Mitybos problemos. Mityba ir sveika gyvensena.

TURINYS

Įvadas 3
Mitybos principai vyresnio ir senyvo amžiaus žmonėms 4
Sveika gyvensena ir antioksidantai saugo nuo ligų 5
Laisvieji radikalai ir antioksidantai 6
Naturalūs organizmo ciklai. Maisto medžiagos, jų pasisąvinimas 8
Vaikų ir paauglių mityba, fizinis aktyvumas 8
Vegetarinė mityba 10
Vegetarizmas ir nėštumas 11
Sportininko mityba 11
Sveikas maistas 14
Produktų derinimo esmė 15
Energijos ir augimo šaltinis 15
Rūgščių ir šarmų balansas 16
Individuali mityba 16
Šeši svarbiausi maisto komponentai 17
Mityba, sveikata ir ilgaamžiškumas 18
Dietinė mityba 19
Genetiškai modifikuoto maisto problema 20
Mūsų šeimos mityba 22
Ką valgė lietuviai? 23
Išvados 26
Naudota literatūra: 27
Priedai 28
Ar nekenksmingos populiariosios liesinamosios dietos? 28
Sveikos mitybos piramidė 30Įvadas
Žmogus – didžiausia gyvenimo vertybė. Nesirūpinti savimi ir savo sveikata negalima. Kiekvienas privalo išmokti rūpintis savo ir kitų sveikata, pažinti saave, padėti sau ir kitiems, mąstyti. Mokytis įsiklausyti į savo dvasios ir kūno pasaulį. Gebėti išsiugdyti jausmus, valią, įveikti neigiamus aplinkos poveikius, kurių šiandien daug. Vadovautis gamtos dėsniais, natūraliais gamtos principais. Sveikos gyvensenos principų įdiegimas turi prasidėti vaikui dar negimus, kūdikystėje, vaikystėje ir kitais amžiaus tarpsniais turi vykti iki gilios senatvės, nes ne tada reikia ieškoti išeities, kai liga suriečia ir prikausto prie lovos. Reikia neleisti sau prie šito prieiti – susirgti, o būti sveikam, veikliam, darbingam, laimingam visą gyvenimą.
Žmogus – sudėtinga biioenergetinė sistema, turinti didžiulius rezervus – „savireguliuojanti, atkurianti ir save galinti net patobulinti sistema“ – sakė I. Pavlovas, todėl viltį, siekius reikia turėti kiekvienam ir nenuleisti rankų. Siekti harmonijos ir sveikatos – dora, gerumu, meile, atgaila, tolerancija, nuoširdumu, pykčio nelaikymu savyje, vidine energija, sa

aiku, minties valdymu, įsivaizdavimu gero, įsijautimu.
Mūsų pareiga rūpintis ląstelių, organų ir organų sistemų darbingumu, smulkiųjų ir kitų kraujo indų, odos sveikumu, vidaus sekrecijos liaukų ir imuninės sistemos darna. Pakeiskime blogą mintį gera, būkime geranoriški, gyvenkime džiaugdamiesi šia diena, sveikinkimės, šypsokimės, linkėkime vieni kitiems gero, ramybės, stiprybės, saugos, darnos ir sveikatos. Dažniau išmokime atsipalaiduoti.
Žmogaus tobulėjimo, jo asmenybės, individualybės kūrimo procesas apima daugelį veiksnių: aplinką, išsimokslinimą, dvasinį pradą, mitybą, judėjimą, kvėpavimą, grūdinimą ir kt. Pagrindinės gyvenimo tiesos – meilė Visatai, Gamtai, žmonėms ir pačiam sau, noras aukotis, gyventi dorai – štai tie ramsčiai, kurie padės įveikti pasaulį užvaldžiusias negeroves.
Taigi tik natūralus, saulės energijos prisotintas maistas, gali sukurti kūribingą, veiklų, darbingą, kritiškai mąstantį žmogų, gebantį išspręsti visas gyvenimo problemas, surasti išeitį iš bet kookios gyvenimo situacijos – intelektualų žmogų, harmoningą ir sveiką.
Į pirmą vietą iškeliamos dvasinės vertybės – meilė, gerumas, dora, kantrybė, kuklumas, pasiaukojimas kitiems, sveikata. To reikia mokyti vaikus iš mažens. Juk žmogus – gamtos dalis ir turi ji gyventi pagal gamtos dėsnius. Aktualiausia šiandiena – išugdyti žmogų, gebantį gyventi pagal gamtos dėsnius, mokantį pažinti save ir kitus, suvokti savo individualumą.
„Sveikata – ne privatus, asmeninis tik tavo reikalas, o reikšminga tautos kultūros dalis, viena iš esminių žmogaus būties vertybių“ (Vydūnas ). Turi būti atgaivintos Vydūno idėjos, jo mi
intys apie sveikatą. Jis norėjo matyti lietuvius taurius ir sveikus.Mitybos principai vyresnio ir senyvo amžiaus žmonėms
Angliavandeniai sudaro vyresnio amžiaus žmonių mitybos pagrindą. Jiems reikia valgyti daugiau kruopų, dribsnių, makaronų, duonos, vaisių ir daržovių. Cukraus kiekį būtinai reikia riboti iki 50 g. per parą (iki 5 arbatinių šaukštelių).
Baltymų organizmas turi gauti 50 – 60 g. per dieną. Jis neturi būti mažinamas. Pagrindinis baltymų šaltinis – gyvulinės kilmės maistas, žuvis, pupos, žirniai.
Riebalai turėtų sudaryti ne daugiau kaip 30 proc. visų kalorijų. Dažniau reikėtų pasirinkti riebalus, kuriuose mažai cholesterolio, t. y. augalinės kilmės. Per dieną rekomenduojama: moterims – 70 g riebalų

vyrams – iki 80g riebalų
Maistinių skaidulų per parą rekomenduojama apie 20 g.
Jos būtinos senyvo amžiaus žmonėms. Skaidulų šaltinis – daržovės, vaisiai, kruopos, dribsniai, duona. Skaidulos būtinos vidurių užkietėjimo profilaktikai, reguliuoja žarnyno veiklą, mažina cholesterolio koncentraciją kraujyje ir riziką susirgti storųjų žarnų vėžiu.
Mikroelementai:
Kalcis (Ca) – kasdien su maistu reikia suvalgyti apie 1 g. (4 stiklinės pieno). Kalcis palaiko kaulų, dantų stiprumą. Jo trūkstant vystosi osteoporozė. Kalcio yra pieno produktuose, citrusiniuose vaisiuose, žalių salotų lapuose, pupose, žirniuose.
Cinkas (Zn) – rekomenduojama paros dozė – 15 mg. Cinkas reikalingas žaizdoms, opoms gyti, stiprina imuninę sistemą. Jo yra mėsoje, kiaušiniuose, žuvyje, kepenyse.
Kalis (K) – per parą žmogus turi gauti apie 2 g. kalio. Kalio trūkumas pasireiškia širdies ritmo sutrikimu, raumenų silpnumu, kartais sutrinka plaučių ir inkstų ve
eikla. Daugiausia jo yra bananuose, apelsinų sultyse, žaliuose vaisiuose, bulvėse, žirniuose.
Geležis (Fe) – per parą su maistu reikia gauti iki 10 mg geležies, antraip gali vystytis mažakraujystė. Lengviausiai geležis pasisavinama iš mėsos, kepenų, kiaušinio trynio, bulvių.
Magnis (Mg) -jo trūkumas padidina raumenų dirglumą, sukelia širdies ritmo sutrikimus.Jo pagrindiniai šaltiniai – grūdai, žirniai, pupos, žalios lapinės salotos.
Skysčiai – per parą rekomenduojama suvartoti 2.5 litrų. Tačiau jeigu žmogus serga širdies liga, yra padidintas kraujospūdis, skysčių suvartojimas ribojamas nuo1 iki 1.5 litro.
Druskos kiekį riboti, neviršyti 5 g. per parą. Valgomosios druskos į vyresnio amžiaus žmonių maistą siūloma papildomai nedėti arba jį sūdyti labai mažai. Per didelis druskos kiekis kelia kraujospūdį. Paros poreikį kompensuoja druska, esanti duonoje ir kituose gatavuose maisto produktuose.
• Valgyti kuo įvairesnį maistą.
• Vartoti liesus produktus.
• Vengti sūraus maisto.
• Valgyti daugiau juodos duonos.
• Valgyti šiltą maistą.
• Valgyti lengvai virškinamų baltymų – vištienos, žuvies.
• Vengti keptų patiekalų, maisto produktų, turinčių cholesterolio.
Dažnai pagyvenę žmonės nepakankamai vartoja baltymų. Jie jaučia silpnumą, atsiranda patinimų, sunyksta raumenys. Pagyvenusių žmonių baltymų poreikis yra toks pat ar didesnis nei jaunų, todėl jiems reikia parinkti baltyminių produktų.

Maisto produktų grupės Moterims (1500 kcal), valgymai per dieną Vyrams (2000 kcal), valgymai per dieną
Liesas pienas 4 4
Daržovės 2 2
Vaisiai 4 4
Duona 5 9
Mėsa liesa 6 7
Riebalai 6 8

Pagyvenusiems žmonėms patartina didinti fizinį aktyvumą. Gerai mankštintis kasdien, apie 20 min. Tai gerina širdies darbą ir kvėpavimo funkciją. Je

ei nėra galimybių atlikti pratimus, rekomenduojama kasdien vaikščioti po 10 min. Fizinis aktyvumas gerina kraujo apytaką, apetitą, žmogus pradeda daugiau valgyti, gauna daugiau maistinių medžiagų. Sveiko maitinimosi reikalavimai pagyvenusio amžiaus žmonėms: subalansuota dieta – suvartojamo maisto energija turi atitikti išeikvojamos energijos kiekį. Svarbu nepersivalgyti ir nenutukti. Sudaryti sklerozę stabdantį poveikį turintį racioną – parinkti maisto produktus, kurie mažina cholesterolio kiekį organizme (pienas, rūgęs pienas, daug skaidulinių medžiagų turintys vaisiai ir daržovės), maistas turi būti įvairus. Daugiau valgyti žalių vaisių ir daržovių (pageidauti.na visus metus), pagal poreikius racione turi būti adekvatus vitaminų ir mineralų kiekis, parinktas tinkamas maisto paruošimo būdas, vengti konservuotų maisto produktų, koncentratų, riboti druskos kiekį, nes druska didina kraujospūdį, sulaiko skysčius organizme, sunkina širdies darbą. Vengti sūdytų maisto produktų (silkių, sūdytų agurkų, sūdytų grybų), daugiau vartoti lengvai rezorbuojamų maisto produktų, nes sumažėjęs virškinimo aktyvumas – žuvies, vištienos, pieno produktų. Rūkyti gaminiai, grybai, ankštiniai sunkina virškinimą. Maistas turi būti kvapnus, gražiai atrodyti. Tai labai svarbu, nes pagyvenę žmonės dažnai neturi apetito. Jei toleruoja, galima vartoti žalumą, česnaką, svogūną, krienus, daržovių ir vaisių sultis, kurie ne tik gerina skonį, bet ir aprūpina organizmą mineralais, vitaminais, fitoncidais ir kt. Per dieną išgerti iki 1,5 l skysčių, jei nėra inkstų, kepenų ir širdies ligų komplikacijų, dėl kurių reikėtų riboti skysčių kiekį. Sveika gyvensena ir antioksidantai saugo nuo ligų
Slenkant metams, žmogaus organizme įvyksta daug fiziologinių pokyčių. Aplinkos sąlygos ir gyvenimo būdas, degeneracinės amžiaus ligos ir lėtinės infekcijos gali neigiamai tuos pokyčius paveikti. Tačiau reikia turėti galvoje, kad tinkama žmogaus mityba ir sveika gyvensena gali tiems neigiamiems poveikiams turėti įtakos: slopinti juos ir skatinti sveiką senėjimą.Vyresniame amžiuje imuninei organizmo sistemai ypač kenkia rūkymas. Dėl to susilpnėja antikūnų sintezė ir natūralių kilerių aktyvumas, suaktyvėja uždegiminiai procesai, ypač plaučiuose. Kadangi cigaretėse yra gausybė laisvųjų radikalų, nuo rūkymo padidėja ne tik rizika susirgti infekcijomis, bet ir pažeisti deoksiribonukleorūgštį, o tai jau gali paskatinti vėžio atsiradimą bei vystymąsi. Rūkančių žmonių kraujo plazmoje paprastai randama gerokai mažiau antioksidantų nei nerūkančių – vitamino C, beta-karotino ir kitų, taip pat vitamino B6, folio rūgšties, plaučiuose – gerokai mažiau vitamino E. Rūkančių žmonių vitamino C dienos norma turi būti apie keturis kartus didesnė nei nerūkančių. Tie žmonės, kurių kraujo plazmoje antioksidantų yra sumažėję, dažniau serga širdies ir kraujagyslių ligomis bei vėžiu. Taip pat nustatyta, kad papildomas, bet nuosaikus antioksidantų vartojimas sumažina sergamumą ir mirštamumą nuo širdies ir kraujagyslių bei piktybinių ligų. Todėl, atlikus nuoseklius tyrimus, kai kurių maisto medžiagų rekomenduojamos normos, ypač pagyvenusiems žmonėms, didinamos dvigubai. Taip pat rekomenduojama apie du kartus didinti vitamino B12normą – nuo 2-3 mikrogramų iki 6. Tačiau ampulėse vitaminas B12 išleidžiamas tokiais maksimaliais kiekiais – po 500 mikrogramų, o dar neseniai buvo ir po 1000 mkg, kad negali atitikti organizmo poreikių ir ne veltui praktikoje net vadinamas kancerogeniniu. Tiek trūkumas, tiek ir bet kurios maisto medžiagos labai didelis perteklius negali būti naudingas, atvirkščiai, jis žalingas organizmui. Visada vyko specialistų diskusijos tarp rekomenduojamų žmogaus mitybai ir gydomųjų (farmakologinių) vitaminų dozių. Tačiau šimtus kartų didesnės vitaminų dozės duos skirtingą poveikį. Pavyzdžiui, dabar žinoma, kad labai didelėmis dozėmis vartojama nikotino rūgštis, kuri mažina cholesterolio koncentraciją kraujo plazmoje, gali būti toksiška kepenims; labai didelės vitamino B6 dozės gali sukelti neuropatiją ir kt.
Ne tik antioksidacinėmis savybėmis pasižymintys, bet ir kiti vitaminai, taip pat ir kiti įvairūs antioksidantai, kurių žmogus nuolatos gauna su maistu ir kurie labai reikšmingi sveikatai palaikyti ir yra būtini, netinka vartoti profilaktikai gryni labai didelėmis dozėmis ilgą laiką.
Įvairiose šalyse patariamos visų maisto medžiagų normos yra pritaikytos vidutiniam jų vartojimui. Imuninės sistemos veiklai sustiprinti žmogaus mityboje papildomas ir ypač grynų antioksidacinių medžiagų vartojimas turėtų būti individualus. Jis priklauso nuo organizme esančių jų atsargų ir veikimo sąlygų.
Imuninės sistemos veiklą gerai veikia nuosaikus nuolatinis fizinis krūvis. Tai įrodyta bandymuose net su eksperimentiniais gyvūnais. Viena, fizinio darbo metu vyksta kraujo persiskirstymas organizme, iš rezervuarų kraujas yra išmetamas į bendrą kraujo apytaką. Tačiau per sunkus fizinis krūvis veikia atvirkščiai. Saikingas ir nuoseklus fizinis darbas ar treniruotės stiprina imunines organizmo funkcijas. Nustatyta, kad atletų natūralių kilerių aktyvumas ir poilsio metu būna didesnis nei neatletų.
Besaikis kaitinimasis saulėje dėl ultravioletinių spindulių poveikio sumažina antioksidacinį fermentų aktyvumą odoje ir padidina riziką odos vėžiui atsirasti, žeidžia imuninę sistemą. Iš tyrimų žinoma, kad jauno žmogaus, kasdien penkiolika minučių pabuvusio po soliarine lempa, per dvi savaites labai pakinta limfocitų santykis. Tai sukelia dėl ultravioletinių spindulių poveikio susidaręs aktyvusis deguonis. Jaunų žmonių organizme nuo ultravioletinių spindulių greitai sumažėja kai kurių antioksidantų kiekis.
Šiuo metu naudojami ir tikslinami tyrimo metodai oksidacin.iams pažeidimams ląstelėse nustatyti, antioksidantų poreikiams dozuoti ir pažeidimams laiku pastebėti. Todėl reikia tikėtis, kad netolimoje ateityje sumažės dabar neįveikiamų ligų. Ir vis dėlto labai daug kas priklauso nuo mūsų pačių – tinkamos mitybos ir sveikos gyvensenos.Laisvieji radikalai ir antioksidantai
Daugybė mokslinės literatūros šaltinių teigia, kad dėl nuolat didėjančios aplinkos taršos, ultravioletinių spindulių, alkoholio vartojimo, rūkymo, blogos mitybos ir stresų, žmogaus organizme atsiranda sveikatai kenksmingų molekulių, vadinamų laisvaisiais radikalais. Laisvieji radikalai pažeidžia ląsteles, sutrikdo medžiagų apykaitos procesus. Dėl to spartėja ląstelių senėjimas, sukuriamos palankios sąlygos atsirasti įvairioms ligoms.
Šiuolaikinis mokslas atranda vis naujų medžiagų, padedančių organizmui apsisaugoti nuo ardančio laisvųjų radikalų poveikio. Itin plačiai tyrinėjama augalinės kilmės antioksidantų įtaka apsauginių ląstelių savybių stiprinimui, įvairių ligų profilaktikai.
Laisvieji radikalai ir jų poveikis žmogaus organizmui. Žmogaus organizmas naudoja deguonį, kad oksiduotų (sudegintų) maistą ir iš jo pagamintų energiją. Šis „deginimas” sąlygoja žalingų deguonies darinių, vadinamųjų laisvųjų radikalų, atsiradimą. Laisvieji radikalai, kurie gaminasi vykstant cheminėms organizmo reakcijoms, nekelia grėsmės organizmui, kol jų kiekis neviršija ribinio.
Laisvųjų radikalų susidarymą taip pat skatina tabako dūmai, užterštas oras ir vanduo, pesticidai, nitratai, psichologinis stresas. Šiems „papildomiems” laisviesiems radikalamas prisidėjus prie jau esančių, organizmas nebesugeba su jais visais „susidoroti” ir patiria oksidacinį stresą.
Sveikatos priežiūros specialistų tvirtinimu, laisvieji radikalai yra daugelio susirgimų kaltininkai. Jei jie suardo DNR, formuojančią genetinį kodą, organizme gali atsirasti vėžys. Jei paveikiamos kraujotakos organų ląstelės, rezultatas – širdies ir kraujotakos ligos. Be to, laisvieji radikalai silpnina imunitetą, spartina organizmo senėjimo procesus bei paskatina ankstyvą senatvinių ligų, tokių kaip aterosklerozė, artritas, katarakta, atsiradimą.
Antioksidantai ir jų poveikis žmogaus organizmui. Antioksidantai – tai medžiagos, kurios „tramdo” laisuosius radikalus, saugo organizmą nuo ardančio oksidacinio streso poveikio. Antioksidantai veikia priešingai nei laisvieji radikalai. Jie aktyvina imuninę sistemą, stiprina ląsteles, palaiko jų gyvybingumą. Tyrimais nustatyta, kad tie žmonės, kurių kraujyje antioksidantų yrasumažėję, dažniau serga uždegiminėmis ligomis, miokardo infarktu, smegenų insultu bei vėžiu.
Organizmo aprūpinimas antioksidantais. Kai kuriuos antioksidantus gamina pats organizmas, kitus – būtina gauti su maistu.
Organizme gaminami antioksidantai yra labai svarbūs. Pavyzdžiui, organizmo gaminama antioksidacinė medžiaga metionino reduktazė padeda nugalėti ypatingai pavojingus laisvuosius radikalus sukuriamus radiacijos metu. Tam, kad organizmas nestokotų medžiagų, reikalingų antioksidantų gamybai, reikia vartoti maistą, kuriame gausu vitaminų.
Mokslininkų teigimu, dėl vitaminų stokos gali sutrikti dauguma organizme vykstančių biocheminių procesų, tame tarpe ir antioksidacinių medžiagų gamyba.
Pagrindiniais antioksidantais, kuriuos žmogus turi gauti su maistu yra laikomi beta karotinas, vitaminai C ir E bei selenas. Beta karotino randama morkose, įvairių rūšių kopūstuose, salotose, svogūnų laiškuose, pomidoruose, uogose, vaisiuose. Vitamino C gausu citrusiniuose vaisiuose, juoduosiuose serbentuose, erškėtrožių uogose, raugintuose kopūstuose. Vitamino E yra grūduose, grikių, avižų kruopose, augaliniuose aliejuose.
Mikroelemento seleno yra jūros gėrybėse, grūdų gaminiuose, daržovėse.
Didžioji dalis antioksidantų yra augalinės kilmės, tačiau net ir vartojant daug augalinių produktų, ne visus antioksidantus galima gauti reikalingais kiekiais. Todėl patartina papildomai vartoti specialių preparatų, padedančių organizmui apsisaugoti nuo žalingo laisvųjų radikalų poveikio.
Selenas – tai stipri parama organizmui kovoje su laisvaisiais radikalais. Papildomai vartojant seleną ląstelės saugomos nuo pražūtingo piktybėjimo proceso, didėja organizmo atsparumas žalingiems aplinkos poveikiams.
Daugelį metų selenas, vitaminai C ir E buvo laikomi pagrindiniais antioksidantais, t.ačiau mokslininkai atranda vis naujus kovotojus su laisvaisiais radikalais. Ir nors apie juos kalbama mažiau, jie atlieka ne menkesnį darbą tramdydami sveikatai žalingus darinius.
Tiriant įvairius augalus buvo nustatyta, kad ypač stipriomis antioksidacinėmis savybėmis pasižymi žalioji arbata. Žaliojoje arbatoje yra didelis kiekis flavonoidų (antioksidantų tipas), kurie yra aktyvesni už tuos, kuriuos žmogus gauna su daržovėmis, vaisiais, uogomis.
Skirtingų pasaulio šalių mokslininkai žymiausiuose moksliniuose institutuose daugybę metų tyrė žaliosios arbatos savybes ir pateikė svarių įrodymų, kad žaliojoje arbatoje esančios veikliosios medžiagos:
 lėtina ląstelių senėjimo procesus, padeda organizmui apsisaugoti nuo žalingo laisvųjų radikalų poveikio; trukdo augti piktybinėms ląstelėms, mažina vėžinių susirgimų riziką;
 reguliuoja cholesterolio, cukraus kiekį kraujyje, stabdo aterosklerozinius procesus, mažina širdies ir kraujagyslių ligų riziką;
 stiprina imuninę sistemą, pasižymi antibakterinėmis savybėmis, didina organizmo atsparumą infekcijoms ir uždegimams;
 kelia fizinį ir protinį darbingumą, gerina atmintį, gebėjimą susikaupti;
aktyvina medžiagų apykaitą, padeda metant kūno svorį, sumažina inkstų akmenligės riziką.
 Žaliosios arbatos gėrimas nėra itin populiarus Vakarų pasaulyje, todėl farmacijos pramonė gamina šios arbatžolės ekstraktą. Dėl savo vertingų sudėtinių dalių žaliosios arbatos ekstraktas naudojamas ne tik farmacijoje, bet ir maisto pramonėje, kosmetikos ir higienos priemonių gamyboje.
Nustatyta, kad žalioji arbata padeda sudeginti kalorijas, todėl šis preparatas rekomenduojamas vartoti norintiems sumažinti antsvorįNaturalūs organizmo ciklai. Maisto medžiagos, jų pasisąvinimas
Dažnai valgome kas ir kada pakliuvo, negalvodami, ar tam bus pasiruošęs mūsų organizmas. Valgome tik tada, kai nemiegame. Mokslininkų nustatyta, kad parą galima padalinti į tris dalis: kai yra valgoma, maistas virškinamas ir pasisavinamas (asimiliuojamas) bei pašalinamas (eliminuojami) šlakai.

