GYVENSENOS BEI APLINKOS ĮTAKA SVEIKATAI

GYVENSENOS BEI APLINKOS ĮTAKA SVEIKATAI

Sveikatos determinantai

Sveikata priklauso nuo pradinių biologinių individo savybių ir nuo daugumos mūsų visuomenės sektorių poveikio, nuo populiacijos kaip visumos, nuo individualios bei kolektyvinės patirties ir veiksmų. Žmonių pasirinkimą nulemia išoriniai veiksniai, kuriuos sudaro jų individuali biologinė – genetinė prigimtis, fizinė aplinka, socialinės – ekonominės aplinkybės ir gyvenimo sąlygos, taip pat įvairūs politiniai ir kultūriniai atributai bei šių veiksnių poveikyje išbūtas laikotarpis ir turėta galimybė apsispręsti sveikatos labui.
G. Dahlgren ir M. Whitehead parengė visuomenės organizacinių struktūrų sluoksnių poveikio svveikatai schemą: amžiaus, lyties ir genetinio pagrindo negalima pakeisti, o kitus veiksnius, tokius kaip individuali gyvensena, socialinės ir visuomeninės struktūros, bendroji socialinė-ekonominė, kultūrinė ir aplinkos padėtis (žemės ūkis ir maisto gamyba, švietimas, darbo aplinka, bedarbystė, vandens kokybė ir sanitarinė būklė, sveikatos priežiūra, būstas) keisti, reguliuoti galima.

PSO strategija:

SVEIKATINGUMO PRIELAIDOS
iki 2015 m. regiono gyventojams turėtų būti sudarytos didesnės galimybės gyventi sveikoje fizinėje ir socialinėje aplinkoje namuose, mokykloje, darbovietėje bei vietinėje bendruomenėje.

· Padidinus asmeninius ir šeimyninius sugebėjimus skatinti ir saugoti sveikatą, turėtų būti padidintas gyvenimo naamuose saugumas ir kokybė bei sumažintas dėl fizinės namų aplinkos galimas pavojus sveikatai.
· Neįgaliems žmonėms turėtų būti sudarytos didesnės sveikatos apsaugos ir teisės į butą, darbą, visuomeninį ir socialinį gyvenimą galimybės, numatytos Jungtinių Tautų standartinėse taisyklėse dėl lygių galimybių neįgaliems asmenims.
· Nelaimingų atsitikimų na

amuose turėtų sumažinti kaip numatyta 10 tiksle.
· Bent 50% vaikų turėtų būti sudarytos galimybės lankyti vaikų sveikatingumo darželius, o 95% – bendrojo lavinimo sveikatingumo mokyklas.
· Ne mažiau kaip 50% didmiesčių, miesto tipo gyvenviečių ir bendruomenių turėtų sudaryti aktyvių sveiko miesto ar sveikos bendruomenės narių tinklą.
· Ne mažiau kaip 10% vidutinio dydžio ir stambių kompanijų turėtų įsipareigoti laikytis sveikos kompanijos / įmonės principų.

Šį tikslą galima įgyvendinti, jei:
• bus sukurti mechanizmai, įgalinantys žmones lemti savo gyvenimo ir darbo vietos ruošimą ir gerinimą bei dalyvauti propaguojant sveikatingumą ir gerovę savo bendruomenėje.
• Socialinėms organizacijoms teks lemiamas vaidmuo didinant socialinį susitelkimą bei gerinant bendruomenei priklausančių išteklių prieinamumą.
• Veiks aplinkosauginiu požiūriu veiksmingos aprūpinimo geriamuoju vandeniu bei nuotėkių apdorojimo ir pašalinimo sistemos, bus laikomasi statyboms keliamų reikalavimų, užtikrinant
saugumą nuo pavojų ir namuose, ir mieste.
• Visi susiję sektoriai rems sveikatingumo klausimų integraciją į išsamią kooncepciją, leidžiančią mokykloms propaguoti studentų, personalo, šeimų ir bendruomenių fizinę, socialinę ir emocinę sveikatą.
• Dalyvaujant partneriams iš sveikatos apsaugos, aplinkosaugos, ekonomikos, ekologijos, švietimo, miestų planavimo ir miestų ūkio valdymo sričių, bus skatinamas ir remiamas sveikesnių miestų kūrimo procesas.

Siūlomos rodiklių formavimo sritys
· Su namuose ir darbe pasitaikančiais nelaimingais atsitikimais bei su profesiniais susirgimais susieti tokių atvejų ir mirtingumo indikatoriai.
· Nacionalinė namų statybos statistika.

Biologiniai sveikatos pagrindai

Spartus „naujosios genetikos” technologijų įsigalėjimas ir plitimas gali ne tik sukelti ligų profilaktikos ir jų kontrolės revoliuciją, bet ir kartu nu

ulemti moralinių ir etinių dilemų atsiradimą. Žmogaus genomas – raktas, padedantis geriau suvokti sveikatą, ilgaamžiškumą, aplinką ir sveikatos priežiūrą. Genetinės sveikatos determinantai labiausiai veiksmingi gyvenimo pradžioje bei jo viduryje ir lemia kūdikių ir vaikų mirtingumą. Patikslintos žinios ir genetinių veiksnių, visą gyvenimą lemiančių sergamumą ir mirtingumą, nustatymas pabrėžia išsamių diskusijų etiniais šios problemos klausimais svarbą. Šių etinių diskusijų išvadomis turėtų remtis Europos strategija.
Genetiniai veiksniai daugiausia lemia kūdikių ir vaikų mirtingumą. Vidutiniškai apie 40 iš 1000 gyvų gimusiųjų, t.y. apie pusė milijono vaikų su rimtais įgimtais ar genetiniais sutrikimais, kasmet gimsta Europoje, ir, esant mirtingumui 2,5 iš 1000 gyvų gimusiųjų, mažiausiai 25% šio mirtingumo Vakarų Europos šalyse sudaro įgimtos ir genetinės anomalijos. Strategijos, pasitelkiančios genetikos išradimus įgimtų ligų kontrolei ir profilaktikai, turėtų ateityje sumažinti šiuos rodiklius.
„Naujojoje genetikoje” derinama aukšto lygio molekulinė biologija su genetinių tyrimų metu gautomis žiniomis apie paveldimumą. Geno lokalizacija chromosomoje ir jo DNR identifikavimas yra lemtingi žingsniai, sudarant diagnostinius testus tiems, kurie gali turėti defektyvią šio geno kopiją. „Naujoji genetika” vystys šį darbą ir toliau, gilindama žinias apie normalaus geno funkciją ir apie mechanizmus molekuliniame lygyje tų ligų, kurias visiškai ar nevisiškai nulemia defektyvūs genai.

Šiuo metu yra kreipiamas dėmesys į specifines genų nulemtas vėlesniuoju gyvenimo laikotarpiu plintančias ligas. Paveldėjimo veiksniai yra mažiau aiškiai apibrėžti. Tai gali le
emti keli genai, o aplinkos veiksniai gali turėti svarbiausią reikšmę. Tarp tokių ligų yra diabetas, širdies – kraujagyslių ligos, vėžys, šizofrenija ir Alzhaimerio liga.

