Prekių mokslo objektas, turinys, raida

Prekių mokslo objektas, turinys, raida
Prekių mokslas, kaip atskiras dalykas, atsirado 15 a. pabaigoje – 16 amžiaus pradžioje. Pradėtas dėstyti išvystytos prekybos šalyse: dabartinės Italijos Valstybėse, Ispanijoje, Portugalijoje, Olandijoje. Dėstytas komercinio tipo mokyklose. Pirmoji augalinių, gyvulinių ir farmacinių medžiagų katedra įsteigta 1549m. Paduvos Universitete Italijoje. Iš pradžių prekių mokslas buvo aprašomojo pobūdžio. Vartojamųjų prekių savybių ir kokybės vadybos klausimų nenagrinėjo. Tik 18 a. pabaigoje ir 19 a. pradžioje prekių mokslas pradeda nagrinėti kokybės priežastis ir priemones kokybei gerinti Prekių mokslo objektu tampa prekių vartojamųjų savybių ir jųų kokybės reikalavimų nagrinėjimas.
Kiekvienas produktas ( prekė) turi daug savybių. Dauguma jų susijusios su vartotojo poreikiais.
Savybės, pasireiškusios prekę vartojant, vadinamos vartojamosiomis savybėmis. To paties produkto ( prekės) vartojamosios savybės gali būti skirtingos, jei jo nevienoda paskirtis. Jos sudaro prekės vartojamąją vertę, t.y. prekės naudingumą. Prekių moksle prekės charakteristika pradedama nuo prekės vartojamosios vertės charakteristikos.
Prekių mokslas nagrinėja konkrečių prekių ( prekių grupių) vartojamų savybių kitimą realizuojant optimalius saugojimo būdus, tiria ir tobulina kokybės kontrolės bei vartojamųjų savybių kitimą realizuojant optimalius saugojimo būdus, tiria ir toobulina kokybės kontrolės bei vartojamųjų savybių vertinimo būdus, nagrinėja prekių klasifikaciją, asortimentą, jų atitikimą racionalius vartotojų poreikius bei prognozuoja jų gamybą. Šie klausimai yra ir prekių kokybės vadybos objektas, tačiau tik plačiąja prasme, be konkrečių prekių analizės.
Ypač sparčiai prekių mokslas vy

ystėsi 20 a. Šiame amžiuje prekių moksle išskiriama prekių kokybės vadyba. Lietuvoje ji išskirta atkūrus nepriklausomybę ( po 1990m.).
Lietuvoje prekių mokslas pradėtas dėstyti 19 a. komercijos mokyklose. Nepriklausomos Lietuvos 1-ajame laikotarpyje ( 1918-1940m.) prekių mokslas buvo dėstomas Kauno Universitete (teisės ir ekonomikos fakultete), Vilniaus universitete 1940m. įkurta Prekių mokslo katedra. Ji tapo prekių mokslo moksliniu metodiniu centru. 1926m. buvo parašytas prekių mokslo vadovėlis lietuvių kalba (A. Acus-Acukas). Po II pasaulinio karo didžiausią indėlį į Lietuvos prekių mokslą įnešė Vilnaius universiteto dėstytojai P. Mačiulis (maisto prekių srityje, A. Blažys ( odų ir kailių prekių srityje), J.Pričinauskas ( prekių terminologijoje).
Kas yra prekė? Taigi kalbėdami apie preke sakome, jog tai yra gamybinės veikios arba gamtoje aptinkamas objektas, galintis tenkinti norus ir poreikius, būti siūlomas pirkėjų dėmesiui, pirkimui ir vartojimui ar naaudojimui. Vadinasi, visi gaminiai ir gam¬tos objektai yra potencialios prekės. Netgi objektai, išlikę natūralūs ir nepakeisti žmogaus veiklos procese, tampa labai pageidautina preke. Pavyzdžiui, ežerai, pel¬kės, kalnai, salos ir pan., yra keliautojų ir poilsiautojų mėgstamos, lankytinos ir dėl to perkamos vietos.
Kita vertus, prekę reikia pažinti bei vertinti ir kaip marketingo komplekso elementą.
Prekė – tai marketingo komplekso elementas, apimantis sprendimus ir veiks¬mus, susijusius su pardavimo objekto kūrimu ar keitimu.
Ar yra skirtumų tarp gaminio ir prekės? Gilinantis į gamybos turinį ir tikslus galima pastebėti, ka
ad tai yra gamtoje randamų natūralių objektų perdirbimo ir keitimo veikla siekiant suteikti jiems papildomų vartojamųjų savybių. Tos savybės kuriamos tam, kad geriau būtų tenkinami žmonių poreikiai, didinamas gyvenimo komfortas.
Poreikiai būna labai įvairūs, juos nelengva išmatuoti ir įvertinti. Įsigalint mar¬ketingo ideologijai, metodams ir priemonėms, vartotojų poreikiai vis daugiau išaukš¬tinami ir išryškinami, o tai verčia nuolat ir sparčiai tobulinti ir plėtoti gamybos tech¬nologijas, kurios pajėgtų sukurti racionalius ir emocionalius vartotojų poreikius ten¬kinančių prekių. Vienų poreikių tenkinimas gimdo naujus ir dėl to galima sakyti, kad prekių ir paslaugų kūrimas ir tobulinimas – tai nuolat atsinaujinanti ir neišsenkanti problema. Gaminant daugiau ir tobulesnių lengvųjų automobilių reikia kurti ir plėto¬ti jų aptarnavimo ir remonto paslaugas, degalinių, kelių tinklus, Plėtojant prekinę ga¬mybą, paremtą mokslo ir technikos pažanga, žmones vis daugiau susitelkia į siauras spe¬cifines savo veiklos ir profesinio ugdymo sritis, ir iš to gaudami savo uždarbį, sukuria kitų prekių ir paslaugų paklausą. Tokiu būdu vis mažiau reikšmės ir vietos lieka na¬tūriniam ūkiui, kuris pažangiose šalyse beveik visiškai išnyko. Palyginti nemenka vie¬nos ar kitos šalies natūrinio ūkio reikšmė rodo jos menką ekonomikos lygį.
Civilizacijos bei gamybos ir prekinio ūkio plėtojimo kryptimi toliau pažengusių šalių gyventojų poreikiai yra kitokie ir kur kas didesni negu tų šalių, kuriose išli¬kusi natūrinė gamyba.
Natūriniu ūk
kiu besiverčiantis ūkininkas lauką aria tam. kad patenkintų bulvių auginimo poreikį. Bulves augina, kad patenkintų maisto poreikį. Kai savo užau¬gintas bulves ūkininkas naudoja pats, kad patenkintų savo maisto bei gyvulių šėri¬mo poreikius, tai jo užaugintos bulvės yra tik gaminys, tačiau nėra prekė.
Gaminys tai žmogaus fizinio ar protinio darbo rezultatas, skirtas asmeniniams ar namų ūkio poreikiams tenkinti arba parduoti rinkoje.
Taigi gaminys nebūtinai visada yra ir prekė. Tačiau negalime nuošalyje palikti klausimo: ar visos prekės yra gaminiai? Rinkoje galima aptikti ir tokių prekių kurios tarsi ir nėra žmogaus gamybos rezultatas. Dažniausiai toks įspūdis gali kalbant apie žemės ūkio arba tiesiog miškuose, vandenyse, žemės gelmėse randamas ir rinkoje parduodamas prekes. Ar dera vadinti gaminiais grybus, uogas, elnio ragus, jūros dugne randamus perlus, deimantų ar aukso grynuolius bei kitus gamtoje aptinkamus ir rinkoje prekėmis paverčiamus daiktus? Atsakant į šį klausimą reikia įvertinti dvi aplinkybes.
Pirma, minėti grybai, uogos, elnio ragai ir kita į rinką pateko žmonių darbo ir pastangų dėka. Vadinasi, kažkas suprato, kad šie daiktai tenkinti žmonių poreikius ir dėl to ėmėsi darbo ir pastangų jų rasti, paimti teikti rinkai. Taip buvo gaminama paslauga, sudariusi galimybe tenkinti šių įsigijimo poreikį. Kita vertus, žemėje jau labai nelengva aptikti vietų, kurios vienaip ar kitaip nebūtų saugomos, globojamos ir ki
itaip reguliuojamos žmonių, kad tiesiogine veikla ir pastangomis. Dažnai jau ir grybavimas, ir uogavimas, ir medžioklė tvarkomi taip, kad išliktų priimtinas kiekis ir proporcijos gamtoje aptinkamos augalijos ir gyvūnijos. Taigi ir čia jau galime pastebėti gamybinės veiklos požymių.
Atsakyti į klausimą, kas yra prekė, nėra paprasta. Siaurąja prasme galėtume teigti kad prekė yra apčiuopiamų požymių rinkinys. Pasakę, jog prekiaujame avalyne, metalais, sporto reikmenimis, gėrimais, automobiliais, pasakome esminius dalykus. Tokia informacija jau nukreipia pirkėją, tačiau dar yra nepakankama sprendimui priimti.
Kai verslininkas ar pardavėjas ką nors parduoda, nėra taip paprasta ir lengva sakyti, ką iš tikrųjų jis parduoda. Tas kažkas, ką jis parduoda, yra labai svarbus ir esminis viso verslo klausimas, kurio supratimas ir pažinimas iš esmės ir nulemia sėkmę. Ar parduotuvėje „Pas Juozapą” parduodamas butelis Kalnapilio alaus yra prasčiausiai tik alaus butelis? Kas parduodama akinių parduotuvėje prie Lukiškių aikštės? Ar tai tik akiniai vienokiuose ar kitokiuose rėmeliuose? Ką parduoda Lietuvos linijų kasos? Ar tai tik bilieto knygelė, įsėdimo talonas, pilotų ir stiuardesių darbas.
Trumpai galime sakyti, kad išvardytais atvejais parduodami ne tik paminėti dalykai, bet dar kažkas kita, kas yra daug svarbiau ir esmingiau. Iš tikrųjų ir duodamas poreikių tenkinimas. Alaus pirkėjas nori numalšinti savo troškulį H jo mėgstamu Kalnapilio alumi, ir, ko gero, išmėginti reklamoje girdėtą „Ieškok geriausio” skonį. Akinių ieškantis žmogus sprendžia regėjimo pagerinimo problemą. Lėktuvo bilieto pirkėjui nerūpi, kaip sunkiai ir varginančiai dirba pilotai ir stiuardesės, jam labai reikia greitai ir tinkamu laiku nuskristi į Paryžių ar I,ondoną. Taigi pirkėjams pirmiausiai rūpi, kaip bus patenkintas jų poreikis ir ar jie už mokamą kainą gaus juos tenkinančią prekę. Prekę perkantis pirkėjas iš esmės perka pardavėjo siūlomą poreikio patenkinimą.
Pirkėjas, pirkdamas poreikio tenkinimą, gauna apibrėžtą jo kiekį. Tas kiekis turi prekės vieneto išraišką. Pavyzdžiui, viena 0,3 litro skardinė alaus, viena bandelė, vienas skrydis į Paryžių ir t.t.
Prekės vienetas – tai dydžiu, kaina, išvaizda apibrėžtas pardavimo vienetas.
Ir gamintojas ar prekybos tarpininkas, pirkdami prekes, domisi ne tiek, kaip jos buvo pagamintos, kiek tuo, kokį pelną nupirktas vienetas leis gauti toliau jį nau¬dojant kitų prekių gamyboje arba perparduodant.
Prieš pradėdamas kurti prekę gamintojas turi įvertinti tai, kad pirkėjas stengsis įvertinti visus jos naudingumo požymius. Dėl to prekei reikia stengtis suteikti kuo daugiau jos naudingumą palaikančių požymių. Prekės palaikymas yra visuma api¬pavidalinimo, kokybės, įpakavimo, garantijų, aptarnavimo požymių, leidžiančių ge¬riau tenkinti vartotojų poreikius ir parduoti prekę.
Prekės palaikymo požymiai yra trijų lygmenų: turinio, formos, viso gaminio. Pir¬majame lygmenyje reikia atsakyti į klausimus: kokių poreikių tenkinimui preke skirta ir ką vartotojas pirks. Prieš pradedami prekiauti alumi turime apsispręsti, ar varto¬tojui siūlysime tik alų, ar ir malonią aplinką, kurioje jis galės pasėdėti, pabendrauti su draugais, paklausyti muzikos. Nuo to, koks poreikių tenkinimo derinys bus pa¬rinktas, priklausys investicijos, kainos, reklama. Tikriesiems alaus mėgėjams galima įrengti aludę, kurioje bus siūloma tik alaus ir minimalios užkandos. Tokiai aludei įrengti pakaks paprastos patalpos su paprastais stalais ir suolais. Vadinasi, ir inves¬ticijų čia nereikės didelių. Tačiau išrankūs ir pasiturintys alaus mėgėjai greičiausiai pageidaus gražiai įrengto, puikiai aptarnaujamo, švarios aplinkos, didelio užkandos ir patiekalų pasirinkimo alaus restorano. Tokiam poreikiui tenkinti reikės kur kas daugiau investicijų ir pastangų.
Prekės sumanymas yra pirminis ir svarbiausias jos kūrimo etapas, nulemiantis gaminio turinį
Poreikių tenkinimą perkantys pirkėjai nebūna abejingi prekės kokybei. Marke¬tingo požiūriu prekės kokybė reiškia jos gebėjimą tenkinti pirkėjų norus ir reik¬mes. Pavyzdžiui, mobilų telefoną ketinantis pirkti klientas įvertins tai, ar visoje Lie¬tuvos teritorijoje perkamas telefonas leis naudotis ryšiu, kokių kokybinių privalu¬mų konkuruojančios įmonės gali suteikti naudojantis šios rūšies telefonu užsienyje.
Prekės yra ne vien fiziniai daiktai, bet ir paslaugos. Rinkoje tiek daiktinę, mato¬mą ir apčiuopiamą išraišką, tiek ir paslaugos ar idėjos išraišką turinčios prekės yra skirtos poreikiams tenkinti. Jos gali būti siūlomos pirkėjų dėmesiui, pirkimui vartojimui ar naudojimui. Taigi prekės apibrėžimas ir pavadinimas vienodai tai apčiuopiamiems gaminiams, tiek ir paslaugoms ar idėjoms. Nors kasdieninė lietuvių kalboje daugiau prigijo posakis prekės ir paslaugos ir tuo tarsi lyg ir skiriamos prekės ir paslaugos terminų reikšmės.
Paslaugų išskirtinumą lemia tai, kad daugeliu atvejų paslaugos nėra apčiuopiami ir matomi daiktai, jų negalima sandėliuoti ir išdėstyti lentynose ar ant prekystalių
Paslauga yra prekė, kurios gamyba ir vartojimas vyksta tuo pačiu metu.
Daiktinės prekes paprastai yra gaminamos įmonėse, sandėliuojamos, kuri saugomos ir paskui parduodamos. Kitaip yra su paslaugomis. Dažnai jas parduodamos dar prieš gamybą. Neįmanoma kokį nors paslaugos veiksmą atlikti ir padėti ant lentynos, transportuoti. Dėl šios priežasties gali būti situacijų, kai būna sunku balansuoti paslaugos pasiūlą ir paklausą. Nors kai kurių išimčių čia galima rasti. Pavyzdžiui, kai laikrodininkas, priimdamas sugedusį laikrodį iš kliento, čia pat jam siūlo už atitinkamą kainą kitą tokios pat markės jau sutaisytą laikrodį, galima pripažinti, kad ir paslaugą kai kuriais atvejais ir sandėliuoti ir transportuoti. Arba pavyzdys su mobiliojo ryšio telefonais. Ankščiau klientas telefoninio ryšio paslaugos ieškodavo ten, kur buvo vielinis telefonas. Dabar mobiliojo ryšio telefonas leidžia analogiška paslauga naudotis bet kurioje kliento buvimo vietoje (suprantama, kuri yra mobilaus ryšio zonoje. Daiktines prekes galima gaminti toli nuo jų vartotojo. Paslaugos dauguma atveju yra gaminamos ir teikiamos dalyvaujant pačiam vartotojui. Dėl tos priežasties paslaugos negali būti transportuojamos, jas tenka teikti ten, kur yra vartotojai. Ši aplinkybė verčia kurti daugiau paslaugos punktų, pirkti ar nuomoti patalpas įrengimų komplektus, komplektuoti personalą, dėl ko didėja paslaugų kaštai ir kainos. JAV investavimo konsultacinė kompanija Merrill Lynch visame pasaulyje investavimo patarimų paslaugas. Tokią paslaugą pigiau galima būtų teikti centre, tarkime, Niujorke. Tačiau kompanija, norėdama sudaryti patogesnes galimybes klientams naudotis jos paslaugomis, savo įstaigas išdėstė daugelyje punktų, esančių ir kitose šalyse. Kompanijos vadovai žino, kad daugelis klientų daugiau linkę savo pinigų investavimo klausimus aptarti asmeniškai bendraujant su akcijų brokeriais.
Ne visada rinkai siūloma tik daiktinės arba tik paslaugos pavidalo prekes. Praktikoje dažnai sutinkama ir tarpinių variantų, kai prekė turi ir daiktinio gaminio ir paslaugos bruožų. Tokia prekės ir paslaugos kombinacija dažnai padeda geriau įgyvendinti verslo marketingo ideologiją, kad geriau būtų patenkinti kliento poreikiai 7.2 paveiksle parodyta, kaip prekės sudėtis gali keistis nuo 100 procentų materialaus turinio, pavyzdžiui, dažai, muilas, lentos, iki 100 procentų paslaugos, .pavyzdžiu, pašto paslaugos, kirpimas, konsultavimas, turinio. Galimi ir tarpiniai variantai tai, pavyzdžiui, restorano maistas, automobilio taisymas ir pan.
Nors gaminys gali turėti įvairių paslaugų, daiktinių prekės ar jų junginio savybių, verslininkas turi galvoti apie prekę kaip vieningą savybių visumą ir pirmiausia apie tai, kaip, kokius ir kokių gyventojų grupių norus ir poreikius ši prekė tenkinti skirta. Marketingo vadovui svarbu išsiaiškinti, kaip visas prekės savybių rinkinys yra suderintas ir kaip atitinka visą verslo strategiją. Jeigu visų pageidaujamų savybių negalima sutalpinti viename gaminyje, tai gal naudingiau būtų gaminti ir įteikti rinkai keletą vienas kitą papildančių prekių? Tada įmonei reikia spręsti prekių asortimento ir prekių linijų klausimus.
Prekės sluoksniai
Labai nedaugelis prekių turi vien apčiuopiamų savybių. Beveik visuomet prekėje slypi ir kitų, vieno protu suvokiamų dalykų. Dėl to įprasta skirti lyg ir kelis prekės „sluoksnius”:
*Pirminė prekė; *Apčiuopiama prekė; *Išplėstinė prekė.
Pirminė prekė – tai pačios pagrindinės prekės savybės, atspindinčios prekės paskirtį. Šaldytuvas padeda ilgiau išsaugoti nesugedusį maistą, automobilis – nuvažiuoti į kitą vietovę, sultys – numalšinti troškulį. Visos konkrečios prekės savybės derinamos prie šio pagrindinio tikslo, esmės.
Apčiuopiama prekė – tai viskas, ką apie ją galima sužinoti jutimo organais: forma, svoris, spalva, kvapas, techninės charakteristikos. Nuo šių savybių priklauso, kiek gera yra pirminė prekė, kaip pajėgia patenkinti poreikius. Keičiant apčiuopiamos prekės savybes, galima priartėti ar nutolti nuo šio tikslo.
