Mano mylimiausia rašytoja-Astrida Lindgren

Elenos
Mano mylimiausia rašytoja – Astrida Lindgren

Geltonas namas su raudonomis

markizėmis

Kone pačiame Stokholmo centre yra didelis ūksmingas žaidimų parkas , kuris vadinasi Vazos parkas . Tame parke supiltas kalnelis leistis su rogutėmis , įtaisytos sūpuoklės , stovi didelis sunkvežimis žaisti , laipyklės , futbolo aikštė pavasarį , o žiemą čiuožykla .

Palei parką eina Dalos gatvė . Ir pavasario vakarais , kai saulė rausvai nuspalvina padangę virš vaikų knibždėlyno Vazos parke , tada toje gatvėje geltonai lyg saulė švyti ir namai .

Viename name priešais , kur su raudonomis markizėmis , gyvena Astrida Lindgren .

Spėlioju , kažin , kiek vvaikų yra stovėję ant šaligatvio priešais šį namą ir galvoję : ,,Čia gyvena JI .Čia buvo parašytos visos manomėgstamiausios knygos: Pepė, Padaužų kaimo vaikai, Emilis, Madikė, Karlsonas ant stogo, Mijo, mano Mijo, Broliai Liūtaširdžiai.” Ar žinai, kad kiekvieną savaitę kone po šimtą laiškų įkrenta į Astridos Lindgren pašto dėžutę? Nuo viso pasaulio vaikų- iš Japonijos, Havajų, Afrikos, Australijos?

Norint aprašyti Astridos Lindgren būstą, pakanka vieno žodžio: jaukus.

Butas kaip tik toks ir yra, ilgai gyvenamas ir jaukus, nes visi daiktai ir baldai čia sstovi seniai. Pirmiausia išvysti apskritą stalą, uždengtą rausva gėlėta staltiese, jau daugelio vasarų blukinta. Ir stiklinę plukių ant jos. Pavasario saulė veržiasi pro langus. Čia daug knygų, daug paveikslų. Ir daug malonių kampelių sėdėti ir skaityti.

Tik pagalvokit. Šiame bute A

Astrida Lindgren gyvena jau penkiasdešimt metų ! Jis tikriausiai mažai skyrėsi tais laikais,kai čia gyveno du Astridos Lindgren vaikai ir bėgdavo žaisti į Vazos parką. O kokia pati Astrida Lindgren? Toks žmogus, su kuriuo labai gera. Keli žurnalistai yra sakę, kad apsilankę namuose pas Astridą Lindgren, pradėjo pasakoti apie save, užuot ją klausinėję. Taip ir yra. Susitikęs ją jautiesi tarsi pažįstamas nuo seno ir norisi pasiguosti savo rūpesčius. Gal todėl, kad ji be galo paprasta. Ir todėl, kad jos toks nuostabiai malonus, ramus balsas. Bet.vis dėlto truputį keista įžengti į Astridos Lindgren namus. Rodos, patenki tiesiai į jos knygas.

Ar atsimeni Bertilį iš knygos apie Nykštuką Nilsą Karlsoną?

Toji knyga prasideda šitaip: ,,Bertilis stovėjo prie lango ir žiūrėjo į lauką. Temo. Lauke tvyrojo rūkas, šalta iir nesmagu. Bertilis laukė pareinant mamos ir tėčio. Taip karštai laukė, kad keista, kaip jie nepasirodė po gatvės žibintu tik todėl, kad jis be galo nakantravo.”

Kai žvelgi į Dalos gatvę ir matai posūkį ties Odino gatve – taip ir yra, kaip įsivaizduoji skaitydamas tą knygą. O ar prisimeni poną Liljankvastą? Kuris gyveno Sutemų šaly? Tikriausiai jis atskrido pro Vazos parko medžius ir šmurkštelėjo pro vaikų kambario langą? O ar prisimeni Peterį ir Petrą? Du mažyčius, mažyčius vaikiukus, didumo sulig lėlytėmis?Juk jie g
gyveno Vazos parke urvelyje po egle.O naktimis, kai žmonės visuose namuose Aplink Vazos parką miegodavo,- jie šokdavo ant ledo.

Rodėsi, jog aplink visur pilna fantazijos.- Taip,-sakė vienam žurnalistui Astrida Lindgren ,- bet įdomiausia, kad apie Vazos parką aš jau girdėjau Smolande, kai dar buvau mažytė. Mano geriausia draugė su savo mama ir tėčiu buvo nuvažiavusi į Stokholmą ir parašė man laišką. ,,Berniukai Vazos parke G-Z”, rašė ji. Tai mūsų slapta kalba reiškė: ,, Berniukai Vazos parke dailučiai”.Iš tiesų keista? Ji rašė kaip tik apie Vazos parką. Kur aš paskui atsidūriau ir išgyvenau daugiau kaip penkiasdešimt metų.

