Prieskoniniai augalai

ĮVADAS

Žmonės nuo seniausių laikų vartoja prieskonius: įvairių augalų džiovintus pumpurus, žieves, šaknis, uogas, vaisius. Egiptiečiai žolėmis ir prieskoniais balzamuodavomirusiuosius, įsitrindavo kūnus, kabindavo kvapiųjų augalų ryšulėlius patalpose, kad pranyktų nemalonus kvapas. Daugelį prieskonių kartu su smilkalais ir mira iš arabijos pusiasalio ir Rytų Afrikos į Egiptą atgabendavo kupranugarių karavanai vadinamuoju smilkalų keliu. Prieskoniai, kaip vertinga prekė, dažnai minima Biblijoje. Sabos karalienė išmintimi garsėjusiamIzraelio karaliui Saliamonui dovanojo aukso, papuošalų, prieskonių, o Juozapą pardavė jo broliai arabų pirkliams, gabenusiems į Egiptą prieskonius, melisą, mirą.Taigi. arabai ikki pat I a.pr. Kr. kontroliavo prieskonių prekybą iš rytų. Viduržemio jūros regione prieskoniais dar prekiavo dar ir finikiečiai.
Istorijos šaltiniuose minima, kad romėnai jau I m.e.a. pasiekdavo Indijos krantus. Maždaug tuo metu buvo atrastas ir vadinamasis Šilko kelias, kuriuo iš Kinijos pirkliai gabeno ne tik Šilką bet ir prieskonius. Populiariausias Rytų prieskonis buvo pipirai, imbieras, ir kurkuma. Beje , pipirai tuomet turėjo aukso vertę. Antai 408 m. gotai, apsiautę Romą, pareikalavo, kad romėnai duoklę mokėtų pipirais. Tačiau žlugus Romos imperijai, nusmukoir prrieskonių prekyba, egzotiškų prieskonių tuomet buvo galima iš vysti tik pilyse ir didikų namuose, taip pat vienuolynų virtuvėse. Visi prekybos keliai dabar susiėjo į iškilusį Konstantinopolį. Matyt per jį į Europą tuomet buvo atvežti gvazdikėliai ir muskato riešutas- taip pat labai brangūs ir

r reti prieskoniai. Tačiau tada labai daug prieskonių, Žinoma vioetinių buvo auginama daržuose. Turtingi žemės savininkai ir vienuolynai užveisdavo didžiulius sudėtingai išplanuotus daržus , kuriuose augino daugiau kai 50 žolių rūšių: kmynus, gelsvę, mėtas, rozmariną, salierus, petražoles, česnakus, aguonas.
Viduramžiais iškilo tokie Italijosmiestai kaip Venecija ir Genuja. Jų pirkliai mainė vilną, drabužious, geležį ir medį į egzotiškus vaisius, Rytų prieskonius : į pipirus, muskato riešutą, cinamoną, gvazdikėlius, kardamoną. Nors prieskoniai vis dar buvo labai brangūs, Tačiau juos pamažu pradėjo vartoti vis daugiau Europos gyventojų. Tačiau pelninga prieskonių prekyba viliojo ne tik otalus, bet ir kitų šalių pirklius. XV a. prasidėjo ieškolimas naujų prekybos kelių, kuriais būtų galima pasiekti prieskonių turtingas šalis. Kristubas Kolumbas, pats nežinodamas atrado Ameriką, o vietoj paslaptingųjų brangenybių atvežė į Europą batatus, pupeles, kvvapiuosius pipirus ir kitus nežinomus vaisius ir daržoves. Vasko de Gamai pasiekus Kalkutą, didžiausią Vakarų Indijos prekybos uostą, prasidėjo portugalų viešpatavimas prieskonių prekyboje, kurie tą prekybą grindė mainais.XVII a. olandai išstūmėportugalus iš Ceilono ir Molukų salų, o su voietiniais vadovais pradėjo sudarinėti sutartis, supirkinėti prieskonius olandų nustatytomis kainomis – susikūrė ištisa olandų valdoma kolonijinė imperija, kurios didžiausias turtas buvo gvazdikėliai, muskato riešutai ir žiedai bei pipirai.
Šiuo metu daugiausia prieskonių eksportuoja Indija (pipirus, Čilį, kardamoną, kurkumą, kario miltelius), Madagaskaras (vanilę, gvazdikėlius) ir Ma
alaizija (pipirus, imbierą).

********************

Visose besivystančiose pasaulio šalyse vėl susidomėta laukiniais augalais. Viena iš to susidomėjimo priežasčių – žemės ūkyje, ypač kovai su augalų kenkėjais, taip pat maisto pramonėje, vartojamų chemikalų nuodingumas ir žalingas poveikis.Dėl melioracijos, žemės ūkio gamybos intensyvumo, herbicidų vartojimo, miškų medynų skalsinimo ir daugelio kitų priemonių , sumažėjonatūralių vaistinių augalų augimviečių: dirvonų, krūmynų, pelkių, tarpulaukių ir kt. Šiose vietose auga žemės ūkio kultūros, arba įrengtos kultūrinės pievos ir ganyklosDirbamoje žemėje išnaikinta daug piktžolių, kurių nemaža dalis bubvo vartojama vaistams. Miestuose, pakelėse, prie gamyklų, gyvulininkystės kompleksuoseaugantys augalai užteršti ir jų žaliava vaistams netinka. dėl to nedelsiant reikia parinktiir apsaugoti natūralias vaistinių augalų augimvietes, įveisti naujaspuskultūrinių plantacijas, iš kurių kasmet būtų galimagautigeros kokybės reikiamos žaliavos kiekį. Stengiamasi gamtoje surasti tokio maisto, kurio vertei nepakenkė per didelis trąšų naudojimas. Antra priežastis – farmacijos pramonė pradėjo gaminti tik cheminius vaistus kurie dažnai sukialia pašalinius, pavojingus gyvybei , reiškinius. Tsaigi, vaistingieji augalai, vėl grįžta į “ madą”, nors daugelis gydytojų laiko juos lėtai ir silpnai veikiančiais, o kai kurie tvirtina, jog ir vaistažolės sukelia šalutinį poveikį at pavojingųreiškinių. Daugelyje šalių fitoterapija, ligonių ir sveikstančiųjų gydymas augaliniais vaistais, tapotyrinėjimų objektu. Mokslininkai ištyrėdaug senųjų liaudies medicinos tradicijų, taip pat surado naujų vaistingųjų augalų vartojimo būdų. Padidėjus alkoholizmo, rūkymo, narkomanijos neigiamai įtakai, ta

