Žvilgsnis į Salomėjos Nėries gyvenimą ir kūrybą

1. Įžanga

,,Imkite mane ir skaitykite.“ kadais bylojo pirmoji lietuviška knygelė. Dabar šį pasakymą norėčiau perfrazuoti: ,,Imkite ir gilinkite savo žinias“. Taip, ši frazė puikiai atspindi mano darbo tikslą. Pasirinkau šią temą paskatinta noro praturtinti savo literatūrines žinias dar viena romantizmo epochos atstove. Jūs paklausite, kodėl būtent Salomėja? Ir klausimas būtų visai teisingas, juk yra daugybė šios epochos atstovų, kurie gal netgi daugiau darė įtaką lietuvių literatūrai. Tačiau daugelį jų aš jau pažįstu, o Salomėja Nėris – tai dar netyrinėta asmenybė, kuri domina kiekvieną.
Mano daarbą sudaro keturios dalys: pirmojoje dalyje yra nurodomas darbo tikslas, antrojoje – pateikiama S. Nėries biografija ir kūrybai būdingi bruožai. Išsamiau analizuojamas pirmasis eilėraščių rinkinys ,,Anksti rytą“. Trečiojoje dalyje yra išvados, o ketvirtojoje – pateikiamas literatūros sąrašas.
Taigi kviečiu kartu su manimi pažvelgti į Salomėjos Nėries gyvenimą, kūrybą. Pažinti poetės jausmus, mintis ir neribotas poetinės fantazijos ribas.

2. Biografija ir kūrybos apžvalga

Salomėja Nėris – ryškiausia nepriklausmybės laikais išaugusi poetė, pasiekusi meno aukštumų. Savo jausmo grynumu, formos lengvumu, melodingumu ji yra tikra čiulbanti lakštingala, nesudėtinga minties gelmėmis, bet paatraukianti širdies atvirumu. Tačiau S.Nėries įsipainiojimas į bolševikų pinkles ir duoklės komunizmo propagandai atidavimas meta dėmę jos asmeniui ir kūrybai.

Salomėja Nėris (tikroji pavardė Bačinskaitė, vėliau – Bučienė) gimė 1904 metų lapkričio 17 dieną Kiršų kaime (dabartinis Vilkaviškio rajonas). Augo pasiturinčių Suvalkijos ūkininkų šeimoje. 1919-1924 metais mo

okėsi literatūrinėmis tradicijomis garsėjančioje Vilkaviškio gimnazijoje; čia parašė ir pirmuosius eilėraščius. Pirmuosius eilėraščius pasirašinėjo Liūdytės ir Juraitės slapyvardžiu, nuo 1923m. – Salomėjos Nėries slapyvardžiu Gimnazijoje pasižymėjo kaip dailininkė ir poetė, dalyvavo ateitininkų kuopos veikloje. Šios organizacijos leidinyje ,,Ateitis“ 1923 metais išspausdintą eilėraštį ,,Pajūry“ pirmą kartą pasirašė slapvardžiu Nėris. 1924 metais įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universitetą. Teologijos ir filologijos fakultete studijavo lietuvių literatūrą, vokiečių kalbą ir literatūrą bei pedagogiką. Čia įsitraukė į ,,Šatrijos“ – studentų ateitininkų meno draugijos veiklą. Tai buvo pirmoji literatūrinė poetės mokykla. ,,Šatrijos“ nariai organizuodavo susrinkimus (dažnai jie vykdavo poeto Vinco Mykolaičio-Putino bute), kuriuose skaitydavo ir aptardavo literatūrinę kūrybą, klausydavo muzikos, studijuodavo dailės kūrinius. Daugeliui šatrijiečių buvo artima romantinė pasaulėjauta. 1927 metais Nėris išleido pirmąjį eilėraščių rinkinį ,,Anksti rytą“ , po kurio iš karto sulaukė prripažinimo. Rinkinyje dominuoja džiaugsmingas jaunystės svajonių, jausmų išsakymas. Poetinis vaizdas supina polinkį į pasakiškumą ir iš simbolizmo paveldėtas abstrakcijas (tokias kaip baltoji gulbė, sutemų viešnia, juodasis svečias). Poetė kuria grakštų, melodingą lyrinį eilėraštį, atsiremiantį į įvaizdžių sistemą, paveldėtą iš tautosakos, visų pirma liaudies dainos. Šis bruožas išlieka ir vėlesnėje Nėries kūryboje. Ryškų pėdsaką ir poetės biografijoje,ir kūryboje paliko nelaiminga meilė germanistikos profesoriui Juozui Eretui, su kuriuo susipažino taip pat ,,Šatrijos“ draugijos susirinkimuose. Už ,,nelegalią“ meilę ištekėjusiam vyrui Nėris buvo ,,nubausta“ – 1928-aisiais ji iš
šsiųsta mokytojauti į Lazdijus, tolimą Lietuvos užkampį. Gyveno neseniai mirusio poeto Motiejaus Gustaičio kambaryje, kuris jai priminė krstą, ir dienoraštyje taip išsakę savo savijautą:,,Mano jaunos dienos čia palaidotos. Mano jaunystė čia uždaryta, kaip jaunas paukštelis blaškos ir ilgais vakarais suokia šiurpią vienumos dainą.“ Iki 1931 metų Lazdijų gimnazijoje ji dėstė vokiečių kalbą, o 1931-aisias grįžo į Kauną, kur gyveno iš redaktorės, vertėjos darbo. Tais pačiais metais išėjo antrasis poetės eilėraščių rinkinys ,,Pėdos smėly“. Jis dramatiškesnis nei pirmasis, ryškesnė individo ir miesčioniškos visuomenės priestata (eil. ,,Sudeginkit mane“, ,,Be bažnyčios“, ,,Paspausiu šaltą plieną“). Kaip ir pirmojoje knygoje rški romanso poetika (eil. ,,Raudona rožė“, ,,Paskutinė Donžuano meilė“, ,,Baisus tavo Dievas“). Paskutiniu rinkinio eilėraščiu ,,Kaip gėdos dėmė.“ poetė teigia pradedanti naują gyvenimo ir kūrybos etapą:

