Menas ir žmogus

Trumpai

Postmodernizmas yra XX a. pabaigos postindustrinės visuomenės meno tendencijų ir krypčių visuma. Šioje meno rūšyje buvo vertinamas ne originalumas, o kartojimas; ne kūrinys, o kūrybos procesas; ir svarbiausia įvairių meno krypčių susiliejimas (multimedia).Menas ir Internetas yra panašūs savo prigimtimi, kadangi abu jie yra komunikacijos priemonė, kuriai tik sąlyginai egzistuoja kalbiniai, kultūriniai, erdviniai ar kiti barjerai. Menas – tai ypatingai individuali saviraiškos bei komunikacijos su aplinka forma ir priemonė: asmuo, materializuodamas savo idėjas medžiagoje, dalinasi su kitais jį supančio pasaulio, o kartu ir pačio savęs suvokimu. Internetas šiam bendravimui leidžia įgyti atsakomąjį ryšį bei padaryti jį vaisingu tiek dvasine, tiek materialia prasme.Po fotoaparato išradimo kompiuteris tapo antruoju įrankiu žmogaus rankose, įgalinusiu realybę atvaizduoti ir išsaugoti kokybiškai naujame lygmenyje. Tačiau kompiuterinės technologijos vystosi ne išsiskyrimo ir fiksavimo linkme, o greičiau priešingai – kaupimo ir sintezės. Kitaip sakant, specifikos reikia ieškoti ne tradicinėje, o kitoje kultūros nišoje, susijusioje su pokyčiais visuomenėje.Po II-jo pasaulinio karo vaizduojamajame mene išryškėja naujos tendencijos – vidiniam menininko pasauliui suteikiama pirmenybė ir atmetamos tradicinio meno pretenzijos būti nuoseklesniam, organizuotesniam ir vientisesniam nei “nemenas” arba “realybė” – šie principai tampa ateities kelrodžiais. Informacijos gausa teikia milžinišką pasirinkimą, įvairovę, informuotumą ir lengvesnę progreso galimybę.Naujoji – elektroninė kultūra ir menas – akivaizdžiai įtakota paties naujojo kibernetinio pasaulio, užgimsta, yra kuriama ir generuojama ne kažkokiam “kultūriniam epicentre” ar “megapolyje”, kaip buvo anksčiau (New York – London – Paris, – net ant kvepalų įpakavimo ar cigarečių pakelių aptinkami tokie “kelrodiniai” kodai), o difuzijos būdu pasklinda po visą pasaulį – į kiekvieną žemės kampelį.Naujų erdvės suvokimo būdų techninės prielaidos plėtojasi vis sparčiau. Informacinės technologijos smarkiai keičia ne tik gyvenamuosius pasaulius, bet ir suvokimo būdus. Dabar visoje Žemėje vienu metu suvokiamos įvairios erdvės. Visame pasaulyje videotechnika ir palydovais atkuriami ir kuriami erdvės vaizdai. Kinematografija eksploatuoja trimatį erdvės artefaktą ir daro jį ekvivalentišku mūsų realios erdvės suvokimui. Taip vadinamoji High-Definition televizija, holografijomis, kvapais ir erdviniais garsiniais pasauliais praturtinta virtualioji realybė leidžia žmogui nugrimzti imitacijoje, kuri jį įgalina tapti imitacijos objektu.

Menas, nebegalintis būti statišku ir tarpstantis nuolat besikeičiančioje aplinkoje, įgyja vis naujas “judrumo” formas. Didelę reikšmę šiame procese įgyja ne tik kūrybos procesas, tačiau ir aplinkos ir publikos dalyvavimas jame. Informacinės technologijos meno paradigmose pasėja naują sąvoką – interaktyvumas. Jis leidžia dalyvauti procese, o ne tik stebėti ar sekti jį, taigi stebėtojo pasyvumą keičia jo aktyvumas (interaktyvumas), arba komunikacija.Pažvelgus į postmodernųjį meno būvį ir technologijų skverbimąsi ne tik į mus supantį fizinį pasaulį, tačiau ir į žmogaus mąstymo ir pasaulio percepcijos paradigmas, kyla fundamentalus klausimas – ar žmoniją ir meną užgoš technologijos?Technologijos siekia susidoroti su mūsų nerimu kalbant apie mirtį, bandydamos prisijaukinti laiką ir įgalindamos numatyti ateitį. Tuo pačiu instrumentiškasis technologijų tikslas yra pasiekti tam tikrą pabaigą.

