Higienos reikalavimai maisto įmonei

TURINYS

1. MAISTO TVARKYMO VIETA MAISTO ĮMONĖJE..................3
2. RVASVT GRUPĖS SUDARYMAS IR JOS VEIKLA MAISTO ĮMONĖJE.......3
3. FIZINIAI RIZIKOS VEIKSNIAI, GALINTYS BŪTI SUSIRGIMŲ PRIEŽASTYS...5
4. DARBO HIGIENOS RŪŠYS............................7
5. DARBO APLINKOS VEIKSNIŲ KENKSMINGUMO IŠRAIŠKA.........11
INFORMACINIŲ ŠALTINIŲ SĄRAŠAS.........................161. MAISTO TVARKYMO VIETA MAISTO ĮMONĖJE
Pagrindiniai maisto saugos, kokybės ir tvarkymo reikalavimai:
1. Į rinką turi būti teikiamas šiame įstatyme bei kituose teisės aktuose nustatytus saugos, kokybės ir tvarkymo reikalavimus atitinkantis maistas.
2. Maistas ir su maistu besiliečiančios medžiagos turi atitikti šiuos pagrindinius reikalavimus:
1) maistas turi būti tokios sudėties ir kokybės, kad būtų tinkamas žmonėms vartoti, neužterštas cheminiais, fiziniais, mikrobiniais irr kitokiais teršalais daugiau, negu leidžia teisės aktai, turi atitikti privalomuosius saugos ir kokybės reikalavimus;
2) į maistą gali būti dedami tik teisės aktų leidžiami maisto priedai bei maistinės medžiagos, atitinkantys nustatytus kiekio, grynumo, vartojimo sąlygų bei kitus reikalavimus;
3) įgaliota valstybės valdymo institucija tam tikrai maisto grupei gali nustatyti konkrečios sudėties ar kokybės reikalavimus, neprieštaraujančius tarptautinėms nuostatoms, jei tai reikalinga visuomenės sveikatos ar mitybos požiūriu;
4) maistui pakuoti ir kitaip su juo liestis leidžiama naudoti tik tam tikslui skirtas, nekenkiančias žmonių sveikatai, teisės aktų nustatytus reeikalavimus atitinkančias medžiagas bei gaminius;
5) maistas ir su maistu besiliečiančios medžiagos turi atitikti teisės aktų nustatytus ženklinimo reikalavimus.
3. Maistas visuose jo ruošimo ir teikimo vartotojams etapuose („nuo lauko iki stalo“) turi būti tvarkomas laikantis šiame įstatyme bei kituose teisės aktuose nustatytų reikalavimų:
1) tvarkyti ma