.nueitą kelią nulaužiau

Kaip vyšnios išdžiūvusią šaką.

Sugrioviau altorių, kur melstasi amžiam,

Kur garbinta meilė ir amžinos pasakos,

Ir tiltą į praeitį visą sudeginau.

Iš tikro tais pačiais metais Nėris bandė žengti radikalų žingsnį. Kairiosios ideologinės pkaripos avangardistiniame žurnale ,,Trečias frontas“ (Nr.5) ji paskelbė pareiškimą, kuriame pasmerkė ankstesnias katalikiškas savo pažiūras ir pažadėjo kurit tokią poeziją, kuri išreikštų ,,išnaudojamųjų masių“ interesus. Manoma, kad pareiškimo tekstą parašė tuomet aktyvus trečiafrontininkas Bronys Raila, o Nėris jį pasirašė. Tokio žingsnio priežastys buvo greičiau emocinės (noras atkeršyti ir konkrečiam asmeniui, ir vi
isuomenei) nei politinės. Tame pačiame žurnalo numeryje buvo publikuoti keli avangardistine maniera parašyti naująsias revoliucines idėjas deklaruojantys poetės eilėraščiai. Tačiau šioji stilistika visiškai neatitiko poetės talento prigimties.

1934-1936 metais poetė mokytojavo Panevėžio mergaičių gimnazijoje (dėl jautrios, mimoziškos prigimties pedagoginis darbas jai buvo ganėtinai sunki našta). 1936 metais Paryžiaus merijoje susituokė su skulptoriumi Bernardu Buču ir 1937-aisiais apsigyveno Palemone. Iki 1940-ųjų vasaros mokytojavo Kaune. 1935 metais išleido Dariaus ir Girėno atminimui skirtą leidinį ,,Per lūžtantį ledą“. Jame esama akleto trečiafrontininkiškos dvasios deklaratyvių eilėraščių, tačiau ryškiausia pasiaukojimo poetizacija. Grįžtama ir prie ankstesnio lytinio, tik jau labiau dramatizmo ženklu pažymėto eilėraščio. Šį grįžimą įtvirtino rinkinys ,,Diemedžiu žydėsiu“ (1938), apdovanotas Valstybės premija. Eilėraštis orientuojamas į tautosakinį melodingumą. Dominuojanti tma – žmogaus būties trapumas ir amžinas ryšys su žeme. 1940 metais išleistos tautosakos motvais parašytos poemos ,,Eglė žalčių karalienė“ ir ,,Našlaitė“. Pasinaudota ir poetės populiarumu – ji parašė posovietines poemas ,,Bolševiko kelias“, ,,Keturi“ ir ,,Poemą apie Staliną“. Pastarosios ištraukos buvo skaitomos Maskvoje, Kremliuje, kai buvo ,,prašoma“ Lietuvą priimti į Sovietų Sąjungos sudėtį. Prasidėjus karui, poetė pasitraukė į Rusiją. 1943 metais Maskvoje išleido rinkinį ,,dainuok, širdie, gyvenimą“, kuriame, be privalomų keiksmų priešams, kvietimo į kovą, ryškus Tėvynės ilgesys, žmogaus ryšio su gimtąją žeme teigimas. Po karo ketino išleisti eilėraščių rinkinį ,,Prie didelio kelio“, jame permąstomas savasis gyvenimas, suvokiamos klaidos (eil. ,,
,Maironiui“, ,,Tolimas sapnas“), teigiamas žmogaus gyvenimo dramatizmas. Tačiau cenzūrai poetės parngtas rinkinys neįtiko, buvo pertvarkytas ir išleistas pavadinimu ,,Lakštingala negali nečiulbėti“ (1945). ,,Prie didelio kelio“ išleistas tik 1994-aisiais.

