Mirties samprata - Mokslai.lt

Mus, gyvuosius, nuo jų, buvusių čia, kolei kas skiria riba – mirtis. Tačiau ji ir jungia, traukia link savęs. Sunku susitaikyti su ta mintimi, suvokti tai, kad viskas kinta ir vienąsyk baigiasi. Amžino pastovumo nėra. Na, nebent mirtis, bet nežinau apie ją iš tikrųjų nieko. Galiu šnekėti tik apie gyvenimą ir apie gyvuosius. Atrodytų, jog šiuolaikinis žmogus savo širdyje nejaučia, nesuvokia mirties. „Techniškai mes suvokiame, jog galime mirti, ir apdraudžiame gyvybę, kad apsaugotume saviškius nuo vargo. Tačiau iš tikrųjų širdies gelmėse jaučiamės esą nemirtingi“ (Ph. Aries „Mirties supratimas vakarų kultūros istorijoje“). Tik kartais, kai radikaliai pasikeičia gyvenimas, pajunti jo LAIKINUMĄ. Tą tikrąjį. Supranti, jog laukia dar vienas slenkstis – „mano“ mirtis. Tokia reali. Tačiau kodėl taip sunku ją suvokti? Kodėl nejunti savo mirtingumo, kodėl kiti artimieji neatrodo mirtingi, o mintis apie jų galimą ir tikrą laikinumą atrodo gąsdinanti, todėl varoma šalin? Netgi kai tikima pomirtiniu gyvenimu. Mirtis įgavo dramatišką ir labiau įtemptą pavidalą. „…asmeniškesnis ir intymesnis mirties jausmas, „mano“ mirties jausmas pasireiškę nepaprastu prisirišimu prie gyvenimo, be to – kančių pralaimėjimo ir drauge mirtingumo suvokimu: aistra būti, nerimu, kad nepakankamai busi“ (ten pat). šiuolaikines civilizacijos ˛žmogus lengvai sutinka melo pasauli, teatrą, kūrybą ir lengvai patiki jais, bet tikėti mirtimi, natūraliausiu ir tikriausiu dalyku, yra baugu ir sunku. Mirties instinkto mums gamta nedavė? Tik instinktą gyventi? O juk iš pradžių mirtis buvo sutinkama lyg su pasyviu nuolankumu, tikint Lemtimi, kuriai nebuvo įprasta priešintis: „Mirtis – tai savo Lemties atpažinimas, kai kiekvienas suvokia, kad jo asmenybe, aišku, nėra sunaikinta, bet užmigusi – requies. (…) Toks požiūris i mirti išreiškia susitaikymą su Lemtimi ir abejingumą pernelyg įvairioms ir savitoms asmenybes formoms“ (ten pat). Sugebėjimas ramiai numirti ir sutikti artimųjų mirti – toks buvo mirties instinktas. Mūsų laiku racionalusis žmogus ji praranda, bet gyvenimas dėl to netampa begalinis, todėl susidūrimas su mirtimi atrodo vis tragiškesnis.Toks mirties suvokimas dominuoja visame XXa. pabaigos šiuolaikines civilizacijos pasaulyje. Tačiau kokie stereotipai gali glūdėti lietuviu pasąmonėje? Remiantis archeologija ir mitologija, galima teigti, jog pirmiausia mirusiųjų bijota: jie laidoti suriesti, apmėtomi akmenimis, matyt, baimintasi jų sugrįžimo. Tačiau, žvelgiant iš kitos puses, tuo metu vyravęs matriarchatas, todėl toki laidojimą galėjo laikyti žmogaus gražinimu i Didžiosios Deives įsčias, kuriose viskas yra nebūtybiška.Vėliau mirusieji gerbti ir deginti. Stipriai tikėta pomirtiniu gyvenimu, našlės neverčiamos žudydavosi po vyru mirties, vildamosios aname pasaulyje su jais susitikti. Tarnų pasiaukojimas po šeimininkų mirties ir drabužių, asmeniniu daiktų bei gyvūnų laidojimas kartu su mirusiuoju taip pat rodo stiprų, neabejotina tikėjimą gyvenimu po mirties.Ko gero, iki XXa. buvo išlikęs namu kultas – mirusieji alia mūsų. Vėlės vaiinamos venčių metu, jaučiamas jų buvimas. Pomirtinio gyvenimo vieta ne po žeme, o tam tikrose žemės vietose arba iek tiek aukčiau žemės: kalneliuose, medžių virūnėse, mikuose. Europos kultūra jaučiama dar ne visur, mirties dar ne visada bijoma, tačiau ilgainiui vakarietika pasaulio samprata įtakoja lietuviką. Mirtis tampa nenusakoma nežinomybe, riba, skiriančia mus čia nuo jų, buvusiu, ten.

II. MIRTIES ŽENKLAI VYTAUTO MACERNIO POEZIJOJE

Jauni mire poetai mums atrodytu tarsi arciausiai mirties, arciausiai jos suvokimo, nors nebutinai mirtis – ju kurybos dominante. Ji – lyg iu poetu gyvenimo kulminacija, todel taip traukia suprasti, pa?inti ju po?iuri, santyki su mirtimi. Noreciau iuo aspektu pa?velgti i anksti mirusio lietuviu poezijos klasiko Vytauto Macernio kuryba, kuri galbut lietuviu klasiku padare pati mirtis. Jo poezijos pasaulyje gana daug archajiku detaliu, senosios baltu irelesnes lietuviu kulturos ?enklu. Tarsi matriarchato ?yme – pagarbus santykis su ?eme – Deive motina:Aplink bekrate tamsuma…Taip gera vieniam nakty,-Po koju ?eme mylimaIr visa taip arti, arti… („Einu, sustoju…“)Eileracio lyrinis subjektas, jausdamas realios ?emes artuma, alia junta ta visuma, esancia ?emes iciose. Galbut i tos pacios kulturos erdves atklysta ir nakties vaizdiniai – nakties kultas:Vidunakti da?naiA pabundu,Kada keistaiVisuos namuos tylu,

Ir a nebe?inau,Kas daros su manim,Bet man kaskart sunkiauTokiom naktim

Isprest gyvybes ir mirties lygtisSu begale ne?inomuju. („Vidunakti da?nai…“)Pirmineje mitineje sampratoje Naktis buvo vertinama labiau negu Diena. Naktis duoda prad?ia Dienai, lygiai taip pat, kaip ir ?eme – Dangui. Senosios visuomenes apeigos budavo atliekamos naktimis, laikas irgi skaiciuojamas naktimis, o ne dienomis. V.Macernio eileraciu ?mogaus vidiniai konfliktai kyla da?niausiai naktimis, prabudus, jauciant situacijos ventuma ir netradicikuma. Naktis ikvepia ?mogu, pasaulis atrodo realesnis negu diena:Sed?iu lange. Rugsejo naktis. Pilnatis.Ir velnus kaip vestuvinis nuometasLengvas rukas vir pievu. („Rugsejo naktis“)Be to, dar yra eileraciu, kuriuose naktis atsiskleid?ia tradicinemis savo reikmemis – am?inybe, mirtimi:

Ir atsisveikines mostu tik su sveciais,Palikes ?iburius toliau ju ventei degti,Ieisiu vienias i am?inaja nakti. („Praeinanciam pasauly…“)iuo atveju naktis suprantama kaip tamsa – ne?inomybe, tai, kas bus po mirties. Dar vienas V.Macernio poezijoje archajikas ?enklas – mirusiu gri?imas, buvimas alia visikai ju nesibaiminant, priimant ir bendraujant su jais:Kiekviena vakara i kapinyno senoSenoliai gri?e mano kambary susedaAplink mane placiu ir taisyklingu ?ieduIr ima tarp saves ivertint darbus mano:Jeigu atranda kartais esanti vertu kuri,A stoviu ir d?iaugsmu liepsnoju ?iedo vidury. („U? lango…“)Eileracio lyriniam subjektui yra svarbi praeities ?moniu nuomone, jo darbu ivertinimas. Greta „gyvena“ ir mirusioji mylima senole, atklystanti retsykiais i soda:Ten sodo vidury, po didele pureta obelim, matau, senole sedi (…)A prieinu arciau. Jinai atsisuka ir pakelia akis:„Tai tu, sunel, gri?ai namolei?!Prieik arciau ir sesk alia…Kiek a dienu pralaukiau cia, i kelia ?velgdama, taves!“ („etoji vizija“)Bendravimas su mirusiuoju ?mogum neatrodo nepaprastas ar bauginantis – tai tik velnus prisilietimas prie pasaulio, kuris egzistuoja tuo paciu metu alia realaus. Galbut jis net tikresnis u? realuji („gri?ai namolei“)? Galima netgi parayti laika mirusiam draugui (eil. „Laikas mirusiam draugui“) arba pasiguosti senolei. Kaip iu minciu paaikinimas – eilutes i eileraciu ciklo „Songs of Myself“:A pasauly neturiu jau mylimuMire jie yra, mane cia ?emeje myleje,Tai kodel nykiais ir neviltingais vakarais mannesiaukt prisiminimuose i tuos, kurie kadais mane mylejo?Lyrinis subjektas jauciasi apleistas, visi jo myleti ?mones mire, todel ju buvimo alia jutimas yra tarsi paguoda, nuraminimas.Vis delto V.Macernio eileraciuose greta archajiku mirties ?enklu randasi ir XXa. europietiku, labiau pesimistiku, kai atrodo, jog nera pomirtinio gyvenimo: visa, ka mes turime, yra cia, ?emeje, ir tik cia galime iam?inti save:Raudokit, kapo akmenys, ir verkit, mirusieji,Raudokit vidury nakties,Pro jus vis eis visi kaip ejeIr jusu verksmo negirdes.

Jei jus neturite darbu dalies ventos,Prakeiktos jusu dulkes ?emes viduriuos. („Kapuose“)Am?inybe suprantama kaip kitu gyvu ?moniu prisiminimas, todel reikia stengtis ilikti ju atmintyje. Kaip viena i galimybiu BUTI yra KURYBA:?inau, kad vakar mintys niekad nebegriIr mires jausmas antra karta nepabus,Todel ir skubinu, kad ?ody praeitisSurastu rimu kry?iais ?enklintus kapus. („Man neramu…“)?mogus ilieka prisiminimo deka, taciau yra sunaikinamas kaip asmenybe:Viskas pasauly viena karta baigias.Kartu neam?inas ir tu – ?mogus. („Rudens ?od?iai“)Visikos nebuties baime skatina prisiriima prie realaus gyvenimo, atsiranda noras itempti ji iki begalybes, kad butent i egzistencijos forma taptu am?inybe:Gyvenimas – tai geid?iamas apsigavimas!O kaip noreciau padaryti ji bekratiIr juo keliaut kaip am?inasis piligrimas,Ir niekad niekur kelio pabaigos nerasti. („Gyvenimas…“)Racionalusis iuolaikinis ?mogus pilnas nerimo ir ne?inios. Nesant tvirto religinio pagrindo, ikyla daug abejoniu ir klausimu, i kuriuos rasti atsakymu protu beveik neimanoma:Igyvenimai laas po laoArdo sielos trapiasias lytisIr vel kuria naujas, bet, sakyk, prie kuriosTavo a am?inai apsistos? (,,Visa tai…“)Galima salygikai teigti, kad Vytauto Macernio kuryboje susitinka du pasauliai: senasis, archajinis, ir naujasis, europietikas, lyrinis subjektas blakosi tarp ju: viename eileratyje dominuoja vienas, kitame- kitas. Galima tik speti, kad senieji vaizdiniai atklysta i pasamones klodu, o naujoji europietikoji samprata formavosi vakaru kulturos, ypac literaturos, itakoje.Tai butu lyg mirties temos atskaitos takai- pradinis ?enklas, i kuri atsireme bandysime eiti i ma?iau ?inomu ir oficialiai apeinamu poetu kuryba V.Macrni MIRTIS pakylejo, suteike jo kurybai gilesni, mistikesni skambejima arba bent ypatingesni – atidesni, pagarbesni – perskaityma. Reikmingai skaitomos V.Macernio eiles V.Kubiliaus, V.Daujotytes, T.Sakalausko ir kitu literaturologu darbuose. Yra dar jo poezijoje misliu, kurias galbut bandysime iminti mes, eiliniai skaitytojai. ioje darbo dalyje band?iau ikelti tik kai kurias asociacijas, kilusias man skaitant V.Macernio poezija kulturologiniame mirties sampratos kontekste.Dabar bandysiu ?engti ?ingsni link kitu – irgi ankstyvos mirties ?enklu pa?ymetu – tai A.Ambraso ir R.Moseno. Kokiomis prasmemis versis ju eiles? Skaitysiu letai – ne, ne vien apie mirti, bet ir apie buvusi arba sugalvota gyvenima, palikta ?od?iu eilutese.

III. ARVYDO AMBRASO POEZIJOS PRASMIU LAUKAS

1. Asmenybes konturai.?iniu apie Arvydo Ambraso gyvenima nera daug: poetas gime 1947m. lapkricio 3d. Vilniuje, baige S.Neries vidurine mokykla, 1965m. istojo i Dailes instituta studijuoti tapybos; 1970m. paskutiniame kurse, ruodamas diplomini darba, A.Ambrasas mire. Yra likes po mirties sudarytas vienas eileraciu rinkinys „?eme, nepalik musu“, kuriame yra keturiasdeimt keturi gana skirtingos tematikos eileraciai, atskleid?iantys gana vientisa pasauli, kurio atradimo lauke tikesimes surasti ir suprasti anksti mirusi menininka A.Ambrasa.

2. Eileraciu „a“ ir kiti ?mones.A.Ambraso eiliu semantinis centras tradicinis – tai ?mogus – da?niausiai „a“, kuri lengviausia pa?inti ir suprasti i bendravimo, santykiu su kitais eileracio lyrinio vyksmo dalyviais. Lyrinis „a“ nera u?sidares nuo pasaulio, nors, atrodytu, kartais vienias ir liudnas, i?eistas, jis siekia dalintis su kitais viskuo, ka turi:uliniu svirtys vis girg?da, girg?da.Jei nori, prisemsiu tau sklidina kibiraalto vandens.