Natūralūs organizmo ciklai

Eil. Nr. Paros ciklas Organizme vykstantys procesas
1. 12-20val. Valgymas, virškinimas
2. 20-4val. Maisto pasisavinimas (asimiliacija)
3. 4-12val. Atliekų šalinimas (eliminacija)

Šie naturalūs gyvybiniai procesai vyksta normaliai, jei žmogus nepažeidinėja natūralių higienos dėsnių. Daugiausia nuodijamės nuo netinkamos mitybos. Blogai suvirškinto maisto organizmas nepasisavina, jis neprasiskverbia į ląsteles. Jei didesnę maisto dalį sudaro perdirbtas, koncentruotas, negyvas – keptas, troškintas, rūkytas, konservuotas ir kitaip nužudytas maistas ir organizmas jo visiškai suvirškinti negali, tada nesuvirškintas maistas virsta toksinėmis medžiagomis – nuodais, kurie, likę mūsų organizme, jam labai kenkia. Todėl žmogus turi įveikti save ir nepažeidinėti gamtos dėsnių. Tikėjimas ir noras, aktyvi veikla ir nusiteikimas gali padaryti viską. Laiku nepašalintos toksinės medžiagos kaupiasi kūno riebaliniame sluoksnyje ir raumenyse. Kai jų daug susikaupia, tai žmogus mieguistas, irzlus, bloga nuotaika, nenori judėti, blogai jaučiasi.Vaikų ir paauglių mityba, fizinis aktyvumas
Subalansuota, reguliari mityba sąlygoja harmoningą vaiko augimą, fizinį ir protinį brendimą, sugebėjimą mokytis, darbingumą. Netinkama mityba sutrikdo augimą, kaulų vystymąsi, mažina atsparumą ligoms. Nesveika mityba įtakoja ir įvairių lėtinių neinfekcinių ligų vystymąsi vyresnio amžiaus žmonėms.
Lietuvos gyventojų mityba nesveika. Vartojama per daug riebalų ir per mažai angliavandenių. Respublikinio mitybos centro atlikto suaugusių Lietuvos žmonių gyvensenos ir faktiškos mitybos tyrimo duomenimis, 1998 metais Lietuvos gyventojų maisto racione riebalai sudarė 44  paros maisto davinio energinės vertės, rekomenduojama tik 28 , Kauno apskrityje šis rodiklis — 43 . Angliavandenių šalies gyventojai suvartojo 41 proc. (rekomenduojama 62 ), Kauno apskrities gyventojai — 42 . Per daug vartojama baltymų: šalies ir Kauno apskrities gyventojai — po 14  paros maisto davinio energinės vertės (rekomenduojama 10 ), suvartota 14 .
Lietuvos gyventojai valgė per mažai vaisių ir daržovių. Kasdien šviežias daržoves, išskyrus bulves, valgė 70 proc. apklaustųjų .
Kauno medicinos universiteto Lietuvos moksleivių gyvensenos tyrimo duomenimis, daugumos moksleivių mityba yra nesubalansuota. Vaikai per retai valgo žalias daržoves: vieną ar keletą kartų per dieną — tik 31  apklaustųjų. Vaisiai labiau mėgstami, 62  moksleivių vaisiais gardžiavosi nors vieną kartą per dieną. Saldžius gaivinančius gėrimus kasdien arba keletą kartų per dieną gėrė 29 , saldumynus kasdien arba keletą kartų per dieną valgė — 44  apklaustųjų.
Kituose Kauno medicinos universiteto tyrimuose buvo nustatyta, jog moksleiviai maitinasi nereguliariai — 11–17  apklaustųjų pusryčius valgo ne kasdieną, 37–51  mokykloje visai nevalgo ir net neužkandžiauja.
Vaikų mityba dažniausiai priklauso nuo to, kaip jie maitinasi šeimoje ir ugdymo įstaigose. Vaikui paaugus, jis pats gali pasirinkti maistą, todėl svarbi reikšmė tenka švietimui.
2002 metais Kauno visuomenės sveikatos centro atlikti tyrimai parodė, jog moksleiviams trūksta žinių apie sveiką mitybą. Dauguma apklaustų moksleivių (76 ) teigė, jog apie sveiką mitybą tik „šiek tiek žino“, 21  manė, jog saldumynus kasdien valgyti yra sveika ir tik 76  pritarė, jog būtina valgyti įvairių grūdų košes, kruopas, duoną. 73  apklaustųjų žinojo, kad reikia valgyti įvairų maistą. Daugiau nei penktadalis moksleivių galvojo, kad prieš valgį rankas plauti nebūtina, o 20  manė, kad švara ir tvarka virtuvėje nesvarbi sveikatai.
87  apklaustų teigė, kad mokykloje yra svarbu mokytis sveikai maitintis. Daugiausiai informacijos apie mitybą moksleiviai gavo šeimose — 63  ir mokyklose — 52 Nemažai žinių teikia žiniasklaida. Iš laikraščių, žurnalų apie sveiką mitybą sužinojo 38 ., iš televizijos laidų — 36 , iš reklamos — 10 .
Į klausimą, kokia forma patogiausia mokytis sveikos gyvensenos, moksleiviai atsakė: sveikos gyvensenos pamokose — 50 , darbų pamokose — 28 , per televizijos laidas — 18  ir iš specialiai parengtos literatūros — 15 .

Judėjimas — vienas svarbiausių harmoningo vystymosi ir sveikatos stiprinimo veiksnių, kuris didina organizmo darbingumą, treniruoja širdies ir kraujagyslių, kvėpavimo sistemas, stiprina nervų sistemą. Suaugę Lietuvos gyventojai nepakankamai fiziškai aktyvūs. Laisvalaikiu 59,8  gyventojų dažniausiai skaito, žiūri televizorių bei renkasi kitus pasyvaus poilsio būdus. Sunkiai treniruojasi, renkasi lėtą bėgimą, aktyvius pratimus, sunkų darbą sode Ikimokyklinio ir jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikų didžiausia judėjimo norma yra 3–4 valandos kasdien. Lietuvos moksleivių gyvensenos tyrimo duomenimis, Lietuvos moksleiviai yra nepakankamai fiziškai aktyvūs ir mieliau renkasi pasyvų poilsį. Lietuvos moksleiviai labai dažnai nurodė, jog televizijos laidas žiūri 4 valandas per dieną ir ilgiau.
Mažą vaikų fizinį aktyvumą įtakoja technikos pažanga: įvairios transporto priemonės, televizija, kompiuteriniai žaidimai ir kita; taip pat motyvacijos stoka keisti gyvenimo būdą.
Rūpinantis savo vaikų .sveikata, nevertėtų duoti jiems gerti „bambolinių“ limonadų, “gazuoto” vandens ir, savaime aišku, daržovių ir vaisių sulčių surogatų iš pakelių. Jau ir taip mūsų vaikai per pieną, jogurtą, ledus, mėsos produktus, parduotuvinius vaisius ir daržoves, kepinius, yra tiesiog perkrauti chemikalais, tad kam dar juos daryti dar didesniais ligoniais? Vaikų organizmas gana greitai prisitaiko prie cheminių medžiagų, tad jei tik koks vaikelis vasarą suvalgo natūralią žemuogę, vyšnią, paskanauja mėlynės uogele, serbentais, pauosto pienės žiedelį, paglosto iš daržo išrautą morką, tuoj vaiko organizmas ima alerguoti, – priešintis svetimkūniui.
Bet labiausiai reikėtų vengti gerti ir juolab leisti gerti vaikams vadinamus becukrius limonadus (populiariausius Lietuvoje gaminamus “bambolinius gaiviuosius” gėrimus, kurių etiketėse yra nurodyta, kad juose nėra cukraus). Jų saldinimui gamintojai naudoja cukraus pakaitalą sorbitolį, kuris yra taip sunkiai virškinamas, kad nuo jo pradeda nežmoniškai pūsti pilvą. Išgėrus šių gėrimų, jausitės nepatogiai, apsunkę, maus skrandį, blogai pasiskirstys maistas skrandyje ir žarnyne, čia darysis daugiau dujų. Kad šis nemalonus pojūtis provokuoja virškinimo sistemos, inkstų, kepenų, kiaušidžių ir gimdos ligų, – niekam nė motais, nei gamintojams, nei sveikatos tarnams, nei pačiam vartotojui.
Vaikų troškulį malšinkite šaltinio vandeniu, natūraliomis vaisių ar daržovių sultimis (tik jokiu būdu ne iš pakelių), savo darbo gira, nepatingėkite padaryti pigią ir vaikų mėgiamą duonos trauktinę arba nuovirą, bet sveikiausia būtų jiems duoti gerti medaus su citrina gėrimą. Visai dienai galima išvirti silpnų čiobrelių, mėtų, liepžiedžių, ramunėlių, peletrūno, erškėčių uogų ir t.t. ir pan. arbatėlių. Sveika būtų duoti ir beržų, erškėčių, gudobelių, obelų, serbentų, slyvų, šermukšnių, vyšnių lapų arbatėlių, nestiprių žalios ar juodos arbatos su ledukais, tik jas reikia greitai išgerti.Vegetarinė mityba
Vegetarizmas – tai mityba vien augaliniu maistu. Dabar labiau paplitęs dalinis vegetarizmas, kai maitinamasi augaliniu maistu ir iš dalies gyvulinės kilmės maistu: pienu, sviestu, kiaušiniais. Vegetarų nuomone, mėsa organizme sudaro toksinių medžiagų, nuodijančių ląsteles šlakais, trumpinančiais gyvenimą.
Mūsų dienomis vienas iš didžiausių geros sveikatos rizikos veiksnių yra didelė cholesterolio koncentracija kraujo plazmoje. Cholesterolis yra pagrindinė medžiaga, kuri įeina į kiekvienos ląstelės sudėtį, jis būtinas mūsų organizmo veiklai ir su maistu turėtume gauti apie vieną trečdalį medžiagų apykaitoje dalyvaujančio cholesterolio (apie 300 mg per parą). Blogai, kai žmogaus organizmas cholesterolio gauna per daug.
Cholesterolis randamas išimtinai gyvūniniuose produktuose. Augaliniame maiste cholesterolio nėra, todėl vartojant augalinį maistą pavyksta normalizuoti cholesterolio koncentraciją. Didžiausias rizikos veiksnys vegetarų mityboje yra mikroelementų, ypač cinko ir geležies bei vitamino B12 trūkumas. Vegetarizmas nerekomenduotinas nėščiosioms bei žindyvėms ir vaikams. Vegetarai dažnai kenčia dėl anemijos, gali susirgti geležies deficitine mažakraujyste, nes vitamino B12 yra tik gyvūniniuose produktuose. Be to, ypač vaikai, maitinami vien augaliniu maistu, negauna gyvulinės kilmės baltymų, kurie būtini augančiam organizmui. Mitybos mokslas rekomenduoja mišrų – tiek augalinį, tiek gyvulinį maistą santykiu, atitinkančiu sveikos mitybos koncepciją.
Beje, sergant kai kuriomis ligomis (inkstų, širdies ir kraujagyslių, nutukimu, podagra, vidurių užkietėjimai ir kt.) vegetariška mityba yra kaip dietoterapijos sudėtinė dalis.
Vaikų anemija, atsirandanti dėl geležies trūkumo – svarbi visuomenės sveikatos problema. Geriausiai geležis įsisavinama iš mėsos. Tačiau ankštinės daržovės gali papildyti geležies atsargas.

