ĮVADAS Lietuvoje yra apie 40 tūkstančių žmonių, sergančių cukriniu diabetu. Cukrinis diabetas yra viena iš svarbiausių šio šimtmečio medicinos problemų. Pacientų sergančių šia liga, skaičius kasmet sparčiai didėja. Manoma, kad 2010m. pasaulyje bus apie 240 milijonų žmonių, sergančių cukriniu diabetu. Ši liga plinta kaip epidemija, anksti sukeldama nedarbingumą ir invalidumą. Pagal paplitimą cukrinis diabetas užimą trečią vietą po širdies – kraujagyslių, bei onkologinių ligų. Cukriniu diabetu sergama visą gyvenimą, todėl sergantiems turi būti skiriamas ypatingas dėmesys ir slauga. Riklikienės O. (1998) teigimu, kad cukrinio diabeto išsivystymui didelę reikšmę turi paveldimi – genetiniai rizikos faktoriai. Cukrinį diabetą gali provokuoti įvairios psichinės traumos, stresas, besaikis ir ilgalaikis medikamentų vartojimas, kai kurios ligos, ypač virusinės (Norkus A., Ostrauskas R. Šulcaitė R. 2000). Diagnozavus cukrinį diabetą, pacientus apima skausmingi išgyvenimai, kankina abejonės dėl ateities, nepilnavertiškumo jausmas. Kad pacientai galėtų valdyti savo ligą, pirmiausia turi ją pažinti sugebėti prisitaikyti prie pasikeitusios situacijos, o gydytojai, slaugytojai bei šeimos nariai privalo jiems padėti tai padaryti. Mokymas yra pagrindinis dalykas, suteikiantis cukriniu diabetu sergantiems pacientams fizinę, psichologinę ir socialinę adaptaciją. Pasaulio Sveikatos Organizacijos siūlo kurti specialistų grupes, atsakingas už skirtingus pacientų mokymo, tyrimo bei gydymo aspektus, galinčius garantuoti optimalią priežiūros kokybę. Tyrimo problema: kokie sveikatos mokymo ypatumai slaugant pacientus, segančius cukriniu diabetu. Tyrimo tikslas: atskleisti sveikatos mokymo ypatumus, slaugant pacientus, sergančius cukriniu diabetu. Tyrimo uždaviniai: · Išanalizuoti cukrinio diabeto rizikos faktorius; · Apibrėžti slaugytojos – mokytojos vaidmenį, slaugant pacientus, sergan- čius cukriniu diabetu; · Identifikuoti pacientų, sergančių cukriniu diabetu žinias apie ligą. Tyrimo objektas: Pacientų sergančių CD sveikatos mokymo veikla. Tyrimo dalykas: Slaugytojos veikla, slaugant pacientus sergančius CD. BDD yra atskleidžiamos šios slaugytojos kompetencijos: ° Mokyti pacientus tausoti sveikatą ir rūpintis ja; ° Ugdyti sveikos gyvensenos įgūdžius; ° Organizuoti ir įgyvendinti sveikatos mokymą; ° Bendrauti ir bendradarbiauti su pacientais bei jų šeimos nariais; ° Gebėti bendrauti ir bendradarbiauti komandinėje veikloje.
1. Cukrinio diabeto samprata
Cukrinis diabetas ( lot. diabetes mellitus) – tai lėtinė liga, kuri šiuo metu pasaulyje nėra išgydoma. Jos metu kraujyje cirkuliuoja didelis kiekis gliukozės. Tai liga, kuomet žmogaus endokrininė liauka kasa nepakankamai išskiria, ar visai neišskiria hormono insulino (htt://diabetas. lt.com//.). PSO teigia, kad cukrinis diabetas apibūdinamas, kaip multietiologinis metabolinis sutrikimas, kurio metu stebima hiperglikemija su angliavandenių, riebalų ir baltymų apykaitos sutrikimu, atsirandančių dėl insulino sekrecijos, jo veikimo sutrikimų arba dėl šių abiejų priežasčių. Žalinkevičius R. (2002) teigia, kad sergančiojo cukriniu diabetu organizmas negali tinkamai panaudoti maisto. Dalis maisto virškinimo procese virsta gliukoze, kurią organizmas naudoja energijai gauti. Gliukozės naudojimui reikalingas hormonas insulinas, kuris jei padeda patekti į ląsteles. Sveiko žmogaus organizmas gamina pakankamai insulino, kad visa gliukozė būtų panaudota energijai ar atidėta atsargai glikogeno pavidalu, tuo būdu palaikomas normalus gliukozės kiekis kraujyje. Cukrinis diabetas (toliau žiūrėti CD) atsiranda tada, kai organizmas negali panaudoti tinkamai maisto, nes sutrinka hormono insulino gamyba ir jo veikimas. Todėl gliukozė, gauta su maistu, kaupiasi kraujyje, o ląstelės negauna joms reikalingos energijos taip teigia Norkus A., Danytė E., Žalinkevičius R. (2002). 1921 m. F. G. Bantingas ir Č. H. Bestas pirmieji atrado insuliną – baltyminį hormoną, kuris reguliuoja angliavandenių apykaitą. Norkus A., Danytė E. ir kt. (2002) teigia, kad insulinas yra hormonas, kurį sintetina kasos B ląstelės. Jis kontroliuoja visų energetinių maisto medžiagų (angliavandenių, riebalų ir baltymų) apykaitą bei jų kaupimą atsargai. Gydant CD svarbiausia insulino ir virškinamų angliavandenių (gliukozės ) sąveika. Sveiko žmogaus kasa išskiria insuliną proporcingai valgomo maisto tipui ir kiekiui: kuo daugiau suvalgoma, tuo daugiau išskiriama insulino. CD atsiranda tada kai kasa neišskiria pakankamai insulino arba kai sumažėja ląstelių jautrumas insulinui. Norkaus A. (1996) teigimu, kasos endokrininę funkciją atlieka Langerhanso salelės. Jos išsibarsčiusios visoje kasoje, tačiau daugiausia jų – kasos uodegoje. Salelių masę sudaro apie 1 – 2% visos žmogaus kasos masės. Greta Langerhanso salelių yra daug smulkių kraujagyslių ( kapiliarų ). Salelės išsidėsčiusios mažomis grupėmis arba stulpeliais, kuriuos skiria kapiliarai. Kiekviena ląstelė yra greta kapiliaro todėl iš jos išsiskyrę hormonai gretai patenka į kraują ir išnešiojami po visą žmogaus organizmą. Langerhanso salelėse yra kelių rūšių ląstelių: A ląstelės sintetina gliukagoną, B ląstelės sintetina ir kaupia insuliną, D ląstelės -somatostatiną.
CD įtakojantys rizikos faktoriai Cukrinio diabeto išsivystymui didelę reikšmę turi paveldimi – genetiniai rizikos faktoriai. Šeimose, kuriose yra sergančiųjų cukriniu diabetu, šia liga sergama keletą kartų dažniau negu šiuo požiūriu sveikuose šeimose (Drukteinienė N., 1999). Remiantis literatūros duomenimis, jei abu tėvai serga CD, jų vaikui susirgti tikimybė yra 20%, kai serga tik tėvas – 5%, kai tik motina – 2-3%. Paveldimumas turi didelę reikšmę. Norkus A.(1996) teigė, kad labai svarbūs rizikos faktoriai cukraligei išsivystyti yra: I. Buvęs tolerancijos gliukozei sutrikimas.Šiai grupei priskiriami asmenys, kurių tolerancija gliukozei normali, bet anksčiau ji buvo sutrikusi. Ö Moterys, kurių tolerancija gliukozei buvo sutrikusi nėštumo metu, tačiau po gimdymo normalizavosi. Ö Asmenys, kuriems, kai jie buvo nutukę, buvo nustatytas cukrinis diabetas, o nukritus svoriui, ligos simptomai išnyko. II. Potencialus tolerancijos gliukozei sutrikimas.Prie šios grupės priskiriami asmenys, kurių tolerancija gliukozei niekada nebuvo sutrikusi, tačiau jiems yra rizikos faktorių sirgti cukriniu diabetu. Ö Nutukę žmonės. Ö Vieno kiaušinėlio dvyniai, kurių vienas jau serga šia liga. Ö Asmenys, kurių abu tėvai arba vienas jų serga, arba giminėje yra sergančiųjų.