Moderniosios technologijos ir menas “Tik natūralus imlumas minties objektui be išansktinio proto parengimo gali būtivadinamas tikru mąstymu.” J.-F. Lyotard Informacinės technologijos keičia pasaulį ir menąPostmodernizmas yra XX a. pabaigos postindustrinės visuomenės meno tendencijų ir krypčių visuma. Šioje meno rūšyje buvo vertinamas ne originalumas, o kartojimas; ne kūrinys, o kūrybos procesas; ir svarbiausia įvairių meno krypčių susiliejimas (multimedia).Menas ir Internetas yra panašūs savo prigimtimi, kadangi abu jie yra komunikacijos priemonė, kuriai tik sąlyginai egzistuoja kalbiniai, kultūriniai, erdviniai ar kiti barjerai. Be savirealizacijos ir bendravimo, suvokiamo kaip mainų, kiekvieno iš mūsų gyvenimas gali prarasti tikslą bei prasmę. Menas – tai ypatingai individuali saviraiškos bei komunikacijos su aplinka forma ir priemonė: asmuo, materializuodamas savo idėjas medžiagoje, dalinasi su kitais jį supančio pasaulio, o kartu ir pačio savęs suvokimu. Internetas šiam bendravimui leidžia įgyti atsakomąjį ryšį bei padaryti jį vaisingu tiek dvasine, tiek materialia prasme.

Trečiajame tūkstantmetyje, atrodo, bet kokios ideologinės opozicijos ima galutinai nykti, o visuomenėje dominuoja Vakarų gyvenimo modelio pasiekimai – mokslas ir technologijos, visos sistemos tampa suderinamomis – visada įmanoma kiekvienai opozicijai surasti reikalingą pritaikymą, o kiekvieną netaisyklingumą ištaiso technologijos. Šiandien visuotinai pripažįstama, kad liberali kapitalistinė demokratija yra bent kol kas tinkamiausia santvarka, o mokslui klestint, technologijos jau ima modeliuoti realybę. Už mūsų fizinės realybės ribų ir toji realybė absorbuoja viską ir nuolat. Žmogus vargu ar dar gali užimti pašalinio kritiko poziciją ir vertinti virtualiąją technologijų kuriamą realybę iš šono – jis pats prisideda prie naujos realybės kūrimo. Kol nauja tikrovė galutinai neabsorbavo žmogaus dar įmanoma kritiškai žvelgti į visus šiuos procesus. Tačiau žmogaus realybės suvokimas be abejonės jau keičiasi.Per paskutiniuosius 20 metų, mūsų gyvenamoji (darbo, poilsio, kūrybos) erdvė palaipsniui prisipildė informacijos perdavimo priemonėmis – televizoriais, faksais, vaizdo ir garso technika, kompiuteriais, prijungtais prie interneto ir pan. Šie daiktai tapo mūsų kasdienio gyvenimo, darbo bei poilsio dalimi ir be jokios abejonės – šiuolaikinio meno dalimi. Įrengimai, skirti dauginti ir per didelius atstumus greitai perduoti informaciją (vaizdinę ar garsinę), smarkiai pakeitė visuomenę. Postindustrinė visuomenė, jau išgyvenusi ir informacinę revoliuciją, tampa vis labiau ir labiau dinamiška. Anksčiau menas rėmėsi iš priešindustrinio laikotarpio atėjusiomis vertėmis ir standartais, kuomet pasaulį visuomenė įsivaizdavo kaip statišką vaizdinį. Pasauliui vis dinamiškėjant, menas taip pat tampa dinamišku, judriu, nuolat kintančiu. Kitaip jis negali, nes bus neaktualus ir atmestas.Daug kas ir ne be pagrindo mano, kad visa menui anksčiau naudota terpė šiuolaikiniam menui jau neaktuali. Ilgus amžius žmogui įprastas formas, išmatavimus, medžiagas bei perdavimo priemones keičia kompiuteris. Kompiuteriu ne tik apdirbamas, bet ir generuojamas menas, paverčiamas “nuliukais ir vienetukais”, perduodamas kitam kompiuteriui kitame pasaulio krašte. Technologijos patvirtina žmogaus smegenų jėgą, talentą ir galimybes, tačiau taip pat svarbu pastebėti, kad jos kartu mus subordinuoja, verčia prie jų prisitaikyti patiems.