aip pat daugiau vartojant vaistų, netinkamai maitinantis, labiau susirūpinta sveikogyvenimo būdoir sanitarijos puoselėjimu, laukinių augalų vartojimu maistui ir vaistams, susidomėta senais liaudies valgiais, laukinių augalų vartojimo tradicijomis. Dabartiniu metu reikėtų aiškinti šeimininkėms, kad daugumą maisto produktų jos gali veltui gauti iš gamtos, tuo sutaupydamos pinigų, laiko ir triūso.

PRIESKONINIŲ AUGALŲ REIKŠMĖ

Dauguma šiandien moterų jau neįsivaizduoja savo virtuvės be prieskonių. Jie vartojami mėsos, žuvies, daržovių, konservų, dešrų gaminimui, konditerijos gaminiams, gėrimams aromatizuoti., Vertinami kaip gydomieji ir vitaminingieji.
Nuo seno česnakas, svogūnas, krienai, garstyčios dedami į ilgesniam laikotarpiui ruošiamą mėsą, sūdant, raugiant, marinuojant, bei sandėliuojant obuolius ar daržoves, nes prieskoniai turi dar ir antimikrobinių savybių. Kai kurie prieskoniai yra aštrūs irir gausiai vartojant gali sukelti skrandžio ir žarnyno sutrikimų , todėl patariama vartoti pas mus augančius prieskoninius augalus, turinčius eterinių aliejų kurie patiekalui suteikia malonų skonį ir aromatą, bei turi gydomųjų savybių. Kad nereiktų vartoti atvežtinių prieskonių, oavyzdžioui pipirus galim pakeisti kalendra, lauro lapus – baziliku, muskatą – raudonėliu, gelsve, gvazdikėlius – citrinine melisa, taip pat galim vartoti diemedžio džiovintus lapelius. Keptiemsriebiems patiekalams pravers kartusis kietis. Prieskonių vartojimas priklauso nuo turimos žaliavos, skonio, gaminimo būdo, svarbum kad nenustelbtų prieskoniai tikrojo skonio.Todėl patariama vartoti ne daugiai kaip 2-3 prieskonių rūšis. Kad visada turėtume virtuvėje reikalingų mums prieskonių, galima prie lango au

uginti petražoles, mairūną, krapus, baziliką, karvelinį builį.
Kaip būtų gaila ir keista, tačiau pasirodo, kad, prekiaujant prieskoniais, atvežti gerą, kokybišką produktą iš užsienio daug paprasčiau, nei auginti Lietuvoje, arba jį čia nusipirkti. Vakaruose yra ūkininkų, kurie specializuokasi būtent, prieskonių daržovių auginimo srityje. Pavyzdžiui Lietuvoje negaminamisvogūnų ir česnakų milteliai, niekas nemala kalendros ir lauro lapelių . Yra ir svogūnų druskos (gatavas mišinys su druska )ir česnako druskos, bei granuliuoto česnako. Dauguma prieskonių vežama iš Vokietijos, Olandijos, Belgijos. Tačiau ir ten daug kas neauginama,todėl tenka importuoti prieskonius ištolimų egzotiškų šalių: Madagaskaro, Egipto, Tuniso, Vietnamo, Gvatemalos, Turkijos, Kinijos.
Maistui pagardinti galima vartoti ne tik atskirus prieskonius, bet ir jų mišinius.Prieskonių mišiniai būna skirti žuviai, mėsai, grybams, kepiniams, duonai, tešlainiams, pyragams, sausainiams, jie tinka marinavimui, sriuboms, salotoms, padažams, kečupams gaminti, taip pat patiekalams puošti – jie gražiai atrodo. Sezamo sėklas tinka barstyti ant picos, karštų sumuštinių. Taip pat yrair nitritinių – fosfatinių priedų dešrų gamybai, kurie padidina išeigą, suteikia gaminiui gražią spalvą. Specialūs mišiniai žuviai-keptai, virtai, sūdytai- daugiausia skirti žuvies perdirbimo įmonėms.
Lietuviai vis dėlto labiausiai vertina tradicinius prieskonius: lauro lapus, krapus, petražoles, gvazdikėlius, pipirus, muskato riešutus, cinamoną. Tačiau šiuo metu pradėjo populiarėti ir bazilikas, mairūnas, raudonėlis, bei rozmarinas. Žmonės vartoja vaniliną, o niekas neklausia apie natūralią vanilę- natūralaus produkto, juk yra natūralios vanilės, vanilinio cukraus, šimtaptocentinio vanilino.Taip pat lietuvių pamėgtą “vegetą” nurungia kari, kurio Lietuvoje yra 6 rūšių. o pats brangiausias prieskoninis produktas – Šafranas. Taip pat galima rasti ir prieskonių net karštam vynui.Jei mėsai nori suteikti būdingą rūkytos mėsos kvapą, tai reikia ją ištrinti , arba tiesiog įberti prieskonių mišinio su dūmų ekstraktu. Tarsi stebuklas virtuvėje yra mėsą minkštinanti druska. Ja pabarstyta mėsa suminkštėja, būna sultinga ir kepama neišdžiūsta, be to gerokai sutrumpėja jos kepimo laikas, todėl išlieka mėsoje esantys vitaminai ir maistingosios savybės, be to tokia mėsa ir virškinama lengviau. Kiekvienai šeimininkei pravartu žinoti, kad prastesnės kokybės galvijų ar paukščių mėsa paruošta su šia druska suminkštėja, tampa skanesnė, sultingesnė, o seno paukščio mėsa tampa tikru gardumynu.
Su išmone parinkti kvapieji prieskoniai ir žalumynai pagerina įprastų patiekalų skonį ir suteikia jiems savitumo. Saikingai vartojant prieskonius, maistas įgauna subtilųskonį bei aromatą, tampa ne tik skanus, bet ir lengvai virškinamas. Dauguma prieskonių turi ir gydomųjų savybių.

