1.Medicininė mikrobiologija .Mikrobiologija-mokslas apie mažas, gyvybes,kurių žm.plika akim nemato. Med. m/b objektas-inf.ligas sukeliantys m/o.Med.mikrobiologijos uždaviniai: patolog.m/o vaidmens infekcijai tyrimas,pat.m/o ir norm.m/f biologinių savybių tyrimas,inf.ligų m/o tyrimo metodų kūrimas. Med. m/b skirstoma į bakteriologiją, virusologiją,imunologiją,sanitarinę ir klinikinę. Klinikinė m/b tiria neepideminių m/o sukeltus susirgimus, etiologiją, patogenezę, imunologiją, spec. profilaktikos metodus. Jos tyrimo objektas- sąlyg. patog. m/o, t.y.
žm. normalios m/f atstovai,kurie gali tapti patogeniški. Jos uždaviniai:
sąlyg. pat. m/o vaidmens infekcijai tyrimas, sąlyg. pat. m/o ir norm. m/f biologinių savybių tyrimas.
2.L.Pasteras vad. mikrobiologijos tėvu.Jis atrado sporas ir aerobinį kvėpavimą. Pirmas atrado būdus, kad patogenas prarastų infekc. procesą sukeliančias savybes. Pagamino juodligės ir pasiutligės vakcinas. Pradėjo auginti mb. skystose terpėse-buljonuose.
3.R.Kochas.Sukūrė ir patobulino mikrobiologinę techniką,pirmasis pradėjo auginti mb. standžiose terpėse,pasiūlė sterilizaciją vandens garais, atrado tuberkuliozės lazdeles. Jis teigė, kad infekcinis procesas priklauso tik nuo ligos sukelėjo,o žm.organizmas čia nevaidina jokio vaidmens.
4.M/o sistematika,nomenklatūra, klasifikacija.M/o labai skiriasi iš visų gyvų organizmų.Grybeliai, riketsijos, bakterijos, aktinomicetai priklauso augalijos pasauliui,bet neturi chlorofilo ir nereikalinga saulės šviesa.Bakterijos yra atskira m/o grupė.Jos panašios ir į augalus, ir į grybelius.Aktinomicetai yra tarpinė grandis tarp grybelių ir bakterijų.Mokslas apie biologinę m/o klasif. – taksonomija, kurios uždavinys-pilnas m/o savybių nustatymas ir jų identifikavimas,m/o klasif.kūrimas.
Jos sritys: 1.Klasifikacija (m/o skirstymas į taksonomines gr., remiantis bendrais požymiais). 2. Nomenklatūra (pavadinimo teikimas, remiantis tarptautiniais principais). 3. Identifikavimas (išskirto nežinomo m/o biolog. savyb nustatymas). 4.Indikavimas (mikrobo buvimo fakto nustatymas tir.medž.-je). Sistematizuojant aprašomos m/o savybės:
morfologiniai požymiai, kvėpavimo tipas, mitybos tipas,E gavimo būdas,santykiai su aplinkos m/o, augimo priklausomybė nuo apl.pH ir temp.,mikrobų ekologija, antigeninės struktūtos sudarymas, LS struktūros nustatymas,jautrumo a/b nustatymas ir kt. Klasifikacijos yra filogenetinės (natūralios) , kurios remiasi giminingumu ir dirbtinės, kurių tikslas –
apjungti visus mb.į atskiras sistemines gr.,remiantis fiziologiniais ir morfologiniais panašumais.Pagal Murėjų visi m/o skirstomi į virusus,eukariotus ir prokariotus. Rūšis-tai populiacijų visuma,kurios turi bendrą kilmę, artimas morfologines, fiziologines ir genetines savybes ir yra prisitaikiusios gyventi tam tikrose apl.sąlygose. Infraporūšiai-tai mažos, tos pačios rūšies bakterijų grupelės,kurios tarpusavy skiriasi tik vienu kokiu nors požymiu (genetiškai determinuotu). Serovarai skiriasi Ag, biovarai-fiziolog.–biolog. savybėm, morfovarai – morf. savybėm, patovarai-
patogeniškumu. Padermė-tai tos pačios rūšies bakterijų kultūros,išskirtos skirtingu laiku. Kultūra-tai vienos rūšies (gryna) arba kelių rūšių (mišri)
bakterijos,išaugintos maitinamojoje terpėje.
5.Bakterijų morfologija.Bakterijos yra vienaląsčiai m/o,kurie g.b.
rutulėlio, lazdelės ar vingiuotos lazdelės formos. Jų dydis matuojamas mikronais. Sandara panaši į augalų ir gyvulių ląstelių sandarą. Turi: 1.
CM, kuri gaubia citoplazmą. Ji palaiko pastovų osm.slėgį,praleidžia tik yam tikras molekules. 2. LS,kuri dengia CM ir apsaugo ją nuo žalingų veiksnių.Ji yra pralaidi. 3. Kapsulė,kuri saugo, kad į bakterijas nepatektų per daug vandens,saugo nuo fagocitozės. 4. Citoplazma-homogeniška koloidinė sist.Bakterijų citoplazma juda. 5.
Branduolys,kurį sudaro chromatino dalelės.6.Mitochondrijos.7.Žiuželiai-elastingi ploni siūleliai.Tačiau juos turi ne visos bakt. M/o morfologija tiriama įv. mikroskopais. Biologinis objektą padidina nuo 900 iki 2000 kartų. Mikroskopuojami gyvi ir negyvi,dažyti ir nedažyti m/o. Fazokontrastinis – su kontrastinių fazių įtaisu, kuris sustiprina kontrastą tarp tiriamųjų objektų ir jų aplinkos.Juo tiriami nedažyti grybeliai, bakterijos. Elektroninis padidina
800 000-1500 000 kartų. Vietoj šviesos naud. elektronų srautas ir elektromagnetiniai lęšiai. Eliuminescenciniu tiriami fluorochromais apdoroti preparatai. Apšviesti UV ar matomos šviesos spinduliais m/o ima švytėti.
6.M/o struktūra,eukariotų ir prokariotų skirtumai, subląstelinės bakterijų formos. Bakterijų tyrimo metodai: bakterioskopinis, bakteriologinis, imunologinis ir biologinis.Tiriant m/o sandarą,tepinėliai dažomi įv.būdais:
paprastu (metileno mėliu,fuksinu) ir sudėtiniu (2-3 dažais).Prokariotų DNR
sudaro 1chrom.,mitozė nevyksta, haploidas, ji yra nukleoide, plazmidėse.LS
yra peptidoglikanas. Citoplazma nejoda organoidų neturi, turi ribosomas.
Eukariotų DNR yra chromosomų daugiau nei 1,ji randasi branduoly ir organoiduose. Vyksta mitozė, diploidas.Yra organoidai, ribosomos, histonai (specifiniai baltymai,susiję su nukleorūgštim) ir žiuželiai.LS nėra.
Bakterijų L-formos -tai bakterijos,kurios pilnai ar dalinai yra praradusios
LS.Jos išlieka gyvybingos organizme ir apl., dauginasi, praeina pro bakterinius filtrus,atsparūs a/b, jautrios eritromicinui. Sumažėjęs jų virulentiškumas ir antigeniškumas. Veikiant antimikrobiniais vaistais arba fermentais,prok.gali pilnai arba dalinai prarasti LS.Gram- prok.,kurie dalinai praradę LS,vad. sferoplastais, Gram+ prok.,pilnai praradę LS, vad.protoplastais.Norm. salygom jie žūva.Gyvi išlieka tik osmosinio p atžvilgiu subalansuotoje apl.,kurioje jie yra metaboliškai aktyvūs,gali augti ir daugintis.Sferoplastai yra jautrūs fagams,o protoplastai atsparūs ir jiems,ir a/b.
7.Kapsulės,žiuželiai,sporos.
Kapsulė tai gleivingas sluoksnis supanti LS iš išorės ir turi su ja tamprų ryšį, jeigu šio ryšio nėra tai vadinama gleivingu sluoksniu. Ją sudaro polisacharidai. F-jos apsaugo nuo fagocitozės, sunkina fagų adsorbciją ant lastelės paviršiaus saugo nuo išdžiūvimo, sunkiųjų metalų poveikio, Ac poveikio ir lemia antigenines savybes. Kapsulė yra vienas iš virulentiškumo veiksnių. Žiuželius turi prokariotai, tai judėjimo ir adhezijos organai, sudaryti iš trijų dalių: 1) Spiralinis siūlas, kuris yra baltymas 2)
Kabliuko 3) Bazalinio kūno. Žiuželiai yra rūšinis ir taksonominis požymis.
Prokariotai turi ir piles, kurios yra adhezijos veiksnys. Kai aplinkos salygos tampa nepalankios bakterijų gyvybinei veiklai jos sudaro sporas.
Jos sudaromos deguonies aplinkoje ir yra termostabilios, metaboliškai neaktyvios, atsparios cheminiams veiksniams. Atsparuma nulemia dipikorino rūgštis, sumažėjes laisvo H2O ir padidėjes surišto H2O kiekis.Sporos yra genetiškai determinuota savybė.Tiriamos mikroskopuojant,prieš tai nudažius
Cylio-Nilseno būdu (dažoma fuksinu,blukiname sieros rūgštimi ir dažom metileno mėliu).
8.Spirochetos, aktinomicetai, mikoplazmos.Spirochetos nuo kitų prokariotų skiriasi savo struktūra, jų protroplazminį cilindrą (citoplazma ir ją supanti CM ) iš išorės supa plona gram- lastelės sienelė turinti daug lipidų. Turi fibriles, kurių vienas galas tvirtinasi prie vieno spirochetos galo ir išilgai eidamas apsisuka apie protoplazminį cilindra ir jį įspaudžia. Dažomos Romanofskio-Gimzos būdu. Aktinomicetai yra gram+
prokariotai turintys prokariotų struktūrą, turi hifus todėl sudaro micelę, dauginasi skylant hifams į atskirus fragmentus. Tai fak. anaerobai arba anaerobai, saprofitai ir kai kurie patogeniški žmogui.Tam tikros rūšys gamina antibakterines medž. – antibiotikus. Mikoplazmos gram- nejudrios bakterijos, neturinčios LS ir labai reiklios terpėms.Dauguma jų norm. žm.
m/f, todėl yra sąlygiškai patogeniškos.Tai fak.anaerobai.
9.Riketsijos ir chlamidijos.
Riketsijos- gram- polimorfiški prokariotai, neturintys nei sporų nei kapsulės, nesintezuoja ATP, ja gauna iš šeimininko todėl yra energetiniai parazitai. Dažomi Romanofskio- Gimzos būdu. Riketsijose yra baltymų, baltyminės kilmės toksinių medžiagų, dviejų tipų hukleorūgščių (DNR ir mažiau RNR), angliavandenių, lipidų ir fermentų.
Riketsijos užima tarpinę padėtį tarp virusų ir bakterijų. Chlamidijos gram- smulkūs sferinės formos prokariotai, nesintetina ATP todėl yra energetiniai parazitai.
Išskiriamos trys morfologinės formos 1) Elementarūs kūneliai, kurie nulemia infekciškumą. 2) Retikuliniai kūneliai susidarę iš elementarių kūnelių, tai vegetacinė forma. 3) Tarpiniai kūneliai, kurie susidaro iš retikulinių kūnelių, iš tarpinių kūneliių susidaro elementarūs kūneliai kurie patenka už lastelės ribų.Kadangi nei vienos, nei kitos nėra žm. norm. m/f, tai gali sukelti įv. inf.susirgimus.
10.Virusų kilmė, sandara, klasifikacija,reprodukcija.Apie virusų kilmę yra
3 hipotezės,kurių svarbiausia yra tai,kad virusai yra ląstelės genetiniai el.,kurie tapo autonomiški,bet neprarado gebėjimo įsiskverbti į ląstelės šeimininko genomą ir tapti jo dalimi ir suteikti jai naujų savybių.Virusų morfologija ir ultrastruktūra.Virusai matuojami nm ir yra matomi pro mikroskopą.Pagal morfologiją jie skiratomi į spiralinius, daugiabriaunius ir kompleksinius.
Virusus sudaro šerdinė dalis(tai genomas(RNR) ir baziniai baltymai) ir kapsidė,kuri sudaryta iš kapsomerų.Virusai yra apvalkalėtieji ir neapvalkalėtieji.Apvalkalėtuosius sudaro nukleokapsidė,matrikso baltymo sluoksnis ir išorinė membrana.Taip pat virusai turi dygius,kurie atlieka receptorių f-jas.
Kapsidė-tai baltyminis viruso genomo apvalkalas,sudarytas iš kapsomerų (baltymų molekulių). Virusai klasifikuojami pagal įvairius požymius,t.y.pagal morfologiją (pagal simetriją ir apvalkalą), sukeliamas ligas,viruso ir ląst. Sąveiką,tropizmą,biologines savybes,ekologiją ir epidemiologiją.
Dabar klasifikuojama pagal NR tipą, jų struktūrą,replikacijos būdą,Ag savybes,spec.fermentus,jautrumą fiziniams ir ch.veiksniams.Tačiau klasifikacija yra neišbaigta.Virusų reprodukcija nėra savarankiškas dauginimasis ir vyksta etapais:1. Adsorbcija ląst.paviršiuje.
2. Įsiveržimas į ląst .3.Genomo apnuodijimas.4.Transkripcija.5.Baltymų sintezė.6.Genomo replikacija. 7.Viriono surinkimas.8.Išėjimas iš ląst.Virusas-tai tinklas genų (DNR arba RNR),įtaisytas baltyminiame apvalkalėlyje.Virionas- tai subrendusi,pavienė viruso dalelė. Defektiniai virusai-tai virusai,kurie turi įvairius genomo defektus.Jie gali sudaryti populiacijos dalį.
11.Bakteriofagai.Fagai-tai specifiški bakterijų virusai. Jie skiriasi nuo kitų virusų savo forma.Jie turi galvutę ir įvairaus dydžio ataugą (bet jos gali ir nebūti) Fagus sudaro NR ir baltymai.NR yra fago galvutėje (dauguma yra žiedinė DNR).altymai yra antigeniški. Pagal fago ir bakterijos ląst.
sąveiką, skiriami virulentiškieji (jų reprodukcija ląstelėje baigiasi lize)
ir nuosaikieji (jų DNR integruojasi į bakterijos chromosomą ir lizė nevyksta) fagai. Lizogenija.Kai kurie fagai sugeba į savo DNR įjungti bakterijos chromosomą ar jos dalį.Fagas lieka latentinėje būsenoje nelizavęs bakterijos.Tokia sąveika vad. lizogenija. Šiame procese nėra fago reprodukcijos,tačiau ją gali sukelti kai kurie veiksniai.Lizogeninės bakterijos įgyja naujų savybių, pvz.: įgyti imunitetą reinfekcijai tokiu pačiu fagu. Kai lizogeninėje bakterijoje ekspresuojama fagų genai ir koduojama jų sintezė,tai toks reiškinys vad. lizogenine konversija. Fagų naudojimo medicinos praktikoje galimybės:1. Bakterijų identifikavimui. 2.
Fagotipavimui (m/o fagovarų nustatymui).3.Gydymui ir profilaktikai (virulentiški fagai lizuoja bakterijas).4.Bakterijų indikavimui aplinkoje (kai tir.medžiagoje jų nedaug,bet jas lydi fagai).
12.Bakterijų augimas, dauginimasis ir kvėpavimas. Bakterijų a u g i m a s yra bakterijų dydžio ir masės padidėjimas, pagausėjus bakterijų citoplazrnos masei. Augant bakterijos ląstelei, jos turinys žymiai greičiau didėja, negu apvalkalėlis. Ši sutrikusi pusiausvyra atsistato, pasidalijus bakterinei lastelei. Augant kinta bakterijų dydis, cheminė sudėtis, medžiagų apykaita. Bakterijų dauginimasis. Dažnai bakterijos dauginasi dalydamosi. Dukterinė ląstelė dalijasi daugiau kartų, negu motininė.
Dalijimosi metu motininėje ląstelėje DNR replikuojasi, ląst.
ilgėja,susidaro skersinė CM,nauja LS ir gauname 2 dukterines ląst.Jei tarp atsiskyrusių ląst.lieka tarpląsteliniai plyšiai,gali susidaryti krūvelės,ląstelių grandinėlės arba įgauti L,V formas. Bakterijos dauginasi nelytiniu būdu.Tačiau yra galimi genetiniai bakterijų mainai (konjugacija,transformacija).Bakterijų DNR reduplikuojasi, bakterijos dalijasi tam tikru greičiu, kuris būdingas tai mikrobų rūšiai. Daugindamosi bakterijos dažniausiai skyla skersai (vegetatyvinis dauginimasis).
Bakterijos dar gali daugintis persismaugimo būdu, pumpu-ravimu, judriomis konidijomis. M/o dauginimasis priklauso nuo fizikinių (temp.,apl.pH,osmosinio p) ir cheminių (vandens,makro ir mikro el., augimo veiksnių) apl. sąlygų. Dauginimosi greitis skirstomas į 8
periodus:1.Pradinė stacionarinė fazė (m/o,būdami skystoje maitinamojoje terpėje,ne iš karto pradeda daugintis,o iš pradžių prisitaiko ir adaptuojasi). 2.Dauginimosi sulėtėjimo fazė (auga į dydį ir kaupia medž., tačiau dauginimasis yra sulėtėjęs). 3.Logaritminė dauginimosi fazė (m/o dauginasi l. intensyviai,ir ši fazė tęsiasi tol,kol užtenka maisto medž.).
4.Neigiamo pagreičio fazė (besidalijančių bakt. sk. mažėja). 5.Stacionarinė maksimumo fazė (maisto medž.išsibaigia).6.Žuvimo pagreičio fazė (maksimaliai daug žūva mikrobų,o atsiranda nedaug).7.Žuvimo sulėtėjimo fazė.8.Stacionarinė fazė.
Bakterijų dauginimosi greitis priklauso nuo jų rūšies, kultūros amžiaus, maitinanfiosios terpės, temperatūros ir kitų veiksnių. Mikroorganizmų kvėpavimas.M/o kvėpavimo procesams priklauso oksidacija, redukcija, hidrolizė, fosforilinimas, defosforilinimas. Visi šie procesai vyksta, dalyvaujant mikrobų fermentams. Dauguma bakterijų kvėpuoja, panaudodamos laisvą oro deguonį.
Toks kvėpavimo tipas vadinamas aerobiniu,o m/o – aerobais.Jiems deguonis tiesiog būtinas.Tokie m/o ura prokariotai ir ir beveik visi eukariotai.Kai mikrobams oro deguonis nereikalingas arba net žalingas,tokie mikrobai vadinami anaerobais.
Deguonis panaudojamas kvėpavimo procese ne tiesioginiam kvėpuojamosios medžiagos oksidinimui, bet nuo jos atsipalaidavusio vandenilio prijungimui. Aerobai tam reikalui ima dujinį deguonį, o anaerobai jį gauna iš kitų kvėpavimo procese susidariusių medžiagų, kurios savo molekulėje turi laisvą jungtį.Aerobinis kvėpavimas yra daug sudėtingesnis, energetiniu požiūriu produktyvesnis ir ekonomiškesnis už anaerobirų.Dar skiriami mikroaerofilai (kurie auga ,kai deguonies ne daugiau kaip
10%),fakultatyviniai anaerobai (tokiems m/o deguonis neturi įtakos jų augimui,nes jei yra deguonies,energiją jie gauna kvėpavimo (oksidacijos)
būdu,o jei jo nėra – rugimo būdu), aerotoleranciniai aerobai (tai m/o,kurie energiją gauna anaerobinio kvėpavimo būbu,o aplinkoje esantis deguonis nenaudojamas ir nėra žalingas). Obligatiniai aerobai gyvena tiktai aerobinėse salygose. Gerai auga skystose terpėse, paviršiuje sudaro plėvelę ir nesidaugina terpės gilumoje. Obligatiniai anaerobai gyvena tik anaerobinėse sąlygose. Jiems labai žalingas molekulinis deguonis. Terpėse greitai žūva, nes kvėpavimo proceso metu susikaupia daug rūgščių, alkoholių ir kitų mikrobams žalingu medžiagų. Standžioje terpėje jie auga gilumoje.
