Žmogus negali gyventi be meno

Žmogus ir menas
Žmogus negali gyventi be meno. Pagrįskite arba paneikite šį teiginį.

Žmonės meną supranta skirtingai, nes kiekvienas turi savo kriterijus, pagal kuriuos vertina visą jį supančią aplinką. Taigi, niekada nerasime vienodos nuomonės nei apie patį meną, nei apie jo reikšmę žmogui, nei apie tai, ar jis apskritai yra reikalingas.

Aš pritariu teiginiui, kad žmogus negali gyventi be meno. Net jei kalbėsime apie „didįjį“ meną, kurį kuria įžymūs dailininkai, kompozitoriai ar režisieriai, negali būti žmogaus, kuris visiškai su šiuo menu prasilenktų. Juk net neesidomėdamas, žmogus gali netyčia akimis užkliūti paveikslą, išgirsti melodiją, ar pažiūrėti puikių įvertinimų sulaukusį kino filmą. O kasdieniniame gyvenime meno tiesiog neįmanoma išvengti, net jeigu ir norėtum gyventi be jo. Menas mus supa iš visų pusių, kur tik žengiame žingsnį neišvengiamai su juo susiduriame. Galbūt niekada nesame net pagalvoję, kad toks paprastas kasdieninis veiksmas, kaip apsirengimas, gali turėti kažką bendra su menu. Tačiau būtent tai yra menas, su kuriuo žmonės susiduria kiekvieną dieną. Juk žmogus rengdamasis ne šiaip sau stovi prrieš veidrodį. Jis derina spalvas, žiūri kas jam tinka ar netinka. Taip žmogus kuria save. O kūrimas yra menas.

Dauguma žmonių yra susidarę klaidingą įspūdį, kad norint pamatyti meną būtinai reikia eiti į parodas, teatrus ar muziejus, o tie kurie ten ne

esilanko įsivaizduoja visiskai neturintys nieko bendro su menu. Tačiau juk įvairių muziejų sienos slepia tik mažytę dalelę to ką žmogus geba sukurti. Užtenka išeiti į gatvę, apsidairyti ir gali pasijausti lyg galerijoje prikimštoje daugybės kūrinių. Aplinkui stovi namai, vingiuoja keliai, vaikšto įvairiai atrodantys žmonės, šviečia parduotuvių vitrinos, reklamų stendai ir daugybė kitų dalykų. Žmonės tai kurdami ieško orginalių minčių, įdeda daug pastangų, kad viskas atrodytų gražiai, patraukliai kitų žmonių akims. Tą patį daro ir dailininkai tapydami paveikslą, ar kompozitoriai kurdami muziką. Dailininkas iš daugybės potėpių sukuria paveikslą, o kuo už jį prastesnis menininkas yra statybininkas iš akmenų sugebantis pastatyti namą, kuris patraukia ne vieno akį. Taigi akivaizdu jog ir tai ką matome gatvėje yra ne ką prastesnis menas, reikia tik jį paamatyti ir priimti.

Manau, dabar, kai gyvename abejotinų vertybių laikais, nemažai žmonių, ypač jaunimas, atsakytų, kad gyventi be meno tikrai galima, ir jie gyvena būtent taip. Tačiau užtenka jų paklausti ar jie žiūri televizorių, ar klausosi muzikos ir iš karto galime suprasti, kad šie žmonės galvodami apie meną, tiesiog įstato jį į labai mažus rėmus ir net nesusimąsto koks platus gali būti meno suvokimas. Drybsodamas prieš televizorių ir įsmeigęs akis į jo ekraną, žmogus net nesusimąsto, kad filmas kurį jis žiūri yra menas, o
jis pats yra meno stebėtojas ir vertintojas. Nors televizija, radijas, internetas yra pati paprasčiausia meno dalis, kuriai suvokti dažnai nereikia didelių pastangų, reikia džiaugtis, kad bent tai žmones domina. O gal vieną dieną, pavargę nuo kasdienybės, jie pasiges meno, kuris turi gilesnę prasmę. Taigi, kiekvienam prieš atsakant į klausimą: „Ar žmogus gali gyventi be meno?“, patarčiau pirma gerai pagalvoti, o tik vėliau kažką teigti.

Menas visada buvo ir bus kiekvienam skirtingai suvokiamas dalykas. Tačiau, kaip žmogus besuvoktų meną ir koks menas žmogų bedomintų, jis vistiek lavina, paskatina žmogų suvokti, kad jis turi sielą, jausmus, suteikia reikšmės gyvenimui. Ir reikia nepamiršti, kad visas gyvenimas taps menu, jeigu mokėsime juo džiaugtis.

Leave a Comment