Išplėstinė prekė – tai jau ne vien pastebimos, bet ir protu suvokiamos savybės. Šiai prekei priskiriamos savybės, kurių vizualiai pastebėti neįmanoma, tačiau kaip tik jos dažnai nulemia prekės savitumą ir išskirtinumą. Būtent jomis (įvaizdžiu, garantijomis ir pan.) pirkėjai dažnai pagrindžia savo pasirinkimą pirkti vieną ar kitą iš konkuruojančių prekių.
Prekių klasifikacija
Tradiciškai prekės skirstomos pagal jų apčiuopiamumą, pirkimą, vartojimą ar naudojimą. Apžvelgsiu kai kuriuos prekių grupavimo pagal jų pirkimą ir naudojimą būdus.
Daiktinės prekės Turi matomą ir pačiuopiamą pavidalą.
Vartojimo prekės Skirtos asmeniniams ir namų ūkio poreikiams tenkinti.
Vienkartinio vartojimo Suvartojamos per vieną kartą (pvz., maistas, dažai).
Viešo naudojimo Negali būti naudojamos tik vieno asmens. Tie, kurie nenori mokėti kainos už prekės naudojimą, negali būti išskirti iš jos naudotojų. Šias prekes siūlo visuomeninio ir privataus ūkio įmonės (pvz., gatvių valymas, apšvietimas).
Nominalios Pinigai arba teisė į juos leidžia įsigyti kitų norimų prekių.
Vienarūšės Laikomos vienodomis (pvz., degtukai).
Pakeičiamos Gali viena kitą pakeisti (pvz., dešra arba sūris sumuštiniams).
ir nematerialios prekės bei paslaugos Neturi daiktinio pavidalo, nesandėliuojamos ir netransportuojamos (konsultacijos, idėjos, patentai, teisės).
ir gamybinės paskirties prekės Skirtos kitų daiktinių prekių ar paslaugų gamybai.
ir naudojimo prekės Skirtos daugkartiniam naudojimui (pvz., gręžimo mašinos, spausdintuvai).
ir asmeninio naudojimo prekės Gali būti naudojamos tik vieno asmens. Tie, kurie už prekės naudojimą mokėti nenori, gali būti išskirti iš jos naudotojų. Šias prekes dažniausiai gamina verslo įmonės (pvz., batai, akiniai).
ir realios prekės Visos kitos prekės.
ir įvairiarūšės prekės Laikomos įvairiarūšėmis (pvz., automobiliai).
ir viena kitą papildančios prekės Be kitos prekės yra bevertės (pvz., žiebtuvėlis be baterijų, motociklas be benzino.
Bene labiausiai paplitęs prekių skirstymas į dvi grupes: vartojimo prekes ir gamybinės paskirties prekes.
2.1 Vartojimo prekių klasifikavimas
Be jau minėtų klasifikavimo būdų, pagal pasirinkimą ir pirkimą vartojimo prekės dai¬gai i būti skirstomos į šias grupes:
*Kasdienės paklausos prekės;
*Pasirenkamosios prekės;
*Ypatingos paskirties prekės;
*Pasyvios paklausos prekės;
*Nepageidaujamos paklausos prekės.
2.1.1 Kasdienės paklausos prekės
Jos perkamos įprastiniams poreikiams tenkinti, joms nereikia didelių pardavimo ir
aptarnavimo pastangų, jos nebrangios ir neretai perkamos iš įpročio.
Kasdienės paklausos prekės literatūroje dar skirstomos į:
*Kasdieninio vartojimo prekės perkamos ir vartojamos dažnai, pagal nusistovėjusią tvarką ir daug negalvojant: pasta, muilas, pienas, duona. Šios rūšies prekės parduodamos pirkėjams patogiose vietose. Daugeliui šių prekių didelę reikšmę turi prekės ženklas, patogi pakuotė ir pirkėjams suprantamas ženklinimas.
*Impulsyvaus pirkimo prekės perkamos dėl staiga atsiradusio ir paprastai gana trumpalaikio poreikio. Jei staiga įsigeistos prekės tuo metu nusipirkti nepavyksta, ji dažniausiai pamirštama. Pirkti impulso prekes gali paskatinti pirkti patrauklus jų įpakavimas ar įdomus išdėstymas lentynoje, kainų nuolaidos ar kito pirkėjo pavyzdys. Todėl šios prekės išdėliojamos patogiausiose ir geriausiai matomose lentynose, lengvai pasiekiamose vietose. Savitarnos parduotuvėse ji dažnai būna ir prie pat kasos, kur pirkėjui tenka bent trumpai stabtelti. Tuomet akys užkliūva ir už neplanuotų , bet įdomių prekių. Kadangi šios grupės prekės gana pigios, pirkėjai mažai rizikuoja išbandydami net ir nežinomus jų variantus. Šiai grupei priklauso kramtomoji guma, rečiau perkami žurnalai ir laikraščiai, šokoladukai ir nemaža kitų prekių.
*Katastrofinės prekės -jos taip pat perkamos staiga, neplanuotai. Tačiau tokių prekių vartotojui prireikia dėl netikėtų įvykių, atsitinkančių jam pačiam ar jo vartojamiems daiktams. Staiga gali teikti kreiptis pagalbos į stomatologą, autoservisą. Katastrofinėmis gali tapti dauguma nebrangių prekių ar paslaugų, jei jos perkamos skubant, tekinant staiga atsiradusį didelį poreikį. Logiška, kad tokiu atveju pirkėjas nelinkęs ilgai rinktis ar derėtis dėl kainos. Norėdamas kuo greičiau patenkinti poreikį, pirkėjas linkęs netgi mokėti brangiau. Tai dažniausiai neišvengiama, jei pirkti tenka netipišku laiku arba poreikį patenkinti toliau nuo didelių miestų esančioje vietovėje. Yra pardavėju, kurie kaip tik orientuojasi į netikėtai, staiga atsiradusius vartotojų poreikius ir siūlo daug katastrofinių prekių bei paslaugų. Taip dirba paruoštą maistą į namus pristatančios firmos, visą parą atviros parduotuvės, budinčios vaistinės ir kt.
2.1. 2 Pasirenkamosios prekės
Tai prekės, kurių kainą, kokybę ir stilių pirkėjai lygina keliose parduotuvėse dar prieš įsigydami. Šios prekės ne taip skubotai ir patogiai įsigyjamos. Pasirenkamąsias prekes pirkėjas renkasi tarsi du kartus: vieną – kai iš anksto numato svarbiausias, reikalingiausius prekės bruožus, kitą – kai patikslina pradinę nuomonę, jau parduotuvėje apžiūrėdamas konkrečias prekes. Tam tenka sugaišti laiko, įdėti šiek tiek pastangų. Todėl į pasirenkamas prekes patenka pirkėjui gana svarbios: paprastai nepigios, perkamos ne itin dažnai ir vartojamos gana ilgai.
Pasirenkamosios dar skirstomos:
Pagal kainą – pagal kainą pirkėjas renkasi tada, kai kitus konkuruojančių gaminių skirtumus laiko nesvarbiais. Kartais jie iš tikrųjų esti nedideli, o kai kada pirkėjai jų tiesiog nesistengia ar nesugeba įžvelgti. Dažniausiai taip atsitinka tada, kai kaina atrodo svarbesnė už visas kitas prekės savybes. Todėl į šią grupę gali patekti ne tik gana brangūs daiktai – šaldytuvai, televizoriai, bet ir palyginti pigios prekės – sviestas, kava. Jei šių prekių kainų skirtumai pirkėjui yra reikšmingi, jis jas perka kaip tipiškas pasirenkamas prekes, t.y. skiria mažai laiko ieškodamas pigesnio pirkimo varianto.
Daugelį gana svarbių prekių pirkėjui renkasi ne pagal kainą, o pagal kitas savybes. Kaina šiuo atveju laikoma tik vienu iš prekės bruožų. Be to, gerokai besiskiriančių prekių kainas nelengva palyginti, taigi ir rinktis vien pagal kainą neįmanoma. Todėl perkant drabužius, baldus ar kitus gana įvairių savybių galinčius turėti daiktus, tenka remtis ne vien kaina, bet ir kitais jų bruožais. Dažnai didelę reikšmę turi išvaizda, kokybės charakteristikos, sudėtinės dalys ir medžiagos. O prekinis vardas čia ne toks svarbus, bes skirtumas sukuria jau pačios prekių savybės. Tai labai skiriasi nuo tos grupės prekių, kurias pirkėjai renkasi visų pirmą pagal kainą: ten prekiniai vardai padeda išskirti tam tikrų firmų prekes, savaip pagrįsti jų kainų skirtumą.
2. 1. 3 Ypatingos paskirties prekės
Ypatingos paskirties prekės – tai prekės, kurioms įsigyti vartotojas sunaudoja daug laiko ir pastangų, tačiau pirkdamas jis tiksliai žino, ko jam reikia. Pageidaujamas tokios prekės savybes vartotojas iš anksto numato iki smulkmenų. Be to mažiau dėmesio kreipia į prekių kainą, o prekinis vardas gali būti laikomas vienu iš svarbiausių pasirinkimo kriterijų. Dažniausiai šią grupę sudaro individualiai prekiniais vardais įvardytos prekės, tuo pabrėžiant jų išskirtinumą (pvz., Porshe Carera I”, „Levi’s 500″, „Nike Air” ir kt.). Grupiniai, daugeliui prekių vartojami vardai šios grupės prekėms nebūdingi. Į ypatingos paskirties prekių kategoriją gali pateikti praktiškai bet kuri prekė, jei pirkėjas laiko ją išskirtinai svarbia ir turinčia tik jai vienai būdingų savybių. Galima skirti dvi ypatingos paskirties prekių rūšis:
Didelio lojalumo prekės yra tos, kurioms vartotojas labai ištikimas. Jis puikiai pažįsta visas jų savybes, jomis patenkintas, todėl net nesvarsto galimybės pirkti konkurentų gaminius. Tad daugumos pardavėjų siekiama, tačiau ne itin dažna pirkėju nuostata. Paprastai jos laikosi nuolat tą prekę tą prekę vartojantys ir gan konservatyvus pirkėjai. Yra prekių, kurioms vartotojai ištikimi dėl to, kad nelengva įprasti prie konkuruojančių prekių savybių. Tokių „sunkiai keičiamų” prekių pavyzdys gali būti cigaretės, mėgstamas padažas ar įprasta kompiuterinė programa.
Kitą specialių prekių dalį sudaro pirkėjui labai svarbios, bet retai perkamos prekės. Tai dažniausiai ilgai naudojami ir gana brangūs daiktai. Logiška, kad pirkėjas linkęs apgalvoti ir kuo smulkiau numatyti tokios būsimos prekės savybes, net jei tam prireikia daug laiko ir pastangų.
2.1. 4 Pasyvios paklausos prekės
Pasyvios paklausos prekės yra tokios, apie kurias vartotojas dar mažai žino ir kurių dar nepageidauja pirkti. Yra trys pasyvios paklausos prekių rūšys:
Naujos prekės, kurių vartotojas dar nežino ir dėl to neperka. Vartotojai kurį laiką ne tik nežino jų savybių, bet ir neturi informacijos apie jų buvimą. Tokiu atveju nėra prasmės tikėtis, kad kas nors šių prekių ieškos ir stengsis įsigyti. Gamintojui ir pardavėjui tenka įveikti neinformuotumą populiarinant visai naujai atsiradusių prekių rūšį. Šį etapą teko praeiti ir jogurto, ir mikrobangų krosnelių, ir daugelio kosmetikos priemonių pardavėjams.
Nuolatinės pasyvios paklausos prekės – tai prekės ir paslaugos, kurių naudingumą pirkėjas gerai supranta, tačiau pats nelinkęs jų ieškoti. Tai gali būti karstas, antkapis, gyvybės draudimas.
Nenumatytų poreikių prekės – jos perkamos tada , kai nelauktai iškyla skubus poreikis.
Smarkiai suskaudus galvai nebūna nei noro, nei laiko ilgai vaikščioti po vaistines ar parduotuves
ieškant vaistų. Dažniausiai perkama artimiausioje vaistinėje.
2.1. 5 Nepageidautinos paklausos prekės
Tai tokios prekės, kurių vartotojas nenori, tačiau kartais negali be jų apsieiti. Pavyzdžiui, apendicito operacija, danties gydymas ir pan.
2.2. Gamybinės paskirties prekės
Gamybinės paskirties prekės skirstomos:
Gamybinio naudojimo prekės:
*Žaliavos ir medžiagos;
*Detalės ir surinkimo mazgai;
*Pagrindinės gamybos priemonės: pastatai, įrenginiai, perdavimo įtaisai, pagrindinės gamybos mašinos ir įrengimai, transporto priemonės.
*Pagalbinės gamybos priemonės: pagalbinės gamybos mašinos ir įrengimai, įrankiai, gamybinis ir ūkinis inventorius.
*Aptarnavimo medžiagos: priežiūros, remonto, gamybinės veiklos palaikymo.
*Verslo paslaugos: remonto, apsaugos, apskaitos, reklamos, personalo mokymo, draudimo, kt. paslaugos
2. 2.1 Žaliavos ir medžiagos
Žaliavos – toliau naudoti paruošti gamtos ištekliai, pavyzdžiui, rąstai, cukriniai runkeliai, linų stiebeliai, žvyras, nafta. Paprastai žaliavos tolimesniam naudojimui paruošiamos tik tiek, kad jas būtų galima lengviau transportuoti, naudoti, kad jos atitiktų standartų reikalavimus.
Pagal kilmę žaliavos yra skirstomos į:
natūralias gamtos – medžiojami žvėrys ir paukščiai, vandenynuose ir upėse žvejojamos žuvys, rąstai, durpės, akmens anglis, nafta, molis, deimantai, šios žaliavos susidaro ir atsinaujina pačios, nėra žmogaus tiesioginės gamybinės veiklos rezultatas.
ūkiuose gaminamas – kviečiai, linai, pienas, mėsa kiaušiniai. Tai žmonių gamybinės veiklos rezultatas.
Kai kurios medžiagos turi dvejopą vartojimo paskirtį. Pavyzdžiui, vaisiai ir uogos gali būti parduodami prekybos centruose kaip asmeninio naudojimo prekė ir gali būti parduodami maisto pramonės įmonėms (kaip sulčių ar uogienių žaliava).
Žaliavos, palyginti su kitomis gamybinio naudojimo prekėmis, turi kai kurių ypatumų. Žaliavoms rūšiuoti, sandėliuoti reikia didelių sandėliavimo erdvių, o gabenti – didelių krovimo ir transportavimo pajėgumų. Žaliavų tiekimas dažnai priklauso nuo sezoniškumo. Žaliavos dažnai parduodamos netiesiogiai per tarpininkus.
Daugėjant smulkių žaliavų gamintojų, auga konkurencija, kuri leidžia žaliavų pirkėjams mažinti supirkimo kainas. Natūralių gamtos žaliavų gamintojai dažniausiai būna stambios įmonės ir turi daugiau jėgos bei galimybių apginti savo prekės kainą.
Medžiagos – jau apdorota žaliava, kuri tolimesniame gamybos procese paverčiama sudedamąja prekės dalimi. Kai kuriose gamybos srityse, pavyzdžiui, maisto, lengvosios pramonės, statybų, medžiagos sudaro pagrindinę dalį.
Medžiagų gamintojai paprastai siekia, kad medžiagų kokybė atitiktų standartų reikalavimus. Konkurencinėje kovoje pagrindinis dėmesys skiriamas kainai ir pirkėjų aptarnavimui. Medžiagų reklamą tikslinga orientuoti į gaminių, kurie pagaminti iš šių medžiagų, vartotojus.
2. 2. 2 Detalės ir surinkimo mazgai
Jie gamybos procese taip pat tampa sudedamąja galutinio produkto dalimi. Tačiau skirtingai nei žaliavos ir medžiagos, galutiniame produkte jie nekeičia savo formos.
Šiuolaikinės gamybos sąlygomis viena įmonė retai gamina sudėtingą gaminį nuo pradžios iki galo. Paprastai sudėtingo komplektinio gaminio (pvz., automobilio, televizoriaus, šaldytuvo) gamybos procese dalyvauja daug įmonių, kurių specializacija – atitinkamų komponentinių dalių gamyba. Skirtingose įmonėse pagamintos komponentinės dalys gali būti kelių rūšių:
surinkimo mazgai (t.y. užbaigti komplektuojamieji gaminiai, kurie yra paruošti gaminio surinkimui;
detalės, t.y. beveik užbaigti komplektuojamieji gaminiai, kurie prieš surenkant komplektinį gaminį dar turi būti papildomai apdirbti (juos reikia dažyti, šlifuoti ir pan.).
Detalės ir surinkimo mazgai gaminami atsižvelgiant į technines pirkėjų sąlygas. Sudarydami šių prekių pirkimo kontraktus, užsakovai didelį dėmesį skiria tiekimo terminams. Griežtai laikytis tiekimo terminų verčia pirkėjų noras užtikrinti nepertraukiamą gamybos procesą, turėti kuo mažiau atsargų. Todėl, siekiant užtikrinti gerą gaminio kokybę ir savalaikį gamybos proceso aprūpinimą, labai svarbu parinkti tinkamus ir patikimus tiekėjus. Siekdami užtikrinti gerą komplektinio gaminio kokybę, pirkėjai stengiasi mažinti tiekėjų, tačiau didesnė savalaikio gamybos proceso aprūpinimo garantija išlieka, kai tiekėjų yra daugiau.
Detalės ir surinkimo mazgai dažniausiai parduodamos tiesiogiai, su pirkėjais sudarius ilgalaikes sutartis.
2. 2. 3 Pagrindinės gamybos priemonės
Tai ilgalaikio naudojimo prekės, tiesiogiai dalyvaujančios kitų prekių gamybos procese. Pagrindinės gamybos priemonės skirstomos į pastatus, įrenginius, perdavimo įtaisus, mašinas ir įrengimus ir transporto priemones.
Pagrindinės gamybos priemonės yra brangūs ilgalaikio investavimo objektai, kurie netampa galutinio produkto dalimi. Jų vertė į galutinį produktą perkeliama dalimis per keletą metų.
Pagrindinių gamybos priemonių pirkėjai daugiau domisi jų naudojimo galimybėmis nei kaina. Labai svarbios pardavėjų teikiamos papildomos paslaugos. Pagrindinės gamybos priemonės paprastai perkamos tiesiogiai iš gamintojų.

2. 2. 4 Pagalbinės gamybos priemonės
Tai ilgalaikio naudojimo prekės, naudojamos pagalbinės gamybos procese. Tai pagalbinės gamybos mašinos ir įrengimai, įrankiai, gamybinis ir ūkinis inventorius.
Pagalbinių gamybos priemonių kaina paprastai mažesnė už pagrindinių gamybos priemonių kainą. Daugelis pagalbinių gamybos priemonių yra standartizuotos. Kokybė ir papildomos paslaugos yra labai svarbūs prekės politikos elementai. Pagalbinės gamybos priemonės dažnai parduodamos netiesiogiai – per tarpininkus. Organizuojant pagalbinių gamybos priemonių rėmimą, be kitų rėmimo elementų, pasitelkiama ir reklama.
2. 2. 5 Aptarnavimo medžiagos
Tai medžiagos, kurios netampa sudedamąja gaminio dalimi. Aptarnavimo medžiagos skirstomos į 3 grupes:
Priežiūros – jos būtinos normalioms gamybos sąlygoms užtikrinti. Tai lemputės, dažai, šluotos, langų valikliai ir pan. Priežiūros medžiagos yra labai įvairios. Paprastai šios paskirties prekės nėra labai brangios. Jos perkamos nedideliais kiekiais. Pirkėjai nelinkę skiri daug laiko šių prekių paieškai ir pirkimui. Prekiaujant priežiūros
Remonto – šios medžiagos būtinos remontuojant pagrindines gamybos priemones. Tai varžtai, veržlės, filtrai, guoliai ir pan. Dažnai remonto medžiagų tiekėjai yra pirmieji surinkėjai.
