Žinaisklaidos reglamentavimas

PLANAS

ĮVADAS
I. ŽINIASKLAIDOS (VISUOMENĖS INFORMAVIMO PRIEMONIŲ) SAMPRATA
II. ŽINIASKLAIDOS TEISINIS REGLAMENTAVIMAS
2.1. Informacijos laisvė Visuomenės informavimo įstatyme;
2.2. Žiniasklaidos, valstybės ir visuomenės santykis žmogaus teisių srityje.

III. ŽINIASKLAIDOS TEISINĖ ATSAKOMYBĖ

IŠVADOS

NAUDOTA LITERATŪRA

ĮVADAS
Mano pasirinkta rašto darbo tema – Žiniasklaidos reglamentavimas Lietuvos Respublikoje. Šią tema yra aktuali kiekvienam visuomenės nariui, kadangi bet kuris asmuo susiduria su visuomenės informavimo priemonių platinama informacija, kuri ne visada atitinka tikrovę.
Kadangi Lietuva jau yra demokratinė valstybė, todėl laisvas ir visuotinis keitimasis informacija, nevaržomas jos skleidimas yra ypač svarbus demokratinių procesų veiksnys.
Šiame rašto darbe aptriama žinaisklaidos samprata, jos reikšmė visuomenės ir r politikos atžvilgiu. Atkreipiamas dėmesys į televiziją, kaip į vieną iš pagrindinių visuomenės informavino priemonių, labiausiai paplitusios tarp visuomenės.
Antroji rašto darbo dalis yra skirta žiniasklaidos teisiniam reglamentavimui. Čia aptariami įvairūs tiek nacionaliniai, tiek ir tarptautiniai teisės aktai, bet labiausiai buvo atkreiptinas dėmesys į pagrindinį žiniasklaidos veiklą reglamentuojantį teisės aktą – Visuomenės informavimo įstatymą. Čia analizuojamas informacijos laisvės suvokimas, pagrindiniai visuomenės informavimo principai. Aptariamas žiniasklaidos, visuomenės ir valstybės santykis žmogaus teisių srityje – asmens teisės į privataus gyvenimo neliečiamumą, jo garbės ir orumo apsaugą.
Trečioje darbo dalyje aptariama ži iniasklaidos atsakomybė, pažeidžiant Konstituciją ar kitus žiniasklaidą reglamentuojančius teisės aktus. Čia atkreiptinas dėmesys į civilinę žiniasklaidos atsakomybę.
Rašant šį rašto darbą naudojausi įviariais teisės aktais: LR Konstitucija, įstatymais ir kitais poįstatyminiais teisės aktais. Buvo naudojamasi Lietuvių autorių knygomis ir periodikos leidiniais, taip pat ka

