Lietuviu kalba XXa.pr

TURINYS

Įvadas..............................3

1. XX amžiaus pradžios Lietuvių literatūros raidos ypatybės...........4
2. Lietuvių tapybos raidos bruožai XX amžiaus pradžioje............8
2.1. Istorinės tapybos raidos sąlygos................9
2.2 Estetinės pažiūros.....................12
2.3. Realistinė tapyba Lietuvoje.................15
2.4. Neoromantinė lietuvių kūryba................17
2.5. Mykalojaus Konstantino Čiurlionio kūrybos bruožai.......19
3. Lietuvos teatro bruožai XX amžiaus pradžioje ...............21
4. Slaptosios Lietuvos draugijos.....................24
5. Legaliosios lietuvių draugijos....................26

Išvados..............................28
Panaudotos literatūros sąrašas.....................29

ĮVADAS

XX amžius – tai reikšmingas laikotarpis visai Lietuvos kultūros raidai, Jos socialiniam ir kultūriniam gyvenimui. Ypač turtinga buvo to meto lietuvių kultūra, gyvavo tapyba, teatras, spauda, buvo kuriamos įvairios organizacijos draugijos, puoselėjančios lietuvybę.
Šiuo savo darbu norėčiau apžvelgti turtingos XX amžiaus pradžios lietuvių kultūros raidai. Jokiu būūdu nesiekta aprašyti viso laikotarpio, nes vargu ar įmanoma būtų tai padaryti. Taigi pasirinktas konkretesnis šio amžiaus laikotarpis – 1900-1914 metai, kuris reikšmingas šiandieninei mūsų kultūrai. Todėl pasistengsiu aptarti, mano manymu, kelis svarbiausius šio laikotarpio kultūros momentus: vaizduojamojo meno, tapybos, teatro, literatūros pakylėjimą, suaktyvėjimą, įvairių draugijų ir organizacijų susikūrimą ir veiklą. Pirmoje dalyje, bus aptartos šio laikotarpio literatūros susiformavimas ir pagrindiniai bruožai. Kitoje dalyje bus apžvelgta to meto lietuvių tapybos raida, naujų meno krypčių, tokių kaip realizmas, estetizmas ir neoromantizmas, vyravusių Vakarų Euuropoje, įtaka Lietuvos tapytojams. Taip pat lietuvių tautos dailės genijaus Mykalojaus Konstantino Čiurlionio unikalios kūrybos, taip sužavėjusios pasaulį, pagrindinius bruožus. Vėliau bus aptartos Lietuvos teatro ištakos, jos susiformavimo aplinkybės. Aišku nagrinėdama šią temą negaliu nepaminėti slaptųjų ir legalių draugijų, jų su

usiformavimo ir Lietuvai reikšmingos veiklos ypatybių. Taigi toks ir būtų šio mano darbo tikslas.

XX AMŽIAUS PRADŽIOS LIETUVIŲ LITERATŪROS RAIDOS YPATYBĖS

XX

amžiaus pradžia – vienas labiausiai komplikuotų lietuvių literatūros raidos etapų. Ypatingos laiko sąlygos (1905 metų revoliucijos brendimas, eiga, vertybių kitimas reakcijos metais) žymiai paspartino rašytojų diferenciaciją, o spaudos draudimo išsikovojimas vertė ieškoti naujų emocinių išgyvenimų. Nors ypatingai didelių literatūrinių aukštumų nebuvo pasiekta, bet šis laikotarpis drąsiai vadintinas persiorentavimo ir naujų jėgų kaupimo laikotarpiu .
Atkaklus lietuvių priešinimasis, nesulaikomas knygų ir laikraščių spausdinimas bei platinimas neteisėtais būdais, bendras revoliucinių nuotaikų brendimas visoje Rusijos kolonijinėje imperijoje, privertė caro valdžią panaikinti aktą, draudžiantį spausdinti lietuviškus raštus lotyniškomis raidėmis. 1905-1907 metų buržuazinė demokratinė revoliucija pareikalavo iš rašytojų aiškesnio politinio pasisprendimo, patikrinusi daugelį visuomeninių idealų, puoselėtų XIX amžiaus pabaigoje, iškėlusi į literatūrinio gyvenimo dienotvarkę naujas temas, idėjas ir išraiškos būdus, iš karto padarė pataisų literatūrinėje orientacijoje ir kūryboje, suaktyvino demokratinę literatūrą apskritai, išugdė naują rašytojų kartą, kurios jau nebetenkino patriotinė, pozityvistinė ir švietėjiška veikla. Jie savo idealu laikė kovą už santvarkos pakeitimą, telkėsi apie nelegalius socialdemokratų organus. Didelį poveikį jiems darė rusų literatūra (kai tuo tarpu vyresniajai kartai poveikį darė lenkų literatūra), kadangi jaunieji rašytojai išsilavinimą daugiausiai gaudavo Rusijos universitetuose.
Revoliucinių idėjų veikiama ir maištinga rašytojų karta į literatūrą atnešė ne tik na