Kodėl ji mylimiausia vaikų
rašytoja pasaulyje?

Kodėl Astrida Lindgren tapo viena mėgstamiausių pasaulio vaikų rašytoja? Ką apie tai mano ji pati?
-Taigi,-pasakojo Astrida Lindgren žurnalistui,- man rodos, todėl, kad mano vaikystė buvo tokia laiminga. Ir kad joje buvo tiek daug meilės.
Ir pradeda pasakoti:
Ji gimė Neso vienkiemyje netoli Vimerbiu miestelio Smolande. 1907 metais, lapkričio 14 dieną.

Be Astridos, šeimoje buvo dar trys vaikai. Brolis Gunaras, vos metais vyresnis. Ir dvi sesutės, Stina ir Ingegerda, truputį jaunesnės. Norint suprasti, kodėl Astridos vaikystė buvo tokia laiminga, reikia parskaityti knygeles apie Padaužų kaimą. Nes iš tiesų taip ir buvo! Bet pradėkim nuo pradžių:
Taigi Astridos tėtis buvo ūkininkas, vardu Samuelis Augustas Eriksonas. Astridos m

mama buvo vardu Hana. Ir gal užvis svarbiausia Astridos laimingoje vaikystėje, kad tėvai be galo vienas antrą mylėjo. Astridos tėčiui buvo tik trylika metų, kai jis pirmą kartą pamatė Astridos mamą. Tada ji buvo miela mergytė su karčiukais ir iš visos klasės gražiausiai rašė. Ir tėtis įsimylėjo visam gyvenimui! Būdamas 90 metų amžiaus ir gyvendamas senelių namuose tebebuvo kupinas dėkingumo, kad nugyveno visą gyvenimą su ta, kurią mylėjo.
Raudonai dažytam senam Neso name tebėra ruda skrynelė,

kur sudėti visi tėvų jaunystės meilės laiškai. Ir jei nori paskaityti pačią gražiausią meilės istoriją, paimk nedidelę knygelę, kurią Astrida Lindgren parašė apie savo tėvų meilės pasaką.,, Samuelis Augustas iš Sevedstorpo ir Hana iš Hulto” vadinas ji. Taigi Augustas ir Hana susilaukė keturių vaikų. O tie vaikai žaidė, žaidė ir žaidė! Tais laikais tėvai kaime nalabai turėjo kada žaisti su savo vaikais. Užtat vaikai buvo visiškai laisvi. O aplink tą raudoną namą su obelų sodu jiems ligi valiai užteko vietos žaisti atviroj gamtoj. Ganyklos, pievos, daržinės ir kluonai. Ir dar buvo daugybė žaidimo draugų. Tais laikais ūkyje gyveno ne tik tėvai su vaikais. Čia buvo ir begalė pagalbinių darbininkų. Jie gyveno trobelėse netoliese. Taigi žaidimams draugų buvo visur aplink. Vaikų knibždėte knibždėjo. Tėvai, aišku, irgi b

buvo čia pat. Bet į vaikų žaidimus nesikišo.
-Taip, labai ramu buvo su jais abiem, jie uoliai rūpinosi kits kitu ir visą laiką buvo šalia, jei mums jų prireikdavo, bet šiaip leido laisviems ir laimingiems dūkti savo fantastiškam žaidimų kieme, koks buvo mūsų vaikystės Nesas,- sakė Astrida.