Nėris po sunkios ligos mirė1945 metų liepos 7 dieną Maskvoje, Kremliaus ligoninėje. Buvo palaidota Kaune, Istorijos muziejaus kieme. 1992 metais perlaidota Petrašiūnų kapinėse.

Salomėja Nėris – gryniausia lyrinė poetė (,,Aš esu lyrikė“), ryškiausia romantinės pasaulėjautos kūrėja tarp visų neromantikų. ,,Negaliu padaryt iš savęs realistės, romantike ir mirsiu“, – rašė poetė dienoraštyje. Poeziją ji matuoja emocijų tikrumu ir stiprumu (,,Tiktai krauju rašyti žodžiai galima vadinti poeziją, nes nėra lig šiol pasauly tokios kokybės rašalo, kuris pavaduotų kraują“). Nei vakarų kultūros įvaizdžiai (nors vieną kitą galime rasti – Don Žuanas, Karmen, bet jie dažniausiai naudojami romantiniam dramatizmui sustiprinti), nei avangardo poetikos palikimas (nors bandyta save ,,perlaužti“), nei miesto kultūra (nors esama sotaus, nuodėmingo miesto temos – eil. ,,Vienos bare“, ,,Dvidešimtį sū“) nesuvaidino esminio vaidmens Nėries kūryboje. Pagrindinis jos poetikos motyvas – liaudies dainos lyrizmas.

3. Kūryba

1923 m. – išspausdinamas pirmasis S. Nėries eilėraštis periodinėje spaudoje.
1927 m. – pirmasis eilėraščių rinkinys ,,Anksti rytą“.
1931 m. – antrasis eilėraščių rinkinys ,,Pėdos smėly“.
1938 m. – eilėraščių rinkinys ,,Diemedžiu žydėsiu“.
1940 m. – poemos ,,Eglė žalčių karalienė“ ir ,,Našlaitė“.
1943 m. – eilėraščių rinkinys ,,Dainuok širdie gyvenimą“.
1945 m. – lyrikos rinkinys ,,Lakštingala negali nečiulbėti“.
1994 m. – eilėraščių rinkinys ,,Prie didelio kelio“. Leidimui jis buvo paruoštas dar karo metais, tačiau vietoj jo išleistas ,,Lakštingala negali nečiulbėti“.

4. Kontekstai

Biografinis:

-Upelė Širvinta, diemedis minimi S. Nėries eilėraščiuose, nes tokioje aplinkoje ji augo.
-Pamatyta jūra palieka didelį įspūdį. Jūros paveikslas nuolat kartojasi jos lyrikoje.
-Draugavo su Pijum Glovackiu, kuris buvo ilgą laiką kalinamas. Eilėraštis ,,Laiškas į kalėjimą“ skiriamas jam.
-Meilės motyvai atsiranda S. Nėriai įsimylėjus arba praradus meilę. Todėl meilė visokia: kantri, veržli, pikta, įžeidžiama, aštri.
-Karo metų lyrikoje išsiskiria namų pasiilgimo, papratso ryšio su artimais žmonėmis motyvai.
-Rašydama apie moters likimą, S. Nėris rėmėsi savo motinos paveikslu.

Literatūros:

-Dangaus motyvas dažnas to laikmečio poetų kūryboje.
-Putinas tėvynėje išskyrė kalnelį – Aušrakalnį, S. Nėris – upelę Širvintą.
-Kultūros ašis yra medis, kuris aptinkamas daugelio rašytojų kūryboje.
-Dažnas moters likimo motyvas, kaip ir kitų poečių, ypač J. Degutytės.

Epochos:

Potės kūryboje ypač svarbūs prieškario, karo meto įvykiai:
-Išsiskyrimas us vyru, santykiai su sūnum išryškėjo jos eilaraščiuose.
-Aprašė to laikotarpio žmonių išgyvenimus.
-Parodoma meilė tėvynei, jos ilgesys.
-Aprašė motinų likimą, kurių sūnūs išėjo į karą.