?vaig?d?iu ir svajoniu, jei nori,Primetysiu i pati dugna.A tau galiu ir ypsena padovanoti,Ir lauku rudeniniu melancholija,Ir isiskirimu ilgesi,Ir meiles liepsninga ?vilgsni. („uliniu svirtys…“)Atrodytu, jog niekas nera tiek svarbu, kiek kiti ?mones, ju dvasios pilnatve. Netgi kuryba, kuria labai vertina dauguma poetu, nustelbia paprastas ?mogus:…Ir ieina tyledami ?mones, svetimi, nepa?istami,Su savo slaptom mintim,Suseda aplink motina ugniLyg apie venciu stala:I leto garuoja nuo ju apmaudas,Pyktis, nepasitikejimas.Nereikia nei duonos, nei druskos, nei vaiiu-U?tenka ugnies poezijos.Kai nebeliks malku,Sukurensim mano visus eileracius,Kad degtu ugnis iki ryto,Degancia irdi paliksiu,Kad ildytu ji ir viestu,Kad nepa?istami ?monesKartu klausytus kartu liepsnos ?od?iuIr kad ilgai neieitu. („Isiklausyk…“)Svarbiausia, kad ?mones butu kartu, kad ju neigiamos emocijos igaruotu bent sekundelei, vietoje ju atsirastu supratimas ir galbut meile (iluma). Lyrinis subjektas myli ?mones, vardan ju nepagailetu saves, net daugiau – kurybos. Kartais atrodo, jog kitu pasaulio pilnatve yra gyvenimo prasme, „a“ u?mirtamas ir tiesiog altruistikai padalinamas kitiems:Baltai melynu lauItikauAnt alto grindinioTik tam,Kad galeciau pagirdytiMeiles itrokusius akmenis,Pirma ir paskutini kartaGyvenime pamatytiAuktus ir pilnus namus,Sudrekint ka?kienoPavargusias akis, lupas, plaukus,Po to susigerti i ?emeIr am?iams pradingti („Baltai melynu lau…“)Tai tiesiog idealistika, maksimalistika lyrinio subjekto pozicija, taciau sunku abejoti jo ?od?iu nuoirdumu. A.Ambraso eilese nesigirdi melo ir beveik visikai nera jokios kaukes. Busenos bei jausmai ireikiami nuoird?iai, atsiveriama labai emocionaliai – tiesiog irekiant, re?iant visas nuoskaudas tiesiai i akis:A negirtas!Bent taip neatrodo…Tik lietpalcio nepakeliuBalto. O gaila.Rupu?es! Gaila – sakau!Gaila – sakau!Gaila – sakau!Gaila – sakau!!!-Negirdi… („A ieinu“)iame eileratyje atrandame kitoki santyki su ?monemis – lyrinis subjektas pavarges, iskaudintas, vienias, neigirstas. Jis bando teisintis prie kitus, kol vis delto isprusta nevilties ?od?iai, net kaltinimas, kad likai niekieno neigirstas. Eileraciu „a“ da?nai yra vienias, savame liudesyje besiguod?iantis tik iliuzijomis:Iliuzija nesudu?k nepranykKaip muilo burbulasVaivoryktes spalvomA taves laukiuBet kita sykiTu nebegrii… („Ne, neieik…“)Vienatve tokia aiki, jog net susikurtoji savotika meiles iliuzija gali tuojau pat dingti ir nebegri?ti. Nebera u?uovejos tikroveje, meld?iama svajones pasilikti, nors suvokiant, kad tai tera iliuzija – vienintele, todel tokia brangi. Vis delto daugiausia A.Ambraso eiliu vyrauja tamsios nuotaikos, nykuma („ant kranto nyku ir tucia“, „vis vien nyku“, „tai alta ir nyku“), liudesys. Nuotaika iek tiek pasikeicia, kai kalbama apie meile:Nesibarkim, nereikia –Savo irdy paiekokim vasaros.(…)Prispausiu pirtus prie lupuIr tavo ?od?ius surinksiuI dideli irdies kori. („Nesibarkim…“)Nusiraminama, liudesys u?mirtamas, visa atrodo gra?u ir gera. Vasara tarsi ikvepia lyrini subjekta, leid?ia jam atsikvepti ir myleti. Eileratyje „Himnas meilei“ vasara dovanoja ?aisminguma, laisve:Vasara, vasaraSaule idegusiAlyvu vakarasMeile patrakusiSkrieja tik dienosVasara, vasaraDingsim lig rytoGri?ulo RatuoseSiausim ten duksim…Mylimieji elsta ?vaig?dese: kai myli, atrodo, jiems viskas imanoma. Meile jau nebe tokia rami kaip prie tai buvusiame eileratyje: „meile patrakusi“, leid?ianti u?simirti, nesibaigianti, besitesianti diena po dienos. Tarp mylimuju nera jokio prieikumo, jie jauciasi vieni visame pasaulyje. Taciau vasara baigiasi, meilei, taip glaud?iai susijusiai su ja, taip pat arteja baigties riba:Jau baigiasi vasaraNori nenori teks isiskirtiSu tavimSu gelemNes lapai jau gelstaIr ?vaig?des jau byra Kieneje traukinio bilietasNa lik sveikaTraukinys pajudejoRaysi?Ne?inauPro ali mekteli tarsi bruknysIr geles ir unysIr tavo akys („Rugpjucio menuo“)Viskas susilieja i viena: ir geles, ir unys, ir mylimosios akys, galbut jau nebe tokios svarbios. Isiskyrimas dvelkia abejingumu, neaiku, ar bus paliktas ryys tarp buvusiu mylimuju. Eileraciuose meiles tema yra ir liudesio bei vieniumo motyvu, budingu visai poeto kurybai. Meile – lyg savotikas isigelbejimas lyriniam subjektui, kai jos nebelieka, vienatves jausmas isiskiria dar labiau, tampa atresnis ir suteikia daugiau skausmo.Kiti ?mones ir ju problemos eileraciuose nera da?nai minima, da?niausiai nekama apie save, savo jutimu pasauli ir santykius su kitais. Tretieji asmenys atsiranda tik kartais: tai paprasti, atrodytu, nepastebimi ?mones, kuriu igyvenimai labai subjektyvus, savi, kitu nesuprantami. Pavyzd?iui, eileratyje „Senukes mirtis“ apraoma pati paprasciausia senute ir jos paprastas gyvenimas su karais, pirmuoju buciniu ir vaikais, taip pat niekam nerupimas. Mes svetimi? Kitame eileratyje – atrodytu, tik ?aidybine avino situacija:jautryssavaitesisprogusiosakys?iuri idangunemokejogyventivargasvieniaskeistuolisavinas („Riesta jam…“)Eileratyje ikeliama „kitokiu“ ?moniu problema, kurie nesutelpa iame pasaulyje ir nesugeba elgtis pagal jo taisykles, todel ir lieka nepastebeti bei u?mirti. Vel regime vieniuma ir skaud?ia ironija. Susvetimejimas? Svetimas tarp svetimu?Lyrinis subjektas yra prietaringas, dar prietaringesni jo santykiai su kitais, taciau isiskiria kelios dominantes: saves pamirimas ir noras pasiaukoti kitiems, meile, skausmas, liudesys, VIENATVE, SUSVETIMEJIMAS.