VAISTINIŲ AUGALŲ REIKŠMĖ

Lietuvoje pagrindinius vaistinius augalus aprašė Daukantas, daug prie jų tyrinėjimo prisidėjo profęsorė Šimkūnaitė. Vaistiniai augalai panaudojamiįvairių ligų gydymui ir jų profilaktika, tai ypač svarbu XX a., kai medikamentai ir fizioterapinis gydymas ne visada aktyvūs.
Lietuvoje yra apie 800 vaistinių augalų rūšių, 20 iš jų auga tik miškuose, 230 rūšių vartojama vaistiniams preparatams. Net 80 %vartojama širdies ir kraujagyslių sistemos ligoms gydyti, o 74 % virškinimo organų ligoms gydyti gaminama iš vaistinių augalų.
Kai nežinomos augalų vartojimo galimybės, nepakankamai vertinama ir jų reikšmė. Daugelis mano jog apie juos galima kalbėt kaip apie nevykusį pakaitalą, kuriam reikia daug darbo, o rezultatas yra menkas.Todėl reikia atkreipti dėmesį į šiuos faktus:
1. Kiemuose, soduose, padirvėse, pakrantėse ir t. t. auga daugybė augalų, kurių stiebus, lapus, sėklas, šakniastiebius, mūsų protėviai vartojo maistui, kurie daugelyje kitų šalių valgomi ir dabar. Daugumas šių augalų tinka mūsų maistui, bet juos vartoti trukdo mūsų nežinojimas ir nemokėjimas.
2. Moksliniai tyrinėjimai įrodė, jog šiuos augalus sveika vartoti, jie ypač maistingi ir netgi vertingesni už auginamas daržoves. , nes jie turi daug apsauginių ir mineralinių medžiagų, vitaminų, baltymų. Pvz. dilgėlės lapai maistingesni 30 % nei špinatai, o vitaminingesni net 2 kartus. Kiaulpienės, pienės ir kitų šakniastiebių kilogramas maistingumu prilygsta 2-5 kg morkų. Dėl maisto medžiagųš gausumo laukinės daržovėsyra nepakeičiamas vaistas nuo skorbuto ir pavasarį jaučiamo silpnumo.
3. Šiuos augalus galima valgyti jau anksti pavasarį, kai nebėra naminių daržovių, nei jų atžalų, kai iš viso trūkstašviežio augalinio maisto. Tuomet dilgėlių stiebus, kiaulpienių lapelius. bei daugelį kitų augalų gali vartoti kiekvienas, kuris nepatingės jų pasirinkti.
4. Daugeliu laukinių augalų sveika šerti gyvulius. Vandens ir kitų augalų šakniastiebiai vartojami kaip koncentratas kiaulėms, džiovintos dilgėlės kaip lesalas vištoms, o žąsims galima duoti įvairių daržo piktžolių.
5. Mūsų maistas bus skanesnis ir sveikesnis , jei vartosimevietinius prieskonius: kmynus, kadagio vaisius, garstyčias, krienus, laiškinius česnakus, kiečius, bitkrėsles, gelsves, čiobrelį, apynius, mėtas, vaistinę agurklę ir kt.
6. Vietoj natūralios kavos ir arbatos galima vartoti daugybę vaistinių augalų, kurie turi daugybęnaudingų, gydomųjų savybių, medžiagų, nealina nervų ir širdies. Pvz. iš avietėsir pelkinės vingiorykštės lapų kaitinant gaunamas gana švelnaus skonio gėrimas, o daugelio kitų augalų, pradedant viržio žiedais, vaistine ramune, ir baigiantčiobreliais, arbata gydo nuo įvairiausių ligų.
7. Daugiau kaip iš pusės pasaulyje surenkamų uogų ir vaisių , ruošiamos sultys, nektarai ir koncentratai, iš kurių atskiedus vandeniu, daromi gėrimai.Sultys ir nektarai , į kuriuos nedėta jokių konservantų, ypač cukraus yra sveikiausi gėrimai. Juose gausu vaisių rūgščių, kurios skatina kalcio ir geležies poveikį virškinimui, taip pat mineralinių medžiagų ir mikroelementų.
8. Tikrų vaistingųjų augalų Lietuvoje labai gausu, tik dabar jų mažai kas superka; manoma, kad kur kas lengviau ir paprasčiau tiek, kiek reikia įsivežtiiš užsienio, o šiaip vaistai gaminami iš neorganinių medžiagų.
Taigi, išėję į gamtą pasivaikščioti, prisiminkime, jog čia galime rasti daug naudingų augalų. Vaistai auga mums po kojomis, ir mes mindome juos darže, lauke ar miške. Jeigu augalus laiku surinktume ir paruoštume, turėtume puikių fitopreparatų, kuriais galėtume gydyti lėtines bei kitas ligas.Dauguma augalų yra tablečių ir cheminių medžiagų, kuriomis dažnai “maitinamės” , pakaitalas.
Išoriškai vaistažoles galima vartoti vonioms, skalavimams, pavilgams, kompresams, trinimams ir t.t.
Galeninius preparatus namuose patogiause ruošti termose į kurį suberta vaistinė žaliava užplikoma vandeniu ir ekstrahuojama 4-6 val. paskui perkošiama, geriama. Augalinių preparatų poveikis yra platesnis ir švelnesnis negu grynų sintetinių medžiagų.
Tinkamai vartojamos vaistažolės yra ir maistas ir vaistas, aprūpinantis mūsų organizmą labai reikalingomis natūraliomis maisto medžiagomis ir apsaugantis nuo daugelio ligų. Norint sulaukti gerų gydymo rezultatų, reikia paruoštą vaistinę žaliavą laikyti tinkamai. Džiūdamos vaistažolės keičiasi, blogai laikomos jos praranda spalvą, , taip pat ir biologiškai aktyviąsias medžiagas ir netenka vertės.
Nustatyta, kad iš tinkamai parinktų įvairių augalų, organizmas gauna ne tik angliavandenių, riebalų , vitaminų, mineralinių medžiagų, bet ir daug baltymų, kuriuose yra žmogui reikalingų ir būtinų amino rūgščių. Augaluose taip pat esti biologiškai aktyvių junginių, kurie suteikia malonų skonį bei gydomąsias savybes, jų gali būti keletas arba daug, susikaupusių įvairiuose augalo organuose: šaknyse, lapuose, žievėje, [ieduose, vaisiuose, sėklose, antžeminėje augalo dalyje – žolėje.