Gamybinės veiklos palaikymo medžiagos -būtinos gamybinei veiklai palaikyti. Tai tepalas ir alyvos, spausdinimo popierius, rašalas, diskeliai, šilumos ir elektros energija ir pan.
2. 2. 6 Verslo paslaugos
Pastaraisiais metais, kai daugeliu gamybinio naudojimo prekių prekiaujama kompleksiškai, labai išaugo verslo paslaugų svarba. Tai remonto, apsaugos, apskaitos, reklamos, personalo mokymo, konsultavimo, nuomos, paskirstymo, draudimo ir kt. paslaugos. Verslo paslaugos gali būti savarankiškos arba susijusios su konkrečia preke.
Verslo paslaugos turi tiesioginį poveikį pirkėjo įmonės operacijoms. Daugelis jų iš pirkėjo įmonės gali būti perkeltos į kitą vietą. Verslo paslaugos dažnai orientuotos į daiktus (mašinų ir įrengimų remontas, krovinių pervežimas) ir retais atvejais – į žmones (personalo mokymas). Personalas, įtrauktas į verslo paslaugų teikimą, dažnai turi būti techniškai kvalifikuotas.
Prekių grupavimas rinkodaroje.
Naudojimo trukmė: trumpalaikio naudojimo prekės (suvartojamos per vieną ar kelis vartojimo ciklus; pvz., miltai, pienas) ir ilgalaikio naudojimo prekės (skirtos daugkartiniam naudojimui; pvz., šaldytuvas, batai)
Paskirtis: asmeninio naudojimo prekės (skirtos nekomerciniams, asmeniniams ar namų ūkio poreikiams tenkinti) ir gamybinio naudojimo prekės (skirtos įmonėms ir organizacijoms, kurios jas naudos savo tolimesnėje veikloje)
Nuosavybės teisė: viešojo naudojimo prekės (priklauso visuomenei; negali būti naudojamos tik vieno asmens; nenorinčių mokėti už prekės naudojimą negalima išskirti iš naudojimo; pvz., gatvių valymas, apšvietimas) ir privataus naudojimo prekės (naudojamos privačių asmenų; už prekės naudojimą mokėti nenorinčius galima išskirti iš naudojimo; pvz., akiniai, maisto prekės)
Prekių panašumas : vienarūšės (homogeninės) prekės (būtinos pirkėjui prekės; pirkėjai mano, panašių dydžių ir tipų vienarūšės prekės yra tos pačios kokybės, ir pageidauja, kad jų kainos būtų panašios; pvz., degtukai) ir įvairiarūšės (heterogeninės) prekės (pirkėjai mažiau dėmesio skiria šių prekių kainai, o daugiau – kokybei ir savo poreikių tenkinimui; pvz., baldai, kostiumai)
Ryšys su kitomis prekėmis: pakeičiamos prekės (pirkėjas vieną prekę gali pakeisti kita; pvz., tepdamas sumuštinį, dešrą pakeičia sūriu) ir viena kitą papildančios prekės (viena prekė be kitos yra benertė; pvz., rašalinis parkeris be rašalo)
Rinkos prisotinimo prekėmis laipsnis: laisvai parduodamos prekės (rinkoje prekių yra pakankamai) ir deficitinės prekės (rinkoje šių prekių trūksta)
Materialumas: materialios (daiktinės) prekės (yra apčiuopiamo pavidalo; fiziniai objektai) ir nematerialios prekės (yra neapčiuopiamos; dalis paslaugų ir idėjos)
Prekybos sandorių formos: nominalios prekės (pinigai arba teisė į juos leidžia įsigyti kitų norimų prekių; pvz., prekės parduodamos, naudojant įvairias atsakomosios prekybos formas, sudarant ateities sandorius) ir realios prekės (prekės parduodamos, sudarant tiesioginius sandorius)
Prekių asortimentas
Dažniausiai įmonė gamina ir parduoda ne vieną kokią prekę, bet tam tikrą prekių asortimentą.
Prekių asortimentas tai visų prekių ir prekių grupių, kurias parduoda įmonė. rinkinys.
Marketinge naudojama ir prekių linijos sąvoka.
Prekių linija – tai panašios paskirties prekių rinkinys.
Paprastai yra skiriami du asortimento parametrai: plotis ir gylis. Plotį sudaro siūlomų prekių linijų skaičius. Gylį rodo vienoje prekių linijoje esančių prekių modifi¬kacijų skaičius. Pavyzdžiui, vienas prekiautojas siūlo šias prekių linijas: šokoladą, kakavą, riešutų pastą. Tačiau į savo asortimentą jis gali įrašyti ir ketvirtą prekių liniją, tarkime, šokoladinius vaflius (asortimento plotis). Šokolado grupės asorti¬mento gylyje jis gali turėti atskirų pieno, riešutų, marcipano rūšių, be to, pieniško šokolado pakeliai yra 50, 100, 200 g svorio.
Šias prekes pardavėjas gali vertinti kaip artimas dėl to, kad jos yra gaminamos ir naudojamos panašiu būdu, parduodamos tame pačiame rinkos segmente per tos pačios rūšies prekybos įmones ir panašiomis kainomis. Pavyzdžiui, prekybos centre „Pas Juozapą” yra platus maisto prekių asortimentas. Šiame asortimente prekių linijos: arbata, kava, alus, gaivinamieji gėrimai, mineraliniai vandenys, sūriai ir kt. Tačiau kitu atveju verslo įmonė gali turėti tik vieną prekių liniją. Pavyzdžiui, taksi įmonė teikia keleivių vežimo paslaugas, tačiau pati vežimo paslauga būti kelių rūšių: pagal užsakymus telefonu, vežimas iš taksi stovėjimo aikštelių, maršrutiniai taksi reisai, tolimų pervežimų reisai.
Prekių asortimento plotis – tai prekių linijų skaičius.
Prekių asortimento gylis – tai prekių linijų sudarančių variantų ir modifikacijų skaičius.
Prekių linijos gali būti įvairaus ilgio. Tai priklauso nuo jas sudarančių skaičiaus. Galima teigti, kad prekių linijos ilgis sutampa su asortimento gyliu, o prekių linijų skaičius gali būti tapatinamas su asortimento pločiu (7.3 pav.).
7.3 paveiksle pavaizduotą prekių asortimentą sudaro 51 prekė. Jos priklauso septynioms prekių linijoms. Asortimento plotis yra lygus septynioms, o didžiausias asortimento gylis – devynioms.
Tačiau trečiąją ir šeštąją prekių linijas sudaro tik šešių rūšių prekės. Taigi ir asortimento gylis šiose vietose tėra tik po 6 prekes.
*Kiekviena įmonė stengiasi tobulinti savo prekių asortimentą. Koks jis turi būti – tai priklauso nuo įmonės tikslų, pasirinktos vartotojų grupės bei aplinkos sąlygų. Tobulinant prekių asortimentą svarbu įvertinti ne tik viso asortimento, bet ir prekių linijų ar atskirų prekių pelningumo rodiklius. Platinant prekių asortimentą, kuriamos naujos prekės ir jų linijos. Gilinant prekių asortimentą – ilginamos jau esančių prekių linijos.
*Kalbant apie prekių asortimentą bei jo tobulinimo kryptis, būtina apsispręsti kurios prekių linijos turėtų judėti „aukštyn”, o kurios – „žemyn”. „Aukštyn” reiškia judėjimą link brangesnių ir kokybiškesnių šios rūšies prekių, „žemyn” – atvirkščiai.
*Judėjimas vyksta tada, kai prekių liniją papildo nauja prekė ir visa linija šiek tiek „pasislenka” į ją. Jei nauja prekė geresnė ir brangesnė už iki tol buvusias, judama aukštyn (7.4 pav., a), jei blogesnė – „žemyn” (7.4 pav., b). Galima nejudėti tik sutvirtinti dabartines pozicijas (7.4 pav., c).
Apsisprendusi dėl asortimento tobulinimo krypčių, dažniausiai įmonė sutelkia savo pastangas į individualių prekių kūrimą ar tobulinimą.
Individuali prekė – tai ta, kuri ir asortimento gali būti išskirta pagal savo markę, kainų, aptarnavimo, naudojimo ar vartojimo pobūdį.
Pavyzdžiui, iš dantų pastos asortimento gali būti išskirta konkrečios markes, kainos ir tūbelės dydžio pasta.
Kiekvienai individualiai prekei pasirinktoje tikslinėje rinkoje gali būti panaudota savita marketingo strategija. Pavyzdžiui, šokoladinių saldainių pirkimui ir vartojimui suaktyvinti yra naudojama loterija, kai saldainį nupirkęs vartotojas tikisi jo įvyniojimo popierėlyje rasti lengvąjį automobilį lošiantį bilietą.
Asortimento formavimo politika gali remtis skirtingais išeities požymiais
Pagal medžiagų ar gaminių kilmę;. Pavyzdžiui, odos, geležies prekių parduotuvės.
Pagal pirkėjų grupes. Pavyzdžiui, sporto prekių, vaikiškų prekių ar prabangių
prekių parduotuvės.
Pagal kainų lygį. Pavyzdžiui, pigesnių prekių parduotuvės.
Pagal panaudojimo paskirtį: namų apyvokos prekės, statybinių medžiagų parduotuvės, dviračių parduotuvės.
Pagal tarpusavio papildymo požymius dviračių parduotuvėje gali būti siūloma dviračių priekabėlių, vaikiškų vežimėlių, o maisto prekių parduotuvėje prekiaujama ir kai kuriais namų apyvokos reikmenimis.
Prekių asortimento struktūros analizė
Prekių asortimento struktūros analizės tikslas yra priimant sprendimus išsiaiškinti asortimento sudėties ekonominį naudingumą ir paruošti informaciją dėl vienos kitos prekės gamybos išplėtimo, siaurinimo, atnaujinimo ar pagerinimo. Yra išskiriamos šios asortimento struktūros analizės rūsys:
asortimento pardavimo pajamų analizė;
pelningumo struktūros analizė
Asortimento pelningumas – tai atskirų prekių ar jų grupių pardavimo pajamų dalis viso asortimento
Pardavimo pajamų analizė parodo, kokią prekių pardavimo pajamų dalį duoda kiekviena individuali prekė. Šią analizę galima atlikti sudarius lenteles arba remiantis Lorenco kreive, kuri dar vadinama koncentracijos kreive. Visų įmonės gaminamų prekių pardavimo pajamos yra prilyginamos l00 procentų ir nustatomos atskirų prekių procentinės dalys. Prekės surašomos eilės tvarka pagal kiekvienai tenkančią pajamų dalį. Žemiau pateiktoje 7.1 lentelėje prekių asortimentinių: vienetų pavadinimai yra pažymėti simboliais A, B, C, D, E, F, G, H, I, K , o kiekvienam vienetui tenkanti pajamų dalis parodyta litais ir procentais kitose tos lentelės skiltyse
7.1. lentelė. Pardavimo pajamų analizė
Po to koordinačių sistemoje (7.5 pav.) atidedamos kiekvienam asortimento vie¬netui tenkančių pajamų kiekio, išreikšto procentais, dalys, o taškai sujungiami linijomis. Taip yra nubrėžiama kreivė, kuri ir vaizduoja įmonės gaminamų ir parduo¬damų prekių pajamų grafiką. Ši kreivė kartais yra vadinama Lorenco kreive.
7.5 paveiksle yra parodyta būdinga situacija, kai keturių pavadinimų – A, B, C ir D prekės, sudarančios tik 40 proc. viso asortimento, duoda virš 80 proc. pardavi¬mo pajamų. Šioms prekėms, kurios sudaro pagrindinį asortimentą, reikia skirti ypa¬tingą dėmesį, kadangi joms sumažėjus labai smarkiai kristų įmonės pajamų rodikliai.
Pelningumo analizė. Praktikoje pardavimo pajamos dažnai pasitelkiamos kaip prekių gamybos programos analizės vienas iš vertinimo kriterijų. Tačiau tai beveik nieko nesako apie kaštus ir apie atskirų prekių pelningumą bei reikšmę įmonės sėkmei. Dėl to reikia išsiaiškinti, koks yra prekės pelningumas. Prekės pelningumą išreiškia padengimo dydžio rodiklis.
Padengimo dydis – tai pardavimo pajamų dalis, kuri lieka atėmus kintamuosius kaštus.
Įmonei, norinčiai gauti daugiau pelno, reikia informacijos apie tai, koks yra jos gami¬namų atskirų prekių ar jų grupių pelningumas. Čia lemia prekes pardavimo pajamų dalis, tenkanti pastoviems kaštams padengti ir pelnui gauti. Kintamieji kaštai šiuo veju eliminuojami, nes jie didėja ar mažėja priklausomai nuo gaminamų prekių kiekio. Sprendimuose dėl kiekvienos prekės būtina atsižvelgti ir įvertinti, kokią pelningumo dalį ji duoda.
Iš grafiko matome, kad D prekių asortimento grupė yra pelningiausia, o C grupė yra nuostolinga. Vadinasi, pastaroji grupė potencialiai gali būti gamybos siaurinimo objektas. Kita vertus, galima ir tokia situacija, kai ir nuostolingos prekės sėkmingai gali padėti įgyvendinti įmonės tikslus. Nuostolingos prekės gali būti panaudotos labdarai ir taip prisidėti prie įmonės gero vardo ir padėti išlaikyti įvaizdį. Be to, prekė gali būti svarbi ir reikalinga dėl asortimento kompleksiškumo ir išsamumo. Kitos trys prekių grupės yra pelningos ir leidžia gauti nemažą pelną.
Tais atvejais, kai reikia spręsti pasenusių, mažai pelningų ar nuostolingų prekių išėmimo iš asortimento klausimą, tikslinga atlikti papildomus paskaičiavimus. Jeigu paskaičiavimais yra nustatomos prekės ar jų grupės, kurios duoda vos 2 ar 3 procentus apyvartos, tai logiška svarstyti klausimą dėl tokių prekių išėmimo iš apyvartos. Paskaičiavimais taip pat gali būti nustatoma, kiek viena ar kita prekė prisideda prie visų pastovių kaštų padengimo. Pavyzdžiui, turime šiuos duomenis:
Prekės pardavimo kaina97,77 Lt/vnt.
Vieneto kintamieji kaštai57,45 Lt/vnt.
Padengimo dydis40,32 Lt/vnt.
Vieneto kintamiesiems kaštams priklauso gamyboje dirbančių darbininkų dar¬bo užmokestis, gamybos medžiagos, gaminio komponentai, komplektuojamosios dalys. Šiems kaštams taip pat priklauso vienetiniai pardavimo kaštai, pavyzdžiui, komisiniai, apyvartos mokestis.
Nustačius, kad gamybos programoje yra prekių, kurios labai menkai ar visiškai nedengia pastovių kaštų, vėlgi yra pretekstas svarstyti klausimą dėl tokių prekių tolesnės gamybos ir pateikimo į rinką tikslingumo.
PREKIŲ KOKYBĖS ĮVERTINIMAS, KOKYBĖS REIKALAVIMAI
Kokybė – viena sudėtingiausių sąvokų,, sutinkamų žmogaus veikloje. Kokybės sąvokos sudėtingumas reiškiasi tuo, kad ji turi daugelį tyrimo aspektų. Kiekvienas iš jų reikalauja specialaus tyrimo ir turi atskirą tikslą.
Paskutiniu metu gaminamų produktų kokybę nagrinėja ir kai kurios naujos mokslų kryptys: kvalimetrija (mokslas apie kokybės kiekybinės išraiškos dėsningumus). Techninė estetika (visuma žinių apie meninį konstravimą dekoratyvines medžiagų savybes) ergonomika (nagrinėja mašinų ir aplinkos ypatybių įtaką žmogui šiuolaikinėje gamyboje) ir t.t.
Produkcijos kokybė pirmiausia susijusi su darbo produkto naudingumu žmogui, jo vartojamąja verte.
Kadangi visuma produkto savybių apibūdina jo kokybę, tai logiška tvirtinti, kad kokybė sudaro materialinį vartojamosios vertės pagrindą, reiškiasi kaip naudingumo šaltinis.
Vartojamoji vertė ir kokybė yra tapačios sąvokos. Trumpai kokybė apibūdinama, kaip objekto savybių visuma, įgalinanti jį tenkinti išreikštus ir numanomus vartotojų poreikius. Kai kurie kokybės specialistai siūlo išplėsti kokybės sampratą, ją sieti ne tik su vartotojų poreikiais, bet ir su žmonių sveikatos išsaugojimu, teigiamu poveikiu aplinkai ir visuomenei.
Kokybė, kaip produkto tam tikrų savybių visuma, rodo produkto gyvavimo ciklo ypatumus. Produkto gyvavimo ciklą sudaro kūrimo (projektavimo), gamybos, realizavimo ir vartojimo etapai. Produktą kuriant ir gaminant formuojamos savybės, lemiančios kokybę. Realizuojant stengiamasi šias savybes išsaugoti jų nepabloginti. Vartojamo produkto savybės turėtų visiškai atitikti vartotojo poreikius. Vartotojų poreikių tyrimo išvados naudojamos naujo produkto savybėms kurti (projektuoti).
Vartotojų poreikiai klasifikuojami:
*Individualūs asmeniniai ir grupiniai;
*Asmeninio pobūdžio, šeimos ir namų ūkio, gamybiniai techniniai;
*Profesinės veiklos ir verslo,
*Visuomeninės veiklos, kolektyviniai ir valstybiniai.
Individualūs asmeniniai poreikiai. Individualūs asmeniniai poreikiai skirstomi Į pirminius biogeninius ir iš dalies psichofiziologinius (pagrindinius fizinius arba absoliučius) ir antrinius (socialinius psichologinius ir dvasinius arba santykinius, žr. R.A.Fatkhutdinovą, 2000, p.31 ir kt.)
Prie pirmųjų poreikių priskiriami maisto, vandens, meilės, miego, oro ir palankios temperatūros bei kiti universalūs, bet skirtingai intensyvūs poreikiai.
Prie biogeninių poreikių priskirtini:
*saugumo, savisaugos poreikis,
*emocinio kontakto poreikis,
*orientacija vietos, laiko ir erdvės atžvilgiu,
*aktyvaus judėjimo, sporto ir žaidimų poreikiai.
Artimi pirminiams poreikiams arba su jais persipynę yra Psichologiniai poreikiai:
*energijos atkūrimo poreikis,
*hedonistiniai, Įskaitant seksualinius, poreikiai,
*emocinio pasitenkinimo poreikis,
*laisvės, galimybės rinktis poreikiai.
Antriniai arba socialiniai psichologiniai ir dvasiniai poreikiai apibūdinami šiais požymiais:
*juos lemia patirtis,
*yra įvairiarūšiai ir skirtingai intensyvūs,
*kiekvienam individui skirtingi,
*dažniausiai pasireiškia keli iš karto, sudaro poreikių junginius,
*dažnai sąmoningai nesuvokiami,
*lemia vartotojų elgesį.
Prie aukštesnių ir aukščiausių individualių poreikių priskirtini socialiniai ir dvasiniai poreikiai.
Į socialinių poreikių sudėtį įeina:
*įsitvirtinimo gyvenime, veikloje ir darbe poreikiai,
*bendravimo grupėje, kolektyve poreikis,
*pažinimo poreikis,
*saviraiškos grupėje, kolektyve, gyvenime ar veikloje poreikis.
Prie aukščiausių dvasinių poreikių priskirtini:
*padoraus elgesio su žmogumi poreikis,
*kūrybos, kūrybinio darbo poreikis,
*poreikis tapti ir būti asmenybe,
*grožio siekimo, estetinio pasigėrėjimo poreikis,
*pasirengimo veiklai ir kūrybinių siekių poreikis.