aistą leidžiama tik pagal šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatytus maisto higienos, visuomenės sveikatos, veterinarijos bei aplinkos apsaugos reikalavimus, turint higienos ir technologijos reikalavimus atitinkančią įrangą;
2) maisto tvarkymo vietose turi būti teisės aktų nustatyta tvarka taikoma rizikos veiksnių analizės ir valdymo sistema bei atliekami būtini laboratoriniai tyrimai maisto saugos ir tvarkymo savikontrolei užtikrinti;
3) asmenys, tvarkantys maistą, turi atitikti teisės aktų nustatytus sveikatos reikalavimus ir įgyti Sveikatos apsaugos ministerijos nustatyta tvarka privalomųjų higienos žinių;
4) tvarkyti maistą galima tik Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos nustatyta tvarka patvirtintose įmonėse, turinčiose nustatyta tvarka išduotus leidimus – higienos pasus verstis ūkine komercine veikla.2. RVASVT GRUPĖS SUDARYMAS IR JOS VEIKLA MAISTO ĮMONĖJE
Sudarant RVASVT planą reikia surinkti, palyginti ir įvertinti daug duomenų, todėl svarbu, kad šį darbą atliktų įvairių sričių specialistai. Prraktika parodė, kad iš įvairių sričių specialistų sudarytos grupės žymiai pagerina duomenų ir tuo pačiu sprendimų kokybę.
Į RVASVT grupę turėtų būti paskirti šie specialistai:
• Kokybės užtikrinimo ir kokybės valdymo (KU/KV) specialistas: tai – žmogus, kuris žino ir supranta mikrobiologinius ir arba cheminius rizikos veiksnius ir su jais susijusius rizikos veiksnius nagrinėjamai maisto produktų grupei. Tai gali būti KU/KV vadovas, mikrobiologas ar chemikas.
• Gamybos specialistas: žmogus tiesiogiai atsakingas arba glaudžiai susijęs su analizuojamu maisto produktų perdirbimo procesu. Labai svarbu, kad jis galėtų pateikti išsamią informaciją ap
pie tai, kas iš tikrųjų vyksta gamybos metu visose gamybos pamainose.
• Inžinierius: specialistas, turintis darbo patirties ir užtektinai žinių apie nagrinėjamų įrengimų higienines konstrukcijos savybes, nagrinėjamų operacijų bei procesų inžineriją ir techninius parametrus.
• Kiti: įvairių sričių su nagrinėjamu procesu susiję specialistai, pvz., produkcijos pirkėjai, operatoriai, pakavimo ir paskirstymo ekspertai, higienos tarnybos atstovai.
Jeigu įmonė yra nedidelė ir joje dirba nedaug specialistų, RVASVT grupėje tas pats asmuo gali atlikti įvairias pareigas, tačiau tokiais atvejais gali prireikti ir nedirbančių įmonėje specialistų konsultacijų. Renkant RVASVT grupę specialistai turi turėti gerą kvalifikaciją ir užtektinai žinių sistemai parengti, įdiegti ir taikyti. Geriausia, kai žmonės atsakingi už produktų srautų diagramos paruošimą, būtų parinkti iš anksčiau paminėtų specialistų. Asmuo, gerai susipažinęs su RVASVT sistema ir jos principais, paprastai yra skiriamas grupės vadovu (koordinatoriumi) ir būna atsakingas už visą darbą. Standartinės RVASVT vadovo funkcijos yra tokios:
• sudaryti RVASVT grupę,
• siūlyti RVASVT grupės sudėties keitimus, jeigu to reikia,
• koordinuoti RVASVT grupės veiklą,
• užtikrinti suderintų planų vykdymą,
• paskirstyti darbus ir pareigas,
• užtikrinti projekto darbų integralumą ir pilnumą,
• suteikti galimybę kiekvienam grupės nariui laisvai pareikšti savo nuomonę,
• taikyti visas būtinas priemones, siekiant išvengti nesutarimų ir konfliktų tarp grupės narių ar grupės grandžių,
• perduoti grupės sprendimus vykdytojams,
• atstovauti grupei organizacijos vadovaujančiose struktūrose.
Grupėje turi būti techninis sekretorius; juo gali būti vienas iš specialistų. Sekretorius atlieka tokias fu
unkcijas:
• organizuoja grupės posėdžius,
• registruoja grupės narius posėdžių metu,
• veda grupės posėdžių ir nutarimų protokolus.
Teisingas RVASVT grupės narių parinkimas yra labai svarbus sėkmingam darbui, todėl jį turėtų atlikti grupės vadovas arba kitas turintis RVASVT darbo patirties ekspertas kartu su įmonės vadovybe. Į grupę nepatartina parinkti per daug aukšto rango vadovų, kurie neturi išsamių žinių apie realiai vykstančius gamybos cechuose procesus, taip pat nereikėtų skirti ir per žemo lygio darbuotojų, vykdančių tik tam tikras siauras funkcijas gamybos grandyje. Grupės nariai turi gerai žinoti nagrinėjamą procesą, kad galėtų įnešti savo indėlį išsamiai aptariant, kas iš tikrųjų vyksta nagrinėjamo proceso metu, ypač tais atvejais, kai tam tikros detalės neatsispindi srautų diagramoje. Vidurinės grandies vadovai dažniausiai būna tinkamiausi ir naudingiausi RVASVT grupės nariai. Patartina, kad nei vienas grupės narys nebūtų kito toje pačioje gamybos linijoje dirbančio žmogaus vadovu. Grupė turėtų būti nedidelė – 4-6 žmonės, tačiau tai paprastai priklauso nuo įmonės dydžio ir jos struktūros. Didelėse įmonėse gali būti sudaroma daugiau kaip 1 RVASVT grupė. Tuo tarpu labai mažose įmonėse, kaip nurodoma HN 15:2003, gali būti skiriamas vienas atsakingas asmuo.

3. FIZIKINIAI RIZIKOS VEIKSNIAI, GALINTYS BŪTI SUSIRGIMŲ PRIEŽASTYS

Fiziniai rizikos veiksniai – tai pašalinės medžiagos ir svetimkūniai, paprast.ai nesantys maiste, bet galintys būti susirgimų arba sužeidimų priežastis. Kai kuriose valstybėse institucijos registruoja, sistemina ir kontroliuoja vartotojų pr

ranešimus bei skundus dėl rastų maiste pašalinių medžiagų.
Atlikus tyrimus JAV, paaiškėjo, kad 25 % visų skundų, sudarė nepasitenkinimas dėl svetimkūnių rastų maisto produktuose. 14 % iš jų sukėlė susirgimus ir sužeidimus. Dažniausiai pasitaikantis svetimkūnis buvo stiklas. Apie fizinius veiksnius lengviausia pranešti, nes jų nustatymas yra paprastas.
Valstybės institucijos gali imtis įstatymais numatytų priemonių tais atvejais, kai maisto produktai gaminami, pakuojami arba laikomi tokiomis sąlygomis, kuriose jie gali būti užteršti ar sukelti pavojų sveikatai.
Todėl, jeigu pats biologinių teršalų buvimas maiste gali ir nesudaryti nepriimtinos rizikos, tačiau gamybos, pakavimo ar saugojimo sąlygos, kuriose tokie teršalai patenka į maistą yra nepriimtinas rizikos veiksnys. Todėl maisto gamintojai RVASVT programoje turi numatyti priemones prieš fizinius rizikos veiksnius.

1. lentelė
Pagrindinės rizikos veiksnių medžiagos ir jų šaltiniai

Medžiaga Potencialus sužeidimas Šaltinai
Stiklas Įpjovimai, kraujavimas; gali prireikti operuoti, siekiant rasti ir pašalinti. Buteliai, indai, šviesos instaliacija, įranga, skaitiklių dangteliai.
Medis Įpjovimai, infekcija, dusulys; gali prireikti operuoti siekiant pašalinti. Laukai, transporto platformos, dėžės, statiniai.
Akmenys Dusulys, pažeisti dantys. Laukai, statiniai.
Metalai Įpjovimai, infekcija; gali prireikti operuoti siekiant pašalini. Mechanizmai, laukai, vielos, darbuotojai.
Vabzdžiai ir kiti biologiniai teršalai Susirgimai, trauma, dusulys. Laukai, įmonių vietos po perdirbimo.