KVAPUSIS BAZILIKAS (Ocimum basilicum L.)

Bazilikas – lūpažiedžių šeimos vienmetis kvepiantis iki 70 cm. aukščio augalas kiaušiniškais lapais ir ilgomis baltų ar rožinių žiedų kekėmis šakų galuose. Vaisius-tamsiai rudas riešutėlis. Žydi liepos-rugsėjo mėnesį. antžeminė augalo dalis iki žydėjimo kvepia labai maloniai, kaip balzamas.
Bazilikas kilęs iš Pietų Azijos. Auginamas Europoje, Vidurinėje Azijoje, Kaukaze. Pas mus bazilikai nėra populiarūs prieskoniai, dažniau jie auginami kambariuose kaip gėlės ir vadinami kambarine mėta.
Bazilikai – šiltų kraštų augalai, todėl pas mus auginami iš daigų, kurie daiginami žemių mišinyje (2 d. velėninės ar geros lauko žemės, 1-2 d. mėšlo pūdinio ir1 d. rupaus smėlio) arba kraikinėse durpėse (3 d.kraikinių durpių ir 1 d. mėšlo pūdinio), pH turi būti 6.0-6.5, dedama mineralinių trąšų ir mikroelementų.Sėklos sėjamos į dėžutes šiltnamyje, inspekte arba kambaryje balandžio pradžioje, sudygsta per 10-14 d. ,palankiausia temperatūra 15-20C Daigai retinami , kai pradeda formuotis tikrasis lapelis, pikuojami 5×5cm atstumu.Darže bazilikams reikia parinktišiltą, nuo vėjų apsaugotą, saulėtą vietą, jie gerai auga derlingoje lengvo priemolio arba priesmėlio dirvoje.Juos prižiūrint būtina ravėti piktžoles, laistyti, purenti dirvą.
Šviežiuose lapuose kartais būna apie 0,3% eterinio aliejaus, kuris augalui suteikia savitą kvapą, dėl to vartojamas parfumerijoje.
Augalai aromatingiausi žydėjimo pradžioje, todėl tuo metuir pjaunami. Nupjauta žolė, skirta prieskoniams, plaunama tekančiame vandenyje, džiovinama gerai vėdinamoje, nesaulėtoje pastogėje arba aktyviosios ventiliacijos įrenginiais, ne aukštesnėje kaip 35C temperatūroje.Išdžiovintus reikia atsijoti nuo stambių stiebų ir laikyti sausai medžiaginiuose maišuose, dėžutėse arba stiklainiuose.
Galima išsiauginti ir baziliko sėklų.Kai didesnė jų dalis įgauna rusvą spalvą, o apatiniai lapai pradeda džiūti, augalai pjaunami su visais stiebais. Išvalytas sėklas reikia išdžiovinti iki 9% drėgnumo,laikyti medžiaginiuose maišeliuose sauisai, jos daigios 3-4 metus.
Švieži ir džiovinti lapai Gruzijos, Azerbaidžano, Armėnijos kulinarijoje vartojami gaminant įvairius nacionalinius patiekalus.Bazilikas yra silpnas prieskonis, tinkantis beveik kiekvienam patiekalui, netgi uogienei ar marneladui paskaninti. Jų dedama į salotas, , užpilus, sriubas, mėsos, žuvies patiekalus, troškinius, pupelių, žirnių patiekalus, įdarytą papriką, paštetą, sūrius. Malonaus, rūgštoko skonio sutrinti į miltelius sausi lapai vartojami vieni arba su kitais prieskoniais prie mėsos, varškės ir daržovių patiekalų, padažų, marinatų. Sumaišyti su rozmarinu jie kartais vartojami vietoj pipirų. Bazilikas vartojamas daržovių konservams bei rauginamoms daržovėms aromatizuoti, jo dedama į dešras.
Neretai buvo bazilikas vartojamas nuo skorpionų ir kitų vabzdžių įkandimų. Liaudies medicina baziliko antžemine dalimi gydo karštligę, kosulį,inkstų ligas, varo šlapimą, vartoja kaip minkštinantį ir dezinfekuojantį vaistą. Vartojamas šutekliams, kompresams ypač negyjančioms žaizdoms ir egzemoms gydyti. Kartu su kitomis žolėmis dedama į vonias.
Žolių vandens ištraukos žadina apetitą gerina virškinimą ir mažina uždegimą, sergant lėtiniais gastritais, enterokolitais, kolitais, ir apsinuodijus maistu. Jos vartojamos ir nuo šlapimo pūslės uždegimo, pielito, nefrito.Kartais baziliko nuovirai vartojami nuo galvos skausmų, taip pat esant burnos gleivinės uždegimui. Nuovirui imama 1-2 arbatiniai šaukšteliai žolės, užpilama stikline vandens, išvirus geriama vienodomis porcijomis per dieną.Sausos žolės kvapas suerzina nosies gleivinę ir sukeliačiaudulį. Tuo kartais pasinaudojama ilgai sergant sloga, taip stiprinamos organizmo apsauginės reakcijos.

