toksinai gali patys
sukelti ligą, netgi nesant mikroorganizmų, kurie juos pagamino. Toksinas
yra specifinės medžiagos, dažnai mikroorganizmo metabolizmo produktai,
žalojantys šeimininką. Toksinus galima suskirstyti į dvi pagrindines
kategorijas: egzotoksinus ir endotoksinus. Egzotoksinai. tai tirpūs,
termolabilūs baltyminiai produktai, paprastai išskiriami į aplinką
patogenui augant. Daugeliu atvejų egzotoksinai gali keliauti iš invazijos
vietos į kitus kūno audinius ar ląsteles-taikinius, kuriuose pasireiškia jų
efektas. Egzotoksinai yra: sintetinami specifinių patogenų,žinomi kaip
vienos iš labiausiai nuodingų medžiagų, labai antigeniški ir imunogeniški,
sukelia neutralizuojančių Ac gamybą, lengvai inaktyvuojami formaldehidu,
jodo dariniais ir kitais chemikalais, Pagal veikimo pobūdį skirstomi į
neurotoksinus, citotoksinus ir enterotoksinus. Egzotoksinas veikia
įvairiais būdais :inhibuoja baltymų sintezę, slopina nervinių sinapsių
funkciją,sutrikdo transmembraninį transportą, ardo LM.Endotoksinai.
Dauguma gramneigiamų bakterijų turi lipopolisacharidą (LPS) išoriniame
ląstelės sienelės sluoksnyje, kuris tam tikromis aplinkybėmis yra nuodingas
specifiniams šeimininkams. Šis LPS vadinamas endotoksinu, nes jis yra
susietas su bakterija ir išsiskiria tik kai m/o žūva. Endotoksinai yra:
termostabilūs, toksiški tik didelėmis dozėmis, silpni imunogenai, nepaisant
kilmės panašūs, pirogeniški (gali sukelti karščiavimą), gali sukelti šoką,
gali krešinti kraują. Patogeninės bakterijos gali išskirti ir kitus
fermentus, vadinamus hemolizinais.
44.Infekcijos vartai,reinfekcija ir kt.Infekcijos vartai-tai vieta per
kurią patenka inf. Ja g.b. oda (kai pažeistas jos vientysumas), gleivynė
(viršk. trakto, kvėp. sistemos ),akių jungynė. Kiekvienai ligai būdingas
tam tikras inkubacinis, prodrominis, aktyvios ligos ir sveikimo periodai.
Inkubacinis-nuo pat.mb.patekimo į organizmą iki inf.ligos pasireiškimo
klinikinių požymių.Prodrominis-kai pasireiškia pirmieji daugeliui ligų
bendri požymiai.Aktyvios ligos periodas – vystosi įv. pobūdžio uždegimai,
odos pakitimai, pasireiškia specifinės ląstelių r-jos. Sveikimo periode
pat. Mikrobai sunaikinami ir pašalinami iš org. Ligos baigtis g.b.
pasveikimas arba mirtis. Infekcijos pasireiškimo formos :1.Egzogeninė inf.-
kai pat. mb.patenka iš išorės (užsikrečiama kontaktiniu,lašeliniu keliu,per
maistą 2.Endogeninė-kritus rezistensiškumui ir sustiprėjus jame esančių
pat. mb. virulentiškumui.3. Mišri-kai patenka kelių rūšių pat.mb.
4.Židininė-pat.mikrobų įsikūrimas ir dauginimasis įėjimo vartuose.
Recidyvas – infekcinio proceso paūmėjimas sveikimo laikotarpiu. Reinfekcija-
persirgus kokia nors inf. Liga ir neįgyjus reikiamo imuniteto, pakartotinai
užsikrėtus tos ligos sukėlėjais susergama ta pačia liga. Superinfekcija-dar
nesibaigus inf. ligai pakartotinai užsikrečiama tos pačios ligos
sukelėjais. Persistensija – nešiojimas.Ji pasireiškia tada, kai m/o yra
kolonizavęs, tačiau nesukelia kliniškai pasireiškiančios ligos.
46.Imunologija.Imunitetas,jo rūšys, formos.Imunologija siejasi su imunitetu
ir profilaktika. Imunologija-tai mokslas papie imuninės sistemos struktūrą
ir funkcijas. Imunitetas-tai atsparumas inf.ligai.Tai saugos sistema,kurios
svarbiausia f-ja – ląstelių diferenciacijos ir proliferacijos kontrolė bei
mutavusių ląstelių sunaikinimas Makroorganizmas turi turėti patikimą,gerai
veikiančią sistemą, kuri galėtų užtikrinti jos
specifiškumą,individuolumą.Ši sist. atpažįsta ir sunaikina svetimas
organizmui ląsteles. Medž.,kurios sukelia imuninę r-ją vad.antigenais
.munitetas g.b. įgimtas (rūšinis) ir įgytas. Įgytas imunitetas g.b.
natūralus ir dirbtinis, kurie dar skirstomi į aktyvius ir neaktyvius.
Natūralus aktyvus susidaro persirgus infekcine liga,o pasyvus-
transplantantinis (per motions placentą).Dirbtinis aktyvus susidaro po
vakcinacijos,o pasyvus atsiranda supylus serumą. Pasireiškimo formos –
ląstelinis ir humoralinis imunitetas.
47.Ląsteliniai ir humoraliniai nespecifiniai saugos veiksniai. Žmogaus
organizmo atsparumas patogeniniams organizmams priklauso nuo įv. cheminių
biologiškai aktyvių medžiagų,kurių tam tikras kiekis nuolat yra organizme.
Šios medž. vad. humoraliniais nespecifinio atsparumo veiksniais.Tai
lizocimas, interferonas,opsoninai.Šios medž. atlieka apsauginę f-ją:veikia
m/o mikrobocidiškai ir sudaro sąlygas specifiniams Ac reaguoti su m/o ar jų
toksinams.Dauguma nespecifinių apsauginių veiksnių dalyvauja r-jose,
pagrįstose specifiniais mechanizmais. Oda ir gleivinės. Sveika oda sudaro
labai efektyvų mechaninį barjerą, saugantį nuo m/o invazijos. Kvėpavimo,
virškinimo, ir urogenitalinės sistemos gleivinės membranos priešinasi m/o
patekimui dėl savo glaudaus stulpinio epitelio ir gleivinių sekreto, kuris
formuoja apsauginį apdangalą, kuris priešinasi penetracijai ir imobilizuoja
daugelį m/o.Oda ir gleivinės yra apgyvendintos normalios m/f, kuri stabdo
nekontroliuojamą pat. m/o dauginimąsi. Daugelis šių bakterijų sintetina
plazmidių koduojamas medižagas – bakteriocinus,kurie yra vidujrūšiniai
antibiotikai, mirtini tam tikrai m/o rūšiai arba štamams, priklausantiems
tai pačiai rūšiai m/o, kuriai priklauso ir bakteriocinų producentas.Per odą
ir gleivynę prasiskverbę m/o patenka į limfą,kur juos nuneša į limfmazgius.
Čia mb. sulaikomi,fiksuojami,vėliau fagocituojami leukocitų. Komplementas –
fermentiškai veikiantis,sudėtingas kraujo serumo baltymų kompleksas.Jis
pasižymi silpnu antibakteriniu veikimu, sustiprina ir papildo specifinių Ac
veiklą.Opsoninai – tai Ac, palengvinantys fagocitozę. Lizocimas – tai
fermentas, galintis suardyti bakterijų ląstelių sienelės
peptidopoilsacharidus. Jis yra termostabilus, jautrus rūgštims ir
šarmams.Lizocimą sudaro grupė baltymų,kurie tirpdo bakterijas (todėl jis
laikomas gyvūninės kilmės antibiotiku). Lizocimas suardo kai kurių rūšių
bakterijų sienelę, suskaidęs jos polisacharidinį komponentą.Yra gautas
grynas lizocimas, kuris gali būti naud. chirurgijoje dėl jo antibakterinių,
anestezuojančių ir priešuždegiminių savybių.
48.Ląstelinio ir humoralinio imuninio atsako mechanizmai. Imuninis atsakas-
tai organizmo r-ja į Ag in vivo.Jis visada specifiškas prieš Ag ir
imuniniai veiksniai reaguoja tik į tą Ag.Imuninį atsaką sudaro humoralinis
(Ac sintezė), ląstelinis (Ac nesintetinami,bet dalyvauja ląstelės T
limfocitai,kurios reaguoja į Ag vienaip ar kitaip siekdamos jį sunaikinti)
ir imuninė tolerancija (nesintetinami Ac ir sensibilizuoti T limfocitai.