ai kurių užsienio autorių kūriniais.
ŽINIASKLAIDOS (VISUOMENĖS INFORMAVIMO PRIEMONIŲ) SAMPRATA
Visuomenės informavimo priemonės – knygos, laikraščiai, žurnalai, biuleteniai ar kiti leidiniai, televizijos, radijo programos, kino ar kita garso ir vaizdo studijų produkcija ir kitos priemonės, kuriomis platinama informacija. Visuomenės informavimo priemonėms pagal šį įstatymą nepriskiriami techniniai ir tarnybiniai dokumentai, taip pat vertybiniai popieriai .
Dabar visuomenės informavimo priemonės (VIP) yra neatsiejama demokratijos mechanizmo funkcionavimo dalis. Šiuolaikinėje visuomenėje, kur žinios ir informacija įgyja realią valdžią, spauda, radijas ir televizija, pagrindinės žinių ir informacijos skleidėjos, iš ketvirtosios vietos valdžios hierarchijoje vis labiau pretenduoja į pirmąją.
Visi šie procesai ypač matyti politiniame visuomenės gyvenime, kai viena ar kita jėga stengiasi dominuoti VIP, tikėdamasi visuomenės pritarimo priimant sprendimus ar formuojant nuomonę. Todėl galima teigti, kad visuomenės informavimo priemonės ne tik yr ra svarbus masinis informacijos perdavimo kanalas, bet ir atlieka politikos kūrėjos vaidmenį.
Didžioji mūsų žinių apie tikrovę dalis susijusi su visuomenės informavimo priemonių pranešimais. Įvykiai ar reiškiniai, darantys įtakos visuomenės gyvenimui (atskiriems visuomenės sluoksniams, grupėms, jų bendravimui) laikytini žurnalistinės veikos objektu. Pranešimai apie įvykius ar asmenybes tik tada tampa visuotinu įvykiu, kai jie yra pranešami per VIP. Vadinasi, galime teigti, kad gaunama per VIP informacija ne tik veikia, bet ir formuoja mūsų visuomenę. Viena svarbiausių VIP funkcijų – informuoti, t. y. su
urinkti, apdoroti ir išplatinti visuomenę dominančią, jos interesus atitinkančią informaciją apie žymius valstybės veikėjus, valdžios institucijas ir kt. Tačiau visuomenės informavimo priemonių suteikta informacija nėra fotografiškas tikrovės faktų atvaizdavimas. Informacijos pateikimas susijęs su jos vertinimu, komentavimu, apibendrinimu. Būtent VIP pateiktos informacijos pagrindu žmogus susidaro savo nuomonę apie Seimo, Vyriausybės, įvairių institucijų veiklą, ekonominę situaciją, kultūrinį šalies gyvenimą. Formuojant visuomenės nuomonę, labai svarbus vaidmuo tenka pranešamai informacijai apie sritis, kurios nėra mūsų kasdienybės akiratyje (apie užsienio politiką, lyderius ir kt.). Šis informacijos šaltinis dažnai būna vienintelis priimant sprendimus ar imantis konkrečių veiksmų. Labai svarbu, kad VIP pateikiama informacija būtų objektyvi. Šiuos tikslus įgyvendinti padeda kitos VIP funkcijos: a) šviečiamoji, kai skaitytojui, žiūrovui ar klausytojui pateikiamos žinios, padedančios sutapatinti, atsirinkti, įvertinti per VIP ir kitus šaltinius gaunamą informaciją, kuri neretai būna prieštaringa ir reikalauja iš žmogaus daugiau pastangų, ieškant optimalaus sprendimo; b) socialinė, padedanti individui adaptuotis socialinėje tikrovėje. Šios funkcijos ir leidžia visuomenės informavimo priemonėms atlikti dar vieną svarbią funkciją – kontroliuoti ir kritikuoti. Nors šią funkciją atlieka ir kitos institucijos, tačiau VIP kritika turi specifinių, savitų bruožų. Tai pirmiausia masiškumo aspektas ir objekto įvairiapusiškumas. Pavyzdžiui, opozicijos kritika yra nukreipta prieš Vyriausybę ir jai artimus sluoksnius, o VIP kritikos ribos – nuo Prezidento iki ei
ilinio visuomenės nario. VIP kontrolės funkcijos pagrindas – visuomenės nuomonės autoritetas. Ir nors visuomenės informavimo priemonės, skirtingai nuo valstybinių ar ūkinių kontrolės organų, negali taikyti bausmių pažeidėjams, neretai jų pateikta kritinė medžiaga turi didesnį poveikį. Tai dažniausiai susiję ne tik su operatyviu, išsamiu juridiniu kaltės pagrindimu, bet ir su moraliniu asmens ar įvykio įvertinimu. Dėl informacijos poveikio skaitytojams, žiūrovams ar klausytojams VIP įgauna didelės moralinės jėgos. Remiantis Lietuvos dienraščių parengtomis ir išspausdintomis publikacijomis iškelta ne viena baudžiamoji byla ar priimti svarbūs nutarimai. Tiriančioji žurnalistika atskleidė ir padėjo išaiškinti ne vieną nusikaltusį asmenį.
Labai svarbus VIP vaidmuo vienijant skirtingų interesų žmones, integruojant skirtingų sluoksnių narius, suteikiant jiems vienodas galimybes pasisakyti, susirasti bendraminčių. Šias funkcijas atlieka ir kitos institucijos, tačiau dažniausiai sėkminga jų veikla neatsiejama nuo visuomenės informavimo priemonių. Neretai tokios organizacijos (partijos) veiklos pagrindas siekiant masiškumo, savo tikslų įtvirtinimo visuomenėje yra bendradarbiavimas su VIP.
Visos anksčiau aptartos funkcijos vienaip ar kitaip susijusios su dar viena labai svarbia visuomenės informavimo priemonių funkcija – vienijančia (mobilizuojančia), skatinančia veikti. Kitaip tariant, VIP skatina žmones veikti, priimti sprendimus arba atvirkščiai – daro įtaką sąmoningam žmogaus neveiklumui. Visa tai įrodo spaudos, radijo ir televizijos poveikį žmogaus mąstymui, vertinimo kriterijams ir elgesio motyvacijai.
Visuomenės informavimo priemonės yra vienas svarbiausių informacijos ap
pie politiką šaltinių. Tačiau daugelio valstybių politinėse sistemose visuomenės informavimo priemonių (toliau — VIP) vaidmuo neapsiriboja informacijos apie politikos bei kitokius įvykius skleidimu. Visuomenės nuomonės formavimas, žinoma, išlieka viena pagrindinių VIP funkcijų, tačiau, be informacijos srauto „iš viršaus į apačią“, VIP laikomos vienu pagrindinių kanalų, kuriais politinę sistemą pasiekia jos aplinkoje (visuomenėje) kylantys reikalavimai bei parama ar kitos emocinės nuostatos.
Šių dienų politiniame gyvenime visuomenės informavimo priemonės padeda gauti daugelio žmonių pritarimą vienu ar kitu aktualiu visuomenei klausimu. Nes be kasdien pateikiamos informacijos net ir išsimokslinęs žmogus negalės teisingai orientuotis politiniuose procesuose, įžvelgti jų prieštaravimus ir ypač priimti teisingus sprendimus. Pasitelkęs savo patirtį ir gaunamą informaciją žmogus galės susidaryti savo nuomonę. Todėl labai svarbus klausimas yra informacijos priemonių priklausomybė. Visuomenė turi būti suinteresuota turėti laisvos komunikacijos sistemą, nes tik nepriklausomos VIP įprasmina žodžio laisvę, be kurios sunku būtų realizuoti ir kitas žmogaus teises. Informacijos monopolizavimas, kai tam tikrais tikslais ribojama pateikiama informacija suvaržo ne tik asmens laisvę, bet ir teisę rinktis. Neretai dėl šių problemų spauda, pagal savo prigimtį turinti reikšti visuomenės interesus, tampa įrankiu politiniam spaudimui daryti, priemone, pažeidžiančia žmogaus orumą ir garbę. Šią opią dabarties kasdienybės problemą patvirtina ir šimtais skaičiuojamos bylos, susijusios su žmogaus garbės ir orumo pažeidimais spaudoje ir elektroninėse informavimo priemonėse.
Aktyvus visuomenės informavimo priemonių vaidmuo politiniame gyvenime susijęs su spaudos, radijo ir televizijos poveikiu visuomenėje vykstantiems informacijos procesams. Vienas iš svarbiausių šios veiklos dalykų – visuomenei pateikiamos informacijos gavimas, jos atranka ir pateikimas. VIP temų tvarkaraštis neretai tampa politinių institucijų ar veikėjų tvarkaraščiu. Ypač tai matyti rinkiminių kampanijų metu. Kitaip tariant, informacija lemia vieno ar kito politinio klausimo sprendimą. Informacijos srautas dabar yra toks didelis, kad joks individas ar net grupė nepajėgi jo apdoroti. Todėl informacijos atrinkimas ir jos pateikimas masinei auditorijai ir yra vienas svarbiausių visuomenės informavimo priemonių uždavinių. Visuomenės narių informatyvumas tiesiogiai priklauso nuo to, kokių tikslų turi informacijos pateikėjas, kaip plačiai jis pateikia informaciją, kokie atrankos kriterijai ir medžiagos pateikimo formos.
Visuomenės informavimo priemonės dažniausiai naudojasi dviem informacijos pateikimo būdais – nuosekliuoju ir fragmentiniu. Pirmuoju dažniau naudojasi spauda, antruoju – televizija ir radijas. Fragmentinis būdas – kai VIP iš atskirų informacijos gabaliukų formuoja žiūrovų ar klausytojų požiūrį į aktualiją. Tokiu būdu yra galimybė manipuliuoti auditorija atskleidžiant norimas įvykio puses ir nutylint nereikalingas (informacijos pateikėjo požiūriu). Toks fragmentinis informacijos pateikimas gali sukelti žiūrovo sumaištį ir nenorą domėtis politika arba atvirkščiai, visišką pasitikėjimą tuo, ką kalba per televiziją ar radiją politikos apžvalgininkas. Daugelis teoretikų teigia, kad fragmentinis informacijos pateikimas yra televizijos specifika. Kas vakarą rodomi iškilmingi vizitai, svečių sutikimai, spaudos konferencijos dažniausiai sukuria paviršutinį politinio reiškinio vaizdą, neįvardija tikrųjų reiškinio mechanizmo funkcionavimo priežasčių. Tačiau fragmentinio informacijos pateikimo apraiškų yra ir spaudoje.
Kaip minėjau, VIP ne tik informacijos apie politiką šaltinis, bet ir informacijos apie kitus įvykius šaltinis. Todėl VIP skleidžiamos informacijos pagrindu formuojasi ir masinė kultūra. Visuomenės informavimo priemonės ir masinė kultūra yra glaudžiai tarpusavyje susiję. Būtent visuomenės informavimo priemonių atsiradimas bei paplitimas sudarė sąlygas masinės kultūros, kuri ignoruoja regioninius, religinius ir klasinių subkultūrų ypatumus, atsiradimui. Ypač svarbų vaidmenį platinant masinę kultūrą vaidina televizija. Televizija ¬ tai pagrindinė laisvalaikio forma daugelyje šalių, neišskiriant ir Lietuvos. Nei viena kita visuomenės informavimo priemonė taip neužvaldė šiuolaikinės žmonijos kaip televizija. Televizija kartais net vadinama visuotiniu ritualu. Ji padeda sklisti kultūrai, žinioms, informacijai. Kaip ir kitos visuomenės informavimo priemonės, televizija ¬ tai ir įvairios propagandos, socialinės kontrolės bei reguliavimo instrumentas. Ji pateikia gyvenimo būdo modelius, elgesio normas, vertybių sistemą. Svarbu pažymėti, kad visuomenės informavimo priemonės, pateikdamos tam tikrus elgesio modelius, iššaukia visuotinį konformizmą, nes dauguma žmonių pradeda aklai vadovautis visuomenės informavimo priemonių siūlomais elgesio modeliais bei normomis.
Kai kurių mokslininkų nuomone, visuomenės informavimo priemonės įsiskverbė ne tik į mūsų išorinės realybės supratimą, bet ir į mūsų savęs pažinimo sritį: visuomenės informavimo priemonės pateikia mums kriterijus, kuriais remiantis mes vertiname save, formuoja mūsų tikslus bei būdus juos pasiekti.