Kai kūne autoriai siūlo kokybės sąvoką apibrėžti taip: kokybė – tai produkto savybių galinčių tenkinti tam tikrus vartotojo poreikius pagal paskirtį, visuma.
Produkto ypatybės yra objektyvios savybes, galinčios pasireikšti produktą vartojant ir eksploatuojant. Savybės būna paprastos (nedalomos į kitas) ir sudėtinės (sudarytos iš paprastų savybių).
Produkto savybės, kurios gali būti vienokiais ar kitokiais būdais išmatuotos ir kiekybiškai išreikštos vadinamos kokybės reikalavimais. Šiais reikalavimais įvertinama, kokiu konkrečiu laipsniu produkcija gali tenkinti konkrečius poreikius. Orientuojantis į juos, įgyvendinamos priemonės kokybei gerinti.
Produkcijos kokybės reikalavimų nomenklatūra labai gausi. Ji priklauso nuo gaminių tipų:
*rūšies, *paskirties naudojimo sąlygų, *vietos *laiko.
Paprastą savybę apibūdinantys reikalavimai vadinami vienetiniais, o sudėtines savybes – kompleksiniais.
Be to kokybės reikalavimai skirstomi:
-pagrindinius, apibūdinančius pagrindinę produkto savybę;
-integralinius – pateikiančius kelių savybių bendrą charakteristiką;
Įvairūs autoriai pateikia savas kokybės reikalavimų grupes. Nuolatines reikalavimų sistemos dar nėra. Ne maisto prekių kokybės reikalavimus siūloma grupuoti: į socialines paskirties, funkcinių, patikimumo, ergonominių, estetinių, ekologinių ir saugaus vartojimo reikalavimų grupes.
Socialines paskirties reikalavimai apibūdina gaminį, kaip jis gali atitikti vartotojų ir jų grupių poreikius. Jiems priskirtini prekių socialinės paskirties ir vartojimo tipas, palydintieji socialiniai efektai moralinis naujumas (senumas).
Funkciniai reikalavimai apibūdina gaminį, kaip jis gali atitikti tikslinę paskirtį ir gebėti tenkinti poreikius. Šie reikalavimai būtų tokie: pagrindinės funkcijos vykdymas, pagalbinės vykdymo tobulumas, naudojimo universalumas.
Patikimumo reikalavimai apibūdina gaminio patikimumą vartoti. Šį rodiklį apibūdina daug gaminio savybių.
Ergonominiai reikalavimai apima savybių, susijusių su žmogumi ir aplinka, kompleksą. Juos sudaro higieniniai antropometriniai, fiziologiniai ir psichofiziologiniai bei psichologiniai kompleksiniai reikalavimai, o šie sudaryti iš vienetinių. Psichologinis reikalavimas – naujo gaminio nežinomų savybių nepriimtinumas žmogui.
Estetiniai reikalavimai aprėpia gaminio informacini išraiškingumą, formos racionalumą, kompozicijos vieningumą, prekės išvaizdos tobulumą.
Ekologiniai reikalavimai apibudina nuodingų medžiagų, atsiradusių produktą laikant, transportuojant, vartojant įtaką aplinkai.
Saugaus vartojimo reikalavimai – tai yra nekenksmingumas, žmogaus saugumas vartojant.
Maisto produktų kokybę apibudina maistinė, biologinė, fiziologinė, energetine vertė.
Šias savybes apibūdina ne tik cheminė sudėtis bet ir fizines savybės – forma, dydis tankis, struktūrinės, mechaninės, optinės, sorbcinės ir kt. savybės. Fizinėms savybėms turi įtakos vandens būklė, jo formos, produkto temperatūra, gamybos būdas.
Pastaruoju metu kokybės gerinimas yra visuotinas reiškinys pasaulyje. Gera gaminio kokybė – paklausos garantija. Tai kiekvieno gamintojo ir komercijos sferos darbuotojo rūpestis, ypač kai gamyba technikos progreso dėka pasiekė didelį našumą ir tapo masine. Valstybių vyriausybės visokeriopai skatina kokybės gerinimą.
Priemones: gaminių atestacija, kokybės ženklo suteikimas, aukštos kokybės produkcijos protegavimas į tarptautines parodas, muges ir kt.
Ne maisto prekių vartojamųjų savybių kokybes reikalavimai.
Socialinės savybės : Tinkamumas būtiniems visuomenes poreikiams tenkinti; Reikšme Įvairioms vartotojų grupėms; Atitikimas optimalų asortimentą; Moralinis naujumas (senumas); Socialinis adresas (kokiai vartotojų grupei – vaikams; Moterims, pensininkams ir kt.- gaminys skirtas)
Funkcinės savybės: Tobulumas; Universalumas; Pakeičiamumas (Tinkamumas pagalbinėms funkcijoms
atlikti arba būti panaudotam be jo savybių pakeitimų vietoje kito tiems patiems reikalavimams tenkinti)
Patikimumo savybės: Ilgaamžiškumas (lemia medžiagos ir žaliavos, konstrukcija); Negendamumas (sugebėjimas nenutrūkstamai dirbti); Pataisomumas (jeigu jų nėra. gaminys nepatikimas); Suderinamumas (tinkamumas būti panaudotam kartu su kitu objektu (daiktu) tam tikriems reikalavimams tenkinti); Garantiniai terminai (darbo, dėvėjimo ir t.t.), patikimumas didėja jeigu yra garantija; Galimybes transportuoti, laikyti perkrauti (turi būti atitinkami kabliai atskirų gaminio detalių, mazgų Įtvirtinimo priemonės ir kt.)
Estetinės savybės: Forma (jos atitikimas madą, stilių prekės paskirtį, formos racionalumas, originalumas, informacinis išraiškingumas); Konstrukcijų dydžių proporcingumas; Kompozicijos tobulumas; Spalvingumas, spalvinis suderinamumas; Ansambliškumas (derinimas prie aplinkos kitų daiktų); Atliktų darbų kokybė
Ergonominės savybės: Higieniškumas (leidžia žmogaus odai kvėpuoti, sugeria drėgmę); Antropometrinės savybės (atitikimas žmogaus kūno matmenis – ūgi, apimtį per pečius. krūtinę klubus ir kt.); Fiziologines savybės (prekės atitikimas galimybes iš žmogaus energiją, jėgą, greitį, regėjimo, klausos ir kt. savybes); Psichologines savybės (drabužiai, baldai ir kt. neturi sudaryti psichologinio diskomforto, atitikti laiką, madą ir kt.
Saugaus vartojimo savybės: Elektrinis saugumas; Cheminis saugumas; Biologinis saugumas; Mechaninis saugumas; Gaisrinis saugumas (nedegamumas); Radiologinis saugumas;Transporto priemonių saugumas
Ekologines savybes: Žalingo poveikio aplinkai vartojant, laikant, transportuojant prekę
Ekonomines savybes: Eksploatavimo ekonomiškumas; Sąnaudos prekei įsigyti; Technologiniai rodikliai
Prekių kokybės veiksniai
Prekių kokybė priklauso nuo daugybės veiksnių. Juos suskirstyti galima į tris grupes:
Veiksnius, kurie tiesiogiai veikia prekės kokybę. Jiems priklauso medžiagos, žaliavos ir komplektuojantys gaminiai, gaminių konstrukcija (projektavimo, modeliavimo kokybė), technologinių procesų kokybė, įrengimų kokybė, normatyvinių dokumentų kokybė.
1.Veiksnius, kurie skatina (stimuliuoja) prekių kokybę:
*Gamybos socialinis ir ekonominis tikslingumas;
*Darbuotojų materialinis suinteresuotumas;
*Sankcijos, kurios taikomos už žemos kokybės produkcijos gamybą,
*Konkurencija
2.Veiksnius, kurie padeda išsaugoti kokybę: prekių laikymo, realizavimo sąlygos, pakavimas, prekių ir pakuotės ženklinimas prekių transportavimo sąlygos, prekiųparengimas rinkai, prekių priežiūra ir eksploatavimo sąlygos.
-Sąlyginai visus prekių kokybę lemiančius veiksnius galima suskirstyti į dvi grupes:
*Objektyvius. Jie yra pastovūs, pvz. gaminių konstrukcija, gamybos techninis lygis (gamybos mechanizavimas, technologijos šiuolaikiškumas)
*Subjektyvius. Jie yra susiję su žmogaus veikla ir priklauso nuo žmogaus sugebėjimų, nuo žmogaus požiūrio į gamybines funkcijas. Tai profesinis meistriškumas, bendro išsilavinimo lygis, asmeninis žmogaus suinteresuotumas darbo rezultatais.
Prekių kokybei taip pat turi įtakos daugelis kitų veiksnių; darbo organizavimo formos, moralinės skatinimo priemones, prekybos įmonių ir organizacijų atsisakymas priimti nekokybišką produkciją, prekių kaita, produkcijos atestacija, kokybės kontroles sistemos ir kt.
Skatinantys prekių kokybę veiksniai
Pagrindiniai veiksniai, skatinantys kokybę:
1. Gamybos socialinis ir ekonominis tikslingumas ir efektyvumas Jis priklauso nuo gamintojo. Jei gamintojas yra įsitikinęs, kad produkcija yra reikalinga visuomenei, turi paklausą ir tenkina visuomenės poreikius, jis būtinai sieks, kad gaminama produkcija būtų aukštos kokybės. Priešingai jeigu gamintojas nesupranta socialines produkto reikšmės, praktinio jo pritaikymo, jo požiūris į gaminamą produktą nevienareikšmis. Daugelis gamintojų žiūri į atliekamą darbą abejingai. Ypač tai aktualu detales gaminančiose įmonėse, nes detalės paskirtis gamintojui dažnai ne visai suvokiama.
2. Darbuotojų materialinis suinteresuotumas. Išvystytose ekonomikos šalyse šis veiksnys ypatingai reikšmingas. Kokybės gerinimas iš esmės pasiekiamas geru darbo apmokėjimu. Tam tikrą reikšmę produkcijos kokybei turi ir darbo jėgos rezervų egzistavimas. Yra skiriamos dvi pagrindines apmokėjimo už darbą sistemos:

Laikinio darbo apmokėjimo. Kai mokama už atitinkamos trukmės – dienos, savaites mėnesio – darbą. Ši apmokėjimo sistema naudojama kai sunku ar beveik neįmanoma išmatuoti darbo kiekio ir kokybės. Jei mokama atsižvelgiant į darbo laiką, daug kas priklauso nuo darbuotojų sąžiningumo. Paprastai laikinį darbo užmokestį gauna žmonės, kurie dirba mėgstamą darbą ir gerai jį išmano. Tuomet ir darbdavys tai įvertindamas pasitiki jo atidumu, profesionalumu ir atitinkamai jį atlygina. Laikinis darbo apmokėjimas dar gali būti laikinis-premijinis, laikinis progresyvinis, laikinis-regresyvinis (kai už aplaidžiai dirbamą darbą atlyginimas mažinamas). Vienetinio darbo apmokėjimo. Kai mokamas tam tikras užmokestis už pagamintos produkcijos kiekį. Kuo sparčiau darbuotojai dirba, tuo daugiau vienetų pagamina ir tuo daugiau uždirba. Vienetinė sistema dar gali būti vienetinė-progresyvinė, vienetinė-premijinė, vienetinė-regresyvinė.

3. Sankcijos už prekių kokybės pažeidimus. Nuobaudos gali būti:
Materialinės – atlyginimo mažinimas, už gaminių broką, atsiradusį dėl darbuotojo kaltės, mokama pagal mažesnius įkainius, atsižvelgiant į produkcijos tinkamumo laipsnį, atleidimas iš darbo.
Moralinės – pastaba, papeikimas, atleidimas iš darbo.
4. Konkurencija. Šią sąvoką reikia suprasti siaurąja ir plačiąja prasme. Plačiąja – kiekviena įmonė siekdama išsilaikyti rinkoje turi stengtis į rinką tiekti geros kokybės, t. y. paklausią produkciją. Kitaip įmonė žlugs. Siaurąja – kiekvienas darbuotojas žino, kad blogai dirbdamas, gali būti pakeistas kitu darbo rinkos rezerve esančiu (bedarbiu).
Prekių kokybės pakitimų priežastys
Judant prekėms iš gamybos į realizavimo ir vartojimo vietas galimi nuostoliai, susiję su gaminių kokybės blogėjimu. Kokybė gali blogėti dėl įvairių pažeidimų ir išorinio poveikio. Pagrindinės priežastys, kurios sukelia prekių savybių pakitimus transportuojant, laikant ir naudojant prekes yra šios:
1. Fizinės-cheminis:
1.1. Drėgmė. Drėkstant ypač kinta elektroizoliacinės, šiluminės savybės, sumažėja biologinis atsparumas, nes didėja mikroorganizmų poveikis. Garuojant drėgmei daugelis maisto produktų džiūsta, praranda prekinę išvaizdą ir kokybę. Drėgmė gali būti absoliutinė ir santykinė. Praktikoje reikia mokėti nustatyti santykinę drėgmę. Tai galima naudojantis psichrometru arba higrometru. Jeigu patalpos drėgnumas yra iki 70%, ji laikoma sausa, jeigu patalpos drėgnumas yra 71-85% – vidutiniškai drėgna, jeigu drėgnumas 85% ir daugiau – drėgna.
1.2. Temperatūra. Kiekvienai prekei (metalo dirbimams medienai, drabužiams daržovėms, vaisiams ir kt.) temperatūra yra tiksliai rekomenduota. Temperatūra turi tiesioginį poveikį cheminiams, biologiniams, mikrobiologiniams procesams, fermentų aktyvumui (aukštesnėje temperatūroje jie aktyvus).
1.3. Šviesa. Saulės šviesa neigiamai veikia daugelį prekių, kinta spalva aktyvėja biologiniai ir mikrobiologiniai procesai, didėja trapumas, mažėja blizgesys. Ypač kinta guma, dažymo medžiagos, polimerinės medžiagos, tekstilės ir aprangos prekės, mediena baldai ir kt.
1.4. Oro sudėtis. Deguonis skatina oksidaciją, biocheminius procesus laikymo patalpose rekomenduotinas anglies dvideginio perteklius.
2. Mechaninės. Daugelis prekių kinta esant kritimam slėgiui smūgiui arba kai mechaninis slėgis dažnai kartojasi. Dėl mechaninio poveikio prekės deformuojasi, sulūžta. Sulinksta. Mechaninis slėgis gali atsirasti, jeigu vienas prekes apkrausime kitomis, taip pat vežant, jei prekes yra netvarkingai sudėtos.
3. Biologinės.
3. 1. Mikroorganizmai (bakterijos pelėsiai, mieles). Mikrobai pažeidžia tas prekes, kurios turi daug baltymų, angliavandenių, riebalų ir vandens. Tai būdinga maisto prekėms ir kai kurioms ne maisto prekėms (odos, kailių, medienos prekėms).
3.2. Kandys. Pažeidžia kailių, vilnos gaminius.
3. 3. Vabzdžiai (odaėdis, grūdinukas. medienos erkė).
3.4. Graužikai (pelės, žiurkės).
4. Prekių kaiminystė. Laikant prekes viename sandėlyje, galimas vienų prekių neigiamas poveikis kitoms (teigiamo poveikio atvejai – retenybė). Didelio drėgnumo prekės gali padidinti sausųjų prekių drėgnumą ir jas sugadinti. Pastarosios supuola, pelija, pūva. Pavojinga daug lakių medžiagų (eteriniu aliejų ir kt.) turinčias prekes laikyti vienas šalia kitų, nes vienos iš kitų perima nepageidaujamus (arba neleistinus) kvapus. Net ir tuo atveju, kai jos fasuotos ir patikimai įpakuotos. Pavyzdžiui neleistina tabako prekių laikyti šalia kitų maisto produktų (mėsos, žuvies, konditerijos). Skiediklių tirpiklių, dažų – šalia parfumerijos, kosmetikos, aprangos prekių ir kt.
Mikroorganizmai. Jie yra labai išplitę dirvoje, vandenyje, ore, sparčiai dauginasi, gali maitintis įvairiomis medžiagomis (anglimi azotu ir kt. elementais) prisitaikyti gyventi žemoje ir aukštoje temperatūroje, mažai reaguoti į drėgmės, deguonies pokyčius. Mikroorganizmams plisti padeda vandens ir oro srovės, gyvūnai ir žmonės.
Yra kelios mikroorganizmų rūšys mieles grybai bakterijos, virusai fagai ir kt.
Netinkamai gaminant, laikant, prižiūrint, eksploatuojant prekes gali susidaryti tinkamos sąlygos plisti mikroorganizmams, kurie gadina prekes ir gali sukelti įvairias infekcines ligas.
Maisto pramonėje kai kurie mikroorganizmai panaudojami produktams gaminti. Mielės reikalingos etilo alkoholiui, alui, vynui gaminti, duonai kepti. Pieno rūgšties bakterijos ir kai kurių rūšių mielės vartojamos rūgštiems pieno produktams (rūgusiam pienui, kefyrui sūriams ir kt.) gauti. Kai kurie mikroskopiniai grybai yra naudojami fermentinių sūrių pramonėje, kiti grybai ir bakterijos yra svarbiausi fermentų produktai, kai kurie mikrobai naudojami perdirbant linų, kanapių pluoštą.
Gamyboje naudojant biochemiškai labai aktyvius ir greitai besidauginančius mikroorganizmų štamus, kurių grynos kultūros steriliai išaugintos, geros kokybės žaliavas, tinkamą technologinių procesų sanitarijos ir higienos režimą, pasiekiamas didelis ekonominis efektas.
Tačiau maisto produktai ir jų žaliavos ypač vandeningos, yra gera terpe mikrobams daugintis. Daugelio rūšių mikrobai gadina žaliavas, maisto produktus, todėl blogėja prekių kokybė, patiriami nuostoliai. Todėl būtina pažinti žaliavas gadinančius mikrobus ir mikrobiologinius procesus, mokėti apsaugoti jas nuo gedimo ir likviduoti atsiradusią infekciją. Labai svarbu laiku ir reikliai atlikti maisto produktų gamybos, prekybos ir viešojo maitinimo įmonių mikrobiologinę ir sanitarinę kontrolę.
Nustatyta, kad palankiausia temperatūra mikroorganizmams vystytis – 20-40°C Esant temperatūrai arti 0°C, mikrobų veikla minimaliai lėta, temperatūroje 65-95°C daugelis mikrobų žūva, bet sporomis besidauginančių mikrobų sporos lieka gyvos 100°C ir aukštesnėje temperatūroje visos mikrobų formos žūva. Sušaldytame produkte esantis vanduo virsta kristalais, todėl mikrobų mityba ir dauginimasis neįmanomas, didžioji jų dalis žūva arba produktą atšildžius praranda veiksmingumą. Jeigu medžiagoje lieka mažiau nei 20% drėgmės, mikrobų gyvybinė veikla labai sulėtėja, nes padidėja medžiagos tankumas ir jų mityba nutrūksta, tačiau mikrobai lieka gyvi. Padidėjus drėgnumui, jų veikla intensyvėja. Mikrobus veikia (stabdo jų veiklą arba naikina) tam tikros cheminės medžiagos, rūgštys (acto, citrinos, benzoinė) valgomoji druska, ultragarsai, ultravioletiniai spinduliai ir kt.
Norint daugelį prekių išlaikyti ilgai, jos konservuojamos, t.y.
*kaitinamos; *atšaldomos arba sušaldomos; *apdžiovinamos arba išdžiovinamos; *antiseptuojamos; *sūdomos; *marinuojamos; *rauginamos; *veikiamos ultragarsais; *veikiamos ultravioletiniais spinduliais ir kt.
Tačiau konservuoti galima tik tuomet, kai leidžia prekės fizinės-cheminės savybės ir nepablogėja prekinė išvaizda bei vartojamosios savybės. Bet ir konservuotoms prekėms reikia atitinkamų laikymo sąlygų. Jų kokybė taip pat gali pablogėti dėl anksčiau minėtų priežasčių. Tik mikrobų poveikis mažesnis.