Ö Moterys, kurioms kartojasi savaiminis abortas, pirmosios nėštumo pusės toksikozės. Drukteinienė N. (1999) akcentuoja, kad didelė rizika susirgti nuo insulino priklausomo cukriniu diabetu yra asmenims, kuriems nustatytas gliukozės tolerancijos sutrikimas. Jo metu žmogus paprastai niekuo nesiskundžia. Tai slapta angliavandenių apykaitos sutrikimų forma, kurią laiku nustačius galima sustabdyti jos progresavimą. Bet koks angliavandenių apykaitos sutrikimas yra kenksmingas žmogaus sveikatai, jis trumpina amžių, blogina gyvenimo kokybę. Esant gliukozės tolerancijos sutrikimui labai didelę reikšmę turi nemedikamentinės priemonės, t. y. speciali dieta, fizinis krūvis. Įvairūs autoriai nurodo, kad asmenims kuriems sutrikusi gliukozės tolerancija, skiriant specifinį dietinį gydymą cukrinio diabeto išsivystymas sumažėja net 50%. Taip pat svarbus rizikos faktorius – nutukimas. Didelė dalis žmonių maitinasi netinkamai, organizmas negauna gyvybiškai svarbių medžiagų. Nutukę apie 10 kartų dažniau serga cukriniu diabetu, palyginti su normalaus svorio žmonėmis.Nutunkama dėl įvairių priežasčių, tačiau dažniausiai dėl netinkamos mitybos ir mažo fizinio krūvio. Žmonės, kurių kūno masė didesnė negu 30% už normalią, per 25 metus suserga CD. Jei žmogus laikosi sveiko gyvenimo būdo, taisyklingai maitinasi, nenutunka, tai, net esant paveldimų rizikos faktorių, CD galima išvengti taip teigia, Mikalauskaitė D., Saukienė J. (1990). Šulcaitė R. (1997) teigia, kad ne tik persivalgymas bet ir besaikis alkoholio vartojimas ir rūkymas taip pat yra diabeto rizikos faktoriai. Alkoholis turi daug kalorijų, tačiau jos menkavertės, nes nepatenkina organizmo ląstelių mitybinio poreikio. Alkoholis sutrikdo normalius medžiagų apykaitos procesus. Dažnai vartojantiems gali išsivystyti kepenų cirozė, kasos uždegimas, o šios ligos irgi yra rizikos faktoriai susirgti CD. Mokslininkai įrodė, kad rūkymas skatina aterosklerozinius procesus, taip pat sveikiems asmenims kontrainsulininių hormonų išsiskyrimą. Rūkantiems daugėja fibrinogeno, sutrinka riebalų apykaita, mažėja katecholaminų kiekis ir tai slopina insulino kiekį. CD gali provokuoti ir įvairios psichinės traumos, stresas, besaikis ir ilgalaikis medikamentų (gliukokortikoidų, kontraceptikų, antidepresantų, ir kt.) vartojimas; kai kurios ligos, ypač virusinės (Norkus A., Ostrauskas R., Šulcaitė R. ir kt. 2000).Klinika. Cukrinio diabeto klinikinė diagnozė paprastai nustatoma ištyrus gliukozės kiekį kraujyje nevalgius, jei yra klinikinių simptomų, arba atliekant gliukozės tolerancijos mėginį (GMT). Cukrinio diabeto diagnozė nustatoma visam likusiam paciento gyvenimui, todėl PSO perspėja, kad gydytojas, patvirtinantis CD diagnozę, turi būti įsitikinęs jos teisingumu. Prieš tai apmastydamas visas su tuo susijusias galimas psichologines ir socialines pasekmes. Pasak Norkaus A., Danytės R., ir kt.(2002), jog ryškų cukrinį diabetą nesunku diagnozuoti, pagrindiniai simptomai yra šie: ● Insulino kiekio trūkumo ir jo neefektyvumo požymiai : • padidėja gliukozės kiekis kraujyje. Organizmas negali tinkamai panaudoti gliukozės. Gliukozė lieka kraujyje, nepanaudojama energijai arba atidedama į atsargas. Kad būtų kompensuotas energijos trūkumas, kepenys pradeda gaminti daugiau gliukozės ir todėl gliukozės kiekis kraujyje kyla net nevalgius; • gliukozė išskiriama su šlapimu. Nepanaudota gliukozė kaupiasi kraujyje. Inkstai perfiltruoja apie 160 litrų kraujo per dieną. Nedaug šlakų ir vandens pasišalina su šlapimu, kitos filtruojamos medžiagos, tame tarpe didžioji dalis gliukozės, reabsorbuojamos į kraują. Jei kraujyje yra daugiau gliukozės, negu inkstai gali reabsorbuoti, ji patenka į šlapimą.
Sergant cukriniu diabetu atsiranda: • gausus ir dažnas šlapinimasis. Gliukozės perteklius šalinamas su šlapimu, todėl padidėja šlapimo kiekis; • troškulys. Kai organizmas netenka daug skysčių, atsiranda sausumas burnoje, troškulys. Jis dar labiau sustiprėja geriant saldžius gėrimus, turinčius daug cukraus; • niežulys apie lytinius organus. Kai šlapime yra daug gliukozės pažeidžiami lytinių organų gleivinė, atsiranda niežulys, perštėjimas. Kontroliuojant diabetą, kai cukrus iš šlapimo išnyksta, šios nemalonios problemos dingsta. ● Kadangi be efektyvaus insulino veikimo gliukozė negali virsti energija, reikalingi kiti energijos šaltiniai. Pradedamos naudoti riebalų ir baltymų atsargos, kad daugiau gliukozės patektų į kraujotaką.Todėl: • mažėja svoris. CD – viena dažniausių kūno masės mažėjimo priežasčių. Ypač dažnai svorio mažėjimas pastebimas susirgimo pradžioje ir esant prastai diabeto kontrolei; • nuovargis ir silpnumas. Nekontroliuojant diabeto dažnai atsiranda nuovargio jausmas, silpnumas. Gali neįprastu dienos metu apimti mieguistumas, kuris praeina kai pasiekiama diabeto kontrolė;• padidėja apetitas. Organizmas stengiasi kompensuoti energijos trūkumą. ● Ketoacitozė. Jei kasa negamina insulino, riebalai gali būti skaidomi labai sparčiai ir medžiagos, vadinamos ketoniniais kūnais, patenka į kraujotaką, šalinamos su šlapimu. Kai kurie ketonai – rūgštys ir jei jų yra labai daug (kai labai trūksta insulino), gali sukelti diabetinę ketoacidozę arba diabetinę komą. Norkus A., Ostrauskas., ir kt.(2002) teigia, kad skirtingi CD tipai turi skirtingas priežastis, atsiradimo mechanizmus. Bendra šiems sutrikimams tai, kad visuomet yra arba insulino trūkumas, arba audinių nejautrumas insulinui, todėl gliukozė negali būti tinkamai panaudojama ir jos kiekis kraujyje didėja. Pirmajam CD tipui būdinga greitai pasireiškianti klinika. Serga vaikai, paaugliai bei suaugę žmonės iki 40 metų, tačiau liga gali atsirasti ir vyresniame amžiuje. Pasak Šulcaitės R. (1997) CD išryškėja po įvairių infekcinių, ypač virusinių, ligų. Šių žmonių kūno masė dažniausiai būna normali. Kasa gamina mažai insulino arba jo negamina visai, todėl gyvybės palaikymui reikalingos kasdieninės insulino injekcijos. Nešvirkščiant insulino gali atsirasti ketoacidozė (ketonų perteklius kraujyje ir šlapime), išsivystyti diabetinė hiperglikeminė koma. Šis diabeto tipas vadinamas nuo insulino priklausomu, kadangi žmogaus sveikata daugeliu atžvilgiu priklauso nuo švirkščiamo insulino.
1 tipo cukriniu diabetu sergantiems pacientams, būdinga:• ligos pradžia staigi, • susergama iki 40 metų amžiaus, • antsvorio dažniausiai nėra,• būdinga ketoacidozė (esant insulino trūkumui). Antrajam CD tipui būdinga tai, kad simptomai atsiranda iš lėto, per kelias savaites ar mėnesius. Šio tipo diabetu sergančiųjų kasa gamina pakankamai insulino, kuris palaikytų gliukozės kiekį kraujyje normos ribose, jei kūno svoris būtų normalus. Kartais kasa gamina net per daug insulino, tačiau jis negali būti tinkamai panaudotas. Ilgainiui kasos beta – ląstelės gali gaminti per mažai insulino. Kai kasos beta – ląstelės funkcija sumažėja, reikalingos insulino injekcijos. Svarbiausia šio tipo pacientams palaikyti tinkamą kūno svorį. Jei klinikinių simptomų nėra, liga gali būti nediagnozuota daugelį metų, tačiau medžiagų apykaitos sutrikimas visada pažeidžia įvairių organų funkciją (Šulcaitė R. 1997).
2 tipo cukriniu diabetu sergantiems pacientams, būdinga: • ligos pradžia laipsniška,• susergama vyresniame amžiuje (daugiau nei 40 metų),• antsvorį turi 60 – 90 % susirgusiųjų,• nebūdinga ketoacidozė. Cukrinio diabeto diagnozavimas paprastai sukelia daug pokyčių gyvenime.Cukrinis diabetas nėra tokia būsena, kurią pacientas išgyvena, o vėliau jos atsikrato. Atvirkščiai, su liga bei jos keliamais reikalavimais reikia gyventi visą likusį gyvenimą. CD sergančiam pacientui, naujoji situacija dėl daugelio neatsakytų ir neišspręstų klausimų gali atrodyti trikdanti ir paini.Išklausyti pacientą ir padėti jam išgyventi psichines reakcijas yra svarbi slaugos funkcija. Tai svarbu dėl to, kad pacientas sugebėtų ir turėtų naudos iš praktinio mokymo. Dalis pacientų, kuriems neseniai nustatytas diabetas, yra matę ar girdėję apie vėlyvas ligos komplikacijas, todėl gali labai išsigąsti.1. lentelė. I – II tipo cukrinio diabeto sugretinimas (Hansas Jurgenas fon Bozė 1997). I tipas II tipasKokio amžiaus žmonės suserga 10 – 30 m. 45 – 60 m.Kokia dalis žmonių serga 10 % 90 %Simptomai išryškėja ūmai pamažuKetoacidozė dažna retaPriklausomumas nuo insulino yra nėraPaveldimumo įtaka retai beveik visada
Apibendrinant galima teigti, kad cukrinis diabetas yra liga visam gyvenimui. Didelę reikšmę CD išsivystymui turi paveldimi – genetiniai rizikos faktoriai, nutukimas, rūkymas, ilgalaikis medikamentų vartojimas. Pirmo CD tipo simptomai išryškėja ūmai, o antro tipo pamažu.