,,Verkiau, parašiusi paskutinį
skyrių apie Emilį.”
Jei žmogus tampa toks kaip Astrida Lindgren, kone visada turi paslaptį, svarbesnę už kitas. Man rodos, toji paslaptis yra Astridos tėtis.
Abu Astridos tėvai buvo puikūs ir neeiliniai žmonės. Bet tėtis kažkuo ypatingas. Ne tik malonus ir geras žmogus, kurį visi mylėjo. Jis dar buvo ir nepaprastai laimingas.
Ir laimingas ne tik todėl, kad gavo tą, kurią mylėjo. Laimingas visą gyvenimą. Kartais, išėjęs pasižiūrėti laukų ir pievų, jausdavo vien begalinį džiaugsmą.
– Ėjau ir alpėjau!-pasakojo jis Astridai.
Vaikas, gyvendamas su tokiu žmogum, kuris nuolat kupinas šilumos ir džiaugsmo, gali manyti, jog gyvenimas toks ir yra. Visa kita netikra ir reikia bandyti atitaisyti.
Argi ne to Astrida Lindgren siekia kone visose savo knygose?
Dažnai prasideda juk taip liūdnai. Bet galiausiai viskas pasikeičia. Pavyzdžiui Bu Vilhelmas Ulsonas iš ,,Mijo, mano Mijo”. Jis turi bjaurius globėjus, įmotę, kuri niekada jo nepaglamonėja, ir įtėvį, kuris jį vadina ,,nevėkšla”. Bu Vilhelmas sėdi ant suoliuko Tegnerio parke ir žvelgia į namus, kur dega žiburiai, galvodamas, kokios ten laimingos šeimos: tėtis, mama ir vaikai valgo sklindžius su uogiene ir šnekasi. Tai juk tip liūdna, kad norisi verkti. Betgi pagaliau Bu Vilhelmas Ulsonas patenka pas savo tėvą karalių. Šis tikra priešingybė jo globėjams tetai Edlai ir dėdei Sikstenui.
Panašiai juk yra ir Skrebučiui Liūtaširdžiui. Jis guli tamsioje virtuvėje, kosti, toks smulkutis, liesutis, taip bijo, kad mirs. Bet juk patenka į Nangijalą. O kai paaiškėja, kad Nangijala ne tokia saugi, kaip jis manė, persikelia į Nangilimą.
Štai kaip sako Astrida:
-Kai negaliu užmigti, guliu ir kuriu įvairiausias istorijas. Jos visada apie vaikus, kurių labai gaila, bet jie ateina pas mane, ir aš galiu juos pralinksminti. Viena mano fantazijų tokia: aš jauna ūkininko žmona Smolande praėjusiame amžiuje. Tais laikais buvo vadinamų parapijos vaikų. Jie neturėjo tėvų, buvo apgyvendinami įvairiose šeimose, kur turėdavo sunkiai plušti dėl duonos kąsnio.
Sugalvoju mergytę, kuri gyvena pas labai piktą, šykščią ir rūsčią ūkininkę. Mergaitė kone negauna valgyti, o gero žodžio neišgirsta niekada. Ir štai galiausiai ją išvaro, ir ji šaltą žiemos naktį eina pas mane. piktoji šeimininkė dar gąsdina sakydama:,, Palauk, kai nueisi pas ją, bus tau dar blogiau!” Mat aš turtingesnė ūkininkė negu ji, taigi privalėčiau būti dar griežtesnė. Štai mergaitė tarpduryje. Dreba visa iš baimės. Bet aš ją apkabinu, pasisodinu ant kelių ir klausiu, ar norėtų nusimaudyti, nes aš ką tik prišildžiau katilą vandens. Paskui pavaišinu šilta kakava, ir ji sėdi priešais židinį. Tada pakloju jai patalą. O rytojaus rytą ji pabunda labai nusiminusi. ,,Oi, pamigau,-sako ji.- Juk reikėjo keltis prie darbo!” Ir kaip tada smagu pasakyti:,, Ne! Nesikelk visai. Tu turi karščio. Pamiegok. Gulėk visą dieną, jei nori”.
-Štai šitaip aš visada,-sakė Astrida.- Turbūt esu vaikiškiausias žmogus pasaulyje. Ir pilna įvairiausių fantazijų.
Astrida Lindgren kone visą džiaugsmą ir troškimą pasakoti semiasi iš vaikystės.

-Man rodos, kad visas gyveninas buvo linksmas,-sakė ji.- Bet linksmiausia buvo vaikystė, nuo jos negaliu atsitraukti.
Bet ne tik iš prisiminimų apie ganyklas ir pievas bei šieno daržines ar žaidimus ji semiasi įkvėpimo. Tais laikais jos vaikystės pasaulyje buvo daugybė originalių žmonių. Ir tokių, kurie mokėjo pasakoti.
Geriausias pasakorius iš visų buvo jos tėtis. Jis pasakodavo ir pasakodavo. Apie pašėlusius, įdomius žmones, gyvenusius apylinkėje, apie dėdes ir tetas ir senų laikų žmones. Kaip jis pats buvo mažas, įvairias pasakas, vaiduoklių istorijas, padavimus, kuriuos kažkada girdėjo. Ir labai įdomiai pasakodavo.
Tais laikais juk nebuvo televizijos. Netgi radijo. Vakarais visi sėdėdavo aplink virtuvės stalą, mokėsi pamokas, taisė apavą. Ir šnekėjosi. Gyvenimas ūkyje buvo gana sunkus. Vaikai irgi turėjo padėti. Astrida dažnai sakydavo savo klasės draugėms, kad, deja, negali užsukti pas jas po pamokų, nes turi eiti namo retinti ropių. Arba lesinti vištų. Arba skinti dilgėlių. O kad lengviau būtų dirbti, žmonės pasakodavo. Įvairias smagias istorijas apie įdomius, linksmus žmones, kurie seniau gyveno ir tebegyvena trobelėse aplinkui.
Labai daug ką iš to Astrida Lindgren sudėjo į savo knygas. Ypač į knygas apie Emilį.
-Taip. Apie Emilį buvo smagiausia rašyti. Nes galėjau panaudoti visa, ką man pasakojo tėtis, kai buvau maža. Rašydama tiesiog girdėdavau jo balsą. Visų tų paikų istorijų negalėjau sudėti į mažosios Lisos lūpas. Lisos iš Padaužų kaimo. Reikėjo berniuko. Taip linksma kaip tada, kai rašiau apie Emilį, niekada nebuvo. Verkiau baigusi paskutinį skyrių. Atrodė be galo liūdna, kad daugiau niekada nesusitiksiu Emilio.