Žalios lapinės daržovės (brokoliai, ropių, griežčių lapai, špinatai) taip pat turi geležies. Daržovės ir vaisiai yra B grupės vitaminų , tarp jų B6 ir folio rūgšties, šaltinis.

Folio rūgštis apsaugo nuo anemijos. Jos yra pupelėse, žirniuose, brokoliuose, špinatuose, briuselio kopūstuose, burokuose, avižiniuose dribsniuose, taip pat kepenyse, kiaušiniuose, mielėse.
Ankštinės daržovės, riešutai, mėsa, paukštiena, kiaušiniai tiekia organizmui baltymus ir geležį. Vertingi ne tik gyvuliniai, bet ir augaliniai baltymai, gaunami iš ankštinių ir grūdinių produktų.
Dėl geležies trūkumo vaikams gali atsirasti anemija. Daug geležies yra kepenyse, todėl jų galima valgyti kartą per savaitę. Geležies yra ir augaliniuose produktuose (ankštinėse, tamsiai žaliose lapinėse daržovėse, avižų dribsniuose). Kadangi iš riebios mėsos gaunama daug sočiųjų riebalų rūgščių, patariama rinktis tik liesą mėsą. Mėsos produktai (dešros, dešrelės, konservai) dažniausiai turi daug sočiųjų riebalų rūgščių, todėl vartotini labai saikingai.
Žuvis yra puikus lengvai virškinamų baltymų šaltinis. Rekomenduojama jos valgyti bent du ar tris kartus per pieno ir pieno produktų gauname baltymų ir kalcio. Kalcio ypač reikia vaikams. Jis reikalingas formuotis kaulams ir dantims. Liesuose pieno produktuose yra pakankamas kalcio kiekis, net daugiau nei riebiuose.
Kai kurie pieno produktai gali būti labai sūrūs ir riebūs, pvz., fermentiniai sūriai. Jų vaikams nereikėtų valgyti daug, tačiau visiškai atsisakyti nereikia, kadangi juose yra labai daug kalcio.

Patariama valgyti liesą varškę ir varškės sūrius, gerti liesą pieną (1 proc. riebumo), kefyrą, rūgpienį.
Taigi, manau, vaikai vistiktai turėtų valgyti mėsos ir žuvies produktus,tačiau užtektų kartą per savaitę, maistas turėtų būti kuo įvairesnis, daug daržovių ir vaisių, o ypač obuolių, kurie dažnai pakeičiami įvairiais atvežtiniais, egzotiniais vaisiais. Kuo daugiau lietuviškų vaisių ir daržoviųVegetarizmas ir nėštumas
Jei paisoma atitinkamų taisyklių, vegetariška mityba puikiausiai tinka nėštumo metu. Mėsa turi būti pakeista kitais produktais, turinčiais daug baltymų ir geležies. Pienas, pieno produktai, kiaušiniai ir ankštinės daržovės yra idealūs substitutiniai produktai. Daiginti kviečiai yra gausus baltymų ir kitų gyvybiškai svarbių medžiagų šaltinis. Saulėgrąžos, sezamų sėklos ir tamsiai žalios daržovės turi daug geležies. Vitamino C turi švieži vaisiai ir sultys ir skatina geležies įsisavinimą.
Valgant įvairias daržoves ir vaisius gaunama daug maistinių skaidulų, vitaminų, mineralinių medžiagų, kitų medžiagų. Be to, daržovėse ir vaisiuose beveik nėra riebalų. Daržovėse ir vaisiuose yra nemažai kalio, magnio, kalcio.

Maistas užima itin reikšmingą vietą mūsų gyvenime. Nuo jo priklauso ne tik sotumo jausmas ir pasitenkinimo lygis, tačiau ir brangiausias mūsų turtas – sveikata.Sportininko mityba
Kiekvienas atletas, siekiantis sėkmingo pasirodymo sporte, turi suvokti mitybos svarbą. Gerai subalansuota, maistinga dieta yra būtina maksimaliai geram pasirodymui bet kurioje sporto šakoje. Maistas, kurį mes suvalgome, duoda daugiau nei tik patenkina alkį. Tai svarbus kuras, kuris organizmą aprūpina energija reikalinga pratyboms, statybinėmis medžiagomis remontui ir spaudimo didinimui, bei maistinėmis medžiagomis, kurios yra būtinos bendrai sveikatai ir gerovei.
Sportinėje dietoje yra būtinos šešios masitingų medžiagų rūšys:
Angliavandeniai – pirminis energijos šaltinis, kurį pratybų metu naudoja raumenys, ir kuris naudojamas smegenų funkcionavimui. Angliavandenių atsargos raumenyse (glikogenas) ir kepenyse santykinai yra nedidelės ir jos pastoviai turi būti papildomos, valgant turtingą angliavandeniais maistą. Puikus angliavandenių šaltinis yra košės ir produktai, kuriuose gausu krakmolo: duona, ryžiai, makaronai, bulvės kartu su vaisiais ir daržovėmis.

Riebalai – Energijos šaltinis, daugiausiai naudojamas neintensyvioje veikloje (ėjimas, sėdėjimas) bei ištvermės pratimuose. Mūsų kūno riebalai yra koncentruotos energijos atsargos. Net liekniausias žmogus savo kūne turi pakankamai riebalų, kad galėtų aprūpinti energija daug valandų trunkančią veiklą. Sportininkams rekomenduojama kiek galint mažiau naudoti riebaus maisto ne vien todėl, kad riebaus maisto vartojimas didina riebalų atsargų kiekį organizme, bet ir todėl, kad kasdieniniam maisto kalorijų santykyje sudaryti galimybę didesniam angliavandenių kiekio kaupimui, kurie yra svarbiausias energijos šaltinis pratybų metu.

Baltymai – Tai raumenų augimo ir atstatymo statybinė medžiaga. Baltymai atlieka ir eilę kitų organizmo struktūrinių bei funkcinių užduočių. Baltymai taip pat gali būti naudojami kaip energijos šaltinis pratybų metu, kai angliavandenių atsargos tampa labai mažos, tačiau tai gali iššaukti raumeninio audinio irimą. Todėl būtina vartoti didelį kiekį angliavandenių mityboje. Geras baltymų šaltinis yra mėsa, žuvis, paukštiena, pienas, sūris, jogurtas, o taip pat pupelės ir daržovės.

Vitaminai ir mineralai – Nors jų kiekis, kuris reikalingas organizmui, ir nėra didelis, jie yra labai svarbūs jūsų sveikatai ir gyvybingumui. Šios medžiagos yra sudedamoji kaulų ir dantų dalis, o taip pat dalyvauja energetiniame metabolizme bei kitų organizmo funkcijų reguliavimo procese. Vitaminų ir mineralų yra gausybėje įvairių maisto produktų, tačiau mažiau jų yra perdirbtuose produktuose ir gali būti sunaikinti verdant. Todėl svarbu yra gausiai vartoti sveiką maistą, pvz. nemaltų grūdų košes, šviežias daržoves bei vaisius.