Tai specifiškas nereagavimas į kartotinai patekusį Ag). Ląst. atsakas
atsiranda prieš intraląstelinius parazitus arba susiformuoja kaip uždelsto
tipo alerginių r-jų mechanizmo išdava prieš kai kurių m/o Ag. Priklauso nuo
T limfocitų,dalyvauja daug alerginių r-jų ląstelių mediatorių.T limfocitai
po kontakto su Ag dalyvauja ląsteliniame imunitete ir niekada
nesidiferencijuoja į ląsteles, sintetinančias Ac, tačiau jų stoka slopina
humoralinį imunitetą,nes sutrinka T helperių f-ja. Pagr. T limfocitų f-ja-
sudaryti ląstelinį imunitetą: dalyvauti transplanto atmetimo, lėto tipo
alerginėse r-jose.B limfocitai yra ląstelių, sintetinančių Ac,
pirmtakai.Veikiant Ag blužnies gemaliniuose centruose ląstelės galutinai
transformuojasi į plazmines ląsteles, gaminančias Ac. Jos sąlygoja
humoralinį imunitetą. Produkuoja 3 tipų Ac: IgA, IgM, IgG. Susijungę su Ag
telkiasi viename ląstelės šone.Makrofagai aktyviau fagocituoja svetimas
medž.,jeigu jos apgaubtos specifiniais Ac. Fagocituotą Ag suardo makrofago
hidroliziniai fermentai. Makrofagai ne tik fagocituoja m/o,bet ir pateikia
T limfocitams apdorotą Ag ir taip pradeda imuninį atsaką. Kitame etape jie
jau tarpininkauja perduodami specifinį signalą iš T limfocitų į B
limfocitus. Dar g.b. transplantacinio imuniteto pagrindas. Čia ląst.
imunitetas svarbiausias atmetant persodintą audinį. Ląst. imunitetas
svarbus ir kaip autoimuninė r-ja prieš autoantigenus ir pasenusias
ląsteles.MHC Ag dalyvauja atpažįstant ir pašalinant anomalies ląst.,
stimuliuoja imunitetą alotransplantantams, humoralinių aloantikūnų sintezę
ir odos hiperjautrumo r-jas.
49.Antigenai,antigeninė sandara

Medžiagos, inicijuojančios organizmo imuninįę reakciją (imuninį atsaką),
vadinamos antigenais. Todėl bendriausias antigenų apibūdinias galėtų būti:
antigenai – bet kokios medžiagos, kurios turi savyje svetimos genetinės
informacijos požymių ir kurios, patekusios į organizmą sužadina specifines
imunines, humoralines ar/ir ląstelines, reakcijas. Jiems būdingas
antigeniškumas, antigeninis specifiškumas ir heterogeniškumas.

Antigenais gali būti medžiagos, kurios turi tam tikras fizikines chemines
savybes:1.Jie turi būti didelės molekulių masės, 2. antigenai yra
koloidinės būklės junginiai. 3. Antigeniškumui pasireikšti svarbu, kad Ag
būtų prieinamas makrofagų ardančiam veikimui ir galėtų sąveikauti su
kitomis imunokompetentinėmis ląstelėmis. Tik taip gali būti atpažintas ir
įvertintas jų antigeninis specifiškumas. 4.Visi Ag yra mažai specifiški, o
tai susiję su individualia genetine determinacija ir su tuo susijusiomis
struktūromis: tai yra įvairių antigenų molekulių skirtingumo pagrindas. Ag
molekulę sudaro polipeptidinės grandinės.Ant baltymų molekulės
išsidėsčiusios determinantinės grupės, kurios, vykstant Ag ir Ac r-jai
susijungia su keliomis Ac molekulėmis. Antigeniškumą nulemia amino rūgščių
aromatinės grupės. Bakterijos turi 3 rūšių Ag: somatinius (O), kapsulinius
(K) ir žiuželinius (H). Somatiniai nėra baltymai, dažn. LPS. Žiuželiniai
yra baltymai.Gali būti specifiniai ir nespecifiniai. Kapsuliniai gaubia
somatinius,jie yra termostabilūs.Tai polisacharidai.Virusų Ag skiriami į
paties viruso Ag ir antigenus,kurie atsiranda ląstelėje, kurioje vyksta
virusų reprodukcija. Jie sukelia ląstelines ir humoralines imunines r-jas.
Patekę į organizmą jie stimuliuoja specifinį jo persitvarkymą. Virusų Ag
sandara priklauso nuo jų struktūros. Virionai,kurie sudaryti iš nukleino r.
ir kelių polipeptidų turi nedaug Ag.Jeigu virionas turi superkapsidę, tai
Ag turi daugiau.Antivirusiniam imunitetui susidaryti reikšmingiausi yra
antigrniniai viriono receptoriai, kuriais jis jungiasi su jautriąja
ląstele. Virusų infekuotose ląst. atsiranda naujų Ag, kurie skiriasi nuo
paties viruso ir normalių Ag.
51.Imunoglobulinai,jų struktūra, funkcija.Imunoglobulinai-tai tie Ac, kurie
atsiranda dėl antigeninio dirginimo.Priklausomai nuo Ac
struktūros,išskiriamos 5 Ig klasės: IgG(neutralizuoja m/o toksinus),
IgM(inaktyvuoja kraujo m/o), IgE(svarbūs alerginėse reakcijose),
IgD,IgA.(neleidžia degraduotis organizmo ląstelės fermentams, saugo
organizmą nuo žalingo patogeninių žarnyno m/o veikimo). Ig G praeina pro
placentą ir sąlygoja įgimtą pasyvų imunitetą. IgG patenka į kūdikio
organizmą su motions pienu.IgG sudaro kompleksus su bakterijomis, aktyvuoja
komplementą.IgG konc. Priklauso nuo jų katabolizmo laipsmnio ir nuo
sintezės.IgM sintetinamas pradinėje imuninio atsako r-joje,sudaro pirmąją
gynybos nuo m/o liniją.Sujungia komplementą,nepereina per placentą.IgA
atsako už kvėp. takų ir žarnyno imunitetą.Per placentą nepraeina.IgE suriša
Ag gleivynių paviršiuje.Nuo jų priklauso alerginių simptomų atsiradimas.Pro
placentą nepraeina. .Imunoglobulinai jautrūs aukštai temp., terpės pH
pakitimams, bet atsparūs proteolizinių fermentų poveikiui.Ig sintezės
mechanizmų teorijos:2 grupės: selektyvios (grindžiamos prielaida, kad Ag
patekęs į org. sąveikauja su ląstėmis,kurios yra organizme ir taip
indukuoja ląstelių sintezę) ir kontrukcinės (Ag molekulė tiesiogiai ir
netiesiogiai yra modelis,kurio paviršiaus strūktūra sąlygoja Ac sintezę).
Šoninių grandinių teorija: kiekvienos ląst. paviršiuje yra receptorių,per
kuriuos ji atlieka svarbias f-jas,Ag patekęs šalia jo sąveikauja,susijungia
ir blokuoja jo f-ją. Tiesioginės matricos: Ag patekęs į ląst. galinčią
sintezuoti Ac, atlieka matricos f-ją,kurios paviršiuje iš jau esamų
polipeptidinių grandinių sintetinama Agmolekulė.Netiesioginės matricos: Ag
makromolekulė patenka į embrionų ląstelių branduolį, indukuoja jame
genetinius pokyčius ir tos ląst.gebėjimą produkuoti Ac pagal prasiveržusio
į organizmą Ag modelį.Natūralios atrankos teorija: Ag patekęs į org.
atrenka jau esančius Ac,kurių sintezė nesusijusi su Ag
stimuliavimu,susijungia su jais, o atsiradęs kompleksas fagocituojamas ir
atsiduria ląstelėse, galinčiose produkuoti Ac.
Ac skirstomi į 3 grupes:1.Pilni 2. nepilni 3.Normalūs.Pilni ir nepilni Ac
skiriami pagal santykį su Ag.Pilni Ac turi 2 aktyvius centrus,Ac ir Ag
sąveika yra specifiška ir nematoma,o nepilni-tik vieną aktyvų centrą,todėl
nesudaro tinklelio. Normalūs Ac randami sveikų, nesirgusių
inf.liga,neimunizuotų žm. kraujo serume.Monokloniniai Ig-vieno
specifiškumo, sintetinami tik tada, kai kultyvuojamas Ac produkuojančių
ląstelių monoklonas. Autoantikūnai-tai Ac medžiagoms, kurios įeina į
organizmo savų ląstelių ir organų sudėtį.Jų sintezę veikia egzo ir
endogeniniai faktoriai.AutoAc dalyvauja ne tik patologiniuose
procesuose,bet ir fiziologinėse r-jose.
52.Antivirusinis imunitetas. Interferonai.Didžioji dalis virusų Ag sutelkta
jų apvalkale.Protekciniams Ag, stimuliuojantiems organizmo apsaugines f-
jas,priklauso viruso fermentai,tvirtinimosi ir surinkimo baltymai.Ląstelėje
virusas sąlygoja nestruktūrinių baltymų sintezę,kurie taip pat pasižymi Ag
savybėm. Viruso Ag g.b.infekuotos ląst. paviršiuje ir ši tampa imuninių r-
jų taikiniu.Priešvirusinio imuniteto ypatumus lemia virusų intraceliulinis
parazitizmas.Kai virusai atsiranda ląst.viduje,jo jau nepasiekia
humoraliniai imuniteto faktoriai,todėl jo atžvilgiu pradeda formuotis
ląsteliniai gynybos mechanizmai,jų tarpe ir priešvirusiniai baltymai-
interferonai (IFN). Yra grupė interferonų,saugančių nuo svetimos kilmės
nulkeorūgščių. Tai mažamolekuliniai baltymai, koduojami genome. Jį
sintezuoti gali visos ląstelės,o aktyviausiai leukocitai. Sintetinami tik
po indukcijos, kurią gali inicijuoti virusai, m/o Ag, bakterijų LPS. IFN
nėra specifiški virusams. Jie specifiški rūšiai (žmogus žmogui).