O kaip mes žaidėm!

Užvis labiausiai Astrida Lindgren trokšta, kad šiandieniniai vaikai žaistų daugiau, negu daugelis žaidžia dabar. Nes kai žaidi būdamas mažas, vėliau gyvenime turi neišsenkamą aruodą, iš kurio gali semtis ir semtis. Tada žinai, kaip savyje susikurti šiltą, jaukų pasaulį, kuris bus tarsi atspara gyvenimo bėdoms. Kas beatsitiktų, ką tik tektų patirti, tas pasaulis suteiks pagalbą.
Ir Astrida pradėjo pasakoti žurnalistui:
Ak, kaip mes žaisdavom. Nuo ryto iki vakaro. Nepailsdami, uoliai ir linksmai. Laipiodavom po aukščiausius medžius, šokinėdavom nuo vienos lentų šūsnies ant kitos lentpjūvėje. Vaikščiodavom stogo šelmeniu – gan aukštai – ir jei būtume nukritę, bijau, žaidimai būtų pasibaigę. Pasidarydavom slėptuves šiene ir įvairiausius požeminius urvus bei olas didžiulėje pjuvenų krūvoje. Statydavomės žaidimo trobeles ganyklose aplink namus, žaisdavom cirką virš avidės ir Raganą tamsiais rudens vakarais. Nežmoniškai bijodavom raganos, kuri ateis ir pasičiups mus, nors žinodavom, kad tai tik mūsų jauniausia sesutė, kurią visada versdavom būti ragana. O ji vargšelė bijodavo labiau už mus, stovėdama viena tamsoje už namo kertės.
Žaisdavom ir pagal visas skaitytas knygas, įvykiams pasirinkdami tinkamas vietas. Taip srutų duobė už tvarto buvo Juodos bangos, apie kurias buvom skaitę ,, Anėj ant kalnelio”, o aš su savo lininiais plaukais būdavau gražioji tamsiaplaukė Diana Beri.
Viduj palėpėj pasidarydavom plėšikų urvus ir žaisdavom miegamajame ,,Nenuženki ant grindų”. Laipioji bet kur po kambarį, tik svarbiausia nenužengti ant grindų. Čia reikėdavo didelio vikrumo, o per ilgesnį laiką apgadindavom baldus – bet buvo leista. Dar troboje žaisdavom žaidimą, kuris vadinosi ,, Kiaurabambis”: lakstydavom kaip pašėlę, siaubingai trukdydavom visiems, kas dirbdavo virtuvėje, bet irgi buvo leista. O kitas žaidimas vadinosi ,,Pyragas”, kur galiausiai visi kvatodami sugriūdavom į kupetą tėčio lovoje.
Bet žaisdavom ir ramesnius žaidimus. Pavyzdžiui, angeliukus. Mano brolis, aišku, būdavo archangelas, aš paprasčiausias angelas sargas, o sesutės – nekalti vaikai, kuriuos reikėjo saugoti. Archangelas ir angelas sargas įnirtingai plasnodavom aplinkui ir linksminomės, o vaikai turėdavo gulėti ramiai ir nekrustelti. O kai žaisdavom Daktarą, jiems taip pat tekdavo ramiai gulėti lovose. Brolis, aišku, būdavo daktaras, o aš seselė. Daktaras rašydavo receptus. Vieną turiu išsaugojusi, jis skamba šitaip: ,, Mergaitė serga ir ją reikia gerai prižiūrėti. Daryti klizmą.”. Tai buvo siaubinga priemonė, už klizmą mums nebuvo nieko baisiau.
Juk daug esi skaitęs Astridos Lindgren knygų, todėl atpažinai šiuos žaidimus. ,,Kiaurabambį” žaidė Emilis su Ida, kai lakstydami po virtuvę ir šūkaudami bakstelėjo Linai į pilvą, o ši paleido bulvių tarkius tiesiai Emilio tėčiui į veidą. ,, Nenuženki ant grindų”- tai šitą žaidimą žaidžia Pepė ir Tomis su Anika Pepės virtuvėje jos gimimo dieną.
Štai kaip parašyta Pepės knygoje:
,,Paskui žaidėm žaidimą ,, Nenuženki ant grindų”. Reikėjo laipioti visur po virtuvę, tik jokiu būdu neatsistoti ant žemės. Pradėjęs nuo indų plovimo stalelio, žengi gerą žingsnį, atsiduri ant viryklės, o nuo čia ant malkų dėžės, nuo malkų dėžės per kabyklą ant stalo, nuo stalo kėdėmis iki kampinės spintos. Tarp kampinės spintos ir indų plovimo stalelio buvo kelių metrų atstumas, bet laimė, čia stovėjo arklys, taigi galėjai užšokti jam ant nugaros”.
Taip, Astrida Lindgren, rašydama savo knygas, semiasi iš vaikystės atsiminimus. Kone viską ji yra pati patyrusi.