4. Eiliu erdves.A.Ambraso eiliu pasaulis keistas, bet atviras – jame nera u?daru patalpu, netgi jeigu veiksmas vyksta kokiame name ar kambaryje, eileracio ribos isiplecia i aplinkos ar net am?inybes erdve:

Dideliam ?ydram kambaryDu ?mones oran?iniai sediPrie stalo ir laukia.Praskrenda menesiai, metai,O jie vis sedi ir laukiaPrie balto ir ma?o stalo.U? lango mainos, ?monesBarasi arba juokiasi, arbaMed?iai ?ydi… („Dideliam ?ydram…“)Eilese da?ni lyg ir miestiecio idemaus ?vilgsnio fiksuojami kaimo vaizdai ir ?enklai: ulinys, ienapjutes, karviu bandos, unu lojimas. Kaimo aplinkoje lyrinis „a“ myli ar bent stengiasi susikurti ia iliuzija. Kaimas apskritai susijes su viskuo, kas gera ir nepikta, tai tarsi lyrinio subjekto nusiraminimo ir atsipalaidavimo vieta, taciau jauciama, kad tai yra tik laikinas prieglobstis.Daugiausia eiliu veiksmas vyksta mieste, kvepianciame naftalinu, purvu, ne tokiame gra?iame kaip kaimas, bet savame. Miestas yra be galo realus, tiesiog juntama jo cementine gyvybe, alia esantys kad ir pilki ?mones:Merkias,i merkiasi akys,Miesto akys u?ako.Naktis. Prisvile blynai.Jie kvepia palergonijomIr seno buto pelesiais… („Merkiasi…“)Kaime, atvirkciai, pasaulis yra u?daresnis, jame ?mogus labiau junta save kaip atskira, mylincia asmenybe, vietos telieka tik antrajai pusei, o mieste labiau irykeja bendravimo su kitais problema, lyrinis „a“ labiau junta save visuomenes dalimi, nors ir vienia ar atstumta.A.Ambraso eilese kartas nuo karto paminimi vandenys – upiu, juros motyvai nuteikia iek tiek mistikai, nuramina. Vanduo dar labiau praplecia pasauli, kviesdamas iplaukti, verdamas vartus i ne?inomas erdves:Noris iplauktiIplaukti tenKur tolumoj susiliejaVandenys ir dangusKur ?vaig?desVis taip altai ?iuriI savoBesimaudancias seseris. („Kelione Nemunu…“)Vanduo yra tarsi jungtis tarp ?inomu ir ne?inomu pasauliu, todel atrodo toks paslaptingas ir viliojantis. Taip pat tai ir viena i am?inojo poilsio galimu vietu – tai kelias ne tk i kitas ?emes, bet ir i kita buti:Ateina, ieinaArba sugri?ta ?mogus…Jo laukia dar kapas,Gilus ir altas,Arba upeSraunaus vandens. („Taip, raudonas…“)I pasamones ar i iorinio kulturinio akiracio atklysta is vaizdinys?Vis delto svarbiausias A.Ambraso eiliu centras yra ?eme visatoje. Sklandant po ?emes kaimus, miestus, juras, ji atrodo tokia did?iule, bet ja matome ir kaip ma?a pinigeli ?vaig?d?iu, nakties ir auru pasaulyje:?vaig?dem kaip grindiniu ve?imas nudardes?iurek kaip Grigo Ratai apsiverteKur grybai dideli atominiu auruO musu ?eme – obuolys did?iulis –Nukris i tankia, tankia ?ole… (,,Praverk duris…“)Lyrinis subjektas atitruksta nuo ?emes paviriaus ir pakiles ?velgia i tolo, suvokdamas ja ne kaip visa pasauli, o kaip pasaulio ma?a dalele:Jei kada norsMes sedesimAnt melyno debesiesGalbut ?eme atrodys mumsKaip ma?as pinigas. (,,Jei kada nors…“)Galbut tai literaturines V.Vitmeno ar E.Mie?elaicio itakos? Taciau ?eme A.Ambraso ?mogui vis viena ilieka kaip vienas svarbiausiu dalyku, ?eme – tai motina, kuria turetume branginti. Eileraciuose juntamas ir poeto kartos laikmecio nerimas, baiminamasi atominio karo, susinaikinimo:Sustok akimirkaSprogimas dar negirdimasIr laidotuviu raudos dar negirdimosJuodos krematoriumo angos nuo sudegusio kraujoDar nekvepuoja(…)Tad sustok akimirkaSprogimas dar negirdimasIr i kitas galaktikasDar neskrieja pagalbos auksmas. („Sustok akimirka…“) Tokio pacifizmo, taikos auksmo yra ne viename A.Ambraso eileratyje – taika ikeliama kaip viena pagrindiniu salygu gyvavimui, buciai. Svarbu yra isaugoti ?eme, net jei ji – tik ma?as visatos obuolelis. Smalsu ap?velgti A.Ambraso eiliu palete, jos spalvas, nes poetas kartu buvo ir dailininkas. I tiesu, eileraciu pasaulis labai spalvingas – jame yra ivairiausiu spalvu: balta, juoda, raudona, melsva, ?ila, oran?ine. Jomis nuda?yti ne tik apibre?ti daiktai, tarkim, tradicikai: jura – melyna, naktis – juoda, ?ole – ?alia, bet ir abstraktus daiktai: melsvai ?alsva tyla atrodo dar tylesne, ramesne, oran?iniai ?mones ?ydrame kambaryje atrodo keisti, siurrealistiki, nukeliantys i kitoki pasauli, kuriame kitokios taisykles. Spalva suteikia eileraciui ir nauju emociju, sudaro tam tikra nuotaika. Poeto teptukas nuspalvina viska aplink: smeli, gintarus, iena, ?vaig?des, ?vakes ir mylimosios plaukus, pasaulis tampa ivairesnis, tikresnis, idomesnis ir savitas – sukurtas butent A.Ambraso – ne tiek teptuku, kiek irdimi.

4. Eiliu laikas: praeitis – dabartis – ateitis.Kaip keiciasi laikas A.Ambraso pasaulyje? Koks lyrinio subjekto santykis su praeitimi, ateitimi? Eileraciu, kuriuose veiksmas vyktu praeityje, tera tik vienas kitas. Juose pasakojama kokia nors istorija, i pirmo ?vilgsnio visikai nesusijusi su lyriniu ,,a“: Ilgai jojo ventas Jurgis, Ap?erges medini arkli, Ilgai iekojo piktojo slibino. (,,Ilgai…“) Taciau labai da?nai lyrinis subjektas DABAR kalba apie praeiti, prisimena ja arba apgailestauja del jos. Praeitis yra iek tiek idealizuojama, ypac vaikyste, i kurios i dabarti atklysta ivairios asociacijos:?ole ?alia,Dangus skaidrus toks –Vaikikas.I leto slenka voreleSliekai, vorai ir sraiges,Ir dar namai –Lyg butu ikirptiI mano senojoElementoriaus… (,,?ole ?alia…“) Vaikyste eileraciu ?mogui atrodo kaip ka?kas ypatinga ir venta, todel kartais lyg priekaitaujama savajai kartai arba netgi daugiau sau del u?mirimu, vaikikumo atsi?adejimo: Prie alaus automatoEile.Ar itoj eilej mes prageremVaikyste?Gele?iniais kastuvaisU?kasem ir sulyginom,Kad neliktu prisiminimu. (I „Improvizaciju saksofonui“) Praeitis Arvydo Ambraso kuryboje susijusi su tuo, kas jau baigta, kas jau nebeturi atgarsio dabartyje. Galbut del to toks rykus u?marties motyvas. Praeitis atrodo buvusi gra?i, taciau i ja visada ?velgiama pesimistikai u?simenant apie dabarti, kurioje liko tik kokie nors praeities atributai, traukiantys atgal, kvieciantys prisiminti, taciau lyrinis „a“ pats supranta egzistuojant negri?tamumo riba:

Liko nesugra?intosSenos pirtines,Besisukanti ploktele,Stale ipjaustytaMedine irdis su u?rau –Viskas liko anapus duru. („U?mirtas mano dienas…“) Visa, kas buvo, paliekama praeityje negri?tamai ir netgi u?mirtama, bet atgal ?velgiama jautriai, gailintis, kad dabar viskas yra kitaip. Esamuoju laiku kalbama ne vien apie liudinancia dabarti, bet ir apie meile bei ramybe. Prisimine pacifistinius A.Ambraso eileracius, regime kol kas ramu, kasdienika pasauli, kurio sunaikinimo baiminamasi. Esamasis laikas taip pat susijes ir su am?inybe, bet apie tai veliau. Gana da?nas io poeto kuryboje busimasis laikas. ?vilgsnis i ateiti yra dvejopas: velnus, optimistikas ir ramus ne?inomybes laukimu. Ateitis nera neigiama ar skausminga, nors retkarciais iek tiek baugu ?velgti i prieki, kur viepatauja ne?inomybe – balti laukai:A brendu keliaisKurie klaidinaNe karta tenkaSugri?t atgalO priekyje baltiNe?inomi laukai. („Iekotojui“) Galbut ateitis bus panai i dabarti, taciau kol kas joje nematoma skausmo ir liudesio, galbut nematoma ivis nieko. Balta spalva sukuria tutumos, nerealumo ispudi, galbut tai nuojauta, kad ateities ivis nebus? Yra eileraciu, kur rytojus velnus, ne?adantis nieko ypatinga, tik gyvenima, paprasta, kasdieni, kaip dabarties (tos ramiosios) tesini:?vejai paliks neitrauktus tinklus,I jurosLinksmai ?alsvam vandenySpindes tavo akys.PavargeVyrai daina u?trauks,Paprasta, primenancia namusIr ilta duona… („Taika“) Ateitis gali buti kaip ramus laukimas – teigimas, tik duris atidarius:Praverk durisTen tolimi pasauliai laukia. („Praverk duris…“) Taigi A.Ambraso kuryboje „teka laikas – surudijes vanduo i krano“, u?versdamas praeities lapus u?marciai, skaudindamas arba d?iugindamas dabar, kviesdamas i rytoj, kur laukia kasdiene ne?inomybe.

5. Nuojautos, mirtis, am?inybe. Tarsi mistinis ?enklas poeto A.Ambraso ankstyva mirtis vilioja jo kuryboje paiekoti artejancio iejimo nuojautu, galbut ir pranaysciu. Giliaprasmikai nuskamba eileratis „Robinzonas Kruzas“, kuriame tarsi apibendrinamas visas lyrinio subjekto gyvenimas, sustojant ir visai nebe?velgiant i prieki:Anam krante liekaNaftalinuotos seneles pirtines,Besisukanti ploktele,Stale ipjaustyta medine irdis,Naujuju Metu ?vakutes, ypsenos.(…)Pasroviui plaukia tutiBalto popieriaus lapai.JuoseMano neparayti eileraciai,Nepasakyti ?od?iai…(…)Baltame rytojaus dienos kranteDar nera surudijusiu konservu de?uciu.Tuciu buteliu ir suglam?ytu popieriu.A niekur neskubu.Tegul monotonikai laa dangaus protoplazma,Tegul lyjaNesamonem, senais keiksma?od?iais,Gamyklu suod?iais,Radiacija ir nuoboduliuA neturiu didelio skecioIr einu lapias tuciuVakar dienos krantu. ?mogus padeda taka, jo galima kuryba baltais lapais nuplaukia i toli, belieka tik prisiminti visa, kas buvo, pasivaikcioti „vakar dienos krantu“ lyg atsisveikinant, lyg paskutini karta pa?velgiant, ivertinant, ir ieiti, nes prieais tik balti ateities laukai – nebutis. Taip, A.Ambraso kurybiniame pasaulyje nera pomirtines buties: visa gyvastis inyksta, am?iams pranyksta:O paskui pavirstu ruko debesiuIr vel kylu auktynPagaliau inykstu kaip laasBeoreje erdvejeIr gerai jei mane prisimenaTos velnios rankosAkys ir gelesViso pasaulio geles. („Praeini pro langa…“) Nerimo nera. Buties baigtinumas negasdina ?mogaus, neprivercia dar labiau vertinti gyvenimo ar prie jo prisiriti. Tai lyg archajiko pasaulio akcentas – gebejimas ramiai numirti, pasitikti lemti, gyvybes desnius. Lyrinis „a“ realistikai suvokia pasauli, did?iuli, kintanti, kuriame ?mogus yra tik ma?a dalele, nuo kurios buties nepriklauso visos visatos egzistencija:Ar tu jauti, kaip tirpsta ledo ?vakes?Sudega, u?gesta ir vel u?si?iebia gyvenimui…Nutyla pasauliai,Bet ?vaig?des vis viecia, milijonai ?vaig?d?iu. („Ar tu jauti…“) Gyvybe suprantama ne kaip atskiro asmens butis, o kaip visu imanomu, buvusiu, esanciu ir busimu gyvenimu ratas, kuris turetu testis a m ? i n a i:?eme nebyli ir itrokusiVis suksis ir suksisMilijonus kartu,Kad sukurtu ?mogu…I obuolio sekluIaugs obuolys,Po to Adomas, Ieva, Abelis, Kainas. („A ateisiu…“) Am?inybes ka?kam vienam nera – ?mogus baigtinas, taciau gyvybe yra am?ina. A.Ambraso poetinis ?mogus, atrodo, iuolaikikai suvokia gyvenima ir mirti, pa?ines pasaulio desnius ir suprates, kad am?inai neegzistuos, taciau jame nera nerimo, baimes, kad mirs, galbut jis tiesiog neleid?ia sau prie ko nors prisiriti, jau ?inodamas apie neiveikiama mirti. Taciau gyvenimas del to neatrodo menkesnis – anaiptol, gyvybe, o ne mirtis, yra am?inybe, did?iausia vertybe, viso ko esme ir vienintele religija:Ilgai springsta,JuokiasiSaksofonas,Tema vienintele –Gyvenimas. (I „Improvizaciju saksofonui“)

IV. ROLANDO MOSENO POETINIS PASAULIS

1. Asmenybes konturai. …ir ikeliavome ANAPUS per bedugne ?iebt auros Klaipedietis Rolandas Mosenas gime 1965m. Mire dvideimties. Keistas ir idomus galejes buti jo gyvenimas – toks ispudis susidaro skaitant paliktus eileracius. Jokio pykcio ir didaktikos, tiktai velni filosofija ir isiklausymas i save, i ?mogu, susidomejimas. R.Mosenas mego ivairius dalykus: ir humanitarinius mokslus, ir matematika, domejosi Rytu filosofija, egzistencialistu kuryba, taciau raydamas eileracius iekojo savu tiesu. Baiges mokykla, R.Mosenas eme studijuoti filosofija Leningrado V.?danovo universitete. Toliau rae, nors i jo paties ?od?iu galime spresti, kad tai jau buvo sunkiau negu pirma – poetas kele sau vis didesnius reikalavimus. Studentikas gyvenimas ir buities ignoravimas nuvargino R.Moseno kuna – jis susirgo viduriu kolitu. i liga visai lengvai iveikiama, jei nera itin apleista… 1985m. R.Mosenas mire.