aujų temų ir idėjų, bet ir naujų meninių tendencijų. Lyrikos žanras ėme įgauti politinės agitacinės poezijos arba revoliucinės dainos pobūdį. Pradėjo formuotis socialinė drama, daugiausia taikoma megėjų scenai. Prozoje, šalia tradicinio apsakymo, paplito retoriniai besiužetiniai vaizdeliai, beletrizuotos apybraižos, alegorinės miniatiuros. Įtaigiai ėmė skambėti feljetonas ir politinis pamfletas. Ramus, buitinių vaizdų prisodrintas prozos stilius praturtėjo alegoriniais, emociniais ir ekspresyviais elementais. Poezijoje pasirodė naujų įvaizdžių ir simbolių, išreiškiančių revoliucinių perversmų dvasią.
Iš revoliucijos atmosferoje brendusių rašytojų žymiausių meninių laimėjimų pasiekė J. Biliūnas ir J. Janonis. Prozos ir dramos žanre daugiausia nuopelnų turėjo J. Gurauskis, B. Laucevičius (Vargšas) ir K. Jasiukaitis.
1905-1907 metų revoliucijos idėjų pagimdyta kūryba sudarė tvirtą pagrindą, ant kurio vėliau vystėsi proletarinė lietuvių literatūra, po Pirmojo pasaulinio karo labiausiai suklestėjusi Tarybų Sąjungoje, kur buvo pasitraukę nemaža revoliucinių lietuvių rašytojų.
1905-1907 metų revoliucijos pralaimėjimas privertė dalį inteligentijos nusivilti politinėmis doktrinomis ir kovos šūkiais. Ji manė, jog greitu laiku jų nebus galima realizuoti. Pagrindinė legalios visuomenės veiklos kryptis pasidarė kultūrinis darbas, kuris turėjo pakelti krašto ekonomiką, įtvirtinti nacionalinės buržuažijos pozicijas pramonėje ir prekyboje, išugdyti visų kultūros barų profesionalumą, išauklėti kultūringą žmogų. Spaudos vardan buvo steigiamos kultūrinės organizacijos, mokyklos, bibliotekos. Tuo pat metu gausėjo lietuvių studentų, dalis kurių vykdavo į Vakarų Europą studijuoti.
Didelį vaidmenį kultūriniame gyvenime ėmė va
aidinti periodinė spauda. Peterburge išėjo savaitraštis “Lietuvių laikraštis”, Vilniuje – pirmasis lietuvių dienraštis “Vilniaus žinios” (1904-1909). Labiausiai išplito liberalinė spauda, tęsusi “Varpo” ir “Ūkininko tradicijas (dienraštis “Lietuvos žinios”, 1909-1915, savaitraščiai “Lietuvos ūkininkas”, “Rygos naujienos” ir kt.).
Svarbus įvykis buvo pirmojo specialaus lietuvių literatūros žurnalo “Vaivorykštė” pasirodymas (1913-1914)., subūręs didelę grupę rašytojų, o pagrindinis dėmesys čia buvo skiriamas naujesnių meninių krypčių – neoromantizmo, simbolizmo, impresionizmo – atstovams (V. Krėvė, F. Kirša, V. Mykolaitis-Putinas, K. Binkis, M. Gustaitis, I. Šeinius ir kt.), buvo keliami dideli meniniai reikalavimai.
Prie svarbių kultūrinių reiškinių priskirtini ir sustiprėję kontaktai su kitų tautų literatūromis. Išversta daug Vakarų Europos, rusų ir lenkų klasikos, susidomėta ukrainiečių, baltarusių, latvių rašytojų kūryba. Pažymėtinas susižavėjimas orientalistika ypač indų filosofija ir religija.
Iš esmės literatūra vystėsi dviem kryptimis. Vieną kryptį sudarė iš XIX amžiaus ideologinės ir meninės dirvos išaugusi kūryba, kuriai atstovavo vyresnioji rašytojų karta (G. Petkevičaitė-Bitė, Lazdynų pelėda, Šatrijos Ragana ir kt.) antroji kryptis formavosi porevoliucinėje atmosferoje ir ją reprezentavo jaunieji. autoriai, kurie, nusistatę apolitiškai ir paveikti naujesnių meno teorijų, siekė tarti dar negirdėtą žodį. Vyresniosios kartos rašytojai orientavosi pirmiausia į liaudį, į platesniąsias skaitytojų mases, todėl jų kūryboje dominavo pasakojimo aiškumas ir paprastumas, gėrio ir blogio savokos buvo griežtai diferencijuojamos. Kartu čia reiškėsi ir kai kurie meninės stagnacijos simptomai. Ėmė ka
artotis temos, motyvai, meninės išraiškos priemonės, gausėjo literatūrinių standartų. Reikėjo atnaujinti meninį žodį. Tai vykdyti pasišovė jaunoji rašytojų karta, atėjusi į literatūrą, kai ėmė reikštis naujos literatūrinės kryptys bei tendencijos.
Spaudos draudimo panaikinimas lietuvių literatūrai turėjo ne vien išorinę reikšmę (tai įrodė pagyvėjęs knygų ir laikraščių leidimas), bet ir vidinę. Tai kas spaudos draudimo metais traukė vien dėl to, kad buvo parasyta lietuviškai, dabar jau tapo kasdieniniu reiškiniu. Mėgėjiškas darbo lygis turėjo būti pakeistas atsakingesniu, gilesniu bei universalesniu požiūriu į kultūrinių vertibių kūrimą, keitėsi vertės kritėrijai, formavosi naujas kūrėjo tipas. Buvo išjudinta kūrybinė mintis, kritiškiau imta žiūrėti į spaudai pateikiamą literatūrinę produkciją.
Meninio žodžio originalumo, brandumo, specifiškumo problema darėsi gana aktuali. Jos aktualumą rašytojai buvo suvokę dar gerokai anksčiau, negu publicistai išreiškė. Bene pirmieji tai pastebėjo literatai (J. Biliūnas, J. A. Herbačiauskas, K. Jasiukaitis) turėję progų pasižvalgyti po platųjį pasaulį, susipažinti su kitų kraštų estetinės minties ieškojimais ir pamatyti labiau diferencijuotą kultūrinį gyvenimą. Buvo išjudinta kūrybinė mintis, kritiškiau imta žiūrėti į spaudai pateikiamą literatūrinę produkciją. Rašytojai pradėjo ieškoti naujų vaizdavimo sferų ir įkvėpimo šaltinių. Poetai gilinosi į sudėtingesnius išgyvenimus, komplikuotą individo santykį su aplinka ir pačiu savimi, nesitenkindami vien odžių, elegijų, satyrų ir dainų intonacijomis, vyravusiomis XIX amžiaus pabaigos lyrikoje. Prozininkai pro kasdieninius reiškinius ir žmonių santykius stengėsi įžvelgti gilesnę, universalesnę prasmę, patraukti skaitytoją ne tiek plastiškais vaizdais ir įdomiais tipais, tiek subtilia psichologine analize . Šiuo laikotarpiu pasirodė keletas romanų, buvo parašyta stambių istorinio, romantinio, alegorinio pobūdžio tragedijų, misterijų ir dramų.