Srovės:

-Yra šiek tiek simbolistinės kūrybos bruožų: gyvenimas žemėje tik akimirka amžinybėje, gyvenimo ir idealų prieštaravimas; karo metų lyrikoje yra realizmo srovės bruožų.
-Rinkinyje ,,Per lūžtantį ledą“ reiškiasi kaip romantikė.
-Ypač ryškus neoromantizmas: pabrėžiamas gamtos grožis, lyrinis subjektas atviras, artimas gamtai. Derinamos realistinės detalės ir simboliai (,,Diemedžiu žydėsiu“), ryškūs tautosakos ženklai ir motyvai.

Tautosakos:

-Panaudojami tautosakos siužetai.
-Tautosaka stilizuojama.
-Naudoja konkrečios pasakos motyvus, simboliką (,,Eglė žalčių karalienė“).
-Naudoja realiai egzistuojančius mitologinius simbolius.
-Namų, ugnelės, kraujo motyvai.
-Vaizduojami etnografiniai objektai.
-Žmogaus ir gamtos vienybė.
-Ryški tautosakinė poetika.
-Kaimo ir miesto priešprieša.

Filosofinis:

-Keliami filosofiniai laisvės, kalbos, žmogaus ir tautos likimo klausimai.
-Poetės kūryba kontekstuali egzistencializmo filosofijai, kurios pagrindinis tikslas – išsiaiškinti žmogaus būseną, jo vietą ir svarbą pasaulyje.
-S. Nėrį paveikė vyravęs individualizmas, pagrįstas iliuzija, kad gyvenimas priklauso nuo gražių idėjų apskritai ir žmogaus egzistencijos svarbiausių idėjų.

5. Kūrybos bruožai

• Kūrybos centre – žmogaus dvasių pasaulis, kuris vaizduojamas atvirai ir jausmingai.
• S. Nėries eilėms būdingas melodingumas, apmąstymai.
• Fantazijai, įsivaizdavimui nėra ribų, intensyviai jaučiama kūrybos laisvė.
• Galima rasti gražų jaunystės ir ankstaus ryto atitikmenį.
• Rinkinyje ,,Pėdos smėlyje“ gyvenimo meilė, šviesus gyvenimo geismas susiduria su tikrovės negailestingumu.
• Antrajame rinkinyje jaunystės juoką keičia juokas pro ašaras, beatodairišką jausmą – mąslesnė intonacija, kuria kalbama apie prarastą meilę, prabėgančią jaunystę.
• Gyvenimas pamatuojamas ir mirtim, atsiranda išėjimo motyvas, kupinas gėlos ir skaidaus šviesumo.
• Rinkinyje ,,Per lūžtantį ledą“ išlieka ta pati gyvenimo kryptis: nuo gamtos į save, nuo savęs į pasaulį. Po kojomis lūžtantis ledas atitinka ėjimą bedugnių pakraščiais, rizika trikštant patirti džiaugsmą.
• Rinkinyje ,,Diemedžiu žydėsiu“ gilesnis įsiklausymas į žmogų ir gamtą iškėlė amžinąjį gyvenimą ir mirties klausimą.
• S. Nėries lyrikoje juntamas ypatingas žmoniškumo atspalvis – motiniškumas. Apskritai kūryboje dažnas motinos, moters motyvas. Moters dvasia valdo taikingumu, telkimu, jungimu.
• Kūryboje pabrėžiamasžydėjimas, kuris įprasmina amžinybę, leidžiačią išgyventi laimingumą – skausmingą pertrūkį harmoningoje gamtoje, o kūrėjui išlaikyti kūrybiškumą, išlikti amžinai.
• Karo metų lyrikoje sukuriama stipri troškimo grįžti įtampa, ypač skaudus, dramatiškas namų praradimo motyvas.
• Labai svarbi yra tėviškė, tai žmogaus prigimtinė vieta, iš kurios išeinama į pasaulį ir vėliau balsui šaukiant sugrįžtama.
• Gamta personifikuojama, absoliutinama. Ji neatsiejamai susijusi su žmogumi. Išskirtinis laikas yra pavasaris, ypatingai įtakojantis žmogų.
• S. Nėries sakinys laisvas, rimtai natūralus, tropai poetiški ir kartu gyvenimiški.
• Literatūros kritikų išskirti pagrindiniai bruožai: nuoširdumas, paprastumas, dainiškumas, stiprus gyvenimo džiaugsmo, jaunystės pojūtis.