Tačiau televizija – visų pirma masinės kultūros platintoja ir propaguotoja, taigi ir dauguma jos pateikiamų žiūrovams gyvenimo būdo modelių bei elgesio normų yra masinės kultūros produktai.
Televizija, kaip informacijos šaltinis, užima lyderio pozicijas tarp VIP. Prioritetas televizijai kaip informacijos šaltiniui dažniausiai motyvuojamas tuo, kad televizija tai vizualinė priemonė. Vaizdo pateikimas iššaukia taip vadinamą dalyvavimo efektą TV – žiurovai pasijunta taip, lyg patys dalyvautų įvykiuose, kurie yra stebimi televizijos kanale. Elektroninės informavimo priemonės politikos požiūriu dažnai laikomos įtakingesnėmis, kadangi sutelkia didesnę auditoriją. Nesileidžiant į platesnius svarstymus apie įtakos mastą, reikia pripažinti, jog radijas ir televizija buvo, ir iš dalies tebėra, kontroliuojami žymiai labiau negu spauda — jau vien dėl to, kad įkurti TV tinklą yra labai brangu, be to, dažnių skaičius yra ribotas. Todėl televizijai keliami žymiai didesni reprezentatyvumo reikalavimai.
VIP pačios nusprendžia, kokia informacija bus pateikta vartotojui, tačiau vadovaujasi ir bendrais informacijos atrinkimo kriterijais. Tai temos prioritetas, faktų naujumas ir jų netipiškumas, asmens statusas visuomenėje ir kt.
Pateikdamos informaciją, VIP turi dideles galimybes aktyviai veikti visuomenę ir formuoti auditorijos požiūrį į politiką. Politinis piliečių pasyvumas ar atvirkščiai, masinis aktyvumas, sprendžiant vieną ar kitą klausimą, dažniausiai susijęs su analogiška VIP pozicija tuo klausimu. Tai patvirtina, kaip rodo sociologinės apklausos, ir didelis Lietuvos gyventojų pasitikėjimas visuomenės informavimo priemonėmis.
Politinis VIP poveikis įgyvendinamas per žmogaus protą ir jausmus. Racionalusis masinės komunikacijos modelis remiasi žmonių įtikinėjimu, paremtu informacija ir logikos dėsniais pagrįsta argumentacija. Toks įtikinėjimas suponuoja tam tikrą konkurenciją tarp visuomenės informavimo priemonių, siekiant turėti didesnę auditoriją. Lietuvos VIP, propaguodamos savo tikslus, pateikdamos informaciją, naudoja ir emocinio poveikio priemones.
Toks platus visuomenės informavimo priemonių poveikis auditorijos mąstymui ir jos poelgiams rodo labai svarbų “ketvirtosios valdžios” vaidmenį visuomenėje.
VISUOMENĖS INFORMAVIMO PRIEMONIŲ TEISINIS REGLAMENTAVIMAS
Žodžio laisvė yra vienas svarbiausių demokratinės valstybės sanklodos ramsčių. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnyje nustatyta, kad žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti. Žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas. Tačiau laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija. Žodžio laisvė, kartu su taip pat Konstitucijoje (44 str.) įtvirtintu visuomenės informavimo priemonių cenzūros draudimu yra pagrindinė laisvos žiniasklaidos egzistavimo sąlyga.
Žiniasklaidą reglamentuoja ne vienas teisės aktas. Valstybinės kalbos įstatymo 13 straipsnyje nustatyta, kad Lietuvoje viešai rodomos audiovizualinės programos, kino filmai turi būti verčiami į valstybinę kalbą arba rodomi su lietuviškais subtitrais. Tačiau tai netaikoma mokomiesiems, specialiesiems, proginiams renginiams ir programoms, taip pat Lietuvoje transliuojamoms užsienio valstybių radijo bei televizijos laidoms ir muzikinių kūrinių tekstams . Reklamą visuomenės informavimo priemonėse nustato Reklamos įstatymas ir Visuomenės informavimo įstatymas. Atkūrus nepriklausomybę, esminiai pakitimai įvyko Lietuvos nacionaliniame radijuje ir televizijoje. Dar 1990 m. tuometinis Aukščiausiosios Tarybos prezidiumas priėmė nutarimą dėl respublikinės televizijos programų transliavimo. 1996 metais priimtas Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymas nustato LRT steigimo, valdymo, veiklos, reorganizavimo ir likvidavimo tvarką.