Pažvelgus iš sociofilosofinės perspektyvos, menas ir technologijos dažnai buvo priešpastatomi. Kuomet technologija buvo suprantama kaip apibendrinimo ir standartizavimo įrankis, menas buvo skirtas vaizduoti socialinės aplinkos individualybei, prieštarybėms ir fragmentiškumui. Tačiau dabartinės informacinės technologijos pateikia paradoksų – jos ne tik neslopina, neapibendrina ir nesuvienodina, tačiau veikia priešingai – suteikia begalinio subjektyvumo, savitumo ir kartu bendrumo per skirtingumą šansą. Jos tampa galingu įrankiu dar labiau plėstis meno paradigmoms. Masinis kompiuterinių sistemų vartojimas veda prie naujos kokybės meno ir technologijų sintezės, kuri suteikia naujas galimybes ir neribotą laisvę.Keičiasi viskas – tiek pats menas, tiek ir jo egzistavimo aplinka. Modernybėje vakarų kultūra (kad ir neoficialiai) buvo laikoma savotiškai privilegijuota. Tuo tarpu likusio pasaulio kultūros užėmė “tautinių” kultūrų vietą. Vakarai siekė viešpatavimo mene, drauge su apsimestu kuklumu pripažindami savo kenksmingą įtaką.Dabar jau išaiškėjo tokio požiūrio trūkumai. Technologijų raida, ypač per pastaruosius tris dešimtmečius, taip paspartino ir ištobulino komunikacijos būdus, kad sugriovė visas tarp kultūrų dar likusias sienas. Nevakarietiškos kultūros, nors ir susižavėjusios Europos ir Šiaurės Amerikos menu, vis dėlto siekė išsaugoti paveldėtų tradicijų branduolį. Tų kraštų menininkai dažnai bandė sujungti šiuos du dalykus, ieškojo būdų kurti tokį meną, kuris išoriškai atrodytų šiuolaikiškas, bet leistų jiems kalbėti savo kultūros kalba. Tuo pat metu pasaulyje labai pagausėjo menininkų, kurie manė esą vienaip ar kitaip modernūs, žengią koja į koją su tipiškomis XX amžiaus pabaigos kryptimis. Pasekmės akivaizdžios – ėmė griūti griežtos, istoriškai susiklosčiusios modernybės struktūros, ir tai vyko dėl dviejų priežasčių. Pirma – kaip kultūrų maišymosi padarinys susiformavusios prieštaringos vertybių sistemos. Taikant skirtingus vertinimo kriterijus, ta pati meno kryptis gali atrodyti vertingesnė arba menkesnė – nelygu, kokia sistema. Antroji šios griūties priežastis – tai kritikui ar modernizmo istorikui prieinamos informacijos gausa.