2. Mokymas – pagrindinė veikla slaugant pacientus sergančius CD
Mokymas, kurį gauna pacientai, stipriai įtakoja jų ateities situaciją ir prognozę. Pacientui, kuriam nustatyta cukrinio diabeto diagnozė, slaugytoja atlieka svarbiausią pedagogo funkciją. Slaugytojos mokymo tikslas – padėti pacientui gyventi su savo liga ir visais jos keliamais apribojimais, kad jis galėtų būti kuo savarankiškesnis (Lemon 1996). Anot Riklikienės O. (1998) suteikus pacientui gerą mokymą ligos pradžioje, o vėliau kartojant bei mokant jį naujų dalykų, cukriniu diabetu, sergantis pacientas gali sužinoti tiek daug informacijos ir įgyti tiek motyvacijos, kad imtų teisingai taikyti gydymo būdus ir galėtų reguliuoti cukraus kiekį kraujyje. Taip pacientai gali sumažinti ūmių bei vėlyvų komplikacijų pavojų. Visiems pacientams susirgusiems CD, reikia daug žinių apie ligą ir jos kontroliavimą. Prieš pradėdama mokyti pacientą slaugytoja turi įvertinti, kiek imlus jis informacijai. Imlumas priklauso nuo paciento žinių, požiūrio bei įgūdžių. Mokymas turi atitikti paciento sergančio cukriniu diabetu lūkesčius. Rudinskienė E. (2003) mano, kad sergančiųjų CD mokymas yra pagrindinis ligos valdymo veiksnys. Įvairių užsienio klinikų, kuriuose sistemingai mokomi pacientai duomenimis, šis procesas turi didelį ekonominį efektą – mažina hospitalizacijų skaičių 33%. Pacientai tampa savarankiškesni geriau jaučiasi, išsaugo darbingumą, išvengia komplikacijų. Kiekvienam sergančiajam reikia individualios mokymo programos. Žinios yra tvirtesnės, jeigu kartu apmokomi ir šeimos nariai, kurie prireikus patartų ir padėtų (Diabetas. 2003). Mokymo programas reikia nuolat tobulinti pagal mokslų pasikeitimus. PSO siūlo kurti specialistų grupes, atsakingas už skirtingus paciento mokymo, tyrimo bei slaugos aspektus, galinčius garantuoti optimalią priežiūros kokybę. Mityba. Mokydama apie mitybą, slaugytoja turi atkreipti dėmesį į bendrą paciento būklę ir pritaikyti savo mokymą. Individualų mitybos planą turi sudaryti pacientas, jo artimieji, slaugytojas bei gydytojas. Ligoninėse, kuriuose yra dietologas, jis užimą centrinę vietą skiriant pacientams sergantiems cukriniu diabetu mitybos planą. Riklikienė O. (1998) teigia, kad dieta turi būti individuali, atitikti paciento amžių, svorį, darbą, ligos tipą, eigą, sunkumą, vartojamus medikamentus, gretutines ligas, mitybos įpročius, etninius ir religinius įsitikinimus, socialinius ekonominius aspektus. Diabetinis maistas yra grindžiamas idealios, normalios mitybos principais, kurių siekti turėtų visi sveiki žmonės. Todėl visos šeimos perėjimas prie diabetinio maisto nėra trūkumas, o greičiau privalumas. Tai yra praktiška ir sveika. Jei visa šeima pasirengusi pereiti prie diabetinio maisto, tai geras paskatinimas diabetu sergančiajam žmogui pasak Mikalauskaitės D., Saukienės J. (1990). Sveikai mitybai svarbiausia įvairus ir tinkamai parinktas maistas, su kuriuo organizmas gautų reikiamų angliavandenių, riebalų, baltymų, visų vitaminų bei mineralų kiekį. Maistas turėtų užtikrinti kalorijų kiekį, kurio užtektų patenkinti paciento kalorijų poreikiams, tačiau jų nebūtų per daug, t. y., nedidėtų svoris. Svarbu su maistu gauti tiek daug ląstelienos, kad normaliai funkcionuotų virškinimo sistema taip teigia Norkus A., Žalinkevičius R., Danytė E. (1997). Valgome įvairų maistą, tačiau jo pagrindinės cheminės funkcijos visada tos pačios – aprūpina organizmo ląsteles energija ir būna žaliava gyvybiniams organams bei audiniams augti, atstatyti ir veikti. Slaugytoja, turi pacientams paaiškinti, kad pagrindiniai energijos šaltiniai yra angliavandeniai, riebalai ir baltymai, kurių yra įvairiuose maisto produktuose, todėl bet kokių maisto produktų energetinė vertė priklauso nuo šių maistingųjų medžiagų. Angliavandeniai – pagrindinis ir lengviausiai pasisavinamas energijos šaltinis. Maiste yra paprasti ir sudėtingi, pasisavinami ir nepasisavinami angliavandeniai. Pacientai sergantys CD turi žinoti, kad daug angliavandenių yra augaliniuose produktuose: vaisiuose, daržovėse, grūduose (duonos produktuose). Nedaug randama gyvulinės kilmės produktuose. Dažniausiai krakmolas sudaro apie 80% visų su maistų gaunamų angliavandenių. Organizmas lengviau pasisavina paprastuosius angliavandenius. Jie tirpūs vandenyje ir visi saldūs. Sudėtingi angliavandeniai krakmolas ir glikogenas skaidomi virškinimo sistemoje iki gliukozės. Gliukozė universalus, lengviausiai prieinamas energijos šaltinis visoms kūno ląstelėms. Nevalgius gliukozės koncentracija kraujyje paprastai yra 3,33 – 5,55 mmol/l. Kai į organizmą patenka angliavandenių, kraujyje padaugėja cukraus. Tuomet ima reaguoti kasos ląstelės (į kraują išsiskiria daugiau insulino). Maiste angliavandenių labai daug, ypač valgomas kaloringas maistas, turintis daug lengvai pasisavinamų angliavandenių ir energijos patekimas į organizmą viršija energijos poreikius, iki 30% angliavandenių gali virsti riebalais, t.y. taip valgydamas žmogus tunka. Nepasisavinami angliavandeniai – skaidulos, kurių neveikia virškinimas žarnyne. Skaidulos, esančios kasdieniniame maiste, turi keletą privalumų. Jos sulėtina gliukozės absorbavimą iš žarnyno, todėl cukraus kiekio kraujyje augimo priklausomybė nuo valgių sumažėja Almås H. (1999).
Svarbu, kad pacientas išmoktų atskirti skirtingų tipų angliavandenius. Jis taip pat turi žinoti, kokiose maisto produktuose jų yra. Norvegijos mitybos taryba pataria, kad greitai skylantys angliavandeniai turi sudaryti mažesnę nei 1/4 suvartojamų angliavandenių dalį. Angliavandeniai turėtų sudaryti 50-60% dienos energijos. Žalinkevičius R., Danytė E. ir kt. (2002) teigia, kad baltymai būtini organizmui, kuris naudoja juos augimui, audinių atsinaujinimui, energijai. Organizmų gyvybė susijusi su nenutrūkstamu baltymų sunaudojimu ir atsinaujinimu. Baltymų šaltinis: pieno produktai, mėsa, žuvis, kiaušiniai. Mažiau baltymų yra ankštinėse ir grūdinėse kultūrose, daržovėse, grybuose. Almås H. (1999) teigia, kad baltymai būtini sergančiajam CD, nes jie yra energijos šaltinis. Jei baltymų trūksta maiste, mažėja žmogaus darbingumas, atsparumas įvairioms ligoms, trinka kasos ir kitų organų veikla. Su maistu žmogus gauna gyvulinės ir augalinės kilmės baltymų. Jų pilnavertiškumas priklauso nuo to kiek jų organizmas įsisavina. Geriau įsisavinami gyvulinės kilmės baltymai. Baltymai turėtų sudaryti 12 – 20% dienos energijos. Riebalai – koncentruotas energijos šaltinis. Slaugytoja turėtų informuoti pacientus, kad ir riebalų kiekį diabetiniame maiste reikia sumažinti iki 30% viso energijos poveikio, ir dėl dviejų priežasčių: ● dėl didelio riebalų vartojimo kraujagyslių sienelėse ima kauptis cholesterolis. Cholesterolio kiekį kraujyje kelia sočiųjų riebiųjų rūgščių turintys riebalai. Visą suvartojamų riebalų kiekį turi sudaryti polinesočiosios riebiosios rūgštys ir sočiųjų riebiųjų rūgščių turintys riebalai. Polinesočiųjų riebiųjų rūgščių yra augaliniuose aliejuose (sojų, kukurūzų) ir riebiojoje žuvyje (silkėje, skumbrėje, lašišoje). Sočiųjų riebiųjų rūgščių yra gyvulinėse riebaluose ( piene, sūryje, svieste);● dėl per didelio riebalų kiekio gali atsirasti viršsvoris, dėl kurio pablogėja insulino sunaudojimas. Pacientams reikėtų paaiškinti ir apie „paslėptus“ riebalus. Tai riebalai esantys įvairiuose maisto produktuose: mėsoje, kulinarijos ir konditerijos gaminiuose, pieno produktuose. Todėl, būtina pacientams atkreipti dėmesį į gaminio etiketėje nurodytą riebalų kiekį (pvz.: grietinėje gali būti 10-20-35%) ir maistui pasirinkti mažiau riebius produktus.Riebalai turėtų sudaryti 30-35% dienos energijos. Pacientai sergantys CD turi laikytis mitybos režimo. Daugeliui žmonių mitybos režimą reguliuoja apetitas. Jis gali tapti priešu, jei žmogus nekreipia dėmesio ką ir kiek valgo. Apetitą slopina dažnas valgymas nedidelėmis porcijomis (Mikalauskaitė D. 1998). Norkus A., Žalinkevičius R. ir kt. (2002) teigia, kad yra pagrindiniai trys teisingo mitybos režimo principai:● Pirmas principas – mitybos reguliarumas, t. y. , valgyti kasdien tuo pačiu metu. Kiekvieną valgymą lydi organizmo reakcijos: išsiskiria seilės, skrandžio sultys, tulžis, kasos sultys ir kt. Virškinime labai svarbios sąlyginės – reflektorinės reakcijos (pvz.: seilių, skrandžio sulčių išsiskyrimas pamačius ar užuodus maistą). Šių sąlyginių refleksų sekoje labai svarbus yra laiko veiksnys, t.y., žmogaus įprotis valgyti kasdien tuo pačiu metu. Organizmas iš anksto pasiruošia pasisavinti maistą. ● Antras principas – fiziologiškas ,maisto kiekio išdėstymas per parą. Sveikam žmogui rekomenduojama valgyti 3-4 kartus per dieną, pvz.: pusryčiai, pietūs, vakarienė. CD sergantiems rekomenduojama valgyti priešpiečius, pavakarius. Papildomų valgymų sąskaita neturi padidėti bendras gaunamų maisto medžiagų kiekis per dieną.● Trečias principas – reikia maksimaliai laikytis racionalios mitybos principų kiekvieno valgymo metu. Renkantis produktus kiekvienam valgymui, reikia išlaikyti tinkamą angliavandenių, baltymų, riebalų santykį. Gydant cukrinį diabetą insulinu, mityba turi būti derinama su leidžiamu insulino veikimo ir fiziniu krūviu. Slaugytoja turi paaiškinti pacientams : · Kad reikia valgyti kasdien tuo pačiu metu. Jei fizinis krūvis pastovus, leidžiant tiek pat insulino, nesunku palaikyti gliukozės kiekį kraujyje. Būtinas užkandis prieš miega, nes sušvirkštas insulinas gali sukelti lengvą hipoglikemiją nakties metu.