Vanduo – Būdamas labai svarbus sportinėje veikloje, vanduo dalyvauja kūno temperatūros reguliavime, maistinių medžiagų pristatyme į kūno ląsteles bei atidirbtų medžiagų pašalinime iš jų. Visi sportininkai turi užtikrinti pakankamą skysčių vartojimą pratybų metu, nes organizmo dehidracija gali turėti didelės įtakos rezultatams.
Subalansuotos sportinės mitybos paruošimas.
Idealioje treniruočių mityboje turi būti gausu angliavandenių (60 procentų visų dienos raciono kalorijų), mažai riebalų (mažiau nei 25 procentai) bei saikingas baltymų kiekis (15 procentų). Nei viename maisto produkte nėra visų mums reikalingų maisto medžiagų. Todėl tam, kad turėtume subalansuotą mitybą, reikia valgyti įvairų maistą, susidedantį iš šešių maisto grupių:
1grupė:košės,makaronai,ryžiai,duona,bulvės.
2grupė:vaisiai.
3grupė:daržovės.
4 grupė: mėsa, žuvis, paukštiena, pupelės, ankštiniai augalai, riešutai, kiaušiniai.
5grupė:pienoproduktai.
6.grupė: riebalai, aliejus ir saldumynai.
Siekdami teisingo mitybos balanso, įsivaizduokime, kad jūs iš šių maisto grupių statote piramidę.
1 grupė: Košės ir krakmolai sudaro piramidės pagrindą, todėl pagrindinį dienos maistą turi sudaryti ši grupė. Makaronai, ryžiai, bulvės, duona ir košės turi sudaryti kiekvieno valgio branduolį. Šiuose produktuose ne tik yra daug angliavandenių, juose yra gausu baltymų, vitaminų, min.eralų bei skaidulų. Ypač gausu įvairiuose nemaltuose grūduose.
2 ir 3 grupės: Vaisiai ir daržovės sudaro kitą piramidės sluoksnį. Kasdien reikia vartoti įvairių šviežių vaisių ir daržovių bei jų sulčių. Bananai, obuoliai, džiovintos daržovės yra geras būdas pasipildyti vertinga angliavandenių energija treniruočių metu.
4 ir 5 grupės: Mėsa, kitas baltyminis maistas. Jų reikėtų valgyti nedideliais kiekiais. Rinkitės liesą mėsą bei nedidelį riebalų kiekį turinčius produktus, tokius kaip nugriebtą pieną bei mažo riebumo pieno produktus. Vegetarams reikėtų vartoti pakankamą kiekį baltymų turintį maistą, kad mityboje būtų pakankamai aukštos kokybės baltymų. Sekanti kombinacija padės sportininkams-vegetarams planuoti savo mitybą, kad būtų suvartojamas pakankamas baltymų kiekis. Košės+pupelės; pvz. pupelės ant paskrudintos duonos, ryžiai ir pupelės. Košės+pieno produktai; pvz. košės ir pienas, sūris ant paskrudintos duonos, makaronai ir sūris. Košės+riešutai; pvz. sumuštiniai su žemės riešutų sviestu.
6 grupė: Riebalai aliejai ir saldumynai sudaro piramidės viršūnę ir tokiu būdu turi sudaryti mažiausią kasdieninės mitybos kiekį. Venkite akivaizdžiai riebaus maisto, tokio, kuris virtas ar keptas ant riebalų ar duonos trupinių, arba tokių produktų kaip mėsos pyragas, dešros ir dešrelės, kuriuose yra daug riebalų. Mažiau naudokite aliejaus virdami, naudokite grilį, kepkite ar garinkite maistą ir nuvalykite riebalus nuo mėsos prieš virdami. Sveikai mitybai bendrai rekomenduojama atsisakyti gyvulinės kilmės prisotintų riebalų ir daugiau naudoti neprisotintų augalinių aliejų. Saldžius produktus, tokius kaip šokoladas, biskvitai, pyragaičiai bei saldainiai taip pat reikėtų vartoti labai saikingai. Juose daug riebalų bei cukraus ir mažai maistingų medžiagų. Kartą savaitėje šokolado plytelė galėtų būti paprasčiausiai įjungta į sveikos sportinės mitybos meniu.
Pasinaudodami šiomis rekomendacijomis jūs lengvai galite sukurti subalansuotą sportinę mitybą, kuri skatins jūsų aktyvų gyvenimo būdą, gerins sportinę formą, sveikatą ilgalaikėje perspektyvoje ir gyvybiškumą bendrai.
Mityba prieš pratybas, jų metu ir po jų
Tai, ką sportininkas valgo prieš pratybas, jų metu ar po jų, turi įtakos jo treniruočių ir varžybų rodikliams ir apsprendžia atsistatymo laiką iki kitos treniruotės.
Ką valgyti prieš treniruotę, jos metu ir po jos.
Angliavandenių atsargos glikogeno pavidale sportininko kepenyse ir raumenyse yra pagrindinis energijos šaltinis pratybų metu. Jei jis treniruotę pradeda esant nepakankamoms angliavandenių atsargoms pratybos jam atrodys sunkesnės, greičiau pavargs ir rodikliai bus blogesni. Todėl yra labai svarbu kiekvieną treniruotę pradėti pilnai apsirūpinus glikogeno atsargomis. Gerai yra valandą prieš treniruotę užkąsti angliavandenių užkandžių ar išgerti angliavandenių gėrimą, ypač, jei jūsų laukia ilgas, sunkus darbas. Jei startas yra anksti ryte, sportininkai geriau renkasi angliavandenių gėrimą, nei kietą maistą. Užkandžiai tinkami prieš treniruotę, kurie lengvai ir greitai suvirškinami:
2-3 bananai;
sumuštinis su džemu ar medumi;
nedidelis indelis košės su liesu pienu;
100g razinų;
kieti biskvitai, džiuvėsiai;
avižiniai, ryžių sausainiai ar pyragėliai, figų batonėliai, vaisių pyragėliai;
angliavandenių gėrimas.
Treniruotės metu svarbu reguliariais intervalais naudoti skysčius, kad išvengti dehidracijos. Jei sportininkas nėra įpratęs gerti skysčius treniruotėse, pertraukėlių metu, jam reikia pradėti nuo nedidelių gurkšnelių, kol įpras. Angliavandenių gėrimo vertojimas yra svarbus treniruotėse, kurios tęsiasi ilgiau nei vieną valandą, nes palaiko energijos lygį, atitolina pervargimą, o taip pat atstato prarastus skysčius.
Po pratybų atsistatymo procesas turi prasidėti kiek galima anksčiau, kad kitai treniruotei glikogeno atsargos būtų laiku atstatytos. Glikogenas žymiai greičiau perdirbamas per pirmas dvi valandas po pratybų, todėl, kai tik galima, sportininkas turėtų užkasti gausiu angliavandeniais maistu ar i.šgerti gėrimo. Po pratybų, dviejų valandų laikotarpyje, jis turi pavalgyti gerai subalansuoto maisto. Tai reikia daryti ir vėliau reguliariais laiko tarpais. Be to skysčių praradimas prakaituojant turi būti atstatytas nedelsiant, tuoj po pratybų. Sverdamiesi prieš ir po pratybų, sportininkas mato, kiek skysčių jam reikia atstatyti. Kad užtikrintų tinkaną skysčių atstatymą, kiekvienam prarastam kūno svorio kilogramui jis turi išgerti vieną litrą skysčio. Kruopščiai stebėdamas savo mitybos įpročius ir palaikydamas subalansuotą mitybą, kurioje daug angliavandenių, jis efektyviai atstatys glikogeno atsargas tarp treniruočių, o tai leis jam treniruotis ilgiau, intensyviau ir kiekvienoje treniruotėje pasiekti maksimalios naudos.
Mityba varžybų metu
Svarbi yra ir sportininko mityba prieš varžybas. Ką reikėtų valgyti prieš varžybas? Kokius kiekius ir kada? Ką jam derėtų valgyti ir gerti varžybų metu?
Likus savaitei iki varžybų, sportininkui reikėtų pasirūpinti, kad jo energijos atsargos (glikogenas kepenyse ir raumenyse) būtų pakankamai didelės. Tai užtikrins energiją pasirodymui pilna jėga tame lygyje, kuriam jis yra pasiruošęs, kas ypatingai svarbu ištvermės sporto šakose bei žaidžiant keletą kėlinių. Tam, kad padidintų glikogeno atsargas, jis turi padidinti angliavandenių vartojimą priešvaržybinių treniruočių laikotarpiu per paskutinę savaitę prieš svarbiausias varžybas. Šiame laikotarpyje reguliariai visą dieną reikia valgyti daug maisto, kuriame gausu kompleksinių angliavandenių, iki minimumo sumažinti riebalų vartojimą.
Ką valgyti prieš varžybas-priešvaržybinis maistas:
Tyrimai parodė, kad vartojant gausų angliavandenių maistą 3-4 valandas prieš varžybas, baigiamosiose varžybų stadijose pagerinamas rezultatyvumas ir atitolinamas nuovargis. Planuojant priešvaržybinę mitybą reikėtų prisilaikyti šių rekomendacijų:
prieš varžybas sportininko maiste turėtų būti didelis angliavandenių kiekis, mažai riebalų, baltymų bei skaidulų tam, kad jis būtų lengvai įsisavinamas ir nebūtų sunkus bei didelės apimties;
prieš pat varžybas nereikia bandyti nieko naujo, nes tai gali netikti. Reikia pasirinkti maistą, kuris gerai žinomas, ar anksčiau bandytas prieš treniruotes ir rezultatai buvo geri:
valgydant reikia gerti pakankamai skysčių, nes dehidracija gali turėti neigiamos įtakos rezultatams. Likus kelioms valandoms iki varžybų geriama nedaug, tačiau dažnai;
jei kamuoja priešstartinis jaudulys ir valgyti nesinori, reikėtų pabandyti skystą maistą ar angliavandenių gėrimą. Jei varžybos prasideda anksti ryte, vertėtų iš vakaro pavalgyti gero gausaus angliavandenių maisto ir tik lengvai papusryčiauti. Pavyzdžiui, likus 1-2 valandoms iki varžybų, suvalgyti nedidelį dubenėlį košės su liesu pienu.
Maistas tinkamas valgyti prieš varžybas:
Pusryčių košės, dribsniai ar patiekalai iš avižų;
Duona ar paskrudinta duona su džemu ar medumi;
Virti ryžiai ar makaronai su neriebiu padažu;
Bulvės su neriebiu priedu;
Avižų biskvitai, ryžių pyragėliai ir paprasti džiuvėsiai;
Angliavandenių gėrimai
Ką valgyti po varžybų-atsistatymo maistas
Pasibaigus varžyboms reikėtų nepamiršti tinkamos mitybos ar skysčių kompensavimo poreikių net ir tada, kai sportininkas per daug pavargęs. Pirmiausia reikėtų pradėti atsistatymo procesą, laikantis tų pačių rekomendacijų, kaip ir po treniruotės; Taip papildomos prarastas energijos atsargas..Sveikas maistas
Geros sveikatos ir ilgaamžiškumo paslaptis – sveika mityba. Viena svarbi Hipokrato taisyklė buvo:”Jūsų maistas turi būti vaistas ir jūsų vaistas turi būti maistas”. Be to ir devizas”Jūs esate tas, ką jūs valgote” kalba apie maitinimosi įtaką mūsų sveikatai.
Maistas – tai organizmo statybinė medžiaga, nuo kurios kokybės priklauso žmogaus sveikata, imunitetas, atsparumas negalavimams, taip pat ir išvaizda. Nors informaciniuose leidiniuose nuolat pasirodo straipsnių, propoguojančių sveiką mitybą ir gyvenseną, tačiau nemažėja žmonių, sergančių ligomis, susijusiomis su neteisinga mityba (pvz.: širdies ir kraujagyslių ligomis, hipertonija – padidėjusiu kraujospūdžiu ir t.t.). Tad kas mums trukdo išsipainioti iš savo įpročių, neleidžiančių laisvai atsikvėpti ir vėl pasijausti energingu, pilnu jėgų ir sveikatos žmogumi? Gal problemos slypi tame, kad per mažai mylime save? Juk sveikai maitintis nėra sudėtinga.Tik reikia nepamiršti kelių taisyklių:
 dažniau atsisakykime riebios mėsos, vietoj jos daugiau valgykime žuvies, salotų ir daržovių
 mažiau vartokime cukraus ir saldžių produktų (saldumynų, pyragaičių)
 gerkime daug skysčių (mineralinio vandens, nesaldytų šviežių sulčių ir žolinių – vaisinių arbatų), kurie padeda pašalinti iš inkstų susikaupusius toksinus
Sveika mityba turi remtis šiais principais:
 maistas turi būti įvairiapusiškas
 maistas turi būti subalansuotas
 niekada nepersivalgykime.
Tinkamai maitindamiesi ne tik puikiai jausimės, tačiau ir ilgiau išliksime žvalesni ir sveikesni. Ir dar. Nepaverskime sveiko maitinimosi kultu, antrąja religija. Viską darykite su malonumu, mylėdami save ir gyvenimą.
Dabar kaip niekad liepsnoja ginčai apie maisto įtaką sveikatai. Laikraščiai ir žurnalai pilni tokių prieštaringų patarimų, kaip sveikai maitintis, kad išties galima sutrikti. Bet iš tiesų sveikos mitybos taisyklės labai paprastos. Svarbiausia – valgyti tinkamai paskirstytą įvairų maistą. Svarbu pasirinkti tokius produktus, su kuriais gautumėte maistingųjų medžiagų, reikalingų organizmui augti ir funkcionuoti, kraujui, audiniams ir kitiems gyvybiškai svarbiems organams atsistatyti. Kad žmogus būtų sveikas, jis turi valgyti gerą maistą. Tinkamai maitinantis galima išvengti širdies ligų ir kai kurių vėžio rūšių. Tačiau Vakaruose labai daug žmonių valgo netikusį maitą. Dabartinės mitybos problemos kyla dėl to, kad suvartojama per daug sočiųjų riebiųjų rūgščių ir rafinuotų angliavandenių, gaunama per daug kalorijų ir nepakankamai ląstelienos. Nemažai žmonių per daug sveria arba kenkia savo širdžiai, užkimšdami kraujagysles riebalais ir cholesteroliu. Dieta – ne išeitis. Griežtos mitybos programos nepadeda, kadangi niekas negali laikytis jų visą gyvenimą. Geriau jau šiek tiek, tačiau visam laikui pakeisti savo mitybos įpročius. Šitaip pagerinsite maistingųjų medžiagų pusiausvyrą bei savo sveikatą ir išspręsite visas dėl svorio kylančias problemas.Produktų derinimo esmė
Su maistu žmogus gauna įvairių cheminių junginių. Vienus organizmas panaudoja ląstelės struktūriniams-funkciniams komponentams sudaryti, kitus – energijai gauti, dar kitus – medžiagų apykaitai reguliuoti. Labai svarbu, kad su maistu gautume visas gyvybiškai būtinas maisto medžiagas, kurių kiekis patenkintų organizmo poreikius. Antraip, dėl mitybos pažeidimų galima susirgti įvairiomis ligomis. Todėl mityba turi būti pilnavertė ir racionali.
Baltymai, riebalai ir angliavandeniai yra trys pagrindinės sudedamosios maisto dalys. Riebalai turi daugiausia energijos, angliavandeniai ir baltymai taip pat turi atitinkamą energijos kiekį.
Maisto racione be baltymų, angliavandenių ir riebalų turėtų būti apie 50 kitų maisto medžiagų: 8-10 aminorūgščių, 13 vitaminų, apie 20 mineralinių medžiagų, vanduo. Vanduo taip pat labai svarbus, nes visi medžiagų apykaitos procesai vyksta vandeninėje terpėje.
Visas maisto medžiagas organizmas pratęs pasisavinti iš maisto, todėl kasdien būtina valgyti kiek galima įvairesnių šviežių ir vertingų maisto produktų.
Pasistengti nemaišyti baltymų ir angliavandenių. Kodėl? Todėl, kad baltymų ir angliavandenių cheminė sudėtis skirtinga – jiems virškinti reikia skirtingų fermentų. Baltymams skaidyti reikia rūgščios aplinkos (jie virškinami skrandyje), o angliavandeniams – šarminės (jie virškinami plonojoje žarnoje). Daugelis įpratę mėsą valgyti su bulvėmis, sūrį ar dešrą – su duona (dar, be to, užtepę ją sviestu), bandeles su pienu. Vienu metu suvalgyti skirtingi produktai skrandyje išbūna iki 8 val., o žarnyne – net iki 30 val. Organizmas nepajėgia nei suvirškinti, nei pasisavinti tokių sudėtingų derinių. Vien dėl to galite jausti nuolatinį energijos trūkumą. Be to, nesuderintas maistas dažniau sukelia vidurių pūtimą, užkietėjimą.Energijos ir augimo šaltinis
Mes valgome įvairų maistą, tačiau jo pagrindinės cheminės funkcijos visada tos pačios – aprūpinti organizmo ląsteles energija ir būti žaliava gyvybiniams organizmo procesams bei audiniams augti, atsistatyti ir veikti. Maisto medžiagos, atliekančios šias funkcijas, ir vadinamos maistingosiomis. Pagrindiniai energijos šaltiniai – angliavandeniai ir riebalai, todėl bet kokios maisto rūšies energetinė vertė priklauso nuo šių dviejų maistingųjų medžiagų.

Alkio ar sotumo pojūtis reguliuoja, kad maisto suvalgytume būtent tiek kiek reikia, kad būtų patenkintas organizmo energijos poreikis.

Papildomai energijos dar gauname iš organizme esančių glikogeno (gyvulinio krakmolo) ir riebalų atsargų. Glikogenas gaminasi iš gliukozės molekulių, nepanaudotų energijai gaminti. Gliukozės perteklius negalintis virsti glikogenu, kaupiasi kūne riebalų pavidalu.Rūgščių ir šarmų balansas
Mums, kaip ir daugeliui augalų, reikia nerūgščios terpės. Taip jau esame surėdyti, kad mūsų kraujas gali normaliai funkcionuoti, kai jo pH neutralus, o idealu, kai jo reakcija – šiek tiek šarminė ( pH lygus 7,3-7,4 ). Tik toks kraujas gali aprūpinti organizmą maisto medžiagomis ir šalinti toksinus. Tam, kad kraujas nuolat būtų reikiamos reakcijos, mūsų maistas netūrėtų jos pažeisti, t.y. jis taip pat turi būti neutralus. Tačiau mes to nepaisome ir valgome daug rūgštinę kraujo reakciją stiprinančio maisto: mėsos, kiaušinių, sūrių, bulvių ir kt.
Kas toliau? Organizmas iš visų jėgų stengiasi atkurti reikiamą kraujo reakciją, o tai daroma neutralizuojant rūgštis. Tai sudėtingas procesas, kurio elementarus variantas demonstruojamas per chemijos pamokas: sujungus rūgštį su šarmu gaunamos nuosėdos. Valant mūsų kraują nuo rūgščių taip pat susidaro „druskų“, kurių ilgainiui nemažai „nusėda“ sąnariuose (kenčia ir kiti organai). Pažymėtina, kad rūgščių neutralizavimui reikia šarminių medžiagų, o iš kur jų imti, jeigu netinkamai maitinamės? Be abėjo, iš kaulų, juk ten visuomety yra kalcio (Ca).
Žmonės, valgantys daug mėsos ir kito maisto, rūgštinančio kraują, intuityviai stengiasi jį neutralizuoti, tačiau dažniausiai padaro tai nevykusiai, pavyzdžiui, valgo daug saldumynų. Be to, seniai pastebėta, kad tie, kurie vartoja daug gybvulinės kilmės produktų, (taip pat kiaušinių) dažniau nei kiti jaučia potraukį alkoholiniams gėrimams. Rūgščių ir šarmų balansą kraujyje pažeidžia ne tik netinkamai pasirinktas maistas, bet ir stresai, ir įvairūs teršalai, (užterštas oras, vanduo, kenksmingais chemikalais apnuodytas maistas). Ir jaunas, sveikas organizmas lengviau susidoroja su didesniu maistinių šlakų kiekiu. Visiems kitiems prasta mityba kur kas greičiau baigiasi liga, nes kiekviena liga, pradedant sloga ir baigiant vėžiu, kyla peržengus tam tikrą ribą, kai organizmas nebegali susidoroti su besikaupiančiais „šlakais“, kai pristingama jėgų priešintis laisviesiems radikalams.
Tol, kol mityba nesubalansuoti, negali būti kalbos apie vidinę darną, ramybę. Tad jeigu norime sustiprinti sielą, apsaugoti ją nuo alinančio nerimo, pradėkime nuo kraujo, pasistenkime vengti rūgštingumą didinančio maisto. Individuali mityba
Egzistuoja tūkstančiai dietų, lieknėjimo programų. Tačiau naujos dietos, mitybos būdai atsiranda ir vėl užmirštami. Tai vyksta dėl kelių paprasčiausių priežasčių į kurias neatsižvelgiama (o gal nenorima atsižvelgti – neapsimoka?).
1) Kiekvienas žmogus yra griežtai individualus. Kas tinka vienam, dažniausiai netiks kitam.
2) Koks profesorius ar gydytojas turi aiškiaregystės dovaną ir gali geriau už mūsų organizmą pasakyti kuris maistas mums tinka šią dieną geriausiai?
Klaidina mus ir medikus giliai įsišaknijęs principas, kad inžinieriai, medikai, mokslininkai protingesni už netobulą gamtą ir žmogaus kūną. Pasirodo, kad valgome mes ne vien dėl energijos ar medžiagų trūkumo, bet (ir tai pagrindinis dalykas) dėl psichinės energijos papildymo t.y. dėl malonumo ar džiaugsmo pojučio. Per kelias valandas keičiasi mintys, jausmai, darome vis kitus darbus ir nuo to priklauso kokias maisto medžiagas, mineralus jau sunaudojome, kokių liko ir kokį maistą intuityviai pasirinks organizmas. Problema yra ta, kad nebesugebame pasielgti intuityviai. Moterys, skirtingai nei daugelis vyrų yra jautresnės ir žino kas yra intuicija, nors dažniau klauso autoritetų. Būtina išvystyti nuojautą ir leisti organizmui pačiam rinktis kada, kiek ir ką suvalgius.Šeši svarbiausi maisto komponentai
Vitaminai

Vitaminai reikalingi daugumai ląstelės gyvybinių procesų. Jie padeda išgauti energiją iš gliukozės, dalyvauja augimo ir atsistatymo mechanizmuose.

Mineralai

Šešiolika skirtingų mineralų greitina augimo ir atsistatymo procesus, išskiria energiją iš maistingųjų medžiagų ir padeda susidaryti naujiems audiniams.

Ląsteliena

Ląsteliena skatina virškinimą bei kitų energiją teikiančių maistingųjų medžiagų pasisavinimą ir taip reguliuoja medžiagų apykaitą ląstelėse.

Angliavandeniai

Oksiduojami angliavandeniai išskiria energiją. Organizmas juos labai greitai pasisavina, taigi saldus ir krakmolingas maistas tinka puikiai tinka prieš mankštą.

Riebalai

Riebalai – tai koncentruota energija. Be to, jie padeda susidaryti cheminiams organizmo “pasiuntiniams” – hormonams bei prostaglandinams.

Baltymai

Aminorūgštys, susidarančios virškinant baltymus, yra naujų ląstelių statybinė medžiaga.

Kaip iš maisto pasigamina energija

Bet kokiai veiklai reikia energijos. Jūsų organizmas turi maistą paversti energijos atsarga, kuria būtų galima bet kada pasinaudoti. Šis sudėtingas procesas prasideda nuo to, kad maistas jūsų skrandyje ir žarnyne virškinimo metu yra suskaidomas ir išsiskiria maistingosios medžiagos, tokios kaip gliukozė, riebiosios rūgštys ir aminorūgštys.
Maistingosios medžiagos iš maisto absorbuojamos tiesiai į kraują ir paskirstomos ląstelėms visame kūne.
Ląstelės gliukozę ir riebiąsias rūgštis panaudoja kaip kurą sudėtingoje cheminių reakcijų sekoje, reikalingoje energija išgauti. Ši energija saugoma ATP (adenozintrifosfato) molekulėmis.
Kai ląstelės įtraukiamos į kokią nors veiklą, pavyzdžiui, susitraukia raukas, ATP skyla į ADP (adenozindifosfatą), ir išsiskiria sukauptoji energija.
Gyvybės energija

Energijos poreikis iš dalies priklauso nuo jūsų fizinės veiklos. Žmogus, dirbantis sėdimą darbą, apie 70% dienos energijos sueikvoja savo širdies bei kitų organų darbui ir kūno temperatūrai palaikyti.

Augimo procesas jūsų kūno audiniuose vyksta visą gyvenimą. Daugumos audinių ir organų ląstelės nuolatos atsinaujina. Audinio sužalojimas taip pat skatina regeneraciją.
Kas yra kalorija?

Tradiciškai maisto energija matuojama kalorijomis. Viena kalorija – tai energija, kurios reikia 1g vandens sušildyti 1°C. Kalorija – nepaprastai mažas vienetas, todėl maisto energetinė vertė dažnai nurodoma kilokalorijomis (viena kilokalorija lygi 1000 kalorijų). Vietoj “kilokalorijų” kartais rašoma “Kalorijos” didžiąja K. Kiek kalorijų per dieną jums reikia, priklauso nuo jūsų aktyvumo ir nuo to, kiek vidutiniškai energijos išeikvojate. Ramybės būsenoje suaugusiai moteriai reikia maždaug 1300 kilokalorijų, o vyrui – apie 1600. Bet kokia mankšta reikalauja didelės energijos, todėl padidėja bendras kalorijų poreikis.