Svarbiausias priešvirusinio imuniteto mechanizmas yra specifinės ląstelinės
r-jos,susijusios su T limfocitais, ir r-jos, priklausančios nuo T limfocitų
išskiriamų limfokinų. Ląstelinio imuniteto mechanizmai sudaro
priešvirusinio imuniteto pagrindą:jo faktoriai sunaikina virusus,nutraukia
jų reprodukciją. Humoralinio imuniteto faktoriai yra Ac.Virusų ir Ac
sąveikoje vyksta virusų neutralizacija,infekuotų ląstelių lizė dalyvaujant
komplementui,fermentų inhibicija. Ac apsaugo nuo pakartotinos virusinės
infekcijos.IFN naudojami virusinėms ligoms gydyti ir profilaktikai bei kaip
imunomoduliatoriai. IFN gaunami žmogaus ląstelių kultūrą paveikus
interferonogenais,koncentruojant ir išvalant pašalines medž. IFN atsiranda
ankstyvoj fazėj.Visos žm. ląst.turi receptorių interferonams. Interferonas
su virusu nereaguoja, jis duoda signalus ląstelei,kuri pradeda sintetinti
priešvirusinius fermentus.IgA apsaugo ląstelę nuo viruso patekimo.Ac
neutralizuoja virusą,padeda fagocituoti,aktyvina komplementą,bet jie
nepasiekia viruso.CD8 kileriai naikina infekuotą viruso ląstelę.
53.Imunodiagnostika.Imunologinės r-jos.Serodiagnostika. Imunologinių r-jų
panaudojimas inf. ligų diagnostikoje-tai r-jos,kuriose dalyvauja Ag ir Ac.
Ag ir Ac sąveika yra specifiška.Imunologinės r-jos – tai r-jos,kurios
vyksta in vitro. Imuninės r-jos vyksta in vivo. Serodiagnostika-tai Ac
nustatymas imunologinėmis r-jomis.Serologinės r-jos gali būti, kai žinom
Ag, bet nežinom Ac arba kai žinom Ac,bet nežinom Ag. Šios r-jos naudojamos
Ag indikavimui arba Ac radimui. Serologinės r-jos – tai tokios imunologinės
r-jos,kai tiriamo asmens kraujo serume ieškome Ac. Apribojimai:1)ūmioj
fazėj Ac gali būti labia mažai, 2)remiantis serologiniu tyrimu galime
nustatyti m/o sukelėją,o mums reikia nustatyti ligą ir kokiais
antibiotikais gydytiSerologinis tyrimas leidžia tik nuspėti gydymą,mažai
galima pasakyti apie m/o savybes.3) nevisada leidžia nustatyti susirgimą,
nes Ac gali būti aptinkami ir nesergant.Todėl svarbu ne tik indikuoti
Ac,bet ir nustatyti jų kiekį. Tam imamas žm.serumas,prideda-mas žinomasAg
kiekis,daromi įvairūs serumo praskiedimai. Didžiausias atskiedimas,kuriame
įvyko serologinė r-ja – serologinės r-jos titras.Serologiniai tyrimai yra
pagalbiniai.Serologinių r-jų kriterijai priklauso nuo to,kaip atliekama
imunologinė r-ja.Vienu atveju matomas vaizdas (nuosėdos, titras). Taip
būna, kai ieškom Ag. Ieškant Ac nustatomas Ac titras. Jis vertinamas
atliekant serodiagnostiką. Diagnostinis titras- tai eksperimentiniu būdu
nustatytas titras, nurodantis ligą. Kai diagnostinis titras nėra
nustatytas, tai Ac ligonio serume nustatinėjami porinių serumų būdu (jei
matomas titro augimas, tai žm. serga ta inf.).
54.Agliutinacija ir precipitacija
Agliutinacija – tai korpuskulinių antigenų suspensioje sulipinimas su
antikūnais ir iškritimas į nuosėdas. Reakcija vyksta izotoniniame natrio
chlorido tirpale. Agliutinacijos fenomenas grįstas sąveika su antigeno
determinantais, išsidėsčiusiais bakterijų, audinių ląstelių ir kitų
korpuskulinių dalelių paviršiuje. Elektrolitų terpėje dalelės sukimba,
pamažu nusėda į dugną dribsnių pavidalu ir dažniausiai yra matomi akimi.
Agliutinacijos reakcijoje dalyvaujantis Ag vad. agliutinogenu, Ac –
agliutininu, o susidaręs specifinis antigeno ir antikūno kompleksas –
agliutinatu.
Agliutinacijos reakcija yra dvifazė. Pirmojoje fazėje specifiškai jungiasi
antigenas ir antikūnai. Ji nesukelia jokio išorinio efekto. Antroji fazė
nespecifinė, kai dalyvaujant elektrolitams susidarę agregatai iškrinta
nuodėdomis. R-ja pasireiškia priklausomai nuo antigeno savybių.
Agliutinacijos reakcija plačiai naudojama įvairioms infekcinėms ligoms
diagnozuoti, m/o, išskirtiems iš ligonių ir bakterijų nešiotojų,
identifikuoti, kolektyviniam imunitetui tirti profilaktinės imunizacijos
metu. Agliutinacijos reakcija galima nustatyti Ac kraujo serume, audinių
ekstraktuose, sekretuose. Agliutinacijos reakcija naudojama:1) ligų
serodiagnostikai, 2) mikroorganizmui, išskirtam iš ligonio nešiotojo
organizmo ar aplinkos objektų, identifikuoti žinomais Ac.Teigiama r-ja
rodo, kad nežinomas m/o identiškas tam, kuris buvo panaudotas kaip Ag
diagnostiniam serumui gaminti.Yra keli agliutinacijos variantai.
1.Orientacinė agliutinacija. Atliekama ant lygaus horizontalaus stiklo,
porceliano ir kitų medžiagų plokščio paviršiaus. Nuo jo rūpestingai
pašalinami riebalai. Praskiesto serumo lašai užlašinami ant plokštelės
paviršiaus. Į kiekvieną serumo lašą pridedama po lašą diagnostikumo ar
nedidelį bakterijų kultūros lašą ir tolygiai sumaišoma. Kai reakcija
teigiama, per keletą minučių, sąveikaujant Ag su imuninio serumo Ac,
susidaro satambaus dispersiškumo agliutinatas, o skydtis praskaidrėja.
2. Išplėstinė (tūrinė) agliutinacija. Reakcija atliekama agliutinaciniuose
mėgintuvėliuose. Nustatomi ne tik serume esantys agliutininai, bet ir jų
titras, t.y. antikūnų titras.Vertinant r-ją būtina atsižvelgti į slenkstinį
titrą. Maži serumo titrai gali sukelti agliutinaciją dėl serume esančių
grupinių antikūnų. Serumai, su kuriais ketinama atlikti agliutinacijos
reakciją, skiedžiami mėgintuvėliuose. Į kiekvieną praskiesto serumo
mėgintuvėlį sulašinama diagnostikumo mėgintuvėliai sukratomi, dedami į
termostatą, po to laikomi kambario temperatūroje. Reakcija įvyksta per 24
valandas. Tiksliai diagnozei nustatyti neretai reikia išsiaiškinti, ar
rasti antikūnai nėra anksčiau persirgtos ligos ar vakcinacijos išdava.
Sergant Ac daugėja. Serumo antikūnų dinamika suteikia papildomos
informacijos apie gydymo efektą, ligos raidą ir baigtį.
3. Pagreitėjusi agliutinacija pagal Noblę. Grįsta antigeno ir antikūno geru
kontaktu dėl abiejų komponentų didelės koncentracijos ir mechaninio
poveikio, 4. Hemagliutinacija. vadinamas eritrocitų sulipimas, veikiant
įvairiems nespecif. faktoriams. Hemagliutinaciją sukelai kai kurie virusai,
bakterijos, jų apykaitos produktai, augalų, gyvatės nuodų ekstraktai. 5.
Netiesioginė hemagliutinacija Eritrocitai, adsorbavę Ag, tamps jautrūs
homologiniams Ac. Veikiant specifiniams Ac sensibilizuoti eritrocitai
sulimpa ir nusėda, sudarydami hemagliutinatą. Infekcinės ligos diagnozė
nustatoma radus tiriamoje medžiagoje tam tikrų Ac Eritrocitiniai
diagnostikumai skirti netiesioginės hemagliutinacijos reakcijai. Reakcija
atliekama mėgintuvėliuose. Ligonio serumas prasksiedžiamas,po to pridedama
diagnostikumo, laikoma termostate ir. kambario temperatūroje. Kai r-ja
teigiama, eritrocitų dribsniai plačiai nusėda mėgintuvėlio dugne, o kai
reakcija neigiama, nuosėdos kompaktiškos, lygių kraštų, telkiasi įdubos
viduryje. Atliekama ir atvirkštinė netiesioginės hemagliutinacijos r-ja,
kai ant eritrocitų adsorbuojami diagnostinio serumo Ac ir hemagliutinacija
įvyksta jiems sąveikaujant su homologiniu Ag. Tokio tipo reakcija padeda
nustatyti ligos sukėlėją ar jo Ag.Netiesioginės hemagliutinacijos r-ja yra
labai jautrus Ac nustatymo būdas. Kuo grynesnis Ag, tuo r-ja specifiškesnė.
Ant eritrocitų galima adsorbuoti įvairių mikrobų, audinių, augalų
antigenus. Rakcija plačiai naudojama infekcijai, invazijai, alerginėms
ligoms, piktybiniams navikams diagnozuoti, patologinei būklei nustatyti.
7. Kumbso reakcija padeda nustatyti nepilnus Ac.Nepilnų Ac susidaro esant
patologinei būklei, rezus neatitikimui, vykstant autoimuniniam procesui.