Tyrinėjimai ir mokslo vystymasis suteikia galimybes tolesniems klinikiniams pasiekimams trijose pagrindinėse srityse:
· atranka ir testavimas. Per artimiausius 10-15 metų bus sudaryta daug testų vieno geno sutrikimams ir genetinei visuomenėje paplitusių ligų predispozicijai. Tai padės išplėsti populiacijos atrankos programas. Individų, neturinčių būdingos simptomatikos paplitusių ligų predispozicijai testavimas, suteiks galimybių pritaikyti jiems tokį gyvenimo būdą, kad būtų sumažinta susirgimų rizika. Šie testai padėtų profilaktiškai atlikti ankstyvas intervencijas, prieš atsirandant simptomams.
· Simptominis testavimas. Vis dažniau taikomas genetinis testavimas, siekiant patvirtinti tikslią individų su simptomatika diagnozę.
· Neįprasto gydymo režimai. Yra keletas intervencijos rūšių:
· jei molekuliniai ligos procesai paneigiami, specifinių objektų nustatymas skatina efektyvesnį gydymą, racionaliai naudojant vaistus;
· specifinė genų terapija taip pat teoriškai galima, nors geresniems pasiekimams dar reikia laiko.
Prenatalinė diagnostika leidžia parinkti intervencijos priemones. Tačiau tai sunku nustatyti dėl atitinkamos nėštumo trukmės. Ateityje diagnostikos prieš pastojant vystymasis leis genetinėms tarnyboms, pateikiant būsimo nėštumo rezultatus, tapti labiau etiškai priimtinomis nuo pat pradžios.

„Naujoji genetika” atveria galimybes XX a. pradžioje naudoti genetinius pasiekimus daugelio medicinos sričių praktikoje ir moksliniuose tyrinėjimuose. Tai turės didelę reikšmę organizuojant medicinos tarnybas, paskirstant darbuotojus, iškels daug etinių klausimų, kuriuos reikės išspręsti.
Europos strategija numato SV nu

uostatomis besivadovaujančių genetinių tarnybų vystymą, kurios remtųsi tarptautinio bendradarbiavimo galimybėmis, dalytųsi žiniomis, patirtimi. Kiekviena šalis turi jausti genetinės tarnybos reikmę ir sukurti nacionalinę politiką jos vystymui, paremtą tarnybų darbo gerinimo principais.
Vystant tokią politiką, atsiranda penkios pagrindinės nuostatos:
• etinių problemų, iškilusių vystant tam tikras tarnybas, išsprendimas;
• gyventojų reikmių supratimas, atsižvelgiant į etninius gyventojų poreikius bei visuomenės įtraukimas į tam tikrų tarnybų sukūrimą ir siekis labiau išvystyti tarnybų atsiskaitomumą visuomenei;
• profesionalių darbuotojų atitinkamų sveikatos žinių užtikrinimas;
• genetinių tarnybų prieinamumas gyventojams, įskaitant ir aukštos kvalifikacijos genetinio testavimo tarnybų prieinamumą pirminės priežiūros grandžiai bei galimybę siųsti pacientus iš šios grandies į specializuotas tarnybas;
• tarnybų darbo kokybės gerinimas.
Kiekviena genetikos vystymo programa turi atsižvelgti į tas prioritetines sritis, kurios gali turėti didelį poveikį sveikatai.
Kai kurios etikos problemos turi būti išspręstos šiuo spartaus vystymosi periodu. Labai svarbu tikrinti ir įvertinti etinius, mokslinius ir socialius požiūrius į genų inžineriją, įskaitant ir klonavimo technologiją. Genetinės žinios turi būti glaudžiai siejamos su medicinos etikos principais. Turi būti atsižvelgiama į žmogaus orumą, savarankiškumą ir teises.
Genetinė atranka ir testavimas gali suteikti svarbią pagalbą sveikatos planavimui kiekvienoje šalyje, bet tai neturi būti atliekama prievarta. Genetinis konsultavimas turi būti atliekamas atsižvelgiant į vietines pažiūras ir įsitikinimus bei turėtų būti kuo mažiau direktyvinis. Konfidencialus, nediskriminuojantis genetinių rezultatų panaudojimas turi būti apsaugotas, jeigu būtina, net ir teisiškai. Turi būti sudarytos deklaracijos ar praktikos kodai, kuriuose būtų kaupiamos medikų ar gyventojų pateiktos naujos etinės problemos, skirtos genetikams.

Fiziniai ir socialiniai – ekonominiai sveikatos determinantai

Gera sveikata ir gerovė reikalauja švarios ir harmoningos aplinkos, kurioje būtų visi, atsižvelgiant į jų svarbą, fiziniai, psichologiniai, socialiniai ir estetiniai veiksniai. Fizinė aplinka turi būti skirta gyvenimo sąlygų gerinimui ir gerovės kėlimui. Žmonių sveikata labai priklauso nuo kokybiško maisto, vandens, oro, pastogės. Nors fizinės aplinkos poveikis sveikatai jau ankščiau buvo žinomas, visuomenės supratimas apie aplinkos keliamus pavojus ypač padidėjo pastaraisiais metais. Galima teigti, kad tai yra naujų mokslinių tyrinėjimų, parodančių akivaizdų ryšį tarp fizinės aplinkos ir sveikatos, rezultatas, taip pat ir naujų technologijų, galinčių būti pavojingomis, pasekmė. Svarbios ir politinės akcijos, raginančios vystyti sveikesnę aplinką, judėjimai skatinantys efektyvesnes, mažiau teršiančias technologijas; aplinkos mokesčių įvedimas; informacijos ir telekomunikacijos priemonių sutelkimas bei NVO parama, leidžianti vykdyti pakeitimus. Dar nėra visiškai išaiškinta žmonių veiklos įtaka aplinkai ir atitinkamai žmonių sveikatai ateityje.
Visuotinė patirtis rodo, kad aplinkos pažeidimų, kurie gali atsirasti dėl klimato pokyčių, išvengimas, yra daug ilgesnis kelias negu pastangos sustabdyti veiksnius, neigiamai veikiančius klimatą. 1992 m. Brazilijoje, Rio de Žaneire, vykusioje Jungtinių Tautų konferencijoje pateiktas pranešimas apie aplinką ir jos vystymą davė pradžią svarbiems politikos pokyčiams, raginantiems saugoti pasaulinę aplinką ir palaikyti jos vystymąsi.
Moksliniai įrodymai buvo labai svarbūs, gerinant žmonių tiesioginį supratimą apie socialinių — ekonominių determinantų poveikį sveikatai bei jų įtaką sveikai elgsenai ir neuroendokrininės patogenezės grandims. Įrodyta, kad skurdesnės socialinės-ekonominės grupės labiau veikiamos sveikatos rizikos faktorių ir yra labiau imlios blogos elgsenos pavyzdžiams negu turtingesnės socialinės-ekonominės grupės. Dar reikės daug nuveikti, norint sukurti socialinę-ekonominę aplinką, palankią sveikatai ir gerovei, ir ypač siekiant panaikinti socialines-ekonomines aplinkybes, kenkiančias sveikatai. Šioje dalyje pateikiami kai kurie galimi sveikatos pokyčiai, sukelti ir fizinės, ir socialinės-ekonominės aplinkos bei nurodomi būdai, galintys padėti to išvengti.
Paveldima gali būti pati liga arba polinkis ja sirgti. Vertinant sveikatą kaip pusiausvyrą tarp individo ir aplinkos, genų fondą galima laikyti ilgos evoliucijos produktu. Taigi susergama, kai:
· individas turi genų, trukdančių prisitaikyti prie aplinkos (pvz., sergant hemofilija);
· žalingi aplinkos arba gyvenimo būdo veiksniai yra stipresni už individo galimybes prisitaikyti (netinkama mityba, toksinai, virusinės infekcijos);
· susidaro žalingos aplinkos ir genetinio polinkio kombinacija (diabetas, širdies ir kraujagyslių ligos).