LIETUVIŲ TAPYBOS BRUOŽAI XX AMŽIAUS PRADŽIOJE

Nuo XX amžiaus pradžios, augant lietuvių tautos socialinio bei nacionalinio išsivadavimo sąjūdžiui, visų menų sričių kūrėjams, taip pat ir tapytojams, iškilo uždavinys suformuoti naują, su krašto kultūrinias poreikiais artimai susijusį bei savitą meną. Taigi amžiaus pradžioje savo veiklą pradėjo nauja Lietuvos meninikų karta, pasiryžusi realizuoti šį uždavinį.
Lietuvių dailininkai, kurių dauguma buvo kilę iš valstietijos, paveikti visuomeninių sąjūdžių, ėmėsi puoselėti naujuosius meno siekius ir idealus. Kurdami peizažus ir portretus, komponuodami fantastinius simbolinių potekscių vaizdus, jie reiškė savo mintis, lyrines nuotaikas. Tuo pat metu Lietuvoje ėmė kurtis įvairiataučių bei pačių lietuvių suburtos kultūrinės organizacijos. Šios organizacijos ne tik rengė dailės parodas, spektaklius, koncertus ir kitas viešo meno funkcionavimo formas, bet ir moraliai bei materialiai rėmė kūrybinę veiklą. Į meno plėtotės procesus aktyviai įsijungė ir periodika. Svarstydama ir vertindama meno kūrinius, meninio gyvenimo įvykius, spauda atkreipdavo į juos plačiosios visuomenės dėmesį, iš dalies koreguodavo jų raidą. Taip prasidėjo platus kultūros bei meno sąjūdis, glaudžiai susijęs su lietuvių tautos nacionaliniu išsivaduojamuoju sąjudžiu, siekiąs realizuoti jo idejas.

2.1. ISTORINĖS TAPYBOS RAIDOS SĄLYGOS

XX amžiaus pradžios lietuvių dailės plėtotę sąlygojo įvairūs to meto visuomenės gyvenimo ir kultūros reiškiniai. Lietuvos kraštas tebepriklausė carinei Rusijai, caro administracija kontroliavo svarbiausius ekonominius ir visuomeninius procesus, skleidė patvaldystės ir slavofilijos idėjas. Kaip ir visoje Rusijos imperijoje, Lietuvoje intensyviai vystėsi kapitalizmas, aštrėjo klasiniai prieštaravimai, darbo žmonės slėgė sunki eksplotacijos našta. Rūsti buvo ir nacionalinė priespauda. Carizmas norėjo numarinti lietuvių kalbą, pakirsti lietuvių kultūros daigus. Tačiau dėl didelės socialinės ir nacionalinės priespaudos augo liaudies nepasitenkinimas, vis didėjo neapykanta carizmui, pasiryžimas kovoti dėl savo teisių bei šviesesnės savo ateities. Lietuvos darbo žmonės organizavosi kovai su engėjais ir išnaudotojais. XX amžiaus pradžioje Lietuvos miestuose padaugėjo demonstracijų ir streikų, užsienyje pažangesniosios inteligentijos buvo slaptai leidžiama ir platinama lietuviškoji spauda (laikraščiai, knygos), skleidžiamos patriotinės idėjos, buvo raginta mylėti gimtąjį kraštą, tėvų ir protėvių kalbą, savąją kultūrą.
1904 metų caro vyriausybės panaikintas lietuviškosios spaudos draudimas – labai svarbus lietuvių tautai laimėjimas, kurį atnešė revoliucinio ir nacionalinio išsivaduojamojo sąjūdžio pakilimas. Šis įvykis turėjo labai didelę reišmę tolesnei lietuvių kultūros plėtotei: pradėjo eiti legalūs lietuvių laikraščiai ir žurnalai, susikūrė įvairios visuomeninės ir kultūrinės organizacijos, steigėsi lietuviškosios mokyklos, teatro megėjų kuopelės, chorai, buvo rengiami lietuviški spektakliai bei koncertai. Išsivaduojamasis sąjūdis įgavo ypač platų užmojį, apėmė įvairias visuomenės gyvenimo sritis, kutūros ir meno šakas, jo idėjos ir siekiai stiprino pažangias augančios nacionalinės kultūros bei meno tendencijas (o ypač patriotizmo idėjas ir siekiai).
Naujas reiškinys XX amžiaus pradžioje Lietuvos kultūriniame gyvenime – menininkų organizacijų atsiradimas ir jų veikla. Sekdami peterburgo, Maskvos ir kitų miestų dailininkais, Lietuvos dailininkai bei kiti kultūros darbuotojai steigė įvairias draugijas, sąjungas, būrelius. Vilniaus dailės pramoninis būrelis (1901-1904), Lietuvių dailės draugija (1908-1914) ir kitos organizacijos rėmė ir skatino kūrybinę veiklą, rengė parodas, spektaklius, koncertus, populiarino meno kūrinius, prusino visuomenę. Lietuvoje įvairių tautybių dailininkai, kaip ir kiti inteligentai, XX amžiaus pradžioje stengėsi susidaryti palankesnes kūrybos ir veiklos sąlygas, dalyvauti viešajame kultūriniame gyvenime. Tokį nacionalinį atsiribojimą lėmė to meto istorinė situacija. Tačiau tos organizacijos nebuvo izoliuotos viena nuo kitos, o priešingai, kiek tik galėdamos bendradarbiavo.
XX amžaiaus pradžios lietuvių dailės plėtotei ypač reikšminga buvo naujosios jaunųjų lietuvių dailininkų kartos kūrybinė ir visuomeninė veikla. Tuos dailininkus, kurių dauguma buvo kilę iš kaimo, socialiniai ir dvasiniai ryšiai, glaudžiai siejo su tuo visuomenės sluoksniu, kuris XIX amžiaus pabaigoje – XX amžiaus pradžioje reiškėsi kaip svarbiausioji augančio lietuvių nacionalinio išsivaduojamojo sąjūdžio jėga. Jie gerai suvokė, kad lietuvių nacionalinio meno raidą varžo daugiau negu šimtmetį viešpataujanti carizmo priespauda, kad lietuvių meno nacionalinį savitumą slopina tam tikruose visuomenės sluoksniuose (dvarininkų, dvasininkų, miestiečių) paplitusios lenkų kultūros tradicijos, ir todėl pirmiausia užsibrėžė tikslą plėtoti lietuvių kultūra bei meną, kad kultūra būtų lygiateisė su kitų tautų kultūromis. Tačiau sąlygos tuos siekius realizuoti atsirado tik po 1905 metų revoliucijos.
1906 metų pabaigoje – 1907 metų pradžioje Vilniuje buvo surengta pirmoji lietuvių dailės paroda, kurioje buvo eksponuojami sąmoningai stojusių į nacionalinės kultūros bei meno ugdymo darbą dailininkų kūriniai. Tai: M. K. Čiurlionio, A. Jaroševičiaus, P. Kalpoko, P. Rimšos, K. Sklėriaus, A. Žmuidžinavičiaus ir kitų darbai.siekiant pabrėžti savo dvasinį ryšį su liaudimi, buvo nuspresta ekspozicijose parodyti ir lietuvių liaudies meną: audinius, juostas, prijuostes, medžio drožinius. Toks liaudies meno demonstravimas kartu su dailininkų profesionalų darbais vėliau tapo visų amžiaus pradžios lietuvių dailės parodų tradicija, kuri turėjo programinę reikšmę.
1907 metais buvo įkurta Lietuvių dailės draugija – visuomeninė-kultūrinė organizacija, kuri vienijo ne tik dailininkus, bet ir jų veiklai pritariančius visuomenės narius. Iki Pirmojo pasaulinio karo LDD buvo svarbus organizacinis lietuvių meninio gyvenimo centras. Lietuvių dailininkai, kurių dauguma mokėsi arba dirbo įvairiuose Rusijos, Lenkijos, Vokietijos ir kitų šalių miestuose, gaudavo iš jos materialinę paramą, paskatinimų kurti. LDD ypač rūpinosi kasmetinių dailės parodų organizavimu. 1907-1904 metais įvyko 8 lietuvių dailės parodos (įskaitant ir pirmają). Visos tos parodos skatino lietuvių dailininkų kūrybinę veiklą, demonstravo jų laimėjimus, įjungė juos į bendruosius nacionalinės kultūros plėtotės procesus.