· Maisto kaloringumas turi atitikti energijos poreikį ir užtikrinti normalų kūno svorį pacientams· Valgyti daugiau skaidulų turinčio maisto. Skaidulos esančios maiste, sumažina gliukozės kiekio kraujyje svyravimus.· Valgyti mažiau gyvulinės kilmės riebalų, kuriuose yra daug cholesterolio ir sočių riebalinių rūgščių.· Vengti daug cukraus turinčių produktų,gėrimų.Alkoholis ir cukrinis diabetas. Jei liga yra kontroliuojama, cukriniu diabetu sergantys pacientai, gali vartoti alkoholiniu gėrimus, tačiau nedideliais kiekiais.Alkoholis teikia labai daug energijos, todėl sergantys cukriniu diabetu, turėtų vengti stipriu alkoholinių gėrimų.Alkoholis gali sukelti hipoglikemiją, kuri gali įvykti ir praėjus 6-36 valandoms, todėl svarbu, kad slaugytoja patartų pacientams sergantiems cukriniu diabetu:· Saikingai vartoti alkoholinius gėrimus; · Jei alkoholis vartojamas kasdien, jo energetinė vertė turi būti įtraukta į mitybos planą;· Niekada nevartoti alkoholinių gėrimų nevalgius;· Jei maiste yra daug riebalų ir alkoholio, gali atsirasti padidintas ketonų (acetono) kiekis kraujyje;· Vengti alkoholinių gėrimų, turinčių daug cukraus (likerio, saldaus vyno, kokteilių su saldžiais gėrimais ar sultimis);· Nesaikingas alkoholinių gėrimų vartojimas, gali sukelti dietos pažeidimus. Pacientą reikia išmokyti naudoti cukraus pakaitalus. Tai dirbtiniai saldikliai, skirstomi į dvi pagrindines grupes: teikiantys energiją ir neteikiantys energiją. Neteikiančios energijos medžiagos yra sacharinas, ciklamatas. Sacharinas – 375 kartus saldesnis už cukrų sintetinis preparatas. Verdant įgauna nemalonų kartų skonį. Nepakitęs pašalinamas su šlapimu. Maksimali dozė ne daugiau 1 gramas dienai. Ciklamatas – cheminis junginys 30 kartų saldesnis už cukrų. Sumaišius jį su sacharinu išnyksta kartus jo skonis. Ciklamatą galima kaitinti, todėl jis geriau tinka maisto gamybai. Šiuose saldinančiuose medžiagose nėra angliavandenių, todėl jos neteikia energijos. Jas galima pacientams rekomenduoti desertams, pyragams, arbatai ir pan. Almås H. (1999) teigia, kad aspartamas – 200 kartų saldesnė už cukrų sintetinė medžiaga, sudaryta iš amino rūgščių. Jo saldinimo galia yra didelė, o teikiama energija minimali. Medžiagą galima laisvai vartoti su diabetiniu maistu, kadangi normaliai ją vartojant, energijos kiekis yra mažas. Aspartamas neatsparus ilgesniam kaitinimui. Maksimali dozė 50 mg/kg.
Energiją teikianti saldinamoji medžiaga sorbitas teikia tiek pat energijos kiek cukrus, todėl ją reikia priskaičiuoti prie suvartojamų angliavandenių. Sorbitas lėtai pasisavinamas iš virškinamojo trakto. Nesuyra verdant ar kepant. Diabetikas turėtų vengti maisto produktų, kurių sudėtyje yra sorbito dėl nepalankaus sorbitolio poveikio. Jis gali sukelti viduriavimą, vidurių putimą ( Norkus A., Danytė E. ir kt.2002). Fizinis aktyvumas. Pacientui kuriam nustatytas CD reikalinga informacija ir mokymas apie fizinės veiklos ir reguliarios mankštos reikšmę. Slaugytoja turi pacientams patarti, kad mankšta kiekvieną dieną turėtų būti tokia įprasta, kaip valgymas, poilsis, insulino vartojimas. Pacientai sergantys CD turėtų žinoti, kad negalima pradėti sportuoti ir mankštintis jei: ● nesureguliuotas cukrinis diabetas (ryškūs gliukozės kiekio svyravimai); ● didelio laipsnio inkstų ar akių pakenkimai (komplikacijos); ● šlapime yra acetono pėdsakų; ● didelis arterinis kraujo spaudimas. Pradedant mankštintis fizinio aktyvumo forma turėtų būti individualizuota. Būtina atsižvelgti į paciento amžių, ligos trukmę, komplikacijas, treniruotumą. Kiekvienoje treniruotėje pacientas turi turėti, kažką saldaus (razinų, saldainių, gliukozės ar kt.). Riklikienės O., (1998) teigimu, visi CD sergantieji, jei gali mankštintis, privalo žinoti, kad: 1. Fiziniai pratimai yra naudingi: sportuojant sumažėja gliukozės kiekis ir padidėja jautrumas insulinui, gerėja savijauta.2. Pratimų režimas turi būti individualiai parinktas pagal specialias rekomendacijas, derinant pratimų tipą, pobūdį, intensyvumą, trukmę su paciento sveikatos būkle.3. Prieš pradedant intensyviau sportuoti būtinas išsamus medicininis ištyrimas.4. Kasdieninis fizinis krūvis turi būti vienodas arba didinamas labai atsargiai, nes staiga pradėjus intensyviai sportuoti, gali ištikti hipoglikemija.Svarbu, kad pacientai sportuojant pasirinktų patogią avalynę ir kojines, patikrintų ar nėra pėdos sužeidimų arba paraudimų prieš ir po fizinio krūvio. Norkus A. (1996) teigia, kad reikia gerti daug skysčių prieš ir po fizinio krūvio, nes daug išprakaituojama sportuojant. Nutraukti sportavimą ir kreiptis į gydytoją, jei atsiranda skausmas krūtinėje ar kojoje. Sportuojant visada turėti diabetiko kortelę su savimi. Anot Banelienės J. (2000) pagrindinę treniruotės dalį sudaro cikliniai judesiai: važiavimas dviračiu, plaukimas, vaikščiojimas, ėjimas, šokiai. Pacientams, sergantiems CD, netaikomas didelės įtampos, intensyvumo reikalaujantis fizinis krūvis. Pacientams turintiems viršsvorį, būtina sportuoti ne mažiau kaip 20 min. Trumpalaikiai 2-5 min. pratimai norimo efekto neduos, nes tik po 20 min. organizmas pradeda naudoti riebalus kaip energijos šaltinį ( Andersonas B. 1995). Kovisto V.A., (1998) išskiria keletą priežasčių, dėl kurių CD sergantys pacientai turėtų mankštintis: ● sumažėja gliukozės kiekis kraujyje. Sureguliuoto CD atveju gliukozės kiekis ima mažėti jau mankštos pabaigoje ir gali kristi dar 12 val. po fizinio krūvio.● reguliarūs fiziniai pratimai gali sumažinti riziką susirgti diabetu.● gerėja medžiagų apykaita. Sureguliuota mityba ir aerobinė treniruotė gali būti efektyvia hiperglikemijos mažinimo ir svorio reguliavimo priemone.● gerina kraujotaką, atitolinant CD komplikacijas būtų aktyvūs pratimai galūnėms ir kasdieninė kojų pėdų mankšta.● gerėja sąnarių paslankumas. Sąnarių paslankumas arba lankstumas, kaip fizinė ypatybė, nelavinama blogėja. Pastoviai padidintos gliukozės koncentracijos kiekis organizme, poveikis raiščių, sausgyslių ir raumenų sistemoms, sąnarių paslankumą dar labiau sumažina.● gerina širdies – kraujagyslių ir kvėpavimo sistemų darbą. Reguliarūs fiziniai pratimai gerina funkcinius širdies kraujagyslių ir kvėpavimo sistemos rezervus. Jaunesniems pacientams, fizinių pratimų profilaktinis poveikis gali būti didesnis. Senyvo amžiaus žmonės, gali sunkiai toleruoti net ir saikingo intensyvumo krūvį. Todėl būtina atsižvelgti į paciento amžių ir treniruotumą.● sudaro galimybę mažinti insulino dozę iki 30%. Ypač tiems pacientams, kurie reguliariai mankštinasi. Galima pažymėti, kad gydytojai, slaugytojos ir šeimos nariai turėtų padrąsinti pacientus reguliariai mankštintis, nesibaiminti dėl galimų komplikacijų ar CD dekompensacijos ( Banelienė J. 1999). Insulino terapija. Pasak Almås H. (1999) pacientams, sergantiems 1 tipo cukriniu diabetu, kasdieninis insulino tiekimas būtinas, kad būtų palaikyta normali medžiagų apykaita ir efektyviai naudojamos maisto medžiagos. Taip pat kai kurie pacientai, sergantys 2 tipo cukriniu diabetu , su laiku nuo gydymo tabletėmis turi pereiti prie gydymo insulinu. Slaugytoja turi išmokyti pacientus susišvirkšti insuliną. Taip pat slaugytoja turi padėti CD sergantiems pacientams suprasti insulino leidimosi tikslą ir supažindinti su injekcijų leidimo technika, bei kitomis praktinėmis insulininio gydymo pusėmis. Almås H. (1999) teigia, kad slaugytoja CD sergančius pacientus turi mokyti, kaip susileisti insuliną, turi informuoti apie jo poveikį. Svarbu, kad pacientai žinotų kuo skiriasi pagrindiniai insulino tipai, jų veikimo laikas. Slaugytoja turi pacientui paaiškinti, kad insuliną galima leisti insulino švirkštu, insulino parkeriu ir insulino pompos pagalba. Taip pat svarbu, pacientui paaiškinti, kad insulino injekcijas reikia leisti 20 – 30 min. prieš valgį, priklausomai nuo insulino veikimo režimo. Pacientas turi žinoti, kokios kūno vietos tinka injekcijoms. Pačiam pacientui daug lengviau leistis insulino injekcijas į pilvo sritį, priekines bei išorines šlaunų puses arba į žastų viršutines dalis. Išmokti susileisti insuliną dažnai yra traumuojamas išgyvenimas pacientui, todėl mokydamas leidimo technikos, slaugytojas turi atsižvelgti į paciento reakcijas. Slaugytojas gali mokyti pacientą, taikydamas demonstravimo metodą. Šis metodas remiasi trimis lygiagrečiais elementais:2.1 schema. Elementai, kuriais remiantis slaugytoja moko pacientus
Žinių perteikimas. Prieš pradedant mokyti pacientus turi būti nuspręsta, kokią įrangą naudos savo ligai reguliuoti. Pacientui reikalingos žinios yra apie naudojamus prietaisus, injekcijų leidimo techniką, higieninius principus (pvz. rankų plovimo ir sterilumo būtinumo). Demonstravimas.Slaugytoja demonstruoja pacientui, kaip galima leisti insuliną, ir tuo pat metu akcentuoja kas svarbu sėkmingam rezultatui pasiekti.Iš pradžių reikia pacientui parodyti visą atlikimą. Teisingas demonstravimas, atliekamas reikiama tvarka, vėliau stipriai įtakoja paciento įpročius. Slaugytoja turėtų kartoti, pacientui teorines žinias ir demonstravimą.