13.Mikroorganizmų mityba ir kultyvavimas.Visi prok., atsižvelgiant į įv.
medž. poveikį, skirstomi į įv. grupes. Pagal E šaltinį:fototrofai (saulės
E) ir chemotrofai (org.ir neorg medž.). Pagal vandenilio-elektronų šaltinį:
litotrofai (neorg.medž.) ir organotrofai (org.medž.). Pagal C šaltinį skiriami :autotrofai ir heterotrofai. Heterotrofai skiriami į :saprofitus (minta negyva org.medž.),parazitus (minta gyva org.medž.) ir prototrofus (jies reikia tokių maisto medž.,kaip daugumai jų rūšies atstovųĮvykus genų mutacijai,kai kurie rūšies atstovai negali sintezuoti būtinų jung,todėl šias medž. Jie turi gauti su maisto medž.Šie mutavę prototrofai vad.auksotrofais.Mitybos tipai yra 4 :1.Fotolitoautotrofai (saulės E, CO2.
tai dumbliai, sieros bakt.).2. Fotolitoheterotrofai (saulės E,.tai žaliosios bakt.). 3. Chemolitoautotrofai (ch.E iš neorg. jung.,CO2.Tai sierą oksiduojančios bakt.,vandenilio,geležies bakt.).
4.Chemoorganoheterotrofai (ch.E iš org.medž.Tai pirmuonys,grybai).M/o mityba Į mikrobinę ląst. transportuojamos tik reikalingos medž.Jos patenka į ląst.keliais būdais.1. Difuzijos būdu,kuri g.b. palengvinta arba pasyvi.Pasyvi-tai procesas, kurio metu molek.juda iš didesnės konc.į mažesnę ir greitis priklauso nuo konc. gradiento. Išsilyginus konc., difuzijos v mažėja. Difuziją pro membraną galima pagreitinti, dalyvaujant pernešėjams baltymams.Kai dalyvauja šie B, difuzija vad .palengvinta
.Kiekvienas B perneša tik jam giminingas medž.Pernešimo metu B susijungia su medž.,keičia savo konfiguraciją ir perneša molek.į vidų.Viduj molek.
atsijungia ir pernešėjas grįžta į prad.būseną ir į membranos išorę.
2.Aktyvus transportas. Tai ištirpusios medž. pernešimas iš mažesnės konc. į didesnę.R-ja vyksta prieš konc.gradientą ir naud E. Pernešimui būdingas specifiškumas transportuojamų molek .atžvilgiu. 3.Grupinė translokacija.Jos metu į ląst. aktyv.transporto metu pernešamos nepakitusios medž.Šią sist.sudaro daug fermentų ir įv.B.Kultyvavimo principai. Kultyvuojama norint išskirti iš tir.medž .sukėlėją,nustatyti jo jautrumą a/b.
Principai: 1. Maitinamosios terpės parinkimas atsižvelgiant į m/o mitybinius poreikius. 2.Kultyvavimo temp. parinkimas atsižvelgiant į m/o rūšį. Užsėtos maitinamos terpės laikomos termostate, kuriose pastovo reikiama temp. 3. Kultyvavimo trukmės parinkimas, kuris priklauso nuo m/o rūšies. 4.Kultyvavimo aplinkos oro sudėties parinkimas atsižvelgiant į mikrobo kvėp.tipą. M/o dauginimasis priklauso nuo fizikinių (temp.,apl.pH,osmosinio p) ir cheminių (vandens,makro ir mikro el., augimo veiksnių) apl. sąlygų.M/o augimas skystose terpėse išskiriamos 4 fazės ;1.
Ramybės.Jei kultūra šviežia,jos gali ir nebūti.Jos metu mikrobinės ląst.
prisitaiko prie apl.ir ruošiasi daugintis. 2. Logaritminio augimo. Jos metu l.intensyviai dauginasi bakt.,todėl padidėja jų populiacija.Šioje stadijoje bakt. biochemiškai aktyviausios ir šioje fazėje nustatomas mikrobų atsparumas a/b.3.Stacionarinė,kurioje susilygina besidauginančių ir žūstančių ląst.sk. 4.
Žuvimo.Medž.apykaita sulėtėja, dauginimasis lėtėja, daugėja žuvusių ląst. MAITINAMOSIOS TERPĖS naudojamos grynai mikrobų kultūrai išauginti ir pagausinti, kurios nors mikrobų rūšies fermentiniams savumams tyrinėti, mikrobų vakcinoms gaminti.
Maitinamosiose terpėse turi būti pakankamai vandens, organogenų, organinių ir mineralinių medžiagų, mikroelementų, augimo faktorių. Terpėms naudojamos įvairios gyvulinės ar augalinės kilmės medžiagos: mėsa, pienas, tulžis, bulvės, želatina, agaras ir kt. Maisto medžiagos, priklausomai nuo jų paskirties, skirstomos į dvi grupes: 1)
energetinės (dažniausiai gliukozė) ir 2) konstruktyvinės (dažniausiai amino rūgštys). Paprastosios terpės tinka daugeliui mikrobų auginti. Tai mė-
sos—peptono buljonas, mėsos—peptono agaras ir kt.Specialiosios terpės (kraujo agaras, kraujo buljonas, sukrešintas serumas) naudojamos reiklesnėms mikrobų rūšims auginti.Elektyvinės terpės naudojamos tiktai tam tikros rūšies mikrobams auginti. Pavyzdžiui, tuberkuliozės lazdelės auginamos tokioje terpėje, kurioje yra sukrešinto serumo ir dažų
Diferencinės diagnostinės terpės. Jose tiriamieji mikrobai iš mišrios kultūros išskiriami pagal kurį nors jų požymį. Pavyzdžiui, vidurių šiltinės, paratifų, dizenterijos lazdelės neskaido laktozės Sių bakterijų kolonijos Levino terpėje—mėsos—peptono agare su tulžimi ir indikatoriumi auga skaidriomis kolonijomis. Tuo tarpu skaidančios laktozę bakterijos pakeičia terpės pH, indikatoriaus spalva. Dėl to šių bakterijų kolonijos yra drumstos, kitaip dažosi. Sintetinės terpės. Į jų sudėt| |eina tiksliai žinomi organinių ir neorganinių junginių kiekiai. Naudojamos mikrobų mitybai, kvėpavimo procesams tirti. Konservuojančios terpės naudojamos patologinei tiriamajai medžiagai konservuoti, kai ji siunčiama į toliau esančią laboratorija.Minimalios terpės naudojamos prototrofams auginti. Į
jų sudėt] įeina tik druskos ir angliavandeniai, nes prototrofai sugeba patys sintetinti jiems r eikalingus metabolitus.
14.Anaerobų kultivavimas. Anaerobai auga terpėse tik tada, kai jų aplinkoje nėra arba yra labai mažai oro deguonies. Oro deguonį iš terpės galima pašalinti tokiais metodais. Fiziniai metodai. Oras ištraukiamas iš eksikatorių arspecialių sandariai uždarytų indų (anaerostatų). Be to, į anaerostatą pro specialius čiaupus kartais įleidžiama anglies dioksido ar azoto.Cheminiai metodai. Uždarame inde deguonies kiekį galima sumažinti, įstačius degančia žvakę: ji nustoja degti, kai ore lieka apie 7% deguonies.
Sitokioje aplinkoje gerai auga fakultatyviniai anaerobai. Deguonies kiekis mėgintuvėliuose sumažinarnas, pakišus po kamšteliu degančio popieriaus gabalėlį. Į her-
metiškai uždaromę indą galima jstatyti stiklinėlę su chemine medžiaga, surišančia oro deguorų (pvz., kalio šarmo su pirogaloliu). Cheminės medžiagos kartais naudojamos, oksidacijos—redukcijos potencialui terpėje sumažinti. Biologiniai metodai. Petri lėkštelėje su kraujo agaru viename krašte pasėjami griežti aerobai (Serratia marcescens). kitame — anaerobai.
Mikrobai auginami sandariai uždengtoje lėkštelėje. Pirmiausia išauga aerobai, kurie naudoja lėkštelėjc esant| deguonį. Sumažėjus deguonies kiekiui, pradeda augti anaerobai. Kombinuoti metodai. Anaerobai auginami
Kito—Tarocio terpėje Redukuojančios medžiagos terpėje palaiko žemą oksidacijos—redukcijos potencialę. Prieš užsėjant mikrobais, terpė regeneruojama (virinama vandens vonioje 10—15 min., o paskui greitai ataušinama).Pasėjus mikrobus, terpės paviršius užliejamas steriliu parafino aliejumi, kuris neleidžia į terpe patekti aplinkos orui. Į šię terpę pridėjus agaro, padidėja jos klampumas ir sumažėja aeracija. Anaerobai gali buti auginami standžiose terpėse—Ceislerio kraujo agare (agare su gliukoze ir krauju) ar gliukozės agare aukštu (8—10 cm) stulpeliu mėgintuvėlyje
Aerobų ir anaerobų augimui terpėse svarbu ir fizinės-cheminės terpės salygos: 1) vandenilio jonų koncentracijos rodiklis ‘įpH) ir 2)
oksidacijos—redukcijos potencialas
15.Virusų kultivavimas. Virusų kultūros reikalingos užkrečiančiųjų ligų etiologijai išaiškinti, vakcinoms gaminti. Kultivavimui naudojami imlūs virusui laboratoriniai gyvulėliai, vištos kiaušinių embrionai, audinių kultūros. Seniausias virusų kultyvavimo metodas yra lab.gyvūnėliuose,t.y.pelėse,triušiuose,jūrų kiaulytėse.Tyrimai atliekami spec.laboratorijose, laikantis spec.reikalavimų. Klinikinis bandinys inkubuojamas į smegenis.Jeigu bandinyje buvo virusų,tai gyvūnėlis suserga ir miršta.Virusų embrionai gali būti infekuoti virusais įvairiose vystymosi stadijose.Po to jie inkubuojami ir tiriami embriono audiniai arba skystis,ten ieškant virusų. Kultyvuojant audinių kultūrose, 1 ląst.
sluoksnis tvirtinamas prie lab.indų sienelės. Kultyvuojama spec.maitinamose terpėse. Audinių • kultūros užsiteršimas kitais imkrobais vadinamas kontaminacija.Audinių kultūrose virusai sukelia skirtingus citopatinius etektus: 1) ląstelės išburksta, pakinta jų forma, jos suapvalėja, citoplazma pasidaro grūdėta, branduolys sutrupa, ląstelės atsiskiria nuo stiklo ir suyra; 2) ląstelių citoplazmoje ar branduoliuose susidaro intarpai, vėliau ląstelės suyra; 3) iš kelių destrukcinių lastelių susiformuoja stambios, daugiabranduolės lastelės. Jų radimas turi diagnostinę reikšmę.Virusų indikavimo metodai:Lab.gyvūnėliuose:hemagliutinacija,imunologinis tyrimas, NR
hibridizacija,ligos simptomai ir žūtis.Vištų embrionuose:
hemagliutinacija,NR hibridizacija, embriono žūtis,imunologinis metodas.Ląstelių kultūrose: CPE, hemadsorbcija,hemagliutinacija, imunologinis tyrimas, virusų interferencija,NR hibridizacija.
16.Fizikinių,cheminių ir biologinių veiksnių poveikis m/o. Sterilizacija ir dezinfekcija. Fizikiniai veiksniai, labiausiai veikiantys m/o augimą ir dauginimąsį, yra temperatūra,džiovinimas, spindulinė energija, ultragarsas, aukštas slėgis, osmozinis slėgis ir kt.
TEMPERATŪRA. Labiausiai m/o augimą ir dauginimąsi veikia aplinkos temperatura. Temperatūros poveikis į m/o priklauso nuojos intensyvumo ir veikimo trukmės. Kiekvienas m/o turi savo augimo ir dauginimosi temperatūros ribas. Skiriama minimali optimali maksimali kiekvienos m/o rūšies augimo ir dauginimosi temp.Skirstomi į psichrofilinius, mezofilinius ir tennofilinius m/o Psichrofilai m/o, kurie gerai auga artimoje nuliui temperatūroje. Maksimali jų augimo temperatūra yra apie 20°C.Mezofilai m/o kurie auga esant 20-40°C temperaturai Žmogui patogeniški m/o yra mezofilai, jų optimali augimo temperatūra yra
37°C.Termofilai m/o, kurių optimali augimo temperatnra yra 45°C ir aukštesnė. ISDŽIOVINIMAS. Vanduo yra pagrindinė mikrobinės ląstelės sudedamoji dalis, nes maisto medžiagos į ląstelę patenka tik ištirpusios vandenyje. Jeigu aplinkoje nėra vandens, sutrinka mikrobinės ląstelės mityba, citoplazma netenka vandens, sutrinka citoplazminės membranos pralaidumas, pakenkiamos ribosomos, denatūruoja baltymai.SPINDULINĖ ENERGIJA. Silpna jonizuojanti radiacija (rentgeno ir y-spinduliai) mikroorganizmuose sukelia mutacijas, o stipresnė – yra žalinga: m/o žūva, nes ardo vandenilines jungtis, oksiduoja dvigubas jungtis, ardo žiedines strukturas, polimeriziioja molekules.
Pagrindinė m/o žuvimo priežastis yra DNR suardymas.CHEMINIAI VEIKSNIAI.
Priklausomai nuo koncentracijos, cheminės medžiagos gali ne tik veikti mikrobocidiškai ar mikrobostatiškai, bet ir stimuliuoti m/o veikimą.
Cheminės medžiagos, skirstomos į grupes: fenoliai, dažai, sunkieji metalai, oksiduojančios medž, aldehidai, alkoholiai, halogenai.
Fenoliai denaturuoja baltymus, suardo ląstelės membraną, turi nemalonų kvapą ir dirgina odą, sukeldami odos uždegimą. ALKOHOLIAI. Dažnai vartojami dezinfekcįjoje ir antiseptikoje. Veikimas bakteriocidinis, sporų nesunaikina, žūva lipidų turintys virusai. HALOGENAI.
Jodas oksiduoja ląstelėje esančias chemines medžiagas, denatūruoja baltymus. dažniausiai vartojamas jodo tinktūros pavidalu: Greitai sunaikina bakterijas, pelėsius, kai kurios virusus,Chloras yra efektyvi ir nebrangi dezinfekuojanti medžiaga. Plačiai vartojama buityje, maisto pramonėje,gydymo profilaktikos įstaigose, dezinfekuojant patalpas, įvairius daiktus, plaukimo baseinus, ligonių išskyras,vandenį.. ALDEHIDAI.
Sterilizacįjoje ir dezinfekcijoje dažniausiai vartojamas formaldehidas,kuris sunaikindami ne tik vegetacines formas, bet ir bakterijų sporas. Neorganinės rūgštys (boro) dehidratuoja bakterijų citoplazmą, denatūruoja baltymai ir bakterijos žūva. BIOLOGINIAI VEIKSNIAI
Evoliucinio vystymosi eigoje tarp m/o, susiformavo simbiouniai santykiai:Mutalizmas- tai abipusiai naudingas dviejų simbiontų sugyvenimas.
Partneriai vienas kitą aprūpina reikalingomis medžiagomis, be kurių jų medžiagų apykaita nevyktų. Komensalizmas-simbiozės forma, kai vienas iš partnerių gyvena kito sąskaita, nesukeldamas jam žalos. Metabiozė– m/o sugyvenimo būdas,kai vienas iš asociacijoje esančių m/o pratęsia kito m/o sukeltą procesą, sudarydamas jam ir sau palankias gyvenimo sąlygas. Satelitizmas- vienas iš simbiontų stimuliuoja kito augimą.
Sinergizmas- kultyvuojant kartu kelias m/o rūšis, sustiprėja jų fiziologinės funkcijos. Antibiozė- antagonistinių santykių forma, kai vienas iš simbiontų išskiria kitiems m/o toksiškus metabolizmo produktus, slopinančiusjų augimą ir dauginimąsi.Konkurencija – antagonistinių santykių forma, kai geriau prisitaikę prie aplinkos sąlygų m/o intensyviai daugindamiesi suvartoja maisto medžiagas ir slopina kitų m/o augimą.
Grobuoniškumas- atagonistinių santykių forma, kai m/o asociacijoje maitinasi vieni kitais.
Parazitizmas-antagonistinių santykių forma, kai vienas iš simbiontų veikia žalingai kitą partnerį jame gyvendamas ir vartodamas jo maisto medžiagas.
STERILIZACIJA IR DEZINFEKCIJA Sterilizacija visiškas visų m/o ir jų sporų sunaikinimas medžiagoje arba – objekto paviršiuje.. Dezinfekcija-
patogeninių ir sąlyginai patogeniškų bei dalies saprofitinių m/o sunaikinimas arba pašalinimas žmogaus aplinkoje esančių objektų paviršiuose. Pagrindinis sterilizavimo tikslas yra neleisti patekti m/o į žmogaus organizmą gydomųjų, diagnostinių ir profilaktinių procedūrų metu. Po sterilizavimo objektai turi išlikti sterilus. Todėl prieš sterilizavimą jie sandariai pakuojami į marlę, popierių, kartoną, sudedami į specialius indus,. Sterilizavimo metodai skirstomi į fizikinius ir cheminius. FIZIKINIAI STERILIZAVIMO
METODAI Karštis yra populiariausias m/o naikinimo metodas. Naudojamas sausas ir drėgnas kairštis (garai). Nudeginimas liepsnoje. Paprastas ir efektyvus sterilizavimo metodas. Drėgnas karštis efektyviai naikina virusus, prokariotus ir grybelius.Sauau karščiu sterilizuojami objektai,jautrūs drėgnam karščiui: milteliai, vazelinas ir aštrūs instrumentai, stikliniai indai, pipetės, mėgintuvėliai, stikliniai švirkštai ir Taip pat naud.ultravioletiniai spinduliai. Filtravimas yra efektyvi m/o šalinimo iš kaitinimui jautrių skystų maitinamųjų terpių, serumo, tirpalų ir skystų vaistų formų priemonė.CHEMINĖ
STERILIZACIJA.Sterilizavimui vartojamos mikrobocidiškai ir sporocidiškai veikiančios cheminės medžiagos: įvairios koncentracijos tirpalai ir dujos (lakios cheminės medždiagos).
Dezinfekuojant objektų paviršius, sunaikinami patogeniniai m/o ir neleidžiama jiems išplisti ir patekti į sveiką makroorganizmą. Fitikinės dezinfekcijos priemonės. Priklauso sudeginimas, nudeginimas,virinimas, kaitinimas vandens garų ir sauso karščio kamerose, tindalizacija, pasterizavimas, švytinimas ultravioletine spinduliuote, y-spinduliais.
Dezinfekcija gali būti profilaktinė ir židininė. Profilaktinė dezinfekcija atliekama nuolat (kiekvieną dieną) žmonių susitelkimo vietose Židininė dezinfekcija atliekama infekcinės ligos židinyje.STERILUMO KONTROLĖ. Po sterilizacijos būtinai reikia mikrobiologiškai patikrinti,ar sterilizuoti objektai yra sterilūs.Tai atliekama bakteriologiniu tyrimo metodu antiseptinėse sąlygose.Tir. objektai ar jų nuoplovos sėjamos į tiogliukolio terpę (auga aerobai,fak.anaerobai ir anaerobai.Kultyvuojama 14 parų,30-35
C) arba į Saburo buljoną (auga grybeliai,mieliniai pelėsiai.Kultyvuojama 14
parų,20-25C).Sterilumo nustatymas reglamentuojamas farmakopėjiniais straipsniais, kuriuose nurodoma, kiek reikia paimti mėginių iš kiekvieno pakrovimo, kaip ir į kokias terpes pasėti paimtus mėginius. kokiomis sąlygomis kultivuoti maitinamąsias terpes ir kaip vertinti tyrimo duonienis.