Izoliacija Dusulys; akumuliatyvinis asbesto atveju. Statybinės medžiagos
Kaulai Dusulys, trauma. Laukai, netinkamas apdorojimas.
Plastmasės Dusulys, įpjovimai, infekcija; gali prireikti operuoti siekiant pašalinti. Laukai, pakavimo medžiagos, transporto platformos, darbuotojai.
Asmens daiktai Dusulys, įpjovimai, pažeisti dantys; gali prireikti operuoti siekiant pašalinti. Darbuotojai.

Svetimkūniai gali pakliūti netyčia, tačiau gali būti pridėti tikslingai, kai kas nors nori pakenkti įmonei.
Fizinių rizikos veiksnių valdymui gali būti naudojamos įvairios priemonės: reikalavimai žaliavoms, tiekėjo sertifikatai ir garantijos, vietų inspekcijos ir pan.
Yra sukurtos įvairios prevencinės priemonės svetimkūnių aptikimui ir pašalinimui:
• Metalų detektoriai – naudojami ieškant geležies ir kai kurių kitų metalų maiste.
• Rentgeno spinduliai – naudojami ieškant įvairių svetimkūnių, ypač kaulų fragmentų.
• Graužikų kontrolė ir pašalinių daiktų šalinimas iš įmonės – taip pat svarbios priemonės.
Tinkamas transportavimas, priėmimas, paskirstymas ir saugojimas, tinkamas pakavimo medžiagų tvarkymas turi būti įvertinti rizikos veiksnių atžvilgiu.
Pakuotės turi būti atsparios klastojimui arba klastojimas turi būti aiškiai aptinkamas. Darbuotojai turi būti apmokyti ir užtektinai patyrę, kad galėtų užkirsti kelią fiziniams rizikos veiksniams patekti.
Tai būtinos įmonių įrangos ir sanitarinės priežiūros programos.4. DARBO HIGIENOS RŪŠYS
Darbo higiena, profilaktinė disciplina – atskira higienos šaka, tirianti darbo proceso ir darbo (sąlygas) aplinkos įtaką dirbančiojo organizmui. Darbo higienos tikslas – rengti ir nustatyti darbo higienos normas ir priemones, padedančias gerinti darbo sąlygas, darbingumą, išvengti profesinių ligų, saugoti dirbančiojo žmogaus sveikatą bei darbingumą per visą aktyvios veiklos laikotarpį.
Darbo higiena taip pat siekia – sudaryti normalias (optimalias) darbo sąlygas, norint išsaugoti dirbančiųjų sveikatą ir pasiekti maksimalų darbo našumą. Žmogaus sveikata priklauso ne tik nuo darbo higienos, bet ir nuo asmens higienos sąlygų. Darbo sąlygos priklauso nuo technologinio proceso ypatumų, darbo organizacijos, jos pobūdžio, nuo sanitarinės higienos darbo aplinkos faktorių. Tai: meteorologinės sąlygos, apšvietimas, oro užteršimas dulkėmis ir nuodingomis medžiagomis, triukšmas, vibracija, jonizuojanti radiacija ir kt. Šie faktoriai atitinkamomis sąlygomis gali sukelti dirbančiųjų profesines ligas (profesiniai kenksmingumai).
Norint likviduoti ar bent kiek sumažinti žalingų sveikatai faktorių poveikį į dirbančiųjų organizmą, darbo higiena siūlo tokias sveikatinančias priemones:
• technologinio proceso racionalizacija
• žalingų sveikatai elementų pakeitimą nežalingais
• taisyklingą darbo ir poilsio režimą
• sanitarines technines bei kitas priemones

Remdamasi darbo procesų ir sanitarinių darbo sąlygų, dirbančiųjų sveikatos tyrimas darbo higiena moksliškai pagrindžia ir paruošia sanitarinius įstatymus. Juose pateiktos meteorologinių sąlygų, oro užterštumo leistinos normos, o taip pat triukšmo, vibracijos, apšvietimo, jonizuojančio spinduliavimo ir kitų faktorių sanitarines normas yra profilaktinio darbo pagrindas.
Išskiriama bendroji ir specialioji darbo higiena.
Bendroji darbo higiena tiria meteorologinių faktorių, triukšmo ir vibracijos, dulkių, nuodingų medžiagų, jonizuojančių spindulių poveikį žmogui.
Specialioji darbo higiena nagrinėja darbo sąlygas atskirose darbo šakose (srityse) – pramonės įmonės darbo higiena; žemės ūkio (darbo higiena kepykloje, medžio apdirbimo pramonėje, tekstilės pramonėje.); laukininkystėje, gyvulininkystėje; prekybos įmonių darbo higiena; viešojo maitinimo ir kt.
Apie žalingų kai kurių darbo sąlygų įtaką žmogaus sveikatai jau buvo žinoma senovėje. Hipokratas 460 m.pr.m.e. rašė apie žalingą dulkių poveikį kalnakasiams. Jis pirmasis užrašė toksišką švino veikimą. Plinijus vyresnysis, gyvenęs I m.e.amžiuje, mini žalingą cinoberio ir sferos dulkių veikimą. Tai vėliau patvirtino ir žymusis romėnų epochos gydytojas Galenas (130-200m.e.)
Atskirose istorinėse formacijose (epochose) darbo sąlygos buvo skirtingos. Vergvaldystėje ir feodalizmo epochose darbo sąlygos buvo nepaprastai sunkios.
Viduramžių laikotarpiu įsigalėjo religija, smuko ekonomika, kultūra, mokslas, smuko ir sanitarinis lygis. Todėl siautė maras, raupsai ir kt. ligų epidemijos.
16 amž. Atsiradusi manufaktūrinė gamyba, kartu su nepaprastai sunkiu darbu, sudarė sąlygas atsirasti profesiniams susirgimams. Pradėjo vystytis kalnakasybos ir metalurgijos pramonės.
Pasirodė veikalai, skirti darbo higienos klausimams.