Pratybos vadovaujant. Pacientas turi pradėti treniruotis kiek galim greičiau po demonstracijos. Atlikimo būdo išmokyti lengviau, kai žmogus ką tik matė demonstravimą ir tai gali pakartoti. Slaugytoja kas kart turi stebėti paciento žinių lygi, įgūdžius ir jausmus bei juos tobulinti.3. Sveikatos mokymo ypatumai, pacientams sergantiems CD
Sveikatos mokymas – tai veikla, kurią sudaro nurodymas, patarimas, paaiškinimas ir pagalba, padedanti pacientui apsispręsti. Sveikatos mokymo tikslas – suteikti informacijos, išaiškinti, įsitikinti, kad pacientas suprato ir, kad žino, vieną ar kitą problemą. Sveikatos mokymą sudaro: Pažinimo tikslai – informacijos pateikimas, jos aiškinimų, įsitikinimų ar pacientas teisingai suprato pateiktą informaciją ir įsisąmonino kaip turėtų elgtis.Emociniai, jutimo tikslai – pasireiškia paciento požiūrių, įsitikinimų, vertybių ar nuomonių aiškinimu, jų formavimu ir keitimu.Įpročių tikslai – susiję su paciento įpročiais ir veiksmais. Mokant sveikatos mokymo tikslai retai būna susiję tik su pažinimu, jutimu ar įgūdžiais – dažniausiai tai būna visuma (Lemon 1996). Sveikatos mokymo siekiniai: Pažinimo siekinys – suteikia specifinės informacijos apie sveikatą, kurią galbūt pacientas jau žino, bet mažai išmano ir supranta. Savęs supratimo siekinys – sveikatos vertybių aiškinimas, poreikis padėti pacientams suvokti, kas jiems iš tikrųjų svarbu. Požiūrio siekinys – šioje grupėje yra jutimo tikslai, kuriais siekiama pakeisti tai, ką pacientas jaučia, kuo tiki ir kokia yra jų nuomonė. Įpročio siekinys – įgūdžių formavimas, kurie susiję su realia veikla, turinčia įtakos sveikatai
Pirminis, antrinis ir tretinis sveikatos mokymas pagal ,, Slaugos mokomąją medžiagą ² Nr. 5 (1998) Sveikatos mokymas yra skirstomas į tris lygius: Pirminis sveikatos mokymas yra skirtas sveikiems žmonėms. Svarbiausias jo tikslas – užkirsti kelią ligos plitimui, pvz. mokymas kaip sveikai gyventi, maitintis, apie higieną. Antrinis sveikatos mokymas yra susijęs su sergančiu asmeniu. Jo tikslas – užkirsti kelią tolimesniam ligos progresavimui, kad nepereitų į chronišką būklę bei atstatyti žmogaus sveikatą į pirminę jos būklę. Tretinis sveikatos mokymas – tai lėtinėmis ligomis sergančių, neįgaliųjų bei jų artimųjų mokymas. Mokyti juos, kaip teisingiausiai ir naudingiausiai išnaudoti likusias jėgas, išvengti sunkių komplikacijų, nereikalingų sunkumų. Pasaulinės Sveikatos Organizacijos (1998) teigimu, sveikatos mokymas turi septynias reikšmes:· Sveikatos mokymas yra susijęs su žmogumi ir apima fizinius, protinius, socialinius, emocinius, dvasinius bei visuomeninius aspektus.· Sveikatos mokymas trunka visą gyvenimą ir padeda prisitaikyti prie besikeičiančių gyvenimo laikotarpių bei sąlygų.· Sveikatos mokymas yra reikalingas visiems žmonėms: sveikiems ir sunkiai sergantiems.· Sveikatos mokomi individai, šeimos, grupės ir visa visuomenė.· Sveikatos mokymas yra susijęs su pagalba žmonėms, kad jie sugebėtų padėti sau bei padėti žmonėms susikurti sveikesnes gyvenimo sąlygas.· Sveikatos mokymas apima formalų ir neformalų mokymą, naudojant įvairius metodus.· Sveikatos mokymas turi daugelį tikslų: informacijos, požiūrio keitimo, įpročio bei socialinį. Sveikatos mokymas – tai visapusis informavimas apie ligas, sveikatą ir profilaktiką. Svarbiausia, kad perteikiama informacija suteiktų kokių nors žinių, nurodytų, kaip elgtis, padėtų sudaryti nuomonę. Šis mokymas gali būti skirtas tiek pavieniams asmenims, tiek grupėms, įstaigoms, ar visai visuomenei. Gera sveikata – tai ne medicininė, bet socialinė, pedagoginė ir psichologinė problema. Slaugos procesą lydintys ugdomieji aspektai – informavimas, švietimas, mokymas, lavinimas, vadovavimas, įgūdžių ir įpročių formavimas, nuostatų sveikatos ir gyvenimo būdų atžvilgiu keitimas, sąmoningo žmonių požiūrio į ryšius ir dėsningumus tarp gyvenimo būdo, sąlygų ir ligų atsiradimo formavimas ir kt. reikalauja iš slaugytojų tokių gebėjimų, kaip savarankiškumas, kūrybiškumas. Sveikatos samprata ir jos ugdymas grindžiami vertybėmis, kurios yra neatsiejama paties žmogaus ir slaugytojo atsakomybės dalis. Pagrindinis sveikatos ugdymo tikslas – ugdyti žmogų, kuris saugodamas savo sveikatą, sveiką aplinką, realizuodamas sveikos gyvensenos principus, siektų ir gebėtų užtikrinti bei palaikyti atitinkamą savo sveikatos lygį ( Sajienė L. 2001). Sveikatos priežiūroje ugdymas daro svarbią įtaką asmenybės socialiniam, kultūriniam, fiziologiniam ir dvasiniam tobulėjimui. Paciento nuostatos savo sveikatos atžvilgiu gyvenimo būdas yra sudėtinė kultūros dalis. Valia, jausmai, emocijos, vertybinės nuostatos, savęs suvokimas, vertinimas ir t.t. tiesiogiai formuoja sveikatos sampratą ir nuostatas jos atžvilgiu. Pacientas, ignoruojantis savo sveikatos priežiūrą, ilgainiui tampa nevisaverčiu prastu visuomenės nariu. Vienas iš sveikatos kokybės užtikrinimo veiksnių yra slaugytojo pedagoginė kompetencija. Pedagoginė kompetencija – slaugytojos sugebėjimas kuo produktyviau bei efektyviau naudoti pacientų ir savo žinias bei mokymo priemones ir pasiekti rezultatų, kurie patenkintų sveikatos palaikymo ir stiprinimo poreikius bei tikslus (Sajienė L. 2001). Bendravimas – tai priemonė perduoti žinias, patirtį, išgyvenimus ir mintis. Kai žmogus bendrauja jis bando pradėti bendrauti su kitu žmogumi. Jis nori dalytis mintimis, idėjomis, nuomonėmis ir jausmais su kitais žmonėmis. Taigi bendravimas yra socialinis procesas. Kai bendraujame su pacientu, tai darome, vartodami žodžius, gestus, garsus, judesius bei kūno kalbą. Bendravimo metu slaugytoja gali parodyti dėmesį, paramą bei artumą. Todėl bendravimas padeda užmegzti ryšį ir sukurti saugumo jausmą. Jis svarbus bendradarbiavimo su pacientu bei artimaisiais pagrindas ( Bydam J. 2000).. Kaip sveikatos mokytoja, slaugytoja turi žinoti tokias pacientų nuostatas. Ji turi suprasti, kad pacientų sveikata daro gyvenimą kokybišką, t. y. kad kokybiška turi būti visa gyvensena. Slaugytoja turi atsižvelgti į tai, kad įvairių pacientų nuomonės gali būti labai skirtingos, kas gyvenime vertinga, gali būti labai skirtingos. Slaugytoja turi įsisąmoninti, kad norint padėti pacientui išmokti naujos gyvensenos, ji turi padėti jam keisti įpročius. Pirmiausia reikia išsiaiškinti, ką pacientas laiko vertybe. Slaugytoja, turi pacientus įtrukti į aktyvia veiklą, sudominti būsimų permainų rezultatais, leisti jam pačiam apsispręsti, kaip ir ką keisti, pasijusti atsakingam – ir ne vien už save, bet ir už šeimą bei aplinkinius.