Informacinės visuomenės terpėPo fotoaparato išradimo kompiuteris tapo antruoju įrankiu žmogaus rankose, įgalinusiu realybę atvaizduoti ir išsaugoti kokybiškai naujame lygmenyje. Tačiau kompiuterinės technologijos vystosi ne išsiskyrimo ir fiksavimo linkme, o greičiau priešingai – kaupimo ir sintezės. Kitaip sakant, specifikos reikia ieškoti ne tradicinėje, o kitoje kultūros nišoje, susijusioje su pokyčiais visuomenėje.Skaitmenines technologijas naudojanti informacinė visuomenė yra terpė, kurioje gimė ir kuria minta kompiuterinėmis technologijomis pasikaustęs postmodernus menas. Ši terpė susijusi su duomenų kaupimu, sisteminimu ir perdavimu elektroninio ryšio priemonėmis: greitomis, patraukliomis, efektyviomis. Svarbu ne įsisavinti faktą, kurio metriką galima rasti žinynuose, o suvokti jo esmę – santykį su kitais įvykiais, vietą ir reikšmę konkrečiu momentu, galimas pasekmes ir panašiai. Vyksta savotiška mąstymo globalizacija.Kompiuterinis menas perteikia žiūrovui informaciją, kurią modernybė vadino koncepcija ir kurią dailininkas perteikia vaizdais, t.y. projektuoja idėją. Sunku įsivaizduoti įkvėpimo pagautą menininką, aklai spaudantį klavišus. Mintyse rinkdamas galimybes, jis programuoja net savo veiksmų seką, kuri žinovui kelia tokį pat pasigėrėjimą, kaip pats rezultatas. Apie postmodernų menininką, dirbantį kompiuteriu, dažnai sakoma ne “jis sukūrė tokį kūrinį”, o “jis kuria tokia sistema”.Informacinė visuomenė gyvena naujomis idėjomis ir jos nešokiruoja racionaliai konstruktyvi meno kalba. Grynos idėjos pavidalu skaitmeninis menas sklando internete. Archaiškiausia forma, kuria materializuojamas vaizduojamasis menas, idant senu įpročiu turėtume ką čiupinėti – iš spausdintuvo išlendantis atspaudas. Tačiau reikėtų atminti, kad medžiaga nėra vienintelė vaizduojamojo meno forma. Tai dar prieš įsigalint informacinėms technologijoms įrodė avangardistai, eksperimentuojantys su judriomis šviesos instaliacijomis.Postindustrinė visuomenė išsiplėtė virtualioje realybėje – kabeliais pasklidusiame pasaulyje. Skaitmeninis menas ne tik sklando tame pasaulyje, bet kuria naują realybę. Skaitmeninių vaizdų realybė virtuali – neapčiuopiama, tačiau nepaprastai įtikinama ir patraukli. Taip yra todėl, kad aprašoma “objektyviomis” formulėmis. Šiuolaikinis mokslas leidžia ne tik piešti, bet keisti pradinius parametrus ir modeliuoti tikrovę. Atsitiktinumo ir pasirinkimo galimybė – vienas kertinių įtinklinto meno pamatų.
Informacinės technologijos ne tik praplečia išraiškos priemonių arsenalą, bet jos keičia mūsų mąstyseną, o tuo pačiu patį kūrybos procesą. Kai kas, mene ieškodami specifinės kompiuterinės estetikos ir kalbos, naudojasi informacijos srauto (vieno ryškiausių mūsų laikmečio ypatybių) charakteristikomis: trumpas, neišsamus pranešimas, apsiribojantis data, keliais faktais; per trumpą laiko tarpą užgriūvanti informacijos žinučių lavina; ryškūs, rėksmingi reklamos intarpai; dažnai neprasmingi vizualiniai blykstelėjimai, nuolatinė kaita, bėgimas, judėjimas. Kiti ieško originalios kompiuterinės grafikos statistikos. Atsiranda “padriki” koliažinių faktūrų ir technikų deriniai, kompiuterinių žaidimų ir “langų” stilistika, dažnai logika, o ne emocijomis grįsti formų ir prasmių junginiai.Šiuolaikinis menas aprėpia galybę judėjimų, teorijų ir požiūrių ir progresuoja generuodamas naujoves. Jis atmeta tradicines, istorines ar akademines formas ir konvencijas, kad pats, keičiantis socialinėms, ekonominėms ir intelektualios aplinkybėms, taptų labiau aktualus. Informacijos gausa verčia menininką atsisakyti bet kokių stilistinių ar meno priemonių naudojimo ribojimų. Dažnai vieno menininko darbuose kiekvienas kūrinys egzistuoja kaip atskira esybė, tarp jų neišryškėja jokia atpažįstama stilistinė ar bent fizinė tapatybė, pagrįsta kad ir būdingu fizinių ir virtualių medžiagų pasirinkimu. Toks postmodernusis meninės kūrybos supratimas visiškai išlaisvina žmogų nuo bet kokio šablono ir panardina pasirinkimų ir informacijos jūroje.Informacijos gausa, globalizacija, naujos galimybėsPo II-jo pasaulinio karo vaizduojamajame mene išryškėja naujos tendencijos – vidiniam menininko pasauliui suteikiama pirmenybė ir atmetamos tradicinio meno pretenzijos būti nuoseklesniam, organizuotesniam ir vientisesniam nei “nemenas” arba “realybė” – šie principai tampa ateities kelrodžiais. Informacijos gausa teikia milžinišką pasirinkimą, įvairovę, informuotumą ir lengvesnę progreso galimybę.Didysis laiko ir erdvės neutralizavimo ritualas prasidėjo atsiradus televizijai. Televizija (o dabar ir internetas) suteikia galimybę pažinti bet kokią nutolusią mūsų žemės vietą neišeinant iš namų ar nepaliekant darbo vietos. Žmogaus santykis su pasauliu drastiškai kinta. Kartais TV, kompiuteriai ir internetas tampa didesne realybe, nei mus supantis „tikrasis“ fizinis pasaulis. Tokią, kokybiškai naują pasaulio ir jo įvykių aprėptį mums suteikia informacinės technologijos. Kompiuteriais papildyta, o gal ir paremta egzistencija žmonių būčiai atneša fundamentalius pasikeitimus.