VAISTINĖ GELSVĖ (Levisticum officinale Koch )

Gelsvė-Daugiametis žolinis salierinių šeimos augalas. Šakniastiebis storas, rusvas, mėsingas su stora , šakota šaknimi ir daugeliu pumpurų. Stiebas stačias. apvalus, dryžuotas, tuščiaviduris, šakota viršūne. 125-200 cm aukščio. Lapai blizgantys, pliki, apatiniai dukart, viršutiniai vienąkart plunksniški.Žiedynai skėčiai apie 12 cm. skersmens, žiedeliai balsvai arba žalsvai gelsvi, vaisiai plokšti, gelsvai rudi, šakniastiebis ruda arba gelsvai balzgana žievele, storas iki 4 cm. skersmens, mėsingas, šakota šaknimi.
Gelsvė kilusi iš Vakarų Azijos (Irano) bei Pietų Europos. Auginama ir sulaukėja beveik visoje Europoje, Kaukaze, Šiaurės Amerikoje. Lietuvoje auginamos seniai ir jau yra išplitusios. Mėgsta ūksmingas, nors gerai auga ir saulėtose vietose.
Gelsvės atželti pradeda anksti – balandžio pirmoje pusėje, o žydėti – birželio viduryje. Žydi iki liepos antrosios dekados. Vaisiai bręstaliepos pabaigoje, rugpjūčio pirmąją-antrąją dekadą. Vegetacija baigiasi po stpresnių šalnų. Jos trukmė – 180-200 d.Gelsvės gerai auga puveningose priesmėlio, lengvo ir vidutinio sunkumo giliai įdirbtose priemolio dirvose, kurių pH 6,5-7. Galima auginti iš dalies pavėsingoje vietoje, daržo pakraštyje.Vienoje vietoje gelsvės gali augti 6-7 ir daugiau metų. Pavasarį ir rudenį dirva dirbama ir tręšiama kaip daržovėms bei kitiems prieskoniniams augalams, tik reikia žiūrėti, kad priešsėlis nebūtų salierinių šeimos.Auginamos sėklomis, daigais (taupant sėklą) ir daslijant 3-4 m. kerus šaknų auginiais.Į dirvą dvi paras išmirkytos sėklos sėjamos anksti pavasarį (balandžio 25d, gegužės 8 d. ), paprastai ievai sužaliavus, kol dirva pakankamai drėgna, tačiau galima sėti ir vėlai rudenį prieš žiemą. Dauginant daigais, balandžio pradžioje gelsvės sėjamos šiltnamyje, inspekte arba kambaryje į durpinius plonasieniuspuodelius, Žemių mišinys arba durpės ruošiamos taip pat kaip ir kvapiajam bazilikui.
Pirmaisiais metais lapų derlius pjaunamas prieš šalnas, antraisiais ir vėlesniais metais – prieš žiedstiebių formavimąsi.Antrasis lapų derlius pjaunamas reugpjūčio viduryje, o trečiasis prieš stipresnes šalnas.
Visose augalo dalyse yra eterinio aliejaus: šakniastiebiuose iki 1,4%, šaknyse-1,01%, lapuose-0,68%, žiedynuose-1,31%, sėklose iki 2,14%.Jis suteikia augaluibūdingą, gana malonų, primenantį salierus, kvapą.Be eterinio aliejaus, šakniastiebiuose ir šaknyse yra kumarinų (psoraleno, bergapteno), kavos,chlorogeno rūgščių, glikozidų, rauginių medžiagų.
Gelsvių lapai, šakniastiebiai, šaknys, ir sėklos skleidžia stiprų salierus ir grybus pirmenantį kvapą, ji po truputį vartojama kartu su kitais prieskoniais.Lapai sudžiovinami, sutrinami rankomis.Taip patprieskoniams vartojami stiebai, šakniastiebiai, šaknys ir nedaigios sėklos Paskaninama mėsos, žuvies, daržovių, silkių, bulvių patiekalai, padažai, sriubos, marinatai, majonezas, daržovių konservai.Eterinis aliejus vartojamas konditerijos gaminiams, marinatams, likeriams ir antpilams aromatizuoti. Iš šaknų gaminami cukrintiniai.Tai vienas iš plačiausiai vartojamų prieskonių.
Gelsvės preparatai gera diuretinė priemonė. Gelsvių nuoviras skatina šlapimo išsiskyrimą, pagerina virškinimą, medžiagų apykaitą, ligonių, sergančių reumatų, podagra,sveikatą bei pagreitina žaizdų gijimą, šalina odos dėmes (atnaujina pigmentaciją), gydokvėpavimo takų negalavimus, tačiau jį vartoti galima tik pasitarus su gyydtoju. Taip pat šaknų nuoviru gydoma atonija, uždegimai (ypač gerklės), jis gerina virškinimą.
Žaliavai paruošti šakniastiebiai ir šaknys kasami spalio mėn. arba anksti pavasarį atželiant augalams. Šakniastiebiai ir šaknys prieskoniams kasamos antaraisiais bei trečiaisiais auginimo metais Nuo jų nuvalomos žemės, , nuplaunamos vandenyje, Nuvalius pjaustomi tik išilgai, džiovinami suvėrus ant virvučių, 35-40C temperatūroje arba gerai perpučiamoje patalpoje. Išdžiovinta žaliava labaihigroskopiška-greitai sudrėksta, keičia spalvą ir genda, todėl supakavus į sandarią tarą laikoma sausai 18-20 temperatūroje.