Puikus produktas?

Daugelyje maisto produktų yra įvairių maistingųjų medžiagų, tačiau nė vienas produktas neaprūpins jūsų organizmo visomis medžiagomis, reikalingomis gamintis energijai ir augti. Pavyzdžiui, pienas – puikus baltymų šaltinis, be to, jame yra nemažai angliavandenių. Nenugriebtame piene gausu sočiųjų riebiųjų rūgščių, o nugriebtame ir pusiau nugriebtame piene jų yra visai nedaug. Dėl tokios maistingųjų medžiagų įvairovės, išgėręs tik vieną stiklinę pieno, gausite nemažą dalį visos dienai rekomenduojamos kalcio, vitaminų B12, ir B2 (riboflamino normos). Be to, pienas turi vitaminų A ir D. Vis dėlto net šiame maistingame produkte yra nepakankamai geležies ir vitamino C.Mityba, sveikata ir ilgaamžiškumas
Kiekvienas savo sveikata besirūpinantis žmogus turi ne tik žinoti pagrindines sveikos mitybos taisykles, bet ir nusimanyti apie biologiškai aktyvių medžiagų priedus. Jeigu mums trūksta antioksidantų arba kitų medžiagų, kurių poreikis senstant yra didesnis, tai kodėl gi jų nevartoti?

Niekas taip nesuteikia ląstelėms gyvybingumo, energijos ir atsparumo ligoms, kaip vaisiai ir daržovės, nes jos turi daug natūralių antioksidantų. Tyrimai parodė, kad žmonių, kurie kasdien suvalgė bent vieną morką, 2-3 apelsinus, mirtingumas buvo 28% mažesnis (mirštamumas nuo vėžio sumažėjo 50%, nuo išeminės širdies ligos – 18%).

Kai kuriuose produktuose antioksidantų ypač gausu. Tarp produktų, kuriems būdingos antioksidacinės savybės, yra daugelis vaisių, daržovių, ankštinių ir grūdinių kultūrų, aliejų. Ypatingomis savybėmis pasižymi česnakas. Tai nuostabus, natūralus vaistas nuo senatvės. Jei česnakus mėgstame, vartokime juos nevirtus arba virtus, keptus, trintus ar pjaustytus. Nustatyta, kad česnako galvutėje yra ne mažiau kaip 400 cheminių junginių, tarp kurių daug antioksidantų, suteikiančių jam galią apsaugoti ląsteles nuo pažeidimų, o visą organizmą – nuo ankstyvo senėjimo.

Tyrimai rodo, kad česnakas labai efektyvi vėžį slopinanti priemonė, neleidžianti jam plisti visuose audiniuose, įskaitant krūtis, kepenis ir storąją žarną. Be to, česnakai mažina kraujospūdį. Suvalgius po dvi skilteles kasdien, po 3 mėnesių kraujospūdis gerokai sumažėja.

Geriau valgykite šviežius arba šaldytus vaisius ir daržoves, o ne konservuotus. Nors ne visi, bet kai kurie antioksidantai konservuojant suyra. Daržovės naudingos ir nevirtos, ir šiek tiek apvirtos. Nevirtose antioksidantų yra daugiau, nes verdant kai kurie suyra, bet ne visi. Tačiau šiek tiek apvirus geriau pasisavinamas beta karotinas. Brokolius ir žiedinius kopūstus valgykite nevirtus arba vos apvirtus.

Daugiausia antioksidantų yra ryškios spalvos vaisiuose ir daržovėse. Daugiausia karotinoidų, tarp jų beta karotino ir liuteino, yra oranžinės ir ryškios žalios spalvos augaluose.

Visi vaisiai ir daržovės turi ištirtų ir dar neištirtų cheminių medžiagų, padedančių išsaugoti jaunystę, tačiau dabar išvardinsime keletą veiksmingų ir populiarių Lietuvoje.

Uogos. Vaivorai, spanguolės, braškės (žemuogės), avietės turi daug antioksidantų. Vaivoruose gausu antioksidantų antocianų – net 3 kartus daugiau negu žaliojoje arbatoje ir raudonajame vyne. Ir vaivorai, ir spanguolės padeda išvengti šlapimo takų infekcijos. Braškės pasižymi ypatingu gebėjimu apsaugoti nuo vėžio.

Citrusiniai vaisiai. Apelsinuose yra tiek daug antioksidantų, kad jie yra natūralūs visų vėžinių navikų slopintojai. O greipfrutuose, tiksliau sakant, jų plėvelėse, dar yra ypatingos ląstelienos, kuri efektyviai mažina cholesterolio kiekį ir netgi gali išgydyti senatvinę aterosklerozę; juose taip pat yra glutationo, kuris pašalina įvairius ląstelių pažeidimus, atsiradusius dėl neigiamo laisvųjų radikalų poveikio.

Vynuogės. Vynuogių, kaip atjauninančio maisto produkto, veiksmingumo paslaptis paprasta: jose yra net 20 antioksidantų, kurie kartu veikdami saugo nuo žalojančio laisvųjų radikalų poveikio. Taigi raudonosios vynuogės turi daugiau antioksidantų negu žaliosios. Vynuogėse esantys antioksidantai saugo nuo trombų susidarymo. Trys stiklinės raudonųjų vynuogių sulčių nuo trombų susidarymo saugo taip pat, kaip viena stiklinė raudonojo vyno.
Svogūnai. Jie turi daug antioksidantų, mažina riziką susirgti vėžiu, ypač skrandžio, skystina kraują ir saugo nuo trombų susidarymo. Raudonuosiuose ir geltonuosiuose (bet ne baltuosiuose) svogūnuose, kaip niekur kitur, gausu kvercetino, t. y. stipraus antioksidanto, kuris slopina vėžio formavimąsi, skatina fermentų aktyvumą, veikia kaip antiuždegiminė, antivirusinė ir antigrybelinė priemonė, trukdo žalingajam MTL cholesteroliui virsti toksine medžiaga ir pažeisti arterijas. Tyrimai parodė, kad svogūnai arterijų užakimo riziką mažina netgi tada, kai vartojama daug sviesto.

Pomidorai.. Ši daržovė netikėtai pasirodė esanti viena iš vertingiausių. Tai geriausias ir patikimiausias antioksidanto likopeno šaltinis. Jis padeda išsaugoti psichinį ir fizinį pajėgumą senstant, mažina tikimybę susirgti kasos ir gimdos kaklelio vėžiu. Daug šviežių pomidorų valgantys žmonės perpus rečiau serga burnos gleivinės, gerklų, stemplės, skrandžio, storosios ir tiesiosios žarnos vėžiu. Šiek tiek jo yra abrikosuose. Verdant ir kepant pomidorus, likopenas nesuyra.

Jei prie šių sveikos mitybos produktų pridėsite nuostabias lietuviško miško vaistažolių arbatas, pasaulyje žinomus adaptogenus ar arbataDietinė mityba
Gydomoji, arba dietinė , mityba organizuojama ne tik ligoninėse, klinikose, sanatorijose, profilaktoriumuose, bet ir ambulatorinėmis, namų sąlygomis, nes pastaruoju arvėju gali būti ilgalaikė. Ji ypač naudinga ligoniams, sergantiems visomis lėtinėmis virškinimo trakto, inkstų, medžiagų apykaitos, širdies ir kraujagyslių bei vidaus sekrecijos sistemų ligomis. Ligoniui grįžus iš ligoninės, namų sąlygomis tęsiama dietinė mityba labai padeda išvengti ligos paūmėjimo ir plėtotės.
Dabartiniu metu dietoterapijos pagrindas yra subalansuotos mitybos teorija, kuria remiantis patikslinti sveiko žmogaus organizmo baltymų, riebalų ir angliavandenių energijos poreikiai; tikslinant šiuos poreikius, atsižvelgiama į amžių, lytį, profesiją ir kitus rodiklius.
Sergant kai kuriomis ligomis, pavyzdžiui, diabetu, nutukimu, galima valgyti tik tam tikrus produktus, paros racione tiksliai nustatoma cheminė sudėtis. Ligonis turi laikytis skirto valgiarasčio, kurio kiekvienas patiekalas ruošiamas tiksliai pagal nustatytas normas ir tam tikru kulinariniu būdu.
Labiausiai paplitusios dietos Nr. 1, 2, 3, 4, 5, 6, 7, 8, 9, 10, 11, 12, 13, 14, 15.
Dauguma dietų ( Nr. 1, 4, 5, 7 ir kitos ) turi kelis variantus, jie žymimi prie pagrindinių dietų pridėtomis raidėmis, pvz.: dieta Nr. 7a, 7b, 7c, 7d, arba atskirais žodžiais – nepertrintų maisto produktų dieta Nr. 1, hiponatrio dieta Nr. 15. kartais reikia šiek tiek keisti pagrindines dietas. Tai daroma dėl šių priežasčių: ligonis serga keliomis ligomis; dėl gydymo vaistais, kurie sukelia pašalinį, nepageidaujamą poveikį medžiagų apykaitai, kai kuriems organams ir sistemoms. Arba reikia maitintis taip, kad vaistai veiktų efektyviau; kai ligonis negali valgyti kai kurių maisto produktų dėl alergijos ir kt.
Dieta Nr.1.
Apriboti maisto produktai ir valgiai, skatinantys skrandžio sulčių išsiskyrimą ir dirginantys jo gleivinę, ilgai užsilaikantys skrandyje ir sunkiai virškinami. Maistas daugiausia pertrintas , virtas vandenyje arba garuose. Saikinagai apribota druska.

Dieta Nr.3.
Fiziologiškai visavertė dieta, kurioje yra produktų ir valgių, (daržovių, šviežių ir džiovintų vaisių, duonos gaminių, kruopų, rūgusio pieno gėrimų ir kt.), skatinančių žarnyno peristaltiką ir jo išsituštinimą. Negalima valgyti produktų ir valgių (riebių, troškintų ir kt. ), skatinančių žarnyne rūgimą, puvimą ir neigiamai veikiančių kitus virškinimo organus. Maistas smulkinamas ir verdamas vandenyje, ir garuose ir apkepamas. Daržovės ir vaisiai valgomi žali ir virti.
Dieta Nr.4
Sumažintos energetinės vertės dieta, mažiau riebalų ir angliavandenių, bet paliktas normalus kiekis baltymų. Negalima vslgyti produktų, skatinančių virškinimo organų sekteciją, rųgimo ir pūvimo procesus žarnyne.
Dieta Nr.8
Sumažinta raciono energetinė vertė, apribojus angliavandenius, lengvai pasisavinamus riebalus (daugiausia gyvulinius ), esant normaliam arba padidintam baltymų kiekiui: apriboti skysčiai, druska ir žadinantys apetitą produktai bei valgiai.
Dieta Nr.11 (sergant plaučių, kaulų, limfmazgių, sąnarių tuberkulioze, esant mažai kūno masei).
Labai kaloringa dieta, kuri padės padidinti organizme gyvulinių baltymų, lipotropinių medžiagų, kalcio, fosforo ir vitaminų kiekį.

Kiekviena dieta apriboja arba neleidžia valgyti kažkurios grupės produktus, kurie daro neigiamą poveikį kuriam nors organui ar sistemai.Genetiškai modifikuoto maisto problema
Genetiškai modifikuotas maistas – tai toks maistas, kurio genetinė medžiaga yra taip pakeista ir įgijusi tokių savybių, kurios negalėtų atsirasti natūraliu būdu. Iš augalų daugiausia genetiškai modifikuojamos sojos, pomidorai, ryžiai, kukurūzai.
Genetinė modifikacija – tai genų inžinerijos pagalba geno perkėlimas iš vieno augalo sėklos į kito augalo sėklą. Tokiu būdu pakeičiamas natūralus genotipas ir išauginamas naujas, genetiškai modifikuotas, augalas. Pavyzdžiui, genetiškai modifikuotose sojose yra žymiai daugiau baltymų nei įprastose sojose, genetiškai modifikuoti pomidorai – mažiau vandeningi, juose daugiau sausųjų medžiagų.

1995 m. pradėta auginti JAV genetiškai modifikuotų grūdinių kultūrų, atsparių vabzdžiams, virusams ar herbicidams. Pasauliniai tokių pasėlių plotai padidėjo 30 kartų: nuo 1,7 mln. ha 1996 m. iki 52,6 mln. ha 2001 m. (beveik tiek, kiek užima Prancūzija). Pagrindiniai tokiu būdu patobulinti augalai yra sojos, kukurūzai, medvilnė ir rapsai, o juos auginančios šalys – JAV (68%), Argentina (23%), Kanada (7%), Kinija (1%).

Pasaulio rinkoje jau yra genetiškai modifikuoti 55 proc. sojų, 21 proc. medvilnės, 16 proc. rapsų, 11 proc. kukurūzų. Bendras genetiškai modifikuotų pasėlių plotas pasaulyje nuo 1996 iki 2003 išaugo apie keturiasdešimt kartų. Nors šiuos produktus ir maistą iš jų gaminančios firmos propaguoja ekologiją bei sveiką mitybą, deja, tikrovėje visa tai yra kitaip. GM augalų auginimui reikia daug cheminių medžiagų, kurios kenkia tiek aplinkai, tiek žmogaus sveikatai. GM maistas vis dar yra nepakankamai ištirtas, nėra pateikta ilgalaikio stebėjimo, vartojant GM maistą, studijų, kad būtų galima teigti apie visišką jo saugumą. Transgeniniai augalai naudojami ne tik Amerikoje, bet ir Europos šalyse. Padaugėjo eksperimentų su organizmais. Atsirado daugiau įterpiamų genų į augalus. Šiuo metu yra registruota daugiau kaip 1700 genetiškai modifikuotų augalų.

Lietuvoje kol kas oficialiai veikla, susijusi su genetiškai modifikuotų organizmų ir genetiškai modifikuotų produktų išleidimu į aplinką, registruota tik keletą kartų: 1999-2000 m. Lietuvos žemdirbystės institute, gavus Aplinkos ministerijos leidimą, buvo atliekami visuotinio veikimo herbicido efektyvumo tyrimai genetiškai modifikuotuose cukriniuose runkeliuose. Lietuvos valstybinis augalų veislių tyrimo centras 1998 – 2000 m. vykdė genetiškai modifikuotų augalų veislių konkursinius bandymus.

Skirtingos valstybės genetiškai modifikuoja skirtingus augalus. Be to, skirtingose šalyse atlikta skirtingai bandymų. Vienos valstybės genetiškai modifikavo vienus augalus, o kitos – kitus. Tokiu būdu atsirado daug modifikuotų augalų. Į tą pačią augalų rūšį mokslininkai įterpdavo skirtingus genus, todėl tos pačios rūšys turėdavo skirtingų savybių. Daugiausia modifikacijų atlikta su kukurūzais, aliejiniais rapsais, cukriniais runkeliais bei bulvėmis.

Augalų genų transformacija atliekama siekiant pagerinti keletą augalų savybių:
• toleranciją herbicidams;
• atsparumą parazitams ir ligoms (vabzdžiams, augalų virusams, grybiniams patogenams, bakteriniams patogenams, nematodiniams patogenams;
• toleranciją abiotiniam stresui;
• augalų sterilumą;
• padidinti augalų maistingumą;
• pagerinti dekoratyvines, pramonines savybes;
• sukurti augalų – vakcinų.

Šiandien dar nėra ilgalaikių genetiškai modifikuoto maisto tyrimų, kurių rezultatai leistų tinkamai įvertinti šio maisto poveikį žmogaus sveikatai. Genetiškai modifikuotas maistas atsirado maždaug prieš porą dešimtmečių. Šiandien genetiškai modifikuoti augalai auginami visame pasaulyje. Kokias pasekmes tai gali sukelti, dar negalime pasakyti. Yra nuomonių, kad genetiškai modifikuoti maisto produktai gali sukelti alerginių reakcijų. Pastebėta, kad tam tikrą Braziliškojo riešuto geną įterpus į soją, jos sudėtyje atsirado daugiau baltymų, tačiau žmonės, alergiški riešutams, tapo alergiški ir šioms sojoms. Alergiškiems žmonėms gali kilti problemų, renkantis maistą, nes išoriškai genet.iškai modifikuotas maistas nuo įprasto visai nesiskiria. Skoniu genetiškai modifikuotas maistas taip pat nesiskiria nuo įprasto. Vienintelis būdas vartotojui atskirti šiuos produktus galėtų būti etiketės informacija, nurodanti, kad maistas pagamintas iš genetiškai modifikuotų žaliavų.

Mokslininkai, tyrinėjantys genetiškai modifikuotus augalus, nurodo, kad genetiškai modifikuotų augalų žiedadulkės gali susikryžminti su natūraliais augalais ir gali atsirasti naujų, mums neįprastų augalų rūšių.

