visų teisė turėti vaikystę

VISŲ TEISĖ TURĖTI VAIKYSTĘ

Man anksčiau nekildavo net tokių minčių, kad vaikystės gali kas nors ir neturėti. Aš tiesiog augau, žaidžiau ir linksminausi apsupta tėvelių ir senelių meile ir rūpesčiu. Kai aš susirgdavau, šalia lovelės rymodavo mama, arba močiutė ir aš stebuklingai greitai pasveikdavau. Kai mano širdelėje atsirasdavo koks nors didelis noras, aš prisiglausdavau prie tėvelio peties ir tyliai jam į ausį pašnibždėdavau… Ir žinojau, kad tėvelis jį pasistengs išpildyti.Tada man atrodė, kad ir visi vaikai turi laimingą vaikystę. Visus supa aplinkinių šiluma ir meilė. Tik pradėjusi lankyti mokyklą, skaitydama knygas, girdėdama mokytojos pasakojimus, aš supratau, kad yra tokių vaikų, kurie vaikystės neturi. Ten, kur vyksta karas, vaikai turi bėgti, slapstytis. Jie dažnai sužeidžiami ir net žūsta. O benamiai gyvena gatvėse. Jiems tenka prašyti išmaldos ir net dirbti. Aš niekaip negaliu pamiršti vaikų, kurie neturi tėvų. Jie žino, kad jų galvos niekad nepaglostys šilta motinos ranka ir tėtis niekad jų nepaims ant rankų ir nepakels iki lubų. Juk globos namų auklėtojos neatstos jiems tėvų.Prieš Kalėdas buvau darželyje, globos grupėje. Ten buvo šventė. Vaikų akyse mačiau laimę, džiaugsmą. Bet jie tik trumpam užmiršo savo skausmą, juk jie neturi tėvų. Po to renginio susigraudinau ir pagalvojau: “Kiekvienas turi teisę į laimingą vaikystę, bet kodėl jos neturi?..”

Laima Dagytė (10 metų)Trakų pradinė mokykla