17.Mikrobų genotipas, fenotipas, m/o kintamumas. Genetika- tai mokslas apie paveldimumą ir kintamumą, apie genų struktūrą ir genetinės informacijos juose kodavimo principus, apie genų replikaciją ir perdavimą ląstelės palikuonims, kitiems organizmams, genų ląstelėje funkcionavimą. M/o genai yra NR fragmentai,susidedantys iš nukleotidų. DNR
randama aukštesnių augalų, gyvulių ląstelių substancijoje. RNR randama įv.
m/o branduolinėje substancijoje,citoplazmoje.Chromosomos yra sugebančios atsigaminti ląstelės branduolinės struktūros, kuriose išsidėstę genai.Per chromosomas perduodami požymiai iš kartos į kartą. Genotipas
–taigenų visuma, esanti chromosomoje. Jame užkoduota informacija apie organizmo sandarą, jo požymius ir f-jas. Jis potencialiai kontroliuoja visus ląstelės požymius, bet jie ne visada yra išreiškiami. Fenotipas- tai visuma organizmo (ląstelės) išorinių ir vidinių struktūrų ir funkcijų, kurios yra išreiškiamos veikiant įvairiems faktoriams ir įvairiose sąlygose individo (ląstelės) vystymosi, augimo procese. Taigi, fenotipas yra genotipo reiškimosi konkrečiomis sąlygomis atvejis. Bakterijų kintamumas gali būti paveldimas, arba genotipinis ir nepaveldimas arba fenotipinis.
Fenotipinis kintamumas – tai individualaus vystymosi procese susiformavę m/o savybės, kaip genotipo išraiška konkrečiomis vystymosi sąlygomis.
Bakterijų polimorfizmas yra viena iš tokių modifikacijų. Jų forma –
lazdelinė, apvali arba vingiuota -priklauso nuo genotipo, bet kiekvienoje iš šių formų pasitaiko daugybė variantų priklausomai nuo augimo stadijos ir sąlygų. Fenotipiški pokyčiai gali būti susiję ir su biocheminiu m/o aktyvumu. Vienas iš jų yra fermentų indukcinė biosintezė, reguliuojama operono lygyje substratu, kuriam reikalingas fermentas.
Fenotipinis kintamumas nesusijęs su genetinės medž. pokyčiais, todėl jis nėra paveldimas. Modifikacijos kaip genotipo funkcionavimas konkrečiose sąlygose labai svarbios mikrobų adaptaciniuose procesuose, jos užtikrina bakterijų populiacijų gyvybingumą pakitus aplinkos sąlygoms. Genotipinis kintamumas yra paveldimas, jis susijęs su genetinės medžiagos pakitimais.Yra dvi svarbiausios genotipinio kintamumo formos – mutacijos ir genų rekombinacijos.
Mutacijos – tai staigūs DNR bazių sekos pakitimai, o rekombinacijos – tai nepakitusios genetinės medžiagos ląstelėse kombinavimas, pertvarkymas. Mutacijos. DNR struktūros mutacijos sukelia produktų, kuriuos koduoja genai, pakitimus. Tokie produktai dažniausiai yra fermentai. Esant mutacijoms, fermentai gali būti neaktyvūs arba mažai aktyvūs. Kartais jos suteikia bakterijoms labai svarbių naudingų požymių.
Kai kurios mutacijos, visai nepasireiškia tai neutralios. Mutacijos klasifikuojamos pagal jų prigimtį, lokalizaciją chromosomoje, DNR
struktūroje pakitimų mechanizmus, pakitusių požymių fenotipe charakteristiką, mutacijų pasekmes. Spontaninės mutacijos atsiranda savaime, be aiškios priežasties, nepriklausomai nuo išorinių poveikių. Jos būna kievienoje bakterijų populiacijoje ir sudaro nalūralų mutacijų foną, kurių dažnumas priklauso nuo mutacijos tipo ir mikrobo organizmo rūšies. Indukuotosios mutacijos gaunamos veikiant įvairiais fiziniais ir cheminiais veiksniais, vadinamos mutagenais.
Genominė mutacija būna, kai pakinta ląstelėse chromosomų sk. Chromosominės mutacijos rezultatas – chromosomų struktūros pokyčiai: Taškinės mutacijos dažnai atsiranda pasikeitus bazių poroms DNR strukturoje. Mutacijos klasifikuojamos pagal jų fenotipinius bakterijų populiacijoje pasireiškimus: į morfologines, biochemines, biologines. Jos gali sumažinti ar padidinti virulentiškumą, pakeisti antigenus, kolonijų formas, mikrobų jautrumą antibiotikams Bakterijos – mutantai, pakeitę savo struktūros kai kuriuos proteinus, pasidaro nejautrūs antibiotikams. Mutagenai – tai fiziniai ,cheminiai ir biologiniai veiksniai, kurie sukelia mutacijas.
Mutagenai nėra specifiški – jie gali iššaukti DNR struktūros pokyčius bet kurioje vietoje, nepriklausomai nuo mutageno. Kai kurie mutagenai dažniau sukelia mutacijas tam tikrose genų vietose.Dauguma mutagenų dažnai arba pastoviai egzistuoja aplinkoje. Fizikiniai mutagenai-tai jonizuojančioji radiacija, aukšta arba žema temperatūra, ultravioletiniai spinduliai. Yra daug cheminių mutagenų. Vienas iš jų – nitritinė rūgštis, kuriai veikiant
DNR molekulę adeninas replikacijos metu jos susiporupja ne su timinu (T), bet su citozinu (C). Tai keičia baltymo struktūrą. X – spinduliai yra potencialūs mutagenai, nes jie jonizuoja molekules, sužadina jų pažeidimus, laisvųjų radikalų atsiradimą. Iš biologinių faktorių, sukeliančių mutacijas, svarbiausi yra transpozonai, insercinės sekos, integruotos į bakterijų chromosomų plazmides.
18.Genetinės m/o rekombinacijos. Nors mutacijos bakterijų populiacijoje pasitaiko retai, vis dėl to pakitę vienoje bakterijoje genai arba jų grupė gali būti perduoti ne tik bakterijos palikuonims, bet kitoms bakterijoms genetinių mainų metu. Toks horizontalus genų paisiskirstymas suformuoja daugybę ląstelių su „kombinuotais” genomais, kas nulemia populiacijos heterogeniškumą ir jos plastiškumą, prisitaikant prie aplinkos sąlygų. Rūšinės ir net tarprūšinės genų rekombinacijos realizuojamos trims mechanizmais: Transformacijos metu donoro DNR pernešama iš lizuotos donoro bakterijos tiesiogiai į recipiento ląstelę. Transdukcijos – metu DNR
fragmentas iš donoro pernešamas i recipientą nuosaikiuoju bakteriofagu.
Konjugacija reikalauja donoro ir recipiento tiesioginio fizinio kontakto, kurio metu donoro DNR, kaip plazmidės dalis ar visa plazmidė pernešama į recipientą.Transformacijos metu DNR fragmentai tiesiogiai pernešami iš vienos ląst. į kitą. Transformacija vyksta natūraliose sąlygose, kai dalis bakterijų žūva, jų DNR fragmentai po ląstelės lizės gali pereiti į kitas bakterijas. Dirbtinė transformacija būna paveikus bakterijas – recipientus ch. medžiagomis, kurios padidina sienelės ir membranų pralaidumą. Kai genai iš bakterijos – donoro pernešami į recipientą nuosaikiuoju bakteriofagu, toks procesas vadinamas transdukcija. Bakterijų virusai – fagai – dauginasi tik ląstelių viduje. Virulentiški fagai pasidaugina ir lizuoja bakteriją.
Nuosaikieji fagai integruojasi į bakterijos genomą, tada jis vad. profagu, o bakterija – lizogenine. Lizogeninėje bakterijoje fago genomas replikuojamas kartu su bakterijos genomu ir taip perduodamas dukterinėms ląstelėms.
Yra du transdukuojančių bakteriofagų variantai ir nuo to priklauso skirtingi du transdukcijos budai: nespecifinė, kai bet kuris bakterijos – donoro genas turi vienodų šansų būti pernešamos, ir specifinė, kai pernešama tik tam tikra grupė genų, tiesiogiai susijungusių su profago genomu.
Specifinė transdukcija-kai nuosaikieji fagai savo genomą integruoja ne atsitiktinėje bakterijos chromosomos vietoje, o tam tikrame specifiškamc lokumc, vadinamame prisijungimo vieta. Jeigu lizogeninėje bakterijoje indukuojant mutagenais arba spontaniškai fagai pradeda daugintis, tai jų genome gali būti integruota bakterijos chromosomos fago prisijungimo vieta.
Konjugacija susijusi su genų perdavimu iš donoro į recipientą tiesioginio kontakto metu.Tai toks variantas, kai genų grupė perduodama tiesioginio kontakto metu. Įmanoma tik tada, jei donoras turi fertikumo faktorių (F+). Tas faktorius yra plazmidė,lokalizuota bakt. citoplazmoje.Konjuguoti gali F+ ir
F-,ir F+ ir F+.Konjugacijos metu,turėdamos tokį pilį, bakterijos susijungia ir per tiltelį pereina F+. F+ perėjus, bakterija sintetina daug faktorių kopijų. Jei pereina tik F+ faktorius, tai bakt. įgauna tik gebėjimą konjuguoti su kt. F+ faktorius gali pereiti į chromosomą.Tada tokia ląst.
įgauna didelį konjugacijos greitį. Bakterijų konjugacijoje dalyvauja genetiniai elementai -plazmidės.Tai bakt. genetiniai el., kurie lokalizuojasi citoplazmoje, bet negali būti integruoti į genomą. Jos sudarytos iš žiedinės DNR ir g.b. integruota į chromosomą ar likti autonomiška.Plazmidės kontroliuoja požymius, kurie duoda bakterijų populiacijai privalumą prieš kt. bakt. populiacijas, kadangi daro jas atsparesnes. Plazmidės nulemia virulentiškumo veiksnius, adhezijos faktorių, atsakingos už egzotoksinų sintezę,baktericinų produkciją, kai kurios rekombinacijos mechanizmus. Plazmidėms būdingas plazmidinis rezistensiškumas antibiotikams.
21.Sanitarinė mikrobiologija, užterštumo rodikliai.Sanitarinė mikrobiolog.-
mokslas, tiriantis aplinkos m/f (autochtoninę ir alochtoninę ) ir jos gyvybinės veiklos sukeliamus procesus, kurie tiesiogiai arba netiesiogiai veikia aplinką ir žmogaus sveikatą. Susiformavo trijų disciplinų-
mikrobiologijos, higienos ir epidemiologijos – sandūroje. Sanitariniai mikrobiologiniai aplinkos tyrimai padeda:1. Vertinti vandens, dirvožemio, oro sanitarinę higieninę būklę.2. Išvengti infekcinių ligų epidemijų protrūkių.3. Nustačius aplinkoje patogeniškus m/o, neleisti jiems išplisti ir patekti i sveiką žmogų.4. Vertingi žemės ūkyje, pramonėje ir statybose.
Ūždaviniai: 1. m/o apytakos (cirkuliacijos) tarp žmonių, gyvūnų ir aplinkos dėsningumo procesų, lemiančių aplinkos mikrobinio užterštumo lygį tyrimas.
2. Naujų ir efektyvių bei pigių mikrobiologinių tyrimų metodų kūrimas ir esamų tobulinimas, 3. Normatyvinių dokumentų, metodinių nurodymų, reglamentuojančių aplinkos higieninės būklės vertinimą bei jos tyrimą, kūrimas. 4. Pastovus aplinkos sanitarinės higieninės būklės sekimas ir vertinimas.5. Aplinkos apsauga.
Sanitarinių mikrobiologinių tyrimų tikslas – nustatyti aplinkos užterštumą infekcinių ligų sukėlėjais.Aplinkos tarša turėtų būti vertinama pagal žm. normalią m/f, nes ji pastoviai ir dideliais kiekiais patenka į apl. Normalios m/f atstovai taršos rodikliais g.b.,jeigu jie nekeičia savo biolog.savybių,nesidaugina ir ilgą laiką išlieka gyvybingi aplinkoje.
Normalios m/f bakterijos, kurios padeda įvertinti aplinkos mikrobinės taršos lygį vad.sanitariniais rodikliniais m/o. Jie skirstomi į: žarnyno lazdelės grupės bakterijas (jos yra storžarnių norm. m/f. Priklauso: Enterobacteriaceae ( rodo šviežią fekalinį užterštumą), enterokokai (storžarnių norm. m/f. Rodo šviežią fekal.užterštumą), stafilikokai (St. aureus.
Svarbus vertinant taršą medicininės paskirties patalpose),streptokokai (norm.viršutinių kvėp.takų m/f), klostridijos (Cl. perfungens. Storžarnių norm. m/f. Rodo seną fekal.užterštumą), proteus (storžarnių norm. m/f. Rodo org.kilmės teršalų kiekį).Vertinant vandens mikrobinę taršą nustatomi: ŽLGB, enterokokai, stafil. Dirvožemio-ŽLGB,enterok., klostrid. Oro-staf. ir strept.Maisto produktų- ŽLGB, enterok., staf. Buities daiktų- ŽLGB,enterok.,staf.
Rodikliai: 1. Bendras m/o kiekis 1 ml arba 1g medž. Nustatomas suminis prokariotų ir grybelių kiekis.2. Nustatomi sanitariniai rodikliniai (indikatoriniai) m/o,jų indeksas ir titras.Indeksas – sanitar. rodik. m/o ląst. kiekis 1 grame ar ml medžiagos.Titras-mažiausias medž. kiekis gr ar ml, kuriame yra 1 sanitarinio rodiklio m/o ląst. 3. Patogen. m/o ar jų veiklos produktų nustatymas apl. Atliekamas esant epidemijų protrūkiams. 4.
Farmacinės aplinkos objektų mikrobinio pakenkimo laipsnio nustatymas. Koli titras yra mažiausias vandens kiekis ml, kuriame randama 1 žarninė (E.
coli) lazdelė. Kuo koli titras didesnis, tuo vandens sanitarinė būklė geresnė. Koli indeksas yra E. coli lazdelių skaičius 1 litre vandens.
22.Žmogaus norm. mikroflora Normalią žmogaus kūno m/f sudaro visuma mikrobinių biocenozių. kurios pastoviai yra tame pačiame žmogaus organizmo biotope.Kiekviena kūno vieta turi jai būdingą m/f. Mikroorganizmo ir šeimininko santykiai gali būti naudingi šeimininkui (mutualizmas) arba šeimininko atžvilgiu neutralūs (komensalizmas). Žmogaus kūno mikroflora skirstoma į pastovią ir atsitiktinę. Pastovią m/f sudaro nuolat gyvenantys odoje, gleivinėje, ertmėse bei organuose m/o. Tranzitinę mikroflorą sudaro m/o, patekę iš aplinkos, kurie priklausoinai nuo imuninės sistemos būklės, organizme išbūna trumpesnį ar ilgesį laiką.
ODOS m/f gausumas priklauso nuo odoje esančių prakaito ir riebalų liaukų ir jų aktyvumo bei odos kontakto su aplinka pobūdžio.Jai priklauso St.epidermidis, Candida,
Proprionibacterium.BURNOS m/f yra daug fakultatyvinių ir tikrų anaerobų.Tai strept.,staf.,fusobakt., neiserijos.VIRŠKINIMO KANALO m/f.Suaugusio žmogaus stemplėje sutinkami m/o, patekę su maistu ir seilėmis. Skrandžio pastovi m/f yra negausi. Iš burnos su maistu patenka pieno r. bakterijos,Bacillus sarcina.Žarnyne –
bakteroidai, fuso bakt.,klostridijos,enterokokai,E.coli.
ŠLAPIMO IR LYTINIŲ TAKŲ m/f.
Išorinėje šlaplės dalyje yra mažai m/o: galima rasti peptokokus.
peptostreptokokus,korinebakterijas, bakteroidus, mikobakterijas, taip pat gramneigiamas žarnyno bakterijas. Išoriniuose lytiniuose organuose vyrauja
Mycobacterium smegmatis, taip pat yra stafilokokų, korinebakterijų, mikoplazmų ir kt. AKIŲ m/f. Pastovi konjuktyvos m/f negausi, dėl ašarose esamo lizocimo antimikrobinio veikimo.
Vyrauja difteroidai, Staphylococcus epidermidis,nehemoliziniai,streptokokai, yra neiserijų, gramneigiamų bacilų,mikoplazmų ir kt. AUSŲ m/f. Vidurineje ir vidineje ausyje m/o normoje nėra. Išorinėje ausies landoje yra tranzitinių m/o: stafilokokų, Pseudomonas.
Žmogaus kūno m/f nėra pastovi.Jos sudėtis priklauso nuo amžiaus, mitybos tipo, makroorganizmo būsenos, vartojamų vaistų, ypač antimikrobinių ir kt. Normalios m/f rūšinės sudėties pakitimas, sergant infekciniais ir somatiniais susirgimais, ilgai ir neracionaliai vartojant antibiotikus, vadinamas disbakterioze. Jai vystantis žūva norm.m/f atstovai,pakinta bakterijų rūšių santykis,intensyviai dauginasi sąlyg.
patog. m/o. Išplinta hospitalinių inf. sukėlėjai (Pseudomonas, Proteus,
E.coli) .Sutrinka maisto medž. virškinimas ir įsisavinimas. Normali m/f padeda išsivystyti prisitaikomojo pobūdžio apsaugos veiksniams: limfmazgių r-jai, Ag ir Ig sintezei, fagocitozei, transplantaciniam imunitetui,
23.M/o asociacijos,simbiozė.
Evoliucinio vystymosi eigoje tarp m/o, susiformavo simbioziniai santykiai:Mutalizmas- tai abipusiai naudingas dviejų simbiontų sugyvenimas.
Partneriai vienas kitą aprūpina reikalingomis medžiagomis, be kurių jų medžiagų apykaita nevyktų. Komensalizmas-simbiozės forma, kai vienas iš partnerių gyvena kito sąskaita, nesukeldamas jam žalos. Metabiozė – m/o sugyvenimo būdas, kai vienas iš asociacijoje esančių m/o pratęsia kito m/o sukeltą procesą, sudarydamas jam ir sau palankias gyvenimo sąlygas.
Satelitizmas- vienas iš simbiontų stimuliuoja kito augimą. Sinergizmas-
kultyvuojant kartu kelias m/o rūšis, sustiprėja jų fiziologinės funkcijos.
Antibiozė- antagonistinių santykių forma, kai vienas iš simbiontų išskiria kitiems m/o toksiškus metabolizmo produktus, slopinančiusjų augimą ir dauginimąsi.Konkurencija – antagonistinių santykių forma, kai geriau prisitaikę prie aplinkos sąlygų m/o intensyviai daugindamiesi suvartoja maisto medžiagas ir slopina kitų m/o augimą. Grobuoniškumas- atagonistinių santykių forma, kai m/o asociacijoje maitinasi vieni kitais. Parazitizmas-
antagonistinių santykių forma, kai vienas iš simbiontų veikia žalingai kitą partnerį jame gyvendamas ir vartodamas jo maisto medžiagas. Mikrobai antagonistai išskiria į apl. antimikrobiškai veikiančias medž.-
antibiotikus.
. 24.Vandens,dirvožemio ir oro mikroflora.Vanduo yra natūrali terpė, kurioje gausu įvairių rūsių m/o. Vandenyje gyvena visų taksonominių grupių m/o: fotobakterijos, pirmuonys, grybeliai, dumbliai. M/o skaičius ir rūšinė sudėtis vandens telkiniuose priklauso nuo organinių medžiagų kiekio vandenyje, metų laiko, pakrančių dirvožemio tipo ir mikrobinio užterštumo laipsnio, žmogaus veiklos intensyvumo, vandens augmenijos ir kitų veiksnių.Autochtoninė m/f.Ją sudaro vandenyje gyvenantys ir besidauginantys m/o. Tai Micrococcus candidans, Pseudomonas fluorescens,Proteus, Serratia,
Clostridium genties bakterijos. Alochtoninė m/f. Tai nepastovi, tranzitinė m/f,kurią sudaro tai aplinkai nebūdingi m/o. Dauguma jų yra natūrali žm.
m/f.Tai Candida,ešerichijos,enterokokai.DIRVOŽEMIO m/f. M/o aktyviai dalyvaųja dirvožemio formavimosi procesuose, medžiagų apytakoje, vykstančioje gamtoje (sieros, geležies, anglies, azoto ir kitųjunginių), ir savaiminiame dirvožemio apsivalyme nuo organinių teršalų. Kokybinės ir kiekybinės mikrofloros sudėties kitimas priklauso nuo dirvožemio rūšies, drėgmės, rūgštingumo, org. medžiagų kiekio, klimato salygų ir daugelio kitų priežascių.Dirvožemio autochtoninę m/f sudaro Bacillus, Proteus,
Micrococcus genties bakterijos bei Pseudomonas aeruginosa. Alochtoninę m/f sudaro iš oro,su vandeniu, žm. išmatomis, pramoniniais vandenimis.