Gyvūnai taip pat gali būti genetiškai modifikuoti. Iš genetiškai modifikuotų gyvūnų, pavyzdžiui karvių, gausime pieno, kuris skirsis nuo įprastos karvės pieno. Genetine modifikacija karvės pieno baltymus globulinus galima pakeisti į globulinus, kurie artimesni žmogaus globulinams. Tuomet juos žmogaus organizmas geriau virškins ir įsisavins.

Taigi, genetiškai modifikuotas maistas turi tokių teigiamų savybių, kuriomis įprastinis maistas nepasižymi. Dėl tokių savybių jis vartojamas labai plačiai. Pavyzdžiui, sojos baltymai puikiai tinka kūdikių mitybai, todėl jie plačiai naudojami kūdikių mitybos produktams gaminti. Įrodyta, kad pieno ir sojos baltymus kūdikio organizmas pasisavina labai panašiai. Todėl maisto produktai kūdikiams sojos pagrindu šiandien labai paplitę. Be to, juose nėra laktozės, dėl to juos gali suvirškinti ir tie, kurie serga laktozės trūkumu, kurie alergiški karvės pienui. Ar šiems mišiniams gaminti panaudotos genetiškai modifikuotos sojos, ar ne, vartotojas galės sužinoti perskaitęs gaminio etiketę. Genetinio metodo priešininkai sako, kad nauji organizmai gali pradėti gaminti medžiagas (ksenobiotikus), kurių anksčiau žmogaus aplinkoje nebuvo. Be to, nauji produktai gali sukelti stiprias alergines ligas. Dabar sukurti virusams atsparūs transgeniniai augalai sudarys sąlygas naujoms virusinėms ligoms atsirasti. Nežinomas ir genetiškai modifikuotų produktų poveikis aplinkai. Kadangi genetškai modifikuoti produktai pasaulio rinkoje pasirodė maždaug prieš dešimtmetį, galbūt tik po 30-50 metų paaiškės jų poveikis žmonių sveikatai, ar nesukels padarinių ateities kartoms bei aplinkai. Mūsų šeimos mityba
Žmogus – gamtos dalis, tad ir gyventi jis turi pagal gamtos dėsnius. Jeigu norime būti žvalūs, judrūs, gyvybingi ir kuo geriau jaustis, turime valgyti ne tik įvairų maistą, bet ir gyvą maistą – žalius vaisius ir daržoves, gerti jų sultis.
Mūsų pareiga yra rūpintis ne tik savo sveikata, bet ir užauginti sveikus, protingus vaikus, išmokyti juos teisingai valgyti.
Mityba labai svarbi mūsų gyvenime, tad stengiuosi maistą gaminti pati. Valgome kuo įvairesnį maistą. Galima būtų išvardinti pagrindinius maisto produktus:

Maisto produktai
Kaip dažnai valgomi
Mėsa 1 kartą savaitėje
Žuvis 1 -2 kartus savaitėje
Duona Kiekvieną dieną
Miltai 1-2 kartus savaitėje
Kruopos (įvairios) 1-2 kartus savaitėje
Makaronai 1-2 kartus savaitėje
Daržovės (įvairios) Kiekvieną dieną
Vaisiai Kiekvieną dieną

Maistą šeimai gaminu pati, o tai, manau, labai svarbu. Savaitgaliais stengiamės visada susėsti prie pietų stalo visa šeima. Kaip jau pastebėjau, sveikiausiai valgo vaikai, jie beveik niekada prie mėsos ar žuvies patiekalo nevalgo bulvių ar bulvių košės, tai jie valgo dažniausiai tik su daržovėmis ar salotomis. Visada prie karštųjų patiekalų pagaminu salotų; tai dažniausiai būna morkų, kopūstų ar burokėlių salotos, pomidorus ir agurkus, paprikas valgome, kai jų būna užauginta jau Lietuvos šiltnamiuose, o kartais ir iš kaimo atsivežame. Labai retai perkame apelsinus, ananasus, mandarinus ar kitus atvežtinius egzotinius vaisius, nes vaikams jie gali sukelti alergiją, o tai jau ir buvo vyriausiam sūnui. Jie nelabai tinka mūsų mitybai, nes užauginti kitoje klimato juostoje. Geriausi ir sveikiausi, manau, yra lietuviški obuoliai. Tai pirmas vitaminas, kuris sužadina vaiko apetitą. Vaikai mielai geria jogurtą, kakavą ir , aišku, kaimišką pieną, kuri atsivežame iš savo tėvų.
Stengiamės nepirkti įvairių limonadų, gazuotų gėrimų, kurie nėra sveika, o ypač vaikams. Manau, kad geriausias gėrimas – vanduo, o taip pat šaltos ar šiltos arbatos iš įvairių žolelių. Mėgstame medų, valgome jį kai sveiki, ir kai sergame.
Aš pati jau beveik nebevalgau mėsos, tik retkarčiais suvalgau žuvies. Jau įpratau derinti produktus ir mano savijauta kur kas geresnė, nei kai valgydavau nežiūrėdama į tai, kas įdėta į lėkštę. Valgau daug daržovių, salotų ir daugiausia pagardinu tik prieskoniais ir aliejumi. Šeimyna taip pat mėgsta tokias salotas. Perkame įvairią ruginę duoną, kurios pasirinkimas labai platus.Ką valgė lietuviai?
Lietuvoje, kaip ir kituose Europos kraštuose, maistas pagėrėjo, atsiradus žemdirbystei ir gyvulininkystei. Be augalinio maisto, pagaminto iš įvairių auginamų javų, pagausėjo mėsiško, atsirado pieniško maisto. Be to, maistą papildydavo uogos, grybai, riešutai ir kt., kuriuos valgydavo ir šviežius, ir paruoštus atsargai. Vienas iš seniausių maisto atsargų ruošimo būdų – džiovinimas. Kitas senų seniausias maisto konservavimo būdas yra rauginimas. Senovėje žmonės raugindavo žuvis, mėsą ir augalinį specialiai iškastose duobėse.
Lietuvių maisto pagrindą sudarė pirmiausia žemdirbystės ir gyvulininkystės produktai. Iš grūdinių kultūrų svarbiausi buvo rugiai, po to miežiai, grikiai, kviečiai. Ankstyviausi augalai – pupos ir žirniai. Jie buvo valgomi ir virti ir žali, taip pat iš jų buvo malami miltai. Bulvės Lietuvoje atsirado XVIII a. Augusto III viešpatavimo laikais (1733-1765). Į karališkąsias ekonomijas jas atvežė saksų kolonistai. XVIII a. antrojoje pusėje bulves sodino ir valstiečiai, ypač Mažosios Lietuvos lietuviai. XIX a. tapo vienu iš pagrindinių maisto produktų. Iš aliejinių kultūrų vartota linų sėmenys, kanapės ir aguonos.
Iš daržovių nuo seno auginta morkos, svogūnai, česnakai. Apie kopūstus rašytinių žinių randame nuo XIII a. labai senais šakniavaisiais buvo ropės. Iki atsirandant bulvėms Lietuvoje jos buvo labai dažnai auginamos. Pomidorai Lietuvos kaimuose pradėta auginti tik po Pirmojo pasaulinio karo. Nuo senų senovės maistui buvo vartojami ruožuotieji burokai. Jie buvo valgomi virti žvieži, taip pat rauginami ir laikomi visus metus viralui virti. Jų kotai – barščiai – surišami ryšeliais ir taip pat rauginami. Iš jų buvo verdami batviniai. Kopūstai valgomi švieži ir rauginti su prieskoniais (druska, kmynais, morkomis, laikiniais obuoliais, spanguolėmis). Kartu su susmulkintais kopūstais kartais būdavo rauginamos ir nedidelės kopūstų gūžės. Agurkai vasarą buvo valgomi švieži, rudenį ir žiemą – rauginti. Rauginant pridėdavo druskos, krapų, ažuolų, serbentų, vyšnių ir krienų lapų. Vasarą viralą virdavo iš rūgštinių, balandų, taip pat iš laukinių barščių, kai kur Aukštaitijoje vadinamų grobūzais.
Atskirą maisto dalį sudarė vaisiai: obuoliai, kriaušės, vyšnios, slyvos, agrastai, serbentai. Sunku pasakyti, kada Lietuvoje atsirado sodininkystė. Daugelio vaismedžių bei vaiskrūmių pavadinimai yra prosenoviški lietuviški. Laukiniai obuoliai, kriaušės, serbentai ir agrastai neabėjotinai buvo žinomi priešistoriniais laikais. Apie dvaruose ir valstiečių ūkiuose turimus sodus rašytinės žinios yra gana vėlyvos. XVIII a. antroje pusėje, be abėjo, ir daug anksčiau, daugelis Lietuvos valstiečių turėjo nemažus sodus, mokėjo skiepyti vaismedžius.
Lietuviai nuo seniausių laikų maistui vartojo bičių medų. Ilgus šimtmečius jis atstojo cukrų, pradėjusį įeiti į valstiečių buitį nuo XIX a. ir plačiau paplitusį tik po Pirmojo pasaulinio karo. Vietoj cukraus žmonės valgydavo iš cukrinių runkelių išvirtą sirupą.
Pienas, varškė, išrūgos, krekenos, sviestas, sūris, grietinė, kastinis yra labai seni lietuviški žodžiai. Pieną lietuviai, kaip ir kitų tautų gyventojai, valgė saldų ir raugintą, baltino juo sriubas, darėsi iš jo sūrius, varškę, sviestą.
Sūriai buvo slegiami iš natūraliai surūgusio pieno. Daug kur, ypač Žemaitijoje, buvo spaudžiami saldūs sūriai iš virinto saldaus pieno. Trauktiniai sūriai – daromi iš pašildyto iki susitraukimo pieno ir apie trečdalį rūgusio pieno; trauktinukai – kieti sūriai žiemai: į pašildytą pieną pilama rauginto pieno. Kad sūriai ilgiau laikytųsi, į saldų pašildytą pieną dėdavo varškės, kartais grietinėlės, druskos, kmynų. Sumuštas sviestas buvo plaunamas, sūdomas, dedamas į molinius indus dažnai į puodynes.
Dar medžioklės ūkyje žinomas dešrų, taukinių, skilandžių, vėdarų darymas. Tai labai senas kultūros palikimas. Ypač jis išplito, prasidėjus gyvulininkystei. Mėsa buvo valgoma šviežia ir konservuota: džiovinta, rūkyta, sūdyta. Šviežia mėsa paprastai buvo verdama arba kepama. Kiauliena, žąsiena, ja.utiena buvo valgoma kepta, virta, sūdyta, rūkyta. Sumedžiotų gyvulių skerdieną bei lašinius sūdydavo., rūkydavo.
Vienas iš seniausių produktų – kruopos (maltinės ir grūstinės – grūcė).
Seniausi valgiai yra įvairiausios sriubos(nevirtos) ir košės. Tai įvaitrūs šaltibarščiai, miltinės tyrės. Iš tokių minėtini maltiniai (šustiniai). Pagrindinė sriuba Aukštaitijoje – viralas, verdamas iš raugintų kopūstų, burokų arba batvinių, kartais įdedama truputį žirnių ar kruopų. Viralinė sriuba yra ir rasalas, verdamas iš raugintų burokų rasalo, įblendžiant avižinių miltų. Viralus paprastai virdavo su mėsa arba užkultus spirgais. Neturtingieji valstiečiai tokį viralą virdavo tik šventadieniais ir per darbymetį. Kasdieninį viralą jie užkuldavo aliejumi, paskanindavo grybais, kartais grietine.
Daug kur Lietuvoje buvo žinoma sriuba ir raugintų ruginių miltų su grybais ir aliejumi, taip pat avižinis kisielius, verdamas iš avižinių miltų, prieš tai užraugtų su ašakomis ir po to nusunktų. Tos pačios sriubos, tik šiek tiek kitaip verdamos, buvo žinomos visoje Lietuvoje.
Raugintus batvynius žemaičiai virdavo smulkiai sukapotus su džiovinta jautiena, briediena arba kiauliena. Trūkstant batvinių, virdavo rūgščią lapienę. Prieš valgydasmi ją užbalindavo grietine. Be to virdavo rūgščią kopūstienę, bulvienę, miltinę putrą – (iš miežinių kruopų ir pieno, kartais su pipirais ir svogūnais), kruopienę, grūcę, žirnienę, pupienę, morkienę, kankolienę, leistinių sriubą, paprastai užbalinamą pienu.
Mažosios Lietuvos lietuvių ir žemaičių tradicinis valgis buvo šiupinys, kurį L.Rėza vadino nacionaliniu lietuvių valgiu. Jį valgė ir kasdien, ir per šventes – Kalėdas, Užgavėnes.
Labai senas valgis yra sklindžiai. Ilgus šimtmečius mūsų krašto gyventojai kepdavo sklindžius iš įvairių rūšių javų. Visokie sklindžiai (grikiniai, miežiniai, avižiniai, ruginiai ir kt.) dažniausiai buvo kepami parauginti, rečiau prėski.
Sunku pasakyti, kada mūsų krašte atsirado duona. Seniausia duona greičiausiai buvo kepama iš neraugintos tešlos. Duoną kepdavo gryną ruginę. Nuo seno žinoma ir bėralinė duona (iš nevėtytų rugių), valgoma dažniausiai nederliaus metais. Ypač ji buvo paplitusi tarp baudžiavos nualintų valstiečių Nuo seno duona – pagrindinis ir svarbiausias lietuvių maistas. Jie tikėjo, kad duona apleidžia tuos namus, kuriuose nėra branginama, gerbiama. Lietuvoje dar mūsų senoliai, parodydami gerą valią ir svetingumą, svečią priimdavo ir palydėdavo su duona ir druska. Duonos nešdavosi ir į svečius. Duonos būdavo dedama ir į pradedamo statyti namo pamatus – taip būdavo stengiamasi namus apginti nuo negandų, piktųjų dvasių.duona, kaip svarbiausias kasdieninis maistas, lydėjo žmogų visą gyvenimą. Su ja sutikdavo ir išlydėdavo svečią, parnešdavo jos iš viešnagės.
Ilgus amžius svarbiausius valstiečių riebalas buvo aliejus. Aliejų dar varydavo iš garstyčių, kanapių, saulėgrąžų, rečiau – iš aguonų.

Gėrimai

Vienas iš seniausių lietuvių gėrimų yra midus. Jis greičiausiai buvo žinomas dar tais laikais, kai žmonės kopinėjo bičių medų. Dar 1613m. lietuviai midų darė iš medaus ir vandens, sumaišyto su vyšnių sultimis ir įvairiais kvapsniais. Jį išlaikydavo iki šimto metų. Toks midus esąs buvęs geresnis už žinomus to meto vynus.
Nuo seno alus buvo gaminamas visoje Lietuvoje, intensyviausioai – vidurio ir šiaurės rytų dalyje.alų darydavo iš sudaigintų miežių, rečiau – rugių, kviečių ar jų mišinio.
Prosenovinis lietuvių gėrimas yra beržų ir klevų sula, leista anksti pavasarį, dar nesprogus medžiams. Ją gerdavo šviežią ir prisiraugdavo vasarai: supildavo į kubilus, dėl skonio įdėdavo serbentų ar ąžuolo šakelių, kartais apynių ir užpildavo avižomis, kad sudygusios neleistų sulai pridulkėti ir gesti.
Iš kitų gėrimų minėtina gira. Arbatą ir kavą valstiečiai gerdavo labai retai. Arbatą virdavo dažniausiai iš įvairių vasarą prisirinktų vaistažolių: liepžiedžių, kmynų, ramunėlių, žemuogių, bruknių, aviečių lapų ir žiedų. Kavą darydavo iš skrudintų gilių, miežių, kviečių .ir kitokių grūdų. Arbatą ir kavą, stingant cukraus, saldindavo medumi.
Valstiečių mityba priklausė ir nuo metų laiko. Rudenį ir žiemą skersdavo gyvulius (avinus, kiaules, paukščius), todėl valgydavo daugiau mėsos, pavasarį ir vasarą – daugiau pieno, daržovių, uogų, grybų bei vaisių, taip pat miltinių bei kruopinių patiekalų. Paprastai stipriausiai pavalgydavo pusryčius (košės, sklindžiai, sriubos). Pietums maistą išvirdavo rytą ir laikydavo karštoje krosnyje arba pašildydavo. Vakarienė būdavo iš lengvų valgių, paprastai pieniškų sriubų arba bulvių su raugintu pienu ar šaltibarščiais.
XIX a. pabaigoje – XX a. pirmojoje pusėje, o ypač po Pirmojo pasaulinio karo, kylant ekonomikai ir liaudies kultūrai, kai kurie tradiciniai valgiai išnyko, jų vietą užėmė nauji, kuriuos propagavo į kaimus kartkartėmis atvykstančios agronomės – instrukrorės, baigusios namų ruošos mokyklas. Jos organizuodavo namų ruošos kursus, kuriuose mokydavo kulinarijos. Kaimuose paplito mėsos maltinukai, cepelinai, balandėliai, dažovių mišrainės. Moterys išmoko kepti įvairius saldumynus: tortus, sausainius.
Lietuvos didikų ir bajorų maisto gaminiai buvo tradiciniai prosenoviški maždaug iki XVI a., bet skyrėsi nuo valstiečių maisto: didikams niekada nestigdavo įvairių mėsiškų, pieniškų ir kitokių labai kokybiškų valgių. Vėlesniais laikais jie, be vietinių produktų, vartojo importinius: austres, citrinas, migdolus, graikiškus riešutus, įvairius vynus. Miestiečių, ypač amatininkų ir darbininkų, maistas ir jo gamyba ilgą laiką mažai kuo skyrėsi nuo valstiečių maisto. Turtingųjų miestiečių valgiai buvo artimesni diduomenė maistui.Išvados
Sveikata- tai džiaugsmas, meilė, pagarba, tai gėrio dalis, kuri teikia harmoniją.