Fizinė aplinka

Strateginiuose planuose ir programose nurodoma, kad reikia siekti ilgalaikės sveikatos, aplinkos ir ekonominių sektorių korporacijos, siekiant, kiek įmanoma, sumažinti riziką sveikatai, kylančią dėl įvairių teršimų. Oras, vanduo, žemė turi būti regimi kaip visumos dalis, o išvengta rizika vienoje dalyje neturi būti perduota kitai. Politikos, saugančios aplinką, reikalauja investicijų į visus sektorius, siekiant palaikyti institucines struktūras, žmonių išteklius ir atstatomąsias galimybes, panaikinant oro, vandens ir dirvos taršą ir specifines problemas, pvz., radiaciją.
Aplinkos keliama rizika sveikatai negali būti skirstoma tik į geografinę ar visuomenės daromą įtaką. Dėl teršimo dažniausiai kenčia vargšai. Nustatyta, kad yra tam tikri atitikimai tarp aplinkos gerinimo rezultatų ir nelygybės sumažėjimo.

Oras

Oro užterštumas yra glaudžiai susijęs su rizika pakenkti plaučių funkcijoms, sukelti respiracines ligas ir mirtį nuo jų. Apie 30 – 40 % miestuose gyvenančių regiono žmonių yra veikiami tokių oro teršalų koncentracijų, kurios viršija PSO ar ES rekomendacijas .
Didėjantis oro užterštumas sieros dioksidu turi ypatingą poveikį. Azoto oksidai bei volatilo organiniai junginiai taip pat teršia regioną, ypač rytinę jo dalį. Apie 90 % visos sieros emisijos susidaro deginant kurą, ypač energetikoje. Kelių transportas išskiria daugiausia azoto oksido ir volatilo organinių junginių. Tokios medžiagų emisijos yra linkusios didėti, ypač rytinėje regiono dalyje. Rūgščių kaupimasis, ypač sieros ir azoto, sukelia didelį neigiamą poveikį natūraliems aplinkos ištekliams, ypač svarbiems ekonomikai: miškams, dirvoms ir vandens telkiniams. Labiausiai žmonių sveikatai kenkia metalų judėjimas: kadmio ir gyvsidabrio grandinė iš dirvos į maistą ir švino bei vario iš visuomeninių vandentiekio sistemų į geriamąjį vandenį. Sveikatai ypač svarbūs gyvsidabrio ir švino sukelti nervų sistemos sutrikimai, kadmio sukelti inkstų sutrikimai, vario sukelti kepenų sutrikimai. Alergijos, sukeltos mišriųjų teršalų, taip pat labai svarbi sveikatos problema.

Individualių ir kolektyvinių vartotojų elgesio laimėjimai, kaip ir pokyčiai produkcijos gamybos metoduose, yra labai reikšmingi, gerinant oro kokybę. Kiekviena šalis narė turi užtikrinti tokius kriterijus ir gaires, kurie yra tuo metu būtini. Oro kokybės normos turėtų būti nustatomos ir emisijos lygiai reguliuojami, atsižvelgiant į PSO ir ES nurodymus oro kokybei. Dėl biudžeto mokesčių politikos operacijų, tokių kaip emisija, apmokestinimas, galima sumažinti teršimo plitimą. Turi būti naudojamos geriausios galimos technologijos bei kuriamos naujos, norint užkirsti kelią plintančiam teršimui.
Įvairios strategijos turi padėti kovoti prieš kelių transporto, energetikos, pramonės, agrikultūros, namų ūkio neigiamą poveikį oro kokybei. Ypatingas dėmesys turi būti skirtas transportui.

Geriamasis ir nutekamasis vanduo

Regione iškyla ūmių ligų protrūkis dėl mikrobais užkrėsto geriamojo vandens (tai sukelia virškinimo trakto ligas) bei vandens užkrėtimo nitratais, pesticidais ir kitais chemikalais. Apie 100 milijonų regiono žmonių trūksta sveiko, vamzdynais tiekiamo vandens. Per vandenį plintančių infekcijų protrūkis kyla dėl nepakankamo nutekamųjų vandenų valymo nukenksminimo, fekalijų išskyrimo į vandenį kilus avarijoms valymo sistemose, ar dėl užkrėsto vandens vartojimo. Sunkūs cheminiai užkrėtimai daugiausia kyla dėl avarijų ir dėl netinkamų nutekamųjų valymo sistemų.
Daugelyje vietų vanduo labiausiai užkrečiamas atliekomis, įskaitant metalus ir kanalizaciją. Kaimo vietovėse ilgalaikis pesticidų, nitratų naudojimas per daugelį metų užteršė gruntinius vandenis, upes ir sukėlė eutrofizaciją. Šios problemos lieka didesnėje rytinėje regiono dalyje. Sumažėjus geriamojo vandens atsargoms, jo kokybei, gruntinių ir paviršinių vandenų užkrėtimas gali veikti sveikatą. Vanduo reikalingas ne tik gėrimui, bet ir drėkinimui, žvejybai ir poilsiui. Būtina gera viso vandens ciklo apsauga. Vandens trūkumas yra svarbi problema daugelyje pietinių šalių, ypač dėl prasto galimų išteklių panaudojimo, kai ekonomika gali plėstis, skatinama drėkinimo, pramonės ar turizmo augimo perspektyvos. Blogo aprūpinimo vandeniu bei valdininkų neveiklumo kaina yra labai didelė. Kai kuri žala gali būti nepataisoma, kaip ir kai kurių teršimo ar didelio gruntinio vandens pasklydimo nekontroliavimas.
Mažesnioji gyventojų dalis, turinti galimybę vartoti sveiką geriamąjį vandenį, naudojasi tam tikrais nutekamųjų vandenų surinkėjais ir valymo įrengimais. Per mažos investicijos į kanalizacijos įrenginius, tiekiančius vandenį, gali sukelti grėsmingą vandens atsargų užteršimą ir pabloginti sveikatą. Geriamojo vandens tiekimo sistemų, įrengimų trūkumas lemia didesnį vandens poreikį, apriboja valymo įregimų veiklą (galimybę juos atnaujinti) ir turi įtakos blogesnės kokybės vandens išteklių naudojimui. Blogai įrengtų skirstymo sistemų defektai, kaip ir tiekimo sutrikimai, gali turėti įtakos viso vandentiekio tinklo užterštumui.

Politikos siekius apsaugoti paviršinius vandenis ir vandens išteklius parodo tam tikri priimti potvarkiai (ir, žinoma, ES direktyva apie nitratus), investicijos j infrastruktūrą, ypač į kanalizacijos ir valymo įrenginius, miestų nutekamųjų vandenų valymą, žemės ūkio, visuomenės ir pramonės atliekų, galinčių paveikti vandens išteklius, kontrolė, fiskalinė politika, kontroliuojanti pesticidų keliamą taršą, trąšų apmokestinimas ir emisijos mokesčiai už atliekas.
Aprūpinimas atitinkamos kokybės geriamuoju vandeniu gali būti užtikrintas, įdiegiant PSO nustatytus vandens kokybės standartus, investuojant į atnaujintas sistemas bei skatinant lėšų sugrįžimą.
Vandens sektoriaus įstatymų leidimas reikalauja užtikrinti visuotinę teisę gauti kokybišką vandenį ar tam tikro įstatymo, užtikrinančio, kad įvairūs šio tikslo aspektai bus visapusiškai išnagrinėti.