Siekiant apsaugoti nuo visų anksčiau minėtų veiksnių arba sumažinti jų poveikį, reikia prekes tinkamai: *įpakuoti; *ženklinti jas arba jų pakuotę; *transportuoti; *laikyti; *parengti rinkai; *prižiūrėti ir eksploatuoti.
MAISTO PREKIŲ KOKYBĖS PAKITIMŲ PRIEŽASTYS
Maisto produktai, nuo jų pagaminimo iki vartojimo, laikomi Įvairų laiką. Tuo metu jie keičia savo savybes ir masę. Šie pasikeitimai yra neišvengiami nes vyksta biocheminiai, mikrobiologiniai, cheminiai ir fiziniai procesai. Žinant jų esmę, šiuos procesus galima sulėtinti, ar net sustabdyti, keičiant laikymo sąlygas ir naudojant pažangius laikymo būdus.
1.Biocheminiai procesai – maisto produktuose vyksta veikiami fermentų. Labiausiai cheminę sudėti keičia kvėpavimas ir hidrolizė.
1.1 Kvėpavimas – sudėtingas oksidacijos procesas, vykstantis visuose gyvuose organizmuose. Organinės medžiagos oksiduojasi ir susidaro paprastesni junginiai ir šiluma, pvz.: oksiduojantis gliukozei, susidaro vanduo, anglies dioksidas ir šiluma. Kvėpavimas vyksta vaisiuose, daržovėse, grūduose, kruopose, miltuose, kiaušiniuose. Kvėpavimui naudojamos organinės medžiagos, pirmiausia cukrus, todėl mažėja produkto masė, produktas drėgsta, šyla. Kvėpavimo procesas slopina žemesnė oro temperatūra ir drėgmė, taip pat sumažintas deguonis ir padidintas anglies dioksido kiekis.
1.2Hidrolizė – maisto organinių junginių skaidymasis, prisijungiant vandens jonus. Hidrolizės procesas produkto kokybę veikia ir teigiamai ir neigiamai. Pvz.: bręstant vaisiams hidrolizuojasi krakmolas todėl pagerėja skonis ir konsistencija, o gilėjant šiam procesui produktas “sensta”, pakinta konsistencija: produktas darosi minkštas ištižęs. Laikomuose riebaluose, miltuose kruopose, riešutuose hidrolizuojasi riebalai ir susidaro glicerinas bei laisvosios riebiosios rūgštys – produktai įgauna nemalonų skonj.
2.Mikrobiologiniai procesai – rūgimas, puvimas, pelijimas. Jų priežastis – mikroorganizmų gyvybinė veikla, nes maisto produktai yra gera terpė jiems vystytis.
2.1 Rūgimas – angliavandenių ir kitų junginių skilimo reakcija. Laikomuose maisto produktuose vyksta alkoholinis, pienarūgštis, actarūgštis, sviestarūgštis ir kitoks rūgimas. Rūgimo reakcija naudojama vynui, alui, spiritui, rūgštiems pieno produktams, duonai gaminti. Tačiau rūgimo procesas gali sukelti ir maisto produktų gedimą. Produktai įgyja pašalinį skonį, kvapą. Pvz.: uogienėje – alkoholinis rūgimas, vyne – actarūgštis ir kt. rūgimas.
2.2 Puvimas – baltymų ir jų produktų hidrolizė, kurią sukelia puvimo bakterijos. Vykstant šiam procesui, susidaro amoniakas, sieros vandenilis, anglies dioksidas ir kt. junginiai. Ši reakcija vyksta mėsoje, žuvyje, kiaušiniuose, piene, todėl jie įgyja labai nemalonų kvapą ir pasidaro kenksmingi žmogui.
2.3 Pelijimas – tai procesas kai ant produktų vystosi įvairūs pelėsių grybeliai ir sudaro pūkų pavidalo ar aksomiškas apnašas. Ypač sparčiai pelėsiai drėgnai laikomuose vaisiuose, daržovėse, duonoje, miltuose ir kt. produktuose; jie įgauna pelėsių skonį ir kvapą. Skylant organinėms, susidaro nuodingosios medžiagos.

3. Cheminiai procesai – nedalyvauja fermentai ir mikroorganizmai. Juos skatina šviesa, oro deguonis, šiluma. Pvz.: laikomi riebalai apkarsta. Vyksta cheminiams procesams vynas ir degtinės gaminiai keičia spalvą atsiranda drumzlių suyra vitaminai. Taigi cheminės reakcijos ilgainiui gali pabloginti spalvą, skonį, kvapą ir maistinę vertę.
4. Fiziniai procesai – keičia produktų savybes ir skatina cheminius ir biocheminius procesus. Fizinių procesų veiksniai yra aplinkos oro temperatūra drėgmė, jos sudėtis bei šviesa. Būdingiausi maisto produktų fiziniai procesai yra vandens garų sorbcija ir desorbcija, baltymų ir krakmolo senėjimas, caharozės ir gliukozės kristalizacija, kietų produktų deformacija bei irimas. Laikomoje duonoje, vaisiuose ir daržovėse vyksta desorbcija. Dėl to produktai džiūsta, keičiasi jų konsistencija. Duonos senėjimas taip pat fizinis procesas kurio esmę sudaro baltymų ir krakmolo struktūros kaita. Vandens garų sorbcija labai būdinga valgomajai druskai, cukrui, miltams. Sudrėkę jie pasidaro nebirūs greitai “susiguli”. Mechaniškai paveikus produktą jis pažeidžiamas. Makaronai lūžta, sausainiai trupa ir kt. Jie praranda būdingą jiems formą.
5. Prekių išdėstymas. Saugyklose prekės išdėstomos pagal tai kaip jos supakuotos ir pagal individualias savybes – gebėjimas sugerti kvapus, higroskopiškumą, optimalų laikymo režimą. Pvz.: kvapios prekės nelaikytinos šalia lengvai kvapus sugeriančių prekių; labai drėgnos šalia sausų ir higroskopiškų.
6. Mikroorganizmai – netinkamai gaminant, laikant, prižiūrint, eksploatuojant prekes gali susidaryti tinkamos sąlygos plisti mikroorganizmams, kurie gadina prekes ir gali sukelti įvairias infekcines ligas.
Laikant maisto prekes, atsiranda jų masės nuostolių. Jie yra nevienodi. Natūraliems nuostoliams priskiriami nuodžiūvis, nubyrėjimas, nuotėkis, nutrupėjimas, nusilaistymas. Nuodžiūvis – svorio sumažėjimas, išgaravus tam tikram kiekiui drėgmės, jų mažinimui prekės parafinuojamos, glaistomos, pakuojamos į plėveles ir kt. Nubyrėjimas – būdingas visoms birioms prekėms: miltams, kruopoms, cukrui ir kt. Jo dydis priklauso nuo taros ir nuo to kaip prekė dažnai kilnojama iš vietos į vietą. Nusilaistymas – atsiranda perpilant iš vienos taros į kitą, būdingas skystoms prekėms. Nuotėkis – būdingas skystiems produktams, atsiranda nutekėjus sultims, atšildžius prekes pvz.: mėsos, žuvies. Nutrupėjimas – atsiranda
pjaustant ar kapojant mėsą, žuvį, chalvą.
Nuostoliams išvengti ar sumažinti nustatomi maisto produktų laikymo režimas.
PREKIŲ LAIKYMO REŽIMAS
Laikymo režimas – tai sistema taisyklių, kompleksas priemonių ir veiksnių reikalingų sudaryti optimalias prekių laikymo sąlygas siekiant išvengti nuostolių arba juos sumažinti. Laikymo režimo komponentai:
*oro temperatūra; *santykinė oro drėgmė; *šviesa; *oro sudėtis ir jo apykaita; *prekių išdėstymo tvarka ir būdai.
Įvairių prekių laikymo režimas yra skirtingas, tai priklauso nuo prekių fizikinių, cheminių, biologinių savybių. Laikymo režimą reglamentuoja gaminio standartas, kiti normatyviniai dokumentai.
PAUKŠTIENOS LAIKYMO REŽIMAS
Pagal LST 1377:2001 paukštiena gabenama ir laikoma pagal greitai gendančių maisto produktų gabenimo ir laikymo taisykles.
Atšaldyta paukštiena laikoma nuo – 2°C iki +4°C temperatūros, ne ilgiau kaip 5 paras. Santykinis oro drėgnis turi būti nuo 80% iki 85%. Užšaldytos paukštienos laikymo patalpos santykinis oro drėgnis turi būti nuo 85% iki 95%.
Prekių tara ir įpakavimo medžiagos (pakuotė)
Prekių tarai ir pakavimo medžiagoms apibūdinti vartojamos dvi sąvokos:
1. Pakuotė- tara ar pakavimo medžiaga kurioje gaminys parduodamas kaip atskira prekė.
Pakuotė – tai talpa arba kitas prekės apvalkalas, atliekantis prekės apsaugos, identifikavimo ir rėmimo bei papildomų patogumų suteikimo funkcijas.
2.Bendra pakuotė – bet kokia pakuotė, į kurią įpakuotos kelios individuliai įpakuotos arba neįpakuotos prekės ir kurioje šios prekės pateikiamos pardavėjui.
Daugelis prekių parduodamos vienaip ar kitaip įpakuotos. Pakuotė yra daugelio prekių sudedamoji dalis. Seniausia pakuotės paskirtis – talpinti prekes, kurių kitaip apskritai būtų neįmanoma parduoti. Statinės, dėžės, maišai, pintinės kurį laiką, buvo naudojami kaip prekių kiekio matavimo vienetai. Netgi dabar kai kada nafta matuojama bareliais, kavos pupelių kiekis maišais.
Prekės įpakavimas – vienas tš svarbių procesų, be kurio prekė nebūtų baigta. Daugelio įmonių prekės yra gana panašios ir nelabai skinasi savo savybėmis. Dažnai pirkėjas prekes renkasi ne pagal pačių prekių savybes, bet pagal pakuotės patrauklumą ar patogumą. Pakuotės kaina dažnai sudaro reikšmingą prekės kainos dalį. Vartotojas sutinka mokėti šią dalį; nes pakuotė suteikia prekei papildomų privalumų.
Išskiriamos šios pakuotės funkcijos:
1. Apsaugos:
*Prekių kiekio, nes sumažina natūralią netektį ir galimus grobstymus.
*Prekių kokybės, nes apsaugo nuo kenkiančio jų savybėms išorinio poveikio ir prekės vidinių savybių pasireiškimo.
2. Identifikavimo ir rėmimo:
*Informavimo
*Dalyvavimo reklamos veiksmuose
*Dalyvavimo pardavimo rėmimo veiksmuose
Ant pakuotės specialiomis prekės identifikavimo priemonėmis (prekių vardais ženklais, simboliais) pateikiama informacija. Taip pat nurodoma prekės paskirtis, kiekis, sudėtis ir kita prekės etiketei būdinga informacija. Be to vis didesnė prekių dalis žymima brūkšniniu-skaitmeniniu kodu. Šiuo atveju prekę tiksliai gali identifikuoti ne pats pirkėjas, bet specialus įrenginiai su skaitikliais. Įmonės stengiasi kad prekę būtų galima atpažinti ne tik perskaičius ant pakuotės atspausdintą informaciją, bet ir iš pačios pakuotės išvaizdos. Kiekviena įmonė stengiasi sukurti savitą jos pavidalą. Naudojamos specifinės medžiagos bei spalvos, savitas informacijos išdėstymas. Visos šios priemonės ne tik papildomai padeda identifikuoti prekę, bet dalyvauja ir rėmimo veiksmuose, padeda atkreipti pirkėjų dėmesį.
Pakuotė yra viena iš svarbių ir veiksmingų rėmimo, pirmiausia reklamos, priemonių. Pakuotės elementai gali perimti dalį reklamos funkcijų. Ant pakuotės gali būti spausdinami reklaminiai lozungai ir skatinantys pirkti tekstai. Gana dažnai nuo įpakavimo sprendimo išradingumo priklauso, ar tokios prekės apskritai bus pastebėtos ir perkamos.
3. Papildomo patogumo:*Transportuojant; *Sandėliuojant; *Perkant ir vartojant
Transporto organizacijoms visų pirma svarbu, kad pakuotė apsaugotų prekes nuo transportavimo metu pasireiškiančio neigiamo aplinkos poveikio. Be to ne kiekvienu būdu supakuotos prekės patogiai užpildo standartines transporto priemonių talpas, priekaba konteinerius. Kuo prekės telpa kompaktiškiau tuo patogiau jas transportuoti ir tuo pigiau transportavimas kainuoja. Todėl dauguma dėžių ir paketų yra stačiakampiai – tokius patogiau talpiai sukrauti vieną ant kito. Papildomų patogumų teikia ir įvairūs užrašai bei žymėjimai ant pakuotės.
Nemažai papildomų patogumų tinkama pakuote gali teikti ir prekių pirkėjams ir galutiniams vartotojams. Pirkėjams visų pirma svarbu, kad prekę patogiai būtų galima parsigabenti todėl daugiau perkamos kompaktiškos, patogios formos, su rankenėlėmis prekės. Skalbimo miltelių dėžutė patogesnė tada, kai ją vėl ir vėl galima sandariai uždaryti. Aliejų patogiau pilti iš butelio, kuris turi specialų srovelę formuojanti įtaisą – tuomet butelio šonai lieka sausi ir švarūs. Daugybė produktų turi būti tinkamai dozuojami. Pakuotė gali padėti ir čia. Vis dažniau pageidaujama ir ekologiškai saugių prekių pakuotes pavidalų.
Pakuotė klasifikuojama pagal įvairius požymius:
1. Pakuotės gamybai naudojamas medžiagas:
Stiklinė: buteliai, stiklainiai, flakonai; JI atspari rūgštims, bet skyla dūžta;
Medinė: dėžės, statinės, būgnai, patvari, lengva, bet greitai drėksta, džiūva.
Metalinė: dėžutės, bidonai, lengva, tvirta bet gali greitai rūdyti, kontaktuoti su preke. Gaminama iš atitinkamos sudėties metalų arba dengiama.
Polimerinė: Polimerai įvairūs, bet VISI jie turi būti saugūs sanitarijos ir higienos požiūriu, chemiškai nereaguoti su prekės turiniu.
Tekstilinė: lino, mišrių pluoštų maišai. tinka birioms prekėms;
kartoninė (popierinė): dėžės, lengva, bet nepatvari.
Kombinuota: polietilenas su tekstile, polietilenas su metalu (metaline tinkline armatūra), tvirta, lengva, bet tinka tik birioms ir dulkančioms prekėms įpakuoti.
2 . Fizines savybes. Ji gali būti:
Kieta: statinės bidonai, dėžės, buteliai ir kt. Apsaugo prekes nuo mechaninio poveikio jas transportuojant, laikant ir kt.,
puskietė pinti krepšiai, pintos dėžės, gofruoto kartono dėžės ir kt. Lengva, pigi, bet išlieka mechaninio pažeidimo galimybė.
Minkšta: tekstiliniai, polimeriniai, daugiasluoksniai popieriniai maišai, popieriniai paketai Naudojama birioms prekėms įpakuoti: grūdams, cukrui, durpėms, trąšoms ir kt.
3. Paskirtį. Ji yra:
vidinė (dar vadinama individualia pakuote). Ji padeda išsaugoti prekės masę, tūrį, apjungia tam tikrą masės vienetą, ne tik išsaugo kokybę, bet reikalinga prekei išmatuoti ją parduodant, laikant transportuojant, pvz. buteliai, dėžutės, flakonai, dėklai, kibirėliai ir kt.
išorinė (dar vadinama bendra pakuote). Apsaugo nuo fizinio poveikio prekei ir galimos netekties ją transportuojant, perkraunant laikant, pvz. dėžės, į kūrias sukrauti buteliai, dėžutės, flakonai ir kt.
Pastaba. kartais išorinė pakuotė atlieka ir vidines vaidmenį, pvz. statinė su alumi, su aliejum,. bidonai su pienu, kibirai su aliejumi ir kt.
4. Naudojimo apyvartoje trukmę. Pakuotė pagal šį požymį skirstoma į:
Apyvartinę. Pakuotė, kuri susinaudoja kartu su preke, pvz. buteliai, flakonai, dėžutės, kibirėliai, dėklai. Ji gali būti įvertinta arba neįvertinta bet įeina į prekės kainą ir realizuojama kartu su preke.
Inventorinę. Pakuotė, kuri naudojama keletą (daugelį) kartų, yra įvertinta. Priklausomai nuo jos panaudojimo apyvartoje kartų (skaičių), kai kuri inventorinė pakuotė graduojama Į kategorijas. Įmonės balanse JI įrašoma kaip įmonės inventorius. Jai susidėvėjus surašomas aktas, o susidarę nuostoliai nurašomi į netektį. Prie inventorinės pakuotes priklauso statinės, dėžės tekstiliniai maišai.
Įpakuojant prekes naudojamos įvairios įpakavimo medžiagos:
*popierius, daug jo rūšių: vyniojamas, sviestinis, impregnuotas, pergamentas, pergaminas (plonas pergamentas, nepraleidžia riebalų, drėgmės, aromatinių medžiagų),
*polietilenas, yra specialios rūsys maistui įpakuoti,
*celofanas: tai viskozės pievelė. Viskozė yra gamtinės kilmės celiuliozės produktas. Nepraleidžia aromatinių medžiagų, drėgmės.
*aliuminine folija: tai popierius, padengtas aliuminio pievele (iš vienos arba abiejų pusių), arba polietileno plėvele, padengta aliuminio pievele.
*Kartonas: yra keletas jo rūšių: vienasluoksnis, dvisluoksnis. dvisluoksnis gofruotas ir kt.
*skiedros drožlės, pjuvenos.
*Porolonas.
*Putoplastas.
Kaip įpakavimo medžiagos naudojamos ir kai kurių šių medžiagų kombinacijos, taip pat virvės, špagatas, vata, pakulos, vinys ir kt. Daugelis pakavimo medžiagų reikalingos prekėms fiziškai apsaugoti ir higieniniams tikslams.
Pasirinkdamas pakuotę, įpakavimo medžiagas ir įpakavimo būdą produkto gamintojas (arba pakuotojas) privalo pasirūpinti kad pakuotė:
*saugotų prekę nuo galimo neigiamo jos savybėms drėgmės, temperatūros, saulės, šviesos, oro sudėties poveikio;
*atitiktų prekės chemines savybes, būtų nekenksminga prekei;
*būtų pakankamai tvirta, apsaugotų prekę nuo mechaninio poveikio ją transportuojant, laikant, parengiant rinkai, realizuojant;
*būtų patogi:
– perkrauti, turėtų atitinkamus įtaisus: kablius, rankenas, išpjovas ir kt.
– transportuoti prekę;
– vartoti (naudoti) prekę;
•atitiktų higienos reikalavimus,
•būtų gražiai apipavidalinta
•būtų:
– lengva;
– pigi.
Pastaraisiais dešimtmečiais pakuotės gamyba industrializuota. Vakarų šalyse yra specializuotos pakuotės gamybos firmos. Labai išsiplėtė pakuotės gamybai naudojamų medžiagų rūšys. Siekiama pakuotę unifikuoti kelių arba keliolikos rūšių prekių pakavimui. Plečiamas antrinių žaliavų panaudojimas, kartotinė pakuotės gamyba iš suriktos ir utilizuotos pakuotės Vokietijoje susikūrė pirmoji Europoje tokį pakuotes gamybos kelią pasirinkusi firma. Dabar šio pobūdžio įmonės yra visose Europos Sąjungos šalyse (požymis – ženklas “Žaliasis taškas’). Taip sprendžiama ir aplinkosaugos problema.