Vilniaus universiteto bibliotekos rankraščių skyriuje yra Agrikolos veikalas “De re etatica” išleistas 1556 m. Veikale nagrinėjamos ir kalnakasių profesinės ligos, pasireiškusios dėl nuolatinio dulkių poveikio.
1576 m. Paracelsas profesines ligas aprašė 4 tomų veikale “Apie kalnakasių džiova ir kitus susirgimus”. Tačiau pirmasis veikalas, kuriame sistemingai buvo išdėstyti to meto darbo higienos klusimai ir aprašytos tos profesinės ligos, pasirodė 1700 m. Veikalo autorius – italų mokslininkas Ramazinis laikomas profesinės higienos pradininku. Veikale pateikta kaip 60 profesijų žmonių higienos ir profesinių ligų klausimai:
1) Pirmosios mintys Rusijoje darbo higienos klausimais priklauso M. Lomonosovui, kurį 1742m. parašė traktatą “Metalurgijos ir kasyklų darbo pradmenys”. Jame nagrinėjo šachtų ventiliacijos, va.ndens pašalinimo, darbo drabužių ir kitus klausimus.
2) 19 a. pramonė vystosi toliau, didėja dirbančiųjų išnaudojimas, darbininkai pradeda kovoti už savo teises ir darbo sąlygų pagerinimą. Plečiasi ir vystosi tyrimai darbo higienos bei profesinės higienos klausimais.
3) Darbo higienos klausimų mokslinis nagrinėjimas prasidėjo tik 19 a. antroje pusėje.

Lietuvoje higienos, kaip mokslo pradžia siejama su Vilniaus universitetu. Vienas higienos pradininkų buvo Johanas Peteris Frankas, pagal kurio pasiūlytą planą 1805 m. Vilniaus universitete suorganizuotas higienos kurso dėstymas. Lietuvoje žinomi higienistai – Jungeliūnas, Lašas, Juozas Jie dirba. Universitetuose, epidemiologijos, higienos ir mikrobiologijos institutuose rašo knygas darbo higienos ar atskirų higienos sričių klausimais.
Žmogaus darbingumas, tai sugebėjimas našiai dirbti, ilgai nepavargti. Per darbo dieną darbingumas esti nevienodas. Darbingumo sumažėjimas pasireiškia: laiko pailgėjimui atskiroms darbo operacijoms atlikti, darbo tempo sulėtėjimu, broko padidėjimu, klaidų darymu (apsirikimais).