Naujoji – elektroninė kultūra ir menas – akivaizdžiai įtakota paties naujojo kibernetinio pasaulio, užgimsta, yra kuriama ir generuojama ne kažkokiam “kultūriniam epicentre” ar “megapolyje”, kaip buvo anksčiau (New York – London – Paris, – net ant kvepalų įpakavimo ar cigarečių pakelių aptinkami tokie “kelrodiniai” kodai), o difuzijos būdu pasklinda po visą pasaulį – į kiekvieną žemės kampelį. Informacinė visuomenė kultūrą ir meną deklaruoja iš milijonų virtualių galerijų, po visą pasaulį išsibarsčiusių projektų ir meno komunų. Žmogus įsitinklina ir tampa ne tik fizinio, bet ir naujojo skaitmeninio pasaulio dalimi. Skaitmeninė revoliucija keičia mūsų gyvenimus visose srityse – kultūrinėje, socialinėje, ekonominėje. Vis dažniau minimas „global village“ (globalus kaimas) terminas – pasauliniai kultūriniai, ekonominiai, politiniai megapoliai ir centrai vis labiau praranda savo centriškumo svarbą, geografiškumas tampa nebeaktualiu – pasaulinis informacijos tinklas skverbiasi į visus užkampius, Vakarų civilizacija tampa mobili. Mobilus žmogus nebenori ir nebegali savęs įkalinti.Menas naujose erdvėseVirtuali realybėNaujų erdvės suvokimo būdų techninės prielaidos plėtojasi vis sparčiau. Informacinės technologijos, kaip jau minėjau, smarkiai keičia ne tik gyvenamuosius pasaulius, bet ir suvokimo būdus. Dabar visoje Žemėje vienu metu suvokiamos įvairios erdvės. Visame pasaulyje videotechnika ir palydovais atkuriami ir kuriami erdvės vaizdai. Kinematografija eksploatuoja trimatį erdvės artefaktą ir daro jį ekvivalentišku mūsų realios erdvės suvokimui. Taip vadinamoji High-Definition televizija, holografijomis, kvapais ir erdviniais garsiniais pasauliais praturtinta virtualioji realybė leidžia žmogui nugrimzti imitacijoje, kuri jį įgalina tapti imitacijos objektu.Į virtualią realybę perkeltas žmogus išnyksta toje tikrovėje, pats jo subjektiškumas tampa imitacijos, sukurto modelio dalimi. Virtualusis pasaulis gali susidėti tiek iš realios, tiek iš tariamos erdvės modelio, iš miesto, molekulės, ištisos galaktikos, žmogaus kūno vidaus – iš visko, kas gali būti sukurta kaip modelis. Žmogus virtualioje realybėje mato savo kūną, gali liesti ir modifikuoti aplink jį esančius virtualius daiktus, kartu jis jaučia imituoto pasaulio pasipriešinimą.