Vandens ūkio, sanitarijos ir komunalinio ūkio visuomeninės tarybos yra labai svarbios žmonių bei visuomenės sveikatai ir gerovei. Nepakankamos investicijos, blogas šių tarnybų organizavimas lemia ne tik netinkamą finansų panaudojimą, bet ir nepakankamai užtikrina sveikatą bei aplinkos apsaugą. Visame regione, o ypač rytinėje jo dalyje, reikalingos didelės investicijos, norint užtikrinti sveiko geriamojo vandens tiekimą bei pastatyti naujus kanalizacijos ir valymo įrenginius. Investicijos būtinos ne tik pačių šalių labui, bet taip pat ir siekiant apsaugoti tarptautines upes bei uždaras jūras.
Ūkio šakos išleidžia daug lėšų ryšiams, vartotojų mokesčiams. Tai užtikrina efektyvų jų naudojimą ir lėšų sugrįžimą.
Gruntinio vandens reikmė yra ypač svarbi, nes dėl savo natūralios prigimties jis dažnai būna gana geros kokybės, o teršimas ar per daug didelis izoliavimas gali turėti ilgalaikes neigiamų pasekmių jo kokybei.
Nutekamųjų vandenų valymas ir pakartotinas naudojimas yra geresnis, efektyvesnis, jei pramoniniai nutekamieji vandenys yra atskirti nuo namų kanalizacijos. Pakartotinas nutekamųjų vandenų naudojimas leidžia sumažinti pirminį vandens atsargų poreikį. Be to, būtinas vietinis žemės ūkio, krašto planavimo sektorių bendradarbiavimas, norint išsaugoti saugius geriamojo vandens šaltinius.

Kietos atliekos

Grėsmę sveikatai sukelia atliekų nepašalinimas ar nepakankamas jų surinkimas ir utilizavimas, nulemiantis mikrobinį ir cheminį oro, vandens, maisto ir žemės užterštumą. Nekontroliuojamos pavojingos atliekos, teršianti pramonė, kelianti didžiulę toksiškumo riziką, skatina bendrai akcijai dėl žemės paviršiaus užterštumo chemikalais, siekiant užkirsti kelią gruntinių vandenų ar maisto užteršimui.
Kietų atliekų vis daugėja, o valymo įrengimai daugelyje šalių nepakankamo pajėgumo. Vidutinis atliekų išskyrimas – vienas kilogramas žmogui per dieną – turi būti gerokai sumažintas. Tai bus įmanoma, jei bus pasiektas atitinkamas išsivystymo lygis.

Didžioji dalis kietųjų atliekų yra sukaupiama sąvartynuose. Technologijų vystymasis turi sumažinti šias sankaupas iki minimumo, panaudojant jų sudegimą, kompostavimą ar perdirbimą. Kitaip nebus išvengta nerūpestingo aplinką, sveikatą žalojančio poveikio miestuose ir kaimuose. Labai kintanti individuali ir kolektyvinė elgsena turi sumažinti atliekas ir jų panaudojimą.
Atliekas reikia reguliuoti nacionalinėmis ir vietinėmis priemonėmis, naudojant geriausią technologiją atliekų sunaikinimui, pritaikant griežtus fiskalinius mechanizmus, pvz., atliekų sąvartynų mokesčiai, atliekų produkcijos mažinimas ir jų perdirbimo užtikrinimas bei išleistų lėšų sugrįžimas. Turi būti skatinamas pramonės valymo įrenginių gerinimas bei integruotas municipalinis atliekų tvarkymas, pavyzdžiui, įrodant pakartotino panaudojimo bei perdirbimo mechanizmų finansinį patrauklumą.
Būtinos tarptautinės šalių suderintos akcijos, norint užkirsti kelią nelegaliam ar netinkamam verslui, susijusiam su atliekomis.

Radiacija

Natūralus kosminis ir žemės radiacijos fonas sudaro žmogų veikiančios radiacijos vidurkį. Radono koncentracijos padidėjimas pastatuose priklauso nuo ventiliacijos pastate sumažinimo, siekiant taupyti elektros energiją. Gyventojai veikiami radiacijos medicinos priežiūros įstaigose, atominėse jėgainėse ir kitose pramonės šakose. Išskyrus kai kurias rytines regiono šalis, vidutinis metinis radiacijos lygis yra nukritęs iki natūralios bendros radiacijos dozės.
Atominės energijos produkcija įprastinių operacijų metu išskiria mažesnę radiacijos dozę, negu gyventojai gauna bendrą spinduliavimo dozę iš natūralių šaltinių. Esamos ar būsimos jų eksploatavimo problemos pirmiausia kyla dėl atominių jėgainių saugumo, branduolinių medžiagų pasklidimo ir dėl saugaus branduolinių atliekų išvežimo ar laikymo. Dėl didėjančios rizikos ir aktyvėjančios visuomenės nuomonės ir reikalavimų daugelyje šalių mažėja branduolinės energijos naudojimas.
Radiacinės nelaimės būna dviejų kategorijų: didelio masto nelaimingi atsitikimai, paskleidžiantys radioaktyvias medžiagas didelėje teritorijoje, ir radiacijos nutekėjimas iš nenaudojamų įrenginių. Paskutinis didžiausias nelaimingas atsitikimas Europos regione įvyko 1986 m. Ukrainoje, Černobylyje. Dėl šio nelaimingo atsitikimo plačiai pasklido radioaktyvios medžiagos, labai užteršdamos maisto atsargas. Padaugėjo susirgimų skydliaukės vėžiu, buvo sukeltas psichosocialinis stresas, apėmęs daugelį žmonių. Reaktoriaus užšaldymas ir aplinkos išvalymas pareikalavo didelių išlaidų. Ilgą laiką kraštas buvo visiškai neveiklus.
Diskutuojama apie galimą neigiamą nejonizuojančios radiacijos, kurios emisija stebima elektronikos ir telekomunikacijos pramonėje, poveikį sveikatai. Nors tokia radiacija kelia riziką sveikatai, duomenų patikimumas, rizikos laipsnis, ją sukeliančios priežastys dar lieka neaiškus.
Ultravioletinė radiacija sukelia odos vėžio riziką. Daugėjant kelionių, plečiantis turizmui, mažėjant ozono sluoksniui, susirgimų odos vėžiu vis daugėja.

Saugūs atominės energijos įrenginių standartai jau yra, bet jie turi būti geriau įdiegti regione, naudojant geriausią galimą technologiją, palaikant solidarumą Europoje ir stiprinant informacijos tinklus bei atitinkamų pareigybių sukūrimą nacionaliniuose ir vietiniuose lygmenyse. Vidutinės trukmės naudojimo branduolinė energija, esant kuo patikimesniam saugumui, palaikant visuomenei, turi būti priimtina kaip mažinanti oro teršimą kietuoju kuru ir kaip besivystantis naujas energijos šaltinis. Visuomenė turi būti informuota apie galimas nelaimes ir pasiruošimą joms. Ryšių gerinimui tarp šalių narių ar jų viduje ir tarp svarbių tarptautinių organizacijų, tokių kaip Tarptautinė atominės energijos agentūra (TAEA) ir pasauliniu mastu iškilusios radiacijos problemos skubaus medicininio parengtumo ir pagalbos tinklo (RSMPPT), PSO regiono būstinė įsteigė projekto biurą, susijusį su nacionaliniu tobulinimosi centru, siekiant ateityje stiprinti pasiruošimą ir atsakomybę šioje srityje.
Būtinos naujos mokslinės iniciatyvos, siekiant vystyti dabartines studijas, apimančias nejonizuojančios radiacijos poveikį sveikatai, ir nustatyti sritis, kurias reikėtų toliau remti. Turi būti skatinamas technologijų, turinčių mažesnį spindulinį poveikį, vystymas.
Daugelyje šalių turi būti sukurtos geresnės pastatų konstrukcijos, siekiant sumažinti radono koncentraciją naujuose pastatuose.
Griežtesnis saugumo standartų įdiegimas ir investicijos į saugias naujas technologijas turi sumažinti darbo aplinkos radiacinį poveikį sveikatos įstaigų darbuotojams bei jų pacientams.