Medicinos mokslų tėvas Hipokratas yra pasakęs: „Tebūna jums maistas – vaistas, o vaistas – maistas“.
Dauguma iš mūsų nuskriaudžiame save, nevalgydami tokio mums labai svarbaus, gydančio, sveiko maisto. Be to, mūsų kūnui reikia pakelti didelį emocinį ir fizinį krūvį (dirbame 50, 60, 70 valandų per savaitę be gyvybinio pastiprinimo sveiku maistu). Šiandien vargu ar mūsų kasdienis maistas gerina sveikatą. Todėl visų pirma turėtume atkreipti dėmesį į savo mitybą ir ją koreguoti. Kiekvienas turbūt yra matęs sveikos mitybos piramidę, tačiau ar iš tiesų remiamės šioje piramidėje nurodytomis proporcijomis kasdienybėje? Labai dažnai mes skubame, bėgame ir nėra laiko galvoti apie tai, ką ir kada valgome.
Ne mažiau svarbus ir fizinis aktyvumas. Šiuolaikinis žmogus, dėl didėjančio komforto, patiria vis mažesnį fizinį krūvį. Žinoma, sumažėja ir organizmo energetiniai poreikiai. Todėl be jokios abejonės turime daugiau judėti ir, be abejo, saikingiau ir sveikiau maitintis.
Šio darbo rašymas padėjo dar daugiau išplėsti jau turimas žinias apie mitybą, jos klaidas. Taip pat tarytum privertė pasidomėti ir genetiškai modifikuotu maistu, jo problematiškumu. Labai svarbu ir vaikų, paauglių, vyresnio amžiaus žmonių mityba, nes pati auginu vaikus ir turiu tėvus, kuriems galima kartais patarti, iškylus problemoms.
Nejučiomis vėl į galvą lenda Hipokrato žodžiai. Bet visa tai juk ne iš piršto laužta. Tad pasikliaukime išmintingais Hipokrato žodžiais ir rūpinkimės savo kūnu bei sveikata.Naudota literatūra:
1. Adamavičiūtė M. „Amžinos jaunystės maistas“ Kaunas, 1996
2. Atkins Robert C. „Mitybos revoliucija“ Vilnius, 1996
3. Bregas P. „ Sveika gyventi“ Vilnius, 1996
4. Dajamondas H. „Sveikata visam gyvenimui“ Vilnius, 1995
5. Juktonienė B. „Racionali mityba“ 1980
6. Kneipas S. „ Gydymas vandeniu ir augalais“ Vilnius, 1992
7. Laptionok L. „ Dietinė mityba“ Vilnius, 1994
8. Malachovas G. „ Organizmo valymas ir tinkama mityba“ Vilnius, 1998
9. Malovičko A. „Kaip išsigydyti pačiam“ 1995
10. Mikalauskaitė D. „ Sveika mityba“
11. Mikalauskienė D., Saukienė J. „Sveikos mitybos paslaptys“ 1990
12. Papečkys M. „Sveikata iš gamtos“ Kaunas, 2005.
13. Stepaitienė A. „ Sveika gyvensena“ Vilnius, 1999
14. Vaištarienė K. „ Maistas kaip vaistas“ Vilnius, 1992
15. Vaištarienė K. „ Ilgaamžiškumo paslaptys“
16. Vydūnas „ Sveikata. Jaunumas. Grožė.“ Vilnius, 1926
17. Vokeris N. B. „Šviežios daržovių sultys“ Vilnius, 1972Priedai
Ar nekenksmingos populiariosios liesinamosios dietos?
Liekninamoji dieta – tai tam tikram laikotarpiui siūlomas racionas, viliantis sumažinti svorį. Tokios dietos keičiasi kaip drabužių mada. Jos populiarios, nes žadamas greitas svorio kritimas. Iš tikrųjų laikantis daugelio liekninamųjų dietų iš pradžių svoris greitai krinta. Vis dėlto tai tėra iliuzija, nes daugiausia lieknėjama raumenų ir vandens sąskaita. Nustojus laikytis dietos svoris anksčiau ar vėliau grįžta – poveikis trumpalaikis.
Ar liekninamosios dietos žalingos? Dietos paprastai nekelia pavojaus gyvybei, tačiau išimtiniais atvejais būna ir taip. Deja, besilaikantis dietos žmogus dažniausiai netgi nejaučia, kad tai kenkia jo sveikatai. Pagrindiniai dalykai, kodėl liekninamosios dietos žalingos,– tai neadekvatus, nesuderintas ir neįvairus maistas. Taip maitinantis naudojamos organizmo maistinių medžiagų atsargos, jų gali net pradėti trūkti. Be to, greitas liesėjimas skatina organizmą prisitaikyti – lėtėja medžiagų apykaita. Dėl to kiti mėginimai sulieknėti būna ne tokie veiksmingi. Kiekvienas liesėja savitai: kas siūloma visiems bendrai, netinka kiekvienam.
Prieš susižavėdamos nauja dieta atsakykime į šiuos klausimus ir suprasime, dieta pavojinga ar ne:
 Ar dieta pakankamai kaloringa (turi ne mažiau kaip 1200 kcal)?
 Ar dietos racione yra pakankamai, bet ne per daug baltymų?
 Ar dietos racione yra pakankamai, bet ne per daug riebalų?
 Ar dietos racione yra pakankamai angliavandenių, kurie būtini saugantis
nuo raumenų nykimo ir ketozės?
 Ar dieta turtinga vitaminų ir mineralų, ar yra maisto iš penkių rekomenduojamų grupių: pieno ir pieno produktų; mėsos, žuvies, paukštienos, kiaušinių ir ankštinių; vaisių; daržovių; grūdinių produktų ar kitų angliavandenių?
 Ar dieta leidžia per dieną rinktis įvairų maistą?
Populiariausios dietos siūlo valgyti vieną pagrindinį maisto produktą, pvz., greipfrutų, ryžių, špinatų, kiaušinių ar net ledų. Tokių dietų racionas labai neįvairus, nes tai priemonė riboti maistą. Monotonija pavojinga: atsiranda tam tikrų maisto medžiagų stoka, kurios žmogus tuo metu nejaučia. Ilgainiui tai gali pasireikšti nuovargiu, nemiga, netgi depresija, gali atsiliepti sveikatai ir ateityje.
Maisto derinimas ir maitinimasis pagal kraujo grupes. Daugeliui tai atrodo labai sveika. Deja, šios teorijos neturi mokslinio pagrindo (nepatvirtintos tam tikrais klinikiniais tyrimais), jos grindžiamos demagoginiais samprotavimais.
Taigi kaip lieknėti, jei viskas, kas primygtinai siūloma, yra neteisinga ir žalinga?
Koks lieknėjimo būdas duoda geriausių rezultatų?
Turi būti koreguojama mityba, fizinis aktyvumas, parenkami vaistai ar net chirurginis gydymas. Visą priemonių kompleksą tinkamai parinkti turėtų gydytojas. Valgymo įpročiai koreguojami sudarant individualų maitinimosi planą, kad lieknėjimas nekenktų sveikatai.
Labai svarbu, kad liesėjant paros racionas būtų nustatytas pagal individualius poreikius:fiziniį aktyvumą, amžių, kūno masę ir ūgį, netruktų baltymų, mineralų, vitaminų, mikroelementų. Tinkamą pusiausvyrą išlaikyti sunku, bet įmanoma.

Nė viena dieta nėra universali. Tai matyti iš tos gausybės dietų, kurias rekomenduoja mitybos specialistai, iš daugybės populiarių knygų apie dietą parduotuvėse. Čia pateikiami glausit duomenys apie kai kurių dietų sudėtį, pranašumus ir daromą žalą, efektyvumą ir saugumą.

Rūšis Racionas Pranašumai ir žala Efektyvumas ir saugumas
Vienarūšių produktų dieta Tie patys arba vienos rūšies produktai, pavyzdžiui, vaisiai arba jogurtas Jokių pranašumų. Paprastai kamuoja alkis, nuobodulys ir žarnyno sutrikimai Nerekomenduotina. Prarandami raumenų baltymai, organizmas netenka skysčių. Neišvengiama kai kurių medžiagų stoka.
Ląstelienos dieta Įvairūs daug ląstelienos turintys produktai, kaip antai švieži vaisiai ir daržovės, grūdai, riešutai Galima pasisotinti negaunant per daug kalorijų. Dėl per didelio ląstelienos kiekio galimas vidurių pūtimas ir virškinimo sutrikimai Saugus būdas suliesėti, bet tik tol, kol valgote įvairių gausiai ląstelie.nos turinčių produktų
Speciali nekaloringų skysčių dieta (mažiau nei 500 kilokalorijų per dieną) Iš sojos miltų pagamintas gėrimas ir neriebūs pieno produktai, turintys daug baltymų Neformuoja sveikos mitybos įpročių, būdingas pašalinis poveikis. Gali paūmėti medžiagų apykaitos sutrikimai. Būtina medicininė priežiūra Gali pažeisti raumenų audinį, tačiau labai nutukusiems žmonės, kuriems nepadėjo kitos dietos, ši dieta gali būti efektyvi.
Mažai angliavandenių ir daug baltymų turinti dieta Nedaug angliavandenių turintys produktai, po ne-daug gausiai baltymų turinčių produktų. Kalorijų kiekis neribojamas Vienodas neskanus maistas, neracionali mityba. Daug riebalų. Jei ir suliesėjama tai ir labai nedaug Gali pakenkti, nes netenkama organizmo skysčių ir audinių baltymų
Racionali reguliuojamų kalorijų kiekio dieta Maistingų, neriebių produktų įvairovė. Kalorijų kiekis kontroliuojamas Dauguma žmonių numeta svorio, jei perdien suvartoja ne daugiau kaip 1200-1500 kcal, reguliariai mankštinasi. Rekomenduotina subrendusiems žmonėms. Ugdo sveikos mitybos įpročius, kurie išlieka ir po kalorijas ribojančios dietosSveikos mitybos piramidė
Kasdien žmogaus organizmas turi gauti apie 40 įvairiausių maisto medžiagų: baltymų, riebalų, angliavandenių, mineralinių medžiagų, vitaminų. Nei vienas maisto produktas neturi visų maisto medžiagų reikiamo kiekio. Žmogus turi žinoti, kokius maisto produktus ir kokiais kiekiais reikia valgyti, norint patenkinti organizmo poreikius.
Sveikos mitybos piramidė yra kontūrai to, ką žmogus turi valgyti kiekvieną dieną. Tai nėra griežti nurodymai, o tiesiog rekomendacijos, kurios leis Jums pasirinkti maisto produktus. Vadovaudamiesi Sveikos mitybos piramidės modeliu, kasdien valgysite įvairų maistą, gausite visas reikalingas maisto medžiagas, tuo pačiu reikiamas kalorijų normas, dėl ko galėsite išlaikyti normalų kūno svorį.

Sveikos mitybos piramidėje visi maisto produktai suskirstyti į penkias pagrindines grupes: duona, kiti grūdiniai produktai, bulvės; daržovės; vaisiai; pienas ir jo produktai; mėsa, žuvis, kiaušiniai, ankštinės daržovės, riešutai. Kasdien būtina valgyti kuo įvairesnį maistą iš kiekvienos šių produktų grupių. Kai vartojamas įvairus maistas, labiau tikėtina, jog organizmo poreikiai bus patenkinti. Nei vienoje maisto produktų grupėje nėra visų organizmui reikalingų maisto medžiagų, todėl vienos grupės maistas nepakeis kitos grupės produktų. Visos Sveikos mitybos piramidės maisto produktų grupės yra reikšmingos. Norint būti sveikam, reikia vartoti visų grupių maisto produktų.
Duona,grūdai,makaronai,bulvės
Piramidės pagrindą sudaro neriebūs ir nesaldūs duonos, grūdų, kruopų gaminiai. Šios grupės maisto produktai teikia organizmui energiją bei yra pagrindinis maistinių skaidulų šaltinis. Be to grūdų baltymai turi visas esmines amino rūgštis, bet jų yra mažiau nei gyvūniniuose baltymuose. Šį trūkumą reikia kompensuoti gyvūniniais maisto produktais. Grūdinėse kultūrose yra mineralinių medžiagų, mikroelementų (Na, K, Ca, Mg, P, Fe) bei vitaminų (B grupės, PP). Šios grupės produktų kasdien reikia suvalgyti 6 – 11 porcijų. Vieną porciją sudaro: 1 riekutė duonos, 1/2 stiklinės makaronų, ryžių, dribsnių ar kitos košės.
Daržovės
Daržovės mitybai labai svarbios. Jose yra daug mineralinių medžiagų, mikroelementų, vandenyje tirpstančių vitaminų, ypač vitamino C ir karotinų, organinių rūgščių. Daržovės stimuliuoja virškinimą, skatindamos visų virškinimo liaukų sekrecinę funkciją. Be to daržovėse gausu maistinių skaidulų. Daržovių reikia 3 – 5 porcijų per dieną. Vieną porciją sudaro: 3/4 stiklinės daržovių sulčių, 1/2 stiklinės šviežių, 1/2 stiklinės virtų , 1 stiklinė šviežių lapinių daržovių, viena vidutinio dydžio bulvė.
Vaisiai
Vaisiuose yra gausu maistinių skaidulų, C, P, B grupės vitaminų, provitamino A – karotino, mineralinių druskų (ypač kalio), įvairių mikroelementų. Vaisiai stiprina atsparumą infekcijoms ir stresui. Per dieną reikia suvalgyti 2 – 4 porcijas šios grupės vaisių. Viena produktų porcija – tai vienas vidutinio dydžio vaisius (obuolys ar apelsinas); 1/2 puoduko susmulkintų vaisių arba uogų; 3/4 puoduko grynų vaisių sulčių; 1/4 kg džiovintų vaisių.
Pienas,jogurtas,sūris
Pienas ir jo produktai – maistingas, įvairaus amžiaus žmonių lengvai pasisavinamas maistas. Iš šių produktų mūsų organizmas gauna vertingų baltymų, kalcio, fosforo, visų svarbiausių vitaminų – A, D, B grupės, PP, C bei kitų. Tai gyvulinės kilmės produktai, turintys gana nemažai riebalų, todėl jų nereikia valgyti dideliais kiekiais. Per dieną rekomenduojama suvartoti 2 – 3 porcijas šių maisto produktų. Vieną porciją sudaro: vienas puodelis pieno, jogurto ar 60 gr fermentinio sūrio.
Mėsa,paukštiena,žuvis,ankštinėsdaržovės,kiaušiniai,riešutai
Šioje grupėje daugiausiai gyvulinės kilmės produktai. Juose gausu žmogaus organizmui būtinų maisto medžiagų, baltymų, riebalų, nepakeičiamų amino rūgščių, nesočiųjų riebiųjų rūgščių, mineralinių medžiagų, vitaminų, mikroelementų, kitų biologiškai svarbių junginių. Didžiausią biologinę reikšmę turi mėsos baltymai, nes juose yra visų žmogui būtinų amino rūgščių. Kasdien iš šios grupės rekomenduoj.ama suvalgyti 2 – 3 porcijas. Vieną porciją sudaro: 60-100 gr liesos mėsos; 60-100 gr vištienos ar žuvies; vienas kiaušinis; 1/2 stiklinės virtų pupelių; 2 šaukštai žemės riešutų.
Riebalai,aliejai,saldumynai
Piramidės viršūnėje yra riebalai, aliejai, saldumynai. Tai yra maistas, kurį reikia valgyti saikingai, nes jis beveik neturi organizmui naudingų medžiagų ir yra labai kaloringas. Tai aliejus, kremas, sviestas, margarinas, cukrus, saldūs gėrimai ir desertas, saldainiai. Šiems produktams nėra rekomenduojamų porcijų per dieną, nes juos reikia valgyti labai mažais kiekiais.