Paciento poreikis gauti informaciją, mokymą, konsultaciją yra didelis. Pacientas sergantis cukrinių diabetų būna patekęs į naują situaciją ir dalykus, todėl svarbus slaugytojas kaip mokytojas vaidmuo. Bendraujant su pacientu yra svarbi aplinka, kad slaugytoja ir pacientas galėtų susitelkti ties pokalbio turiniu, reikia kad pokalbio netrukdytų įvairūs trukdymai. Pokalbis turėtų vykti patalpoje, kur slaugytoja ir pacientas galėtų pasilikti vieni, kad jų netrukdytų aplink vaikštinėjantys žmonės. Kambarys turi būti šviesus ir jaukus, neperkrautos visokia nereikalinga aparatūra, nes atitraukia paciento dėmesį ir blaško pokalbį. Turi būti pakankamai vietos ir rašymo priemonių, kad pacientas ir slaugytoja pokalbio metu galėtų užsirašinėti. Mokomojo pokalbio tikslas – užmegzti tarp slaugytojos ir paciento ryšį, pagrįstą pasitikėjimu ir saugumu, o tai svarbu norint, kad pacientas būtų atviras naujoms žinioms. Slaugytoja iš anksto turi susirinkti apie pacientą informaciją, kad jis nesusidarytų įspūdžio, jog vos tik susitikus su nauju mediku, visada reikia pradėti viską nuo pradžių. Slaugytoja turi išsiaiškinti koks pokalbio tikslas ir ką jo pacientai turėtų iš jo gauti. Jei yra galimybė į pokalbį pasikviesti artimuosius, kad jie galėtų papildyti pokalbį, palaikytų pacientą. Mokymo apibendrinimas nėra pabaiga, bet pokalbio proceso dalis. Jo tikslas – patikrinti pacientą, kad klausėsi ir suprato. Svarbu tai, kad pacientas gautų galimybę kalbėti pats, o ne slaugytojos lūpomis, nes tai padeda permąstyti svarbias pokalbio vietas ir suteikia progą slaugytojai patikslinti nesuprantamus arba papildyti galimas spragas, jei tai būtina. Mokomuosius pokalbius galima skirstyti į tris pagrindinius tipus: Informacinis pokalbio tikslas – suteikti pacientui naujų žinių ir taip ugdyti supratimą; Lavinamojo pokalbio tikslas – kad pacientas įgytų naujų įgūdžių ir padidintų savo veiklumą; Apmąstymo pokalbio tikslas – egzistencinis ir nukreiptas į apmąstymus, tyrinėjimus, padedantis sukurti sąlygas pacientui patirti prasmės jausmą, nepaisant pasikeitusios situacijos. Paciento informavimas yra viena iš svarbiausių slaugytojos užduočių. Ji turi išsiaiškinti, kokios informacijos pacientui reikia, užtikrinti, kad ta informacija būtų suteikta, ir pasirūpinti, kad pacientui informacija atrodytų tinkama ir svarbi. Kai slaugytoja informuoja apie tam tikrą dalyką, ji netik perduoda informaciją, bet ir įsitraukia į tam tikrus socialinius santykius. Todėl bendraudama su pacientu, ji turi nuspręsti, kaip informaciją pateikti ir koks bus jos santykis su pacientu. Suprantama informacija sudaro pagrindą įtraukti pacientą į mokymą, kad jis taptų atsakingas už savo situaciją. Informacija turi būti kiek galima išsamesnė, bet kartu slaugytoja privalo užtikrinti, kad pacientas nebus perkrautas informacija, kurios nesugebės priimti arba prisiminti. Lengviausiais būdas užtikrinti, kad pacientas prisimins suteiktą informaciją – papildyti ją lengvais suprantamais lankstinukais, kuriuos bet kuriuo metu galima duoti pacientui pasiskaityti. Rašytinė informacija gali būti vertingas priedas slaugytojai informuojant ir mokant pacientą. Rašytinė forma ypač tinkama bendro pobūdžio informacijai pvz.: apie tyrimus, procedūras, maitinimą, fizinius pratimus. Pacientas gali duoti pasiskaityti informaciją ir šeimos nariams, po to kartu aptarti. Rašytinė informacija turi būti paprasta ir suprantama, ji turi perteikti tai, kas svarbu pacientui. Informacinė knygelė turi būti parašyta pacientui suprantama kalba. Kiek įmanoma svarbu nevartoti profesinės kalbos bei specifinių posakių. Tekstas turi būti lengvas skaityti, reikia vengti ilgų sakinių. Tekstą suprasti padeda iliustracijos. Slaugytoja rašytinę informaciją visada turi papildyti pokalbiu. Taip pacientas gauna galimybę išsamiau pasiaiškinti ir gauti atsakymą į abejones sukėlusius klausimus. Pacientas dažnai vienaip ar kitaip turi pertvarkyti savo įprastą gyvenseną. Būna, kad reikia pakeisti valgymo įpročius, išmokti gyventi su liga ir jos keliamais reikalavimais. Lavinamojo pokalbio atramos taškas visuomet yra tai, kad pacientas įsivaizduoja savo situaciją: atskleisti buvusį paciento gyvenimo būdą, kad pakitusią gyvenimo tvarką būtų galima grįsti kai kuriais tais pačiais stimulais ir įvykę pokyčiai pacientui atrodytų įveikiami. Jai kalbama apie atpratimą nuo ko nors, mitybos įpročių pertvarkymą, pokalbį reikėtų pradėti nuo situacijų, skatinančių netinkamus valgymo įpročius. Slaugytoja ir pacientas drauge turi išsiaiškinti, ar pacientui reikėtų stengtis vengti tokių situacijų, ar ieškoti galimybės pakeisti įpročius taip, kad ta pati situacija, užuot skatinusi poreikį netinkamiems dalykams, atvertų kelią kokiai nors kitai veiklai. Apmąstymų pokalbis turi padėti pacientui apdoroti jausmines reakcijas. Ši pokalbio forma reikalauja, kad slaugytoja ne tik būtų prie paciento ir skatintų jį kalbėti, bet ir pati įsitrauktų į pokalbį su savo pažiūromis bei nuomone. Slaugytoja, gerbdama paciento individualumą ir skirtingumą suteikia savo supratimą. Ji privalo būti dėmesinga ir atvira paciento pasakojimui, išgirstus žodžius ji turi interpretuoti, remdamasi profesine patirtimi bei įžvalga. Slaugytoja turi suformuluoti savąjį padėties suvokimą, kuris gali skirtis nuo paciento įsivaizdavimo. Paciento ir slaugytojos dialogas turi pasižymėti troškimu rasti interpretacijų, pasverti skirtumus ir prieiti bendrą esamos situacijos supratimą. Taip pacientas gali žodžiais įvardyti savo netikrumą, baimę ar ką kitą, kas jį slegia. Slaugytojai svarbu suvokti pedagoginės veiklos kryptį, konkretų tikslą, mokėti sudaryti sveikatos mokymo programas ir gebėti, lanksčiai taikant įvairius mokymo bei mokymosi metodus, organizuoti sveikatos priežiūros ir slaugos mokymo procesą. Apibendrinant galima teigti, kad sveikatos mokymas pacientams yra visapusis informavimas apie ligą, sveikatą ir profilaktiką.TEORINĖS DALIES IŠVADOS · Cukrinis diabetas skirstomas į du pagrindinius tipus: I tipas (nuo insulino priklausomas), II tipas (nuo insulino nepriklausomas). Cukrinio diabeto išsivystymui didele reikšme turi- paveldimi genetiniai rizikos faktoriai, nutukimas, besaikis alkoholio vartojimas, rūkimas, taip pat liga gali provokuoti įvairios psichinės traumos, stresas, ilgalaikis medikamentu vartojimas, kai kurios ligos, ypač virusinės. Susirgus šia liga, jos metu sutrinka insulino sekrecija ir jo veikimas, organizmo audiniuose. Pagrindiniai cukrinio diabeto simptomai: troškulys, padidėjąs apetitas, padažnėjąs šlapinimasis, sausa burna, bendras silpnumas, blogai gyjančios žaizdos. Cukrinis diabetas nėra išgydomas, tačiau jis kontroliuojamas.