Dirvožemiu plinta vidurių šiltinės, choleros, dizinterijos sukelėjai.
Patogeniški m/o iš dirvožemio patenka į vandenį,ant maisto produktų,daržovių. ORO M/F.Oras yra terpė, kurioje esantys m/o nesidaugina, nes ore nėra maisto medžiagų ir pakankamai drėgmės, saulės spinduliai veikia bakteriocidiškai. Tik sąlyginai oro m/f galima skirstyti į pastovią ir atsitiktinę. Pastovią oro mikroflorą sudaro pastoviai į orą patenkantys m/o iš dirvožemio, vandens ir nuo augalų paviršiaus.Tai Micrococcus,
Sarcina,Bacillus genties bakterijos, Actinomyces.Gyvenamųjų patalpų oro m/f yra gausesnė,kuri dar labiau pagausėja žiemą.Iš sergančių žm. Į orą patekę m/o sudaro atsitiktinę oro m/f.Oru plinta gripas,tymai, difterija, kokliušas, maras ir kt. inf. ligos. Vandens m/f aktyviai dalyvauja medž.apykaitoje gamtoje:skaido org. atliekas, ląsteliena, aprūpina maisto medžiagomis organizmus, augančius vandenyje. Dirvožemio m/o sukelia puvimo,celiuliozės skaidymo,dūlėjimo procesus,kurių metu mineralizuojamos org.medž. Šie procesai apvalo dirvožemį nuo org.teršalų.
25.Vaistinių augalų mikroflora.
Visi augalai susiję su m/o,kurie padeda augalams įsisavinti m.m., kurios yra netirpių junginių pavidalu. Augalų m/o priklauso nuo augimo periodo,dydžio,dirvožemio savybių, metų laiko.Vaistinių augalų m/f sudaro epifitinė,rizosferos m/f ir fitopatogeniniai m/o.Epifitinę m/f sudaro m/o,kurie yra ant antžeminių augalp dalių.Ji yra negausi dėl m.m.
stokossaulės ir drėgmės.Ją sudaro Pseudomonas fluorescens,sporinės bakt.
Rizosferos m/f yra ant augalų šaknų.Ji yra specifinė kiekvienam aug.Daugiausia jų yra žydėjimo ir derėjimo metu.Dauguma m/o su aug.gyvena simbiozėje.Šią m/f sudaro nitrifikuojančios bakt., klostridijos,grybeliai.
26.Vaistų m/f. GMP.Vaistai t.b. efektyvūs, nepavojingi. Viena iš sąlygų, lemiančių jų kokybę-mikrobinis užterštumas.Mikrobinį užterštumą vertinam kaip gamybos ir saugojimo sąlygų pažeidimo rodiklį ar kaip galimą žm. ar gyvūno inf.šaltinį.Pavojingos yra sporinės bakt.,pelėsiniai grybeliai,patog. ar sąlyginai patog. bakterijos, kurios patenka per rankas ir odą,virusai, riketsijos.Serumai ir vakcinos t.b. kontaminuoti bakteriofagais. Kontaminacija galima dėl patalpų ar įrengimo netaisyklingo naudojimo. Kontaminacija skiriama į egzogeninę (m/o į vaistus patenka iš patalpų oro ir nuo darbuotųjų) ir endogeninę (m/o patenka į vaistus iš distiliuoto vandens ar įrengimų). Kontaminacijos priežastys susijusios su
GMP. Vienas iš pagr.vaistų mikrobinio užterštumo šaltinių – žaliava.
Dažniausiai įv. vaistų formų gedimą sukelia sporinės bakt, žarnyno lazdelės, pelėsiniai grybai.Įvertinant pagamintų vaistų kokybę reikia nustatyti sąl. pat. ir pat. bakterijas, kurių vaistuose neturi būti. Vaistų formų sterilumą galima pasiekti gaminant jį aseptinėmis sąlygomis iš žaliavos,kuri neužteršta m/o.
27.Vaistinės žaliavos m/f. Vaistingoji žaliava užteršiama m/o ją renkant, transportuojant, džiovinant, fasuojant.Ant augalo šaknų randami dirvožemio m/f atstovai-sporinės bakt., grybeliai, žieduose ir lapuosse- oro ir dirvožemio m/f atstovų. Vaistinė žaliava yra užteršta m/o.Kiekybinė sudėtis priklauso nuo laikymo sąlygų, transportavimo,paruošimo. Džiovintoje žaliavoje būna sporinės ir nesporinės lazdelės.
Žaliava užkrečiama nesilaikant sanitarinių sąlygų. Ji užkrečiama patogen ir sąlyg patogeniniais grybeliais ir virusais. Laikant neturi būti drėgmės, šviesos ir vabzdžių, nes drėgnoje patalpoje m/o ilgiau išsilaiko ir aktyviai dauginasi. Nekokybiška vaistingoji medž. g.b. toksiška ir žalinga,o esantys m/o ar jų išskirtos medž.sukelti alergines ir pirogenines r-jas.
Kontaminacija skiriama į egzogeninę (m/o į vaistus patenka iš patalpų oro ir nuo darbuotųjų) ir endogeninę (m/o patenka į vaistus iš distiliuoto vandens ar įrengimų). Kontaminacijos priežastys susijusios su GMP. Vienas iš pagr.vaistų mikrobinio užterštumo šaltinių – žaliava. Dažniausiai įv.
vaistų formų gedimą sukelia sporinės bakt, žarnyno lazdelės, pelėsiniai grybai.
28.Fitopatogeniniai m/o.Tai m/o, sukeliantys augalų ligas.Į augalus jie patenka pažeidus jų paviršiaus vientysumą ar per natūralias angas.Augalų ligoms išsivystiti turi ne tik patekusių fitopatogeninių m/o kiekis,augalo audinių būklė bei amžius,bet ir aplinkos veiksniai. Sukelti augalų susirgimai gali baigtis vietiniu pažeidimu arba žuvimu. Sergančiuose augaluose sutrinka biologinės f-jos. Sutrikus medž. apykaitai kinta augalo ch. sudėtis ir farmakologinį veikimą turinčių medž. Kokybinė ir kiekybinė sudėtis.Pažeisti vaistiniai augalai praranda savo gydomąsias savybes
Fitopatogeninės bakt.sukelia augalų inf.ligas,kurios skirstomos į vietines ir bendras.Dažniausiai jas sukelia lazdelės formos bakt.,rečiau kokai.Dauguma fitobakterijų yra Gram- aerobai, judrios, turi kapsulę. Dalis jų atsparioas žemai temp., džiovinimui. Virulentiškumas prklauso nuo toksinų ir fermentų. Fitopatogeniniai grybeliai sukelia mikozes:
dėmėtumą,pūvinį. Hifai įsiskverbia į augalo Indus,juos perauga ir suardo ląsteles.Augalų virusiniai susirgimai labai užkrečiami. Užsikrečiama per vabzdžius, tiesioginio kontakto su augalais metu.
29.Dirvožemio,vandens ir oro mikrobiologiniai tyrimai. Dirvožemis tiriamas, statant ligonines, sanatorijas, kasant tvenkinius.
Bakteriologiškai tiriamos žemės persijojamos per smulkų metalinį tinklelį.
Užpiltos izotoniniu NaCl tirpalu žemės kratomos, kad atsiskirtų mikrobai, prilipę prie jų. Į terpes sėjamas nusistojęs vanduo, praskiestas izotoniniu
NaCl tirpalu Apie dirvožemio sanitarinę būklę sprendžiama iš m/o kiekio viename grame žemės, E. coli bei Cl. perfringens titrų , ir iš to,ar jame yra patogeninių mikrobų. Jei dirvožemyje gausiai randama E. coli ir Cl.
perfringens lazdelių,— dirvožemis užterštas šviežiomis fekalijomis. Jei dirvožemyje E. coli nerandama arba šių lazdelių yra labai mažai, o Cl.
perfringens lazdelių — daug, vadinasi, dirvožemis užterštas nešviežiomis fekalijomis.Norint nustatyti, ar dirvožemyje yra patogeninių m/o, žemės nuoplovos sėjamos į terpes. Mikrobiologiniai oro tyrimai. Nustatomas bendras mikrobų kiekis ore.Oro mikrobams pasėti išdėstomos atidengtos Petri lėkštelės: vienos su kraujo agaru , kitos — su kiaušinio trynio agaru .
Pasėliai inkubuojami 37 °C
temperatūroje 24 val. Galutiniai rezultatai vertinami, palaikius pasėlius
2—3 paras kambario temperatūroje. Suskaičiavus visas išaugusias Petri lėkštelėse kolonijas, išvedamas vidurkis ir iš lentelės apskaičiuojama, kiek mikrobų yra viename m3 oro.
Vandens mikrobiologiniai tyrimai. Sanitariniams tyrimams vandens imama 500
ml, o patogeniniams mikrobams išaiškinti—1-—2 litrai.
Tiriant vandenį, nustatomas bendras mikrobų skaičius viename ml vandens, koli titras, koli indeksas ir vandens užterštumas patogeniniais m/o.
Bendras mikrobų skaičius nustatomas imant 1ml šviežiai paimto vandens,
Petri lėkštelėje sumaišomas su agaru. Sustingęs mišinys inkubuojamas 22—25
°C temperatūroje 2—3 dienas. Vandenyje neturi būti patogeninių m/o.
Normalios m/f bakterijos,kurios padeda įvertinti aplinkos mikrobinės taršos lygį vad.sanitariniais rodikliniais m/o. Jie skirstomi į: žarnyno lazdelės grupės bakterijas (jos yra storžarnių norm. m/f.Priklauso
Enterobacteriaceae. Rodo šviežią fekalinį užterštumą), enterokokai (storžarnių norm.m/f. Rodo šviežią fekal.užterštumą), stafilikokai (St.
aureus. Svarbus vertinant taršą medicininės paskirties patalpose),streptokokai (norm viršutinių kvėp.takų m/f), klostridijos (Cl.
perfungens. Storžarnių norm. m/f. Rodo seną fekal.užterštumą), proteus (storžarnių norm. m/f. Rodo org.kilmės teršalų kiekį).Vertinant vandens mikrobinę taršą nustatomi:ŽLGB,enterokokai, stafil. Dirvožemio-
ŽLGB,enterok., klostrid. Oro-staf. ir strept.Maisto produktų- ŽLGB, enterok., staf. Buities daiktų- ŽLGB,enterok.,staf. Rodikliai: 1. Bendras m/o kiekis 1 ml arba 1g medž. Nustatomas suminis prokariotų ir grybelių kiekis.2. Nustatomi sanitariniai rodikliniai (indikatoriniai) m/o,jų indeksas ir titras.Indeksas-sanitar. rodik .m/o ląst. kiekis 1 grame ar ml medžiagos Titras-mažiausias medž.kiekis gr ar ml,kuriame yra 1 sanitarinio rodiklio m/o ląst. 3. Patogen.m/o ar jų veiklos produktų nustatymas apl.
Atliekamas esant epidemijų protrūkiams. 4. Farmacinės aplinkos objektų mikrobinio pakenkimo laipsnio nustatymas.
30.Injekcinių vaistų formų mikrobinis užterštumas.Injekcinių vaistų gamyboje naud.distiliuotas vanduo,todėl jis t.b. neužterštas m/o.
Apirogeninis vanduo sterilizuojamas ir laikomas sandariai uždarytuose induose. Tyrimo pradžioje nustatomas antimikrobinis veikimas, sėjant vaistą į tiogliukolio ir Saburo terpes. Imami du mėg. Į kiekvieną mėg. su terpe pilama test kultūra.Tada į vieną mėg.dedamas vaistas,o į kitą pilamas distiliuotas vanduo.
Tiogliukolio terpėje pasėliai inkubuojami 48h 30-35 C, o Saburo – 72h 20-25 C.Jeigu matome test kultūrų augimą, tai vaistas antimikrobiniu veikimu nepasižymi. Antimikrobinis užterštumas naikinamas vartojant tam tikrus inaktyvatorius arba vaistas skiedžiamas, pakeičiant vaisto ir terpės santykį. Sterilumo nustatymui naud. pasėlio ir membraninės filtracijos metodai. Pasėliai terpėse tikrinami kasdien. Augimas vertinamas vizualiai, mikroskopiniu tyrimu. Vaistas sterilus,kai terpėse neauga m/o.
Išaugus morfologiškai panašiems m/o, laikoma nesteriliu.
32.Išorinio, peroralinio ir rektalinio vartojimo vaistai priskiriami 2 ir 3
vaistų kategorijai.
34.Nesterilių vaistų formų mb. užterštumas. M/o, esantys nesteriliose vaistų formose, dauginasi ir suardo veikliąsias medž. Todėl vartojant tokius vaistus gali kilti alerginės, pirogeninės r-jos. Tiriant mb.
užterštumą nustatomas bendras m/o kiekis 1g. St.aureus, Pseudomonas aeruginosa, Enterobacteriaceae bakterijos. Nustatynėjama aseptinėmis sąlygomis. Reikia patikrinti žaliavos mb. užterštumą. Nustatomas antimikrobinis užterštumas,kuris nustatinėjamas su test kultūromis. Jeigu vaistas pasižymi antimikrobiniu veikimu, tai slopinamas test kultūrų augimas. Kad pašalinti šį veikimą,didinamas tiriamo vaisto praskiedimas, pridedama inaktyvatoriaus, naud. membraninės filtracijos metodas.
35.Vaistinės sanitarinis rėžimas ir jo bakteriologinė kontrolė.
Bakteriologiniai tyrimai atliekami ne rečiau kaip 2 kartus ketvirtyje.
Mikrobiologinio tyrimo objektai: distiliuoto vandens,akių lašai po sterilizacijos, akių lašai, paruošti aseptinėmis sąlygomis,kamščiai ir kitos pagalbinės medž.,inventories, sanitariniai drabužiai.Distiliuotame vandenyje,kuris naud. gamyboje, nustatomas m/o kiekis 1ml, ŽLGB indeksas ir titras, Pseudomonas aeruginosa. Oras tiriamas aseptiniame bloke, sterilizacinėje, asistentų kambariuose. Mėginiai imami iš švarios,darbuo paruoštos patalpos, uždarius duris ir langus, nustačius santykinę drėgmę.
36.Sterilizacija ir jos metodai.. Sterilizacija visiškas visų m/o ir jų sporų sunaikinimas medžiagoje arba – objekto paviršiuje.. Pagrindinis sterilizavimo tikslas yra neleisti patekti m/o į žmogaus organizmą gydomųjų,diagnostinių ir profilaktinių procedūrų metu. Po sterilizavimo objektai turi išlikti sterilus.Todėl prieš sterilizavimą jie sandariai pakuojami į marlę, popierių, kartoną, sudedami į specialius indus,.
Sterilizavimo metodai skirstomi į fizikinius ir cheminius. FIZIKINIAI
sTERILIZAVIMO METODAI
Karštis yra populiariausias m/o naikinimo metodas. Naudojamas sausas ir drėgnas kairštis (garai). Nudeginimas liepsnoje. Paprastas ir efektyvus sterilizavimo metodas. Drėgnas karštis efektyviai naikina virusus, prokariotus ir grybelius. Sausu karščiu sterilizuojami objektai,jautrūs drėgnam karščiui: milteliai,vazelinas ir aštrūs instrumentai, stikliniai indai, pipetės, mėgintuvėliai, stikliniai švirkštai ir Taip pat naud.ultravioletiniai spinduliai. Filtravimas yra efektyvi m/o šalinimo iš kaitinimui jautrių skystų maitinamųjų terpių, serumo, tirpalų ir skystų vaistų formų priemonė. CHEMINĖ STERILIZACIJA. Sterilizavimui vartojamos mikrobocidiškai ir sporocidiškai veikiančios cheminės medžiagos:įvairios koncentracijos tirpalai ir dujos (lakios cheminės medždiagos)..STERILUMO
KONTROLĖ. Po sterilizacijos būtinai reikia mikrobiologiškai patikrinti,ar sterilizuoti objektai yra sterilūs.Tai atliekama bakteriologiniu tyrimo metodu antiseptinėse sąlygose.Tir. objektai ar jų nuoplovos sėjamos į tiogliukolio terpę (auga aerobai, fak. anaerobai ir anaerobai. Kultyvuojama
14 parų,30-35 C) arba į Saburo buljoną (auga grybeliai, mieliniai pelėsiai.
Kultyvuojama 14 parų,20-25C). Sterilumo nustatymas reglamentuojamas farmakopėjiniais straipsniais, kuriuose nurodoma, kiek reikia paimti mėginių iš kiekvieno pakrovimo, kaip ir į kokias terpes pasėti paimtus mėginius. kokiomis sąlygomis kultivuoti maitinamąsias terpes ir kaip vertinti tyrimo duomenis.
37.Dezinfekcija ir jos metodai. Dezinfekcija-patogeninių ir sąlyginai patogeniškų bei dalies saprofitinių m/o sunaikinimas arba pašalinimas žmogaus aplinkoje esančių objektų paviršiuose. Dezinfekuojant objektų paviršius, sunaikinami patogeniniai m/o ir neleidžiama jiems išplisti ir patekti į sveiką makroorganizmą. Fitikinės dezinfekcijos priemonės.
Priklauso sudeginimas, nudeginimas, virinimas, kaitinimas vandens garų ir sauso karščio kamerose, tindalizacija, pasterizavimas, švytinimas ultravioletine spinduliuote, y-spinduliais. Dezinfekcija gali būti profilaktinė ir židininė. Profilaktinė dezinfekcija atliekama nuolat (kiekvieną dieną) žmonių susitelkimo vietose Židininė dezinfekcija atliekama infekcinės ligos židinyje.Ji svarbi tuo, kad jos dėka inf.
židiniuose sunaikinami patogenai,neleidžiama jiems išplisti ir patekti į žm. organizmą.Labai svarbi epidemiologijai. Dezinfekuojančios medžiagos –
cheminės medžiagos, kurios veikia mikrobocidiškai ir naudojamos dezinfekcijoje. Jos turi gerai tirpti vandenyje ir neturėti nemalonaus kvapo; būti netoksiškomis gyvūnams, žmonėms ir patvariomis ne tik paruoštuose tirpaluose, bet ir kontakte su nukenksminamu objektu metu; m/o turi sunaikinti per trumpą laiką mažomis konc., nekenkti dezinfekuojamiems vertingiems objektams.
38.ASEPTIKA IR ANTISEPTIKA. Aseptika-priemonių visuma,kurios saugo ligonio odą,žaizdas ir kūno ertmes nuo aplinkoje esančių patogeniškų ir sąlyginai patogeniškų m/o patekimo,atliekant gydymo ir profilaktikos procedūras.
Aseptinės priemonės padeda išvengti pirminės arba antrinės egzogeninės infekcijos. Antiseptika- tai priemonių visuma,kuriomis sunaikinami į odą patekę pat. arba sąl. pat. m/o. Tikslas – neleisti daugintis, patekusiems iš aplinkos į odą, gleivinę, audinius,žaizdas, patogeniškiems ir sąl.
patogeniškiems m/o, išsaugant normalios m/f kokybinę ir kiekybinę sudėtį.
Antiseplinės medžiagos – cheminės medžiagos, kurios sunaikina arba slopina m/o augimą odoje, gleivinėse, žaizdose, organizme visumoje.
Antiseptikams būdingas ilgas veikimas.Boksas-izoliuota įstiklinta kamera ar patalpa su įėjimu iš prieangio mikrobiologiniam ir kitiems biologiniams steriliems darbams laboratorijoje atlikti.Joje sudaromos aseptinės sąlygos.
39.Infekcinis procesas, inf.liga, organizmo imlumas. Imunitetas Infekcinėje imunologijoje reiškia, kad individas, turintis imunitetą, užsikrėtęs patogeniniais mikroorganizmais, nesuserga. Kol kas dažniausiai skirstomos imuniteto rūšys, įvertinant būtent šį rezultatą Šiuo atveju išskiriamas rūšinis imunitetas, kokiu laikomas neimlumas, kuris priklauso nuo įgimtų biologinių ypatybių, būdingų tam tikrai gyvūnų rūšiai ar žmogui. Tai —
rūšies požymis, perduodamas paveldumu taip pat, kaip ir bet koks kitas rūšies požymis. Toks rūšinis imunitetas gali būti išreikštas vieno gyvūno rūšies kelioms infekcinėms ligoms, kita vertus — vienai infekcinei ligai gali būti atsparios kelios gyvūnų rūšys.