Nepilni Ac gali jungtis su Ag, tačiau turėdama tik vieną aktyvųjį centrą,
Ac molekulė prisijungia tik prie vieno Ag receptoriaus ir nesudaro
kompaktiško tinklo, daugiamolekulių kompleksų. Todėl in vitro nesukelia
agliutinacijos, precipitacijos ar kitokių fenomenų. Kumbso reakcija
skirstoma į tiesioginę ir netiesioginę. Abi jos labai
specifiškos.Tiesioginė Kumbso reakcija padeda nustatyti fiksuotus nepilnus
Ac.Tam reikia antiglobulininio serumo.Tiesioginė Kumbso reakcija padeda
nustatyti naujagimių hemolizinę anemiją, autoimuninei hemolizinei anemijai
nustatyti arba tada, kai buvo perpilta netapataus kraujo. Netiesioginė
Kumbso reakcija padeda nustatyti nepilnus antikūnus laisvai
cirkuliuojančius kraujyje ir lorganizmo skysčiuose.Tiriamasis serumas
sumaišoma su žinomos kilmės Ag. Po to pridedama antiglobulininio serumo.
Teigiama reakcija rodo, kad serume yra nepilnų antikūnų. Netiesioginė
Kumbso reakcija padeda nustatyti nėščiųjų kraujo serume esančius nepilnus
antikūnus ir rezus konflikto grėsmę, padeda parinkti kraują perpylimui.
Precipitacija- tai drumzlių ir dribsnių susidarymas skaidrioje terpėje,
sąveikaujant koloidiniams ir tirpiems Ag bei Ac.
Precipitacijos reakcijoje Ag yra skaidrus molekulinės struktūros tirpalas
arba koloidas.Dalelių dydis lemia r-jos atlikimo ypatybes.
Precipituojančių serumų titras nustatomas pagal precipituojančio antigeno
praskiedimo laipsnį.. Precipitacijos reakcijoje Ag vad. precipitinogenu,Ac
– precipitinu, o Ag ir Ac kompleksas, susidaręs, kai reakcija teigiama, –
precipitatu.
Greičiausiai įvyksta ir ryškaisia precipitacija ten, kur Ag ir Ac
koncentracijos ekvivalentiškos. Precipitacijos r-jos intensyvumas
nustatomas įvairiais būdais. Paprasčiau yra nustatyti titrą, išmatuoti
drumstumą ir kt., Precipitacijos r-ja naud. kai kurioms bakterinėms ir
virusinėms ligoms diagnozuoti.
1. Žiedinės precipitacijos reakcija. Siauruose mėgintuvėliuose serumas ir
Ag pilami pasluoksniui taip, kad tarp jų išliktų skiriamoji sąlyčio riba.
Kai Ag atitinka Ac, jiems jungiantis sąlyčio riboje greitai susidaro
balkšvai drumzlinas, siauro žiedo arba disko pavidalo precipitatas, kuris
pamažu platėja. Po kelių valandų gali iškristi nuosėdos. Reakcijoje
dalyvaujantis Ag ir Ac turi būti skaidrūs.Ji atliekama marui, juodligei,
meningokokinei infekcijai nustatyti, 2. Flokuliacijos reakcija Čia kaip
precipitinogenas vartojamas toksinas arba anatoksinas, kuris susijungęs su
imuninio serumo Ac sudaro purius.Flokuliacijos reakcija dažniausiai
atliekama toksinui, anatoksinui arba antitoksiniam serumui titruoti.
3.Imunodifuzija atliekama vandenyje tirpiems Ag nustatyti. Precipitacijos r-
jai naud. labai skaidrus agaras. Precipitatas susidaro tik iš vieno tipo
homologinių Ag ir Ac.
55.Lizės,bakteriolizės ir KSR
Lizės reakcijos tai gebėjimas suardyti m/o ir kitas svetimas ląsteles.
Pagal veikimo pobūdį tokie Ac vad. lizinais. Lizuojantis specifinis Ac
poveikis pasireiškia tik dalyvaujant komplementui.
Bakteriolizė – tai imuniteto reakcija, kai, jungiantis Ac su tam tikrais
gyvų bakterijų homologiniais Ag ir dalyvaujant komplementui, bakterijos
pažeidžiamos bei lizuojamos. Bakteriolizė in vitro. atliekama ligonio
serumo bakterioliziniam aktyvumui nustatyti. Bakteriolozės efektui
įvertinti skaičiuojamos kolonijos ir lyginama su kolonijų kiekiu pasėliuose
iš kontrolinių mėgintuvėlių Hemolizės reakcija. Jeigu gyvūnas imunizuojamas
kitos rūšies gyvūno eritrocitais, tai serume atsiranda antikūnų –
hemolizinų, kurie sąveikauja su komplementu ir tirpina tik to gyvūno
eritrocitus, kuriais buvo imunizuotas. Hemolizė yra labai ryški: drumsta
eritrocitų suspensija virsta ryškiai raudonu skysčiu,dėl to ji naudojama
komplemento sujungimo reakcijoje kaip komplemento adsorbcijos
rodiklis.Komplemento fiksacijos testas. Komplemento fiksacijos testas. Ag
ir Ac kompleksas visada adsorbuoja ir fiksuoja komplementą. Testas
atliekamas dviem etapais. I etapas – antigeno, antikūno ir komplemento
sąveika. II etapas – reakcijos indikacija. Į mėgintuvėlius pridedama
hemolizinu sensibilizuotų eritrocitų. Jeigu tiriamajame serume yra Ac,
specifiškų antigenui, tai kompleentas fiksuojamas antigeno ir antikūno
komplekse, ir hemolizės nėra, nes nelieka laisvo komplemento. Jeigu I etape
nesusidaro specifinis antigeno ir antikūnų kompleksas, komplementas lieka
nefiksuotas ir II etape jis fiksuojamas prie hemolizinės sistemos, ir
įvyksta hemolizė. Taigi, kai nebūna hemolizės, komplemento fiksacijos
testas vertinamas kaip teigiamas, o įvykus hemolizei – neigiamas Imuninės
imobilizacijos testas Imobilizuojantis antikūnų poveikis pasireiškia tik
dalyvaujant komplementui.Tiriamasis mišinys dedamas į sandarų melanžerį
leukocitams ir laikomas termostate.
Treponemų imobilizacijos testas vertinamas kaip jautrus ir specifiškas.
Imuninio prilipimo testas Ligonio serumas maišomas su žinoma bakterijų
kultūra, pridedama komplemento. Mišinys laikomas termostate ar kambario
temperatūroje, pridedama indikatorinių dalelių apskaičiuojamas
indikatorinių ląstelių su prilipusiomis prie jų bakterijomis ir laisvų
ląstelių santykis, ir palyginama su kontroliniu testu.
56.Imunofluorescencijos testasi
Fluorescuojantys dažai gali būti prijungti prie antigeno ar antikūno.
Taisyklingai atliktas žymėjimas fluorochromais nekliudo Ac sąveikauti su
Ag. Imunofluorescentinis metodas yra labai jautrus, leidžia nustatyti mažą
antigeno ar antikūnų kiekį, padeda nustatyti Ag lokalizaciją ląstelėje.
1. Tiesioginė imunofluorescencija Metodas grįstas fluorescuojančių Ac
ypatybe specifiškai jungtis su homologiniais m/o ir kitų biologinių dalelių
antigenais ir sukelti jų švytėjimą liuminescencinio mikroskopo
ultravioletinėje ir violetinėje spektro dalyje. Tiriama medžiaga fiksuojama
ant objektinio stiklelio, veikiama tam tikrais Ac, chemiškai sujungtais su
fluorochromu. Dėl specifinės antigeno ir antikūnų sąveikos bei fluorochromo
švytėjimo ultravioletiniuose spinduliuose nustatoma tiksli antigeno
lokalizacija. Šis metodas padeda nustatyti daugumos infekcinių ligų
sukėlėjus. Metodas labai jautrus, nesudėtingas. 2. Netiesioginė
imunofluorescencija Antigenui nustatyti vartojamas imuninis nežymėtas
(nekonjuguotas su fluorochromais) diagnostinis serumas. Praplovus
nesurištus baltymus, pilamas fluorochromais žymėtas antiserumas prieš
pirmojo serumo imunoglobulinus. Žymėti antikūnai susijungia su antigenais,
šiuo atveju su antikūnais prieš tiriakąjį antigeną. Susidaro
imunofluorescuojantis kompleksas, amtomas liuminescenciniu mikroskopu.
Radioimuniniai testai naud. ir Ac, ir Ag nustatymui. Naudojami apvalyti
diagnostiniai Ag ir Ac, žymėti radioizotopu.Ag nustatymui tir. medž.maišoma
su specifiniu diagnostiniu serumu ir pridedama homologinio radioizotopu
žymėto Ag. R-ja teigiama,jei žymėtas Ag lieka laisvas. Kai žymėtas Ag
visiškai susijungia su diagnostikumo Ac,tai r-ja laikoma neigiama. Ac
nustatymui į tir. serumą dedam žinomą kiekį radioizotopu žymėto
Ag.Imunofermentinis testas (ELIZA) Ag ir Ac žymimas fermentais.Ac
nustatymui ant sorbento plokštelės fiksuojamas žinomas Ag,pilamas tir.
Serumas.Ag ir Ac kompleksas susidaro tik tuomet,kai jie yra
specifiški.Plokštelė praplaunama ir dedama fermentu žymėtų Ac,kurie
konkuruoja su nežymėtais tiriamais Ac.Nustatant Ag viskas tas pats,tik Ac
ir Ag sukeičiami vietomis. Imunoblotas.Elektroforezės būdu išfrakcionuojami
Ag gelyje.Po to jie perkeliami ant juostelių ir veikiami specif. Ac.