· Mokymas – sergant cukriniu diabetu yra pagrindinis ligos valdymo veiksnys. Mokant pacientus sergančius cukriniu diabetu labai svarbus vaidmuo tenka slaugytojai. Ji padeda pacientams prisitaikyti prie ligos, tobulina sergančiųjų turimas žinias ir įgūdžius, kaip valdyti ligą. Slaugytoja bendradarbiaudama su kitais komandos nariais, pacientams suteikia žinių apie dietą, fizinį aktyvumą. Slaugytojos suteiktos žinios pacientams leidžia geriau pažinti ligą ją kontroliuoti, išsaugoti darbingumą ir išvengti komplikacijų.4. TYRIMO METODIKATyrime naudoti metodai: > mokslinės literatūros analizė; > anketinė apklausa. Tyrimo subjektai: Tyrimo populiaciją sudaro 50 respondentų, sergančių cukriniu diabetu. Tiriamųjų amžius įvairus. Apklausoje dalyvavo respondentai besigydantys Klaipėdos ligoninės endokrinologiniame skyriuje. Tyrime buvo panaudotas patogus netikimybinis metodas. Tiriamųjų atrankos kriterijai:1. Pacientai besigydantys Klaipėdos ligoninėje;2. Pacientai sergantis cukriniu diabetu;Duomenų rinkimo metodai ir kintamųjų įvertinimo kriterijai.Respondentams buvo pateikta anketa, kurią sudarė 17 uždaro tipo klausimų, taip pat pateikti atsakymo variantai į kiekvieną klausimą. Visi respondentai noriai atsakinėjo į klausimus. Anketa sudaryta šio darbo autorės.Tyrimo eiga.Tyrimas buvo atliktas Klaipėdos ligoninėje. Darbo dienomis nuo 2003 1O 28 iki 2003 12 15. Vedant anketinę apklausą etikos aspektai buvo išlaikyti. Buvo užtikrintas respondentu anonimiškumas. Prieš pateikiant respondentams anketas, buvo gautas skyriaus vyr. slaugytojos leidimas. Gavus anketas su atsakymais buvo skaičiuojami ir sumuojami gauti rezultatai. Iš jų buvo suformuluotos išvados bei palygintos su teorinės dalies išvados.
4.1 Tyrimo rezultatai ir jų aptarimas
4.1.1 pav. Respondentų lytis
Iš apklausos rezultatų matyti, kad tyrime dalyvavo 60% moterų ir 40% vyrų, sergančių cukriniu diabetu. Pasak Almas H. (1999) teigimu, kad moterys cukriniu diabetu serga dažniau negu vyrai.
4.1.2 pav. Respondentų amžius Apklausoje dalyvavo 32% respondentų, kurių amžius 41-50m. 24% respondentų amžius buvo nuo 51-60m., 16% respondentų amžius 61-70m. 12% apklaustųjų pažymėjo, jog priklauso 31-40 amžiaus grupei. Mažiausia dalis 8% tiriamųjų sudarė kurių amžius 20-30m. ir tiek pat respondentų pažymėjo jog priklauso daugiau nei 70m. amžiaus grupei. Hansas Jurenas fon Bozė (1997) teigia, kad cukriniu diabetu serga įvairaus amžiaus žmonės.
4.1.3pav. Cukrinio diabeto tipai
Apskaičiavus duomenis matyti, kad 70% sudaro respondentų kurie serga II tipo cukriniu diabetu, 20% sudaro tie respondentai, kurie serga I tipo.10% respondentų pažymėjo, kad nežino kokiu tipu serga. Apibendrinant galima teigti, kad dažniausiai respondentai serga II tipo cukriniu diabetu. Tyrimo duomenys sutampa su Norkaus A. (1996) teigimu, kad iš 30 mln. žmonių, 26 mln. serga II tipo CD.
4.1.4a pav. Mitybos režimo laikymasis
Respondentai, kurie atsakė, jog laikosi mitybos režimo, sudarė 44%. 40% apklaustųjų teigia, kad neturi pakankamai žinių apie mitybos rėžimą tik iš dalies.16 %, kad nesilaiko mitybos rėžimo. Norkus A.,Žalinkevičius R.,Danytė E. (2002) teigė, kad pacientai sergantys cukriniu diabetu turi laikytis mitybos rėžimo.
4.1.4b pav. Alkoholinių gėrimų vartojimas
60% sudaro respondentai, kurie alkoholinius gėrimus vartoja saikingai. 30 % tiriamųjų atsakė, jog nevartoja alkoholinių gėrimų. Mažiausiai respondentų 10% teigia, kad alkoholinius gėrimus vartoja labai dažnai. Šulcaitė R. (1997) teigia, kad pacientai kurie serga cukriniu diabetu, alkoholinius gėrimus turi vartoti saikingai.
4.1.4 c pav. Rūkymas
32% apklaustųjų nurodė, kad diagnozavus cukrinį diabetą neberūko. 60% teigia, kad rūko retkarčiais. 8% respondentų vis tiek rūko, nors ir žino, kad tai vienas iš rizikos faktorių įtakojančių cukrinį diabetą. Drukteinienė N. (1999), kad dauguma pacientų, diagnozavus cukrinį diabetą nebarūko.
4.1.4d pav.Diagnozavus cukrinį diabetą pakeitė darbą
Iš apklausos rezultatų matyti, kad 60% respondentų pakeitė darbo vietą. 40% pažymėjo kad nepakeitė. Pasak Almas H. (1999), kad cukrinis diabetas įtakoja profesinį gyvenimą. Darbingumas realiai mažėja progresuojant diabeto komplikacijoms.
4.1.4e pav. Darbo ir poilsio rėžimo laikymasis
Didžiausia dalis 90% apklaustųjų laikosi darbo ir poilsio rėžimo. Tai rodo, kad respondentai rūpinasi savo sveikata. 8% teigia, jog ne visada laikosi darbo ir poilsio rėžimo. 2% visiškai nesilaiko darbo ir poilsio rėžimo. Pasak Mikalauskaitės D., Saukienės J. (1990), kad pacientai, sergantys cukriniu diabetu laikosi darbo ir poilsio režimo.
4.1.5 pav. Pacientų nuomonė apie įvairių rizikos veiksnių įtaką sveikatai
50% respondentų teigia, jog sveikatos būklę įtakojantis veiksnys yra paveldimumas. 32% atsakė, kad nutukimas.12% nurodė, kad besaikis alkoholio vartojimas. 4% pažymėjo, kad ilgalaikis medikamentų vartojimas. Mažiausia dalis 2% respondentų nežinojo kokie veiksniai įtakoja sveikatos būklę. Pasak Norkaus A., Ostrausko R., Šulcaitės R. (2000), kad pagrindinis sveikatos būklę įtakojantis veiksnys yra paveldimumas.
4.1.6 pav. Sveikatos būklės vertinimas
Šiuo klausimu buvo norima sužinoti kaip respondentai vertina bendrą savo sveikatą. 36% respondentų savo sveikatos būklę vertina pakankamai gerai. 32% mano, kad jų sveikata pakankamai prasta. 4% respondentų sveikatos būklę vertina labai gerai ar gerai. 4% pažymėjo, jog sveikatos būklė labai prasta. Pasak Riklikeinės U. (1998) pacientai, sergantys cukriniu diabetu savo sveikatos būklę vertina pakankamai gerai.
4.1.1 lentelė. Dažniausiai vartojami maisto produktaiMaisto produktai Labai dažnai Dažnai Kartais Respondentųskaičius % RespondentųSkaičius % Respondentų skaičius %Vaisiai 2 4 4 8 6 12Daržovės 12 24 8 16 2 4Žuvis ir kt. jūros gėrybės 14 28 6 12 4 8Pienas ir jo gaminiai 6 12 6 12 4 8Miltiniai gaminiai 10 20 14 28 2 4Mėsa ir jos gaminiai 5 10 10 20 8 16Saldumynai 1 2 2 4 24 48
4% respondentų pažymėjo, jog vaisius vartoja labai dažnai, 8% nurodė, kad dažnai 12% teigia, kad vartoja kartais. Daržoves labai dažnai vartoja 24% respondentų, 8% pažymėjo, kad dažnai. Mažiausia dalis 4% nurodė, jog kartais. Žuvį ir kt. jūros gerybes 28% vartoja labai dažnai, 12% teigia, kad dažnai, o 8% tik retkarčiais. 12% pieno produktus ir jo gaminius vartoja labai dažnai, 12% dažnai, mažiausia dalis 8% kartais. Miltinius gaminius 20% vartoja labai dažnai, 28% dažnai, 4% tik kartais. Mėsos produktus labai dažnai vartoja 10%, dažnai 20%, kartais tik 16%. Saldumynus labai dažnai vartoja 2% respondentų, 4% dažnai 48% apklaustųjų pažymėjo tik kartais.
4.1.7 pav. Pacientų mankštinimosi dažnumas
70% apklaustųjų pažymėjo, kad sportuoja kiekvieną dieną. 28% teigė, kad mankštinasi tik kartą per savaitę. 2% respondentų nurodė, jog visiškai nesimankština. Kovisto V. A. (1998) pažymi, kad mankšta kiekvieną dieną, pacientams, sergantiems cukriniu diabetu turėtu būti tokia įprasta, kaip valgymas, poilsis, insulino vartojimas.
4.1.8 pav. Troškulio malšinimas fizinio krūvio metu
50% respondentų troškulį malšina negazuotu mineraliniu vandeniu, 32% respondentų sultimis, 12% nurodė, kad fizinio krūvio metu visiškai negeria. 4% pažymėjo, kad troškulį malšina cola, fanta ir gazuotu mineraliniu vandeniu. Norkus A. (1996) teigia, kad reikia gerti daug skysčių prieš ir po fizinių krūvių, nes daug išprakaituojama sportuojant.
. 4.1.9 pav. Ar slaugytoja paaiškino, kokį poveikį turi insulinas pacientų, sergančių CD organizmui.
50% respondentų pažymėjo, jog slaugytoja apie insulino poveikį organizmui, paaiškino tik dalinai. 40% tiriamųjų teigė, jog slaugytoja viską paaiškino. 10% tiriamųjų nurodė, jog slaugytoja nepaaiškino apie insulino poveikį jų organizmui.