Tokia imuniteto forma laikytina ne imunitetu, o neimlumu tam tikros rūšies mikroorganizmui, kuris galėtų sukelti infekcinę ligą kitų rūšių gyvūnams Infekcinė liga yra bet koks sveikatos sutrikimas, kai šeimininko kūno dalis arba visas kūnas nebegali vykdyti savo normalių funkcijų dėl patogeninių mikroorganizmų ar jų produktų poveikio Parazitinis m/o ar agentas, sukeliantis infekcinę ligą vadinamas patogenu.Infekcinį procesą galima apibūdinti kaip patogeninių mikroorganizmų ir imlaus makroorganizmo sąveikos procesą.
Makroorganizmo imlumas. Tai – genotipiškai determinuota makroorganizmų rūšies savybė, pasireiškianti sugebėjimu sudaryti sąllygas, būtinas tam tikros rūšies mikroorganizmų dauginimuisi. Infekcinių ligų faktoriai.
Tam, kad sukeltų ligą, patogenas turi:būti atneštas šeimininkui,prilipti (adsorbcija), kolonizuoti (adhezija), arba įsiskverbti (invazija) į šeimininką,daugintis (augti) arba kitaip vykdyti savo gyvybės ciklą (pavyzdžiui, virusai)
šeimininko organizme, gynybinių išvengti šeimininko reakcijų, galėti mechaniškai, chemiškai ar molekuliniame lygyje žaloti šeimininką.
Infekcinėms ligoms būdingos 3 ypatybės, kurios nesutinkamos kitose ligose:
užkrečiamumas,ligos stadijiškumas ir imunitetas, užtikrinantis pagyjimą ir apsaugą nuo susirgimo, kartotinai užsikrėtus tokiais pačiais m/o.
40.Infekcinės ir invazinės ligos-tai užkrečiamos ligos.Užsikrečiama tik tuomet,kai užkrečiama gyvais objektais,kurie sugeba daugintis šeimininke.Epidemiologija – tai mokslas, tiriantis infekcinių ligų plitimą žmonių visuomenėje. Užkrečiamų ligų yra 4 vystimosi fazės:Prilipimas ir kolonizacija. Kai patogenas patenka į/pas jam tinkamą šeimininką, jam reikia prilipti (adhezuoti) ir apsigyventi šeimininko ląstelėse ar audiniuose – juos kolonizuoti. Kolonizacija priklauso nuo patogeno galimybių kovoti su normalia šeimininko mikroflora dėl būtinų mitybos komponentų. Kolonizacijai taip pat reikia specialių struktūrų, kurios leidžia patogenui kovoti dėl prilipimo prie tinkamų paviršiaus vietų.
Patekimas (invazija) į šeimininko organizmą. Daugelis patogeninių mikroorganizmų gali aktyviai skverbtis pro šeimininko epitelį po prilipimo prie jo. Tai dažniausiai pasiekiama gaminant lizuojančias medžiagas, kurios pažeidžia šeimininko audinius vienu iš šių būdų:ardant dangų ir gleivinių pagrindinę medžiagą arba bazinę membraną, depolimerizuojant angliavandenių
– baltymų kompleksus ląst. paviršiuje ir tarp jų, suardant ląstelių paviršiaus vientisumą. Patogeno augimas ir dauginimasis. Tam, kad patogenas galėtų gerai augti ir daugintis, jis turi susirasti reikiamus maisto komponentus ir tinkamą aplinką (pH, temperatūrą, oksidacijos-redukcijos potencialą) šeimininke. Hospitalinė infekcija yra tik egzogeninė.Tai tokios inf. Uždegiminiai pūliniai procesai, kuriomis užsikrečiama stacionaruose ir išsivysto dar besigydant stacionare ar jau namie.
41.Epidemiologiniam procesui realizuotis reikia: infekcijos šaltinio,imlaus individo ir patogeno perdavimo.Jei trūksta kurios nors sąlygos,infekcinis šaltinis nutrūksta. Infekcijos šaltinis yra bet koks gyvas padaras, kuriame patogeniniai m/o natūraliai dauginasi, kaupiasi ir iš kurio gali plisti į aplinką. Infekcijos rezervuaras-tai biologinė rūšis, kurioje natūraliai tam tikra patogeninių m/o rūšis gali cirkuliuoti (daugintis). Patogenas gali būti perduodamas keliais būdais:1.Oro-lašeliniu būdu (išsiskiria iš kvėp.takų ir patenka į kvėp.takus),2 .Kontaktiniu,3.Transmisiniu (plinta m/o,kurie dauginasi kraujyje.Juos platina kraują siurbiantys organizmai),
4.Fekaliniu – oraliniu (m/o išsiskiria su išmatomis ir patenka į burną).Atsparių individų skaičiaus didėjimas yra epidemijų užkirtimo kelias.Tam pasitarnauja vakcinacija.
42.M/o virulentiškumas ir patogeniškumas. Sąlyginai patogeniški m/o. M/o patogeniškumas-tai m/o rūšies savybė,pasireiškianti potencionaliu sugebėjimu sukelti kliniškai pasireiškiančią inf. ligą. Monopatogeniniai m/o sukelia tik vieną ligą vienai rūšiai (pvz.raupsų mikobakterijos sukelia ligą tik žmonėms). Polipatogeniški m/o sukelia ne vienai rūšiai ir žmonėm, ir gyvūnam.
Patogeniškumo veiksniai: 1.Specifinės toksinės medž. (toksinai sukelia membranų medžiagų hidrolizę,ko pasekoje didėja kapiliarų pralaidumas,suyra eritrocitai).2.Fermentai ir jų veiklos produktai (katalazė,peroksidazė apsaugo nuo žalingo deguonies poveikio).3.
Ląstelės sienelės ch. elementai, Ag, sienelės dariniai. 4.Nespecifiniai bakterijų ir audinių yrimo produktai (pvz.indolas slopina kitų bakt.vystimąsi ir toksiškai veikia į žm. audinių ląst.). M/o virulentiškumas – tai štamo patogeniškumo laipsnis.
Sąlyginai patogeniniai-tai grupė m/o, kurie įeina į žm. normalios m/f sudėtį arba paplitę aplinkoje,kurioje sukelia inf. ligą tik susilpnėjus makroorganizmo atsparumui arba patekus į tą organizmo vietą,kur jų normoj nėra.Gydant ligonius ligoninėse antibiotikais susidaro hospitalinės padermės.Hospitalinės padermės-tai m/o rūšies variantas,kuris turi požymių, skiriančių nuo kitų m/o.
Hospitalinės padermės cirkuliuoja ligoninėse,yra atsparesni apl. veiksniams, antiseptikams, džiovinimui, temp. svyravimams, yra polirezistensiški antibiotikams ir turi daugiau patogeniškumo veiksnių, labiau virulentiški. Sąlyginai patogeniniams m/o priklauso Enterobacteriaceae, Pseudomonadaceae,Neiseriaceae šeimos.
43.M/o toksinai, jų fukcijos. Parazitai gali žaloti šeimininkus keliais būdais. Išskiriamos dvi ligų rūšys, atsižvelgiant į patogeno vaidmenį ligos sukėlime: infekcijos ir intoksikacijos. Intoksikacijs – tai ligos, kai į šeimininko organizmą patenka specifinis toksinas. Toksinai gali patys sukelti ligą, netgi nesant mikroorganizmų, kurie juos pagamino.
Toksinas yra specifinės medžiagos, dažnai mikroorganizmo metabolizmo produktai, žalojantys šeimininką. Toksinus galima suskirstyti į dvi pagrindines kategorijas: egzotoksinus ir endotoksinus. Egzotoksinai. tai tirpūs, termolabilūs baltyminiai produktai, paprastai išskiriami į aplinką patogenui augant. Daugeliu atvejų egzotoksinai gali keliauti iš invazijos vietos į kitus kūno audinius ar ląsteles-taikinius, kuriuose pasireiškia jų efektas.
Egzotoksinai yra: sintetinami specifinių patogenų,žinomi kaip vienos iš labiausiai nuodingų medžiagų, labai antigeniški ir imunogeniški, sukelia neutralizuojančių Ac gamybą, lengvai inaktyvuojami formaldehidu, jodo dariniais ir kitais chemikalais, Pagal veikimo pobūdį skirstomi į neurotoksinus, citotoksinus ir enterotoksinus. Egzotoksinas veikia įvairiais būdais :inhibuoja baltymų sintezę, slopina nervinių sinapsių funkciją,sutrikdo transmembraninį transportą, ardo LM.Endotoksinai.
Dauguma gramneigiamų bakterijų turi lipopolisacharidą (LPS) išoriniame ląstelės sienelės sluoksnyje, kuris tam tikromis aplinkybėmis yra nuodingas specifiniams šeimininkams. Šis LPS vadinamas endotoksinu, nes jis yra susietas su bakterija ir išsiskiria tik kai m/o žūva. Endotoksinai yra:
termostabilūs, toksiški tik didelėmis dozėmis, silpni imunogenai, nepaisant kilmės panašūs, pirogeniški (gali sukelti karščiavimą), gali sukelti šoką, gali krešinti kraują. Patogeninės bakterijos gali išskirti ir kitus fermentus, vadinamus hemolizinais.
44.Infekcijos vartai,reinfekcija ir kt.Infekcijos vartai-tai vieta per kurią patenka inf. Ja g.b. oda (kai pažeistas jos vientysumas), gleivynė (viršk. trakto, kvėp. sistemos ),akių jungynė. Kiekvienai ligai būdingas tam tikras inkubacinis, prodrominis, aktyvios ligos ir sveikimo periodai.
Inkubacinis-nuo pat.mb.patekimo į organizmą iki inf.ligos pasireiškimo klinikinių požymių.Prodrominis-kai pasireiškia pirmieji daugeliui ligų bendri požymiai.Aktyvios ligos periodas – vystosi įv. pobūdžio uždegimai, odos pakitimai, pasireiškia specifinės ląstelių r-jos. Sveikimo periode pat. Mikrobai sunaikinami ir pašalinami iš org. Ligos baigtis g.b.
pasveikimas arba mirtis. Infekcijos pasireiškimo formos :1.Egzogeninė inf.-
kai pat. mb.patenka iš išorės (užsikrečiama kontaktiniu,lašeliniu keliu,per maistą 2.Endogeninė-kritus rezistensiškumui ir sustiprėjus jame esančių pat. mb. virulentiškumui.3. Mišri-kai patenka kelių rūšių pat.mb.
4.Židininė-pat.mikrobų įsikūrimas ir dauginimasis įėjimo vartuose.
Recidyvas – infekcinio proceso paūmėjimas sveikimo laikotarpiu. Reinfekcija-
persirgus kokia nors inf. Liga ir neįgyjus reikiamo imuniteto, pakartotinai užsikrėtus tos ligos sukėlėjais susergama ta pačia liga. Superinfekcija-dar nesibaigus inf. ligai pakartotinai užsikrečiama tos pačios ligos sukelėjais. Persistensija – nešiojimas.Ji pasireiškia tada, kai m/o yra kolonizavęs, tačiau nesukelia kliniškai pasireiškiančios ligos.
46.Imunologija.Imunitetas,jo rūšys, formos.Imunologija siejasi su imunitetu ir profilaktika. Imunologija-tai mokslas papie imuninės sistemos struktūrą ir funkcijas. Imunitetas-tai atsparumas inf.ligai.Tai saugos sistema,kurios svarbiausia f-ja – ląstelių diferenciacijos ir proliferacijos kontrolė bei mutavusių ląstelių sunaikinimas Makroorganizmas turi turėti patikimą,gerai veikiančią sistemą, kuri galėtų užtikrinti jos specifiškumą,individuolumą.Ši sist. atpažįsta ir sunaikina svetimas organizmui ląsteles. Medž.,kurios sukelia imuninę r-ją vad.antigenais
.munitetas g.b. įgimtas (rūšinis) ir įgytas. Įgytas imunitetas g.b.
natūralus ir dirbtinis, kurie dar skirstomi į aktyvius ir neaktyvius.
Natūralus aktyvus susidaro persirgus infekcine liga,o pasyvus-
transplantantinis (per motions placentą).Dirbtinis aktyvus susidaro po vakcinacijos,o pasyvus atsiranda supylus serumą. Pasireiškimo formos –
ląstelinis ir humoralinis imunitetas.
47.Ląsteliniai ir humoraliniai nespecifiniai saugos veiksniai. Žmogaus organizmo atsparumas patogeniniams organizmams priklauso nuo įv. cheminių biologiškai aktyvių medžiagų,kurių tam tikras kiekis nuolat yra organizme.
Šios medž. vad. humoraliniais nespecifinio atsparumo veiksniais.Tai lizocimas, interferonas,opsoninai.Šios medž. atlieka apsauginę f-ją:veikia m/o mikrobocidiškai ir sudaro sąlygas specifiniams Ac reaguoti su m/o ar jų toksinams.Dauguma nespecifinių apsauginių veiksnių dalyvauja r-jose, pagrįstose specifiniais mechanizmais. Oda ir gleivinės.
Sveika oda sudaro labai efektyvų mechaninį barjerą, saugantį nuo m/o invazijos.
Kvėpavimo, virškinimo, ir urogenitalinės sistemos gleivinės membranos priešinasi m/o patekimui dėl savo glaudaus stulpinio epitelio ir gleivinių sekreto, kuris formuoja apsauginį apdangalą, kuris priešinasi penetracijai ir imobilizuoja daugelį m/o.Oda ir gleivinės yra apgyvendintos normalios m/f, kuri stabdo nekontroliuojamą pat. m/o dauginimąsi.
Daugelis šių bakterijų sintetina plazmidių koduojamas medižagas – bakteriocinus,kurie yra vidujrūšiniai antibiotikai, mirtini tam tikrai m/o rūšiai arba štamams, priklausantiems tai pačiai rūšiai m/o, kuriai priklauso ir bakteriocinų producentas.Per odą ir gleivynę prasiskverbę m/o patenka į limfą,kur juos nuneša į limfmazgius.
Čia mb. sulaikomi,fiksuojami,vėliau fagocituojami leukocitų. Komplementas –
fermentiškai veikiantis,sudėtingas kraujo serumo baltymų kompleksas.Jis pasižymi silpnu antibakteriniu veikimu, sustiprina ir papildo specifinių Ac veiklą.Opsoninai – tai Ac, palengvinantys fagocitozę. Lizocimas – tai fermentas, galintis suardyti bakterijų ląstelių sienelės peptidopoilsacharidus. Jis yra termostabilus, jautrus rūgštims ir šarmams.Lizocimą sudaro grupė baltymų,kurie tirpdo bakterijas (todėl jis laikomas gyvūninės kilmės antibiotiku). Lizocimas suardo kai kurių rūšių bakterijų sienelę, suskaidęs jos polisacharidinį komponentą.Yra gautas grynas lizocimas, kuris gali būti naud. chirurgijoje dėl jo antibakterinių, anestezuojančių ir priešuždegiminių savybių.
48.Ląstelinio ir humoralinio imuninio atsako mechanizmai. Imuninis atsakas-
tai organizmo r-ja į Ag in vivo.Jis visada specifiškas prieš Ag ir imuniniai veiksniai reaguoja tik į tą Ag.Imuninį atsaką sudaro humoralinis
(Ac sintezė), ląstelinis (Ac nesintetinami,bet dalyvauja ląstelės T
limfocitai,kurios reaguoja į Ag vienaip ar kitaip siekdamos jį sunaikinti)
ir imuninė tolerancija (nesintetinami Ac ir sensibilizuoti T limfocitai.
Tai specifiškas nereagavimas į kartotinai patekusį Ag). Ląst. atsakas atsiranda prieš intraląstelinius parazitus arba susiformuoja kaip uždelsto tipo alerginių r-jų mechanizmo išdava prieš kai kurių m/o Ag. Priklauso nuo
T limfocitų,dalyvauja daug alerginių r-jų ląstelių mediatorių.T limfocitai po kontakto su Ag dalyvauja ląsteliniame imunitete ir niekada nesidiferencijuoja į ląsteles, sintetinančias Ac, tačiau jų stoka slopina humoralinį imunitetą,nes sutrinka T helperių f-ja. Pagr. T limfocitų f-ja-
sudaryti ląstelinį imunitetą: dalyvauti transplanto atmetimo, lėto tipo alerginėse r-jose.B limfocitai yra ląstelių, sintetinančių Ac, pirmtakai.Veikiant Ag blužnies gemaliniuose centruose ląstelės galutinai transformuojasi į plazmines ląsteles, gaminančias Ac. Jos sąlygoja humoralinį imunitetą. Produkuoja 3 tipų Ac: IgA, IgM, IgG. Susijungę su Ag telkiasi viename ląstelės šone.Makrofagai aktyviau fagocituoja svetimas medž.,jeigu jos apgaubtos specifiniais Ac. Fagocituotą Ag suardo makrofago hidroliziniai fermentai. Makrofagai ne tik fagocituoja m/o,bet ir pateikia
T limfocitams apdorotą Ag ir taip pradeda imuninį atsaką. Kitame etape jie jau tarpininkauja perduodami specifinį signalą iš T limfocitų į B
limfocitus. Dar g.b. transplantacinio imuniteto pagrindas. Čia ląst.
imunitetas svarbiausias atmetant persodintą audinį. Ląst. imunitetas svarbus ir kaip autoimuninė r-ja prieš autoantigenus ir pasenusias ląsteles.MHC Ag dalyvauja atpažįstant ir pašalinant anomalies ląst., stimuliuoja imunitetą alotransplantantams, humoralinių aloantikūnų sintezę ir odos hiperjautrumo r-jas.
49.Antigenai,antigeninė sandara
Medžiagos, inicijuojančios organizmo imuninįę reakciją (imuninį atsaką), vadinamos antigenais. Todėl bendriausias antigenų apibūdinias galėtų būti:
antigenai – bet kokios medžiagos, kurios turi savyje svetimos genetinės informacijos požymių ir kurios, patekusios į organizmą sužadina specifines imunines, humoralines ar/ir ląstelines, reakcijas. Jiems būdingas antigeniškumas, antigeninis specifiškumas ir heterogeniškumas.
Antigenais gali būti medžiagos, kurios turi tam tikras fizikines chemines savybes:1.Jie turi būti didelės molekulių masės, 2. antigenai yra koloidinės būklės junginiai. 3.
Antigeniškumui pasireikšti svarbu, kad Ag būtų prieinamas makrofagų ardančiam veikimui ir galėtų sąveikauti su kitomis imunokompetentinėmis ląstelėmis.
Tik taip gali būti atpažintas ir įvertintas jų antigeninis specifiškumas. 4.Visi Ag yra mažai specifiški, o tai susiję su individualia genetine determinacija ir su tuo susijusiomis struktūromis: tai yra įvairių antigenų molekulių skirtingumo pagrindas.
Ag molekulę sudaro polipeptidinės grandinės.Ant baltymų molekulės išsidėsčiusios determinantinės grupės, kurios, vykstant Ag ir Ac r-jai susijungia su keliomis Ac molekulėmis. Antigeniškumą nulemia amino rūgščių aromatinės grupės. Bakterijos turi 3 rūšių Ag: somatinius (O), kapsulinius
(K) ir žiuželinius (H). Somatiniai nėra baltymai, dažn. LPS. Žiuželiniai yra baltymai.Gali būti specifiniai ir nespecifiniai. Kapsuliniai gaubia somatinius,jie yra termostabilūs.Tai polisacharidai.Virusų Ag skiriami į paties viruso Ag ir antigenus,kurie atsiranda ląstelėje, kurioje vyksta virusų reprodukcija. Jie sukelia ląstelines ir humoralines imunines r-jas.
Patekę į organizmą jie stimuliuoja specifinį jo persitvarkymą. Virusų Ag sandara priklauso nuo jų struktūros. Virionai,kurie sudaryti iš nukleino r.
ir kelių polipeptidų turi nedaug Ag.Jeigu virionas turi superkapsidę, tai
Ag turi daugiau.Antivirusiniam imunitetui susidaryti reikšmingiausi yra antigrniniai viriono receptoriai, kuriais jis jungiasi su jautriąja ląstele. Virusų infekuotose ląst. atsiranda naujų Ag, kurie skiriasi nuo paties viruso ir normalių Ag.