Įrankių ir priemonių technologijos yra gyvybiškai svarbios žmogaus evoliucijai. Technologija mums reikalinga, kad išgyventumėme. Žmonijai vis labiau didėjant ir vis labiau traukiantis mus supančiai erdvei, itin svarbia tampa naujų erdvių, kūnų ir net naujo laiko modeliavimas, kad daugiau objektų ir subjektų galėtų egzistuoti vienu metu. Meno įrankiai vystosi ta pačia kryptimi, kaip išgyvenimo strategijų dalis. Tiek visuomenė, tiek įrankiai, tiek ir menas tampa ir toliau taps vis sudėtingesniais ir kompleksiškesniais. Galimybė būti bet kurioje vietoje bet kuriuo laiku, galimybė kurti bet ką, ką įmanoma įsivaizduoti, nors jei tai tik virtualu ir “netikra” (nors aišku, kad išraiškos formos toli grąžu būna ne tik fizinės), ar turėti pasiekiamoje erdvėje visą pasaulį ir būti pasiekiamam visam pasauliui yra pagrindinė svajonė, kuri visą laiką skatina technologijų vystymąsiMenas kaip bendravimas ir dalyvavimasMenas, nebegalintis būti statišku ir tarpstantis nuolat besikeičiančioje aplinkoje, įgyja vis naujas “judrumo” formas. Didelę reikšmę šiame procese įgyja ne tik kūrybos procesas, tačiau ir aplinkos ir publikos dalyvavimas jame.Visi šie fenomenai yra svarbūs kritiniam postmodernios kultūros ir meno diskurse. Tai susijusios manifestacijos, rodančios, kaip susilieja performanso ir rašytinio meno naratyvų tradicijos su greitai besiplečiančia skaitmenine aplinka. Dalyvavimas gali tapti centrine ateities naratyvo ašimi. Jau dabar egzistuoja savotiški ateities teatro ekvivalentai. Pavyzdžiui tai gali būti “stebuklingasis veidrodis”, kokį jau sukūrusė “MIT Media Lab” – tai kompiuteris su dvylikos pėdų ekranu – “veidrodžiu”, kuriame žiūrovai regi save trijų išmatavimų aplinkoje su dirbtinais “kompiuteriniais personažais, sudėtingomis gyvybės formomis, kurios gali jausti aplinką, alkį ir išgyventi nuotaikos pokyčius, trokšti konfliktuojančių norų ir naudotis skirtingomis strategijomis ir būdais, kaip pasiekti vieną ar kitą tikslą”5. Toks projektas gali parodyti, į ką bus panašus ateities filmas ar teatras. Žiūrovas dalyvaus pasakojime, kurį savo poelgiais įtakos jis pats.
Pasitelkiant panašius pavyzdžius, galima pabandyti įsivaizduoti, kokia bus multimedia ateitis, kai apsijungs televizija, telekomunikacijos ir kompiuterija. Egzistuojant unikaliai naujai skaitmeninei komunikacijų sistemai TV serialas taps “hiperserialu”. Žiūrovui bus suteikta galimybė kištis į serialo eigą, atsisakyti ir išmesti vienus ar kitus epizodus, modifikuoti įvykių eigą. Žiūrovas taps “mobiliu”, galės pasirinkti iš daugelio žiūros taškų, kaip stebėti programos vyksmą. Tačiau, pažvelgus kritiškai, kyla klausimas, ar gimstančios naujosios technologijos įgalins sukurti tokią kibernetinę dramą, kuri pralenktų paprastos pramogos teikiamus malonumus ir priartėtų prie tos ypatingos jėgos ir originalumo, kuriuos mes siejame su menu. Informacinės technologijos meno paradigmose pasėja naują sąvoką – interaktyvumas. Jis leidžia dalyvauti procese, o ne tik stebėti ar sekti jį, taigi stebėtojo pasyvumą keičia jo aktyvumas (interaktyvumas), arba komunikacija. Meno klausimas – ar išvengsime technologijų hegemonijos?Pažvelgus į postmodernųjį meno būvį ir technologijų skverbimąsi ne tik į mus supantį fizinį pasaulį, tačiau ir į žmogaus mąstymo ir pasaulio percepcijos paradigmas, kyla fundamentalus klausimas – ar žmoniją ir meną