PSO strategija:

SVEIKA IR SAUGI FIZINĖ APLINKA
iki 2015 m. regiono gyventojai turėtų gyventi saugesnėje fizinėje aplinkoje, kurioje sveikatai pavojingų teršalų kiekis neviršytų tarptautiniu mastu suderintų normų.

• vadovaujantis nacionaliniu aplinkos ir sveikatos apsaugos priemonių planu, turėtų būti gerokai sumažintas vandenyje, ore, atliekose bei dirvoje esančių fizinių, mikrobinių ir cheminių sveikatai pavojingų teršalų kiekis.
• Žmonėms turėtų tapti prieinamas pakankamas geros kokybės geriamo vandens kiekis.

Šį tikslą galima įgyvendinti, jei:
• bus parengti ir įgyvendinti nacionaliniai, regioniniai bei vietiniai, su aplinka susijusių sveikatai pavojingų faktorių profilaktikos ir jų mažinimo planai bei bus taikomos tinkamos vartojimui, atliekoms ir teršimui sumažinti skirtos teisinės ir ekonominės priemonės;
• sumažinus pramonės, transporto ir buitinių teršalų kiekius tiek, kad jie atitiktų oro kokybės PSO reikalavimus. Pagerės oro kokybė miestuose;
• bus imtasi priemonių, siekiant užtikrinti PSO reikalavimus atitinkančio geriamojo vandens tiekimą kiekvieniems namams bei bus sustiprintas pasaulinis vandens ūkio valdymas, taip pat ir užteršimo kontrolė;
• bus parengtos tinkamos nutekamųjų vandenų ūkio, taip pat visų nutekamųjų vandenų surinkimo, apdorojimo ir galutinio pašalinimo ar pakartotinio panaudojimo sistemos;
• atliekų šaltiniai įdiegs jų surinkimą bei apdorojimą užtikrinančias sistemas ir bus įgyvendintos atliekų recirkuliavimui bei jų kiekio sumažinimui skirtos priemonės ir sukurtos reikiamos struktūros;
• bus parengti visų atominių elektrinių avarinio reagavimo ir pajėgumo planai bei, pasitelkus pažangiausią technologiją, bus įdiegti saugos standartai;
• bus įgyvendintos tarptautinės konvencijos, skirtos tarpvalstybiniams vandenims, biologinei įvairovei, klimato kaitai, ilgalaikei tarpvalstybinei oro taršai bei ozono sluoksnio apsaugai;
• bus sukurtos reikiamos aplinkos pavojaus sveikatai inspekcijos ir kontrolės institucijos, nuolatos tikrinamas poveikis sveikatai, o rezultatai taps lengvai prieinami;
• padidės visuomenės informuotumas apie nuolatinį aplinkos apsaugos gerinimą.

Siūlomos rodiklių formavimo sritys
• Procentais išreikštas gyventojų, namuose turinčių reikalavimus atitinkantį vandentiekį ir higienišką nuotėkių pašalinimo sistemą.
• Statistika apie mikrobiologinius su maisto produktais susijusių susirgimų protrūkius ir nukentėjusiuosius asmenis.
• Statistiniai duomenys apie pasirinktų teršalų pasklidimą.

Lietuvai tapus visateise Jungtinių Tautų Organizacijos nare, prasidėjus aktyviai integracijai į Vakarų Europoje ir pasaulyje vykstančius procesus, daugiau dėmesio pradėta skirti aplinkos higienos problemoms. 1992 m. Rio de Žaneire įvykusioje JT konferencijoje “Aplinka ir plėtra”, kurioje dalyvavo ir Lietuvos atstovai, priimta XXI amžiaus darbotvarkė – tarptautinė strategija, siekiant ekonomiškai ir ekologiškai subalansuotos plėtros. 1994 m. Helsinkyje įvykusioje II PSO Europos aplinkos ir sveikatos konferencijoje, kurioje dalyvavo valstybių-narių, tarp kitų ir Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos ir Sveikatos apsaugos ministerijų atstovai, buvo pritarta Helsinkio deklaracijai ir Europos aplinkos ir sveikatos veiksmų planui. Šiuose dokumentuose išreikštas visų Europos regiono valstybių-narių pasiryžimas mažinti neigiamą aplinkos taršos poveikį sveikatai ir numatytos pagrindinės kryptys šiam tikslui pasiekti.
Lietuvoje yra daug statistikos duomenų apie gyventojų sveikatos būklę ir apie įvairius aplinkos užterštumo rodiklius, tačiau iki šiol nesukurta sistema, leidžianti sujungti šiuos duomenis į vieningą sistemą ir panaudoti juos aplinkos poveikio žmogaus sveikatai vertinimui ir efektyviam valdymui. Lietuvoje taip pat nėra funkcionuojančios aplinkos higienos institucijų sistemos, galinčios spręsti aplinkos higienos problemas remiantis žinybinio bendradarbiavimo principais.
Pagrindinė su geriamuoju vandeniu susijusi problema – šachtinių šulinių (gruntinio) vandens užterštumas. Tokį vandenį vartoja per 1 mln. šalies gyventojų. Palyginus geriamojo vandens monitoringinių tyrimų rezultatus su higienos normomis nustatyta, kad šachtinių šulinių vanduo apie 40 proc. atvejų viršija nitratų koncentraciją, 60 proc. atvejų viršija mikrobiologinius rodiklius. Centralizuotai tiekiamas vartotojams giluminis vanduo iš artezinių gręžinių, tačiau dėl nepakankamo paruošimo ir blogos vandentiekių būklės per 50 proc. viršijama geležies koncentracija, o 9 proc. – nustatytas užterštumas mikrobais.
Atmosferos bei oro užterštumui Lietuvoje šiuo metu daugiausia įtakos turi mobiliųjų taršos šaltinių ir energetikos objektų išmetimai. Automobilių transporto sukeliama oro tarša sudaro daugiau kaip 70 proc. visos oro taršos. Į atmosferą kiekvienais metais mobilieji taršos šaltiniai išmeta vis daugiau anglies monoksido, angliavandenilių, azoto oksidų, kurių, nors ir nedidelės koncentracijos, veikiančios ilgesnį laiką, tampa rizikos veiksniais žmogaus sveikatai. Stacionarūs taršos šaltiniai daugiausia išmeta sieros dioksido, anglies monoksido, angliavandenilių.
Patalpų oro kokybė Lietuvoje nėra pakankamai ištirta ir reikalauja neatidėliotinų veiksmų atliekant tyrimus ir gerinant būsto kokybę.
Pagal monitoringo tyrimus švinas ir kadmis yra didžiausi teršalai maisto produktuose. Daugiausia švino randama žuvies ir mėsos produktuose. Pasitaiko maisto produktų – jūros žuvų, kiaulienos riebalų, sviesto ir kitų, užterštų pesticidų likučiais ir polichloruotais bifenilais, kurie yra toksiški žmogui.
Pagrindiniai dirvožemio teršėjai Lietuvoje yra pramonė, energetika, transportas ir žemės ūkis. Judriųjų magistralių pakelėse kaupiasi benzpirenas ir švinas. Pramonės įmonių teritorijose aptinkami sunkiųjų metalų, naftos produktų kiekiai, viršijantys leidžiamas koncentracijas. Pavojų aplinkai ir sveikatai kelia nuolatinis cheminių medžiagų išplovimas iš dirvožemio į gruntinius ir paviršinius vandenis.
Vienas žmogaus aplinkos aspektų yra darbo aplinka. Su profesinės rizikos sveikatai problema kasdien susiduria apie 15-20 proc. darbingų Lietuvos gyventojų. Nuostoliai dėl profesinio sergamumo, invalidumo ir mirtingumo per metus siekia per 250 mln. litų, o tai sudaro apie 0,65 proc. bendrojo metinio šalies produkto.
Pagrindiniai jonizuojančiosios spinduliuotės šaltiniai Lietuvoje yra naudojami pramonėje, medicinoje ir mokslo tiriamuosiuose darbuose. Šiuo metu vykdomos programos siekiant įvertinti dozes, pacientų gaunamas apšvitos rentgenologinių diagnostinių procedūrų metu. Atliekama personalinė dozimetrinė 2500 asmenų, dirbančių su jonizuojančiosios spinduliuotės šaltiniais, kontrolė ir visų darbo vietų monitoringas. Pagal 1995 m. pradėtą vykdyti radono patalpose programą ištirta per 200 atsitiktinai išrinktų namų.
Lietuvos sveikatos programos numatytos priemonės taršai mažinti:
Tikslai
Iki 2010 m.:
1) pasiekti, kad naudojamo vandens kokybė atitiktų Lietuvos standartus;
2) atmosferos ir patalpų oro kokybė turi nekelti grėsmės visuomenės sveikatai;
3) gyventojų maisto mikrobiologinė ir cheminė sudėtis turi atitikti Europoje nustatytus norminius aktus;
4) miesto ir kaimo vietovėse sukurti palankią visuomenės sveikatai fizinę ir socialinę aplinką;
5) įgyvendinti efektyvią darbo aplinkos ir dirbančiųjų sveikatos priežiūros sistemą, užtikrinti labai kenksmingų darbo sąlygų panaikinimą;
6) remti žmonių radiacinės apsaugos valstybinės priežiūros ir kontrolės sistemą.