51.Imunoglobulinai,jų struktūra, funkcija.Imunoglobulinai-tai tie Ac, kurie atsiranda dėl antigeninio dirginimo.Priklausomai nuo Ac struktūros,išskiriamos 5 Ig klasės: IgG(neutralizuoja m/o toksinus),
IgM(inaktyvuoja kraujo m/o), IgE(svarbūs alerginėse reakcijose),
IgD,IgA.(neleidžia degraduotis organizmo ląstelės fermentams, saugo organizmą nuo žalingo patogeninių žarnyno m/o veikimo). Ig G praeina pro placentą ir sąlygoja įgimtą pasyvų imunitetą. IgG patenka į kūdikio organizmą su motions pienu.IgG sudaro kompleksus su bakterijomis, aktyvuoja komplementą.IgG konc. Priklauso nuo jų katabolizmo laipsmnio ir nuo sintezės.IgM sintetinamas pradinėje imuninio atsako r-joje,sudaro pirmąją gynybos nuo m/o liniją.Sujungia komplementą,nepereina per placentą.IgA
atsako už kvėp. takų ir žarnyno imunitetą.Per placentą nepraeina.IgE suriša
Ag gleivynių paviršiuje.Nuo jų priklauso alerginių simptomų atsiradimas.Pro placentą nepraeina. .Imunoglobulinai jautrūs aukštai temp., terpės pH
pakitimams, bet atsparūs proteolizinių fermentų poveikiui.Ig sintezės mechanizmų teorijos:2 grupės: selektyvios (grindžiamos prielaida, kad Ag patekęs į org. sąveikauja su ląstėmis,kurios yra organizme ir taip indukuoja ląstelių sintezę) ir kontrukcinės (Ag molekulė tiesiogiai ir netiesiogiai yra modelis,kurio paviršiaus strūktūra sąlygoja Ac sintezę).
Šoninių grandinių teorija: kiekvienos ląst. paviršiuje yra receptorių,per kuriuos ji atlieka svarbias f-jas,Ag patekęs šalia jo sąveikauja,susijungia ir blokuoja jo f-ją. Tiesioginės matricos: Ag patekęs į ląst. galinčią sintezuoti Ac, atlieka matricos f-ją,kurios paviršiuje iš jau esamų polipeptidinių grandinių sintetinama Agmolekulė.Netiesioginės matricos: Ag makromolekulė patenka į embrionų ląstelių branduolį, indukuoja jame genetinius pokyčius ir tos ląst.gebėjimą produkuoti Ac pagal prasiveržusio į organizmą Ag modelį.Natūralios atrankos teorija: Ag patekęs į org.
atrenka jau esančius Ac,kurių sintezė nesusijusi su Ag stimuliavimu,susijungia su jais, o atsiradęs kompleksas fagocituojamas ir atsiduria ląstelėse, galinčiose produkuoti Ac.
Ac skirstomi į 3 grupes:1.Pilni 2. nepilni 3.Normalūs.Pilni ir nepilni Ac skiriami pagal santykį su Ag.Pilni Ac turi 2 aktyvius centrus,Ac ir Ag sąveika yra specifiška ir nematoma,o nepilni-tik vieną aktyvų centrą,todėl nesudaro tinklelio. Normalūs Ac randami sveikų, nesirgusių inf.liga,neimunizuotų žm. kraujo serume.Monokloniniai Ig-vieno specifiškumo, sintetinami tik tada, kai kultyvuojamas Ac produkuojančių ląstelių monoklonas. Autoantikūnai-tai Ac medžiagoms, kurios įeina į organizmo savų ląstelių ir organų sudėtį.Jų sintezę veikia egzo ir endogeniniai faktoriai.AutoAc dalyvauja ne tik patologiniuose procesuose,bet ir fiziologinėse r-jose.
52.Antivirusinis imunitetas. Interferonai.Didžioji dalis virusų Ag sutelkta jų apvalkale.Protekciniams Ag, stimuliuojantiems organizmo apsaugines f-
jas,priklauso viruso fermentai,tvirtinimosi ir surinkimo baltymai.Ląstelėje virusas sąlygoja nestruktūrinių baltymų sintezę,kurie taip pat pasižymi Ag savybėm. Viruso Ag g.b.infekuotos ląst. paviršiuje ir ši tampa imuninių r-
jų taikiniu.Priešvirusinio imuniteto ypatumus lemia virusų intraceliulinis parazitizmas.Kai virusai atsiranda ląst.viduje,jo jau nepasiekia humoraliniai imuniteto faktoriai,todėl jo atžvilgiu pradeda formuotis ląsteliniai gynybos mechanizmai,jų tarpe ir priešvirusiniai baltymai-
interferonai (IFN). Yra grupė interferonų,saugančių nuo svetimos kilmės nulkeorūgščių. Tai mažamolekuliniai baltymai, koduojami genome. Jį sintezuoti gali visos ląstelės,o aktyviausiai leukocitai. Sintetinami tik po indukcijos, kurią gali inicijuoti virusai, m/o Ag, bakterijų LPS. IFN
nėra specifiški virusams. Jie specifiški rūšiai (žmogus žmogui).
Svarbiausias priešvirusinio imuniteto mechanizmas yra specifinės ląstelinės r-jos,susijusios su T limfocitais, ir r-jos, priklausančios nuo T limfocitų išskiriamų limfokinų. Ląstelinio imuniteto mechanizmai sudaro priešvirusinio imuniteto pagrindą:jo faktoriai sunaikina virusus,nutraukia jų reprodukciją.
Humoralinio imuniteto faktoriai yra Ac.Virusų ir Ac sąveikoje vyksta virusų neutralizacija,infekuotų ląstelių lizė dalyvaujant komplementui,fermentų inhibicija. Ac apsaugo nuo pakartotinos virusinės infekcijos.IFN naudojami virusinėms ligoms gydyti ir profilaktikai bei kaip imunomoduliatoriai.
IFN gaunami žmogaus ląstelių kultūrą paveikus interferonogenais,koncentruojant ir išvalant pašalines medž. IFN atsiranda ankstyvoj fazėj.Visos žm. ląst.turi receptorių interferonams.
Interferonas su virusu nereaguoja, jis duoda signalus ląstelei,kuri pradeda sintetinti priešvirusinius fermentus.IgA apsaugo ląstelę nuo viruso patekimo.Ac neutralizuoja virusą,padeda fagocituoti,aktyvina komplementą,bet jie nepasiekia viruso.CD8 kileriai naikina infekuotą viruso ląstelę.
53.Imunodiagnostika.Imunologinės r-jos.Serodiagnostika. Imunologinių r-jų panaudojimas inf. ligų diagnostikoje-tai r-jos,kuriose dalyvauja Ag ir Ac.
Ag ir Ac sąveika yra specifiška.Imunologinės r-jos – tai r-jos,kurios vyksta in vitro. Imuninės r-jos vyksta in vivo. Serodiagnostika-tai Ac nustatymas imunologinėmis r-jomis.Serologinės r-jos gali būti, kai žinom
Ag, bet nežinom Ac arba kai žinom Ac,bet nežinom Ag. Šios r-jos naudojamos
Ag indikavimui arba Ac radimui. Serologinės r-jos – tai tokios imunologinės r-jos,kai tiriamo asmens kraujo serume ieškome Ac. Apribojimai:1)ūmioj fazėj Ac gali būti labia mažai, 2)remiantis serologiniu tyrimu galime nustatyti m/o sukelėją,o mums reikia nustatyti ligą ir kokiais antibiotikais gydytiSerologinis tyrimas leidžia tik nuspėti gydymą,mažai galima pasakyti apie m/o savybes.3) nevisada leidžia nustatyti susirgimą, nes Ac gali būti aptinkami ir nesergant.Todėl svarbu ne tik indikuoti
Ac,bet ir nustatyti jų kiekį. Tam imamas žm.serumas,prideda-mas žinomasAg kiekis,daromi įvairūs serumo praskiedimai. Didžiausias atskiedimas,kuriame įvyko serologinė r-ja – serologinės r-jos titras.Serologiniai tyrimai yra pagalbiniai.Serologinių r-jų kriterijai priklauso nuo to,kaip atliekama imunologinė r-ja.Vienu atveju matomas vaizdas (nuosėdos, titras). Taip būna, kai ieškom Ag. Ieškant Ac nustatomas Ac titras. Jis vertinamas atliekant serodiagnostiką. Diagnostinis titras- tai eksperimentiniu būdu nustatytas titras, nurodantis ligą. Kai diagnostinis titras nėra nustatytas, tai Ac ligonio serume nustatinėjami porinių serumų būdu (jei matomas titro augimas, tai žm. serga ta inf.).
54.Agliutinacija ir precipitacija
Agliutinacija – tai korpuskulinių antigenų suspensioje sulipinimas su antikūnais ir iškritimas į nuosėdas. Reakcija vyksta izotoniniame natrio chlorido tirpale. Agliutinacijos fenomenas grįstas sąveika su antigeno determinantais, išsidėsčiusiais bakterijų, audinių ląstelių ir kitų korpuskulinių dalelių paviršiuje. Elektrolitų terpėje dalelės sukimba, pamažu nusėda į dugną dribsnių pavidalu ir dažniausiai yra matomi akimi.
Agliutinacijos reakcijoje dalyvaujantis Ag vad. agliutinogenu, Ac –
agliutininu, o susidaręs specifinis antigeno ir antikūno kompleksas –
agliutinatu.
Agliutinacijos reakcija yra dvifazė. Pirmojoje fazėje specifiškai jungiasi antigenas ir antikūnai. Ji nesukelia jokio išorinio efekto. Antroji fazė nespecifinė, kai dalyvaujant elektrolitams susidarę agregatai iškrinta nuodėdomis. R-ja pasireiškia priklausomai nuo antigeno savybių.
Agliutinacijos reakcija plačiai naudojama įvairioms infekcinėms ligoms diagnozuoti, m/o, išskirtiems iš ligonių ir bakterijų nešiotojų, identifikuoti, kolektyviniam imunitetui tirti profilaktinės imunizacijos metu. Agliutinacijos reakcija galima nustatyti Ac kraujo serume, audinių ekstraktuose, sekretuose. Agliutinacijos reakcija naudojama:1) ligų serodiagnostikai, 2) mikroorganizmui, išskirtam iš ligonio nešiotojo organizmo ar aplinkos objektų, identifikuoti žinomais Ac.Teigiama r-ja rodo, kad nežinomas m/o identiškas tam, kuris buvo panaudotas kaip Ag diagnostiniam serumui gaminti.Yra keli agliutinacijos variantai.
1.Orientacinė agliutinacija. Atliekama ant lygaus horizontalaus stiklo, porceliano ir kitų medžiagų plokščio paviršiaus. Nuo jo rūpestingai pašalinami riebalai. Praskiesto serumo lašai užlašinami ant plokštelės paviršiaus. Į kiekvieną serumo lašą pridedama po lašą diagnostikumo ar nedidelį bakterijų kultūros lašą ir tolygiai sumaišoma. Kai reakcija teigiama, per keletą minučių, sąveikaujant Ag su imuninio serumo Ac, susidaro satambaus dispersiškumo agliutinatas, o skydtis praskaidrėja.
2. Išplėstinė (tūrinė) agliutinacija. Reakcija atliekama agliutinaciniuose mėgintuvėliuose. Nustatomi ne tik serume esantys agliutininai, bet ir jų titras, t.y. antikūnų titras.Vertinant r-ją būtina atsižvelgti į slenkstinį titrą. Maži serumo titrai gali sukelti agliutinaciją dėl serume esančių grupinių antikūnų. Serumai, su kuriais ketinama atlikti agliutinacijos reakciją, skiedžiami mėgintuvėliuose. Į kiekvieną praskiesto serumo mėgintuvėlį sulašinama diagnostikumo mėgintuvėliai sukratomi, dedami į termostatą, po to laikomi kambario temperatūroje. Reakcija įvyksta per 24
valandas. Tiksliai diagnozei nustatyti neretai reikia išsiaiškinti, ar rasti antikūnai nėra anksčiau persirgtos ligos ar vakcinacijos išdava.
Sergant Ac daugėja. Serumo antikūnų dinamika suteikia papildomos informacijos apie gydymo efektą, ligos raidą ir baigtį.
3. Pagreitėjusi agliutinacija pagal Noblę. Grįsta antigeno ir antikūno geru kontaktu dėl abiejų komponentų didelės koncentracijos ir mechaninio poveikio, 4. Hemagliutinacija. vadinamas eritrocitų sulipimas, veikiant įvairiems nespecif. faktoriams. Hemagliutinaciją sukelai kai kurie virusai, bakterijos, jų apykaitos produktai, augalų, gyvatės nuodų ekstraktai. 5.
Netiesioginė hemagliutinacija Eritrocitai, adsorbavę Ag, tamps jautrūs homologiniams Ac. Veikiant specifiniams Ac sensibilizuoti eritrocitai sulimpa ir nusėda, sudarydami hemagliutinatą. Infekcinės ligos diagnozė nustatoma radus tiriamoje medžiagoje tam tikrų Ac Eritrocitiniai diagnostikumai skirti netiesioginės hemagliutinacijos reakcijai. Reakcija atliekama mėgintuvėliuose.
Ligonio serumas prasksiedžiamas,po to pridedama diagnostikumo, laikoma termostate ir. kambario temperatūroje. Kai r-ja teigiama, eritrocitų dribsniai plačiai nusėda mėgintuvėlio dugne, o kai reakcija neigiama, nuosėdos kompaktiškos, lygių kraštų, telkiasi įdubos viduryje. Atliekama ir atvirkštinė netiesioginės hemagliutinacijos r-ja, kai ant eritrocitų adsorbuojami diagnostinio serumo Ac ir hemagliutinacija įvyksta jiems sąveikaujant su homologiniu Ag. Tokio tipo reakcija padeda nustatyti ligos sukėlėją ar jo Ag.Netiesioginės hemagliutinacijos r-ja yra labai jautrus Ac nustatymo būdas. Kuo grynesnis Ag, tuo r-ja specifiškesnė.
Ant eritrocitų galima adsorbuoti įvairių mikrobų, audinių, augalų antigenus. Rakcija plačiai naudojama infekcijai, invazijai, alerginėms ligoms, piktybiniams navikams diagnozuoti, patologinei būklei nustatyti.
7. Kumbso reakcija padeda nustatyti nepilnus Ac.Nepilnų Ac susidaro esant patologinei būklei, rezus neatitikimui, vykstant autoimuniniam procesui.
Nepilni Ac gali jungtis su Ag, tačiau turėdama tik vieną aktyvųjį centrą,
Ac molekulė prisijungia tik prie vieno Ag receptoriaus ir nesudaro kompaktiško tinklo, daugiamolekulių kompleksų. Todėl in vitro nesukelia agliutinacijos, precipitacijos ar kitokių fenomenų. Kumbso reakcija skirstoma į tiesioginę ir netiesioginę. Abi jos labai specifiškos.Tiesioginė Kumbso reakcija padeda nustatyti fiksuotus nepilnus
Ac.Tam reikia antiglobulininio serumo.Tiesioginė Kumbso reakcija padeda nustatyti naujagimių hemolizinę anemiją, autoimuninei hemolizinei anemijai nustatyti arba tada, kai buvo perpilta netapataus kraujo. Netiesioginė
Kumbso reakcija padeda nustatyti nepilnus antikūnus laisvai cirkuliuojančius kraujyje ir lorganizmo skysčiuose.Tiriamasis serumas sumaišoma su žinomos kilmės Ag. Po to pridedama antiglobulininio serumo.
Teigiama reakcija rodo, kad serume yra nepilnų antikūnų. Netiesioginė
Kumbso reakcija padeda nustatyti nėščiųjų kraujo serume esančius nepilnus antikūnus ir rezus konflikto grėsmę, padeda parinkti kraują perpylimui.
Precipitacija- tai drumzlių ir dribsnių susidarymas skaidrioje terpėje, sąveikaujant koloidiniams ir tirpiems Ag bei Ac.
Precipitacijos reakcijoje Ag yra skaidrus molekulinės struktūros tirpalas arba koloidas.Dalelių dydis lemia r-jos atlikimo ypatybes.
Precipituojančių serumų titras nustatomas pagal precipituojančio antigeno praskiedimo laipsnį.. Precipitacijos reakcijoje Ag vad. precipitinogenu,Ac
– precipitinu, o Ag ir Ac kompleksas, susidaręs, kai reakcija teigiama, –
precipitatu.
Greičiausiai įvyksta ir ryškaisia precipitacija ten, kur Ag ir Ac koncentracijos ekvivalentiškos. Precipitacijos r-jos intensyvumas nustatomas įvairiais būdais. Paprasčiau yra nustatyti titrą, išmatuoti drumstumą ir kt., Precipitacijos r-ja naud. kai kurioms bakterinėms ir virusinėms ligoms diagnozuoti.
1. Žiedinės precipitacijos reakcija. Siauruose mėgintuvėliuose serumas ir
Ag pilami pasluoksniui taip, kad tarp jų išliktų skiriamoji sąlyčio riba.
Kai Ag atitinka Ac, jiems jungiantis sąlyčio riboje greitai susidaro balkšvai drumzlinas, siauro žiedo arba disko pavidalo precipitatas, kuris pamažu platėja. Po kelių valandų gali iškristi nuosėdos. Reakcijoje dalyvaujantis Ag ir Ac turi būti skaidrūs.Ji atliekama marui, juodligei, meningokokinei infekcijai nustatyti, 2. Flokuliacijos reakcija Čia kaip precipitinogenas vartojamas toksinas arba anatoksinas, kuris susijungęs su imuninio serumo Ac sudaro purius.Flokuliacijos reakcija dažniausiai atliekama toksinui, anatoksinui arba antitoksiniam serumui titruoti.
3.Imunodifuzija atliekama vandenyje tirpiems Ag nustatyti. Precipitacijos r-
jai naud. labai skaidrus agaras. Precipitatas susidaro tik iš vieno tipo homologinių Ag ir Ac.
55.Lizės,bakteriolizės ir KSR
Lizės reakcijos tai gebėjimas suardyti m/o ir kitas svetimas ląsteles.
Pagal veikimo pobūdį tokie Ac vad. lizinais. Lizuojantis specifinis Ac poveikis pasireiškia tik dalyvaujant komplementui.
Bakteriolizė – tai imuniteto reakcija, kai, jungiantis Ac su tam tikrais gyvų bakterijų homologiniais Ag ir dalyvaujant komplementui, bakterijos pažeidžiamos bei lizuojamos. Bakteriolizė in vitro. atliekama ligonio serumo bakterioliziniam aktyvumui nustatyti. Bakteriolozės efektui įvertinti skaičiuojamos kolonijos ir lyginama su kolonijų kiekiu pasėliuose iš kontrolinių mėgintuvėlių Hemolizės reakcija. Jeigu gyvūnas imunizuojamas kitos rūšies gyvūno eritrocitais, tai serume atsiranda antikūnų –
hemolizinų, kurie sąveikauja su komplementu ir tirpina tik to gyvūno eritrocitus, kuriais buvo imunizuotas.
Hemolizė yra labai ryški: drumsta eritrocitų suspensija virsta ryškiai raudonu skysčiu,dėl to ji naudojama komplemento sujungimo reakcijoje kaip komplemento adsorbcijos rodiklis.Komplemento fiksacijos testas. Komplemento fiksacijos testas. Ag ir Ac kompleksas visada adsorbuoja ir fiksuoja komplementą. Testas atliekamas dviem etapais.
I etapas – antigeno, antikūno ir komplemento sąveika. II etapas – reakcijos indikacija. Į mėgintuvėlius pridedama hemolizinu sensibilizuotų eritrocitų. Jeigu tiriamajame serume yra Ac, specifiškų antigenui, tai kompleentas fiksuojamas antigeno ir antikūno komplekse, ir hemolizės nėra, nes nelieka laisvo komplemento.
Jeigu I etape nesusidaro specifinis antigeno ir antikūnų kompleksas, komplementas lieka nefiksuotas ir II etape jis fiksuojamas prie hemolizinės sistemos, ir įvyksta hemolizė.