Prekių ir pakuotės ženklinimas
Prekių ženklinimo sąvokos, prasmė, bendrieji reikalavimai
Ženklinimas – ženklinimo rekvizitų pateikimas ant prekės ar prekės pakuotės arba bendros prekės pakuotės spausdinant, priklijuojant etiketę, naudojant pritvirtinamą ženklą, reljefu ar kitu būdu.
Ženklinimo rekvizitai – spausdintinė, rašytinė ar grafinė informacija apie prekę: prekės pavadinimas, gamintojas, JO adresas, prekės ženklas, tinkamumo terminas, masė tūri,. pagaminimo data ir kt.

Ženklinimas turi keleriopą prasmę
*Informacinę. Pažinimas prasideda nuo etiketės, nes ji – pirmasis gamintojo “žodis” vartotojui Iš pateiktos informacijos vartotojas gali palyginti ir išsirinkti tinkamiausią gaminį. Taip gamintojas atranda „savo” vartotoją, nustato pastovius, pasitikėjimu grindžiamus ryšius
*Instrukcinę. Ženklai išreikšti tekstu arba simboliais (arba abiem būdais kartu) apibūdina konkretaus gaminio paskirtį, parengimo vartojimui (naudojimu) ir vartojimo (naudojimo) būdą.
*Perspėjamąją. Kai kurių gaminių sudėtyje yra pavojingų medžiagų (toksiškų, dirginančių ėsdinančių, tirpinančių, sprogstančių, degių, oksiduojančių ir kt.) Apie tai turi būti įspėjamieji užrašai, nurodantys ypatingą riziką naudojant gaminį ir pavojaus simboliai.
Prekių ženklinimu rūpinasi tarptautinės, regioninės, nacionalinės standartizacijos organizacijos. Yra patvirtinti tarptautiniai ir regioniniai prekių ženklų standartai. Konkrečios prekės ženklinimo taisykles nustato jos standartas arba kitas normatyvinis dokumentas. Kai kurių specialios paskirties prekių ženklinimu rūpinasi atskiri valstybės valdymo organai. pvz. vaistų-sveikatos apsaugos misterija pirotechnikos, priešgaisrines saugos priemonių- vidaus reikalų ministerija ir kt.
1999 m. Lietuvos Respublikos ūkio ministerija patvirtino Lietuvos Respublikoje parduodamų prekių ženklinimo taisykles. Taisyklės parengtos remiantis tarptautiniais regioniniais ir Lietuvos standartais, kitais normatyviniais dokumentais ir teisės aktais.
Taisyklės reikalauja prekių ženklinimo rekvizitus pateikti valstybine kalba importuotas gaminys, neturintis taisyklėse numatytų ženklinimo rekvizitų, turi būti papildomai ženklinamas taip kad atitiktų taisyklių reikalavimus, ir būtinai valstybine kalba. Jai Lietuvoje pagamintas prekes numatoma parduoti ir Lietuvoje, ir užsienyje, ženklinimo rekvizitai gali būti rašomi ir užsienio kalba (kalbomis).
Ženklinimo rekvizitai turi būti gerai matomi, patikimai pritvirtinti, neištrinami ir aiškū,s kad neklaidintų vartotojo Jeigu prekė maža ar sudaryta iš mažų dalių, ženklinama ant pakuotės. Jei ant prekės ar pakuotės paženklinti neįmanoma arba prekė parduodama be pakuotės, ženklinama ant bendrosios (išorines) pakuotės o parduodant vartotojui – ženklinimo rekvizitai pateikiami raštu kainų etiketėse šalia prekės (vitrinoje prekystalyje prekystalyje – vitrinoje lentynoje ir kt.)
Už Lietuvoje pagamintų prekių ženklinimą atsako gamintojas, už importuotų –importuotojas.
Visoms prekėms būtini ženklinimo rekvizitai:
1Prekės pavadinimas
2Gamintojo pavadinimas, adresas, prekės ženklas. Adresas gali būti sutrumpintas, bet tik tiek, kad lengvai būtų galima nustatyti gamintoją.
3Importuotojo pavadinimas, adresas, prekės ženklas – importuotoms prekėms
4Prekės kilmės šalis, jeigu ji nesutampa su gamintojo adresu Lietuvoje pagamintoms ir parduodamoms vidaus rinkoje prekėms, jeigu jų kilmės šalis aiški iš nurodomo ūkio subjekto pavadinimo ir (ar) adreso, kilmės šalį nurodyti nebūtina.
5Tinkamumo terminas. Jis gali būti užrašomas taip
5.1. “Galutinė pardavimo data ___’-duonos ir konditerijos gaminiams
5. 2. “Geriausias iki ___” – prekėms, kurios, laikant jas nustatytomis sąlygomis, iki šio termino išsaugo visas joms būdingas savybes, o suėjus šiam terminui gali būti vartojamos vartotojo nuožiūra. Parduoti šias prekes, suėjus nurodytam terminui, draudžiama.

5.3. “Tinka vartoti iki____” – prekėms, kurios, laikant jas nustatytomis sąlygomis, po šio termino nebetinka vartoti ir gali tapti pavojingos. Suėjus nurodytam terminui parduoti šias prekes draudžiama.
5 1, 5.2 ir 5 3 papunkčiuose nurodyta data žymima taip:
*prekėms, kurias tinka vartoti ne ilgiau kaip 24 val. – mėnuo, diena ir valanda.
*prekėms, kurias tinka vartoti ne ilgiau kaip tris mėnesius – mėnuo ir diena;
*prekėms, kurias tinka vartoti nuo 3 iki 18 mėnesių- metai ir mėnuo;
*prekėms, kurias tinka vartoti ilgiau kaip 18 mėnesių- metai.
Pastaba; jeigu prekės tinkamumo terminas priklauso nuo laikymo sąlygų, būtina nurodyti specialias prekės laikymo sąlygas.
6Pagaminimo data, išskyrus atvejus, kai gamintojo ar pardavėjo įsipareigojimai vartotojui nepriklauso nuo prekės laikymo ir vartojimo laiko. Pagaminimo data rašoma nurodant metus ir mėnesį, kai kurioms prekėms – tik metai.
7Prekės paskirtis ir vartojimo ypatumai, jeigu ši informacija reikalinga saugiam ir tinkamam prekės vartojimui.
8. Ženklinimo rekvizitai, nustatyti prekės normatyvinių dokumentų ir teisės norminių aktų. Pavyzdžiui:
*alkoholiniams gėrimams – banderolės ir specialūs ženklai, nurodyti Lietuvos Vyriausybės nutarimais, stiprumas (koncentracija);
*audiniams, drabužiams, trikotažo ir tekstilės prekėms – priežiūros ženklų simboliai, matmenys pagal Lietuvoje priimtą matų sistemą, pluošto sudėtis arba medžiaga, iš kurios pagaminta prekė, o jeigu prekės medžiaga yra nepluoštinė, dydis pagal Lietuvos standartais numatytą dydžių sistemą.
*dažams, lakui, spausdinimo dažams, lipalams ir buitinės chemijos prekėms, kurių sudėtyje yra pavojingų medžiagų – sudedamųjų dalių pavadinimai ir kiekis, jeigu preparatas yra toksiškas, kenksmingas, dirginantis ar ėsdinantis ir jeigu sudedamųjų dalių koncentracija viršija leistiną minimalią koncentraciją; tirpiklio pavadinimas, jeigu tirpiklis kenksmingas, dirginantis ėsdinantis, toksiškas.
*pakuotei, kontaktuojančiai su maistu – užrašas “Tinka maisto produktais laikyti” ar specialus ženklas:
elektros įrengimams, mechanizmams, buitinei technikai – būdingos charakteristikos, informacija dėl saugaus vartojimo. Pastaba: Gaminiai, atitinkantys Europos Sąjungos saugaus naudojimo reikalavimus, žymimi ženklu:
*kosmetikos prekėms – sudedamųjų dalių (ingredientų) sąrašas, informacija kad buvo atlikti bandymai su gyvūnais, naudojant galutinį produktą arba jo sudedamąsias dalis, jeigu minimi bandymai buvo atlikti, informacija dėl prekės laikymo sąlygų, atsargumo priemonių, reikalingų naudojant prekę,
*žaislams – įspėjimai dėl rizikos: “Netinkamas vaikams iki 36 mėn.”, ‘Atsargiai naudoti tik suaugusiems prižiūrint”, jeigu žaislai yra mechaniniai ar elektriniai ir gali sukelti riziką, “Naudoti tik vandenyje, kur gylis yra nedidesnis kaip vaiko ūgis, ir suaugusiems prižiūrint”, jeigu žaislai skirti naudoti vandenyje;
*piktogramos ir abreviatūros. Ženklinama elektrotechninė ir elektroninė aparatūra Piktogramos – sutartiniai ženklai, piešiniai, nurodantys gaminio eksploatavimo taisykles. Prekes lydintys eksploataciniai dokumentai parašyti dažnai sudėtinga kalba, todėl gamintojai buvo priversti panaudoti sutartinius ženklus. Piktograma gali turėti sutrumpintus paaiškinimus, t.y. abreviatūrą. Abreviatūra gali būti išreikšta viena arba keliomis raidėmis (skaitmenimis) arba vienu žodžiu (rečiau – keliais), arba sutrumpintu žodžiu. Dauguma piktogramų ir abreviatūrų turi bendrai priimtą reikšmę ir yra nurodytos tarptautiniuose ir valstybių standartuose.
Užsienio šalių prekių ženklinimo taisyklėse gali būti kai kurie kiti ženklinimo rekvizitai.
Tekstilės gaminių priežiūros ženklų simboliai
Audiniams, drabužiams, trikotažo ir tekstilės prekėms būtinas ženklinimo rekvizitas – priežiūros ženklų simboliai. Remiantis ISO standartu yra patvirtinąs Lietuvos ženklų simbolių -standartas (LST ISO 3756:1995).
Simboliai grupuojami:
1. Skalbimo grupė:
A)Skalbti ne aukštesnėje kaip 95°C temperatūroje.
Atsargus skalbimas mašina. Atsargus centrifugavimas.
Skalbimas palaipsniui mažinant temperatūrą (aušinant).
B)Skalbti ne aukštesnėje kaip 40°C temperatūroje.
Ypatingai atsargus skalbimas mašina.
Normalus skalavimas.
Normalus centrifugavimas. Negalima gręžti rankomis.
C)Skalbti tik rankomis. Mašina skalbti negalima.
Aukščiausia temperatūra – 40°C.
Skalbti rankomis atsargiai.
D)Skalbti negalima.
Atsargiai elgtis su šlapiu drabužiu.
E)Aukščiausia skalbimo temperatūra – 70°C.
Normalus skalbimas mašina. Normalus skalavimas.
Normalus centrifugavimas.
2. Balinimo grupė:
Chloru balinti galima. Tik šaltu ir atskiestu tirpalu; Chloru balinti negalima.
3. Mechaninio džiovinimo grupė:
Mechaniškai džiovinti negalima.; Mechaniškai džiovinti galima; Džiovinimas žemesnėje negu aplinkos temperatūroje; Mechaniškai džiovinti galima. Džiovinimo ciklas normalus.
4. Cheminio valymo grupė:
Chemiškai valyti negalima; Negalima valyti dėmių tirpikliais; Valyti su tirpikliais pažymėtais raide F.; Valymo procesas be apribojimų; Valyti visais tirpikliais, įskaitant visus su simboliu P sąraše esančius tirpiklius ir trichloretileną bei trichloretaną; Valyti tirpikliais su simboliu P. Griežtai ribojamas vandens priedas ir/arba mechaninis poveikis ir/arba šildymas valant ir/arba džiovinimas; Negalima valyti pačiam; Cheminis valymas vaitspiritu, triflortriehioretanu (distiliavimo temperatūra tarp 150°C ir 210″C, užsidegimo temperatūra 38°C – 60°C). Normalus valymo procesas be apribojimų.
5. Lyginimo grupė:Aukščiausia lygintuvo pagrindo temperatūra 110°C.; Lygintuvas su garais pavojingas; Aukščiausia lygintuvo pagrindo temperatūra 150°; Aukščiausia lygintuvo pagrindo temperatūra 200°C.; Lyginti negalima. Garinti negalima.
Rinkoje yra užsilikusių tekstilės gaminių su ankstesnių metų standartų ir kai kurių šalių nacionalinių standartų numatytais kitokiais priežiūros ženklų simboliais.
Tauriųjų metalų, brangakmenių ir jų gaminių prabos ženklai
Praba – tauriojo metalo kiekis lydinyje arba jo dirbinyje
Taurieji metalai – auksas, sidabras, platina, paladis
Prabavimo istorija prasidėjo viduramžiais: Anglijoje ir Italijos valstybėse – 15a, Prancūzijoje- 16a, Amerikos žemyne-tik 20a, Kanadoje – 1913m., Australijoje- 1923m.
Daugelyje šalių yra institucija, kuri atlieka prabavimo priežiūrą. Ji gali būti valstybinė arba privati. Pastaroji yra valstybės valdžios organų prižiūrima ir kontroliuojama. Prabavimą dažniausiai kontroliuoja valstybės Finansų ministerija arba centrinis bankas.
Nepriklausomoje Lietuvoje 1922m. buvo įkurti ir veikė iki 1940m. Prabavimo rūmai. Jie buvo Lietuvos banko prižiūrimi.
1994m. Lietuvoje įsikūrė UAB “Lietpraba”. Jos buveinė – Druskininkuose. Didžiuosiuose miestuose (Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, ateityje bus ir kitur) yra prabavimo inspekcijos. Prabavimo įstaigas Lietuvoje prižiūri Finansų ministerija.
Prabavimo institucijų pagrindinės funkcijos:
1. Tauriųjų metalų lydinių ir jų dirbinių tyrimas. Tam reikalingos specialios laboratorijos (lydimo priemonės, tiksliųjų svarstyklių ūkis ir kt.).
2 Tauriųjų metalų lydinių ir jų dirbinių žymėjimas.
3. Prekybos tauriųjų metalų dirbiniais kontrolė.
Kai kuriose valstybėse prabavimą vykdo juvelyrinius dirbinius gaminančios firmos savo iniciatyva. Kai kuriose šalyse valstybės valdymo organai kontrolės nevykdo arba kontrolė silpna (Danija, Belgija, Vokietija, Švedija, JAV ir kt.).
Yra dvi prabos reiškimo vienetų sistemos: metrinė ir karatinė Rusijoje iki 1917 m. buvo vadinama auksinė (zolotnik) sistema.
Metrinė, kai tauriojo metalo kiekis išreiškiamas tūkstantosiomis lydinio masės dalimis – promilėmis.
Ši sistema paplitusi daugelyje šalių: Vakarų Europoje, NVS šalyse. Lietuvoje ji buvo įvesta 1922 m. (kai buvo įsteigti Prabavimo rūmai). Naudojama ir dabar.
Karatinė prabos reiškimo sistema yra senesne, galima vadinti senąja, bet tebeveikia Anglijoje ir Anglijos [takos šalyse, Šveicarijoje, JAV. Ši sistema pradėta naudoti tik aukso kiekiui lydiniuose nustatyti. Grynas auksas atitinka 24 karatus (sutrumpintai “et”). Pagal šią sistemą yra trys aukso lydinių prabos:
1 praba – 23 karatai (ct), t.y. 23/24 grynojo aukso dalys,
2 praba- 18 ct,
3 praba – 14 ct.
Sidabro yra 2 prabos: 1 – 22 ct, 2 – 21 ct.
PASTABA. Negalima painioti brangakmenių ir perlų masės matavimo ct. Karatas, matuojant brangakmenių ir perlų masę, reiškia 0,2 g.
Tauriojo metalo kiekiui lydinyje (arba dirbinyje) pažymėti naudojamas prabos ženklas Prabos ženklas susideda iš keturių elementų:
1.Emblemos. Kiekviena šalis ją turi savą. Lietuvoje – Gedimino stulpai, buvusioje TSRS buvo penkiakampė žvaigždė su pjautuvu ir kūju.
2.Triženklio skaičiaus, rodančio metrinės sistemos prabą (kai kuriose šalyse skaitmuo 1, 2, 3 ir t.t., kur kiekvienas skaičius atitinka tam tikrą prabą) Naudojant karatinę sistemą-vienas skaitmuo (1, 2, 3).
3. Gamintojo ženklo (vienas arba du skaitmenys arba viena raidė).
4. Šifro, raidės arba skaičiaus (vieno), rodančio pagaminimo metus.
Neturi prabos ženklo daugelio šalių ordinai, apdovanoti skirti medaliai, monetos tačiau naudojamo metalo lydinio sudėtis šalių įstatymais yra griežtai reglamentuojama.
Gyvenime ir verslininkystėje yra vartojamos sąvokos: aukšta praba, t.y. didelis tauriojo metalo kiekis lydinyje (dirbinyje), žema praba, vidutinė praba.
Įvairiose šalyse tauriųjų metalų kiekis lydiniuose ir dirbiniuose gali būti skirtingas Kad būtų mažiau problemų tarptautinėje prekyboje yra ISO rekomendacijos, bet kai kurios šalys laikosi senų tradicijų.
Tauriojo metalo kiekis lydiniuose ir dirbiniuose priklauso nuo:
1.Lydinio arba dirbinio paskirties. Tauriojo metalo kiekis turi užtikrinti lydinio arba dirbinio:
1.1 pakankamą fizinį patvarumą,
1.2. cheminį patvarumą (antikorozinį, antioksidacinį),
1.3. fiziologinį-biologinį efektą,
1.4. psichologinį efektą,
1.5. estetinį efektą.
2.Šalyje (valstybėje) turimų tauriųjų metalų atsargų. Kokia turi būti lydinio (arba dirbinio) sudėtis, nustato šalių įstatymai. Visuose Lietuvos organizuotoje rinkoje parduodamuose lydiniuose su tauriaisiais metalais yra praba. Svarbu reglamentuoti lydinių, naudojamų pramonėje, prabas (elektrotechnikoje, elektronikoje, tele-video aparatūroje).
Lietuvos Respublikoje nuo 1994 01 mėn. yra nustatytos šios tauriųjų metalų prabos:
Platinos – 950; Aukso – 375, 585, 750; Sidabro -800, 830, 925; Paladžio – 500, 850
Plėvelinio aukso ir sidabro praba nustatyta nuo 910 iki 1000 kas 10 vienetų, t.y 910, 920, 930 ir t.t.
Žaliojo plėvelinio aukso praba (aukso, nikelio, cinko lydinys) – 750.
Dantų techninės produkcijos aukso prabos: 916 ir 750 (apkabėlės, lydmetaliai, kitos detalės).
Brangakmeniai klasifikuojami (pagal A.Fersmaną ir M.Bauerį) į:
1. Pirmąją grupę, kuri savo ruožtu skirstoma į klases:
1.1. Pirmoji klasė: deimantas, rubinas, safyras, smaragdas, aleksandritas, taurusis špinelis, euklazas.
1.2. Antroji klasė: topazas, akvamarinas, berilas, raudonasis turmalinas,
almandinas, uvarovitas, taurusis opalas, cirkonis ir kt. 1.3. Trečioji klasė: granatas, turkis, kalnų krištolas ir kt.
2. Antrąją grupę; jai priklauso apdailos akmenys, nelaikytini brangakmeniais.
3.Trečiąją grupę: perlas, gintaras, koralas, agatas ir kt. Sintetiniai akmenys nepriskiriami brangakmeniams.
Jeigu tauriojo metalo lydinyje arba dirbinyje nepakanka vietos prabavimo ženklui, gaminį apibūdinantis įspaudas gali būti įspaustas pakabinamoje plomboje. Taip daugeliu atvejų prabuojami ir brangakmeniai.