Dažnai žurnalistų veikloje išryškėja jų etikos problema. 1996 m. žurnalistų profesinės organizacijos priėmė Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksą , kuriame nustatyta, kad žurnalistas negali žeminti ar šaipytis iš žmogaus pavardės, rasės, tautybės, jo religinių įsitikinimų, amžiaus, lyties ar fizinių trūkumų net tada, kai tas žmogus yra nusikaltęs. Pasireiškia atviros netolerancijos, ksenofobijos, antisemitizmo atvejų.
Tačiau teisės aktas, kuris galutiniai įteisino žiniasklaidos nepriklausomybę buvo Visuomenės informavimo įstatymas. Šis įstatymas nustato viešosios informacijos rinkimo, rengimo, skelbimo ir platinimo tvarką. Viešosios informacijos platintojų, jų savininkų, žurnalistų bei jų veiklą reglamentuojančių institucijų teises, pareigas ir atsakomybę. Šis įstatymas, Visuomenės informavimo įstatymo įgyvendinimo įstatymas, Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymas pakeitė pasenusį, dar 1990 metais priimtą Spaudos ir kitų masinių informavimo priemonių įstatymą.
Nauji įstatymai žurnalistus įpareigoja teisingai, tiksliai ir nešališkai pateikti informaciją. Uždrausta visuomenės informacijos priemonių cenzūra, tačiau kartu nustatyta, jog negalima platinti tikrovės neatitinkančios, šmeižiančios, įžeidžiančios, žmogaus garbę ir orumą žeminančios, karą ir nesantaiką kurstančios informacijos. Valstybei, savivaldybėms, bankams uždrausta būti viešosios informacijos rengėjo savininkais ir turėti viešosios informacijos rengėjo akcijų. Partija ar politinė organizacija negali būti radijo ir televizijos stoties savininkė.
Visuomenės informavimo įstatyme užfiksuotas spaudos savireguliacijos principas. Remiantis šiuo įstatymu buvo panaikinta visuomenės informavimo priemonių valdyba ir įkurta Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija, kuri nagrinėja žurnalistų bei leidėjų etikos taisyklių pažeidimus, padarytus informuojant visuomenę. Į Žurnalistų ir leidėjų etikos taisyklių pažeidimo komisiją gali kreiptis visi fiziniai ir juridiniai asmenys. Taip pat įsteigta Žurnalistų etikos inspektoriaus – valstybės pareigūno – pareigybė. Jis nagrinėja fizinių asmenų skundus dėl visuomenės informavimo priemonėse pažeistos jų garbės ir orumo bei visuomenės informavimo veiklos subjektų profesines pretenzijas.
Visuomenės informavimo priemonės tapo visiškai nepriklausomos nuo valstybės, išskyrus Nacionalinį radiją ir televiziją. Niekas nebegali riboti informacijos laisvės. Kadangi Visuomenės informavimo įstatymas yra labai demokratiškas, suteikiantis žurnalistams visišką laisvę, pastarieji turi jausti didelę atsakomybę, laikytis žurnalistų etikos normų ir pagarbos žmogui principų.

Informacijos laisvė Visuomenės informavimo įstatyme

Nuomonės reiškimo laisvė yra laikoma vienu iš demokratinės visuomenės raidos veiksnių. Todėl ne tik Konstitucija, bet ir Visuomenės informavimo įtatymo 4 straipsnis numato, jog bet kuris asmuo turi teisę laisvai reikšti savo mintis, įsitikinimus. Ši teisė apima ne tik laisvę laikytis savo nuomonės, bet taip pat įstatymų nustatytomis sąlygomis ir tvarka rinkti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas. Šio straipsnio nuostatos yra taikomos ne tik “informacijai”, “idėjoms”, kurios yra palankios ar nėra įžeidžiančios (nepavojingos), bet ir tai informacijai, kuri yra šokiruojanti, erzinanti ar trukdanti visuomenę ar konkrečią jos dalį. Jos pagalba gali būti vystomas pliuralizmas, tolerancija ir plačios pažiūros, be kurių demokratinė visuomenė negalėtų egzistuoti. Tai reiškia, kad visi valstybės nustatyti “formalumai”, “sąlygos” ar “ribojimai” privalo būti proporcingi siekiamam teisėtam tikslui .
Nuomonės reiškimo laisvė bendruoju požiūriu gina veiksmus, kurie gali kelti pavojų kitų asmenų ar visuomenės interesams. Nors nėra išplėtotos bendros aiškios sistemos, kuri pateisintų nuomonės reiškimo laisvės pirmenybę esant kitų interesų, tačiau yra akivaizdžiai pripažinta, kad nuomonių įvairovių toleravimas yra vienas iš pagrindinių demokratinės politinės sistemos aspektų.
Visuomenės informavimo priemonės turi nepažeisti ribų, kurios būtinos vykdyti teisingumą, bet, kita vertus, jos turi pareigą skleisti informaciją ir idėjas, kurios nagrinėjamos teisme ar kitose visuomenei svarbiose gyvenimo srityse. Ne tik visuomenės informavimo priemonės turi pareigą skleisti tokią informaciją ar idėjas: visuomenė taip pat turi teisę gauti tokią informaciją. Bet šis įstatymas neįpareigoja valstybės pateikti asmeniui bet kurios jo reiklavimu informacijos. Nors asmuo turi teisę gauti iš valstybės turimą informaciją apie jį, tai jokiu būdu nėra absoliuti asmens teisė. Pavyzdžiui, asmuo neturi teisės prieiti prie registrų, kur yra saugoma su juo susijusi informacija.
Visuomenės informavimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalis nustato teisę gauti ir skleisti informaciją transliavimo priemonėmis. Lietuvos Respublikoje yra laiduojamas laisvas televizijos programų, kurios transliuojamos laikantis Lietuvos Respublikos tarptautiniėse sutartyse nustatytų reikalavimų, priėmimas ir retransliavimas iš valstybių Europos Sąjungos narių ir kitų Europos Tarybos konvenciją dėl televizijos be sienų ratifikavusių Europos šalių .