SĖJAMOJI PIPIRNĖ (Lepidium sativum)

Pipirnė-kryžmažiedžių šeimos 30-60cm aukščio žolinis augalas mėlynai žaliais dryžuotais lapais. Apatiniai lapai plunksniškai suskaidyti, viršutiniai-ištisiniai, linijiški. Tai labai senas kultūrinis augalas. Kai kurietyrinėtojai mano kad ji kilusi iš Artimųjų Rytų, jis senai žinomas senovės Egipte, Romoje, Graikijoje, dabar jau palitęs Europoje, auga Užkaukazėje . Pipirnę galima auginti , inspektuose, šiltnamiuose, dėžėse.
Lapai turi eterinio garstyčių aliejaus ir mineralinių druskų (geležies, kalcio, jodo ), vitamino C ir karotino. Dėl malonaus ir aitraus skonio lapai vartojami kaip žalumynai priekitų patiekalų ir kaip prieskoniai sriuboms, padažams, sūriui, mėsai, žuviai, salotoms,jais paskaninami kiaušiniai, varškė, sumuštiniai, taip pat marinatai.
Pipirnė dar vadinama tingaus vyro žole:kai sėklos išsibarsto, po trijų savaičių galima pjauti maistingą žolę, kurios 100 gramų yra daugiau kaip 100mg vitamino C, todėl 50g patenkina minimalų vitaminų dienos poreikį, todėl jaunų lapų salotos labai tinka skorbuto profilaktikai .Kartais į salotas dedama šiek tiek jaunų trūkažolės ir rūgštynių lapų. Avitaminozėms gydyti ir jų profilaktikai, nuo mažakraujystės galima gerti sultis, išspaustas iš antžeminės augalo dalies.Sulčių siūloma gerti po 1 arbatinį šaukštelį 3 kartus per dieną. Grūstus pipirnės sėklų miltelius galima naudoti kaip dirginančią, į garstyčių lapelius panašią priemonę. Liaudies medicina išorinę skrofuliozę, niežų opas ir pūliuolančias žaizdas gydo tepalu, pagamintu iš džiovintų grūstų sėklų ir žolės, sumaišytos su taukais arba lydytu sviestu (santykis 1:5). Sėjamosios pipirnės lakūs garstyčių aliejai turi antibiotinių savybių.

DVINAMĖ KATPĖDĖ (Antennaria dioica Gaertn.)

Dvinamė katpėdė- astrinių šeimos daugiametis, 5-30 cm aukščio, dvinamis žolinis augalas. Šakniastiebiai sumedėję, horizontalūs, ploni. Stiebų vienas arba keli statūs nešakoti, apaugę baltais pūkais, lapų apatinės dalys taip pat pūkuotos, graižai balti ir rožiniai, vienalyčiai, susitelkęstiebo viršūnėjeį skėtiškas šluoteles arba kekes. Vaisius pailgas, su skristuku.
Dvinamė katpėdė Lietuvoje dažna, augašviesiose, saulėtose vietose, daugiausia pūšynuose, sausose pievose, šlaituose. Žydi gegužės-liepos mėn. sėklos subręsta rugsėjo mėn.
Ši vaistažolė kaupia vitaminą K, todėl žiedų ar žolės užpilo geriama skrandžio, žarnyno, gimdos, dantenų ir nosies kraujavimui ,stabdyti. Žiedų užpilas dar turitulžį varančių savybių, todėl mišinyje (lygiomis dalimis) su šlamučio žole vartojamas nuo hepatito, cholecsistito. Turint daug žaliavos vaikams nuo egzemų arba geltos daromos vonelės.
Užpilas gaminamas taip: valgomasis šaukštas susmulkintos žaliavos užpilamas stikline vandens ir pakaitinama iki užvirimo. Po pusvalandžio nukošiama, geriama po 1 valgomąjį šaukštą kas 3 val.
Vaistams skinami neišsiskleidę žiedynai.Peržydėję arba, išdžiūvus augalui, nubyrėję graižai vartojimui netinkami. Galima vartoti visą antžeminę dalį. Ji pjaunama augalui žydint, džiovinama lauke, pavėsyje, arba tamsioje gerai vėdinamoje patalpoje.

PAPRASTASIS ŠERMUKŠNIS (Sorbus aucuparia L.)