Taigi, kai nebūna hemolizės, komplemento fiksacijos testas vertinamas kaip teigiamas, o įvykus hemolizei – neigiamas Imuninės imobilizacijos testas Imobilizuojantis antikūnų poveikis pasireiškia tik dalyvaujant komplementui.Tiriamasis mišinys dedamas į sandarų melanžerį leukocitams ir laikomas termostate.
Treponemų imobilizacijos testas vertinamas kaip jautrus ir specifiškas.
Imuninio prilipimo testas Ligonio serumas maišomas su žinoma bakterijų kultūra, pridedama komplemento. Mišinys laikomas termostate ar kambario temperatūroje, pridedama indikatorinių dalelių apskaičiuojamas indikatorinių ląstelių su prilipusiomis prie jų bakterijomis ir laisvų ląstelių santykis, ir palyginama su kontroliniu testu.
56.Imunofluorescencijos testasi
Fluorescuojantys dažai gali būti prijungti prie antigeno ar antikūno.
Taisyklingai atliktas žymėjimas fluorochromais nekliudo Ac sąveikauti su
Ag. Imunofluorescentinis metodas yra labai jautrus, leidžia nustatyti mažą antigeno ar antikūnų kiekį, padeda nustatyti Ag lokalizaciją ląstelėje.
1. Tiesioginė imunofluorescencija Metodas grįstas fluorescuojančių Ac ypatybe specifiškai jungtis su homologiniais m/o ir kitų biologinių dalelių antigenais ir sukelti jų švytėjimą liuminescencinio mikroskopo ultravioletinėje ir violetinėje spektro dalyje.
Tiriama medžiaga fiksuojama ant objektinio stiklelio, veikiama tam tikrais Ac, chemiškai sujungtais su fluorochromu. Dėl specifinės antigeno ir antikūnų sąveikos bei fluorochromo švytėjimo ultravioletiniuose spinduliuose nustatoma tiksli antigeno lokalizacija. Šis metodas padeda nustatyti daugumos infekcinių ligų sukėlėjus. Metodas labai jautrus, nesudėtingas. 2.
Netiesioginė imunofluorescencija Antigenui nustatyti vartojamas imuninis nežymėtas (nekonjuguotas su fluorochromais) diagnostinis serumas. Praplovus nesurištus baltymus, pilamas fluorochromais žymėtas antiserumas prieš pirmojo serumo imunoglobulinus. Žymėti antikūnai susijungia su antigenais, šiuo atveju su antikūnais prieš tiriakąjį antigeną. Susidaro imunofluorescuojantis kompleksas, amtomas liuminescenciniu mikroskopu.
Radioimuniniai testai naud. ir Ac, ir Ag nustatymui. Naudojami apvalyti diagnostiniai Ag ir Ac, žymėti radioizotopu.Ag nustatymui tir. medž.maišoma su specifiniu diagnostiniu serumu ir pridedama homologinio radioizotopu žymėto Ag. R-ja teigiama,jei žymėtas Ag lieka laisvas. Kai žymėtas Ag visiškai susijungia su diagnostikumo Ac,tai r-ja laikoma neigiama. Ac nustatymui į tir. serumą dedam žinomą kiekį radioizotopu žymėto
Ag.Imunofermentinis testas (ELIZA) Ag ir Ac žymimas fermentais.Ac nustatymui ant sorbento plokštelės fiksuojamas žinomas Ag,pilamas tir.
Serumas.Ag ir Ac kompleksas susidaro tik tuomet,kai jie yra specifiški.Plokštelė praplaunama ir dedama fermentu žymėtų Ac,kurie konkuruoja su nežymėtais tiriamais Ac.Nustatant Ag viskas tas pats,tik Ac ir Ag sukeičiami vietomis. Imunoblotas.Elektroforezės būdu išfrakcionuojami
Ag gelyje.Po to jie perkeliami ant juostelių ir veikiami specif. Ac.
Juostelėse gaunamas spalvų vaizdas.
57.Virusų neutralizacijos hemagliutinacijos ir hemadsorbcijos r-jos.Virusų neutralizacijos r-ja atlielama audinių kultūroje ir imliuose gyvuose gyvūnėliuose.Jie užkrečiami virusų ir Ac mišiniais.Jei parinkti Ac yra specifiški tiriamajam virusui,tai virusas yra neutralizuojamas ir ląstelių kultūroje nestebimas CPE,o gyvūnėliai apsaugomi nuo susirgimo ir žūties.
Kai kurie virusai kultyvavimo metu įgyja apvalkalo hemagliutininų. Jų g.b.
virusų infekuotose ląstelėse.Prie infekuotų ląstelių kultūros pridėjus eritrocitų,matomas hemadsorbcijos reiškinys ląstelių paviršiuje.
Hemagliutinacijos r-ja atliekama ant objektyvinio stiklelio sumaišius kultyvuojamų ląstelių mitybinę terpę ir eritrocitus.Kai virusų hemagliutini-
nai pirma susijungia su specifiniais Ac,tai jie jau nesugeba sąveikauti su eritrocitais ir gaunama hemagliutinacijos ir hemadsorbcijos inhibicijos r-
jos.Tyrimas atliekamas su hemadsorbcines savybes turinčiais virusais.Jie gali agliutinuoti tik tam tikrų gyvūnų rūšių eritrocitus.
59.Vakcinos,jų rūšys,gavimas. Vakcinos-imunobiologiniai preparatai skirti aktyviam dirbtinam imunitetui sukelti.Vakcinos būna: gyvos,negyvos ir asocijuotos.Gyvos vakcinos skiriamos į:atenuotas (dirbtinai susilpnintos);divergentinės (nepatogeniški m/o sukelia imunitetą prieš patogeninius); vektorinės rekombinantinės (genai, determinuojantys Ag sintezę, persodinami į kitas ląsteles). Negyvos vakc.skiriamos į molekulines ir korpuskulines. Asocijuotos vakcinos gaunamos,kai į vieną vakc.sudėti keli sukėlėjai.Jos t.b. chamiškai suderintos ir atsakas t.b.
toks,kaip paėmus kiekvieną atsaką atskirai.Visas vakcinas sudaro:Ag,konservantai,stabilizatorius ir adjuvantas. Konservantai turi trikdyti m/o dauginimąsi. Stabilizatoriai išlaiko Ag struktūrą. Adjuvantai uždelsina Ag rezorbciją, kad išliktų ilgesnispoveikis.Vakcinos t.b.efektyvios(turi mobilizuoti imuninį reaktyvumą, kad susiformuotų imunitetas), netoksiškos (negali turėti mutageninio poveikio, negali sukelti apsigimimų,toksiškos,kancerogeniškos ir reaktogeniškos. Vakcinų reaktogeniškumas pasireiškia sugebėjimu suformuoti imunines r-jas,kurios pasireiškia organizme fiziologinių procesų pokyčiais.Pas-kiepitiem žmonėm neturi išsivystyti postvakcininės komplikacijos. Postvakcininė komplikacija-
tai tokie klinikiniai susirgimai po skiepijimo, kurie nebūdingi įprastam vakcininiam procesui. Postvakc. komplikacijos g.b. tikros (susijusios su skiepijimu) ir netikros (po skiepijimo pasikeičia imuninis reaktyvumas).Bendra r-ja po poodinių injekcijų yra bendras negalavimas, silpnumas, galvos skausmai, karščiavimas, kai kada pykinimas, sąmonės praradimas Vakcinos g.b. silpnos, vidutinės, stiprios.Tai priklauso nuo vakcinos tipo ir organizmo reaktyvumo. Imuniteto mechanizmai yra 2:
humoralinis (svarbesnis prieš užsikrečiant, apsauginę f-ją atlieka Ac) ir ląstelinis (svarbus sveikstant nuo virusų ligų, apsauginę f-ją atlieka limfocitai).Imuninis atsakas formuojasi 2-5 savaites.Indukcinė fazė (kai nėra Ac) trunka 2 dienas. Ac gaminami periferinėj sistemoj. Gamina plazmocitai. Produkcijos fazė prasideda po 2 parų.
Revakcinacijos daromos pakartotinam vakcinavimui. Anatoksinai gaunami iš egzotoksinų, paveikus juos nedidelės konc. formalino t-lu apie 40C temperatūroje. Tada egzotoksinas praranda toksiškumą, bet išsaugo imunogeniškumą, todėl patekę į organizmą sukelia Ac sintezę. Jie naud. aktyviai imunizacijai.Vakcinoterapija naud. gydymui,kai įvedamas toksinas ir vykdomas organizmo imuninės sistemos stimuliavimas.Autovakcina tai vakcina,paruošta iš gydomo asmens pūlinio išaugintų stafilokokų.
60.Seroprofilaktika ir seroterapija Jose naud. gydomieji ir profilaktiniai serumai, kurie gaunami hiperimunizuojant gyvūnus, iš jų kraujo pašalinus forminius elementus ir fibriną. Serumuose yra Ac, kurie neutralizuoja patogeninius m/o ar jų toksinus. Seruminiai preparatai sukelia pasyvų imunitetą, todėl naud. ligos inkubaciniu periodu. Pagal veikimą serumo preparatai skiriami į antitoksinius, antivirusinius ir antibakterinius.
Antitoksiniuose serumuose antitoksinai neutralizuoja egzotoksinus.
Antivirusiniuose yra Ac, kurie neutralizuoja virusus ir trukdo jų invaziją į ląst. Antibakteriniuose yra agliutininų ir bakteriolizinų, kurie skatina fagocitozę ir mikrobų ląst. lizę. Kadangi seruminiai prep. yra heterogeniški, tai tai jie turi ir trūkumų: gali sensibilizuoti organizmą, sukelti alergines r-jas, be to, imunitetas trumpalaikis.Todėl yra naud.
imunoglobulinai, kurie gaunami iš žm. kraujo, nes jie nėra homogeniški žm.
organizmui ir cirkuliuoja kraujyje, sukeldami pasyvų imunitetą. Serumai g.b. suleidžiami į veną (imunitetas įgyjamas tuoj pat),į raumenis ar po oda. Vakcinoprofilaktika atliekama, kai yra daug žmonių imlių kokiai nors infekcijai.Tai yra epideminė indikacija.Skubi vakcinoprofilaktika atliekama pablogėjus epideminei situacijai.
Homologiniai Ig produkuojami organuose, o heterologiniai yra ch. kilmės. Seruminė liga pasireiškia vartojant heterologinius serumus didelemis dozėmis.Ji pasireiškia po 7-14 dienų po pirmos Ag injekcijos.Per tą laiką Ag kiekis sumažėja,tačiau likę jungiasi su pradėjusiais gamintis prieš jį Ac. Susidaro tirpus Ag ir Ac kompleksas,kuris sukelia imuninį atsaką. Atsakomoji r-ja yra karščiavimas,bendras negalavimas, išbėrimas. Profilaktika: stengtis išvengti alergenų patekimo į organizmą.
61.Chemoterapija yra įvairių ligų gydymas antimikrobiškai veikiančiomis ch.
medžiagomis. Chemoprofilaktika taikoma sveikam žmogui,kad apsaugoti jį nuo patogeninių m/o poveikio.Geriausią terapinį poveikį duoda tas ch.preparatas,kuris organizme nepraranda antimikrobinio aktyvumo ir sunaikina ligos sukėlėją.Antimikrobinio veikimo mechanizmas sudėtingas. Ch.
preparatai mikrobus veikia bakteriostatiškai, bakteriocidiškai ir antitoksiškai.Veikia LS, NR, ribosomas ir CM.
62.Antibiotikai, jų klasifikacija, gavimas.Antibiotikai klasifikuojami pagal kilmę,cheminę sudėtį,veikimo poveikį, veikimo mechanizmą ir veikimo spektrą. Pagal kilmę skiriami augalinės,gyvūlinės,grybų (penicilinas), kitų m/o kilmės,pusiau sintetiniai ir sintetiniai.Pagal ch. Sudėtį skiriami acikliniai, tetracikliniai, aromatiniai, beta laktaminiai, heterocikliniai.
Pagal spektrą skiriami priešbakteriniai (kurie gali būti plataus arba siauro veikimo spektro),priešgrybiniai, priešvirusiniai,imunodepresantai,priešvėžiniai.Pagal veikimo poveikį skirstomi į bakteriostatinį poveikį (inhibuoja m/o augimą,bet jo nesunaikina),bakteriocidinį poveikį. Antibiotikai dažn.veikia ląst.
sienelę. Kad antibiotikas veiktų,jį reikia pasirinkti pagal veikimo spektrą, veikimo būdą.Dozė t.b. adekvati. Antibiotikų terapijos komplikacijos: alerginės r-jos, disbakteriozė, imuninio atsako slopinimas, lėtinių ligų formų išsivystimas,antrinė infekcija, antibiotikai g.b.
toksiški (tetraciklinas).A/b aktyvumas matuojamas mg,o penicilino ir streptomicino- vnt.
64.M/o jautrumas antibiotikams M/o antibiotikams g.b.jautrūs, vidut.
jautrūs ir atsparūs.M/o jautrumas g.b.įgimtas arba įgytas.Svarbu yra įgytas atsparumas.Tai yra ne rūšies,o štamo savybė.Jų jautrumas nevienodas.Jautrumo nustatymo metodai:1. diskų 2. praskiedimų 3.ekspress.
Diskų metodas,kai išauginta mikrobų kultūra sėjama į Petri lėkšt. Ir po to uždedami diskai. Pasėlis inkubuojamas termostate.I šmatuojama inhibicijos zona, skersmuo ir pagal lenteles nustatomas jautrumas. Diskais nenustatomos minimalios inhibicijos koncentracijos (MIK).Tai mažiausia a/b dozė,išreikšta antibiotiko vnt/ml ,kuri inhibuoja mikrobo augimą.MIK galima nustatyti skystose terpėse. A/b skiedžiamas,po to sėjamas m/o.MIK
reikalinga terapinės dozės nustatymui.Ji būna 2-3 kartus didesnė ir padauginama iš ligonio masės. Antibiotikograma – m/o jautrumo įv.antibiotikams nustatymo rezultatas.
65.Stafilokokai.Tai Gram+ lazdelės, išsidėstę kekėmis, aerobai. Auga įv.
terpėse, metaboliškai aktyvūs, gamina pigmentus,kurių spalva g.b. nuo baltos iki ryškiai geltonos. Staphylococcus genties svrbiausios rūšys: St.
aureus (pagr.žmogaus patogenas), St. epidermidis (sąlyg. patogen), St.
saprophiticus (sąlyg.patog.).Stafilokokai nejudrūs, sporų nesudaro, atsparūs išdžiūvimui ir karščiui, bet jautrūs kai kuriom ch. medžiagom. Jie greitai įgauna atsparumą a/b. Rezistensiškumą antibiotikam lemia plazmidinis rezistensiškumas, tolerantiškumas. Stafilokokai turi antigeninius polisacharidus. Infekcijos patogenezėj svarbus peptidoglikanas. Taip pat yra teichoninė r. ir proteinas A. Stafilokokai gamina toksinus ( egzotoksinus, enterotoksinus, toksinio šoko sindromo toksinus) ir fermentus (katalazę,koagulazę).St. aureus sukelia odos pūlinius abscesus, pneumoniją, meningitą, sepsį.Lab.diagnostika:mikroskopija, bakteriologinis, serologinis,taip pat katalazės ir koaguliazės testai. Gydoma a/b, autovakcina. Specif.
profilaktikos nėra. Svarbi sanitarinė higiena.
66.Streptokokai.Tai Gram+, apvalios bakt., sudarančios grandinėles. Kai kurie Ī norm.žm. m/f, kiti sukelia inf.susirgimus.Auga standžiose terpėse,ypač gerai auga terpėse su kraujo ar audinių skysčiu. Vykdo hemolizę,yra fak. anaerobai.Pagr.antigenai yra M proteinas,T medžiaga ir grupei specifiškas ląstelės sienelės Ag. Streptokokai išskiria fermentus (streptokinazę,hemolizinus).Stafilokokai sukelia sepsį, reumatą, rožę, streptokokinę anginą.Lab.diag.:
bakteriologinis,bakterioskopinis,serologinis metodai.
67.Neiserijos. Rūšys: N. gonorrhoea,N.meningitidis, N. lactamica, N.mucosa,
N.sicca.Tai Gram- kokai, nejudrios. N. gonorrhoea sukelia gonorėją.
Gonorėja perd.tik lyt. Keliu. Gonok.greit įgauna atsparumą a/b, todėl chemoprofilaktika yra ribota. Turi pili, kurios sudarytos iš baltymų.
Fermentuoja gliukozę. Imunitetas neišsivysto pilnavertis. Spec.prof.nėra.
Meningokokai skirstomi į 9 serogrupes. Meningokokų šaltinis yra sergantys meningok.infekcija ir nešiotojai. Plinta oro laš keliu. Imlūs asmenys, neturintys imuniteto. Patogeniškumo faktoriai: pilės, polisacharidinė kapsulė, endotoxinas. Dgn.: mikroskopiniu, bakteriologiniu ir imunologiniu metodais. Imunitetas susidaro prieš serogrupes, serovarus ir yra ilgalaikis. Vakcinuojama. Vakcinos sukelia aktyvų humoralinį imunitetą.
Vakcinuojama kai yra epidemijos grėsmė. Vakcinos sukurtos iš meningokokų polisacharidų.
68.Korinebakterijos.Rūšys: C.bovis,C.diphtheriae,C.renale,C.pilosum ir kt.Tai Gram+ lazdelės,fak. anaerobai, nejudrios, sporų nesudaro,turi mikrokapsulę,reiklios maitin.terpėm, skaido gliukozę, maltozę, katalazės r-
ja teig. Korinebakterijos skirstomos į 3 biovarus:gravis (auga didelėm, pilkom kolonijom),mitis (kolonijos smulkios,lygios) ir intermedius (kolonijos mažos).Turi O (termostabilus) ir K (baltymas, lemiantis specifiškumą) Ag. Svarbiausi patogeniškumo faktoriai: difterijos egzotoksinas,hemolizinas, fermentai. Korinebakterijų genčiai priklauso difterijos sukelėjas C.diphtheriae, kuris dauginasi gleivynėje ir odos įbrėžimuose. Imunitetą nulemia specifiniai Ac- antitoksinai,esantys kraujyje ir audiniuose (imunitetas antitoksinis). Specif.profilaktika-KDS
ir AKDS vakcinos ir atliekama revakcinacija. Sukėlėjai identifikuojami pagal fermentinį aktyvumą. Reikia nustatyti ir sukelėjo toksigeniškumą, kuris nustatomas in vivo ar in vitro,atliekant precipitacijos r-ją su antitoksiniu serumu.
69.Bordatelės.Rūšys:B.pertussis, B.parapertussis.Tai Gram-,trumpos kokobakterijos, turi kapsulę, yra judrių ir nejudrių,griežti aerobai.
Terpėse auga lėtai,jautrūs apl. Pokyčiams,turi piles,kurios atlieka adhezijos f-ją,endo ir egzotoksinus, citotoksinus.Bordetella pertussis sukelia kokliušą.Tai žmogui patogeniškas m/o,patenkantis per kvėp.takus.Plinta oro lašeliniu keliu.Inf.šaltinis-kokliušu sergantis žm.
Specif. profilaktika – užmuštų mikrobų vakcina. Susidaro antimikrobinis imunitetas. Atliekamas bakteriologinis diagnostikos metodas.
70.Mycobakterijų šeima.Jos panašios į grybus.Išskiriamos 2
gentys:Mycobacterium spp. ir Mycococcus. Mikokokai neturi praktinės medicininės reikšmės. Mikobakterijos sukelia tuberkuliozę (M.tuberculosis), raupsus (M.leprae). Taip pat yra M. smegmatis (nepatogeninis m/o),
M.bovis,M.avium(neturberkuliozinės mikobakteriozės). Mikobakterijos auga labai lėtai,į terpes pridedama dažų,kurie slopina kt.bakterijų augimą, bet netrukdo augti mikobakterijom). Mikobakterijos yra lazdelės formos,
Gram+,nejudrios bakterijos,aerobai,sporų ir kapsulių nesudaro.Yra žmonių ir gyvūnų parazitai, atsparūs rūgštims. Riebiosios rūgštys yra virulentiškumo faktorius.Taip pat atsparūs šarmams, alkoholiui, daugumai apl.faktorių.
Plinta oro lašeliniu keliu. Pirmiausia veikia nepakankamo atsparumo žmones.