6. Lyrikos žmogus

• Antrojo pasaulinio karo išvakarėse stiprėjo žmogaus – našlaičio nuotaika, reiškiama poetei būdinga žmogaus ir gamtos paralelė.
• Miestai, civilizaciniai procesai tolina žmogų nuo gamtos, tačiau ji lyg motina, iš jos žmogus išeina ir į ją sugrįžta.
• Subjektas kupinas herojinio ryžto, netskiriamo nuo sielvarto ir mirties.
• Daugelyje eilėraščių žmogus ilgisi artimųjų, tėvynės.
• Subjekto išdidumas, gyvenimo šviesos teigimas lieka nepalaužiami.
• Žmogaus jausmas tebėra visagalis, priešiškas bet kokioms kitų primestoms formoms.
• Senelė yra rūpesčio, globos, atsakomybės simbolis, ji turi visais pasirūpinti.
• Moteris gimdydama, maitindama, augindama vaikus, natūralaus gamtos ciklo nepažeidžia, netgi yra išaukštinama.
• Išreiškia paprastų žmonių skausmą ir sielvartą karo metu.
• Žmogus tėra menkutė gamtos dalis ir žemė turi kęsti žmonių klaidas.
• Rinkinyje ,,Per lūžtantį ledą“ jaučiamas prigimtinis žmogaus ir žemės ryšys.
• Rinkinyje ,,Atnešti rytą“ lyrinis žmogus yra optimistiškas, geros nuotaikos.
• Rinkinyje ,,Diemedžie žydėsiu“ žmogus – jautri ir trapi asmenybė, linkusi į melancholišką švelnumą, elegišką imtymumą, individualių išgyvenimų savitumą.
• Mėgstamiausia subjekto erdvė – vakaro sutemos, mėnesėtas dangus, žvaigždės, joje žmogus jaučiasi atsipalaidavęs, pasitikintis savimi.
• Kūrybos žmogus bando išspręsti egzistencinius klausimus: stengiasi išsiaiškinti žmogaus prigimtį, ryšį su gamta.

8. Komentarai

Tik apie S. Nėrį kalbėdami nebijojome žodžių ,,tobulas“, ,,amžinas“, ,,stebuklingas“, ,,grynas“, ,,šedevras“. Jos ,,Alyvos“, ,,Diemedžiu žydėsiu“ ir daugelis kitų eilėraščių dabar man atrodo lyg maži stebuklai – tobulos kompozicijos, lakoniški su minties ir jausmo krūviu.

J. Vaičiūnaitė

Salomėja Nėris atėjo mūsų literatūron su jaunatviška giedra poezija. Jos eilėraščių pirmasis rinkinys ,,Anksti rytą“ (1927) buvo kupinas entuziazmo, optimizmo, šviesios mergautinės nuotaikos. Jau pats rinkinio pavadinimas išreiškė jo pagrindinę tematiką ir vykusiai simbolizavo poetės pasaulėvaizdį: visas pasaulis, visi jo reiškiniai jai atrodė žavėtinai skaidrūs, lyg saulės nušviesti ankstų rytą. Tai buvo grynai jaunatviška poezija, kurią dengė lengvas melancholijos bei liūdesio šešėlis. Tačiau jau tas pirmasis rinkinys parodė ryškų jaunosios poetės talentą.

K. Korsakas

Mūsų skausmo ir džiaugsmo sesuo!

Šiandien mes jau neįsivaizduojame savo pasaulio be jos. Jau nemokėtume ir negalėtume gyventi be Salomėjos, nes kas gi būtų tas vaivorykštinis tiltas iš vienos širdies į kitą, ką mes mylėtumėm taip amžinai ir taip tyliai, ir kieno lūpomis pasakytume Lietuvai:

Tada graži graži buvai

Akim tyliųjų ežerų.

Lyg eidama linelių rauti.

J. Marcinkevičius

Gyvendami šalia poetės, mes matėme jos veidą apneštą kasdienybės dulkėmis, kurios paprastai ir trukdo pažinti tikrąją žmogaus esmę. To, deja, neišvengia ir didieji žmonės, kuriems, be abejonės, priklausė Salomėja Nėris. Mes – jos amžininkai ir net artimieji draugai – jai gyvai esant žinojome apie ją daug mažiau, negu žinoma šiandien, kai paskelbta jos kūryba ir kai prieinami net intymiausių jos minčių ir išgyvenimų liudijimai – jos dienoraštis, laiškai, užrašai.

K. Korsakas

Ji – lyg alsavimas, lyg plakantis pulsas, lyg natūralus žmogaus jausmų ir minčių tekėjimas, šviesiausiomis praregėjimų ir visos būties gelmės pajutimo akimirkomis, kai nejunti nei žodžio, nei formos, kai visa tai vienintelė galima išraiška ir vienintelė įmanoma kalba. Tokia yra jos žodžio ir poetinės vizijos jėga.

A. Maldonis

S.Nėries lyrikoje nesunku atpažinti įvaizdžius, stilizacijas, randamas ir mūsų to meto „romansinio“, literatūrinio stiliaus dainose, kurios netrukus įsimašė tarp liaudies dainuojamų dainų, pasiekdamos net mūsų dienas.