Juostelėse gaunamas spalvų vaizdas.
57.Virusų neutralizacijos hemagliutinacijos ir hemadsorbcijos r-jos.Virusų
neutralizacijos r-ja atlielama audinių kultūroje ir imliuose gyvuose
gyvūnėliuose.Jie užkrečiami virusų ir Ac mišiniais.Jei parinkti Ac yra
specifiški tiriamajam virusui,tai virusas yra neutralizuojamas ir ląstelių
kultūroje nestebimas CPE,o gyvūnėliai apsaugomi nuo susirgimo ir žūties.
Kai kurie virusai kultyvavimo metu įgyja apvalkalo hemagliutininų. Jų g.b.
virusų infekuotose ląstelėse.Prie infekuotų ląstelių kultūros pridėjus
eritrocitų,matomas hemadsorbcijos reiškinys ląstelių paviršiuje.
Hemagliutinacijos r-ja atliekama ant objektyvinio stiklelio sumaišius
kultyvuojamų ląstelių mitybinę terpę ir eritrocitus.Kai virusų hemagliutini-
nai pirma susijungia su specifiniais Ac,tai jie jau nesugeba sąveikauti su
eritrocitais ir gaunama hemagliutinacijos ir hemadsorbcijos inhibicijos r-
jos.Tyrimas atliekamas su hemadsorbcines savybes turinčiais virusais.Jie
gali agliutinuoti tik tam tikrų gyvūnų rūšių eritrocitus.
59.Vakcinos,jų rūšys,gavimas. Vakcinos-imunobiologiniai preparatai skirti
aktyviam dirbtinam imunitetui sukelti.Vakcinos būna: gyvos,negyvos ir
asocijuotos.Gyvos vakcinos skiriamos į:atenuotas (dirbtinai
susilpnintos);divergentinės (nepatogeniški m/o sukelia imunitetą prieš
patogeninius); vektorinės rekombinantinės (genai, determinuojantys Ag
sintezę, persodinami į kitas ląsteles). Negyvos vakc.skiriamos į
molekulines ir korpuskulines. Asocijuotos vakcinos gaunamos,kai į vieną
vakc.sudėti keli sukėlėjai.Jos t.b. chamiškai suderintos ir atsakas t.b.
toks,kaip paėmus kiekvieną atsaką atskirai.Visas vakcinas
sudaro:Ag,konservantai,stabilizatorius ir adjuvantas. Konservantai turi
trikdyti m/o dauginimąsi. Stabilizatoriai išlaiko Ag struktūrą. Adjuvantai
uždelsina Ag rezorbciją, kad išliktų ilgesnispoveikis.Vakcinos
t.b.efektyvios(turi mobilizuoti imuninį reaktyvumą, kad susiformuotų
imunitetas), netoksiškos (negali turėti mutageninio poveikio, negali
sukelti apsigimimų,toksiškos,kancerogeniškos ir reaktogeniškos. Vakcinų
reaktogeniškumas pasireiškia sugebėjimu suformuoti imunines r-jas,kurios
pasireiškia organizme fiziologinių procesų pokyčiais.Pas-kiepitiem žmonėm
neturi išsivystyti postvakcininės komplikacijos. Postvakcininė komplikacija-
tai tokie klinikiniai susirgimai po skiepijimo, kurie nebūdingi įprastam
vakcininiam procesui. Postvakc. komplikacijos g.b. tikros (susijusios su
skiepijimu) ir netikros (po skiepijimo pasikeičia imuninis
reaktyvumas).Bendra r-ja po poodinių injekcijų yra bendras negalavimas,
silpnumas, galvos skausmai, karščiavimas, kai kada pykinimas, sąmonės
praradimas Vakcinos g.b. silpnos, vidutinės, stiprios.Tai priklauso nuo
vakcinos tipo ir organizmo reaktyvumo. Imuniteto mechanizmai yra 2:
humoralinis (svarbesnis prieš užsikrečiant, apsauginę f-ją atlieka Ac) ir
ląstelinis (svarbus sveikstant nuo virusų ligų, apsauginę f-ją atlieka
limfocitai).Imuninis atsakas formuojasi 2-5 savaites.Indukcinė fazė (kai
nėra Ac) trunka 2 dienas. Ac gaminami periferinėj sistemoj. Gamina
plazmocitai. Produkcijos fazė prasideda po 2 parų. Revakcinacijos daromos
pakartotinam vakcinavimui. Anatoksinai gaunami iš egzotoksinų, paveikus
juos nedidelės konc. formalino t-lu apie 40C temperatūroje. Tada
egzotoksinas praranda toksiškumą, bet išsaugo imunogeniškumą, todėl patekę
į organizmą sukelia Ac sintezę. Jie naud. aktyviai
imunizacijai.Vakcinoterapija naud. gydymui,kai įvedamas toksinas ir
vykdomas organizmo imuninės sistemos stimuliavimas.Autovakcina tai
vakcina,paruošta iš gydomo asmens pūlinio išaugintų stafilokokų.
60.Seroprofilaktika ir seroterapija Jose naud. gydomieji ir profilaktiniai
serumai, kurie gaunami hiperimunizuojant gyvūnus, iš jų kraujo pašalinus
forminius elementus ir fibriną. Serumuose yra Ac, kurie neutralizuoja
patogeninius m/o ar jų toksinus. Seruminiai preparatai sukelia pasyvų
imunitetą, todėl naud. ligos inkubaciniu periodu. Pagal veikimą serumo
preparatai skiriami į antitoksinius, antivirusinius ir antibakterinius.
Antitoksiniuose serumuose antitoksinai neutralizuoja egzotoksinus.
Antivirusiniuose yra Ac, kurie neutralizuoja virusus ir trukdo jų invaziją
į ląst. Antibakteriniuose yra agliutininų ir bakteriolizinų, kurie skatina
fagocitozę ir mikrobų ląst. lizę. Kadangi seruminiai prep. yra
heterogeniški, tai tai jie turi ir trūkumų: gali sensibilizuoti organizmą,
sukelti alergines r-jas, be to, imunitetas trumpalaikis.Todėl yra naud.
imunoglobulinai, kurie gaunami iš žm. kraujo, nes jie nėra homogeniški žm.
organizmui ir cirkuliuoja kraujyje, sukeldami pasyvų imunitetą. Serumai
g.b. suleidžiami į veną (imunitetas įgyjamas tuoj pat),į raumenis ar po
oda. Vakcinoprofilaktika atliekama, kai yra daug žmonių imlių kokiai nors
infekcijai.Tai yra epideminė indikacija.Skubi vakcinoprofilaktika atliekama
pablogėjus epideminei situacijai. Homologiniai Ig produkuojami organuose, o
heterologiniai yra ch. kilmės. Seruminė liga pasireiškia vartojant
heterologinius serumus didelemis dozėmis.Ji pasireiškia po 7-14 dienų po
pirmos Ag injekcijos.Per tą laiką Ag kiekis sumažėja,tačiau likę jungiasi
su pradėjusiais gamintis prieš jį Ac. Susidaro tirpus Ag ir Ac
kompleksas,kuris sukelia imuninį atsaką. Atsakomoji r-ja yra
karščiavimas,bendras negalavimas, išbėrimas. Profilaktika: stengtis
išvengti alergenų patekimo į organizmą.
61.Chemoterapija yra įvairių ligų gydymas antimikrobiškai veikiančiomis ch.
medžiagomis. Chemoprofilaktika taikoma sveikam žmogui,kad apsaugoti jį nuo
patogeninių m/o poveikio.Geriausią terapinį poveikį duoda tas
ch.preparatas,kuris organizme nepraranda antimikrobinio aktyvumo ir
sunaikina ligos sukėlėją.Antimikrobinio veikimo mechanizmas sudėtingas. Ch.
preparatai mikrobus veikia bakteriostatiškai, bakteriocidiškai ir
antitoksiškai.Veikia LS, NR, ribosomas ir CM.
62.Antibiotikai, jų klasifikacija, gavimas.Antibiotikai klasifikuojami
pagal kilmę,cheminę sudėtį,veikimo poveikį, veikimo mechanizmą ir veikimo
spektrą. Pagal kilmę skiriami augalinės,gyvūlinės,grybų (penicilinas), kitų
m/o kilmės,pusiau sintetiniai ir sintetiniai.Pagal ch. Sudėtį skiriami
acikliniai, tetracikliniai, aromatiniai, beta laktaminiai, heterocikliniai.
Pagal spektrą skiriami priešbakteriniai (kurie gali būti plataus arba
siauro veikimo spektro),priešgrybiniai,
priešvirusiniai,imunodepresantai,priešvėžiniai.Pagal veikimo poveikį
skirstomi į bakteriostatinį poveikį (inhibuoja m/o augimą,bet jo
nesunaikina),bakteriocidinį poveikį. Antibiotikai dažn.veikia ląst.
sienelę. Kad antibiotikas veiktų,jį reikia pasirinkti pagal veikimo
spektrą, veikimo būdą.Dozė t.b. adekvati. Antibiotikų terapijos
komplikacijos: alerginės r-jos, disbakteriozė, imuninio atsako slopinimas,
lėtinių ligų formų išsivystimas,antrinė infekcija, antibiotikai g.b.
toksiški (tetraciklinas).A/b aktyvumas matuojamas mg,o penicilino ir
streptomicino- vnt.
64.M/o jautrumas antibiotikams M/o antibiotikams g.b.jautrūs, vidut.
jautrūs ir atsparūs.M/o jautrumas g.b.įgimtas arba įgytas.Svarbu yra įgytas
atsparumas.Tai yra ne rūšies,o štamo savybė.Jų jautrumas
nevienodas.Jautrumo nustatymo metodai:1. diskų 2. praskiedimų 3.ekspress.