Įgyvendinimas
Aplinkos kokybės gerinimo tikslų įgyvendinimo strategija turėtų remtis perspektyviniais (iki 2010 m.) ir artimesniaisiais (iki 2005 m.) uždaviniais.
• Perspektyviniai:
1) sukurti efektyvią glaudžiu žinybiniu bendradarbiavimu paremtą sistemą aplinkos higienos problemoms spręsti;
2) sukurti efektyvią naudojamo vandens gavybos, kokybės gerinimo, tiekimo ir kokybės kontrolės sistemą;
3) sukurti prielaidas automobilių transporto išmetimams mažinti ir alternatyvioms transporto priemonėms skatinti;
4) užtikrinti saugų aplinkai ir žmogaus sveikatai žemės ūkio cheminių medžiagų panaudojimą ir atliekų tvarkymą bei griežtą dirvožemio teršimo naftos produktais ir sunkiaisiais metalais kontrolę;
5) sukurti dirbančiųjų sveikatos priežiūros ir kontrolės sistemą, atitinkančią tarptautinius standartus;
6) vykdyti aplinkos ir gyventojų sveikatos monitoringą.

• Artimesnieji:
1) parengti ir pradėti Įgyvendinti Nacionalinį aplinkos higienos veiksmų planą;
2) sukurti aplinkos ir sveikatos informacinę sistemą, panaudojant sukauptus duomenis vietos ir nacionalinio lygio valstybės institucijose;
3) sukurti aplinkos higienos norminę teisinę bazę, atitinkančią ES direktyvų reikalavimus ir PSO rekomendacijas;
4) organizuoti aplinkos higienos specialistų rengimą, jų kvalifikacijos kėlimą ir
perkvalifikavimą (mokymo programos ir priemonės, mokymo bazė, dėstytojų rengimas);
5) plėtoti mokslo tyrimus, nustatančius aplinkos užterštumo poveikį sveikatai;
6) parengti ir pradėti įgyvendinti transporto keliamos oro taršos ir avarijų bei traumų pavojaus mažinimo programas;
7) Įvertinti būsto kokybę ir potencialų poveikį gyventojų sveikatai bei formuoti ir pradėti įgyvendinti “Sveiko būsto” koncepcijas nacionaliniu ir vietos lygiu;
8) parengti ir pradėti įgyvendinti “Sveiko miesto” koncepciją nacionaliniu ir vietos lygiu;
9) užtikrinti efektyvią dirvožemio apsaugos valstybinę kontrolę, suprojektuoti ir pastatyti kietųjų buitinių atliekų kontroliuojamus sąvartynus dideliuose miestuose;
10) įgyvendinti pavojingų cheminių medžiagų valdymo sistemą;
11) organizuoti profesinės sveikatos priežiūrą, siekiant sumažinti riziką darbe, užtikrinant ankstyvą profesinių ligų diagnostiką;
12) užtikrinti visų praktinėje veikloje naudojamų jonizuojančiosios spinduliuotės šaltinių apskaitą ir jų saugumo kontrolę;
13) sukurti galimų cheminių, branduolinių ir radiacinių avarijų prevencijos programą.

Esantys ligų registrai, aplinkos rodiklių duomenų bazės ir registrai bei sukurta aplinkos ir sveikatos informacinė sistema padės sekti ir analizuoti įvairių sveikatos ir aplinkos kokybės rodiklių kitimą.

Socialiniai ir ekonominiai sveikatos determinantai

Socialinis sveikatos modelis – tai daugialypė koncepcija. Pagal šį modelį sveikata – tai įvairių veiksnių poveikio individų, šeimų, ir bendruomenių gyvenimui rezultatas. Šis poveikis pasireiškia įvairiausiais būdais ir keliais. Individai, socialinės grupės sukuria socialinę bendruomenės ir visuomenės aplinką, kultūrą, sąveikauja su geografiniais bei aplinkos veiksniais, kurie taip pat veikia sveikatą. Didžiausią įtaką sveikatai turi socialiniai veiksniai, susiję su profesija, išsimokslinimu, atliekamu darbu, šeima, kultūra bei socialine ekonomine žmogaus padėtimi, socialiniais ryšiais visuomenėje.
Socialinė ekonominė nelygybė šiuolaikinėse visuomenėse pasireiškia trimis konceptualiais empiriškai tarpusavyje susijusiais skirtumais (J. Siegrist, 1995):
· Profesijos, darbo galimybėmis, padėtimi visuomenėje ir su tuo susijusiu prestižu;
· Išsilavinimu ir žiniomis;
· Pajamomis ir nuosavybe.