2.2. ESTETINĖS PAŽIŪROS

Aktyvėjant dailininkų veiklai, iškilo įvairių teorinių bei praktinių dailės plėtotės problėmų. Tačiau XX amžiaus pradžios Lietuvoje dar nebuvo rimtesnės dailėtyros, niekas negvildeno meno problemų specialiose studijuose ar monografinjuose. Įvairius meno gyvenimo klausimus paliesdavo tik periodinė spauda.
XX amžiaus pirmaisiais dešimtmečiais lietuvių spaudoje daugiausia diskutuota dėl lietuvių dailės tradicijų ir jos tolesnės ateities. Nors Lietuvoje buvo daug įvairių epochų architektūros ir dailės paminklų, lietuvių dailininkams teko iš naujo pradėti lietuvių profesinės dailės kūrimo darbą. Ankstesnių epochų dailės tradicijomis jie nelabai galėjo remtis, nes dėl sustiprėjusios carizmo priespaudos XIX amžiaus antrojoje pusėje tos tradicijos beveik sunyko. Be to daugumai dailininkų teko įsijungti į kitų tautų (rusų, lenkų, prancūžų) meno gyvenimą, kadangi gimtajame krašte jie tiesiog negalėdavo rasti sau darbo bei neturėdavo galimybių viešai demonstruoti savo darbus. Taip nuo gimtųjų tradicijų nutolę buvo ne vienas Lietuvos dailininkų. Kita vertus, kadangi praeities dailė buvo kuriama bažnyčios ir dvarininkų užsakymais, o didesnioji dalis dvasininkijos ir bajorijos buvo sulenkėjusi, tad lietuvių dailės didelės įtakos turėjo lenkų kultūros įtaka. Tuo tarpu dailininkų kartai, išaugusiai kovų už nacionalinės kultūros autonomiją epochoje, reikėjo kitų kūrybos stimulų, savų tradicijų. Todėl ji ir ieškojo savo prigimčiai bei siekiams artimesnių meno pagrindų.
Naujoji lietuvių dailininkų karta nors ir nevisada sistemingai, tačiau mokėsi įvairiuose rusų, lenkų, vokiečių bei prancūzų dailės mokyklose, kuriuose gavo per šimtmečius nusistovėjusių profesinių įgūdžių, susidarė tam tikras estetines pažiūras ir pomėgius. Tačiau reikėjo sukurti savitas, nacionalines meno tradicijas. Tam reikėjo surasti kažką daugiau. Todėl pirmiausiai lietuvių dailininkų dėmesys nukrypo į liaudies kurybą – tautosaką,, dailę, audinių ir kitų buities daiktų ornamentiką.
Orientacija į liaudies kurybą glaudžiai siejosi su romantizmo programa, o ypač su tomis jų atmainomis, kurios XIX amžiuje buvo išplėtusios nacionalę ir socialinę priespaudą kenčiančiose Rytų Europos šalyse: Čekijoje, Lenkijoje, Pabaltijo srityse. Šiuose kraštuose romantikų estetinė programa ir menas buvo kupinas priešbaudžiavinių ir nacionalinio patriotizmo nuotaikų. Jis kėlė susidomėjimą nacionaline istorija, stengėsi iškelti ir išryškinti nacionalines gyvenimo ir buities tendencijas .
Nors dailininkų dažnai skelbta XIX amžiaus romantikų mintis, jog liaudies kūryboje išliko autentiškiausi savitumai, tokie kaip temų motyvai, puošybos elementai ir kt., atspindintys būdingiausisu tautos dvasios bruožus, jos pasaulėjautą, visgi lietuvių dailinikų orientaciją į liaudies meną nulėmė ir nacionalinio išsivaduojamojo sąjūdžio socialiniai pagrindai. Nuo pat vaikystės jiems buvo artima valstiečių luomo pasaulėjauta ir kultūra, todėl ir ši dailininkų karta stengėsi savo veiklą sieti su kaimo globa ir populiarinimu.
Dailinikai A. Žmuidzinavičius, M. K. Čiurlionis, A. Jaroševičius, P. Rimša, taip pat kiti lietuvių kutūros veikėjai (pavyzdziui, J. Basanavičius) savo straipsniuose aukštino liaudies meną, mokė suprasti jo reikšmę letuvių tautos kultūros pažinimui ir jos tolesnei plėtotei, ragino visuomenę saugoti ir globoti meno turtus.
Dailininkai mėgo cituoti arba stilizuoti liaudies dailės formas, daugiausia ornamentus. Tokių darbų nemažai yra XX amžaiaus pradžios grafikos kūriniuose. Piešiniai, knygų ir žurnalų viršeliai, inicialai, vinjetės, plakatai, atvirukai – tai ir visos grafikos formos. Dauguma jų piešta paprastu grafitiniu pieštuku arba plunksnele tušu. Dailininkai komponuodami knygų ir žurnalų meninio apipavidalinimo elementus, dažnai naudojosi lietuvių liaudies meno, o ypač medžio drožinių ir audinių, ornamentais arba jų citatomis. Tos beatodairiškas liaudies ornamentalistikos citavimas ar imitacija rodė tiktai išorinį kūrinio ryšį su gimtuoju kraštu ir jo liaudies meno tradicija, tapo savotišku šablonu, stabdančių drąsesnį kūrybinės minties polėkį. Taigi ne vienas giliau mąstantis Lietuvos meninkas suvokė, kad tikrąjį kūrybos liaudiškumą, jos nacionalinį charakterį lemia ne išorinis panašumas, o daug gilesni vidiniai jos ryšiai su krašto gyvenimu, jo visuomeninėmis ir dvasinėmis kultūros problemomis.