Diskų metodas,kai išauginta mikrobų kultūra sėjama į Petri lėkšt. Ir po to
uždedami diskai. Pasėlis inkubuojamas termostate.I šmatuojama inhibicijos
zona, skersmuo ir pagal lenteles nustatomas jautrumas. Diskais nenustatomos
minimalios inhibicijos koncentracijos (MIK).Tai mažiausia a/b
dozė,išreikšta antibiotiko vnt/ml ,kuri inhibuoja mikrobo augimą.MIK galima
nustatyti skystose terpėse. A/b skiedžiamas,po to sėjamas m/o.MIK
reikalinga terapinės dozės nustatymui.Ji būna 2-3 kartus didesnė ir
padauginama iš ligonio masės. Antibiotikograma – m/o jautrumo
įv.antibiotikams nustatymo rezultatas.
65.Stafilokokai.Tai Gram+ lazdelės, išsidėstę kekėmis, aerobai. Auga įv.
terpėse, metaboliškai aktyvūs, gamina pigmentus,kurių spalva g.b. nuo
baltos iki ryškiai geltonos. Staphylococcus genties svrbiausios rūšys: St.
aureus (pagr.žmogaus patogenas), St. epidermidis (sąlyg. patogen), St.
saprophiticus (sąlyg.patog.).Stafilokokai nejudrūs, sporų nesudaro,
atsparūs išdžiūvimui ir karščiui, bet jautrūs kai kuriom ch. medžiagom. Jie
greitai įgauna atsparumą a/b. Rezistensiškumą antibiotikam lemia
plazmidinis rezistensiškumas, tolerantiškumas. Stafilokokai turi
antigeninius polisacharidus. Infekcijos patogenezėj svarbus
peptidoglikanas. Taip pat yra teichoninė r. ir proteinas A. Stafilokokai
gamina toksinus ( egzotoksinus, enterotoksinus, toksinio šoko sindromo
toksinus) ir fermentus (katalazę,koagulazę).St. aureus sukelia odos
pūlinius abscesus, pneumoniją, meningitą,
sepsį.Lab.diagnostika:mikroskopija, bakteriologinis, serologinis,taip pat
katalazės ir koaguliazės testai. Gydoma a/b, autovakcina. Specif.
profilaktikos nėra. Svarbi sanitarinė higiena.
66.Streptokokai.Tai Gram+, apvalios bakt., sudarančios grandinėles. Kai
kurie Ī norm.žm. m/f, kiti sukelia inf.susirgimus.Auga standžiose
terpėse,ypač gerai auga terpėse su kraujo ar audinių skysčiu. Vykdo
hemolizę,yra fak. anaerobai.Pagr.antigenai yra M proteinas,T medžiaga ir
grupei specifiškas ląstelės sienelės Ag. Streptokokai išskiria fermentus
(streptokinazę,hemolizinus).Stafilokokai sukelia sepsį, reumatą, rožę,
streptokokinę anginą.Lab.diag.:
bakteriologinis,bakterioskopinis,serologinis metodai.
67.Neiserijos. Rūšys: N. gonorrhoea,N.meningitidis, N. lactamica, N.mucosa,
N.sicca.Tai Gram- kokai, nejudrios. N. gonorrhoea sukelia gonorėją.
Gonorėja perd.tik lyt. Keliu. Gonok.greit įgauna atsparumą a/b, todėl
chemoprofilaktika yra ribota. Turi pili, kurios sudarytos iš baltymų.
Fermentuoja gliukozę. Imunitetas neišsivysto pilnavertis. Spec.prof.nėra.
Meningokokai skirstomi į 9 serogrupes. Meningokokų šaltinis yra sergantys
meningok.infekcija ir nešiotojai. Plinta oro laš keliu. Imlūs asmenys,
neturintys imuniteto. Patogeniškumo faktoriai: pilės, polisacharidinė
kapsulė, endotoxinas. Dgn.: mikroskopiniu, bakteriologiniu ir imunologiniu
metodais. Imunitetas susidaro prieš serogrupes, serovarus ir yra
ilgalaikis. Vakcinuojama. Vakcinos sukelia aktyvų humoralinį imunitetą.
Vakcinuojama kai yra epidemijos grėsmė. Vakcinos sukurtos iš meningokokų
polisacharidų.
68.Korinebakterijos.Rūšys: C.bovis,C.diphtheriae,C.renale,C.pilosum ir
kt.Tai Gram+ lazdelės,fak. anaerobai, nejudrios, sporų nesudaro,turi
mikrokapsulę,reiklios maitin.terpėm, skaido gliukozę, maltozę, katalazės r-
ja teig. Korinebakterijos skirstomos į 3 biovarus:gravis (auga didelėm,
pilkom kolonijom),mitis (kolonijos smulkios,lygios) ir intermedius
(kolonijos mažos).Turi O (termostabilus) ir K (baltymas, lemiantis
specifiškumą) Ag. Svarbiausi patogeniškumo faktoriai: difterijos
egzotoksinas,hemolizinas, fermentai. Korinebakterijų genčiai priklauso
difterijos sukelėjas C.diphtheriae, kuris dauginasi gleivynėje ir odos
įbrėžimuose. Imunitetą nulemia specifiniai Ac- antitoksinai,esantys
kraujyje ir audiniuose (imunitetas antitoksinis). Specif.profilaktika-KDS
ir AKDS vakcinos ir atliekama revakcinacija. Sukėlėjai identifikuojami
pagal fermentinį aktyvumą. Reikia nustatyti ir sukelėjo toksigeniškumą,
kuris nustatomas in vivo ar in vitro,atliekant precipitacijos r-ją su
antitoksiniu serumu.
69.Bordatelės.Rūšys:B.pertussis, B.parapertussis.Tai Gram-,trumpos
kokobakterijos, turi kapsulę, yra judrių ir nejudrių,griežti aerobai.
Terpėse auga lėtai,jautrūs apl. Pokyčiams,turi piles,kurios atlieka
adhezijos f-ją,endo ir egzotoksinus, citotoksinus.Bordetella pertussis
sukelia kokliušą.Tai žmogui patogeniškas m/o,patenkantis per
kvėp.takus.Plinta oro lašeliniu keliu.Inf.šaltinis-kokliušu sergantis žm.
Specif. profilaktika – užmuštų mikrobų vakcina. Susidaro antimikrobinis
imunitetas. Atliekamas bakteriologinis diagnostikos metodas.
70.Mycobakterijų šeima.Jos panašios į grybus.Išskiriamos 2
gentys:Mycobacterium spp. ir Mycococcus. Mikokokai neturi praktinės
medicininės reikšmės. Mikobakterijos sukelia tuberkuliozę (M.tuberculosis),
raupsus (M.leprae). Taip pat yra M. smegmatis (nepatogeninis m/o),
M.bovis,M.avium(neturberkuliozinės mikobakteriozės). Mikobakterijos auga
labai lėtai,į terpes pridedama dažų,kurie slopina kt.bakterijų augimą, bet
netrukdo augti mikobakterijom). Mikobakterijos yra lazdelės formos,
Gram+,nejudrios bakterijos,aerobai,sporų ir kapsulių nesudaro.Yra žmonių ir
gyvūnų parazitai, atsparūs rūgštims. Riebiosios rūgštys yra virulentiškumo
faktorius.Taip pat atsparūs šarmams, alkoholiui, daugumai apl.faktorių.
Plinta oro lašeliniu keliu. Pirmiausia veikia nepakankamo atsparumo žmones.
Užsikrėsti galima tik tada, kai sukėlėjai patenka į aplinką iš ligonių,
sergančių atvira forma. TBC mažina imunitetą, sąlygoja kitų susirgimų
formavimąsi. Diagnostika sunki, nes retai tegalima atlikti bakteriologinį
tyrimą. Mikobakterijos atskiriamos pagal augimo greitį, augimo t°,
fermentinį aktyvumą. Diferencijuojama pagal biochemines savybes. Imunitetas
ląstelinio tipo,susijęs su tuo, kad į imuniteto formavimasi įjungiami
makrofagai. Yra ir humoralinio tipo, bet Ac koncentracija neturi įtakos
imuniteto stiprumui. Spec. profilaktikai naudojama vakcina ir atliekama
revakcinacija pagal vakcinacijos kalendorių.
71.Stabligė. Ją sukelia Clostridium tetani, kuri gyvena gyvulių žarnyne.
Gali būti ir žmonių žarnyne, kaip laikini žarnyno mikrofloros atstovai. Tai
Gram (+) lazd., judrios, turi žiuželius ir sporas, neturi kapsulių. Tai
griežtas anaerobas, auga kraujo agare. Gamina egzotoxiną.Stabligė yra ūmi
infekcinė liga.Į žaizdą patenka sporos, kurios virsta vegetacinėmis
formomis ir gamina egzotoksiną.Tas egzotoksinas pasiekia CNS.Inkubacinis
periodas nuo kelių dienų iki kelių savaičių.Imunitetas nesusidaro.Jis
sukeliamas tik vakcinuojant. Dgn.: mikroskopiniu, bakteriologiniu tyrimu,
atliekamas biologinis mėginys. Užsikrečiama kontaktiniu būdu.Svarbus
faktorius-nekrozavę audiniai, kuriuose susidariusios anaerobinės sąlygos.