M. Martinaitis

S.Nėries pasidžiaugimuose jaunyste nėra fanfaronados ir tuščių pasigyrimų krislelio, užtat yra nuoširdumo ir paprastumo <.> Vidujinio harmoningumo, savaimingumo ir formos meistriškumo žvilgsniu Nėris griežtai prašoko visus pirmąsyk pasireiškusius mūsų poetus. S.Nėris – tikrai nauja ir nemaža jėga mūsų literatūroj. Jėga sveikintina, nes ne tik nemaža, bet ir giliai kultūringa ir nebijanti pasakyti savo žodį. Tuo pirmuoju savo rinkinėliu ji pas mus užima atskirą padėjimą – nelyginant Ana Achmatova Rusuos <.> S.Nėries imtymumas savotiškas, tai jos naujai įvedamas mūsų poezijon žanras.

L. Gira

S.Nėries poezija – tai daina. Daina nulemia Nėries kūrybos formą ir tematiką <.>.

Poezijos dainos šviesoje aiškėja ir kiti S.Nėries teigiamieji ir neigiamieji savitumai. Teigiamųjų eilėn pirmon vieton tektų statyti jos nuoširdumas, paprastumas ir savitumas <.>. Neigiamu S.Nėries kūrybos reiškiniu reikia laikyti gana tankiai įkaišytus posakius vaizdus, kurie su jos poezijos pobūdžiu visai nesiderina. Tie posakiai yra arba aiški kitų poetų įtaka, arba pačios autorės nevykusiai sugalvoti, turbūt norint papuošti savo poeziją simbolizavimo atspalviu.

V. Mykolaitis – Putinas

Salomėja Nėris, be abejo, bus pirmutinė, kuri mūsų literatūrai davė tokį skaistų moters sielos vaizdą. Tiesa, jis nekomplikuotas, bet spalvingas ir gražus. Ir mūsų dienomis, kada gyvenime taip retai sutiksi savęs nenužudžiusią moterį, šis paveikslas yra itin brangintinas. <.>. Geriausiais eilėraščiais aš linkęs laikyti ,,Temstant“, ,,Saulėleidis“, ,,Pro langą“, ,,Išvakarės“, ir jau minėtą ,,Elgeta“. Visai į rinkinį nedėtinais laikyčiau ,,Iškeliaujant“, ,,Našlaitės naktis“, ,,Laukiamajai“ I dalis, ,,Gedulas“ ir ypač ,,Pajiesy“.

A. Venclova

7. Bendra charakteristika

7.1. ,,Diemedžiu žydėsiu“

Brandžiausias eilėraščių rinkinys ,,Diemedžiu žydėsiu“ išleistas 1983 m. Už šį rinkinį Salomėja Nėris tais pačiais metais gavo Valstybinę literatūros premiją. Rinkinį sudaro keturiasdešimt keturi eilėraščiai. Eilėraščiai parašyti 1936 – 1938 m. S. Nėris šiuos eilėraščius parašė būdama Paryžiuje, Palemone ir Panevėžyje. Eilėraščių rinkinio ,,Diemedžiu žydėsiu“ emocinei būdinga istorijos perspektyva, rūpestis dėl žmogaus likimo. Autoanalizė eilėraščiuose jungiama su aktyvia demokratinia antimilitarine ideologine pozicija, peizažas – būties beribiškumo nuojauta, aforistinė mintis – su impresionistiniu vaizdo fragmentiškumu.

Temos

• Laikinumas (gyvybės ratas yra amžinas, o žmogaus gyvenimas – tik akimirka): ,,Diemedžiu žydėsiu“, ,,Alyvos“, ,,Saulės kelias“, ,,Aš nenoriu mirti“, ,,Baltas takelis“, ,,Klajūnėlis“, ,,Ant laukinio žirgo“.
• Meilė (,,Tai virpėjo lapas klevo / Nuo svaigių nakties bučinių. <.> Meilės viešnios išvažiavo– / Kam tą vakarą nūdien miniu?“): ,,Mažoji mano geiša“, ,,Motutės ašaros“, ,,Naktį nykią“.
• Motinystė (,,Saulės auksaplaukis / Krykščia man ant kelių –“. ,,Tai baltaplaukis mano vaikelis! / Kur tu iries?“)
• Tėvynė: ,,Atlanto nugalėtojui“, ,,Tu nubusi“, ,,Sūnus palaidūnas“.
• Vienišumas: ,,Keleivis“, ,,Klajūnėlis“, ,,Amžinas keleivi“, ,,Pavasaris kalėjime“, ,,Ledinėj dykumoj“.
• Jaunystė: ,,Saulės kūdikėlis“, ,,Nepažįstamai draugei“, ,,Ant laukinio žirgo“.
• Laisvė: ,,Bangų barami“, ,,Visur aš ją matau“, ,,Ledinėj dykumoj“.