Ilgaamžiškumo paslaptis – sveika gyvensena

Kodėl sulaukiama šimto metų?
Amerikiečiai ištyrė visų tautų ilgaamžius. O tose šalyse, kur žmonės gyvena nevienodai ilgai, – regionus, kur ilgaamžių pastebimai daugiau. Ir pabandė padaryti bendras visai žmonių giminei išvadas, nes painiavos šiuo klausimu, kodėl vieni sulaukia šimto metų, o kiti „užlūžta“ nesulaukę 60–ies, – labai daug. Net kiekvienas ilgaamžis, tik jo pasiteirauk, duos skirtingus patarimus. Vieni sako: nerūkyk, negerk. Kiti pataria: kasdien išgerk taurelę degtinės. Vieni seniokai giriasi, kad valgo daug rūgusio pieno, jogurto, sūrių, todėl esą tokie „kieti“. Kiti grasina: pienas ir pieno produktai skirti tik vaikams.
Tokiose diskusijose dažnai minima buvusio Didžiosios Britanijos premjero Vinstono Čerčilio pavardė. Jis rūkė cigarus, išgerdavo konjako, šampano. Buvo storas beveik nuo jaunystės, apie mankštą kartą pasakė taip: „Tik, gink Dieve, jokios gimnastikos“. O mirė sulaukęs 80 metų. Puikus pasiteisinimas tiems, kurie ištisas dienas knapso prie televizoriaus, auginasi riebalus iš priekio, ant užpakalio ir šonų.
Tačiau receptas – kaip sveikiau, gražiau ir ilgiau gyventi – juk turi būti. Pamėginkime ji surasti pasitelkiant mokslininkų išmintį. Kiek žmonija gyvuoja, tiek ji stengiasi atspėti šią paslaptį, nors dažnai numojama ranka: „Kaip sutvarkė Dievas, taip ir bus“. Ir vis dėlto žmonės visais laikais svajojo apie amžiną jaunystę ir ilgaamžiškumą. Kiek yra legendų apie visokius stebuklingus jaunystės šaltinius, tepalus, žolytes, dietas, asilų pieno vonias, – neįmanoma suskaičiuoti. Senatvės ligų specialistai gerontologai dabar labai kruopščiai dirba tirdami žmones regionuose, kur ilgaamžių nuošimtis daug didesnis nei kur kitur. Pirmąją vietą užima Japonijos sala Okinava. Joje – per milijoną gyventojų. O perkopusių šimtą metų senolių – net šeši šimtai. Svarbiausia, jie ten labai aktyvūs, atrodo 10–20 metų jaunesni nei iš tiesų. Kitos panašios vietos – Sardinijos sala Viduržemio jūroje, Naujoji Škotija Kanados Atlanto pakrantėje, Jungtinių Valstijų Naujoji Anglija, esanti irgi Atlanto pakrantėje, iš dalies – visa Švedija. Kaukazu gerontologai nustojo intensyviai domėtis, kai paaiškėjo, kad daugelis ten neišpasakytai garbinamų šimtamečių senolių – apgaulė. Kaukaze bet kokius dokumentus padirbti nėra nei sunku, nei brangu.
Viskas priklauso nuo gyvenimo būdo
Mokslininkus ypač domina, kodėl ilgaamžiai ne tik perkopia 100 metų ribą, bet ir kodėl išlieka sveiko kūno bei žvalaus proto. Dabar jau nesakoma: „Kuo senesnis, tuo daugiau ligų“. Dabar sakoma: „Jeigu ilgai gyveni, vadinasi, gyveni sveikai“. Niekas nesiginčija, kad ilgaamžiškumas priklauso nuo genų – nuo to, ką paveldėjai iš tėvų ir protėvių. Bet ilgaamžiškumas taip pat priklauso ir nuo gyvenimo būdo – ką ir kiek valgai, kiek judi, ar sugebi įveikti stresus. Tačiau iki šiol buvo neaišku, kas labiau nulemia – prigimtis ar gyvenimo būdas? Nebuvo tokio rentgeno, kuris aiškiai pasakytų, kodėl žmogus ilgai gyvena – dėl paveldėtų genų ar sveiko gyvenimo būdo.
Tačiau prieš šešerius metus švedų mokslininkai surado metodą. Jie tyrė identiškų, panašių vienas į kitą, dvynių poras visame pasaulyje. Ne šiaip dvynių, o tokių, kurie tuoj po gimimo buvo dėl vienos ar kitos priežasties atskirti, skirtingai auklėjami, kurie buvo priversti laikytis skirtingų gyvensenų. Mat jeigu ilgaamžiškumas priklauso nuo genų, vadinasi, dvyniai turėtų mirti maž.daug tuo pačiu metu. Bet švedų mokslininkai nieko panašaus nerado. Paaiškėjo, jog paveldėjimas nulemia tik 20–30 proc. amžiaus trukmės. Taigi gyvenimo ilgį nulemia gyvenimo būdas. Žmogų iš dalies galima lyginti su automobiliu. Tu gali gimti kaip mersedesas. Bet jeigu niekada nekeisi alyvos variklyje, filtrų, stabdžių skysčio, neatpažįstamai sudėvėsi savo mersedesą per kelerius metus. Ir atvirkščiai: gimęs žiguliais, gali sulaukti žilos senatvės, jeigu tik būsi kruopščiai prižiūrimas.
Ilgaamžiai japonai mažai valgo
Seiru Toguchi, 103 metų sulaukęs Okinavos (Japonija) gyventojas, kasdien atsikelia 6 valandą ryto ir pirmiausia atidaro langines. Klausydamasis radijo, jis pusvalandį ražosi, pasitampo, paskui pusryčiauja – valgo nelukštentų ryžių ir marinuotų sojų sriubos su daržovėmis. Vėliau porą valandų ravi savo daržą. Jis našlys, turi suaugusių vaikų, bet su jais gyventi nenori. Jeigu tik pasijunta blogiau, išsyk kviečiasi medikus, važiuoja į ligoninę. Vidurdienį pietauja – dažniausiai išsiplaka kiaušinį su jo paties išaugintomis daržovėmis bei sojų varške. Pasnaudžia valandėlę kitą. Po panašios vakarienės truputį groja japoniška trijų stygų gitara ir užpildo kelis puslapius dienoraščio. Sako: „Tokiu būdu neužmirštu rašyti ir mąstyti“. Japoniški rašmenys, prisiminkime, nėra paprastas dalykas. Prieš naktį kartais išgeria taurelę silpnos savo gamybos alavijo ir česnako trauktinės.
Panašiai gyvena ir maitinasi dauguma Okinavos salos ilgaamžių. Jų dietos esmė – labai mažai riebalų ir druskos, daug vaisių bei rupių daržovių. Vitaminas E jų maiste gina smegenis nuo Alzheimerio ligos. Tačiau pats svarbiausias dalykas visai ne tai, ką valgo okinaviečiai. Kur kas svarbiau – kiek. Jie laikosi principo „aštuoni iš dešimties“. Vertimas būtų toks: jeigu tavo skrandis reikalauja dešimties mėsos gabaliukų, suvalgyk tik aštuonis. Beje, visi be išimties ilgaamžiai pasaulyje maitinasi labai panašiai.
Kuo alkanesnis, tuo sveikesnis?
Tokios mitybos naudą patvirtina eksperimentai su gyvūnais. Nuolat neprivalgantys graužikai laboratorijose gyvena 40 proc. ilgiau negu tie, kurie maitinami iki soties. Šią taisyklę patvirtino net eksperimentai su vaisių musėmis, beždžionėmis, net su sliekais. Kai žmonės laikosi taisyklės jokiu būdu nepersivalgyti, būtinai sumažėja jų senėjimo požymiai – kraujospūdis, cukraus, cholesterolio lygis. Spėjama, kad versdami savo kūną vos vos, bet nuolat badauti, mes jį treniruojame priešintis didesniems stresams. Mėgstantieji sočiai pavalgyti dažnai painioja dvi sąvokas: apetitas yra vienas dalykas, nuo jo greitai atsiranda riebalų ringės, o kiek tau iš tikrųjų reikia kalorijų – visai kitas dalykas.
Seniausia amerikietė – Verona Džonston, jai jau 114 metų, dabar per dieną išgeria stiklinę apelsinų sulčių, suvalgo vieną nesaldų sausainį, vieną saldainį ir vieną kešju riešutą. Toks maitinimosi būdas primena japonų vienuolių dietą, kurie, gyvi būdami, iš savęs darydavo mumijas. Tik nepamanykite, kad ponia Džonston neturi pinigų ar yra šykštuolė. Bet ji prisipažįsta, kad daugiau valgyti jai nesinori. Ji niekada negėrė, nerūkė, niekad nesinaudojo liftu, nors ilgokai turėjo butą septintame aukšte. Tyrimas, apie kurį bandau papasakoti, truko kelerius metus visuose žemynuose. Ir nė sykio mokslininkams nepavyko surasti šimtamečio, kuris būtų nutukęs ar jau bent storokas. Tiriant ilgaamžius, paaiškėjo ir kitas svarbus dalykas. Visi ilgaamžiai daug juda, jaučia pasitenkinimą tuo, kad gyvena, džiaugiasi gyvenimu bet kokiomis sąlygomis.
Jeigu nori būti sveikas

Pagrindinė organizmo ląstelių žūties priežastis — sutrikusi jų mityba ir apsinuodijimas toksinais. Kas nori ilgai gyventi ir būti sveikas, privalo nenukrypdamas laikytis gamtos dėsnių, kad mitybos bei apsivalymo sistemos veiktų idealiai. Šių dėsnių turėtų laikytis patys tėvai ir mokyti savo vaikus bei vaikaičius. Be abejo, mūsų aplinka turėtų būti kitokia, žymiai geresnė nei dabartinė. 0 tam iš esmės privalo pasikeisti mąstysena ir gyvenimo būdas.
Žmogus iš prigimties la.bai atsparus ir geba prisitaikyti prie nenatūralios aplinkos. Tačiau ir patys atsparieji, įgiję netikusių įpročių, dažnai savo organizmą taip nustekena, kad juos lengvai pažeidžia net blogas oras ar skersvėjai. Tuo tarpu Gamtoje niekas neprivalo tapti bejėge auka. Tad sveiko gyvenimo dėsniai, kai ir gravitacija, kiekvienam turi būti natūralus dalykas, kitaip neišvengiamai išmuš atpildo valanda negalių pavidalu.
Žmogui bene svarbiausia — saikumas. Reikia griežčiausiai vengti pertekliaus, nes jis labiausiai kenkia organizmui, gyvybinei žmogaus veiklai. Tad ne veltui sakoma: kas be saiko — visada nesveika.
Žmogaus organizmas jei tik jam netrukdoma, savo funkcijas ir procesus susireguliuoja pats. Pernelyg dideli krūviai organizmui, ypač nervų sistemai, paprastai tenka jaunystėje, kol žmogus dar sveikas, kol rezervinės kūno jėgos dar neišnaudotos. Daugelis, metų metais nesilaikydami gamtos dėsnių, ypač saikumo, tačiau dėl to nepatirdami jokių regimų nuobaudų, įpranta kenkti savo organizmui net nesusimąstydami. Ir kaip čia neprisiminti Saliamono žodžių: “Mes nejaučiame troškulio kančių tol, kol šulinys neišdžiūvęs”. Per daug dirbant — pervargstama, ir tai žalinga. Ką beveiktume, būtina laiku ilsėtis — priešingu atveju taip išsekinsime jėgas, kad nieko nebeįstengsime atlikti. Gamtos išmintingai yra numatyta, kad įprastom sąlygom visos nervų energijos neišnaudojame — visada turime atsargų stresams, ypatingiems atvejams ar šiaip sveikatai palaikyti.
Nuovargis — natūralus poreikis pailsėti, nelyginant troškulys — poreikis atsigerti. Įvairiopi stimuliatoriai verste verčia organus dar ilgai dirbti po to, kai pati gamta davė signalą, kad jau metas atilsiui.
Kita perkrovos forma — nuolatinė viso kūno ar atskirų jo dalių įtampa. Dauguma žmonių jaučiasi sudirgę, nervingi, nes prieš užmigdami jie kaip reikiant neatsipalaiduoja. Tokie visada įsitempę žmonės greit pervargsta — jiems paprastai stokoja energijos.
Įtampa — tai nervu energijos eikvojimas, jos atsargų sekinimas. Jei išnaudosime rezervus, neatsilaikysime prieš negalią kaip tik tada, kai jėgos labiausiai reikalingos. Išmokime atsipalaiduoti! Tuo atsikratysime visokeriopos įtampos ir neiššvaistysime energijos veltui.
Itin aštrus mūsų priešas — persivalgymas.
Valgyti, kai nesi alkanas — nusižengimas gamtai ir pačiam sau.
Dėl motinos neišprusimo dauguma kūdikių jau nuo mažens permaitinami — penimi per dažnai ir per daug.
Jei suvalgoma daugiau, negu reikia fiziologinėms reikmėms patenkinti, — perkraunama virškinimo sistema, šalinimo organai, širdis, vidaus sekrecijos liaukos.
Alkoholis, pagardai, tonizuojantys gėrimai, delikatesai didina apetitą, stimuliuoja ir šiaip nemažą nenatūralų potroškį persivalgyti.
Saulės šviesa — toks pat būtinas ir gyvybiški svarbus elementas žmogui, jo penui, kaip ir gyvūnams ar augalams. Vilkėti dera šviesiais ir akytais drabužiais: labai svarbu, kad oras apie kūną laisvai cirkuliuotu. Dažnai nuo pat mažens vaikai apmuturiuojami, apkutojami. Dėl to jų organizmas, ypač oda negauna oro ir praranda įgimtą atsparumą. Jei oda negali deramai apsivalyti, inkstams ir gleivinei tenka papildomas krūvis. Grynas oras žmogui gyvybiškai reikalingas.
Fizinis aktyvumas— nepakeičiamas gyvenimo dėsnis: proto ir kūno ugdymui reikalinga mankšta. Judėjimas raumenims būtinas —kaip oras. Jei norime būti žvalūs ir gyvybingi, duokime savo raumenims pakankamai darbo. Tai treniruoją ne tik raumenis, bet ir smegenis, vysto širdį, plaučius ir kitus svarbius organus.
Žmonės yra linkę taikytis blogu įpročiu tol, kol jų nesuremia negalios. Tada kuriam laikui liaujasi gėrę, rūkę, o paskui gyvenimas vėl ima tekėti sena vaga. Šie žmonės — savo įpročiu vergai. Beveik kiekvienas jų gali keletą dienu, net savaičių atsisakyti pražūtingu įpročių. Tačiau sveikos gyvensenos laikytis metų metais daugumai per sunku. Kai kurie net ciniškai pareiškia nematą prasmės atsisakyti žemiškų malonumų, laiko juos vertesniais už galimybę keliais metais prailginti gyvenimą.
Tačiau mes niekam nesiūlome .atsisakyti geru dalykų šioje žemėje — tik žalingų įpročių ir pražūtingo nesaikingumo, kuriems lig šiol daugelis žmonių tarnauja, nė nesuvokdami, kaip greit išsisemia taip neapdairiai švaistomos jėgos. Jeigu liautųsi žudę savo kūną ir sielą, tai ir gyventų ilgiau, ir jaustųsi žvaliau, mėgaudamiesi pilnaverčiu gyvenimu, įgaudami sveikatos, energijos, džiaugsmo ir laimės. Juk sveikata — brangiausias turtas, šviesiausiu ir didžiausiu gyvenimo džiaugsmų šaltinis.
Tiems, kurie po trumpalaikių pastangų sveiką gyvenseną vėl pažeidžia, vertėtų prisiminti, kad tokiu būdu dar labiau susilpnėja pasipriešinimas blogiems įpročiams ir jį atstatyti bus nepalyginamai sunkiau.
Žmogus nemiršta — jis nužudo save.
Ar kūdikis gimsta sveikas, priklauso nuo paveldo bei tėvų sveikatos, ir nuo to, kaip neštumo metu maitinosi motina. 0 kokiu jis taps, ar jo organizmas pagal savo galimybės pasieks aukščiausią potencialą, ar palūš, neišnaudojęs vidinių galių priklausys nuo jo gyvensenos. Įgimtų dalykų, savo praeities ir socialinių sąlygų jis nepakeis, tačiau sveikatą gali sustiprinti ir dėl savęs, ir dėl savo vaikų bei vaikaičių ateities.
Taigi, ugdykime savyje vidinę pusiausvyrą ir savitvardą. Džiaugsmą ir sielvartą, sėkmę ir nesėkmes mokykimės priimti ramiai ir santūriai. Venkime kasdieninės įtampos. Vykime šalin nerimastį, baimę, dirglumą pyktį, pavydą, savęs gailėjimąsi. Kasdien darykime fizinius pratimus. Kvėpuokime šviežiu ir tyru oru, kuo dažniau vėdinkime patalpas, būkime gryname ore. Kuo daugiau būkime saulėje – ji nemažiau reikalinga organizmui nei maistas ir oras. Svarbiausia – venkime bet kokių narkotikų – kavos, arbatos, kakavos, šokolado, tabako, alkoholio, morfijaus, opiumo. Gyvendami sveikiau – gyvensime ilgiau.

Leave a Comment