Darbingumo sumažėjimas priklauso ne tik nuo išorinių, bet ir nuo vidinių faktorių. Tinkamos darbo sąlygos, tobula technologinio proceso organizacija, racionalus darbo ir poilsio pertraukų kaitaliojimas, gera dirbančiųjų nuotaika – turi teigiamą įtaką dirbančiųjų darbingumui.
Nustatyta, kad oro temperatūrai darbo patalpose padidėjus 1°C virš leidžiamos normos, sumažėjo darbo našumas 4%, triukšmo intensyvumas, viršijant leidžiamą ribą (75-80 decibelų) -pagreitino nuovargio pasireiškimą, 5-10 % sumažino darbo našumą ir padidino gamybinio broko.
Gamybinių, darbo patalpų interjeras, ypač jo spalvinis apipavidalinimas, taip pat turi įtakos
darbingumui, nes šviesios spalvos pakelia žmogaus nuotaiką, o tamsios slegia.
Darbingumą didins ir žmogaus treniruotumas. Darbininkas atlikdamas tą patį darbą, po tam tikro laiko įgunda. Įgudęs (įpratęs) darbuotojas eikvoja mažiau energijos darbui atlikti, negu tik ką pradedantis dirbti. Įgudęs darbuotojas nedaro nereikalingų judesių.
Nuovargis ir jo priežastys.
Nuovargis suprantamas laikinas darbingumo sumažėjimas, atsiradęs darbo įtakoje. Pavargimas – subjektyvus nuovargio simptomas, tai įspėjimas apie nuovargio pradžią. Nuovargio priežastys pradėtos atskirti 19 amž. pabaigoje. Remiantis mokslininkų surinktais duomenimis, buvo įrodyta, kad darbe atsiradęs nuovargis priklauso nuo centrinės nervų sistemos būklės, išskyrė:
1) greit išsivystantį nuovargį dėl neįprasto, per didėlio darbo krūvio
2) lėtai išsivystantį nuovargį dėl ilgai užtrukusio darbo (tai yra normali darbo pasekmė)
Būdinga tai, kad esant greit išsivystančiam nuovargiui, po darbo fiziologinės funkcijos greit atsistato į pradinę būklę. Toks nuovargis išsivysto darbe, kuriame vyrauja statinis įtempimas. Kai
nuovargis vystosi palaipsniui, kas valanda mažėja darbo našumas, daugėja broko, ilgėja atskiros
darbo operacijos.
Nuovargį pagreitina bloga darbo organizacija. Monotoniškas darbas greičiau sukelia nuovargį, negu įdomus ir dinamiškas darbas. Neracionalus darbo ir poilsio režimas, blogos ir higieninės ir sanitarinės darbo sąlygos (žema ar aukšta temperatūra, drėgmė, triukšmas, vibracija, netinkamas apšvietimas) taip pat pagreitina nuovargį.
Nepakankamai kasdien ilsintis, gali išsivystyti pervargimas, t.y. patologinė organizmo būsena. Pervargimas pasireiškia atminties pablogėjimu, galvos skausmais, miego sutrikimu, apetito pablogėjimu ir kt. Pervargimas atsiliepia ir dirbančiųjų sveikatai, jie pradeda dažniau sirgti. Pervargimą galima pašalinti 2-3 savaičių poilsiu.
Priemonės darbingumui padidinti ir nuovargiui sumažinti:
1) darbo proceso racionali organizacija
2) darbo ir poilsio
3) darbo procesų mechanizacija ir automatizacija
4) profesinė treniruotė ir emocijos
1. Tai priemonių kompleksas: darbo judesių organizacija, darbo ritmas ir tempas, statinio ir
dinaminio darbo derinimas, teisingos darbo poros parinkimas.
2. 8 val. darbo d.iena 0,5-2 val. pietų pertrauka
2 poilsio dienos
5-10 min. papildomos pertraukos.
Profesiniai kenksmingumai yra skirstomi į keletą grupių.
1. Profesiniai pakenkimai, kurių priežastis – neteisingas darbo organizavimas (nepatogi kūno padėtis, padidėjusi regos, klausos ir nervų sistemos įtampa, neracionalus darbo režimas. Stuburo iškrypimas, plokščiapėdiškumas, venų išsiplėtimas, pilvo išvaržos, juosmens kryžkaulio srities skausmai).
2. Profesiniai pakenkimai, kurių priežastis – fizinių faktorių poveikis (netinkama darbo patalpų mikroklimatas, šiluminis, ultravioletinis ir radioaktyvus spinduliavimas, padidėjęs ar sumažėjęs atmosferos slėgis, gamybinis triukšmas, vibracija, ultragarsas ir kt.)
3. Profesiniai pakenkimai, kuriuos sukelia cheminiai ir fiziniai – cheminiai faktoriai. Sparčiai vystantis chemijos pramonei, didėja cheminių medžiagų panaudojimas pramonėje ir žemės ūkyje. Kai kurios medžiagos išsiskirdamos į orą garų ir dulkių pavidalu, gali patekti į dirbančiųjų kvėpavimo takus pro odą, burną ir sukelti profesinius apsinuodijimus.
4. Dulkių sukeliama patologija.
5.Biologiniai faktoriai, gali pakenkti kai dirbama, kur oras užterštas
patologine mikroflora, kur susiduriama su infekuota medžiaga ir sergančiais gyvuliais.
6. Kiti faktoriai – nepatenkinama darbo patalpų būklė (nepakankamas patalpų oro tūris 1
darbuotojam, netinkamas vėdinimas, apšildymas, apšvietimas).

LR Vyriausybė 1999.02.23 nutarimas Nr.198 “Profesinių ligų tyrimas ir nuostatai”. Šie nuostatai reglamentuoja profesinių ligų nustatymą, tyrimą ir apskaitą. LR Vyriausybės nutarimas (8.10.27 Nr. 1277 “Dėl darbo vietų higieninio įvertinimo”. Šiame nutarime patvirtinti – darbo higieninio įvertinimo nuostatai. Šie nuostatai reglamentuoja darbo vietų tyrimo organizavimą ir jų rezultatų higieninį įvertinimą, taip pat šių tyrimų ir higieninio įvertinimo rezultatų taikymą nustatant priemones darbo sąlygoms gerinti. Šiuose nuostatuose apibrėžtos sąvokos:
Darbo vietų higieninis įvertinimas – darbuotojų darbo aplinkoje esančių veiksnių dydžių formavimo rezultatų įvertinimas jų kenksmingumo darbuotojų sveikatai požiūriu.
Darbo patalpa – įmonės (darbovietės) statinys ar statinio dalis (cechas, biuras, skyrius ir t.t.), įrengtos darbo vietos ir kur darbuotojai nuolat (pamainomis) arba epizodiškai dirba.
Darbo vieta – vieta, kurioje darbuotojas (ai) dirba ar privalo dirbti darbo sutartimi sulygtą darbą.
Darbo aplinka – darbuotoją tiesiogiai supanti erdvės dalis, kurioje jį gali veikti veiksmai (fizikiniai, biologiniai, psichofiziologiniai), kenksmingi, labai kenksmingi ar pavojingi jo sveikatai. Darbo aplinkos veiksniai:

Fiziniai veiksniai – veiksnys, kurio pagrindą sudaro fizikiniai substancijų kitimai aplinkoje, turintys įtakos darbuotojo sveikatai.

Cheminiai veiksniai – veiksnys, kurio pagrindą sudaro dujų, garų, aerozolių ar dulkių pavidalo medžiagos, turinčios įtakos darbuotojo sveikatai.

Biologiniai veiksniai – veiksnys, kurio pagrindą sudaro gyvulinės ar augalinės kilmės medžiagos, mikroorganizmai ir jų veiklos produktai, turintys įtakos darbuotojo sveikatai.

Psichofiziologiniai veiksniai – veiksnys, kurio pagrindą sudaro fizinio darbo, nervinės ir protinės įtampos bei technologinio proceso elementai.