Gaminius prabavimui gali pateikti:
1 Juridiniai ir fiziniai asmenys, turintys įmonės registravimo pažymėjimą.
2 Muitinės darbuotojai (įvežtus iš užsienio ir konfiskuotus lydinius ir dirbinius).
3 Muziejai.
4 [vairios konfesijos.
5 Fiziniai asmenys (savo asmeninius daiktus).
Aplinkosauginiai (ekologiniai) ženklai
Ženklinimo tikslai:
1.Skatinti daugkartinį pagamintų produktų panaudojimą. Ženklas suteikiamas už antrinį stiklo taros, kitos pakuotės, drabužių, tepalų ir kt. panaudojimą.
2.Skatinti atliekų panaudojimą. Ženklas suteikiamas produktams, pagamintiems iš surinktų atliekų, pvz., iš popieriaus atliekų pagamintam sanitariniam popieriui, bilietams, sienų apmušalams, antrinio įpakavimo tarai, statybinėms medžiagoms ir kt.
3.Skatinti gaminti produkciją, kuri mažiau kenkia aplinkai, pvz.. t.y. tyliai veikiančius elektros variklius, šaldymo agregatus be halogeno, mašinų movas be asbesto.
4.Skatinti gaminti gaminius, kurie užtikrina energetinių išteklių taupymą, o tuo pačiu mažina atmosferos ir kitą aplinkos taršą, pvz., gerai šilumą sulaikančia daugiasluoksnius langų paketus, kadangi juos eksploatuojant ne tik sutaupoma kuro. bet ir mažiau teršiama aplinka; taupiai elektros energiją naudojančius įrengimus ir stakles buitinius prietaisus ir kt.
5.Skatinti visuomenės aplinkosauginį sąmoningumą. Dauguma gaminių su aplinkosauginiu ženklu yra brangesni už analogus, nes reikia papildomų sąnaudų juos konstruojant ir gaminant. Taigi piliečiai turi būti pasiruošę apmokėti šias sąnaudas ir tuo prisidėti prie aplinkos apsaugos ir gamtinių išteklių išsaugojimo.
Aplinkosauginis ženklas – tai grafinis simbolis, pateikiamas gaminio etiketėje kaip informacija vartotojui. Ženklas gali būti ir šio gaminio reklamoje.
Pirmoji šį ženklą 1977 m. pradėjo naudoti VFR. Ženklas vadinosi „Zydrasis angelas”. Jis galiojo trejus metus.
1987 m. Europos parlamentas parėmė aplinkosaugos ženklinimo idėją. 1992m. EEB taryba priėmė sprendimą dėl “Bendrijos ekologinio ženklo suteikimo tvarkos“.
Lietuvoje aplinkosauginio ženklinimo sistema pradėta kurti 1995m. 1999m. nustatyta šio ženklinimo procedūra, sukurtas ženklas “Vandens lelija”. Ženklas suteikia Aplinkos ministerija, išklausiusi ekspertų nuomonę, gavusi akredituotų laboratorijų gaminio kokybės ir aplinkosauginių rodiklių duomenis. Procedūra mokama: pradinis mokestis – 5000 Lt , metinis už ženklo naudojimą- 0,2% nuo metinių įplaukų, realizavus gaminį Lietuvoje ir kitose šalyse. Surinktas lėšas numatoma panaudoti ženklinimo sistemai plėtoti.
ISO 1991 m. įkūrė patariamąją Aplinkos strategijos grupę. Ji kuria aplinkosauginius standartus. Šie standartai nusako, kaip atskiros šalys turi kurti ženklinimo sistemą, organizuoti šį darbą, kokie ženklų suteikimo principai ir kriterijai, kaip turi būti vystytis aplinkosauginis auditas.
Su aplinkosauginiu ženklinimu susijęs ir “Žaliojo taško” ženklas. Sudarę sutartį su Vokietijos “Duales System” kompanija, gamintojai įgyja teisę naudoti šį ženklą pakuotėje “Žaliasis taškas” pažymi, kad pakuotė bus surinkta pakartotinai perdirbti Ženklo spalvos – šviesiai ir tamsiai žalia. Galima ženklą spausdinti juodai baltą. Jis būna kelių dydžių. Kartu su “Žaliojo taško” ženklu gali būti pateiktas grafinis simbolis nuoroda “Pakuotę mesti į specialų konteinerį” (žmogaus, metančio pakuotę Į konteinerį, grafinis siluetas).
ANGZ – aplinkai nepavojingo gaminio ženklas – suteikiamas Lietuvoje pagamintiems ir importuojamiems buitiniams elektros šaldytuvams, šaldikliams, kombinuotiems šaldytuvams-šaldikliams.
Maisto prekių ir maisto prekių pakuotės ženklai
Maistas yra gyvybiškai svarbi žmogaus gyvenimo dalis, kiekvieno asmens ir šeimos sveikata ir gerovė. Maisto prekėms ženklinti skiriamas ypatingas dėmesys. Siekiama, kad šių prekių ženklai būtų unifikuoti tarptautiniu mastu, būtų suprantami pasaulio visuomenei. Maisto prekių ženklinimu rūpinasi Tarptautinė Maisto kodekso komisija (CAC), kurios – iniciatyva parengtas tarptautinis standartas CODEX STAN 1.
Tarptautinė Maisto kodekso komisija priėmė Tarptautinį Maisto prekybos etikos kodeksą. Šiame dokumente apibūdinami svarbiausi etikos principai: apsaugoti vartotojų sveikata, ir skatinti sąžiningas prekybos nuostatas. Vadovaujantis šiais principais, neturėtų BŪTI prekiaujama maistu, kurio kiekis ir kokybė falsifikuoti, taip pat nešvariu, sugedusiu, supuvusiu, suirusiu, su kenksmingomis ar žalingomis žmogaus sveikatai medžiagomis. Maistas negali būti laikomas, gabenamas, pakuojamas ir parduodamas antisanitarinėmis sąlygomis. Maistą turi apibūdinti tiksli, teisinga, nesuklastota aprašomojo pobūdžio informacija, kuri pateikiama produkto etiketėje.
Maisto kodekso komisija įpareigojo gamintojus maisto prekes, kaip labai svarbią žmogaus sveikatai prekę, ženklinti tiktai jos siūloma tvarka. Maisto kodeksas pradėtas gyvendinti nuo 1999 01 01, nors priimtas 1993 metais. Toks ilgas laiko tarpas susidarė todėl, kad pakuotę gaminančios firmos turėjo pakuotės su anksčiau naudotais ženklais ir simboliais atsargas. Sunaikinti jas buvo ekonomiškai netikslinga. Pakuotę gaminančios firmos būtų patyrusios didelius finansinius nuostolius.
Maisto prekių pakuotėje turi būti nurodyti visi prekėms būtini ženklinimo rekvizitai, nurodyti Lietuvos Respublikoje parduodamų prekių ženklinimo taisyklėse. Be to, maisto prekių pakuotės ženklinimą reglamentuoja Lietuvos standartas LST (CODEX STAN 11:1993, Lietuvos SD dokumentas SD CAC/GL 2:1993 ir Lietuvos higienos norma HN 53:1995. Pagal nurodytus dokumentus maisto prekių pakuotėje būtim papildomi rekvizitai:
1. Ingredientai – mišinio sudėties atskiri komponentai, produkto sudėties dalys Ingredientai pateikiami visi, net vanduo, jų mažėjančio kiekio tvarka. Tų medžiagų, kurios išvardijamos paskutinės, panaudota mažiausiai. Ingredientams priskiriami ir maisto priedai. Jie dedami į maistą technologijos, juslės sumetimais. Jie gali būti ir natūralūs, ir sintetiniai. Tarptautinės ir nacionalinės sveikatos bei kitos valstybinės institucijos kontroliuoja maisto priedų naudojimą, nes poveikis gali būti ir teigiamas, ir neigiamas. Daugelyje šalių sudaromas ir tvirtinamas leidžiamų maisto priedų sąrašas.
Svarbiausių leidžiamų maisto priedų paskirtis:
konservantai – pailgina maisto produkto vartojimo laiką apsaugo nuo gedimo, kurį sukelia mikroorganizmai; antioksidantai – pailgina maisto produktų vartojimo laiką apsaugo nuo oksidacijos: emulsikliai – padeda sudaryti ar išlaikyti nesimaišančių medžiagų vienodą mišinį;
stabilizatoriai – leidžia išlaikyti kelių nesimaišančių medžiagų išsisluoksniavimą produkte;
tirštikliai- padidina medžiagų tąsumą (klampumą);
putojimo preparatai- padeda suformuoti vienalytę dispersinę dujų būklę skystame ar kietame maisto produkte; dažai – suteikia produktui spalvą; dirbtiniai šaldikliai – priedai, išskyrus cukrų, suteikiantys saldų skonį; aromato ir skonio sustiprinimo medžiagos – suteikiančios arba sustiprinančios aromatą ir skonį medžiagos; drėgmę išlaikančios medžiagos – apsaugo maistą nuo išdžiūvimo arba palengvina miltelių tirpimą vandenyje; fermentai (arba jų preparatai) – intensyvina technologinį procesą ir gerina maiste kokybę; kietinimo medžiagos – išlaiko ir suteikia vaisių ir daržovių žievei stangrumą ar trapumą bei skatina želatinizaciją; rūgštys – padidina rūgštingumą ir suteikia rūgštų skonį; stingdančios medžiagos – suteikia maisto produktams želė savybes.
Maisto priedai maisto pakuotėje (etiketėje) pažymimi raide “E”. Raidės dešinėje skaitmenimis pažymima, kuris maisto priedas naudotas, pvz., E 102 – geltona spalva dažantis dažas tartrazinas.
Leidžiamų maisto priedų sąrašas nuolat didėja, todėl tiksliai nustatyti maisto priedų skaitmeninius intervalus netikslinga. Orientacinę reikšmę turi šie intervalai:
E 100 – E 180 – maisto dažai;
E 200 – E 330 – konservantai, antioksidantai;
E 340 – E 600 – rūgštys, stabilizatoriai, kietinimo medžiagos;
E 601 – E 640 – aromato ir skonio sustiprinimo medžiagos;
E 950 – E 967 – dirbtiniai šaldikliai (bet sorbitolis – E 420, manitolis – E 421).
Pasaulyje leidžiamų maisto priedų sąraše arti 1500 maisto priedų pavadinimų, Europos Sąjungos šalyse – apie 350, Lietuvoje – apie 300 (reglamentuoja Lietuvos Higienos norma HN 53:1995). Daugelis jų neigiamo poveikio žmogui neturi, tačiau kai kurie, nors ir leidžiami, gali sukelti neigiamas reakcijas, kai kurie pavojingi. Neigiamą poveikį gali sukelti:
•maistiniai dažai: E 102, E 124, E 127, E 160A, E 171.
Pavojingi: E 123 (raudonai dažantis pigmentas, ypač agresyvus), E 131, E 142 (abu gali sukelti vėžinius susirgimus).
•konservantai, antioksidantai: E 202, E 203, E 338.
Pavojingi: E 211, E 212 (abu gali sukelti vėžinius susirgimus), E 220 (naikina vitaminą B12), E 222, E 223, E 224 (pastarieji sukelia virškinimo sutrikimus), E 239 (gali sukelti vėžinius susirgimus), E 311, E 312 (abu pastarieji sukelia odos išbėrimus), E 320, E 321 (abu pastarieji didina cholesterino kiekį kraujyje).
•rūgštys, stabilizatoriai, kietinimo medžiagos: E 508, E 513, E 528, E 551 (visi jie sukelia virškinimo sistemos sutrikimus).
•šaldikliai: E 554 (sacharinas), E 951 (aspartamas), E 957 (taumatinas). Pavojingas: E 952 (ciklomatas; agresyvus, sukelia medžiagų apykaitos sutrikimus). Kai kurie maisto priedai kurį laiką buvo naudojami, bet vėliau, ištyrus savybes, daugelyje šalių dėl agresyvumo buvo uždrausti, pvz.: E 123, E 210.
Kai kurie priedai dar tiriami. Tyrimus atlieka Prancūzijos tyrimo centras “Villejuif. Daugelį maisto priedų šis tyrimo centras jau ištyrė ir paskelbė visiškai nekenksmingų sąrašą.
2. Maisto medžiagų sudėtis. Pakuotėje (etiketėje) deklaruojami angliavandeniai, baltymai, riebalai – masė (g), produkto vienete (100 g, 100 ml); vitaminai – pavadinimai ir kiekiai produkto vienete miligramais, dažniausiai miligramais 100g. maisto; mineralinės medžiagos ~ pavadinimai ir kiekiai produkto vienete (mg 100 g maisto).
3 Energetinė vertė – išreiškiama kilokalorijomis (kcal) arba kilodžiauliais (kJ), kuriuos teikia 100 g arba 100 ml produkto.
4. Vartojimo rekomendacijos. Maistas gali būti vartojamas iškart arba jį reikia kulinariškai ir termiškai ruošti.
Iškart vartojamo maisto apibūdinimas formuluojamas trumpai:
*paruoštas valgyti; *išvirtas; *išvirtas – pasišildyk ir valgyk; *paruoštas serviruoti. Galimos ir kitos formuluotės.
Jeigu maistą reikia ruošti, pateikiamas kulinarinis, dažniausiai terminio apdorojimo aprašymas. Aprašymas gali būti lakoniškas su vizualine iliustracija – piešiniais. Gali būti pateiktas maisto ruošimo receptas. Receptuose sutinkami paprasti matai – arbatiniai šaukšteliai, šaukštai, puodeliai, stiklinės Į kai kurių maisto produktų pakuotę dedamos matavimo (seikėjimo) priemonės (samteliai, puodeliai).
Kiti prekių pakuotės ženklai ir simboliai
1Simbolis – raidė “R” arba apskritime – ® reiškia, kad prekės ženklas įregistruotas valstybės įstaigoje ir apsaugotas įstatymo. Simbolis gali būti įvairaus dydžio, o raidė – įvairios formos. Simbolis deklaruojamas prie prekės ženklo.
2Žodžiai “TRADE MARK” arba dvi raidės “TM” – ™. Šiuo būdu pažymimas prekės ženklas, kai jis neįregistruotas valstybinėje įstaigoje.
3Prekės ženklo Įregistravimo valstybės įstaigoje pažymėjimas sakiniu “Registred in U.S. Patent Office” arba santrumpa “Reg. U.S. Pat. Off.” (registruotas JAV patentų įstaigoje).
4Simbolis – raidė “C” arba apskritime – ©. Taip žymimos produkto autoriaus teisės.
5Simbolis – raidė “e”. Šis ženklas užtikrina produkto masės tikslumą. Teisę šį simbolį naudoti įgyja gamintojas, įrodęs, kad jo fasuotų produktų kiekis visuomet yra tikslus. Šią teisę suteikia nacionalinės metrologijos organizacijos (Lietuvoje – NAB). Simbolis deklaruojamas greta prekės kiekio (masės, tūrio) vieneto.
Prekės kiekis gali būti išreiškiamas:
• tarptautinės vienetų sistemos SI, vadinamos metrine, vienetais: tona (t), kilogramais (kg), gramais (g), miligramais (mg), kubiniais metrais (m3), litrais (I), mililitrais (ml), kvadratiniais metrais (m2);
• angliškos matavimo sistemos vienetais: svarais (cb), uncijomis (oz), skysčio uncijomis (fl.oz), pintomis (pt), kvorta (qt), galonais (gal).
Prekės kiekio tikslumo deklaravimo pavyzdžiai: 60g e, 21 e, 4oz e, 2 pt e, 3gal e.
6Simboliai, pažymintys produkto sudėties ypatybes, kurios suteikia produktui specifines savybes, pvz., miltuose gali būti pažymėtas glitimo kiekis (raidėmis A, B, C. D. E, F, G) ir mineralinių medžiagų kiekis (skaitmenimis 405, 550, 812, 1050, 1600, 1700. kurie reiškia peleningumą). Miltų pakuotėje gali būti nurodyta: 405 A, 550 D ir t.t.
7Simboliai, pažymintys maisto produkto paskirtį: pvz.: Vokietijos firmos maltos kavos pakuotėje nurodo malimo smulkumą raidėmis A, B, C, D, E. Malimo smulkumas lemia kavos paskirtį: ekspres aparatams, kavos virintuvams, turkiškai kavai ir kt.
8Ženklai, žymintys maisto paskirtį, pvz.: paskirties ženklą turi maistas vegetarams, diabetikams.
9Kokybės ženklai. Daugelyje išvystytos ekonomikos šalių yra gaminių atestavimo sistemos, kuriomis naudojasi gamybos kompanijos. Kokybės ženklas suteikiamas tik stabiliai aukštos kokybės arba specialios paskirties gaminiams. Teisę deklaruoti ženklą suteikia nacionalinės sertifikacijos organizacijos arba kitos institucijos. Ženklų dizainas įvairiose šalyse skirtingas. Kokybės ženklas – kokybės garantija vartotojui, reklama gamintojui.
10.Apšvitinti jonizuojančiais spinduliais produktai. Švitinami jonizuojančiais radioaktyvaus kobalto 60 arba cezio 137 spinduliais. Apšvitinus sunaikinamos bakterijos sustabdomas brendimas (nokimas), pristabdomas dygimas. Švitinamos įvairių augalų sėklos, gali būti švitinami ir maisto produktai. Lietuvoje maisto produktai nešvitinami. Švitintuose produktuose gali atsirasti toksiškų (nuodingų) medžiagų.
Švitintų jonizuojančiais spinduliais produktų pakuotės žymuo:
11.Pakuotei naudojamų medžiagų atpažinimo ženklai:
ACC – plienas
ALU(AL) – aliuminis; CA – kartonas; (V.) – stiklas
12. Plastikų žymėjimas. Jie skirtingai žymimi pagal ISO ir JAV nacionalinius
standartus
13. Medžiaga (pakuotė) tinka reciklinti (kartoti pakuotės gamybą).
14. Lietuvos maisto pramonės įmonių, turinčių patvirtintą Europos Sąjungos (ES) numerį, produkto sveikatos ženklas. Ženklinami maisto produktai, kurie gali būti eksportuojami.
Informacijos turinys:
• LITHUANIA – produktą siunčiančios šalies pavadinimas (Lietuva);
• LT 00-00 P – Lietuvos įmonės patvirtinimo numeris (su sąlyginiu indeksu –
raide P). Pvz., Biržų akcinės pieno bendrovės patvirtinimo numeris LT 01-01 P.
Pastaba: ženklo dydis gali skirtis nuo duoto pavyzdžio.
15. Produktas, teikiantis vartotojui tik naudą (kenksmingo poveikio neturintis produktas).
Ženklinami chemijos, medžio apdirbimo ir popieriaus, polimerinių medžiagų pramonės ir kt. gaminiai.
16. Pakuotės tūrio tikslumo (tikslios talpos) ženklas.
17. Pakuotės gamintojo ženklai.
Ženklinama pakuotės apa¬čia (arba kita pakuotės vieta nenustelbiant visoms prekėms būtinų ženklinimo rekvizitų).
Alkoholinių gėrimų ir tabako gaminių pakuotės banderolės
Alkoholinių gėrimų ir tabako gaminių pakuotės ženklinimas banderolėmis įvestas 1994 m. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu. Ženklinimo banderolėmis tikslai:
• stiprinti alkoholinių gėrimų ir tabako gaminių gamybos bei prekybos kontrolę;
• stabdyti šių produktų kontrabandą į Lietuvą;
• mažinti alkoholinių gėrimų ir rūkalų prieinamumą;
• nustatyti muito, akcizo ir pridėtinės vertės mokesčius.
1996 m. priėmus LR alkoholio kontrolės ir LR tabako kontrolės įstatymus bei įsteigus Valstybinę tabako ir alkoholio kontrolės tarnybą prie LR Vyriausybės, ženklinimo banderolėmis tvarka ir būdai buvo patikslinti.