Vakcinuojama AKDS vakcina, susidaro aktyvus imunitetas. O kai įtariama kad
yra užsikrėtęs stablige imuniteto neturintis asmuo, tai leidžiamas
priešstabliginis Ig – susidaro dirbtinis pasyvus imunitetas.
72. Dujinė gangrena. Tai yra poliinfekcija, kurią sukelia klostridiniai
anaerobai su patogeniniais aerobais. Cl.perfringens – Gram (+) lazd,
kapsulių nesudaro, sporas sudaro. Griežti anaerobai, auga anaerobinėse
terpėse. Biochemiškai aktyvios, išskiria toksinus (alfa, beta, gama,
entero). Dujinė gangrena vystosi esant sunkiems, atviriems
aud.pažeidimamas, t.p. gali būti kai kurių operacijų komplikacija. Gydoma
kuo greičiau pašalinant nekrozavusius audinius. Dgn.: nerozavęs aud.
Mikroskopuojamas, atliekamas bakteriologinis ir imunologinis tyrimai.
Inf.šalt – žmogus. Užsikrečiama kont.keliu. Aktyvi imunizacija atliekama
alfa toksina, pasyvi – alfa antitoxinu.
73. Clostridium botulinum. Gyvena žmonių viršk.trakte kaip normalios. Gram
(+) lazd., judri, sudaro sporas, griežtas anaerobas, skaido gliukozę,
dauginasi žuvusiuose audiniuose. Išskiria egzotoxinus. Sukelia botulizmą.
Botulizmas nėra infekcija, nes ligą sukelia ne m/o, o jų pagaminti ir
išskirti toxinai. Žmogus jautrus egzotoxino veikimui, imunitetas susidaryti
nespėja. Botulizmo tox kiekis, sukeliantis ligą, nesugeba stimuliuoti Ak
sintezės. Dgn.: mikroskopuojant maisto likučius, ieškoma toxino, bandoma
išskirti jį iš ligonio serumo. Spec.prof nėra.
74. Clostridium difficile. Randama žmonių virškinimo trakte. Išskiria cito
ir entorotoxinus. Dgn.: bakteriologiniu ir imunologiniu tyr. Sukelia
pseudomembraninį kolitą, manoma, kad ši inf.yra hospitalinė. Prof.: riboti
antimikrobinę terapiją ir atsargiai skirti a/b. Užsikrėtę asmenys
izoliuojami.Diagnozuojant išmatose ieškant enterotoksino.
76.Escherichia gentis.
E.coli-storojo žarnyno gyventojas. Žmogui naudingas,nes sintetina vit. E ir
K. Tai Gram-, sporų nesudarančios, lazdelės.Turi mikrokapsulę. Fak.
anaerobas. Skaido laktozę,manozę,sacharozę. Gerai auga paprastose
terpėse.Turi O, K ir H antigenus. O Ag- termostabilus,K ir H-termolabilūs.
Turi piles,kurių pagalba prisitvirtina prie epitelio paviršiaus (tai pagr.
patogeniškumo faktorius). Išskiria termostabilų ir termolabilų
enterotoksinus, endotoksiną, kuris yra sienelės LPS. E.coli sukelia šlapimo
takų inf., sepsį,pneumoniją, skrandžio ir žarnyno ligas. Enterotoksigeninės
E.coli (ETEC) sukelia keliautojų diarėją, enterohemoraginės E.coli (EHEC)
sukelia paprastąją diarėja, hemolizinį kolitą. Ešerichiozė plinta fakaliniu
oraliniu būdu,per maistą. Gydoma a/b. Persirgus imunitetas
trumpalaikis.Vakcinacijos nėra. Lab. diagnostika- bakteriologinis tyrimas,
kurio metu išskiriama gryna kultūra, nustatomas biocheminis aktyvumas
nustatomas serotipas ir patogeniškumo faktoriai, daromo
antibiotikograma.Specif. profil.nėra. Atliekama vandens kokybės kontrolė.
77.Salmonella gentis.Priklauso Enterobacteriaceae šeimai.Rūšys:
S.typhi,S.paratyphi A, S.paratyphi B, S.enteritidis, S.typhimurium.
Salmonelos yra Gram- lazdelės, judrios,sporų ir kapsulių nesudaro.
Dauginasi paprastose mitybinėse terpėse,skaido gliukozę iki rūgščių ir
dujų,nefermentuoja laktozės.Turi O (termostabilų), K ir H Ag. Patogeniškumo
fak.: pilės, endotoksinas (sukelia karščiavimą), enterotoksiną. S.typhi ir
paratyphi sukelia vidurių šiltinę.Salmoneliozę sukelia S.typhimurium ir
S.enteritidis. Sergant vidurių šiltine susidaro stiprus imunitetas,todėl
pakartotinai užsikrečiama retai. Persirgus salmonelioze stiprus imunitetas
neįgyjamas. Diagnozuojama bakteriologiniu, serologiniu tyrimais. Infekcijos
šaltinis – sergantys vidurių šiltine ir bakt. nešiotojai. Salmoneliozės
šaltinis – gyvūnai. Dažniausiai užsikrečiama valgant termiškai nepakankamai
paruoštą infekuotą galvijų mėsą.Salmoneliozei specif. profilaktikos nėra,o
vidurių šiltinei-negyva S.typhi, atenuota ir kombinuota
vakcinos.Vakcinuojama pagal epidemiologinius tyrimus.
78.Shigella gentis. Rūšys: Sh. dysenteriae, Sh.boydii, Sh.sonnei,
Sh.flexneri. Į apl. patenka su sergančio žm. išmatomis.Jos mažai atsparios
aplinkos fiziniams ir ch. veiksniams. Tai Gram-, sporų nesudarančios,
lazdelės, fak. anaerobai,nejudrios,kapsulės neturi Tai žm.patogeniški
m/o.Turi O,K ir H Ag. O – termostabilus,H ir K- termolabilūs.Patogeniškumo
veiksn. – pilės ir egzotoksinas,kuris veikia CNS.Dizenterija serga tik
žmonės, plinta fekal. oral. būdu,per maistą, kontakto metu.Taip pat ligą
platina musės.Imunitetas trumpalaikis. Diagnozuojama mikroskopavimo
būdu,serologiniu tyrimu.
79.Pseudomonadaceae šeima.Tai Gram- lazdelės,sporų nesudaro,turi kapsulę,
žiuželius, piles. Yra griežti aerobai, nereiklūs maitinamom terpėm, yra
hospitaliniai žymekliai. Turi O ir H Ag. Antigeninėm savybėm pasižymi
kapsulė ,pilės, fermentai.Išskiria toksinus (endo,
egzo,citotoksinus),hemolizinus. Rūšys: P.aeruginosa, P.fluorescens
P.mallei, P.pseudomallei ir kt. Pseudomonos randamos dirvožemyje,vandenyje,
gyvūnuose, augaluose. P.aeruginosa – žm. norm. m/f., gali gyventi
viršutiniuose kvėp. takuose. Kadangi tai sąlyginai patog. m/o, tai inf.
sukelia, kai patenka į vietas,kur sumažėjęs vietinis rezistensiškumas. P.
aeruginosa sukelia celiulitą, žaizdų inf., pneumoniją, akių inf., šlapimo
takų inf. Imunitetas antitoksinis arba antibakterinis. Diagnostika
mikroskopuojant ar atliekant bakteriologinį ir serologinį tyrimą.
Serologinio tyrimo metu nustatomi Ac ligonio kraujyje agliutinacijos,
komplemento surišimo r-jomis. P. aeruginosa yra hospitalinių inf.
sukelėjas, todėl jo sukeltos ligos sunkiai gydomos,nes atsparūs a/b.
Inf.plinta kontaktiniu keliu.Specif. profilaktikos nėra.
80.Vibrionaceae šeima.Tai Gram-, judrios lazdelės,randamos gėlame
vandenyje. Rūšys: V.cholerae, V.parachemolyticus,V.mimicus ir kt. Virionai
randami nešiotojų organizme.Su išmatomis patenka į apl. ir užteršia vandenį
ir maisto produktus. Tai judrios lazdelės, turi žiuželį, sporų ir kapsulių
nesudaro, turi O ir H antig., išskiria entero, endo toksiną, hemolizinus,
patogeniškumo ferm. V. Cholerae nereikli terpėms, neatspari rūgštis,
fermentuoja sacharozę ir manozę, yra aerobė arba fakult. anaerobai.
V.cholerae suk. cholerą. Užsikrečiama fekaliniu- oraliniu būdu. Spec.
gydymo nėra. Spec.profilaktika – negyva vakcina. Imunitetas trumpalaikis.
Lab.dgnst – mikroskopuojant, bakteriolog.tyr. ir imunologiniu metodu.
85.Orthomyxoridae šeimai priklauso Influenzavirus gentis, klas:dvi gentys,1-
influenzavirus A ir B, 2-influenzavirus C,I tipus skirstomi pagal
nukleokapsides baltymus ir matrikso Ag.Pagal apvalkalo glikoproteinus
-hemagliutinina (H) ir neuramidaze (N) skirstomi į subtipus. H-receptoriai
turi protekciniu savyb-agliutinuoja eritrocitus. N svarbi viruso išėjimui
iš inf. last, prisitvirtinimui prie kvep. takų gleivinės lastelių. H ir N-
kintantys antigenai. Dvi kintamumo formos: Ag ”šiftas” ir Ag ”dreifas”.