Asmuo, kaip visuomenės narys turi tam tikrų teisių, kurias jiems garantuoja Konstitucija, kiti įstatymai (žinoma ir prigimtinės teisės). Asmuo tarp visų kitų jam suteiktų teisių turi ir tokias teises kaip rinkti informaciją ir ją skelbti visuomenės informavimo priemonėse, neleisti skelbti savo parengtos informacijos, jeigu jos turinys redakcinio rengimo metu buvo iškreiptas, užsirašinėti, fotografuoti, filmuoti, naudoti garso ir vaizdo technikos priemonėmis, taip pat kitais būdais fiksuoti informaciją (išskyrus kai kuriuos įstatymuose numatytus atvejus), publikacijas ar laidas skelbti savo pavarde, slapyvardžiu ar anonimiškai.
Be šių asmens teisių informacijos rinkimo, platinimo srityje Visuomenės informavimo įstatyme informacijos laisvė siejama ir:
• įtvirtinant asmenų įstatyminę teisę gauti iš valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų, kitų biudžetinių įstaigų viešąją informaciją apie jų veiklą, oficialius dokumentus, taip pat jų teisę gauti minėtų įstaigų turimą informaciją apie jį patį;
• draudžiant daryti įtaką viešosios informacijos rengėjui, platintojui, jų savininkui ar žurnalistui, verčiant juos neteisingai pateikti visuomenės informavimo priemonėse informaciją apie įvykius ir faktus;
• įtvirtinant viešosios informacijos rengėjo, platintojo, viešosios informacijos rengėjo ar platintojo savininko, žurnalisto teisę išsaugoti informacijos šaltinio paslaptį, neatskleisti informacijos šaltinio;
• įtvirtinant valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų, pareigūnų veiklos viešos kritikos teisę;
• draudžiant valstybės ir savivaldybių institucijoms ar įstaigoms, viešosios informacijos rengėjų ir (ar) platintojų veiklą reglamentuojančioms institucijoms savo teisės aktais apriboti įstatymų apibrėžtą informacijos laisvę;
• draudžiant viešosios informacijos cenzūrą;
• įtvirtinant kiekvieno asmens teisę apskųsti teismui valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų, pareigūnų sprendimus ir veiksmus, jeigu šie pažeidžia ar neteisėtai apriboja asmens teisę gauti, rinkti ar skleisti informaciją ir kt.
Bet ne bet kokia informacija gali būti skebiama visuomenės informavimo priemonėse. Visuomenės informavimo įstatymo 20 straipsnyje numatyta neskelbtina informacija siekama apsaugoti visuomenę, atskirus jos narius nuo galimo piktnaudžiavimo informacijos laisve, taip pat nuo galimų šioje sferoje nusiklastamų veiksmų :

1.Visuomenės informavimo priemonėse draudžiama skelbti informaciją, kurioje: raginama prievarta keisti Lietuvos Respublikos konstitucinę santvarką; skatinama kėsintis į Lietuvos Respublikos suverenumą, jos teritorijos vientisumą; kurstomas karas, taip pat tautinė, rasinė, religinė, socialinė bei lyčių neapykanta; platinama, propaguojama ar reklamuojama pornografija, taip pat propaguojamos ir (ar) reklamuojamos seksualinės paslaugos, seksualiniai iškrypimai; propaguojamos ir (ar) reklamuojamos narkotinės ar psichotropinės medžiagos.
2. Draudžiama platinti dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą.

3. Neleidžiama skleisti informacijos, pažeidžiančios nekaltumo prezumpciją bei kliudančios teisminės valdžios nešališkumui. Įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka teismas gali apriboti vertinimų bei komentarų, susijusių su teisme dar neišnagrinėta byla bei galinčių turėti įtakos teismo nešališkumui ir nepriklausomumui, skleidimą visuomenės informavimo priemonėse.
Svarbus yra minėto įstatymo 3 straipsnis, kuriame yra formuluojami pagrindiniai informacijos laisvės principai : Lietuvos Respublikoje laiduojama Konstitucijoje, Visuomenės informavimo ir kituose įstatymuose, Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse įtvirtinta informacijos laisvė; viešosios informacijos rengėjai, platintojai, žurnalistai savo veikloje vadovaujasi Konstitucija ir įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, humanizmo, lygybės, pakantos, pagarbos žmogui principais, gerbia žodžio, kūrybos ir sąžinės laisvę, nuomonių įvairovę, laikosi žurnalistų profesinės etikos normų, padeda plėtoti demokratiją, visuomenės atvirumą, skatina visuomenės pilietiškumą ir valstybės pažangą, stiprina valstybės nepriklausomybę, ugdo tautinę kultūrą ir dorovę; viešoji informacija visuomenės informavimo priemonėse turi būti pateikiama teisingai, tiksliai ir nešališkai; naudojimasis informacijos laisve gali būti saistomas tokių reikalavimų, sąlygų, apribojimų ar bausmių, kuriuos nustato įstatymai ir kurie demokratinėje visuomenėje būtini Lietuvos valstybės saugumui, teritorijos vientisumui, viešajai tvarkai, konstitucinei santvarkai apginti, teisminės valdžios nešališkumui garantuoti, siekiant užkirsti kelią teisės pažeidimams ir nusikaltimams, konfidencialios informacijos atskleidimui, apsaugoti žmonių sveikatą bei dorovę, taip pat jų privatų gyvenimą, orumą ir teises.
Tai labai svarbūs informacijos laisvės principai, kadangi jais yra garantuojama demokratija, pagarba žmogui ir visai valstybei.