Užsikrėsti galima tik tada, kai sukėlėjai patenka į aplinką iš ligonių, sergančių atvira forma. TBC mažina imunitetą, sąlygoja kitų susirgimų formavimąsi. Diagnostika sunki, nes retai tegalima atlikti bakteriologinį tyrimą. Mikobakterijos atskiriamos pagal augimo greitį, augimo t°, fermentinį aktyvumą. Diferencijuojama pagal biochemines savybes. Imunitetas ląstelinio tipo,susijęs su tuo, kad į imuniteto formavimasi įjungiami makrofagai. Yra ir humoralinio tipo, bet Ac koncentracija neturi įtakos imuniteto stiprumui. Spec. profilaktikai naudojama vakcina ir atliekama revakcinacija pagal vakcinacijos kalendorių.
71.Stabligė. Ją sukelia Clostridium tetani, kuri gyvena gyvulių žarnyne.
Gali būti ir žmonių žarnyne, kaip laikini žarnyno mikrofloros atstovai. Tai
Gram (+) lazd., judrios, turi žiuželius ir sporas, neturi kapsulių. Tai griežtas anaerobas, auga kraujo agare. Gamina egzotoxiną.Stabligė yra ūmi infekcinė liga.Į žaizdą patenka sporos, kurios virsta vegetacinėmis formomis ir gamina egzotoksiną.Tas egzotoksinas pasiekia CNS.Inkubacinis periodas nuo kelių dienų iki kelių savaičių.Imunitetas nesusidaro.Jis sukeliamas tik vakcinuojant. Dgn.: mikroskopiniu, bakteriologiniu tyrimu, atliekamas biologinis mėginys. Užsikrečiama kontaktiniu būdu.Svarbus faktorius-nekrozavę audiniai, kuriuose susidariusios anaerobinės sąlygos.
Vakcinuojama AKDS vakcina, susidaro aktyvus imunitetas. O kai įtariama kad yra užsikrėtęs stablige imuniteto neturintis asmuo, tai leidžiamas priešstabliginis Ig – susidaro dirbtinis pasyvus imunitetas.
72. Dujinė gangrena. Tai yra poliinfekcija, kurią sukelia klostridiniai anaerobai su patogeniniais aerobais. Cl.perfringens – Gram (+) lazd, kapsulių nesudaro, sporas sudaro. Griežti anaerobai, auga anaerobinėse terpėse. Biochemiškai aktyvios, išskiria toksinus (alfa, beta, gama, entero). Dujinė gangrena vystosi esant sunkiems, atviriems aud.pažeidimamas, t.p. gali būti kai kurių operacijų komplikacija. Gydoma kuo greičiau pašalinant nekrozavusius audinius. Dgn.: nerozavęs aud.
Mikroskopuojamas, atliekamas bakteriologinis ir imunologinis tyrimai.
Inf.šalt – žmogus. Užsikrečiama kont.keliu. Aktyvi imunizacija atliekama alfa toksina, pasyvi – alfa antitoxinu.
73. Clostridium botulinum. Gyvena žmonių viršk.trakte kaip normalios. Gram
(+) lazd., judri, sudaro sporas, griežtas anaerobas, skaido gliukozę, dauginasi žuvusiuose audiniuose. Išskiria egzotoxinus. Sukelia botulizmą.
Botulizmas nėra infekcija, nes ligą sukelia ne m/o, o jų pagaminti ir išskirti toxinai. Žmogus jautrus egzotoxino veikimui, imunitetas susidaryti nespėja. Botulizmo tox kiekis, sukeliantis ligą, nesugeba stimuliuoti Ak sintezės. Dgn.: mikroskopuojant maisto likučius, ieškoma toxino, bandoma išskirti jį iš ligonio serumo. Spec.prof nėra.
74. Clostridium difficile. Randama žmonių virškinimo trakte. Išskiria cito ir entorotoxinus. Dgn.: bakteriologiniu ir imunologiniu tyr. Sukelia pseudomembraninį kolitą, manoma, kad ši inf.yra hospitalinė. Prof.: riboti antimikrobinę terapiją ir atsargiai skirti a/b. Užsikrėtę asmenys izoliuojami.Diagnozuojant išmatose ieškant enterotoksino.
76.Escherichia gentis.
E.coli-storojo žarnyno gyventojas. Žmogui naudingas,nes sintetina vit. E ir
K. Tai Gram-, sporų nesudarančios, lazdelės.Turi mikrokapsulę. Fak.
anaerobas. Skaido laktozę,manozę,sacharozę. Gerai auga paprastose terpėse.Turi O, K ir H antigenus. O Ag- termostabilus,K ir H-termolabilūs.
Turi piles,kurių pagalba prisitvirtina prie epitelio paviršiaus (tai pagr.
patogeniškumo faktorius). Išskiria termostabilų ir termolabilų enterotoksinus, endotoksiną, kuris yra sienelės LPS. E.coli sukelia šlapimo takų inf., sepsį,pneumoniją, skrandžio ir žarnyno ligas. Enterotoksigeninės
E.coli (ETEC) sukelia keliautojų diarėją, enterohemoraginės E.coli (EHEC)
sukelia paprastąją diarėja, hemolizinį kolitą. Ešerichiozė plinta fakaliniu oraliniu būdu,per maistą. Gydoma a/b. Persirgus imunitetas trumpalaikis.Vakcinacijos nėra. Lab. diagnostika- bakteriologinis tyrimas, kurio metu išskiriama gryna kultūra, nustatomas biocheminis aktyvumas nustatomas serotipas ir patogeniškumo faktoriai, daromo antibiotikograma.Specif. profil.nėra. Atliekama vandens kokybės kontrolė.
77.Salmonella gentis.Priklauso Enterobacteriaceae šeimai.Rūšys:
S.typhi,S.paratyphi A, S.paratyphi B, S.enteritidis, S.typhimurium.
Salmonelos yra Gram- lazdelės, judrios,sporų ir kapsulių nesudaro.
Dauginasi paprastose mitybinėse terpėse,skaido gliukozę iki rūgščių ir dujų,nefermentuoja laktozės.Turi O (termostabilų), K ir H Ag. Patogeniškumo fak.: pilės, endotoksinas (sukelia karščiavimą), enterotoksiną. S.typhi ir paratyphi sukelia vidurių šiltinę.Salmoneliozę sukelia S.typhimurium ir
S.enteritidis. Sergant vidurių šiltine susidaro stiprus imunitetas,todėl pakartotinai užsikrečiama retai. Persirgus salmonelioze stiprus imunitetas neįgyjamas. Diagnozuojama bakteriologiniu, serologiniu tyrimais. Infekcijos šaltinis – sergantys vidurių šiltine ir bakt. nešiotojai. Salmoneliozės šaltinis – gyvūnai. Dažniausiai užsikrečiama valgant termiškai nepakankamai paruoštą infekuotą galvijų mėsą.Salmoneliozei specif. profilaktikos nėra,o vidurių šiltinei-negyva S.typhi, atenuota ir kombinuota vakcinos.Vakcinuojama pagal epidemiologinius tyrimus.
78.Shigella gentis. Rūšys: Sh. dysenteriae, Sh.boydii, Sh.sonnei,
Sh.flexneri. Į apl. patenka su sergančio žm. išmatomis.Jos mažai atsparios aplinkos fiziniams ir ch. veiksniams. Tai Gram-, sporų nesudarančios, lazdelės, fak. anaerobai,nejudrios,kapsulės neturi Tai žm.patogeniški m/o.Turi O,K ir H Ag. O – termostabilus,H ir K- termolabilūs.Patogeniškumo veiksn. – pilės ir egzotoksinas,kuris veikia CNS.Dizenterija serga tik žmonės, plinta fekal. oral. būdu,per maistą, kontakto metu.Taip pat ligą platina musės.Imunitetas trumpalaikis. Diagnozuojama mikroskopavimo būdu,serologiniu tyrimu.
79.Pseudomonadaceae šeima.Tai Gram- lazdelės,sporų nesudaro,turi kapsulę, žiuželius, piles. Yra griežti aerobai, nereiklūs maitinamom terpėm, yra hospitaliniai žymekliai. Turi O ir H Ag. Antigeninėm savybėm pasižymi kapsulė ,pilės, fermentai.Išskiria toksinus (endo, egzo,citotoksinus),hemolizinus. Rūšys: P.aeruginosa, P.fluorescens
P.mallei, P.pseudomallei ir kt. Pseudomonos randamos dirvožemyje,vandenyje, gyvūnuose, augaluose. P.aeruginosa – žm. norm. m/f., gali gyventi viršutiniuose kvėp. takuose. Kadangi tai sąlyginai patog. m/o, tai inf.
sukelia, kai patenka į vietas,kur sumažėjęs vietinis rezistensiškumas. P.
aeruginosa sukelia celiulitą, žaizdų inf., pneumoniją, akių inf., šlapimo takų inf. Imunitetas antitoksinis arba antibakterinis. Diagnostika mikroskopuojant ar atliekant bakteriologinį ir serologinį tyrimą.
Serologinio tyrimo metu nustatomi Ac ligonio kraujyje agliutinacijos, komplemento surišimo r-jomis. P. aeruginosa yra hospitalinių inf.
sukelėjas, todėl jo sukeltos ligos sunkiai gydomos,nes atsparūs a/b.
Inf.plinta kontaktiniu keliu.Specif. profilaktikos nėra.
80.Vibrionaceae šeima.Tai Gram-, judrios lazdelės,randamos gėlame vandenyje. Rūšys: V.cholerae, V.parachemolyticus,V.mimicus ir kt. Virionai randami nešiotojų organizme.Su išmatomis patenka į apl. ir užteršia vandenį ir maisto produktus. Tai judrios lazdelės, turi žiuželį, sporų ir kapsulių nesudaro, turi O ir H antig., išskiria entero, endo toksiną, hemolizinus, patogeniškumo ferm. V. Cholerae nereikli terpėms, neatspari rūgštis, fermentuoja sacharozę ir manozę, yra aerobė arba fakult. anaerobai.
V.cholerae suk. cholerą. Užsikrečiama fekaliniu- oraliniu būdu. Spec.
gydymo nėra. Spec.profilaktika – negyva vakcina. Imunitetas trumpalaikis.
Lab.dgnst – mikroskopuojant, bakteriolog.tyr. ir imunologiniu metodu.
85.Orthomyxoridae šeimai priklauso Influenzavirus gentis, klas:dvi gentys,1-
influenzavirus A ir B, 2-influenzavirus C,I tipus skirstomi pagal nukleokapsides baltymus ir matrikso Ag.Pagal apvalkalo glikoproteinus
-hemagliutinina (H) ir neuramidaze (N) skirstomi į subtipus. H-receptoriai turi protekciniu savyb-agliutinuoja eritrocitus. N svarbi viruso išėjimui iš inf. last, prisitvirtinimui prie kvep. takų gleivinės lastelių. H ir N-
kintantys antigenai. Dvi kintamumo formos: Ag ”šiftas” ir Ag ”dreifas”.
Šiftas yra RNR rekombinacijos pasekmė. Dreifas yra taškinių mutacijų genuose rezultatas. Epidem.Inf saltinis-sergantis zmogus.Plinta oro laseliniu budu. Imlus yra zmones,neturintys imuniteto pries viruso protekcinius Ag. Lab diag.1Virusologine diag.Virusai indukuojami hemagliutinacijos re-ja,identifikuojami hemagliutinacijos slopinimo,imunofluorestencijos,komplimento sujiungimo reakcijomis.2
Imun.diag (indikuojami gripo viruso Ag) a)Seralogine diag. Ac pries H ir N
Ag rodo imuniteta gripui. Padidejes Ac titras patvirtina gripo diagnoze.Spec prof.1Inaktyvuotos vakc is cirkuliuojanciu A ir B gripo viruso tipu ir subtipu.Vietinis ir lastelinis imunitetas nesusidaro.2 Gyvos atenuotos gripo vakcinos is nevirulentisku viruso subtipu,sukelia vietini imuniteta.
Paramyxoviridae seima Simetrijos tipas spiralinis.Genoma sudaro vienagrande linijine RNR.Apvalkale yra H ir baltymu su N funkcijomis.Klasif. Trys gentys 1.Paramyxovirus;a)paragripo ;b)kiaulytes(parotito)
2.Morbillivirus,a)tymu 3.Pneumovirus a)respiracinis-sincitinis (RS)
Paragripo virusai Yra 4 serotipai,sukelia persalimo ligas.Epid plinta oro las keliu,nuo sergancio zm.Lab diag 1Vir diag-indikuojami hemadsorbcijos testu,identif hemadsorbcijos slopinimo ir imuno fluorescencijos reakcijomis
2Imun diag-a)ser.nustatomas Ac titro augimas ELISA testais, komplemento sujingimo b) viruso Ag indikavimas tir. Medz ELISA reakcijomis.Spec prof-
gyva atenuota vakcina.
Kiaulytes vir.Epid-inf salt.-sergantis žm.Plinta oro laš būdu.Lab diag liaga nustatoma pagal klinikinius simpt.1 vir tyrimas-virusas indikuojamas ir identifikuojamas imunologiniais testais.2Imun –a) ser –Ac titro augimas b) Ag indikavimas imunologiniais test.Spec prof-gyva atenuota vakcina.Skiepijami vaikai pagal vakcinacijos kalendoriu.
Persirgus imunitetas visam gyvenimui,inkubacinis ligos periodas 2-3
savaites. Tymu vir.Priklauso morbillivirus genciai. Serovaru neturi. Epid
Plinta oro las,hematogeniniu keliu ir per buities daiktus,nuo sergancio žm.Lab diag 1Vir –virusai identif imunologiniais tyr.2 Imun diag a) viruso
Ag indikavimas b)virusu NR indikavimas c) ser –Ac titro augimas. Spec prof
– gyva atenuota vakcina (pagal vakcinacijos kalendoriu)
Respiracinis-sincitinis vir priklauso pneumovirus genciai,sukelia vietine infekcija. Epid plinta oro las keliu.Imunitetas vietinis nepatvarus .Lab diag 1vir 2 Imun-Ag indikacija ELISA testu.Spec prof –gyva atenuota vakcina.
86.Adenoviridae šeima Genoma sudaro dvigrande linijine DNR.Apvalkalo neturi,simetrijos tipas kubinis.Kapsides strukturoje yra siulines formos receptoriai,kuriuose yra konkreciam tipui specifiski Ag ir nulemia to viruso tipo adsorbcija prie lasteliu ir hemagliutinacija.Dauginasi tik epitelinese lastelese.Kultivuojami audiniu kulturose,kuriose sukelia
CE.Virusai sukelia kvep taku,zarnyno,slapimo taku infekcijas.Lab diag 1 Vir-
indikuojami pagal CE, identifikuojami komplemento surisimo r-jomis. 2
Imun.:a)virusu Ag indikavimas ir imunofermentine r-ja. b)ser.-Ac nustatomi pries grupinius Ag komplemento surisimo r-joje. Ac nustatomi poriniu serumu metodu. Epid Plinta oro- laseliniu, fekaliniu-oraliniu ir kontaktiniu keliu. Inf. saltinis-sergantis zm. Spec.prof.: 1-gyva atenuota peroraline vakc. 2-inaktyvuota korpuskuline vakc.
91.Hepatitu virusai E. Priklauso Caliciviridae seimai,RNR.Plinta fek-
oraliniu keliu,nera onkogeniskas, dauginasi zarnyne. Lab diag Imun.:a)Ag ieskoma ismatose tik ligos pradzioje, veliau-kepenu punktate. b)Ag indikavimui-imunofermentines r-jos. c)NR indikavimas polimerazes grandinine r-ja. d)ser.:ieskomi Ac(sergantis ar tik turejo kontakta atskiriama pagal
Ig:sergantis-Ig G, nesergantis-Ig M).Spes prof.1) korpuskuline vakcina su adjuvantu.Susidaro aktyvus imunitetas. 2)HAV imunoglobulinas-ekstrinei prof., imunitetas pasyvus. B. Priklauso Hepadnaviridae seimai.Plinta kontaktiniu keliu, onkogeniskas, DNR, kubine simetrija, vid. dydzio, intansyviai dauginasi kepenu last, turi atvirkstine transkriptaze, kuri reikalinga replikacijai.Inkub per 30 d, gali ilgai persistuoti nesukeldamas jokiu simptomu. Turi apvalkala su HBs Ag, nukleokapside su HBc Ag ir Hbe
Ag.Ac pries HBs Ag apsaugo nuo inf. Atsparus. Dauginasi hepatocituose, ju uztenka nedaug,kad sukeltu inf.Sunkiai auga audiniu kulturoje. Lab diag
1.Imun-naud imunofermentines r-jos:a)NR indikavimas polimerazes grandinine r-ja,b)ser-nustatomi Ac pries atskirus Ag,nustatomi Ig. Spec prof- HBV
vakcina sukelia aktyvu humoralini imuniteta, skiepijamos rizikos grupes.2.HBV Ig-greitos prof. atveju.
C. Priklauso Flaviviridae seimai, RNR,vid dydzio.Plinta greitai,linkes ilgai persistuoti,sukelia besimptomes inf.,taciau igauna chronine eiga.Lab diag –kaip HBV.Spec prof nera.
D. RNR,apvalkalas is HBV HBs Ag.Sukelia tik misria inf ,nes neturi strukturu jungimuisi prie kepenu last. Tai defektinis virusas.Kad daugintusi reikia HBV,neturi HBs Ag, i hepatocita patenka tik ji prisijunges.Spec prof-kaip HBV.
93.Rhabdoviridae seima. Vienagrande linijine RNR,turi apvalkala,simetrija spiraline.Klasifik:2gentys: 1-Lyssavirus(pasiutliges). 2-Vesiculovirus (vezikulinis stomatitas).
Pasiutliges virusas. Priklauso Lyssavirus genciai. Tai umi CNS infekcija, antigeniskai homogeniska. Epid-uzsikreciama ikandus inf gyvunui,zm.inf saltiniu nebuna. Lab diag-1)vir-auginamas lasteliu audiniu kulturoje.,2)imun-a)Ag nustatymas ELISA testais,b)NR nustatymas PGR. Spec prof- 1)inaktyvuota antirbine vakcina susidaro aktyvus imunitetas,
2)antirabinis homologinis Ig-Ac neutralizuoja i zaizda patekusius virusus.Vesiculovirus infekuoja arklius,galvijus,kartais žmogų. Virusus perneša uodai.
94.Retroviridae seima. Vienagrande linijine RNR, dvi identiskos molekules,turi apvalkala,simetrija kubine,turi atvirkstine transkriptaze.
Klasifik: 1-Oncovirinae poseimis-Oncovirus A,B,C,D gentys;2-Lentivirinae poseimis(ZIV virusas).Onkogeniniai virusai sukelia leukemijas, sarkomas.
Egzogeniniai virusai plinta horizontaliai. Endogeninių virusų genomas randamas žinduolių ląstelėse,kai yra inf. požymių.Buvo išskirti 2 žmogausT
limfocitų virusai (HTLV-1,2). HTLV-1 sukelia piktybinę T leukozę žmonių.
95.ŽIV virusas. yra du tipai ŽIV, kurie skiriasi Ag,plinta kontaktiniu keliu.ŽIV virionas sferinės formos.Išorinį apvalkalą sudaro dilipidinis sluoksnis.Šerdinėj daly yra RNR, atvirkštinė transkriptazė ir baltymai.ŽIV
infekavus makrofagus, sumažėja chemotaksis.Makrofagai nežūsta ir tampa pagrindiniu virusų rezervuaru, išnešioja virusus po organus, limfmazgiuose kontakto metu infekuoja T helperius. Uzsikretus ZIV virusas patenka į krauja,po dvieju triju sav atsiranda nespec ligos simptomai, po keliu sav simptomai praeina, taciau zm tampa infekuotu, jis nesioja virusa ir po keliu metu suserga imunodeficitu.ŽIV pasižymi mimikrija, nes kai kurie jų apvalkalo baltymai labai panašūs į žmogaus ląstelių receptorius.Diagnostinę reikšmę turi T helperių ir T suspensorių kiekybinis santykis. Diag daroma imunograma. Atliekama ser, ieskoma Ac imuno fermentiniu testu.Chemoterapiniai preparatai sulėtina ŽIV dauginimąsi žm. organizme.
Tačiau pilnai nepasveikstama.