2.3. REALISTINĖ TAPYBA LIETUVOJE

XX amžiaus pradžios Lietuvos tapyba buva gana marga, įvairi savo idėjinėmis tendencijomis ir stilistiniais bruožais, taip pat labai nevienodo meniškumo, kadangi ją kūrė įvairių kartų, skirtingų tautybių ir kultūrinių tradicijų dailininkai.
Lietuvos tapytojų kūryboje vyravo kamerinės-molbertinės formos ir žanrai: nedidelio formato peizažai, portretai, buitinės ir simbolinės kompozicijos. Dodesnių monumentinio ar dekoratyvinio pobūdžio kūrinių nesukūrė nei tapytojai, nei kiti dailininkai. Kūrinių dydis ir žanrai labai daug priklausė nuo dailininkų gyvenimo ir darbo sąlygų, nuo remėjų galimybių ir poreikių. Gyvenimo salygos buvo sunkios, ne vienas dailininkas negalėjo pragyventi iš savo kūrybos, dirbo kitus papildomus darbus.
Daugelio dailininkų, ir lietuvių, ir kitataučių, kūrybos stilistinius bruožus lėmė mokyklose įgyti kūrybos įgūdžiai, meno tradicijos. Veikė to meto naujos meno srovės: impresionizmas, neoromantizmas, simbolizmas, modernas.
Amžiaus pradžios Lietuvos tapytojų kūryboje, jos formų įvairovėje matomos šios svarbiausios srovės bei tendencijos: realizmas, romantizmas (neoromantizmas), simbolizmas ir modernizmas. Kiekviena toji srovė ir tendencija siejosi su atitinkamomis kaimyninių šalių meno kryptimis, tačiau turėjo ir savitumų, atsiradusių dėl Lietuvos gyvenimo sąlygų ir jos kultūros tradicijų. Tačiau tai pat tarp šių srovių nebuvo griežtų ribų – dailininkų kūryboje atsirasdavo neapibrėžtos krypties kūrinių.
Be visų epochų realistinei dailei būdingų bruožų (tikroviška tematika, taisyklingas piešinys, tiksliai perteiktos fizinės-medžiaginės vaizduojamų objektų ypatybės ir kt.), XX amžiaus pradžios Lietuvos dailininkų realistinė tapyba turėjo ir savitų, tik sau būdingų ypatybių. Daugelio tapytojų kūryboje dominavo tik du žanrai: peižazais ir portretas. Sunkios dailininkų gyvenimo sąlygos, pakitę jų interesai paaiškina buitinio žanro ir istorinių kompozicijų geroko sumažėjimo. Amžiaus pradžios dailininkams palyginti daug mažiau rūpėjo socialiniai-visuomeniniai tikrovės aspektai, socialinė vaizduojamųjų reiškinių analizė, jų kritinis vertinimas . Siekta aktyvesnės vaizdo išraiškos.
Pakito ir kūrinių forma: įsigalėjo fragmentiškesni kasdienybės motyvai, atsirado kondensuotesnės, tarsi “supresuotos” formos, pasirodė impresionistinės tapybos bruožų (šviesesnė spalvų gama, spalvingi šešėliai, įvairesnė struktūra), o sąsajas su besiplėtojančių modernu rodė vingrios siluetų linijos, dekoratyvus ryškių spalvų plotai. Realistiniai paveikslai dažniausiai kameriški, fragmentiškos kompozicijos, intymios nuotaikos, tik nedaugelis iš jų yra sudėtingesnės meninės sandaros. Peizažų tapybos kalba dažniausiai jungia formų konkretumą, daiktiškumo išraišką su impresionistinės tapybos elementais (šešėlių spalvingumas ir kt.). portretai taip pat kamerinio formato, tradicinės kompozijos, jose akcentuojamas modelio demokratiskumas, nuoširdi charakterio spalva. Be to, atsiranda statiškesnės formos ir demonstratyviai nutapytų portretų.
Taigi XX amžiaus pradžios realizmas rėmėsi ne tik vaizdų tikroviškumo tradicija, bet ir naujesnių meno srovių patyrimu.