4.1.10 pav. Ar slaugytoja suteikė pacientams žinių apie insulino injekcijas
60% respondentų teigė, jog slaugytoja apie insulino injekcijas suteikė pakankamai žinių. 30% tiriamųjų pažymėjo, kad slaugytoja davė paskaityti literatūros apie injekcijas. Mažiausia dalis 10% nurodė, kad slaugytoja nesuteikė žinių. Rudinskienė E. (2003) pažymi, kad pacientams, sergantiems cukriniu diabetu žinių apie insulino injekcijas, suteikia slaugytoja.
4.1.11 pav. Daugiausiai informacijos apie ligą suteikia
Rezultatuose matyti, kad 50% respondentų atsakė, jog daugiausia informacijos apie ligą suteikia gydytojai, 32% pažymėjo, kad informacijos gauna iš slaugytojo. 16% apklaustųjų informacijos suteikia mokslinė literatūra. Mažiausią dalį 2% informuoja kiti pacientai sergantys ta pačia liga. Banelienė J. (2000) nurodo, jog pacientai, sergantys cukriniu diabetu daugiausia informacijos gauna iš gydytojų.
4.1.12pav. Ar visada slaugytoja atsako į pacientų klausimus
70% apklaustųjų teigia, kad slaugytoja atsako į pacientų rūpimus klausimus, 28% tiriamųjų, sergančių cukriniu diabetu nurodo, kad retai slaugytoja atsako į jiems iškilusius klausimus. Mažoji dalis 2% respondentų teigia, kad slaugytoja neatsako.
4.1.13 pav. Pacientų mėgstamiausias informacijos gavimo būdas
50% respondentų nurodė, kad labiausiai patinka informaciją gauti bendraujant. 24% tiriamųjų atžymėjo, kad lankstinukuose. 16% respondentų teigia, jog priimtiniausiais informacijos gavimo būdas skaidrėmis ir video. 10% tiriamųjų patinka informaciją gauti internete. Anot Drukteinienės N. (1990) pacientams, sergantiems cukriniu diabetu informaciją labiausiai patinka gauti bendraujant.
4.1.14 pav. Pacientų, sergančių cukriniu diabetu žinių vertinimas
8% apklaustųjų savo žinias apie ligą vertina labai gerai. 28% savo žinias pažymi gerai. Didžiausia dalis 36% savo žinias vertina patenkinamai. 12% atsakė, jog žinias apie ligą vertina blogai arba neturi apie tai jokios nuomonės. Pasak Žalinkevičiaus R. (1994) pacientai, sergantys cukriniu diabetu savo žinias apie ligą vertina patenkinamai.
4.1.15pav.Ar mokymas padėjo pacientams prisitaikyti prie ligos Galima teigti, jog 90% respondentų nurodė, kad būtinas pacientų mokymas, o 10% neturėjo nuomonės. Rudinskienė E. (2003) nurodė, kad sergančiųjų CD mokymas yra pagrindinis ligos valdymo veiksnys.
4.1.16 pav. Ar slaugytoja mokė pacientus gyventi su šia liga
Apskaičiavus duomenis matyti, kad 60% respondentų pažymėjo, jog slaugytoja mokė, kaip prisitaikyti prie ligos.36% teigė, kad mokė tik iš dalies, 4% tiriamųjų pažymėjo, jog sunku atsakyti. Pasak Riklikienės O. (1998) suteikus pacientams, sergantiems cukriniu diabetu gerą mokymą ligos pradžioje, o vėliau kartojant ir mokant naujų dalykų, galima sumažinti pacientams ūmių ir vėlyvų komplikacijų pavojų.
4.1.17 pav. Mokymas padėjo prisitaikyti prie ligos 52% respondentų pažymėjo, kad mokymas padėjo prisitaikyti prie ligos. 32% respondentų, sergančių cukriniu diabetu nurodė, jog mokymas prisitaikyti prie ligos padėjo iš dalies. 16% tiriamųjų nurodė, kad į tai jiems sunku atsakyti. Anot Almas H. (1999) daugumai cukriniu diabetu sergančių pacientų, mokymas padeda prisitaikyti prie ligos.
TYRIMO IŠVADOS · Išanalizavus duomenis paaiškėjo, kad moterys cukriniu diabetu serga dažniau, negu vyrai. Apklaustų pacientų, sergančių cukriniu diabetu vyraujantis amžius nuo 41 – 50 m. · Iš atlikto tyrimo paaiškėjo, kad didžioji dalis cukriniu diabetu sergantys pacientai, šią ligą paveldi. Daugiau negu pusė apklaustų pacientų, kuriems buvo diagnozuotas cukrinis diabetas, teigia, kad jų žinių lygis apie ligą yra patenkinamas. Didžiausia dalis pacientų pabrėžia, jog laikosi mitybos rėžimo. Beveik visi pacientai sergantys cukriniu diabetu konstatuoja, jog laikosi darbo ir poilsio rėžimo. · Dauguma pacientų teigia, jog daugiausiai informacijos gauna iš gydytojų, bet trečdalis pažymi, kad daugiausia informacijos suteikia slaugytojos. Daugelis pacientų, sergančių cukriniu diabetu teigia, kad informaciją apie ligą, nori gauti bendraujant su slaugytoja. · Beveik visi pacientai mano, kad mokymas yra pagrindinis ligos valdymo veiksnys. Didžiausia dalis pacientų, pažymi, kad slaugytoja mokė, kaip kovoti su šia liga ir gyventi pilnavertį gyvenimą. Iš atlikto tyrimo paaiškėjo, kad slaugytojos vaidmuo, slaugant cukriniu diabetu sergančius pacientus yra labai svarbus.
BENDROSIOS IŠVADOS· Šia liga susergama, kai organizme stokojama hormono insulino. Didelę reikšmę cukrinio diabeto išsivystymui turi paveldėtas polinkis, nutukimas, rūkymas, ilgalaikis medikamentų vartojimas, taip pat cukrinį diabetą gali provokuoti įvairios psichinės traumos, stresas, kai kurios ligos ypač virusinės.· Mokymas yra vienas iš svarbiausių priemonių, padedančių pacientams sergantiems cukriniu diabetu, prisitaikant prie ligos.Slaugant pacientus, sergančius cukriniu diabetu labai svarbus slaugytojos, kaip mokytojos vaidmuo.Slaugytoja, bendraudama ir bendradarbiaudama su pacientais bei jų artimaisiais, siekia pagerinti sergančiųjų cukriniu diabetu gyvenimo kokybę ir išvengti komplikacijų. · Pacientams sergantiems cukriniu diabetu, įgytos žinios apie ligą ir sveikatos būklę įtakojančius veiksnius yra naudingos. Žinios pacientams, padeda geriau suvokti ligos rimtumą, kontrolę, aktyviai dalyvauti gydymo ir slaugos procese.
LITERATŪRA
1. Andersonas B. Raumenų tempimas. – Vilnius, 1995.2. Almas H. Klinikinė slauga IId.// Pacientų, kuriems sutrikusi kasos endokrininė funkcija, slauga. –Vilnius: Charibdė, 1999. – p.765 – 766, 769 – 770. – ISBN 9986 – 745 – 33 – 0.3. Banelienė J. Cukrinis diabetas ir fizinis aktyvumas // Kineziterapija. – Kaunas, 1999 1 (1) – p. 31. – ISSN1392 – 8414.
4. Banelienė J. Cukrinis diabetas ir fizinis aktyvumas // Kineziterapija. – Kaunas, 2000 1 (2) – p. – 27. – ISSN 1392 – 8414.5. Bydam J. Pedagogika. – Vilnius: Charibdė, 2000. – p. 68 – 69, 95 – 104.6. Drukteinienė N. Cukrinio diabeto profilaktika // Gydymo menas, 1999 4 (44) p. – 15.7. Hansas Jurgenas fon Bozė. Ligų mokslas. – Vilnius: Avicena, 1997. p. 175. – ISBN 9986 – 437 – 40 – 7.8. Mikalauskaitė D., Saukienė J. Sveikos mitybos paslaptys.1990 – p. 82 – 83.9. Lemon. Slauga.// Ligų prevencija ir sveikatos mokymas. – Vilnius: Charibdė, 1996 – p. 4 – 5. ISBN 9986 – 745 – 18 – 7.10. Kovisto V. A. Fizinių pratimų metaboliniai poveikiai, sergant cukriniu diabetu // Diabeto panorama. – 1998, 3 – p. 11 – 16.11. Norkus A. Diabetologija. – Kaunas: Gabija, 1996. – p. 45 – 48, 52. – ISBN 9986 – 517 – 38 – 9.12. Norkus A., Danytė E., Žalinkevičius R. Cukrinis diabetas ir mitybos principai.- Kaunas: Gabija, 2002.- p. 14, 39 – 41, 47 – 50. – ISBN 9955 – 44 – 22 – 8.13. Norkus A., Danytė E., Žalinkevičius R. Mityba, sergantiems cukriniu diabetu. – Kaunas, 1994 – p.89.14. Riklikienė O. Slaugytojams apie cukrinį diabetą // Gydymo menas, 1998 9 (37) – p. 42 ISSN 1392 – 527X.15. Riklikienė O. Slaugytojams apie cukrinį diabetą // Gydymo menas, 1998 10 (38) – p. 45 – 46 ISSN 1392 – 527X16. Rudinskienė E. Diabeto mokymas // Diabetas. – 2003 9. – p. 25 – 26.17. Sajienė L. Pedagoginiai gebėjimai slaugytojos kvalifikacijos struktūroje // Padagogika. – 2001. – p. 81, 95. – ISSN 1392 – 0340.18. Vaitkevičiūtė V. Tarptautinis žodžių žodynas. –Vilnius: Žodynas, 2001. – ISBN 9986 – 465 – 50 – 8.19. Žydžiūnaitė V. Baigiamojo diplominio darbo parengimas ir įvertinimas. – Klaipėda, 2002. – ISBN 9955 – 9490 – 0 – 7.20. htt:// www.google.lt.21. htt:// www.diabetas.lt.PRIEDAI