Daugelis sąvokų apie darbą ir jo saugą yra apibrėžtos LR žmonių saugos darbe įstatyme. Nustatant priemokas už darbą kenksmingomis sąlygomis, darbo sąlygos skirstomos – vertinamos:

Normalios darbo sąlygos – kai atliekant darbo vietų higieninį įvertinimą nustatytos darbo rinkos veiksnių suminį rodiklį per darbo dieną (pamainą) neviršija 0 balų, t.y. darbo aplinkoje nė vienas veiksnys neviršija higienos normose nustatytų dydžių.
Kenksmingos darbo sąlygos – kai atliekant darbo vietų higieninį įvertinimą nustatytas darbo suminis rodiklis per darbo dieną (pamainą) – da.ugiau kaip 0 balų iki 2 balų įskaitytinai.
Labai kenksmingos darbo sąlygos – kai atliekant darbo vietų higieninį įvertinimą nustatytas darbo aplinkos veiksnių suminis rodiklis per darbo dieną (pamainą) – daugiau kaip 2 balai.
Higieninė kenksmingų darbo aplinkos veiksmų klasifikacija:
1. Kenksmingi cheminiai veiksniai: cheminės medžiagos – dujos, garai, aerozoliai, dulkės.
2. Kenksmingi fizikiniai veiksniai: vibracija, akustinis triukšmas, elektros laukas,
jonizuojanti spinduliuote, šiluminė aplinka darbo patalpose šiltuoju ir šaltuoju metų laikotarpiu (oro temperatūra, oro judėjimo greitis, santykinis oro drėgnumas, apšvietimas).
3. Kenksmingi ergonominiai veiksniai: darbo sunkumas (vienkartinio keliamo krovinio
masė kg. vyrams, moterims, per pamainą), atitinkamų judesių skaičius per pamainą, darbo poza
laisva, patogi, liemens palinkimai, judėjimo atstumai.
Darbo įtampa – dėmesys (tuo pačiu metu stebimų svarbių darbo proceso objektų skaičius, informacinių signalų skaičius. Regos – stebimų objektų dydis, klausos, monotonijos ir t.t.
Darbo vietų higieninį įvertinimą atlikti įsako darbdavys. Darbo vietų, darbo aplinkos tyrimų rezultatus įvertina nustatyta tvarka atestuoti įmonės saugos darbe tarnybos, medicinos punktų specialistai, teritorinių visuomenės sveikatos centrų darbuotojai ar asmenys, sveikatos apsaugos ministerijos nustatyta tvarka įgiję šios veiklos licenziją.
Vertindami darbo vietų darbo aplinkos tyrimų rezultatus, specialistai – vadovaujasi darbo higienos normomis ir higienine kenksmingų darbo aplinkos veiksnių klasifikacija.
Darbdavys, remdamasis darbo vietų higieninio įvertinimo išvadomis, parengia darbo aplinkos gerinimo priemones toms darbo vietoms, kuriose nustatytos kenksmingos ar labai kenksmingos darbo sąlygos. Kol darbo sąlygos neatitinka normalioms darbo sąlygoms keliamų reikalavimų, darbuotojams, dirbantiems kenksmingomis darbo sąlygomis, išduodamos asmeninės apsaugos priemonės, nustatomas sutrumpintas darbo laikas, papildomos ir specialios pertraukos darbo metu, taip pat priemokas už darbą kenksmingomis sąlygomis.
5. DARBO APLINKOS VEIKSNIŲ KENSKMINGUMO IŠRAIŠKA