Astrida maža mergaitė-
kokia ji buvo?

O kokia Astrida pati buvo maža.

Ar tokia kaip Lisa iš Padaužų kaimo – tyli ir kruopšti? Tokia, kuri mėgo švarinti ir puošti savo kambarį, kloti lėlėms lovas ir kepti sausainėlius?O gal ji buvo panašesnė į Madikę? Drąsi ir išradinga ir atvira?
Ir tokia, ir tokia.
Tą gali suprasti, kai pasiklausai apie jos pirmąją dieną mokykloje.
metų rugpjūčio 7 dieną pirmokėliai rinkosi į Vimerbiu
pradinę mokyklą. Astrida ėjo įsikibusi į ranką mamai, su smulkia-lange suknele.
Tais laikais pirmąją dieną mokinius pasitikdavo mokytoja ir pastorius. Pastorius patikrino visus, skaitydamas pavardes, o paskui vaikai sustojo į eilutę pasisveikinti su mokytoja. Daugelis vaikų buvo labai nedrąsūs ir bijojo. Du dvynukai pravirko ir prisišlapino. Astrida irgi pradėjo žliumbti, kai pastorius ištarė jos pavardę Astrida Erikson. Bet kai jis pasakė, jog gali nestoti , jeigu nedrįsta, o eiti sėstis, ašaros baigėsi. Na jau ne! Tada netgi visai įsidrąsino ir būtinai užsispyrė laukti eilėje. Priešais stovėjo dailutė juodaplaukė mergaitė. Astrida panoro su ja susipažinti.
-Pradėjau ją atsargiai pešioti,- pasakojo ji.- Paskui dar drąsiau. Dar. Staiga ji atsigręžė ir taip piktai ir paniekinamai į mane pasižiūrėjo, kad maniau skradžiai žemėn prasmegsiu. Bet pamažu susidraugavom, sėdėjom vienam suole. Jos vardas buvo Merta.
Ko gero, jau aiškus septynmetės Astridos paveikslas. Gyva, jautri mergaitė. Greita juoktis ir taip pat greita verkti. Apie jos gyvumą kalba visi, kurie ją tada pažinojo. Astrida buvo išradinga, sako jie. Su ja būdavo smagu, nes ji vis ką nors nauja sumanydavo. Nesukdavo ilgai galvos, o tuoj pradėdavo, jei tik šaudavo kokia mintis.
Astrida susidraugavo ne tik su Merta. Dar kita draugė buvo vardu Anė Marija. Ta pati, kurią ji pavaizdavo knygoje apie Madikę. Anė Marija- Madikė. Anė Marija buvo Vimerbiu banko direktoriaus duktė ir gyveno prabangioj viloj. Ten Astrida žaisdavo kone kiekvieną dieną. ,,Kur eini?-klausdavo mama. ,,Į vilą”,- trumpai atsakydavo Astrida.
Šie namai buvo visai ne tokie, kaip jos pačios. Baldai su šilko apmušalais, čia negalėjo žaisti ,, Nenuženki ant grindų”. Bet Astridai labai patiko su Madike. Ir jos visą gyvenimą liko draugės.

Paauglystė.
o vėliau?