Šiftas yra RNR rekombinacijos pasekmė. Dreifas yra taškinių mutacijų
genuose rezultatas. Epidem.Inf saltinis-sergantis zmogus.Plinta oro
laseliniu budu. Imlus yra zmones,neturintys imuniteto pries viruso
protekcinius Ag. Lab diag.1Virusologine diag.Virusai indukuojami
hemagliutinacijos re-ja,identifikuojami hemagliutinacijos
slopinimo,imunofluorestencijos,komplimento sujiungimo reakcijomis.2
Imun.diag (indikuojami gripo viruso Ag) a)Seralogine diag. Ac pries H ir N
Ag rodo imuniteta gripui. Padidejes Ac titras patvirtina gripo
diagnoze.Spec prof.1Inaktyvuotos vakc is cirkuliuojanciu A ir B gripo
viruso tipu ir subtipu.Vietinis ir lastelinis imunitetas nesusidaro.2 Gyvos
atenuotos gripo vakcinos is nevirulentisku viruso subtipu,sukelia vietini
imuniteta.
Paramyxoviridae seima Simetrijos tipas spiralinis.Genoma sudaro vienagrande
linijine RNR.Apvalkale yra H ir baltymu su N funkcijomis.Klasif. Trys
gentys 1.Paramyxovirus;a)paragripo ;b)kiaulytes(parotito)
2.Morbillivirus,a)tymu 3.Pneumovirus a)respiracinis-sincitinis (RS)
Paragripo virusai Yra 4 serotipai,sukelia persalimo ligas.Epid plinta oro
las keliu,nuo sergancio zm.Lab diag 1Vir diag-indikuojami hemadsorbcijos
testu,identif hemadsorbcijos slopinimo ir imuno fluorescencijos reakcijomis
2Imun diag-a)ser.nustatomas Ac titro augimas ELISA testais, komplemento
sujingimo b) viruso Ag indikavimas tir. Medz ELISA reakcijomis.Spec prof-
gyva atenuota vakcina.
Kiaulytes vir.Epid-inf salt.-sergantis žm.Plinta oro laš būdu.Lab diag
liaga nustatoma pagal klinikinius simpt.1 vir tyrimas-virusas indikuojamas
ir identifikuojamas imunologiniais testais.2Imun –a) ser –Ac titro augimas
b) Ag indikavimas imunologiniais test.Spec prof-gyva atenuota
vakcina.Skiepijami vaikai pagal vakcinacijos kalendoriu.
Persirgus imunitetas visam gyvenimui,inkubacinis ligos periodas 2-3
savaites. Tymu vir.Priklauso morbillivirus genciai. Serovaru neturi. Epid
Plinta oro las,hematogeniniu keliu ir per buities daiktus,nuo sergancio
žm.Lab diag 1Vir –virusai identif imunologiniais tyr.2 Imun diag a) viruso
Ag indikavimas b)virusu NR indikavimas c) ser –Ac titro augimas. Spec prof
– gyva atenuota vakcina (pagal vakcinacijos kalendoriu)
Respiracinis-sincitinis vir priklauso pneumovirus genciai,sukelia vietine
infekcija. Epid plinta oro las keliu.Imunitetas vietinis nepatvarus .Lab
diag 1vir 2 Imun-Ag indikacija ELISA testu.Spec prof –gyva atenuota
vakcina.
86.Adenoviridae šeima Genoma sudaro dvigrande linijine DNR.Apvalkalo
neturi,simetrijos tipas kubinis.Kapsides strukturoje yra siulines formos
receptoriai,kuriuose yra konkreciam tipui specifiski Ag ir nulemia to
viruso tipo adsorbcija prie lasteliu ir hemagliutinacija.Dauginasi tik
epitelinese lastelese.Kultivuojami audiniu kulturose,kuriose sukelia
CE.Virusai sukelia kvep taku,zarnyno,slapimo taku infekcijas.Lab diag 1 Vir-
indikuojami pagal CE, identifikuojami komplemento surisimo r-jomis. 2
Imun.:a)virusu Ag indikavimas ir imunofermentine r-ja. b)ser.-Ac nustatomi
pries grupinius Ag komplemento surisimo r-joje. Ac nustatomi poriniu serumu
metodu. Epid Plinta oro- laseliniu, fekaliniu-oraliniu ir kontaktiniu
keliu. Inf. saltinis-sergantis zm. Spec.prof.: 1-gyva atenuota peroraline
vakc. 2-inaktyvuota korpuskuline vakc.
91.Hepatitu virusai E. Priklauso Caliciviridae seimai,RNR.Plinta fek-
oraliniu keliu,nera onkogeniskas, dauginasi zarnyne. Lab diag Imun.:a)Ag
ieskoma ismatose tik ligos pradzioje, veliau-kepenu punktate. b)Ag
indikavimui-imunofermentines r-jos. c)NR indikavimas polimerazes grandinine
r-ja. d)ser.:ieskomi Ac(sergantis ar tik turejo kontakta atskiriama pagal
Ig:sergantis-Ig G, nesergantis-Ig M).Spes prof.1) korpuskuline vakcina su
adjuvantu.Susidaro aktyvus imunitetas. 2)HAV imunoglobulinas-ekstrinei
prof., imunitetas pasyvus. B. Priklauso Hepadnaviridae seimai.Plinta
kontaktiniu keliu, onkogeniskas, DNR, kubine simetrija, vid. dydzio,
intansyviai dauginasi kepenu last, turi atvirkstine transkriptaze, kuri
reikalinga replikacijai.Inkub per 30 d, gali ilgai persistuoti nesukeldamas
jokiu simptomu. Turi apvalkala su HBs Ag, nukleokapside su HBc Ag ir Hbe
Ag.Ac pries HBs Ag apsaugo nuo inf. Atsparus. Dauginasi hepatocituose, ju
uztenka nedaug,kad sukeltu inf.Sunkiai auga audiniu kulturoje. Lab diag
1.Imun-naud imunofermentines r-jos:a)NR indikavimas polimerazes grandinine
r-ja,b)ser-nustatomi Ac pries atskirus Ag,nustatomi Ig. Spec prof- HBV
vakcina sukelia aktyvu humoralini imuniteta, skiepijamos rizikos
grupes.2.HBV Ig-greitos prof. atveju.
C. Priklauso Flaviviridae seimai, RNR,vid dydzio.Plinta greitai,linkes
ilgai persistuoti,sukelia besimptomes inf.,taciau igauna chronine eiga.Lab
diag –kaip HBV.Spec prof nera.
D. RNR,apvalkalas is HBV HBs Ag.Sukelia tik misria inf ,nes neturi
strukturu jungimuisi prie kepenu last. Tai defektinis virusas.Kad
daugintusi reikia HBV,neturi HBs Ag, i hepatocita patenka tik ji
prisijunges.Spec prof-kaip HBV.
93.Rhabdoviridae seima. Vienagrande linijine RNR,turi apvalkala,simetrija
spiraline.Klasifik:2gentys: 1-Lyssavirus(pasiutliges). 2-Vesiculovirus
(vezikulinis stomatitas).
Pasiutliges virusas. Priklauso Lyssavirus genciai. Tai umi CNS infekcija,
antigeniskai homogeniska. Epid-uzsikreciama ikandus inf gyvunui,zm.inf
saltiniu nebuna. Lab diag-1)vir-auginamas lasteliu audiniu
kulturoje.,2)imun-a)Ag nustatymas ELISA testais,b)NR nustatymas PGR. Spec
prof- 1)inaktyvuota antirbine vakcina susidaro aktyvus imunitetas,
2)antirabinis homologinis Ig-Ac neutralizuoja i zaizda patekusius
virusus.Vesiculovirus infekuoja arklius,galvijus,kartais žmogų. Virusus
perneša uodai.
94.Retroviridae seima. Vienagrande linijine RNR, dvi identiskos
molekules,turi apvalkala,simetrija kubine,turi atvirkstine transkriptaze.
Klasifik: 1-Oncovirinae poseimis-Oncovirus A,B,C,D gentys;2-Lentivirinae
poseimis(ZIV virusas).Onkogeniniai virusai sukelia leukemijas, sarkomas.
Egzogeniniai virusai plinta horizontaliai. Endogeninių virusų genomas
randamas žinduolių ląstelėse,kai yra inf. požymių.Buvo išskirti 2 žmogausT
limfocitų virusai (HTLV-1,2). HTLV-1 sukelia piktybinę T leukozę žmonių.
95.ŽIV virusas. yra du tipai ŽIV, kurie skiriasi Ag,plinta kontaktiniu
keliu.ŽIV virionas sferinės formos.Išorinį apvalkalą sudaro dilipidinis
sluoksnis.Šerdinėj daly yra RNR, atvirkštinė transkriptazė ir baltymai.ŽIV
infekavus makrofagus, sumažėja chemotaksis.Makrofagai nežūsta ir tampa
pagrindiniu virusų rezervuaru, išnešioja virusus po organus, limfmazgiuose
kontakto metu infekuoja T helperius. Uzsikretus ZIV virusas patenka į
krauja,po dvieju triju sav atsiranda nespec ligos simptomai, po keliu sav
simptomai praeina, taciau zm tampa infekuotu, jis nesioja virusa ir po
keliu metu suserga imunodeficitu.ŽIV pasižymi mimikrija, nes kai kurie jų
apvalkalo baltymai labai panašūs į žmogaus ląstelių receptorius.Diagnostinę
reikšmę turi T helperių ir T suspensorių kiekybinis santykis. Diag daroma
imunograma. Atliekama ser, ieskoma Ac imuno fermentiniu
testu.Chemoterapiniai preparatai sulėtina ŽIV dauginimąsi žm. organizme.
Tačiau pilnai nepasveikstama.

Leave a Comment