7.2. ,,Anksti rytą“

1927 m. Salomėja Nėris išleido pirmąjį 37 savo eilėraščių rinkinį (iki tol jau buvo parašiusi apie 200), kurį sudarė 6 ciklai. Iš karot po šio rinkinio poetė sulaukė pripažinimo: pirmojo leidimo 1000 egzempliorių buvo greitai išparduoti, leidimas pakartotas dar tais pačiais metais; rinkinį recenzavo žymūs to meto literatai (L. Gira, V. Mykolaitis – Putinas).

Rinkinys ,,Anksti rytą“ priklauso ankstyvajam S.Nėries kūrybos etapui, kuriam būdinga ryški romantinė stilistika, pasaulėjautos maksimalizmas, nuotaikų kraštutinumas. Rinkinyje dominuoja džiaugsmingas, optimistiškas jaunystės svajonių, jausmų bei vizijų išsakymas. Poetė kuria grakštų skambų, melodingą eilėraštį, atsiremiantį į tautosakinių įvaizdžių sistemą. Šis bruožas išlieka ir visoje vėlesnėje S. Nėries kūryboje.

Lyrinis subjektas
 Atvirai išsakomi jausmai, įvardijamos emocijos, kalbama I-uoju asmeniu: ,,Man baugu ir šalta“, ,,Aš apsvaigus tyliu“.
 Į save žvelgiama iš šalies, atsitraukus, tarsi į dalį savęs, atskirtą nuo visumos, jausmų ir minčių.
 Eilėraščių kalbantysis kai kur – maksimalistas, ieškantis ir trokštantis patirti kuo daugiau, gauti tai, kas gražiausia arba tai, kas tamsiausia. Kraštutiniai pojūčiai bei norai – lyg viršūnių ir gelmių priešstata: ,,Ak, iškelk mane į saulę ar nutrenki į gelmes“.
 Nuotaikų prieštaravimai, kraštutinumai pasitaiko ir tarp atskirų eilėraščių, pvz. ,,Vėjas“ ir ,,Geltonos vėliavos“. Viename dominuoja pakilios, jausmingos, maksimalistinės nuotaikos: meilė, jaunystės džiaugsmas, judėjimas, gyvybė, kitame jau – rimtis, susimąstymas, mirties nuojauta, ,,žemė alsuojanti gedulu“.
 Eilėraščiuose vyrauja svajinga, pakili nuotaika, šviesios emocijos: lyrinis subjektas džiaugiasi jaunyste, ilgisi meilės, puselėja ateities vizijas, gyvena sapnų ir svajonių pasaulyje.
 Lyrinis subjektas siekia, amžinybės, tobulumo, idealizuoja meilę, jaunystę ir grožį, nors tuo pat metu suvokia aplink tvyrantį laikinumą, savo paties bejėgiškumą prieš laiką ir gyvenimą: ,,Man žadėjao žvaigždė jaunystė niekad negesti“, ,,Ar ten <.> dar liepsnos jaunystė nauja ugnim?“

Meninė kalba
 Įvaiždžiai, perimti iš tautosakos ir neoromantizmo, kartojasi beveik visuose eilėraščiuose, jais išsakoma ypatinga vidinė būsena, kuriama savotiška paralelė tarp tikrojo personažo (lyrinio subjekto) ir nerealaus, pasakiško pasaulio.
 Personifikacija poetizuoja tekstą, kuria naują – poetinę – tikrovę, padeda išsakyti jausmus ir būseną, susieja gamtą ir žmogaus vidinį pasaulį, tarsi naikina ribas tarp jų: ,,Mano languose vijokliai kalba su naktim“.
 Retoriniai sušukimai išreiškia aiškias ir atviras emocijas, retoriniai klausimai keliami tarytum pačiam sau, jais trokštama atspėti savo ateitį tai taip pat yra žmogiškosios būties klausimai, egzistenciniai svarstymai:,,Ar ten, kur jau gęsta / pašvaistė ugninė,/ dar liepsnos jaunystė / nauja ugnim?“
 Metaforos naudojamos laikui, erdvei nusakyti (,,Žemė gedulu alsuoja“- ruduo), epitetais ir tropias išreiškiama mirties nuojauta (,,viešnia neprašyta“). Jie kuria poetinį tekstą ir suteikia eilėraščiui savotišką paslapties šydą, kaukę. Metaforomis bei lengva ironija (,,rymo juodas kiparisas, nekalbėti pasiryžiąs“, ,,Šią naktį pabučiuos mane mirtis“) sušvelninamos mirties nuojautos, kančia, liūdesys ir išlaikoma pakili viso rinkinio nuotaika.
 Gyvenimiški vaizdai, žmonės lyginami, beveik tapatinami su gamta ir jos reiškiniais: ,,Ir kaip jūra mano siela verks“, ,,Mano jaunystė – lyg žaibas jaunas“. Pojūčiai, rodos, įprasminami, iš kultūrinės, civilizuotos erdvės pereinama į gamtą, natūralią erdvę.