Keletas metų Astridai buvo nelinksmi.
-Oi! – sakė žurnalistui Astrida Lindgren. – Dar prisimenu tą vasarą, kai man sukako 13 metų ir kai pajutau, jog nebegaliu žaisti. Pati tą suvokiau. Nederėjo ir viskas. Kaip baisu. Ir liūdna. Manau, jog visiems vaikams tokiam amžiuj šitaip atsitinka. Ir tik noriu pasakyti: nereikia nusivilti gyvenimu! Tai praeis, baigsis liūdnos dienos. Vėl bus gerai.
Bet Astrida mena savo paauglystę tarsi ištisą tuštumą. Visos draugės įsimylėjo. O ji ne. Manė esanti negraži.
Ieškodama paguodos ėmė šėlti. Susidėjo su padykusiomis, įžūliomis mergaitėmis. Jos žaisdavo net tokį žaidimą: pamesdavo ant šaligatvio piniginę, pririštą virvele, ir sugulusios už krūmų traukdavo į save, jei kas pasilenkdavo jos paimti. Čirpindavo su siūlu žmonėms po langais. Per pamokas kikendavo ir erzindavo mokytojus. Astrida tuo metu buvo kone panaši į Pepę Ilgakojinę. Atrodytų, jog jai turėjo būti baisiai linksma. Bet iš tiesų ji liūdėjo.
Tokiam žmogui kaip Astrida vaikystė bei paauglystė baigėsi nepaprastai dramatiškai, nes būdama 18 metų ji tapo nėščia, o pagimdė sūnų Larsą.
Tais laikais buvo skandalas netekėjusiai sulaukti vaiko. O Astrida visiškai nenorėjo tekėti už sūnaus tėvo. Norėdama išvengti apkalbų ji paliko tėviškę ir išvažiavo į Stokholmą. Ten išmoko sekretorės amato ir pradėjo dirbti kontoroje. Bet tada vienišai motinai buvo be galo sunku. Nebuvo darželių, ateinančių auklių. Todėl Astrida turėjo atiduoti berniuką į prieglaudą, kol susitvarkys gyvenimą.
Ko gero, galvoji: betgi. kaip baisu! Kaip liūdna, kad linksma vaikystė šitaip baigėsi.
Iš tiesų liūdna. Ir visi tie metai tarp 19 ir 23 Astridai buvo begalinio ilgesio metai. Ji taupydavo kiekvieną erę, kad turėtų už ką aplankyti savo Larsę. Galiausiai nebeištvėrė. Parsivežė namo į savo kambarėlį, kur dienomis jį prižiūrėdavo šeimininkė, o vėliau pasisekė įkurdinti pas tėvus Nese.
Būdama 23 metų Astrida susipažino su žmogum, už kurio sutiko tekėti. Tai buvo Sturė Lindgrenas, jos kontoros šefas. 1931 metų pavasarį Astrida Erikson tapo ponia Astrida Lindgren. Šeima persikėlė į dviejų kambarių butuką Vulkano gatvėje, labai jaukioje, pilnoje kepyklėlių, batsiuvių dirbtuvių, tabako krautuvėlių, esančioj kitoj pusėj Vazos parko. Tada Larsei buvo puspenktų metukų. Po trejų metų Astrida ir Sturė Lindgrenai sulaukė mergytės, Karinos.

Laiminga
mama

Nesunku įsivaizduoti, kokia laiminga pasijuto Astrida Lindgren, taip mylinti vaikus, kai galų gale tapo mama. Astrida Lindgren troško, kad jos vaikai nuolat būtų šalia. Užtat daug metų praleido namie. Visuose laiškuose, kuriuos rašo saviškiams ar draugams, kalba tik apie savo vaikus, ką jie veikia, ką sako, ką žaidžia.
-Taip, tai buvo džiugūs metai,- sakė Astrida.- Beje, apie tą mažą butuką. Turiu atskirai papasakoti apie vieną įdomų susitikimą. Kai pradėjau rašinėti ir rašiau apie Karlsoną ant stogo, visą laiką turėjau galvoje tą mūsų namuką. Ten gyveno Karlsonas. Virš to namuko skraidė jis su Mažyliu ant nugaros. Vieną dieną nusivedžiau
žurnalistą parodyti namo, kur mano supratimu, gyveno Karlsonas. Ir kopdami senais laiptais sutikom nediduką žmogelį. Jis pasisakė esąs Karlsonas. Stogadengys. Ir kad draugai jį vadina Karlsonu ant stogo. Argi ne keista? Jis gyveno kaip tik ten kur įsivaizdavau. Štai kokių įdomių susitikimų būna.
O kada ji pradėjo rašyti?
Pirmiausia Astrida norėjo būti namie ir metų metus džiaugtis savo vaikais.
-Iš tikrųjų, sulaukusi jų pajutau, jog mano polinkis žaisti tebegyvas,- sakė Astrida žurnalistui.- Štai ir noriu, kad visi nuliūdę paaugliai tą žinotų: bus vėl smagu. O kaip mes žaisdavom! Nudroždavom iki Karlsbergo parko, kur buvo gerų medžių laipioti . Sykį, šliuoždama žemyn link Karlsbergo kanalo, persiplėšiau suknelės užpakalį. Atsimenu, kaip Larsė juokėsi net susiriesdamas visą kelią, kol grįžom namo. Ir turėjo eiti už manęs, kad niekas nepamatytų.
Larsės jau nebėra. Jis mirė nuo sunkios ligos. Bet sykį televizijos programoje jis pasakojo, kokia Astrida Lindgren buvo mama.
– Ji buvo ne tokia kaip kitos mamos,- sakė jis.- Nesėdėdavo ant suoliuko prie smėlio dėžės ir nežiūrėdavo į žaidžiančius vaikus. Ji pati norėdavo žaisti.