užgoš technologijos?Technologijos siekia susidoroti su mūsų nerimu kalbant apie mirtį, bandydamos prisijaukinti laiką ir įgalindamos numatyti ateitį. Tuo pačiu instrumentiškasis technologijų tikslas yra pasiekti tam tikrą pabaigą. IšvadosXX a. pabaigos Vakarų visuomenės žmogus atsidūrė savo egzistencijos vakuume – amžiaus karai, atominės raketos, šaltasis karas, sienų griuvimas ir naujų kilimas – tai buvo lėto atšilimo ir staigių atšalimų amžius. Gyvenimui greitėjant ir tuo pačiu trumpėjant, vis akivaizdžiau suprantama, kad žmogus per trumpą gyvenimą suspėja nedaug. Tad jis priverstas dar labiau skubėti gyventi ir tirti jį supančią aplinką. Menas kaip niekada jautriai reaguoja į staigius gyvenimo realijų pokyčius.Darbe “Komunikacinis (postmodernusis) meno suvokimas” akcentuojama, kad pagrindiniai šiuolaikinio meno bruožai yra jo dinamiškumas, nestabilumas ir svarbiausia – naujos jo gyvavimo formos, taip pat atsiranda naujos erdvės ir realybės, kuriose jis apsigyvena ir kuriose yra kuriamas. Postmodernaus meno paradigmoje didelę svarbą įgyja informacinės technologijos, kurios ir įgalina meną transformuotis ir tapti tokiu, kokiu anksčiau negalėjo būti, nes nebuvo reikiamų sąlygų. Ne tik menas, bet ir pats jo kūrėjas – žmogus – po truputį tampa skaitmeniniu: genų inžinerija, organų persodinimas, biomechaniniai implantantai, dirbtinis intelektas – visa tai dar giliau vaizduoja dabar vykstančius esminius lūžius skirtingose žmogaus egzistencijos paradigmose.
Globalizacija, informacijos gausa ir jos teikiamos naujos galimybės griauna kultūrines sienas, o virtualios realybės ir interneto sąveika suteikia dar geresnes sąlygas formuotis globalioms meno išraiškoms, kur svarbiausiu tampa kūrybos procesas ir komunikacija, individo specifinis požiūris į jį supančius fenomenus ir galimybė derinti ir naudoti tuos realybės momentus, kurie anksčiau su menu neturėjo nieko bendra. Taip postmodernybė atsiskleidžia kaip didysis ribų nykimo laikmetis. Ryškėja tarp dalykiškumas bet kokioje žmogaus veiklos srityje – visiška priešprieša totaliai modernybės specializacijai ir diferenciacijai. Menas persipina su mokslu ir ima naudoti jo sukurtos žinijos potencialą. Taip kuriamas naujas vystymosi potencialas, naujos galimybės, o informacinės technologijos naudojamos ne tik kurti ir perduoti menui, tačiau ir tobulinti patį meno kūrimo aparatą. Menas tampa absoliučia komunikacija bei visapusišku dalyvavimu ir gimdo naujas su tuo susijusias problemas, iš kurių viena pagrindinių tampa interfeiso tobulinimas. Jis yra ypač svarbus, nes sąsaja (interfeisas) tampa ne tik kūrybos priemone ir komunikacijos įrankiu, tačiau pats jo naudojimas tampa meno judesiu. Taip dar kartą atskleidžiama dabartinė meno ir kitų žmogaus veiklų difuzija.

Literatūra:1. J.-F. Lyotard. “Postmodernus būvis: šiuolaikinį žinojimą aptariant” (V., 1993). 2. V. Navickienė. “J. F. Lyotard’o postmodernaus būvio samprata”, ŽMOGUS IR VISUOMENĖ 4, VPU Filosofijos katedra, 1996. 3. A. Žukauskaitė. “Pamatinės postmodernizmo kategorijos”, Naujasis židinys Nr. 3, 1997. 4. E. Jaškūnaitė. “Skaitmeninis menas: perversmas ar tradcijos?”, Dailė ‘99/2, 1999. 5. J. H. Murray. “Hamlet on the Holodeck: The Future of Narrative in Cyberspace”. New York: The Free Press, 1997.6. J. Celiešienė. “Meno istorijos ir dailės pažinimo pagrindai”. Jonava: Linotipas. 2000.