Žiniasklaidos, valstybės ir visuomenės santykis žmogaus teisių srityje

Teisė į informaciją priskiriama asmens pilietinių teisių grupei. Ši teisė yra glaudžiai susijusi su tokia žmogaus teise, kaip privataus žmogaus gyvenimo neliečiamumas. Ši teisė siejasi ir su asmens socialinėmis, ekonominėmis ir kultūrinėmis teisėmis. Teisė į informaciją apima daugelį asmens ir visuomenės gyvenimo sričių, viena iš jų – teisė būti apsaugotam nuo valstybės ar kitų asmenų neteisėto informacijos ribojimo ar neteisėto paskleidimo.
Teisė į informaciją yra svarbus saviraiškos laisvės elementas, apimantis tokius aspektus kaip teisę gauti informaciją ir teisę skleisti informaciją. Paprastai yra išskiriamos keturios asmenų grupės, kuriems informacija gali būti prieinama: 1) politikai ir pareigūnai; 2) parlamentų nariai; 3) visuomenės informavimo priemonės; 4) plačioji visuomenė. Kai kurie autoriai mano, jog specialiųjų subjektų būrys neturėtų plėstis išskiriant dar papildomas specialiųjų subjektų grupes ir turėtų būti išskiriamos tik trys grupės: politikai ir pareigūnai, parlamentarai, visuomenė. Visuomenės informavimo priemonės turėtų būti tarp tų, kurie pirmieji gauna informaciją ir galėtų būti paskutiniai tarp tų, kuriems informacija ribojama .
Visuomenės informavimo įstatymas yra labai svarbus tuo, jog jis sudaro teisines prielaidas žmogaus teisių realizavimui, šių teisių ir laisvių apsaugai, o esant žmogaus teisių pažeidimui, pažeistų teisių atstatymui bei žalos atlyginimui. Šis įstatymas suderino Lietuvos Respublikos teisinę sistemą su ratifikuotos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsniu. Šios Konvencijos 10 straipsnis savo turiniu yra labiausiai panašus į Konstitucijos 25 straipsnį, kuriame sakoma, jog :
“Žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti.
Žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas.
Laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai.
Laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija.
Pilietis turi teisę įstatymo nustatyta tvarka gauti valstybės įstaigų turimą informaciją apie jį.”
Tiek Konvencija, tiek Konstitucija netraktuoja analizuojamos teisės kaip absoliučios ir nurodo jos aprbojimo sąlygas ir būdus. Konvencijoje tai būtų :
1. kuriuos numato įstatymai;
2. kurie demokratinėje visuomenėje yra būtini: nacionalinio saugumo, teritorinio vientisumo ir viešosios tvarkos interesams; siekiant užkirsti kelią neramumams ir nusikaltimams; siekiant apsaugoti žmonių sveikatą ir moralę; siekiant apsaugoti kitų žmonių teises ir gerą vardą; siekiant užkirsti kelią konfidencialiai informacijai atskleisti; siekiant garantuoti teismo autoritetą ir nešališkumą.
Konstitucijos 25 straipsnis kiek kitaip formuluoja naudojimosi šia teise apribojimus:
1. tik įstatymu;
2. tik jei būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinę santvarką.
Svarbu yra tai, jog Konvencijos ir Konstitucijos palyginimas rodo, jog Konstitucijos nuostatos yra žymiai griežtesnės dėl valstybės galimybės riboti žmogaus išraiškos laisvę ir informacijos gavimą ar skleidimą, pvz., Konstitucija nenumato tokio šios teisės ribojimo pagrindą kaip būtinumą “apsaugoti žmonių moralę” arba “garantuoti teisminės valdžios autoritetą ir nešališkumą”.
Konstitucijos 21 straipsnis įtvirtina teisę į žmogaus asmenį, jo orumo neliečiamumą. Konstitucinis asmens nieliačiamumo principas – tai teisinių, moralinių priemonių sistema, kuriomis yra garantuojamas asmens autonomiškumas, jo apsauga nuo nepagrįsto valstybės ir kitų asmenų įsikišimo, nuo neteisėto psichinio ar fizinio poveikio. Konstitucijos paskirtis šiuo atžvilgiu yra užtikrinti vertybių, tarp jų ir orumo, gynimą ir gerbimą.
Asmens teises, garbę ir orumą gina ne tik Konstitucija, bet ir Visuomenės informavimo įstatymo 13 straipsnis. Kuriame nurodomi draudimai, siekiant nepažeisti asmens teisių, apsaugoti jo garbę ir orumą, renkant ir viešai skelbiant informaciją. Pavyzdžiui, draudžiama filmuoti, fotografuoti ar daryti vaizdo įrašus neviešų renginių metu be organizatorių, turinčių teisę rengti tokius renginius, sutikimo, arba, be asmens sutikimo filmuoti, fotografuoti ir daryti garso įrašus jam priklausnačioje valdoje, filmuoti ar fotografuoti žmogų ir naudoti jo atvaizdą reklamai visuomenės informavimo priemonėse be šio žmogaus sutikimo.
Konstitucijos 22 straipsnis įtvirtina žmogaus teisę į privataus gyvenimo neliečiamumą. Ši teisė konstituciniu požiūriu turėtų apimti ir asmens garbę bei orumą. Minėta teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą yra labai plati, todėl kai kurie autoriai išskiria asmens privatumo sritis, tokias kaip :
• privatumas informacijos srityje;
• asmens fizinis privatumas;
• komunikacijų sužinojimo privatumas;
• teritorinis privatumas.
Konstitucija gina visų asmenų privatų gyvenimą, bet viešo asmens privataus gyvenimo apsauga turi būti derinama ir su visuomenės teise žinoti, ir ypač tais atvejais, kai viešo asmens veiksmai turi visuomeninę reikšmę ir gali įtakoti visuomenei reikšmingų sprendimų priėmimą.
Kitas svarbus žiniasklaidos veikloje yra 44 Konstitucijos straipsnis, kuriame yra įtvirtintas masinės informacijos cenzūros draudimas. Šiuo draudimu valstybė turi užtikrinti, kad nebūtų administravimo, neteisėtos kontrolės ar nepagrįsto suvaržymo tiek dėl ūkio subjektų veiklos visuomenės informavimo rinkoje, tiek dėl masinės informacijos turinio, jos perdavimo ir platinimo .
Visuomenės informavimo sistema turi būti objektyvi, nešališka. Ji turi tenkinti ne atskiro individo, bet visos visuomenės interesus. Ribota, neteisinga, ištaisyta norima linkme informacija priveda prie tam tikrų visuomenės grupių kilimo, pavyzdžiui, politinių partijų atstovai, finansininkai, verslininkai, kitos suinteresuotos grupuotės paveikusios žiniasklaidą iškreipia informacijos pateikimą visuomenei. Objektyvi ir nešališka gali būti tik laisva ir necenzūruojama informacija. Cenzūra – tai masinės informacijos priemonių politinė priežiūra ir kontrolė, kad nebūtų platinamos tam tikros žinios ar nuomonės. Nesvarbu kokiomis priemonėmis ir iš kokių paskatų cenzūra būtų atliekama, ji vis vien yra draudžiama. Tokia veikla, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, gali būti traktuojama kaip šiurkštus įstatymų pažeidimas arba piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi ar tarnybos įgaliojimų viršijimas ir užtraukti drausminę, civilinę ar baudžiamąją atsakomybę.
Įstatymuose reglamentuoti informacijos laisvės apribojimai ar tiesioginiai draudimai platinti atitinkamo turinio žinias ir nuomones nelaikomi masinės informacijos cenzūra. Kitas dalykas – vidinei, išorinei priežiūrai ir kontrolei nepavaldi cenzūra, kuri įpareigoja viešosios informacijos rengėją, platintoją, jų savininką ar žurnalistą pateikti viešąją informaciją teisingai, tiksliai ir nešališkai. Labai veiksminga visuomenės apsaugos nuo neetiškos žurnalistikos priemonė yra Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija. Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija prižiūri, kaip viešosios informacijos rengėjai, platintojai, žurnalistai laikosi profesinės etikos normų .
Žmogaus teisės, tarp kurių yra ir aukščiau aptartosios, yra visų pripažystamos vertybės, todėl jos turi būti ne tik saugomos teisės aktais, bet ir ginamos, esant jų pažeidimui. Tai bus aptarta kitoje darbo dalyje.