2.4. NEOROMANTINĖ LIETUVOS KŪRYBA

Greta realistinių kūrinių, fragmentiškų impresionizmo ir moderno apraiškų, XX amžiaus pradžios lietuvių tapyboje iškilo vėlyvojo romantizmo bei neoromantizmo tendencijos, kurias ir vėl paskatino sustiprėjęs nacionalinis išsivaduojamasis sąjūdis, jo pažangūs siekimai.
Romantizmas Lietuvos dailėje ir kitose meno šakose, ypač literatūroje, plėtojosi jau nuo XIX amžiaus pradžios. Tarpais patirdamas pakilimų, tarpais kiek susilpnėdamas, tarsi susiliedamas su realizmu, romantizmas visgi per visą šimtmetį niekada nebuvo išnykęs ar praradęs savo gyvybingumo.
Neoromantizmas yra vienas iš tų meno sąjūdžių, kurie neturi aiškesnių skiriamųjų stiliaus požymių. Jo idėjimiai principai artimai siejasi su XIX amžiaus romantizmu ir literatūrine simbolizmo srove, o meno formų sistemose yra klasicizmo, akademinizmo arba XIX amžiaus pabaigai – XX amžiaus pradžiai būdingo sintetizmo bei stilizacijos bruožų.
XX a. pradžios romantinė, arba neoromantinė, dailė netapo aiškia, vieninga, plačiai pasireiškusia srove. Ji egzistavo kaip meno tendencija, vienų dailininkų kūryboje (K. Stabrausko,, M. K. Čiurlionio) pasireikšdama ryškiau, tuo tarpu kitų (A. Varno, F. Ruščico, A. Žemuidzinavičiaus) silpniau. Neretai ji jungėsi su kitų meno srovių, labiau realizmo, bruožais. Jai būdinga didesnė temų ir žanrų įvairovė. Intensyviai buvo plėtojamas peizažas, vaizduojantis gimtojo krašto motyvus ir kupinas patriotinių nuotaikų. Kai kurie dailininkai kūrė fantastinius alegorinius vaizdus arba platesnės, alegorinės potekstės portretus..
Neoromantinė dailė dažnai artimai siejasi su simbolizmu. Vienų dailinkų kūriniuose šis bruožas išreikštas atvirai, aiškiai vyrauja, kitur jis tarsi slypi po vaizdų išore ir atsiskleidžia tik jų nuotaikoje, kontekste su savo epocha.

2.5. MYKALOJAUS KONSTANTINO ČIURLIONIO KŪRYBOS BRUOŽAI

Žymiausias reiškinys XX amžiaus pradžios lietuvių mene – M. K. Čiurlionio dailė, ypač jo tapyba, įstabi savo tematikos ir vaizdų įvairove, kurinių meninės formos originalumų ir įstaigumu. Kita vertus, Čiurlionio dailė artimai susijusi su to meto naujausiais meno sąjūdžiais, joje savaimingai įsikūniję būdingų to meto meno srovių – simbolizmo ir moderno – bruožai.
Savitas, įstaigus M. K. Čiurlionio dailės stilius atsirado ne iš karto, o pamažu, kaip ir atkaklaus darbo, didėjančios patirties, kūrybinio brendimo rezultatais.
Originaliems M. K. Čiurlionio dailės bruožams atsirasti labai padėjo muzika, kompozitoriaus meninė mąstysena. Muzika skatino polinkį į sąlyginius, plačių apibendrinimų ir fantazijos polėkių turinčius vaizdus, kurie vienodai būdingi simboliniams paveikslams, peizažams ir pagaliau tapybinėms sonatoms. Dauguma meniniko kūrinių yra simboliški, jų vaizduose sukauptas tiksliai nenusakomų įspūdžių, minčių ar emocijų krūvis, jie kelia daug asociacijų.
Čiurlionio dailė turi daugelį individualių nepakartojamų meninių ypatybių, kurios atspindi jo asmenybę ir pasaulėjautą, jo gyvenimo aplinką ir savosios tautos kultūros bei meno tradicijas.
Čiurlionio kūryba, ypač dailėje, yra sudėtingas, daugiabriuanis reiškinys. Daugeliu savo savybių, ypač vaizdų sandaros, jų kūrinio ir stiliaus bruožais, ji artimai siejasi su nacionaline lyrinio bei romantinio meno tradicija.
Dailininko gyvenimas, charakteris ir ano meto Lietuvos visuomeninis bei kultūrinis gyvenimas kreipė Čiurlionio kūrybą į šviesias poetines svajones. Jo dailėje ne tiek jau daug simbolizmo arba moderno atstovams būdingų mistinių tendencijų. Be to, nėra moderno dailėje paplitusių erotinių motyvų. Didesnė jos dalis – lyriniai gamtos vaizdai ir fantastinės vizijos, kuriuose plačiai apibendrinama tikrovė, išreikšti sudėtingi išgyvenimai, šviesios viltys ir gūdus nerimas. Tiesinio sąlyčio su tikrove sužadintas mintis ir išgyvenimus meninkas neatskiriamai jungė su animistinių ir mistinių įvaizdžių poetika, reiškė savo kūriniuose iš liaudies pasaulėvaizdžio šaknų išaugusių ir neoromantizmo estetikos sumodernintą gamtos vitališkumo bei dvasingumo pojūtį.
M. K. Čiurlionio, kaip ir kiekvieno didelio meninko, kūrybos negalima įsprausti į neapibrėžtus vienos srovės rėmus, ji siejasi su įvairiais ano meto sąjūdžiais, atspindi daugelį skirtingų tos epochos dvasinės kultūros ypatybių.