Tabako gaminių banderoles užklijuoja šios produkcijos gamintojai Lietuvoje arba užsienyje. Klijuoti banderoles Lietuvos Respublikos teritorijoje (taip pat muitines sandėliuose) ant įvežtų tabako gaminių draudžiama.
Banderoles ant alkoholinių gėrimų pakuotės užklijuoja visi Lietuvos gamintojai ir kai kurie gamintojai užsienyje. Alkoholinius gėrimus be banderolių gali įvežti tiktai įmonės, turinčios teisę importuoti alkoholinius gėrimus. Įvežti gėrimai saugomi uždaruose muitinės sandėliuose. Per 3 dienas nuo importo muitiniam sandėliavimui įforminimo ant importuotų gėrimų pakuotės turi būti užklijuotos banderolės.
Ūkio subjektams, turintiems teisę importuoti šiuos produktus arba gaminantiems juos Lietuvoje, banderoles pagal ūkio subjektų paraiškas išduoda Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos. Išduodant banderoles, registruojamos jų serijos ir numeris.
Ūkio subjektams, įsigijusiems banderoles, draudžiama jas parduoti ar kitaip perduoti kitiems ūkio subjektams arba fiziniams asmenims.
Banderolės turi būti užklijuotos taip, kad jų nebūtų galima nuplėšti ir nenuplėšus banderolės nebūtų galima pakuočių atplėšti, atidaryti, atkimšti.
Vykstantiems per valstybių sienas keleiviams nustatytas leidžiamas įvežti tabako gaminių ir alkoholinių gėrimų be banderolių kiekis.
Prekių transportavimas
Geografiškai gamintojas gali būti nutolęs nuo prekių rinkos. Ekonominiais motyvais gamintojai dažnai prekę gamina tose vietose, kur sukaupti žaliavų ištekliai, darbo jėga. Įvairius gaminius reikia transportuoti. Transporto ūkio paslaugomis naudojasi didmeninės, tarpininkavimo ir mažmeninės prekybos įmonės. Be transporto sistemos neįmanomas efektyvus ūkio funkcionavimas. Transporto sistemą sudaro:
1.Sausumos transportas:
*geležinkelių – pigus, naudojamas tolimiems pervežimams, bet ne visur priimtinas ir patogus;
*automobilių – operatyvus, patogus, bet brangus;
*vamzdynų – patogus, pigus eksploatuoti, bet reikalauja didelių pradinio kapitalo investicijų;
*kinkomasis – svarbesnio vaidmens neatlieka, atgyvenęs.
2.Vandens transportas:
*upių; *Jūrų.
Tai pigiausia transporto rūšis, bet ne visur priimtina.
3.Oro transportas:
*lėktuvai – greita, bet labai brangi transporto rūšis; *malūnsparniai – naudojami specifinės paskirties gaminiams transportuoti ir juos (tiltus, viadukus, aukštuminių statinių konstrukcijas) montuoti.
Kiekvienos rūšies transporto ekonominė ir techninė struktūra skirtinga ir gali užtikrinti skirtingo lygio transporto paslaugas. Pasirenkant transportavimo būdą ir transporto rūšį, reikia įvertinti šiuos kriterijus;
+vežėjo galimybes ir patirtį. Reikia įvertinti vežėjo sugebėjimus aprūpinti įranga ir paslaugomis, reikalingomis konkrečioms prekėms transportuoti. Įranga turi užtikrinti temperatūros, drėgmės kontrolę, specialias pervežimo sąlygas. Bet kuris šiuolaikinės transporto sistemos dalyvis turi galimybę apsirūpinti specializuotomis transporto priemonėmis:
maisto prekėms pervežti: refrižeratoriai (su šaldymo įrengimais) -vagonai, laivai, automobiliai, motociklai, lėktuvai;
izoterminės transporto priemonės – mėsos, žuvies, pieno ir kitoms prekėms pervežti;
duonos furgonai; grūdovežiai;
transportas gyvai žuviai pervežti ir kt.
ne maisto prekėms pervežti: platformos automobiliams pervežti -geležinkelio, automobilių;
cementovežiai – geležinkelio, automobilių; automobiliniai betonvežiai;
miškovežiai; furgonai baldams ir kt.
*pristatymo trukmę. Trumpesnė pristatymo trukmė lemia mažesnius prekių
kiekio ir kokybės nuostolius;
*pristatymo laiko pastovumą. Jei prekės nuolat pristatomos laiku nereikia didelių prekių atsargų. Atsargos reikalauja didelių apyvartinių lėšų z -atsargoms įgyti), sandėliavimo patalpų bei padidina kokybės nuostolius laikymo metu;
*pristatymo saugumą. Kai aptarnavimas nesaugus, prekių gavėjas gali patirti nuostolių dėl sugadintų prekių, kurių negalima parduoti, dėl grobstymų, vagysčių, dėl sunaikintų prekių.
*pristatymo ekonomiškumą.
Siekiant išsaugoti prekių kokybę ir išvengti nuostolių transportuojant vykdant su transportavimu susijusius darbus, būtina laikytis šių pagrindinių taisyklių:
1. Parinkti tinkamą konkrečios prekės pervežimui transporto rūšį.
2Aprūpinti transporto priemones reikiama įranga, įtaisais prekėms išdėstyti sukrauti ir, jeigu reikia, įtvirtinti.
3Parinkti racionalią prekių išorinę (bendrą) pakuotę.
4Ypatingą dėmesį skirti užrašams ir simboliams ant prekių, pakuotės.
5Racionaliai išdėstyti prekes transporto priemonėse.
6Mechanizuoti prekių pakrovimo ir iškrovimo darbus.
1.Transporto priemones laikyti švarias; laikytis transporto priemonių dezinfekcijos taisyklių.
2.Naudoti patikimas, jeigu reikia, papildomas priemones, kad prekės būtų apsaugotos nuo:
*mechaninio poveikio (vibracijos, trinties, smūgių ir kt.);
*atmosferos poveikio (drėgmės, lietaus, vėjo, saulės ir kt.
*cheminio poveikio;
*biologinio poveikio.
Prekių laikymas – vienas svarbiausių kokybės išsaugojimo veiksnių. Laikymo metu prekėse gali įvykti įvairių pakitimų, kurių priežastys aptartos anksčiau. Laikymui ypatingą reikšmę turi sandėlių (saugyklų) ūkis. Sandėlių ūkis – sandėlių, pagalbinių patalpų aptarnaujančių padalinių kompleksas.
Sandėliai grupuojami pagal įvairius požymius:
1. Vietą rinkoje. Sandėliai skirstomi į:
*Gamybos sferos: įmonių gamintojų cechų sandėliai, baigtos produkcijos sandėliai, žemės ūkio produkcijos saugyklos.
*Realizacijos sferos:
didmeninės prekybos įmonių; importo ir eksporto terminalai; muitinių terminalai; mažmeninės prekybos įmonių.
Valstybinio rezervo.
2.Sandėliuojamos produkcijos rūšių apimtį (paskirtį). Sandėliai yra
Universalūs – sandėliuojamos įvairios prekės; Specialūs – sandėliuojamos vienos rūšies prekės.
3.Naudojimo trukmę. Sandėliai yra:
Laikini. Jie pagal įrengimo būdą skirstomi taip: kaupai (įrengiami vietose, kur negilus gruntinis vanduo); duobės; tranšėjos (ilgos duobės).
Duobės ir tranšėjos įrengiamos vietose, kur gruntinis vanduo yra giliai (smėlėtose dirvose). Joms įrengti reikia mažiau termoizoliacinių ir hidroizoliacinių medžiagų.
Šiuose laikino tipo sandėliuose laikymo metu neįmanoma prekių priežiūra, jų kokybės kontrolė. Laikomos daržovės: bulvės, burokėliai, cukriniai runkeliai, morkos. atviros aikštelės;
pusiau uždaros aikštelės (yra stogas, viena, dvi arba trys sienos); kilnojami: kilnojamos atviros aikštelės-platformos, kilnojamos uždaros. aikštelės (statybininkų nameliai), kilnojami rezervuarai.
Šiuose laikino tipo sandėliuose – minimali įranga prekėms išdėstyti, minimalios prekių priežiūros ir kokybės kontrolės sąlygos.
Laikinos saugyklos yra pigios. Įrengti jas galima prekės gamybos vietoje, derliaus nuėmimo, darbų atlikimo, paruošų (miško medžiagų) vietose.
•Stacionarūs. Tai kapitaliniai statiniai su reikiama įranga ir priemonėmis,
užtikrinančiomis optimalias prekių laikymo sąlygas.
Pagal įrengimo būdą jie grupuojami taip:
rūsio tipo (požeminiai). Naudojami naftos produktų, vyno, alaus, šampano, daržovių, vaisių ir t.t. sandėliavimui. Eksploatacija ekonomiškesnė, nes mažesnis atmosferos temperatūrų, drėgmės poveikis.
pusrūsio tipo. Įrengiami kalnų šlaituose, įkalnėse.
antžeminiai statiniai. Tai monolitiniai, gežbetonio, betono, plytų, akmens, surenkamieji (karkasiniai) sandėliai.
Stacionarių sandėlių statyba, įranga ir eksploatacija brangi, tačiau juose galima tinkamai laikyti, prižiūrėti prekes, kontroliuoti jų kokybę.
Projektuojant stacionarius sandėlius ir juos statant, laikomasi reikalavimų, kurie išdėstyti statybos normose ir techninėse sąlygose, kai kurių specialių objektų įrengimo normose, higienos normose (HN 29-1996).
Projektuojant reikia įvertinti, kas sandėlyje bus saugoma. Specialieji sandėliai turi daugybę ypatybių, pvz., skirtingai įrengiami sandėliai aprangos ir tekstilės prekėms, mineralinėms trąšoms, pesticidams, naftos produktams, daržovėms ir vaisiams, grūdams ir kt. Tačiau yra būdingi visiems sandėliams bendrieji reikalavimai, kuriuos reikia įvertinti projektuojant sandėlius, nes jie tiesiogiai įtakoja kokybės išsaugojimą. Prie bendrųjų reikalavimų priskiriami:
*transporto keliai. Prie bet kurio tipo sandėlio turi būti geras privažiavimas, išvažiavimas, sąlygos iškrovimo ir pakrovimo darbams atlikti (dengta rampa, geras jos apšvietimas, tilteliai ir kt.);
*patalpų išplanavimas: prekių saugykla, ekspedicija, pagalbinis plotas, konstrukcinis plotas (laiptinės, atramos, kolonos ir kt.), tarnybinės patalpos;
*prekių laikymo įrengimų ūkis: lentynos, stelažai, padėklai, konteineriai, bunkeriai (birioms prekėms), silosai (grūdams), rezervuarai (skysčiams);
*sąlygos prekių judėjimui: transporteriai, ritiniai takeliai, liftai (krovininiai), kranai, nuleistuvai, krautuvai, rankiniai vežimėliai ir kt.
*ventiliacija: natūrali ar dirbtinė; įtraukiamoji, ištraukiamoji;
*priemonės prekių saugyklų temperatūrai ir santykinei oro drėgmei reguliuoti, t.y. saugyklų šildymas ar šaldymas (atšaldymas, sušaldymas). Tai labai reikšminga užtikrinant prekių laikymo sąlygas;
*matavimo priemonių ūkis (iš jų – mini matavimo priemonės);
*priešgaisrinė profilaktika ir priemonės;
*apšvietimas. Natūralus apšvietimas daugelio prekių laikymui nepriimtinas, tuo tarpu ekspedicijos (prekių parengimo rinkai) patalpos turėtų būti apšviestos natūralia šviesa.
*sąlygos prekių priežiūrai ir kokybės kontrolei laikymo metu;
*darbo sanitarijos ir higienos sąlygos:
darbo zonos apšvietimas; darbo zonos mikroklimatas; darbo drabužiai ir baltiniai; jų nomenklatūra, saugojimas, skalbimas; darbuotojų asmens higiena ir sanitarija: pradinio ir periodinio patikrinimo būtinumas, dažnumas ir tvarka; personalo pasirengimo kambariai, tualetai, prausyklos, dušai; – šiukšlių, atliekų talpos, jų įrengimo vietos; taros plovykla ir džiovykla;
*sandėlių ir kitų patalpų valymo priemonės, inventorius, jų saugojimas;
*sandėlių dezinfekcija, dezatiracija.
*Yra reikalavimai prekių saugyklų teritorijoms (jų nuotoliams nuo gyvenamųjų rajonų, poilsio zonų ir kt.), vandentiekiui ir kanalizacijai, vandens valymo įrenginiams, darbų saugai, teritorijų apželdinimui ir priežiūrai ir kt.
Laikantis nurodytų reikalavimų sudaromos prielaidos tinkamai organizuoti darbą, išsaugoti prekių kokybę, išvengti pavojų žmonių sveikatai, aplinkai.
Šiuolaikiniai stacionarūs sandėliai turi būti įrengti taip, kad būtų galima užtikrinti reglamentuotą laikymo režimą.
Laikymo režimas – sistema taisyklių, kompleksas priemonių ir veiksmų, reikalingų sudaryti optimalias prekių laikymo sąlygas, siekiant išvengti galimų nuostolių arba juos minimalizuoti. Laikymo režimo komponentai:oro temperatūra; santykinė oro drėgmė; šviesa; oro sudėtis ir jo apytaka; prekių išdėstymo tvarka ir būdai; prekių kaimynystė; sanitarijos ir higienos sąlygos; prekių priežiūros ir prekių kokybės kontrolės sąlygos.
Įvairių prekių laikymo režimas skirtingas ir priklauso nuo prekių fizinių, cheminių, biologinių savybių. Laikymo režimą reglamentuoja gaminio standartas, specialūs standartai arba kiti normatyviniai dokumentai. Žinant prekėse vykstančių procesų esmę, laikymo sąlygos gali būti tikslingai keičiamos.
Prekių parengimas rinkai
Iš anksto ir tinkamai parengus prekes rinkai išsaugojama jų kokybė ir išvengiama papildomų prekių nuostolių.
Parengiamųjų operacijų skaičius ir pobūdis priklauso nuo prekių:
fizinių savybių; cheminių savybių; paruošimo vartojimui laipsnio; pardavimo pobūdžio; įpakavimo pobūdžio.
Vidaus rinkai prekių parengimas skiriasi priklausomai nuo prekių pobūdžio. Mažmeniniam pardavimui prekių parengimas vyksta parduotuvių pagalbinėse patalpose. Parengimo operacijos skirstomos į dvi grupes, t.y.:
1. Bendrosios operacijos, t.y. kurios atliekamos daugeliui prekių. Būtent:
1.1Prekių išpakavimas iš bendrosios (išorinės) pakuotės. Pakuojant prekes reikia saugoti jų vielinę pakuotę, o jei kiekvienas prekės vienetas neįpakuotas, reikia nepažeisti pačių prekių. Reikia išsaugoti bendrą pakuotę ir pakavimo medžiagas tolesniam naudojimui,
1.2Prekių rūšiavimas. Tai rūšiavimas pagal asortimentines rūšis (pagal fasonus, dydžius, kainas). Rūšiuojant reikia patikrinti jų kainų atitikimą duomenis, nurodytus lydinčiuose dokumentuose.
1.3Prekinės išvaizdos suteikimas, t.y. drėgmės, dulkių, tepalų, drožlių ir kt. nuvalymas, šluostymas, drabužių, audinių lyginimas ir kt.
1.4Prekių kokybės patikrinimas. Atliekamas vizualiai. Jeigu yra prekių su pažeista pakuote, šiuos vienetus reikia atskirti ir patikrinti atidžiau.
1.5Ženklinimas. Daugelis šiuolaikinių gaminių yra fasuoti, įpakuoti ir ženklinti įmonių gamintojų cechuose. Tai geriausia. Galimi atvejai, kai ženklinimo priemonės ištrūksta, atsiklijuoja, pasimeta, ypač tai pasitaiko aprangos prekėse, audiniuose ir kt.
1.6Prekių pristatymas į prekybos salę ir išdėstymas joje.
2. Specifinės operacijos. Atliekamos rengiant tam tikras prekes, o jų pobūdis labai įvairus. Būtent:
2.1. Metrologiniai kontroliniai matavimai: svėrimas, matmenų (ilgio, pločio, apimties, storio, tūrio ir kt.) matavimai.
2.2. Eksploataciniai elektros, elektrotechnikos ir elektronikos prekių bandymai.
2.3Komplektavimas. Kai kurios prekės gaminamos nesukomplektuotos, pvz., baldai, porceliano indai, parfumerijos-kosmetikos prekės, dovanų komplektai ir kt.
2.4Prekių fasavimas ir įpakavimas, jeigu tai neatlikta gamybos įmonėse, pvz.: daržovės, vaisiai, miltiniai konditerijos gaminiai, duonos ir pyrago gaminiai, pusgaminiai ir kulinarijos gaminiai. Tam reikalingi įrengimai, pakuotė, įpakavimo medžiagos. Tai susiję su papildoma prekių netektimi, sanitarijos ir higienos rizika. Šiuo metu tai daug kur daroma, ypač prekiaujant maisto produktais. Stambesnės mažmeninės prekybos įmonės turi gamybos cechus, vakuminio įpakavimo įrangą ir pakuotę.
Didmeninės prekybos įmonėse atliekamos analogiškos operacijos, išskyrus 1.6. operaciją ir kai kurios papildomos.
Viena svarbiausių didmeninio parengimo operacijų-mažmeninio prekių asortimento komplektavimas. Asortimentas komplektuojamas remiantis sutarties numatytomis sąlygomis, kliento informacija arba operatyviniu užsakymu. Didmeninės prekybos įmonės prekes gauna iš daugelio šalies ir užsienio gamintojų. Kiekvienas gamintojas gamina 1-2 modelių, kelių matmenų, kelių fasonų gaminius. Mažmeninei prekybai reikalingas įvairiausių gamintojų tam tikrų modelių, matmenų ir fasonų tam tikras prekių vienetų skaičius. Tai būdinga daugeliui prekių, ypač avalynei, drabužiams, trikotažui, parfumerijos, galanterijos, kosmetikos, ūkinės paskirties ir kai kurioms kitoms prekėms. Taigi didmeninės prekybos įmonėse prekės išpakuojamos iš gamintojų pakuotės. Daugelio gamintojų prekės sukomplektuojamos pagal mažmeninės prekybos įmonės užsakymą ir vėl supakuojamos.
Daugelis prekių pakuojama į konteinerius ir juose transportuojamos. Čia reikalingas specifinis prekių parengimas, kartais – papildomas įpakavimas.
Rengiant prekes eksportui, iš esmės atliekamos tos pačios operacijos, tačiau viskas daroma kruopščiau, vengiant galimų klaidų. Eksportui prekes rengia gamintojai arba prekybos įmonės (dažniausiai didmeninės). Viena šio parengimo ypatybių – prekių ir pakuotės ženklinimas pagal prekes importuojančioje šalyje naudojamą ženklinimo ir matavimo vienetų sistemą.
Rengiant prekes didmeniniam pardavimui ir eksportui, reikia parengti nustatytų formų atitinkamą prekes lydinčiųjų dokumentų (sąskaitos, specifikacijos, muitinių deklaracijos ir kt.) egzempliorių skaičių. Šiuose dokumentuose paprastai reikalinga nurodyti: prekių pavadinimus, jų kodus (kodavimo sistemą reglamentuoja sutartys tarp subjektų, tarptautinės sutartys ir konvencijos, muitinės), prekių kiekį (vienetų skaičių, svorį, talpą ir kt.), prekių kainas ir sumą pinigine išraiška. Gali būti reikalingos kitos žinios ir dokumentai: sertifikatai, higieniniai pažymėjimai, kokybės pažymėjimai, prekės kilmės šalies sertifikatai ir kt.

Leave a Comment