Neturto dimensijos (P. Townsend, 1986):
· Absoliutus neturtas – tai pagrindinių gyvybei palaikyti reikalingų dalykų, tokių kaip maistas, vanduo, apranga, stygius. Ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse absoliutus neturtas yra labai retas reiškinys;
· Bazinis neturtas – tai ekonominė situacija, kai negarantuojamas išsimokslinimas, sanitarija, normalios gyvenimo sąlygos, visuomeninių tarnybų prieinamumas, ir todėl nukenčia sveikata. Ši neturto rūšis gana plačiai paplitusi netgi ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse;
· Reliatyvus neturtas – tai didelis skirtumas tarp įvairių socialinių ekonominių grupių, kuris neigiamai veikia sveikatą nepriklausomai nuo absoliutaus ir bazinio neturto efektų. Dideli skirtumai socialinių klasių hierarchijoje, nepriklausomai nuo pajamų ar aplinkos lemia riziką sveikatai.

Profesinių rizikos veiksnių grupės:
· Fiziniai veiksniai – triukšmas, vibracija, temperatūra, radiacija;
· Cheminiai veiksniai – organinės ir neorganinės dulkės, dujos, chemikalai, metalai ir pan.;
· Biologiniai veiksniai – mikroorganizmai, endotoksinai, pelėsiai ir pan.;
· Didelis fizinis krūvis;
· Psichologiniai veiksniai (protinė, psichologinė įtampa darbe).

Išskiriama 10 skirtingų (bet tarpusavyje susijusių) aspektų socialinių sveikatos veiksnių srityje:
1. Visuomenės sluoksniai.
2. Stresas.
3. Ankstyvoji vaikystė.
4. Socialinis atstūmimas.
5. Darbas.
6. Bedarbystė.
7. Socialinė parama.
8. Žalingi įpročiai.
9. Maistas.
10. Transportas.

Socialinė parama (palaikymas) – tai pozityvūs, sveikatą stiprinantys socialiniai ryšiai, kurie įvairiais būdais veikia sveikatą.

Pajamų paskirstymas
Neribotos pajamos lemia skurdo sukeltą blogą sveikatą. Atitinkami pajamų skirtumai, nepriklausomai nuo socialinės klasės, yra susiję su visų socialinių grupių sergamumu ir mirtingumu. Jei pajamų skirtumas didelis, sergamumo rizika didėja. Socialinių klasių sveikatos skirtumai matomi visose amžiaus grupėse. Žemesnėse socialinėse – ekonominėse grupėse dažniau gimsta neišnešioti, mažo svorio naujagimiai, vyresniame amžiuje dažnesnės širdies ligos, insultai ir kai kurie vėžiniai susirgimai. Rizikos veiksniai, tokie kaip natūralaus maitinimo stoka, rūkymas, fizinis neaktyvumas, nutukimas, hipertenzija, skurdi mityba labiau pasireiškia žemesnėse socialinėse – ekonominėse grupėse. Pajamų pasiskirstymas svarbus ne tik sveikatai, bet ir socialiniam teisingumui užtikrinti.
Visuomenėse, kuriose akivaizdi pajamų nelygybė, daug daugiau kriminalinių nusikaltimų, smurto. Nepriteklius sukelia stresą dėl ekonominių sunkumų, mažina žmonių visuomeninį aktyvumą ir provokuoja psichines ligas. Į pajamų nelygybę reikėtų žiūrėti ir platesne prasme, t. y. kiek socialinės gėrybės (pvz., nemokamas mokslas) yra prieinamos žemiausias pajamas turintiems žmonėms.
Socialiai nuoseklesnės visuomenės yra tokios, kuriose gerai veikia organizacijos ir yra išsivysčiusios piliečių bendruomenės. Sumažėjus pajamų nelygybei, žmonės gali užmegzti socialinius ryšius, kurti ir dalyvauti įvairiose organizacijose, siekti bendrų tikslų ir veiksmų. Labai svarbus moralinis bendrumo jausmas bei socialinis tikslingumas. Kai nelygybė didėja, socialinis susiskirstymas didėja taip pat. Visuomenėms, kurių politikose vyrauja lygybe pagrįsti standartai, dažnai būdingas greitesnis ekonomikos augimas ir aukštesni sveikatos standartai. Nelygybės kaina – tai kaina, kuri neatneša jokios ekonominės naudos, bet sudaro ekonomines užtvaras ir mažina sveiką konkurenciją visoje visuomenėje.
Siūlomos strategijos (PSO):
· Siūlomos politikos, užtikrinančios teisingesnį, lygiavertiškesnį pajamų ir gėrybių paskirstymą, taikant pažangias mokesčių sistemas, taip pat socialinio saugumo garantijos specifinio amžiaus grupėms ar mažas pajamas turinčioms šeimoms. Pastebėta, kad mažas pajamas turinčiose šeimose, ypač jaunose, tik susikūrusiose šeimose, dėl skirtų papildomų lėšų gimusiųjų kūdikių svoris yra didesnis.
· Politikos, perskirstančios pajamas taip, kad butų garantuota nemokama sveikatos apsauga ir mokslas, taip pat pagalba įsigyjant būstą. Taip pat, gerinant sveikatą ir mažinant socialinį uždarumą, labai svarbu darbas ir socialinės tarnybos.
· Priemonės, stiprinančios pilietinį vieningumą, bendradarbiavimą ir integraciją bei tolerantiškus socialinius ir politinius ryšius, taip pat gali gerinti sveikatą, kuriant sveikas visuomenes.

Darbas
Pastaruoju dešimtmečiu, nedarbas Europoje pakilo į naujas aukštumas – apie 12 % ES ir panašiai CREŠ (Centrinės ir Rytų Europos šalys). Pagal paskutiniuosius duomenis sudarytos prognozės mažai keičia šią situaciją.
Abu veiksniai – ir darbo kiekis, ir kokybė, – turi didelę įtaką daugeliui sveikatą lemiančių veiksnių, tokių kaip pajamos, socialiniai ryšiai, žmogaus savigarba. Nesėkmės darbo rinkoje bedarbiams sukelia psichologinių ir fizinių sveikatos sutrikimų. Daugelyje šalių darbo rinka atsisakė nekvalifikuoto ar pusiau kvalifikuoto darbo, apmokymą suteikiant darbo vietoje. Dabar siūlomas darbas, kuris reikalauja aukštojo išsilavinimo ir patyrimo dar prieš įsidarbinant, ypač apsunkina jaunų bedarbių padėtį.
Daug buvo nuveikta, skatinat visuotiną ekonomikos augimą ir formuojant lankstesnę darbo rinką, kurioje didelė dalis visų darbų yra laikini ir dar didesnė dalis visų darbuotojų turi trumpalaikius kontraktus ar yra formalūs, neetatiniai, laisvai samdomi darbuotojai. Tačiau toks darbo nestabilumas turi įtakos sveikatos blogėjimui. Žinoma, į produkcijos kainų sąmatas retai įtraukiamas nesaugus darbas ir su juo susiję nuostoliai dėl prastos sveikatos ir gyvenimo kokybės. Analizuojant darbą, akivaizdus tiesioginis ryšys tarp darbo pobūdžio ir mirtingumo, sergamumo, įskaitant ir ligotumo nebuvimo rodiklius. Šis santykis išlieka, net kai lyginama su kitais veiksniais, pvz., mokslo ar būsto problema. Tą santykį galima paaiškinti ankstesne darbo kontrole, geresniųjų darbuotojų skatinimu ir buvusia parama.
Sveikatos sektorius turi pradėti kurti savo darbo aplinkos modelį. Nors čia įdarbinta didelė gyventojų dalis, sveikatos pasiskirstymas tarp skirtingų sveikatos sektoriaus dirbančiųjų grupių yra retai aptariamas, bet labai svarbi problema, ypač svarbi prasčiau apmokamam personalui, asistentėmis – med. seserimis, kurioms rizika apsikrėsti įvairiomis ligomis iš tikrųjų yra didesnė negu gydytojui.