Laikas
 Kadangi tai pirmasis S. Nėries eilėraščių rinkinys, tai dažnai pasitaikantis laikas – rytas, simbolizuojantis pradžią: ,,Anksti rytą parašyta“, ,,Tyla – rytinio džiaugsmo maldos“.
 Rikinio ,,Anksti rytą“ vyrauja įvairių metų sezonų laikas: pavasaris (,,Kai jūra lingavo, pavasario vėjas/ Žibuoklėmis dvelkė plačiaisiais laukais“ arba ,,Pavasario plati padangė“); ruduo (,,Ar girdi, kaip žemė gedulu alsuoja?“); vasara (,,Sužydėjo pievų gėlės“); žiemos metas atskleidžiamas erdvės figūromis (,,Keliu snieguotu ir nepramintu.-“).
 Būdingas, taip neoromantikų mėgstamas, vakaro, makties laikas: ,,Žaižarom nuraudęs/ dangau vakarinis“. Vėlus paros metas kuriamas žvaigždžių – dangaus erdnės figūrų pagalba: ,,Žvaigždės danguje dainuoja./ Už tų žvaigždių tolimųjų.“).
 Naudojami įvairūs laikai: esamasis ,,Lyg vilnys liūliuoja likimo laivelį“, būsimasis ,,Veltui budėsiu ilgąją naktį“, ir būtasis ,,Pražydo sodas žiedų žiedais“.
 Yra ir akimirkos laikas (,,Vieną akimirką mano jaunystė,“), ir amžinumo (,,Nes man žadėjo žvaigždė jaunystė/ Niekad negesti.“) bei cikliškumo (,,Grakščios palmės, baltos gėlės/ Žydės, vys ir vėl žydės.“).

Erdvė
 Atvirą ir plačią erdvę išryškina gamtos figūros: jūra, ežerai, jų gelmės (,,Jūroj supas, jūroj žydi.“) – t.y. vandens motyvai; pieva, laukai, giria, miškas, lanka, medžiai (,,Gėlėm kvatojasi laukai!“), dangus, padangė (,,Padangių ašaros skambina į langą.-„), kalnai, toliai, tolumos – nepasiekiamos erdvės (,,Ir šaukia toliai mėlyni.“) – romantizmo bruožas.
 Tik nedaulyje S. Nėries eilėraščiuose erdvė yra susiarinama , pvz., ,,Balti rūmai vienuolyno/ ir alėjos kaip naktis“.
 Egzistuoja ir lyrinio subjekto vidinė erdvė: ,,Sieloje baltos gėlės žydi./.Sieloj.dainuoji tu“.
 Ypač dažnai minimas ,,kelias“ ir jo bendrašakniai bei panašios reikšmės žodžiai – kryžkelė, alėja (takas).
 Į gamtos erdvę įsiterpia kultūrinė bei tautosakinė erdvė (,,Namus tuos sutemos užslinko.“, ,,Miestas užkeiktas skendi dugne“).
 Kai kurių eilėraščių erdvė turi ribą, pvz., ,,Vakaro vėjas pučia nuo kranto“.

9. Išvados

1. Susipažinta su S. Nėries biografija.
2. Išsamiau patyrinėta S. Nėries kūryba, išskirti kūrybos bruožai.
3. Išskirti S. Nėries kūrybai būdingi kontekstai: biografinis, literatūros, epochos, srovės, tautosakos, filosofinis.
4. Pateikta S. Nėries pirmojo eilėraščių rinkinio ,,Anksti rytą“ išsami charakteristika.
5. Patobulinti kompiuterinio raštingumo įgūdžiai.

Atlikdama šį darbą turėjau galimybę susipažinti su Salomėjos Nėries nelaiminga meile germanistikos profesoriui J. Eretui. Sužinojau keletą įdomių gyvenimo momentų, kurie poetei būnant gyvai nebuvo žinomi net artimiausiems draugams. Likau sužavėta jos beribe fantazija ir jaunystės džiaugsmu. Nepaisant to, kad darbas iš manęs pareikalavo nemažai laiko ir pastangų aš esu juo patenkinta.
Literatūros sąrašas

1. Vanda Zaborskaitė ,,Trumpa lietuvių literatūros istorija“
2. www.anthology.lms.lt
3. www.llti.lt

Leave a Comment