Lietuva yra viena iš pirmųjų Centrinės ir Rytų Europos regiono šalių, kurioje 1993 m. priimtas Žmonių saugos darbe įstatymas. Įgyvendindamos šio įstatymo nuostatas, visos įmonės, įstaigos ir organizacijos turi atlikti darbo vietų higieninį įvertinimą.
Darbo vietų higieninis įvertinimas atliekamas norint išaiškinti, ar darbo sąlygos kenkia sveikatai ir gali sukelti profesines ligas. Nustačius kenksmingas darbo sąlygas darbdavys turi numatyti būdus joms gerinti, aprūpinti darbuotojus asmeninės apsaugos priemonėmis, trumpinti darbo laiką, organizuoti darbuotojų sveikatos tikrinimus.Tai atitinka Europos Sąjungos (ES) šalių teisinę praktiką.
Pagal ES direktyvas darbdavys privalo užtikrinti darbuotojų saugą, įvertinti rizikos veiksnius darbo vietose. Tačiau ES šalių ir Lietuvos įmonių motyvacija dėl darbo vietų higieninio įvertinimo skirtinga. ES šalių darbdaviai įstatymus vertina kaip gerą postūmį rizikos veiksmams įvertinti, o to rezultatas – įmonės produktyvumo didėjimas, sumažėję darbuotojų nedarbingumo rodikliai, gero įmonės įvaizdžio rinkoje formavimas. Tuo tarpu Lietuvoje šis įvertinimas dažniausiai suprantamas kaip prievolė darbdaviams ir kompensavimas darbuotojams už darbą kenksmingomis sąlygomis.
Higieninis įvertinimas susideda iš kelių nuoseklių etapų: parengiamojo, kurio metu identifikuojami rizikos veiksniai, tyrimų, kuomet atliekami kenksmingų darbo aplinkos veiksnių tyrimai ir rizikos įvertinimo, kuomet nustatomas darbo sąlygų kenksmingumo laipsnis.
Darbo sąlygos laikomos kenksmingos sveikatai, kai vienas ar daugiau kenksmingų darbo aplinkos veiksnių viršija normuojamus dydžius. Kuo pavojingesnis veiksnys ir ilgesnis poveikis, tuo didesnė sveikatos pažeidimo tikimybė. Todėl vertinant darbo sąlygų kenksmingumą atsižvelgiama į veiksnių rizikos laipsnį, faktinius dydžius ir poveikio trukmę. Pagal Žmonių saugos d.arbe įstatymą darbo sąlygos klasifikuojamos į normalias, kenksmingas ir labai kenksmingas. Dėl to nustatant darbo sąlygų kenksmingumą Lietuvoje naudojamas vienas išvestinis rodiklis (suminis arba integralinis) visiems kenksmingiems darbo aplinkos veiksniams. To pakanka nustatyti normalioms, kenksmingoms ar labai kenksmingoms darbo sąlygoms ir priemokų dydžiui už darbą kenksmingomis sąlygomis. Tačiau pagal vieną išvestinį rodiklį sunku nustatyti svarbiausius sveikatos rizikos veiksnius, planuoti specialias prevencines priemones ir vertinti jų taikymo efektyvumą. Todėl ES šalyse darbo sąlygų kenksmingumas vertinamas rizikos balais pagal atskirus kenksmingus veiksnius.
Rizikos darbo vietose įvertinimo tikslas – saugios ir sveikos darbo sąlygos. Todėl daugumoje ES šalių įmonių, atlikus rizikos įvertinimą darbo vietose, planuojamos ir diegiamos specialios profilaktinės priemonės. Tuo tarpu Lietuvoje įvertinimo rezultatai dažniausiai yra ne darbo sąlygų gerinimo pamatas, o priemokų už darbą kenksmingomis sveikatai sąlygomis pagrindimas.
Toliau pakalbėsime apie darbo aplinkos veiksnių kenksmingumą.
Gamybinis mikroklimatas, kurį sudaro oro temperatūra, oro judėjimas, drėgmė, šiluminis spinduliavimas, turi didelę reikšmę dirbančio žmogaus fiziologiniams procesams. Šie faktoriai, kaip besąlyginiai dirgikliai, kartu su kitomis gamybinėmis sąlygomis (nespecifiniais dirgikliais), nuolat kartodamiesi ir sutapdami laiko ir stiprumo atžvilgiu, gali vienokiu ar kitokiu būdu paveikti organizmą.
Meteorologinės sąlygos turi didelę reikšmę žmogaus šilumos apykaitai. Meteorologinės sąlygos nulemia gamybinių dulkių, dujų, garų susidarymą, jų gausumą, judėjimo kryptį bei pašalinimo efektyvumą.
Oro temperatūra gamybinėse patalpose dažniausiai esti aukšta. Pagal sanitarijos įstatymų reikalavimus ji turi būti ne didesnė kaip 30 laipsnių C.
Karštomis patalpomis laikomos tokios, kuriose per vieną valandą į kubinį metrą oro išsiskiria daugiau kaip 20 kkal (83 736 J). Tokių patalpų yra metalo, mašinų statybos, stiklo, tekstilės, chemijos įmonėse. Šilumos šaltiniais dažniausiai esti įkaitę įrengimai ir įtaisai, krosnys, medžiagos (skysto ketaus temperatūra 1300 laipsnių C, plieno 1800 laipsnių C), kurie spinduliavimu, konvekcija, laidumu įkaitina aplinkinius paviršius, orą ir darbininko kūną.
Sumažinta oro temperatūra gali būti rūsiuose, sandėliuose, šaldytuvuose arba lauke žiemą. Nuolat veikiamas šalčio kūno paviršius, ypač galūnės, gali nušalti, nužvarbti. Dėl to sumažėja orgainzmo atsparumas infekciniams susirgimams. Tokie žmonės dažniau serga viršutinių kvėpavimo takų ligomis, neretai ir reumatu.
Padidinta oro drėgmė gali būti tose pramonės šakose, kur vanduo naudojamas dideliais kiekiais, kai jis šildomas.Maisto, tekstilės pramonėje, dažyklose, skalbyklose oro reliatyvi drėgmė gali siekti 100 procentų (nors neturėtų viršyti 80 procentų). Tais atvejais, krintant oro temperatūrai, vanduo kondensuojasi daiktų paviršiuje ir ore, susidaro rūkas, įdrėksta drabužiai, padidėja kūno šilumos atidavimas laidumu. Pakilus oro temperatūrai, šitumos atidavimas gali visai sutrikti, nes prakaito išgarinti neįmanoma; hipertermija gali virsti šiluminiu smūgiu.