Pagaliau ji pradėjo
rašyti

Astrida Lindgren ne tik žaidė su savo vaikais. Ji jiems pasakodavo. Visiškai kaip jos tėtis, pasakodavo ir pasakodavo. Apie tai, kai pati buvo maža, apie senų laikų žmones, apie viską. Ir negana to: dar ir prikurdavo. Sugalvodavo savų pasakų.
Tikriausiai įdomu, kaip ji tapo rašytoja. O buvo štai kaip:

Astridos duktė Karina turėjo nuostabią fantaziją. Išgalvodavo visokių padarų, ir kai motina įžengdavo į jos kambarį, ji sakydavo: ,,Oi, kaip gaila kad tu jo nepamatei.”- ,, Ko?”- ,, Karlsono.”- ,,Karlsono, o kas jis toks?”- ,, Nagi, linksmas žmogutis. Jis visą laiką čia, bet kai tik tu ateini, pasislepia už paveikslų.”
Kartą, sirgdama ir gulėdama lovoje, septynmetė Karina tarė motinai: ,, Gal ką nors papasakotum?”- ,, Gerai, bet ką?”- ,, Nagi apie. Pepę Ilgakojinę”.

Tiesiog taip ir pasakė, vardą sugalvojo tą pačią akimirką. Gal prisiminė ,, Tėtį Ilgakojį”, kas žino?Bet ji nė nenujautė, kad taip atsiras knyga, kurią skaitys viso pasaulio vaikai!

-Kadangi vardas buvo toks keistas, pamaniau, jog ir mergaitė turėtų būti pašėlusi, – sakė Astrida.- Ir pradėjau pasakoti. Apie Pepę. Ir Vilą Vilaitę. Ir arklį verandoje.
Kaip ir daugumai vaikų, pasakojimas Karinai atrodė baisiai linksmas. Norėjo klausytis dar ir dar. O kai išgijo ir namuose pradėjo lankytis klasės draugai, jie irgi prašydavo jos mamą papasakoti apie tą Pepę. Ir Astrida pasakodavo be atvangos.
Po trejų metų kovo mėnesį Karinai turėjo sueiti 10 metų. Šeima jau nebegyveno Vulkano gatvėje. Dabar buvo įsikūrę Dalos gatvėje. Buvo žiema, pūgos, šaligatviai palei Vazos parką užversti šviežio sniego. O po sniegu – ledas.
-Ir atsitik tu man taip, kad ėmiau ir paslydau, – pasakojo Astrida.- Ir taip pasitempiau koją, kad dvi savaites negalėjau vaikščioti. Tada man šovė mintis: galiu užrašyti visas tas pasakas apie Pepę. Sudėti į gražų aplanką ir padavanoti Karinai dešimties metų proga.
Nuo to ir prasidėjo. Galima sakyti, kokia laimė, kad šaligatvis palei Vazos parką buvo apsnigtas! Mat ne tik Karinai Astrida padovanojo pasakojimus. Nusiuntė ir į leidyklą. Bet leidykla atsisakė spausdinti. Pepė esanti pernelyg keista. Po to, ko gero, šimtą kartų gailėjosi. Nes dabar kiekvienam aišku, jog Pepė Švedijoje tapo visų laikų mėgstamiausia vaikų knyga. Ir ne tik Švedijoje – Pepė išversta į 58 kalbas. Viso pasaulio vaikai pažįsta Pepę ir džiaugiasi ja.
Bet Astrida Lindgren nenusiminė, sulaukusi neigiamo atsakymo. Ji pajuto, kaip smagu rašyti. Todėl kai po metų Rabén & SjÖgren leidykla paskelbė geriausios knygos jaunimui konkursą, ji parašė naują knygą ir nusiuntė. Ši vadinosi ,, Britai Mari atlėgsta širdis”. Ir laimėjo antrą premiją.
Dar kitais metais, 1945, ta pati leidykla paskelbė vaikų knygos konkursą. Tada Astrida Lindgren nusiuntė savo ,,Pepę Ilgakojinę”ir gavo pirmą premiją.
Bet Astrida Lindgren jau buvo sulaukusi 37 metų, kai išleido pirmąją knygą. Tuo labiau neįtikėtina, kad šiandien jos knygų yra tiek daug, ir kad jos išleistos įvairiose šalyse; jeigu sukrautume jas visas vieną ant kitos, išeitų 175 Eifelio bokštai. O suguldžius į eilę būtų galima tris kartus apjuosti žemės rutulį.

Ar gera būti tokiai garsiai?