Siūlomos strategijos (PSO):
· Garantuoti atitinkamą finansinę ir socialinę pagalbą bedarbių grupėms.
· Skatinti profesinį mokymą ir įdarbinimą ypač tų žmonių, kurių ankstyvieji gyvenimo metai praėjo mažiausiai palankiomis sąlygomis.
· Investuoti į saugų darbą, siekiant gerinti sveikatą ir ilgalaikį produktyvumą.
· Dalyvauti streso, atsirandančio dėl didelių darbo krūvių ir darbo nesaugumo, ekonominėje analizėje, siekiant geriau įsivaizduoti tikrus ekonominės veiklos rezultatus.
· Remti lanksčius susitarimus dėl darbo pasidalijimo.
· Kurti alternatyvias socialinio ir visuomeninio darbo formas, siekiant išvengti ilgalaikio struktūrinio nedarbo.
· Užtikrinti darbo rinkoje diskriminacijos mažinimą, atsižvelgiant į lytį, amžių, etnines problemas.

Mokslas
Išsilavinimo lygis siejamas su mirtingumu taip pat, kaip ir socialinės klasės. Materialinės ir kultūrinės šeimos tradicijos turi didelį poveikį vaiko intelektualiniam tobulėjimui, skatinimui siekti mokslo. Stebimi ryškūs išsilavinimo kvalifikacijos skirtumai tarp socialinių klasinių. Jaunuolių, turinčių pabaigtą vidurinįjį išsilavinimą ar aukštesnįjį techninį paruošimą bei papildomą išsilavinimą, galimybės būti geresnės sveikatos, įsigyti profesiją, gauti pakankamas pajamas yra daug didesnės. Be to, išsilavinimas padeda užtikrinti sveiką, teisingą pasirinkimą. Aukštesnysis mokslas ir kitos išsilavinimo formos turi būti naujoviškesnės, atsižvelgiančios į ekonomikos vystymąsi.
Siūlomos strategijos (PSO):
· Ugdyti tėvų suinteresuotumą ir entuziazmą, suteikti vaikams išsilavinimą.
· Jau nuo ikimokyklinio auklėjimo kovoti su nepritekliais.
· Toliau gerinti išsilavinimo lygį bei jo prieinamumą, ypač tarp moterų, o taip pat blogai materialiai aprūpintose grupėse.
· Ekonominius išteklius skirti mokymosi programoms, atsižvelgiant į klientų poreikius bei į socialinio teisingumo užtikrinimą.
· Gerinti aukštojo mokslo kokybę, sumažinant mokymosi grupes. Suteikti mokytojams ir studentams reikiamų žinių apie sveikatą.

Sveikatą veikiantys psichologiniai bei elgsenos veiksniai

Elgsena – tai įgimtų ir įgytų reagavimo į aplinką bei jos pokyčius būdų visuma, priklausanti nuo asmenybės, ryšių su kitais žmonėmis, šeima, socialinėmis grupėmis.

Individualios elgsenos kategorijos:
· Sveikatą stiprinanti elgsena, kai sąmoningai elgiamasi taip, kad sveikata stiprėtų, arba tikimasi, kad taip elgiantis ji stiprės. Tai įvairūs veiksmai, kuriuos asmuo atlieka nepriklausomai nuo jo sveikatos būklės, norėdamas sustiprinti sveikatą, nesvarbu, ar jie efektyvūs, ar ne;
· Sveikatą palaikanti elgsena, susijusi su įvairiomis ligų profilaktikos priemonėmis, dažnai nepriklausančiomis formaliai medicinos sistemai, pavyzdžiui, vitaminų vartojimas namuose;
· Sveikatą žalojanti arba rizikinga elgsena, susijusi su tradiciniais ligų rizikos veiksniais, tokiais kaip rūkymas, alkoholio vartojimas, neracionali mityba arba polinkis rizikuoti (neatsargus vairavimas).

Asmenybė ir sveikata

Asmenybės ir sveikatos ryšys nagrinėjamas iš dviejų pozicijų:

specifiškumo požiūrio (asmenybės ypatumai yra pagrindinė ligos atsiradimo sąlyga. Šis požiūris taikomas tyrinėjant asmenybės vaidmenį ligų (ypač širdies-kraujagyslių ir vėžio) išsivystymui. Pvz., Alexander teigia, jog yra 7 psichosomatinės ligos (skrandžio bei dvylikapirštės žarnos opos, hipertonija, bronchinė astma, tireotoksikozė, reumatoidinis artritas, opinis kolitas ir neurodermitas), kurių kiekviena sąlygojama atitinkamų neįsisąmonintų priežasčių);

bendrumo požiūris (egzistuoja bendros visiems žmonėms ligų priežastys, o asmenybės veiksniai tik apsprendžia kauzalinių veiksnių pasireiškimą. Asmenybės ypatumai tik “stiprina” ar “silpnina” kauzalinių (bendrųjų) veiksnių įtaką. Tokių asmenybės veiksnių pavyzdžiai yra kontrolės lokusas, atsparumas, tvirtumas, savivertė ir kt.).

Rizikos veiksniai psichikos patologijai išsivystyti. Klinikinės dinamikos tyrimai, rodo, kad prieš išsivystant neurotiniams sutrikimams atsiranda tam tikros anomalios (dezadaptacinės) asmenybės reakcijos. Anomalios (dezadaptacinių) asmenybės reakcijų kriterijai:
· adaptyvaus (prisitaikančio) reagavimo pobūdžio praradimas;
· susiformavusių individualių psichologinės gynybos mechanizmų kitimai;
· koncentracija į siauro rato afektinius pergyvenimus;
· atsiradimas (anomalių reakcijų) nesusietai sutraumuojančia (psichologiškai) situacija;
· naujų reagavimo formų – nerimo, rigidiškumo – atsiradimas;
· funkcinių neurodinaminių pokyčių centrinėje nervų sistemoje atsiradimas.

Ypač atkreiptinas dėmesys į taip vadinamas ribines būsenas. Ribinis – reiškia ribą tarp sveikatos ir ligos, tarp nervų ir psichikos ligų, tarp somatinės ir neuropsichinės patologijos (sritys, kur persipina somatogeniniai ir neuropsichogeniniai pokyčiai).

Linkusios sirgti asmenybės ypatumai (Eysenck):

Tipai Apibūdinimas
1 tipas Charakterizuojamas polinkiu sirgti vėžiu. Šio tipo žmonės jaučia nepakankamą stimuliavimą ir siekia emocinio artumo su jam svarbiu žmogumi (objektu), atsiskirdami nuo to objekto jie jaučia stresą, be to jiems būdingas emocijų slopinimas.
2 tipas Tai žmonės, linkę sirgti širdies ligomis. Jie pasižymi padidėjusiu jaudrumu. Labai vertinamas emocionalusis objektas jų požiūriu yra streso ir neigiamos informacijos šaltinis. Jie jaučia stiprią priklausomybę nuo to objekto ir negali nuo jos išsilaisvinti.
3 tipas Ambivalentiškas tipas, apjungiantis 1 ir 2 tipų bruožus. Šio tipo žmonės pakaitomis išgyvena nevilties ir įniršio jausmus.
4 tipas Asmenys, laikantys kad jų laimė susijusi su nepriklausomybe.
5 (racionalusis) tipas Susijęs su reumatoidiniu artritu ir vėžiu.
6 tipas Kriminalinis ir psichopatinis tipas.

Leave a Comment