ŽINIASKLAIDOS TEISINĖ ATSAKOMYBĖ

Yra atvejų, kai visuomenės informavimo priemonės įgyvendinamos savo teisę skleisti informaciją, pažeidžia kitų asmenų teises, tokiu atveju joms yra taikoma teisinė atsakomybė.
Teismas, nagrinėdamas bylas dėl asmens garbės ir orumą žeminančių ir tikrovės neatitinkančių žinių turi vadovautis LR Konstitucija, LR Civiliniu kodeksu, LR Visuomenės informavimo įstatymu, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos rezoliucija dėl žurnalistikos etikos Nr.1003, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika.
Asmens garbę ir orumą gina civilinės teisės normos (išskirtinais atvejais ir baudžiamosios teisės normomis). Šios teisės gynimas yra garantuojamas jau aptartuose LR Konstitucijos 21 straipsnyje ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnyje. Paskleidžiant apie asmenį tam tikrą informaciją gali būti pažeidžiama asmens teisė į garbę ir orumą, privatų gyvenimą. Kai apie asmenį paskelbiama teisinga informacija, pažeidžiama asmens teisė į privatų gyvenimą. O asmens garbė ir orumas pažeidžiami paskleidžiant apie asmenį tikrovės neatitinkančią informaciją. Todėl reikia atriboti, kada taikyti LR Civilinio kodekso 2.23 (teisė į privatų gyvenimą ir jo slaptumą) ir kada 2.24 (asmens garbės ir orumo gynimas) straipsnių nuostatas. LR CK 2.23 straipsnį galima taikyti tada, kai apie asmenį paskleista informacija atitinka tikrovę, tačiau yra apie asmens privatų gyvenimą ir paskleista be jo sutikimo, o LR CK 2.24 straipnis taikomas tik kai asmens garbę ir orumą žeminanti paskleista informacija neatitinka tikrovės. Komentuojamame straipsnyje duomenis, neatitinkančius tikrovės reikia suprasti kaip paskleistos žinios yra melagingos, išgalvotos, t.y. tokių faktų, aplinkybių nebuvo arba būta kitokių. Nebūtinai, paskleisti duomenys turi būti absoliučiai teisingi. Kai paskleisti duomenys tik šiek tiek neatitinka tikrovės sąžiningai suklydus, galima pripažinti nesant asmens garbės ir orumo pažeidimo. Kad paskleista informacija neatitinka tikrovės turi įrodyti atsakovas, bet ir ieškovas turi teisę pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad informacija yra netokia – melaginga.
Vertinant, ar duomenys žemina asmens garbę ir orumą, reikia vadovautis protingumo kriterijumi ir atsižvelgti ne tik į paties ieškovo, bet ir į visuomenėje nusistovėjusius garbės ir orumo kriterijus.
Asmens garbė ir orumas gali būti ginami teismo tvarka įvairiais gynimo būdais:
1. asmuo gali pareikalauti, kad teismas įpareigotų atsakovą paneigti paskleistus duomenis;
2. asmuo gali reikalauti atlyginti paskleidus tikrovės neatitinkančius duomenis, žeminančius garbę ir orumą, padarytą turtinę ir moralinę žalą. Čia moralinė žala suprantama kaip asmens dvasinis skausmas, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas, gero vardo praradimas ir pan.