Ką būtų pagalvojusi maža būdama Astrida, jei būtų galėjusi pažvelgti į ateitį ir sužinojusi, kad taps viena labiausiai skaitomų rašytojų pasaulyje?
-Taip,- sakė žurnalistui Astrida, – ką būčiau pagalvojusi? Nebūčiau supratusi. Ir dabar nesuprantu. Keista, ir tiek. Kai pasižiūriu į viską, kas apie mane rašoma, kai matau savo pavardę antraštėse, pagalvoju: ,, Kiek daug triukšmo dėl tos Astridos Lindgren!” Ir beveik negaliu suprasti, kad tai aš. Tikriausiai kažkas kitas.
Daug kas turbūt mano, jog be galo smagu taip išgarsėti kaip Astrida Lindgren. Iš dalies tikrai smagu. Bet ir baisiausiai įkyru. Astridos namuose be paliovos skamba telefonai. Iš viso pasaulio žmonės nori su ja pasikalbėti. Nori paklausti, ar gali kurti filmus pagal jos knygas. Ar gali vaidinti. Kiek jai reikės mokėti. Ir t.t. Begalė žmonių pageidauja su ja susitikti.
-Kartais nusilaksčiusi po tūkstančius susitikimų ir sugrįžusi namo bei pažvelgusi prieangyje į savo atvaizdą veidrodyje,- pasakojo Astrida, – sakau savo veidui: ,, Ir ko tu šitaip plūkiesi?”
Dauguma žmonių gyvena ramiai, yra pensininkai. Astrida Lindgren niekaip negali išeiti į pensiją. Žmonės kasdien ją tampo, pešioja. Ji negali ramiai pasirodyti mieste. -Ai, ai, ar tik ne pati Astrida Lindgren?- priėję sako žmonės.
-Ne, aš esu Fingalo Ulsono sesuo, – atsako tada Astrida. Astrida Lindgren jau seniai keliasi penktą valandą ryto! Tik tuo paros metu yra tikra, jog niekas jai netrukdys. Tada kiti žmonės miega, ir ji gali tyliai ir ramiai džiaugtis savo jaukiu, paslaptingu pasauliu.
Bet jau aštuntą valandą ryto ramybė baigiasi. Prasideda telefono skambučiai, paštas dunksi į dėžutę. ,,Ką norit pasakyti savo knygomis? Kam rašot? Kokius žmones matote rašydama?”- klausinėja vaikai iš viso pasaulio.
Ir Astrida galvoja: ,, Mieli vaikai, aš labai norėčiau atsakyti jums visiems. Bet tada nebeparašyčiau daugiau knygų.”
-Dabar dažniausiai siuntinėju iš anksto paruoštus atsakymus,- pasakojo ji. – Ir juose aiškinu: nieko nenoriu pasakyti savo knygomis. Rašau niekam kitam, tik sau pačiai, rašau todėl, kad man taip smagu, kad noriu pralinksminti tą vaiką, kuris pati kadaise buvau. Bet niekas labiau nesidžiaugia už mane, jeigu savo knygomis suteikiu jums džiaugsmo. Kartą moteriškė minioje kyštelėjo man lapelį, kuriame buvo parašyta: ,, Ačiū, kad praskaidrinot niūrią vaikystę!” Ir jeigu praskaidrinau bent vieną niūrią vaikystę, esu patenkinta.
Ko gero viena paslaptis svarbiausia iš visų Astridos Lindgren paslapčių, – ji prisimena, kokia ji buvo dar vaikas. Ir rašo ji tam vaikui, kuris pati kadaise buvo, – puikiai prasimindama, ką tas vaikas jautė, ką mėgo veikti, klausytis, skaityti!
Knygos ,, Svečiuose pas Astridą Lindgren” autorė, išsėdėjusi visą dieną ir klausiusi Astridos Lindgren pasakojimo, susiruošusi eiti namo ir jau buvo nulipusi kelias laiptų pakopas, staiga atsidarė durys ir pasigirdo Astridos balsas:
-Neužmiršk pasižiūrėti, ar berniukai Vazos parke yra G-Z!
Nes ji tokia. Ir vis dėlto širdyje tokia pat, kokia buvo maža mergaitė.

Mano vaikystės rašytoja- Astrida Lindgren. Man ji labiausiai patinka todėl, kad jos knygos labai įdomios. Aš jas skaitau neatsitraukdama. Mane vis domina: o kas bus toliau, kuo gi ši knyga baigsis? Ypač man įdomi knyga yra ,, Kalio Bliumkvisto nuotykiai”. Nesibaigiantys jo nuotykiai man labiausiai ir patiko. Astridos Lindgren knygos kitokios. Aš nenoriu jų kuo greičiau perskaityti kaip kitas. Kartais aš liūdžiu pabaigusi Astridos Lindgren knygą.

Naudota literatūra

K . Ljunggren ,, Svečiuose pas Astridą Lindgren” Vilnius, Lietus, 1997 m.

Kalio Bliumkvisto nuotykiai

Tai labiausiai man patikusi knyga. Kalis ir Andersas- geri draugai. Jie myli Ievą- Lotą. Kalis nori būti sekliu, bet niekas netiki, kad jis kada nors bus seklys. Nuomonė pasikeičia, kai Kalis suseka žymų brangenybių vagį. Pagrindinė mintis: visų svarbiausia yra draugystė.

Kalio Bliumkvisto nuotykiai

Tai labiausiai man patikusi knyga.

Leave a Comment