LIETUVOS TEATRO BRUOŽAI XX AMŽIAUS PRADŽIOJE

Prieš keturis šimtus metų Vilniuje pirmą kartą pakilo scenos uždanga. Nuo to laiko – XVI amžiaus antrosios pusės – Lietuvos teatras nuėjo ilgą bei vingiuotą kelią, susipynė su lietuvių politinių, visuomeniniu bei kultūriniu gyvenimu. Jo turtinga praeitis domina ne tik įvairių kultūros sričių tyrinėtojus, bet ir plačiają visuomenę.
Amžiaus pradžios Lietuvoje brendusi revoliucinė situacija palietė ir teatrinį šalies gyvenimą. Publika rusų spektaklių metu viešai reiškė savo revoliucingumą, spektakliai būdavo panaudojami antivyriausybinėms demonstracijoms. Štai 1904 m. spalio 31 d. Šiauliuose vaidinant “Amerika pirtyje” caro valdžia pareikalavo sugroti Rusijos himną, o visa publika turėjo stovėdama jį išklausyti, tačiau publika demonstratyviai ėmė grūstis iš salės, pasipylė atsišaukimai: “Šalin patvaldystę! “, “Šalin carą”. Per vaidinimą salėje buvo pakili nuotaika, visiems daugiau rūpėjo įvykiai salėje, negu veiksmai scenoje .
Revoliucinis pakilimas išsiliejęs į 1905-1907 metų revoliuciją, nemažai pakeitė viešąjį lietuvių gyvenimą. Leidus lietuviškąją spaudą, gavus teisę (nors vistiek buvo susiduriama su nemažai sunkumų) organizuoti viešus vakarus, teatro, muzikos bei dainos draugijas, chorus, apie teatro darbą rašyti spaudoje, spausdinti dramos veikalus buvo žengtas nemažas žingsnis į priekį. Didelę reikšmę teatriniam gyvenimui turėjo viešai pradėjusių kurtis kultūrinių, šelpimosi ir kitokių draugijų veikla.
Pirmieji viešieji lietuviškieji vakarai susilaukė didelio visuomenės dėmesio, virsdavo savotiškomis politinėmis bei tautinėmis demonstracijomis, tapo viena iš pagrindinių visuomeninio bei kultūrinio darbo formų. Laikraščiuose jiems būdavo skiriama nemažai vietos, pasakota apie organizavimo sunkumus, aprašomos rengimo smulkmenos, spektaklio nuotaikos, žiūrovų reakcijos.
Nors vakarai ir buvo leidžiami, visgi jų organizatoriams tekdavo susidurti su dideliais sunkumais: rizikuodavo patekti valdžios nemalonėn, susilaukti kratų, būti persekiojamiems, laikomiems nuolatiniame policijos akiratyje. Be to, bet kurio metu spektaklis galėjo būti uždraustas, nuo vakaro pajamų reikėdavo mokėti tam tikrą mokestį.
Sunkumų atsirasdavo ir su vakaro paskelbimu, kadangi gavus leidimą paskutinę minutę, nelikdavo laiko išreklamuoti vakarą. Dažnai žmonės apie rengiamą vakarą sužinodavo tik vienas iš kito. Pasitaikydavo, kad caro administracija neleisdavo už įėjimą imti kokio nors mokesčio, o jei ir leisdavo pardavinėti bilietus, paskutinę minutę atšaukdavo spektaklį. Tuomet regėjai patirdavo milžiniškų nuostolių., kuriuos turėdavo patys ir padengti.
Įvairiausių kliūčių vakarams sudarydavo ir kunigai – kartais kartais stangtasi būdavo net papirkti pačius vakarų organizatorius ar programos atlikėjus, kad jie sužlugdytų renginį; neleisdavo vakaro ruošti savo klojime (ten dažniauiai ir būdavo rengiami vaidinimai). Visa tai ir daugiau būdavo daroma tariamai besirūpinant, kad tikintieji nebūtų atititraukiami nuo pamaldų.
Susidurus su tiek problemu ruošiant vakarus, atokesnese vietose buvo vaidinama kai kada ir slaptai.
Vakarų rengimas buvo viena iš mokslus einančios jaunuomenės veiklos formų. Vėliau ir vis daugiau mokytojų įsitraukdavo į šią visuomeninę veiklą. Jie tapo vakarų organizatoriais, režisieriais, artistais, ruošdavo vaidinimus bei įvairias pramogas su vaikais, dažnas jų būdavo ir choro vadovas. Vaidindavo tie, kuriuos pavykdavo įtraukti į vaidinimą. Tai dažniausiai būdavo labiau išsilavinę sodiečiai, liaudies teatro atlikėjai, išdaigininkai. Pasakotojai, žaidimų bei įvairių pramogų organizatoriai, taip pat dalyviai.
Liaudies vaidintojams lietuviškieji vakarai buvo nauja forma savo meniniams sugebėjimams parodyti, tradicjos keliu iš kartos į kartą perteiktam liaudies teatro palikimui perduoti. Dėl to, kad liaudies teatro atlikėjai įsiliejo į lietuviškųjų vakarų veiklą XX amžiaus pradžioje, lietuviškieji vakarai yra dar svarbesni ir reikšmingesni lietuvių tautinei kultūrai pažinti.

SLAPTOSIOS LIETUVOS DRAUGIJOS

Dar XIX amžiaus pabaigoje, rusų administracijai neleidus, sudarius įvairių kliučių lietuvių kultūrinei veiklai plisti, pradėjo steigtis įvairios organizacijos, ypač savitarpio pagalbos, už etnografinės Lietuvos ribų, t.y. Rusijoje ir užsieniuose, o pačioje Lietuvoje ėmė steigtis slaptosios draugijos. Jas steigdavo ne tik šviesuomenė, moksleiviai, bet ir kaimo jaunimas įvairiausiems tikslams. Svarbiausias tikslas buvo skleisti savo kaiminystėje Lietuvių slaptąją spaudą, steigti slaptus knygų sandelius, bibliotekėles, rinkti aukų spaudai remti ir šelpti nukentėjusius veikėjus, rengti slaptus vaidinimus. Pirmiausia slaptosios draugijos būdavo steigiamos daugiausia kaimuose, vėliau miestuose bei miesteliuose, įvairiais pavadinimais steigėsi lietuvių inteligentų slapti rateliai: pavyzdziui, Kaune “Lietuvių kalbos mylėtojų ratelis” ir Kauno inteligentų vadinamieji žurfiksai, kurių nariai susirinkdavo tam tikrą sutartą dieną pasitarti įvairiais politiniais ir visuomeniniais reikalais .
Mokslus einančiai jaunuomenei šelpti buvo katalikų srovės veikėjų įsteigta organizacija “Motinėlė”. Legaliai įsteigta Jungtinese Amerikos valstijose, vėliau – nuo 1903 metų – slaptai veikė ir Lietuvoje. Pirmoji pradėjusi rūpintis liaudies švietimu, pradžios mokyklomis organizacija buvo 1903 metų lapkričio 30 dieną įsteigta “Lietuvių mažturčių susišelpimo draugija”. Taip pat Petrapilyje 1914 metais įsisteigė ir tarnaičių “Šv. Zitos” draugijos skyrius sujungęs apie 200 lietuvaičių. Šios draugijos tikslas buvo išsaugoti lietuvybę ir katalikybę, šviestis ir teikti pagalbą susirgus ar netekus darbo.
Užsieniuose ar už etnografinės Lietuvos ribų įsisteigusios lietuvių draugijos, nors ir registruotos kaip labdaros ar savišalpos draugijos, daugiausia veikė kultūros srityse, nes labdarai ir savišalpai reikėdavo sutelkti lėšų. Todėl tos draugijos organizuodavo chorus, išlaikydavo chorvedžius, rengdavo vadinamus lietuviškus vakarus, lietuviškų dainų koncertus arba su savo chorais atstovaudavo lietuviams tautybių rengiamuose koncertuose didžiausiuose Europos miestuose.