Paprastasis šermukšnis- erškėtinių šeimos 4-6 m aukščio dekoratyvus medis, rečiau krūmas. Žievė pilka, lygi. Lapai pražanginiai, sudėtiniai, neporomis plunksniški. Lpeliai trumpakočiai, pjūkliškais kraštais, jauni ūgliai pūkuoti. Žiedai balti, kvapūs (stiprų slegiantį žiedų kvapą sukelia alkaloidas, vadinamas trimetiloaminu) sudaro šluotelę, nors iš tikrųjų žiedynas atrodo kaip daugiaaukštis skėtis.Žydi gegužės-birželio mėn. o vaisius brandina rugpjūčio-rugsėjo mėn. Vaisiai – sultingos, blizgančios, raudonai oranžinės, rutuliškos, karčiai saldaus skonio – uogos.
Šermukšnis paplitęs Vakarų Europoje ypač Suomijoje, Mažojoje Azijoje, Vidurinėje Azijoje, Šiaurės Afrikoje, Kryme, Kaukaze. Lietuvoje šermukšnis auga lapuočių, spygliuočių bei mišriuose miškuose, kirtimuose, pamiškėse, upių ir ežerų pakrantėse. Auginamas soduose, sodybose, parkuose, pakelėse.
Derėti pradeda 10-12 metų. dera gausiai ir beveik kasmet. Nuo suaugusio medžio galima pririnkti apie 60 kg vaisių. Nukirtus atauga iš kelmo, kartais atželia iš šaknų. Atsparus šalčiui ir sausrai, auga įvairiose dirvose, bet dažniausiai drėgnuose humusinguose priesmėliuose ir priemoliuose. Jaunas medis pakenčia užtemdymą, bet gausiai žydi tik atvirose vietose.Sodinami 3-4 metų medeliai laukiniai arba išauginti daigynuose.Naudojami: lapai – arbatai ir papildomam pašarui, vaisiai – maistui, vaistams, pašarui, žievė – dažams, mediena – stalių dirbiniams, fanerai.
Lotyniškas augalo pavadinimas ‘aucuparia’ reiškia – vilioti paukščius.Taip šermukšnis vadinamas todėl,kad gražiomis jo uogomis paukščių gaudytojai viliojo paukščius. Be to jo žiedai gausiai lankomi bičių. O kad šermukšnis turi gydomųjų savybių, žinojo jau senovės graikai. Kaip maistinis ir gydomasis augalas jis buvo žinomas Europoje viduramžiais, ten jis vartojamas ir dabar.
Žaliavos ruošimui skinami be vaiskočių visiškai prinokę vaisiai prieš rudens šalnas arba po jų. Išvalius paskleidžiami plonu sluoksniu ir apvytinami, o vėliau džiovinami gerai vėdinamoje patalpoje arba džiovykloje 50-80C temperatūroje, jei oras geras, galima džiovinti lauke, pavėsyje , paskleidus plonu sluoksniu ant popieriaus ar audinio, retkarčiais pavartant. Džiovinti vaisiai turi būti ne daugiau kaip 18% drėgmės, blizgantys, labai raukšlėti, raudonai oranžiniai arba rausvai raudoni, savito silpno kvapo, karčiai rūgštūs. Suspausti tarp pirštų neturi jų tepti. Pajuodavusios, sudegusios uogos išrenkamos ir išmetamos. Tinka vartoti 2 metus. Puikiai laikosi ir šaldyti vaisiai. Žiedai skinami žydėjimo pradžioje ir džiovinami pavėsyje. Kai kurie vokiečių specialistai tvirtina, kad ir iš šviežių žiedų gaunama gera arbata, turinti migdolų kvapą..Lapai arbatai renkami jau vasaros pradžioje ir vidurvasarį. Sudžiovinami paprastai arba iškaitinami ir sumaišomi su kitais arbatai skirtais augalais.
Šermukšnio vaisius tiek išvaizda, tiek chemine sudėtimi panašus į obuolį, juose yra vitamino C(iki 200mg%),P (iki 300mg%) ir K,bei E, provitamino A, karotino (10-80mg%) ir karotinui artimų medžiagų, angliavandenių (fruktozės,gliukozės, sacharozės) (iki 8%), iš jų sacharozės 0,2-0,6% ir monosacharidų 4,6-6,5%, organinių rūgščių (obuolių rūgšties (iki 2,8%),citrinos, gintaro, sorbito), gausu mineralinių medžiagų (cinko, geležies,magnio, mangano), rauginių (0,51%)ir karčiųjų medžiagų, kurios suteikiastipriai kartų sonį, nors šios obuolių rūgšties ir rauginių medžiagų sumažėja, kai vaisius pakanda šaltis. Minkštime, kaip ir obuolyje yra vaisinio cukraus ir kitokių cukrų (monozės, sorbozės),pektino,kriptoksantino, flavonoidų, kvercetino,izokvercetino,folinės rūgšties,tanidųfosfolipidų rutino bei eterinio aliejaus.Kadangi šermukšnių vaisiai turi maždaug 12%tirpstančių maisto medžiagų, kaloringumu jie prilygstabulvėms, o maistingumu gerokai pranoksta.
Nesubrendusiose sėklose yrariebiojo aliejausir nuodingo glikozido amigdalino, ciano rūgšties, todėluogos vartojamos tik pilnai subrendusios.O lapai turidezodoruojančių, fitonzidinių savybių, taip pat yra maistingiausias pašaras.
Vaisiai vartojami ir mokslinėje ir liaudies medicinoje.Tai polivitaminų šaltinis, vartojamasavitaminozių profilaktikai ir gydymui. Dėl gero vitaminų C ir P derinio šermukšnis vartojamas aterosklerozės ir hipertoninės ligos profilaktikai ir gydymui.Vaisiuose esantis vitaminas P ir karotinasdidina gleivinės atsparumą, gerina kraujagyslių elastingumą ir lėtina aterosklerozę, mažina kraujo spaudimą, gerina medžiagų apykaitą. Vaisių preparatais gydoma avitaminozė, virškinimo trakto sutrikimai, šlapimo organų, inkstų, kepenų, tulžies pūslės uždegimas, jie laisvina vidurius,todėl tinka užkietėjus viduriams, skatina šlapimo išsiskyrimą, stabdo kraujavimą, gydoma sergant diabetu,plaučių ligomis ir reumatu,skrofulioze,taip pat hemarojum, porodontoze. Labai svarbūs uogose esantys pektinai, kurie mažina rūgimo procesus žarnyne, todėl tinka meteorizmui gydyti, taip pat sujungia patekusias į žarnyną nuodingas medžiagas, ir jos negali rezorbuotis į kraują. Pektinai reikalingi nutukusiems, nes neleidžia rozorbuotis angliavandeniams per plonojo žarnyno sieneles, dėl to žmogaus organizmas gauna mažiau kalorijų ir liesėja.Be to jie mažina žarnyno rūgimo procesus ir neleidžia kauptis dujoms.Jie apsorbuoja virškinimo metu susidariusias toksines medžiagas ir šalina iš organizmo.
Organinės šermukšnių rūgštys gerina virškinamųjų sulčių sekreciją, virškinimą.Sorbitas trukdo kauptis riebalams kepenyse, taip pat cholesterinui kraujyje. Veikliosios šermukšnio medžiagos saugo organizmą nuo rentgeno ir radioaktyvių spindulių, padeda gydyti žaizdas.Vaisiai ir žiedai liaudies medicinojevartojami kaip vidurių paleidžiamieji,jiestabdo kraujavimą, skatina prakaitavimą, šviežių vaisių sultis patariama gerti kai sumažėjęs skrandžio rūgštingumas, taip pat sergant dizenterija.
Šermukšnių vaisiai yra vitaminingų mišinių sudedamoji dalis:
• Šermukšnio vaisių – 70g, dilgėlės lapų – 30g.Geriama,jeiorganizme trūksta C, K, P, vitaminų ir katino. Valgomasis šaukštas mišinio užplikomas 2 stiklinėm vandens, virinama 10 min. Aušinamavėsioje ir tamsioje vietoje sandariame inde 4 val., paskui perkošiama. Geriama po 1/2 stiklinės 2-3 kartus per dieną.
• Šermukšnio vaisių – 50g, erškėtrožių vaisių – 50g. Vitamininga arbata verdama anksčiau nurodytu būdu. Geriama srgant hipovitaminoze ir avitaminoze arba profilaktiškai, ypač rekomenduojama pavasarį, kai trūksta vitaminų.
• Šermukšnio vaisių – 50g, liepžiedžių – 30g, aviečių lapų – 20g.Viskas sumaišoma,užpilui vienas valgomasis šaukštas mišinio užplikomas stikline vandens, ekstrahuojama 50 min. Geriamas šiltas užpilas prieš valgį po stiklinę 3-4 kartus per dieną.Patariama gerti peršalus, sloguojant.
Tačiau, šermukšnio vaisių nepatartina vartoti jei yra padidėjęs skrandžio sulčių rūgštingumas, alergija šermukšniams, viduriuojama, sergama opalige.
Augalo uogos plačiai vartojamos buityje.Iš jų gaminamas sirupas. uogienės, žele, marmeladas,actas, vynas, gira, spaudžiamos sultys. Džiovintus arba šaldytus šermukšnių vaisius visą žiemą galima vartoti maistui: dėti į duoną, košę, sriubas, gėrimą ir t. t. Vaisiai būna ne tokie kartūs, jeigu 1-2 paras palaikomi sūriame vandenyje (30g. druskos litrui vandens), o paskui perplaunami karštu vandeniu.
Pateiksiu kelis receptus, pagal kuriuos lengvai galima bus pasigaminti maistingų ir skanių valgių jūsų namuose:

Šermukšnių paplotis

Litras šermukšniųvaisių, tiek pat griežinėliais supjaustytų morkų išverdama maždaug liter vandens, nukošiama ir sumalama mėsmale. Į šitą tyrę dedama ruginių miltų, 2 šaukšteliai druskos, tiek pat anyžių arba kitų prieskonių, 2 šaukštai mielių. Viskas gerai suminkoma. Du kartus leidžiama tešlai pakilti, du kartus gerai išminkoma, suformuojami nedideki kepalėliai arba sudedama į skardą ir kepama vidutinio karštumo krosnyje.

Šermukšnių tešlainiai

Išverdama ir sumalama po lygiai šermukšnių ir morkų. Tešla maišoma iš bet kokių miltų (ruginių, miežinių ) avižinių kruopų arba dribsnių, įpilama truputį pieno, dedama sodos, truputį riebalų, cukraus, įtarkuojama citrinos atba apelsino žievelės. Tešla gerai suminkoma, iškočiojama, supjaustoma ir kepama vidutinio karštumo krosnyje arba orkaitėje.

Šermukšnių košė

Verdama kaip ir kitų uogų košĖ , tik šermukšnių dedama mažiau, Valgis nebūna kartus, jeigu šermukšniai išverdami atskirai vandenyje (atšaldytas vanduo tinka gėrimui) Į šermukšnių košę, kad būtų kvapesnė, įtarkuojamacitrinos žievelės, dedama moprkų ir cukrinių runkelių. Ypač gardi košė išeina, kai dedama per pusę šermukšnių ir miltų arba avižinių dribsnių.

Šermukšnių ir avižinių kruopų sriuba

Avižinės kruopos užpilamos šermukšnių vaisių nektaru, įmetama citrinos griežinėlių, kitokių prieskonių, verdama, kol pasidaro palyginti tiršta.

Šermukšnių uogienė

Verdama iš skaniausių ir gražiausių uogų, kurie per naktį palaikomi šaltame vandenyje. Cukraus dedama pagal skonį. Verdama, kol visai pasidaro permatomi, ypač tinka ydėti vanilijos. Labai skanu su žvėrienos patiekalais.

Šermukšnių sultys

Iš perrinktų skaniausių vaisių spaudžiant arba kaitinant, gaunamos tikrai gardžios ir švelnaus skonio sultys , kurios laikomos pasterizuotos.Išspaudos sudžiovinamos ir suvartojamos arbatai arba kavai.

Kava

Vaisiai arba išspaudospaskrudinama ir sumaišoma su paskrudintomis morkomis, cukriniais runkeliais, kiaulpienių šakniavaisiais.

Mišrios sultys

Šermukšnių, gudobelės, erškėtrožės, kaulenio, varpinės medlevos, sedulos, šeivamedžio vaisiai, slyvos, aitriosios slyvos, krituoliai obuoliai, tarkuotos morkos – viskas, kas randama sode, kaitinama raba verdama su trupučiu vandens. Gaunamos nepaprastai skanios sultys, kurios pasterizuojamos buteliuose. Pašalinus sėklas ir žieves, išspaudas galima smulkiai sumalti, išvirti tyrę arba skanų padažą.

Vaisių padažas

Pirmiausia iššutinamos daržovės, paskui sudedama šermukšnių arba kiti vaisiai, moliūgas. Kai viskas suminkštėja, masė gerai sutrinama, įdedama cukraus ir verdama dideliame puode, kruopščiai maišant. Iš šitos masės galima virti ir marmeladą. Verdanti masė supilama į karštu vandeniu perskalautus stiklainius. Stiklainiai pripilami pilni, sandariai uždaromi ir atšaldomi apversti. Jei stiklainiai gerai sterilizuoti, padažas laikosi puikiai.

Džiovintus šermukšnių vaisius galima vartoti išmirkytus vandenyje, t.y. kaip šviežius, arba sumaltus kartu su avižomis. Tokie miltai tinka košėms, tyrelėms ir kepiniamso jei vaisiai nebuvo perrinkti miltai yra puikus koncentruotas pašaras ypač vištoms.
Apie šermukšnio ypatybes rašoma: “pašalusių dedama į degtinę, uogų sultis į actą. Kiaulės nuo šermukšnių riebėja. Juos taip pat mėgsta giesmininkai paukščiai.Medžiai išauga gražūs spalvingomis giraitėmis. Bandoma skiepyti. Medienas kieta, tinka įvairiems medžio dirbiniams.”
Šermukšnį jau mūsų protėviailaikė nepaprastu, su juo siejo daug prietarų. Net dabar sakoma: ‘kieme šventi šermukšniai auga.’

Leave a Comment