Moralinė žala priteisiama, kai nustatomas priežastinis ryšys tarp atsakovo veiksmų ir moralinės žalos. Teismas, įvertindamas moralinę žalą pinigais, turi atsižvelgti į žalą padariusio asmens kaltę, jo elgesį po žinių paskleidimo, į neigiamą įtaką ieškovo profesinei, visuomeninei veiklai ir kt., žinių paskleidimo būdą, formą, turinį, apimtį ir kitas turinčias reikšmės aplinkybes.
Komentuojamo straipsnio 2 dalis yra skirta garbės ir orumo gynimo ypatumams, kai tikrovės neatitinkantys duomenys buvo paskleisti visuomenės informavimo priemonėse. Tai apibrėžiama taip : “Jeigu tikrovės neatitinkantys duomenys buvo paskleisti per visuomenės informavimo priemonę (spaudoje, televizijoje, radijuje ir pan.), asmuo, apie kurį šie duomenys buvo paskleisti, turi teisę surašyti paneigimą ir pareikalauti, kad ta visuomenės informavimo priemonė šį paneigimą nemokamai išspausdintų ar kitaip paskelbtų. Visuomenės informavimo priemonė šį paneigimą privalo išspausdinti ar kitaip paskelbti per dvi savaites nuo jo gavimo dienos. Visuomenės informavimo priemonė turi teisę atsisakyti spausdinti ar pasklebti paneigimą tik tuo atveju, jeigu paneigimo turinys prieštarauja gerai moralei”. Šioje dalyje yra pasakyta tai, jog šiuo atveju asmuo gali kreiptis į teismą dėl garbės ir orumo įžeidimo tik po to, jeigu visuomenės informavimo priemonė atsisakė paskelbti paneigimą arba šito nepadarė per įstatyme numatytą terminą, t.y. per 2 savaites. Reikalavimas paneigti informaciją turi būti pateiktas viešosios informacijos rengėjui ar platintojui raštu ne vėliau kaip per 2 mėnesius nuo reikalaujamos paneigti informacijos paskelbimo. Reikalavime paneigti turi būti nurodyta, kokia paskelbta informacija neatitinka tikrovės, kada ir kur ji buvo paskelbta, kokie paskelbtos informacijos teiginiai žemina asmens garbę ir orumą.
Nors visuomenės informavimo priemonė ir paskelbė paneigimą, bet asmeniui vis vien išlieka teisė reikalauti atlyginti jo patirtą turtinę ar neturtinę žalą. Ieškovas turi teisę pasirinkti vieną iš kelių alternatyvų, reikalaujant atlyginti jam padarytą turinę ar neturtinę žalą pagal :
1. savo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybinę teisę;
2. savo verslo vietos valstybės teisę (kai ieškovas yra įmonė);
3. žalos atsiradimo valsytbės teisę;
4. atsakovo nuolatinės gyvenamosios ar verslo vietos valstybės teisę.
Reikalavimai dėl moralinės ir materialinės žalos atlyginimo nagrinėjamas ieškininės teisenos tvarka. Ieškininis pareiškimas turi atitikti civiliniame procese keliamus reikalavimus. Ieškovas turi nurodyti įrodymus, patvirtinančius išdėstytas aplinkybes, ir tiksliai suformuluoti metarialinį teisinį reikalavimą atsakovui.
Už asmens garbės ir orumo pažeidimą atsako pati visuomenės informavimo priemonė, t.y. fizinis ar juridinis asmuo, esantis atitinkamos visuomenės informavimo priemonės leidėjas. Šiuo atžvilgiu visuomenės informavimo priemonės atsakomybe galima kai visuomenės informavimo priemonė, paskleisdama apie asmenį duomenis žinojo arba turėjo žinoti, kad jie neatitinka tikrovės; kai tikrovės neatitinkančius duomenis paskelbė visuomenės informavimo priemonės darbuotojai; kai duomenys, neatitinkantys tikrovės, paskelbti nenurodant juos paskelbusio asmens. Visi šie atvejai susiję su fakto klausimų nustatymu, o fakto klausimus galima nustatyti tik nagrinėjant bylą.

2.24 straipsnio 8 dalyje yra numatyta, jog pažeidus juridinio asmens dalykinę reputaciją, LR CK 2.24 straipsnio normos yra taip pat taikomos. Neretai tikrovės neatitinkančių žinių skleidimas apie juridinį asmenį yra vienas iš nesąžiningos konkurencijos būdų.
IŠVADOS
Išanalizavus žiniasklaidos reglamentavimą galima padaryti keletą išvadų:
1. Visuomenės informavimo priemonės – knygos, laikraščiai, žurnalai, biuleteniai ar kiti leidiniai, televizijos, radijo programos, kino ar kita garso ir vaizdo studijų produkcija ir kitos priemonės, kuriomis platinama informacija.
2. Viena svarbiausių VIP funkcijų – informacinė. Kitos svarbios žiniasklaidos funkcijos būtų šviečiamoji, socialinė, kontroliavimo ir kritikos.
3. Žiniaslaidą reglamentuoja ne vienas teisės aktas. Tai LR Konstitucija, Visuomenės informavimo ėstatymas, Reklameos įstatymas, Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymas ir kt.
4. Žodžio laisvė yra vienas iš demokratinės visuomenės pagrindų.
5. Žodžio laisvė nėra absoliuti, ji turi tam tikrų apribojimų, kuriuos numato įstatymai.
6. Pagrindines žmogaus teises ir laisve saugo Konstitucija, tarp jų ir su žiniasklaida susijusias žmogaus teises – privataus gyvenimo neliečiamumą, žmogaus garbę ir orumą.
7. Teismas, nagrinėdamas bylas dėl asmens garbės ir orumą žeminančių ir tikrovės neatitinkančių žinių turi vadovautis LR Konstitucija, LR Civiliniu kodeksu, LR Visuomenės informavimo įstatymu, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos rezoliucija dėl žurnalistikos etikos Nr.1003, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika.
8. Reikalavimai dėl moralinės ir materialinės žalos atlyginimo nagrinėjamas ieškininės teisenos tvarka.

Leave a Comment