LEGALIOS LIETUVIŲ DRAUGIJOS

Kilus 1904 metų Rusijos-Japonijos karui, rusų administracija kiek sušvelnėjo lietuvių atžvilgiu ir pradėjo leisti organizuoti ir tvirtinti įstatus lietuviškųjų draugijų..
Pirmoji legali lietuvių draugija Lietuvoje leista steigti 1904 metų kovo mėnesį buvo “Vilniaus lietuvių šelpimosi draugija”. Be šalpos, rūpinosi ir kitias lietuviams svarbiais reikalais, pirmiausia ji prašė Vilniaus vyskupo, kad kunigai Vilniaus bažnyčiuose skaitytų evangeliją ir lietuvių kalba, o dvasininkų seminarijose klierikus mokytų lietuvių kalbos. Netrukus draugija įsteigė prieglaudą prie šv. Mykalojaus bažnyčios, įsigijo iš miesto valdybos buvusius prančiškonų vienolyno namus ir ten 1907 metais įsteigė dviklasę mokyklą.
Apskritai tuo metu, Rusijoje politinėms sąlygoms besikeičiant, lietuvių veikla Vilniuje itin pagyvėjo. 1905 metais Vilniuje įsteigta “Lietuviškų knygynėlių draugija”, kurios tikslas buvo steigti Lietuvos miestuose bei kaimuose knygynėlius, kad žmonės turėtų ką paskaityti. Tais pačiais metais Vilniuje įsisteigė ir “Vilniaus Aušros draugija”.jos svarbiausias tikslas buvo plėsti švietimą Vilniaus ir gretimuose gubernijose. Draugija galėjo steigti ir laikyti pradines mokyklas, prieglaudas, suaugusiems kursus, mokytojų seminarijas, laiudies knygynus ir skaityklas bei vidurines (gimnazijos lygio) mokyklas, rengti koncertus, paskaitas, teikti moksleiviams stipendijas ir t.t. Ypač daug dėmesio skirta Rytų Lietuvos Vilniaus ir Gardino gubernijų lietuvių švietimui .
Kauno gubernijoje 1906 metais buvo įsteigta lietuvių katalikų “Saulės” draugija, kurios pagrindinis uždavinys – plėsti švietimą katalikiškoje ir lietuviškoje dvasioje. O Suvalkų gubernijoje kunigo J. Staugaičio iniciatyva buvo įsteigta katalikų labdaros ir švietimo draugija “Žiburys”, steigusi mokyklas, kursus, rengusi paskaitas, vaidinimus ir organizavusi chorus. Marijampolėje ji įsteigė mergaičių progimnaziją, kurioje daug mokslo dalykų jau buvo dėstoma lietuviškai.
Tuoj po 1905 metų revoliucijos ir katalikiškųjų, ir pažangiųjų srovių asmenys steigė daug įvairių organizacijų švietimo ir kultūros reikalams.

IŠVADOS

Taigi, kaip matome, lietuvių kultūroje per šį trumpą, bet labai svarbų laikotarpį, 1900-1914 metus, buvo pasiekta didelių laimėjimų, kurie turėjo reikšmingos įtakos tolesnei kultūros raidai. Susikūrė pirmieji teatrai, įvairios draugijos, suaktyvėjo Lietuvos spauda. Reikia pastebėti, jog lietuviškoji spauda buvo bene pagrindinė lietuvinimo priemonė, paskatinusi vis daugiau ir daugiau žmonių atkreipti didesnį dėmesį į savo tautos kultūrą ir kalbą.
Šis laikotarpis buvo reikšmingas ir lietuvių teatrui. Nors profesionalus teatras dar neegzistavo, tačiau visgi labai plito mėgėjų vaidinimai tiek miestuose, tiek kaimuose, kurie ir buvo vėlesnio profesionalaus teatro ištakos. Šie vaidinimai buvo tam tikra lietuvių saviraiška, priemonė priešintis carizmo priespaudai.
Didelę reikšmę Lietuvos kultūrai turėjo ir pradžioje slaptos, o vėliau ir legalios lietuviškosios organizacijos. Jos daug nuveikė vienydamos lietuvius, skatinusios jų išprusimą, tautiškumą, sudarė sąlygas jauniesiems lietuvių menininkams savo krašto istorijai, materialinei ir dvasinei kultūrai studijuoti, įsteigė nemažai mokyklų, materialiai bei moraliai rėmė kūrybinę veiklą. Taigi jos neleido blėsti Lietuvos kultūriniam gyvenimui.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Alėksandravičius E., Kulakauskas A. Carų valdžioje. Vilnius, 1996
2. Čėpėnas P. Naujųjų laikų Lietuvos istorija. Vilnius, 1992, t. 1

Čiurlionis M. K. Apie muziką ir dailę. Vilnius, 1960
3. Gudaitis L. Platėjantys akiračiai: lietuvių literatūrinė spauda 1904-1917 metais. Vilnius, 1977
4. Jurgini J. Lietuvos meno istorijos bruožai. Vilnius, 1960
5. Lietuvių literatūros istorija. Vilnius, 1979, t. 1
6. Maknys V. Lietuvių teatro raidos bruožai. Vilnius, 1994
7. Staliūnas D. Valdžia, visuomenė ir aukštasisi mokslas Lietuvoje XX amžiaus viduryje – XX amžiaus pradžioje. Vinius, 1997
8. Tėvynės sargas. 1908-1902
9. Tyla A. Spaudos draudimo panaikinimo byla. Vilnius, 1973
10. Umbasas J. Lietuvių tapybos raida. Vilnius, 1987
11. Vidmantas E. Katalikų bažnyčia ir nacionalinis klausimas Lietuvoje XX amžiaus antroje pusėje – XX amžiaus pradžioje. Vilnius, 1987
12. Vidmantas E. Lietuvos darbininkų periodinė spauda 1895-1917 metais. Vilnius, 1979
13. Vidmantas E. religinis tautinis sąjūdis Lietuvoje XIX amžiaus antroje pusėje – XX amžiaus pradžioje. Vilnius, 1995

Leave a Comment