Rečiau pasitaiko sumažinta oro drėgmė. Žiemą karštuose cechuose sušilęs šaltas lauko oras turi labai mažai vandens garų. Dėl to jo drėgmė gali nukristi iki 25 – 20 procentų ir dėl to pradėti džiūti kūno paviršius, ypač kvėpavimo takų gleivinės.
Oro judėjimas gamybinėse patalpose vyksta dažniausiai dėl temperatūros skirtumų arba dėl dirbtinės ventiliacijos įtaisų. Konvekcinės oro srovės kyla aukštyn, o gretimų patalpų arba lauko oras, plūsdamas į darbo patalpas, gali sudaryti stiprų skersvėjį ir sukelti nemalonius jutimus, net peršaldyti. Žiūrėti, kad užterštas gretimų patalpų oras su judančio oro srove nepatektų į švaresnius cechus.
Darbų mechanizavimas ir automatizavimas, distancinis valdymas ir kitos pažangios techninės priemonės palengvina darbą ir atitolina darbininką nuo nepalankios gamybinės -meteo.rologinės aplinkos.
Perkaitimui išvengti naudojama bendros ir individualios apsaugos priemonės. Karšti cechai įrengiami įmonės pakraštyje vienaaukščiuose pastatuose arba daugiaaukščio pastato viršutiniuose aukštuose. Patalpos, kuriose būna padidinta drėgmė, geriau įrengti pastato apatiniuose aukštuose. Šilumos šaltinius (žaizdrus, karštų vamzdžių magistrales) reikia gerai izoliuoti. Termoizoliacijai naudojama mažo šilumos laidumo ir karščiui atsparios medžiagos (įvairūs asbesto mišiniai su kalcio karbonatu, magnio oksidu, putų stiklas, mineralinė vata). Gaubtais, ekranais pridengiama tokios vietos, kurių negalima izoliuoti apvyniojant. Salto vandens čiurkšlės, trykštančios užuolaidos pavidalu, yra labai efektyvi vėsinimo priemonė ir taikoma tose vietose, kur angos arba paviršiai išspinduliuoja daug šilumos. Darbo vietose gali stovėti skydai su viduje cirkuliuojančiu šaltu vandeniu. Tai pagerina žmogaus šilumos atidavimą spinduliavimu. Kad patalpoje darbo metu nesikauptų daug šilumos, drėgmės ir kenksmingų medžiagų, įrengiama dirbtinė ventiliacija. Tam tikslui įrengiami langai su reguliuojamu angų dydžiu, su apsauginiais skydais nuo vėjo – langai aeratoriai. Bendra patalpų ventiliacija ne visada gali būti pakankama. Karštuose cechuose taikoma vietinė ventiliacija – oro dušas.
Poilsiui pertraukų metu karštuose cechuose arba greta jų įrengiamos atvėsimo kabinos, kambariai, žemesnė oro temperatūra palaikoma, šaldant sienas vandeniu arba specialiais tirpalais arba sudarant vandens čiurkšlių užuolaidas.
Vandens procedūros, tinkama darbo apranga ir kitos asmens higienos priemonės dar labiau pagerina šilumos apykaitą. Darbo drabužiai turi būti laisvi, praleisti orą ir prakaito garus.
Peršalimui išvengti, dirbant šaltyje, būtina sumažinti šilumos atidavimą darbo metu ir sudaryti sąlygas, kad pertraukų metu būtų galima sušilti. Svarbią reikšmę turi darbo apranga, gaminama iš vilnos, medvilnės ir kailių.
Dulkių kaip pašalinio ir žalingo gamybos faktoriaus pasitaito daugelyje pramonės šakų, ypač šlifavimo, poliravimo, gręžimo bei malimo cechuose ir kt. Oro užteršimas dulkėmis priklauso nuo jų dispersiškumo ir lyginamojo svorio – stambiosios nusėda greitai, smulkiosios ilgai kybo ore. Ore pakibusios dalelės paprastai turi elekrtos krūvį, kurį įgauna, virsdamos dulkėmis. Jos plaučiuose geriau sulaikomos, veikia agresyviau. Labai pavojingos yra kietos, aštrių formų dulkės.
Jei patalpos ore dulkių koncentracija yra didelė, dulkės nuo mažiausios kibirkšties gali užsiliepsnoti ir sprogti. Po pirmo sprogimo dažnai tuojau seka antras, labai stiprus, griaunantis sprogimas, nes pirmojo sprogimo metu į orą pakyla ant sienų ir kitur seniau nusėdusios dulkės.
Dulkių kenksmingumas priklauso ir nuo jų cheminių savybių. Skirtingai veikia organinės ir neorganinės, gyvulinės ir augalinės, metalinės ir mineralinės dulkės. Neretai pramonės dulkės esti mišrios. Todėl jos yra gana kenksmingos. Organizmo skysčiuose tirpstančios dulkės nefagocituojamos, dėl to jos organizmą veikia ne tik mechaniškai, bet ir toksiškai. Netirpios ir chemiškai nereaguojančios dulkės paprastai sukelia lengvesnius susirgimus, pasireiškiančius lėtiniais bronchitais, tracheitais, kartais pneumonijomis. Didelės šių dulkių koncentracijos sukelia nosies gleivinės uždegimus, atrofiją.
Dulkės žalingai veikia visą organizmą – odą, burną, virškinamąjį traktą,bet labiausiai kvėpavimo aparatą. Dėl pakitimų plaučiuose, pakinta širdies-kraujagyslių ir kitos sistemos. Dulkės užtemdo gamybines patalpas, trukdo dirbti, vargina centrinę nervų sistemą, mažina darbo našumą, didina nelaimingų atsitikimų skaičių..INFORMACINIŲ ŠALTINIŲ SĄRAŠAS
1. Trumpas įvadas į rizikos veiksnių analizės ir svarbių kontrolės taškų sampratą ir vadovas // International Life Sciens Institute, ILSI Europe – V.: Higienos institutas, 1994 – 28 p.
2. Grubliauskas L. Maisto produktų mikrobiologija. Vilnius, 1968.
3. Venskutonis R. Rizikos veiksnių analizės svarbiausių valdymo taškų ( RVASVT ) sistemos pagrindimas maisto įmonėse. Vilnius, 2003.
4. http://www.sanitex.lt/index.php?show_content_id=28091

Leave a Comment