Rinkinys „viesoje“ priblokia mus ?od?iu, formu daugybe – poetas mego eksperimentuoti, ?aisti raydamas, taikyti ivairias sistemas, iekoti ka?ko nauja – iame iek tiek chaotikame (gal del tikrai jauno am?iaus) pasaulelyje bandysiu iekoti ?enklu, kurie galbut pades suprasti giliau ir atrasti daugiau.

2. „A“ ir „kiti“. R.Moseno kuryboje lyrinis „a“ neatsiriboja nuo pasaulio net ir did?iausio skausmo akimirkomis – jis kvepuoja kartu su visais, priima kiekviena ateinanti jausma, igyvendamas ji iki galo, todel eileraciuose tokia nuotaiku ivairove: liudesys, aistra, skausmas, ramybe, savotika euforija ir netgi didaktiniai tonai. Jausmai yra labai intensyvus, ireikti naudojant ivairiu ?od?iu griuti, tai dar labiau sustiprina ispudi („Dregnas akmuo po irdim, tutuma po galva…“), kylancia eileracio itampa (pvz., eil. „Kaip a lekiau“), keistus ivaizd?ius, kuriu reikmes galetume tik speti:mano automobilis – isiutes ?veris tamsoj irne?emikai greitas – atrode, seniai atitrukaunuo kelio ir ?vaig?des aplinkui vaitojo(…)sukruvintas mano mustangas agarsiai dardejau nuo skard?io veliaunebejauciau skausmo. („Pasiva?inejimas gruod?io nakti“) Lyrinis subjektas i jausmu itampos isivaduoja kurdamas, raydamas, taip atsipalaiduodamas ir patirdamas katarsi:Trumpa akimirka – lyg ?arija –ir baimes – ir laukimo –tarp ?aibo plyksnio irPerkuno gausmo, –jauti, kaip tempias viskasir vaduojas i ramybes sustingimo,jauti – tuoj sprogs, tuoj sprogstyla ir itampa, ir skausmas – – –

nebuvo nieko,- ?arijaatalo ir u?geso sukuryjau slugstanciu saulelydin lau?u, –lietus juos plauna dosniaiir ku?da:- Tu gerejais mira?u,bet liko pedsakas –greitosiom brukteletas posmas… („Trumpa akimirka…“) Kuryba eileraciu ?mogui yra viena i svarbiausiu vertybiu – galimybe u?simirti, atitrukti, iam?inti ypatingas savo gyvenimo sekundes. Jausmu prie?astys R.Moseno kuryboje da?nai lieka neaikios: konstatuojamas tik pats faktas arba jausmai tiesiog sudaro eileracio fona, ju vardais vadinami keisciausi, neitikinamiausi dalykai:Menuli, skaidrus liudesy,tu piene pukuota, viesioji..! („Garsas, neturintis vardo“) Eilese alia iprastu pojuciu randame ir keistu, jautriu, kurie kyla netradicinese situacijose, norint jas suprasti:Ligota mano mergaite, ka jauciam,ka sakom, ivyde staigama?a vytinti miestau? idau?to lango?.. („Ruduo liepsnojanciam smuike“) R.Moseno poezijoje nera dominuojancios busenos – viskas yra lygiavertika, taciau viena ?yme lydi visa poeto kuryba – tai VELNUMAS, u?go?iantis bet koki pykti. Sunku butu suskaiciuoti, kiek kartu eileraciuose yra kreipiamasi i kitus ?od?iais „mieloji“, „brolau“, „vaikeli“. Aplink lyrini subjekta yra savotikas „kitu“ ratas, kuriame ne visas pasaulis, o tik mylimoji, draugai, panaus i lyrini „a“, ir keisti mistiniai persona?ai. Bene pats itaigiausias yra mergaites motyvas: poetas nekedamas nei i io, nei i to itaria „mieloji“, tarsi jai skirta visa kuryba, tarsi su ja kalbamasi eileraciu. Mylimoji eilese pavaizduota ivairiais pavidalais – kartais ji tiesiog velniai i tamsos vieciantys plaukai, kartais – eileracio antrasis ?mogus – „tu“, su kuriuo kartu ?velgiama i pasauli, juo dalinamasi, kartu d?iaugiamasi ir liudima:baigiantis priepuoliuiniekikai pasid?iaugtikad ipiltas prakaitorekavau tavo lovoj…karciai pajust –verkei kartu su manim. („Gresme II“) Mergaite visada lydi lyrini subjekta, netgi tuomet, kai nebuna alia, jo mintyse visada gyvas trokimas matyti mylimaja:Viskas butu man miela – ir lau?as, trakantismigloje, tekantis mus krutinemis,ir bespalve gyvybe, tebegaruojantii nukapotu puu ir netgi tams?alesmiko akys, i kurias tik ?iuretum ir verktum(jei i tikro sedetum alia… velnumas). („Viskas butu…“) Ji sugeba pakeisti aplinkini pasauli, suteikia lyriniam „a“ pilnatves pojuti. Mylimuosius R.Moseno poezijoje sieja daug dalyku: buvimas kartu, dalijimasis kuryba („liudnas mano eileratis, / kuri tau ku?dejau“), aistra, atskirianti juos nuo kitu, sukurianti tarsi atskira ju dvieju lauka: Tavo ?vilgsniu keista semiotikaIr lengvesnis u? ?odi ku?dejimasVisa erdve tarp musu ielektrina-Pajudek – ir pa?adinsi ?ie?irbas…Koks skausmingas ir lengvas artejimas-Tai imanoma, sektina, siektina… („Atotrukis“) Lyrinis „a“ tiesiog susitapatina su mylimaja – jie yra vienodi, turintys daug bendra, kiti eileraciu veikejai taip pat artimai susije su lyriniu subjektu, ivardinti ?odelyciu „mes“, kuris, palyginus su A.Ambraso kuryba, nereikia viso pasaulio, anaiptol, tai yra ka?kokie ypatingi, kurybos ?enklu pa?ymeti ?mones, panaus i pati poeta:man patinka tie nepripa?inti poetai ir dailininkaipo vilnonem rankovem paslepe randusak a pritariu pritariu?od?iams liudniemsapie alti ir bada– – – – – ir saule, ir jauku miestelikuriame tokie rykus sapnai („Man patinka…“) Lyriniam subjektui artimi ?mones yra iskirtiniai, sugebantys ka?ka daugiau, ypatingais antgamtikais saitais susije su pasauliu:Vakaras, nusiploves rankas,neradorankluoscio,tad nukretedregmeant med?iupaskui – ant ?oles-sidabriniais perliukais,kuriuos arenkuir veriuant smilgos:karoliai…Dovanosiu kam nors, bet tik tam, kas mokesu?sidet juosant kaklo. („Rasa“) Jie – tai kartu esantys draugai, kartu kuriantys ir klajojantys (pvz., „Eileratis mano draugui Linui“). R.Moseno poetiniame pasaulyje alia ?moniu gyvena ivairios mistines butybes: mikiniai, laumes, ?altvyksles, devyni paukciai, atveriantys duris i pasaka, taciau esantys cia kartu su ?mogumi ir jo draugais:?altvyksles plazta migloje velniojoj ir ritasi apgriuvusiais krantaisto e?ero kurisarmotas ?iburysgudus vandenis valtyje dangi pakloja („?altvyksles…“)Eilese atgyja daugelis kitu pasaulio atributu: ruduo, lietus, irdis, bitele… Ju igytos ?mogikosios savybes sukuria naujus persona?us, praradusius savo senasias daiktikas ypatybes:

-Vaikeliai, padekite atsikelti…-graud?iai sako apepes ruduo-vienaakis senelis, permerktas alto lietaus, apgirtes. („Rudens vaikai“) R.Moseno kuryboje prieu, opozicijos nera, tiksliau ji nera pavaizduota, visi persona?ai eina ivien su lyriniu subjektu, kuri galime lengvai atpa?inti tunanti juose ir tyliai bylojanti:a slypiu dar daug kuro gal ir tavyje („?ibintas“)

3. Eiliu vaizdiniai. Pasaulis, toks, koki mes pa?istame, kuryboje gali staiga isiplesti arba, atvirkciai, suma?eti, priklausomai nuo to, kaip pats kurejas ji mato, ka labiausiai vertina, o ka u?mirta. A.Ambraso kuryboje vienas i dominuojanciu vaizdiniu buvo kaimas, gamta, nors pats poetas- miestietis. R.Moseno poetiniame pasaulyje ikyla miesto, uostamiescio vaizdiniai, lydintys persona?us: tai gatveles, u?eigos, krantines, griuvesiai, atspindintys paties poeto realuji miesta – Klaipeda. Lyriniam subjektui jo gimtasis miestas yra svarbus ir mylimas, netgi idealizuojamas visos Lietuvos kontekste:Klaipeda,tikiu tavimjuk lupu laikas neiklaipe, davepatirti,o mes, kai verkdavai, vibruodama griuvesiais,grimzdavai apatijon,-ta svarbia paspirti,ta ramsti nenulau?iama-lietuvikuma – – – – – („Klaipeda“) A.Ambrasa (su ilygom) galetume pavadinti kosmopolitu, besirupinanciu viso pasaulio likimu, R.Mosena – beveik savo tevynes patriotu, kuris ne aukia skambiomis frazemis, o tik bendrauja su ?eme, jusdamas jos ir savo artima ryi:Ir staiga mes pajutome, motin,kadgi tu esi plakanti ?eme,kadgi tu esi tevike, motin,kadgi vedi mus i vytinti soda-taip mes pakylam ir skriejam,ir jauciu a, mieloji, kad ?ememus laimina… („Ir staiga…“) Lietuva nera rykus motyvas R.Moseno kuryboje, ji minima tik keliuose eileraciuose, kalbanciuose apie meile tevynei, bet Klaipeda itraukia mus i savo tikraji bohemikaji gyvenima, atidarydama duris i d?iazo garsu sklidinas tamsias, skurd?ias krantines u?eigeles:Man patinka ta urmuliuojantiakligatvio u?eigelemelancholikai blausus pro dumusvitra?ai ir vis ta patilaisvojo d?iazo melodija (,,Man patinka…“) Keistas man pasirode klaipediecio poetinis pasaulis – be juros, eilese vos vos juntamas jos alsavimas, minint jureivius ir krantines, taciau pacios juros taip ir neivystame:prieblandoje jie atrodo graktus ir elegantiki o nuo liudno vargonu alsavimo cia langas kiekvienaslyg ?iema ir dieve net jurosdvelkimas… („Jau laikas ir mums“) Klaipeda pasitinka mus niuri, tamsi, tuciomis okiu aiktemis, primetytomis tuciu buteliu, idau?ytais langais, taciau tokia ilta, sava, kad visas skurdumas ima atrodyti artimas, mielas. A.Ambraso eilese mes regejome ir vasara, ir rudeni, taciau arciau musu deimtmecio gyvenusiu ir dabar kurianciu jaunuju poetu pasaulejautoje dominuoja ruduo ir ?iema: pavyzd?iui, anksti mirusio Rimo Buroko, jaunuju poetu Dainiaus Dirgelos, Liutauro Lecinsko, taip pat ir Rolando Moseno, kurio eileraciu veiksmas vyksta da?niausiai lynojant lietui, rudenejant aiktems, vilpiant rogems, ?vilgant ledui. Ga butu galima iekoti kokiu nors psichologiniu, pasamones ?enklu, iekant atsakymo, kodel butent ruduo ir ?iema tokie rykus jaunuju kuryboje, bet tegu tai lieka neiminta „rudens vaiku“ (R.Moseno eil. „Rudens vaikai“) misle. R.Moseno eiliu vaizdiniai apgaubti ukanu, ydu, eeliu, suvelninanciu daiktus ir ?mones, suteikianciu nerealumo pojuti, tikraji pasauli sujungianciu su sapnais ir mitais:…ir netiketai tu pajusi tyra skausma„tai a jau ir ?inau u?ginto vyno skoni“ir ukanos skyleta antklode apsiaus jus („Soneto pabaiga“) Mitologinis pasaulis atgyja sapnuose, atrodytu, visada lydinciuose lyrini subjekta, tai tarsi erdve alia realybes, lygiai tokia pati tikra ir idomi:Skaisti naktie, u?pusk ?vakes rusenki menesiu senu, kursai svaigins, bet greit u?ges aly sapnu.

Tu eik – ir laume nebyli nuoga tau oks, vaduos aistras.Tikek manim – toje aly klajojau a. („Skaisti naktie…“) Nerealiu, keistu vaizdiniu pilni R.Moseno eileraciai: savitu minciu erdves, atitrukimas nuo ?emes paviriaus, pakilimas i ?vaig?des. Poetas maksimalistikai stengiasi jungti abstraktybes su konkreciais daiktais, taip nupiedamas sudetinga, ivairiaspalvi pasauli, „kuriame tokie rykus sapnai.“

4. Eiliu laikas: praeitis – ateitis – iejimo nuojautos – am?inybe… Jaunas ?mogus, dvideimtmetis, u? nugaros tik siauras praeities ruo?elis – vaikyste, ir, atrodytu, tokia tolima, did?iule ateitis, kurios i tiesu nebus. R.Moseno poetinio pasaulio lyrinis „a“ skaud?iai igyvena isivadavima i vaikikumo, netgi prieinasi, pajutes begaline gyvenimo skuba, beprasmybe ir suvokes vaikystes ramybe, taciau atgal, i praeiti, i buvusi save, kelio nera:o a – riaumojantis mano automobilis-?aidem su gravitacija, pailso net laikas,-maciau, kaip vos bepaeina dienos, ir didinau greiti,ir jos susiliejo i banguojancia diagrama, i oki,?iurejau apsales, mieloji,- tariausi… jau… visko… pasiekes…o tavo ?ali markineliai, vaikiuk, o veriantis tavo ma?umas, geltona ramybe, bet jau… negalejom… sustot… ir griaudeme… dulkino… miesto… irdim…tada jau ?inojom, kas skausmas… („o a…“) Lyrini subjekta daugelyje eileraciu lydi vaikiuko ivaizdis – kaip praeities vizija, nuo kurios neimanoma ir nenorima pabegti. Praeities ?enklai, kaip ir V.Macernio kuryboje, taip pat atsispindi ir senoliu veiduose:Senutes veidas jau tikslus kaip laikrodis:Akimirksniai – sekundes, Raukles – metai,Tik virbalai nebematuoja laiko, Nes ?ino – kojineSuspes. („Senutes veidas…“) Praeities linija nera ryki, matyt, del to, kad jos nebuvo daug, ypatingesne prasme ji igauna nujauciant artejancia gyvenimo pabaiga, kai visa, kas buvo, pavadinama praeitimi, kai laikas nustoja tekejes, inyksta galima ateitis ir netgi galima dabartis. Paprastai R.Moseno eilese naudojamas esamasis laikas, i praeiti arba ateiti tik ?velgiama i dabarties poziciju, pasiliekant sau galimybe spresti, kas bus toliau:

Vos, vos pravertos durys,plyy – sustingus abejone:eiti?Pasilikti iapus?Man virpa pirtai ir nedristapasibelst,nes bijo duru neapciuopti.O ?ilas priekaitas negarsiai svarstoapie nevykusiai praleista diena,ku?da:-Eik, rytojus bus kitoks.Bet a ?inau – rytojus bus toks pat, tik a, ko gero, pasikeisiu. („Vos, vos…“) Ateitis ankstesnese poeto eilese yra ?avi, viesi, kelianti susidomejima: U? horizonto – ne?inia, Lakiu svajoniu paslaptis…Lengva mintie! nunek mane!..U? horizonto – ne?inia, Ir supranti svaigiam sapne-Ten atsidurt – tava lemtis… („U? horizonto…“) Pats poetas, matyt, nenujaute galimos savo ankstyvos mirties, todel paskutinieji eileraciai, jau ?inant apie artejancia gyvenimo pabaiga, yra ities skausmingi, bet kupini pastangu susitaikyti, nusiraminti, paskutini karta pajusti gyvenimo skoni:…Paskutines neu?mirtuolespalieka valandas musuitutejusias valandas musukur krenta iandiena plaukai kerpami(nuo juros – lig jurosnuo dangaus – lig dangausnuo vilties – lig vilties), kur alsuoju kaip vakar… („Paskutines neu?mirtuoles palieka valandas musu“) Visas pasaulis jau yra vakar. O kur dingsta „a“, kur dingsta ?mogus? ?mogus, „susipjaustes i logikos skarda“, ?mogus, prislegtas „supratimo pynes“, ?mogus, kuriam dievas paprastas, esantis cia, o ne anapus:ak aguonom pra?ydo vargonai lyg kryktu sulyse vaikai lyg melstus senelis ilgai nuliudusiam dievui gal duonai Ar ?mogus inyksta ir eina i nebuti? Atrodytu, kad R.Moseno kuryboje nera atsakymo i i klausima, taciau klausimas keliamas, iekoma:viena alta ir gudu rytmetimes nusprendeme keltis ANAPUSiekoti SAULES

kad apake nuo JOS viesoskad ikaite nuo JOS liepsnosnebejaustume alto gudesiomes nusprendeme keltis ANAPUSpaklausti SAULES

kodel mes pabudomeviena alta ir gudu rytmeti (,,Viena alta ir gudu rytmeti“) Saule – tai galetu buti ?inojimas, nuvieciantis, persikelus anapus. Galbut nera imanoma rasti atsakymo cia, todel ir neverta iekoti, kiekvienas atsakymas tera iliuzija tikrojoje realybeje:O dabar, praeivi, nusispjaukiliuzijon, apsvaikir nukulniuok tolyn apakes, tolyn – i praregejimo palaima,akluma tavaji pateisins tikslas („Akis“) Suprasti, pa?inti imanoma galbut tik riba tarp gyvenimo ir mirties, butent mirties momentas truputeli praskleid?ia paslapties yda, leid?ia nors iek tiek pabandyti suvokti am?inybe. Eileratyje „Senolio paslaptis“ vaizduojamas merdejantis senolis, jo vidine kova, nugaletas skausmas ir iveikta iejimo baime: ta vakara Senolio veidas reike paslaptita vakara Senolio veidas sake skausmavirpejo jo seni pakumpe pirtai varydami alinvirpejo sausos lupos u?keikima – alin, alin alinir mes supratome – Senolio veidas reike mirti (…)o veidas tebereike paslapti o akys tebesake skausmataciau Senolis stengesi nuvyti ji alin, alin alinir nugaletas skausmas aarom vagojo veida Sugebejimas ramiai numirti – tai senojo pasaulio ?yme, ateinanti su senais ?monemis. Paslaptis nedingsta, inyksta tik skausmas, bet tai galbut jau yra atsakymas i viena i egzistenciniu klausimu, jog su tuo, kas naturalu ir ko nesuvokiame, imanoma susitaikyti, kad ir pacios mirties akivaizdoje. Senolis tarsi u?keikima palieka vaikams ?inia galbut apie galima tolesne egzistencija:

Ir mes supratome senoli kai igirdom paskutini ?odiir nieko nebelaukeme tiktai juodos vienios mirties:dabar jau jai priklause veidas paslapti idavesmumso viena vakara ar viena ryta neiauus pajutom rankose did?iule ugniir ikeliavome ANAPUSper bedugne ?iebt auros („Senolio paslaptis“) R.Moseno poezijoje tikejimas butimi po mirties nera susijes su jokia religija, atvirkciai, dogmos neigiamos (eil. „Aukuro griovimas“), tam, kad butum, nereikia jokiu mitu. Pomirtine egzistencija nera ivardinama kaip nors konkreciai, jos apibre?ti net nebandoma, todel eilese lieka erdve menikai spresti ia problema:akys tau vis pro miegus kai i patala vyliusu spinduliu krisiu ir graud?iai klajosiu tavyje – – – – – („kuno tamsoj nenuvysk…“) Mires ?mogus gali buti bet kuo: arba spinduleliu, arba klajojanciomis po erdve mintimis – nesvarbu, nes nera ?inoma ir nera imanoma su?inoti, todel poetas savo kuryboje gali ?aisti ivairiomis formomis, noredamas pasauli pavaizduoti ivairesni. Prieingai negu A.Ambraso poetiniame pasaulyje, R.Moseno eilese am?inybe suvokiama kaip atskiro ?mogaus, asmenybes butis, taciau tikro atsakymo i tiesu nesu?inome, Senolio veido paslaptis neiduodama skaitytojui, galbut jos ne?inojo ir eiliu ?mogus. Tik pajuto.

V. PRASMES AKCENTAI V.MACERNIO, A.AMBRASO, R.MOSENO POETINIU PASAULIU GRAFINIUOSE MODELIUOSE

Kry?iaus simbolis nuo pat ?monijos istorijos prad?ios yra keistai iskirtinis ?enklas, atklystantis i tolimu senuju tikejimu laiku, kaip mistikas ?enklas ilikes paciose ivairiausiose religijose. Savo rainyje kry?iaus ?enklu pasinaudosiu bandydama grafikai pavaizduoti V.Macernio, A.Ambraso ir R.Moseno poetiniu pasauliu modelius. Kry?iaus centre – eileraciu ?mogus „a“, tarsi visos kurybos semantinis centras, viruje – realusis gyvenimas ir jo dominantes, apacioje – pomirtine egzistencija (horizontale ?ymi riba tarp gyvenimo ir mirties), kaireje – praeities ?enklai, deineje – ateities (verikaleje ?ymesiu vertybinius – prasminius poetiniu pasauliu akcentus).

1. Vytauto Macernio poetinio pasaulio grafinis modelis.

2. A.Ambraso poetinio pasaulio grafinis modelis.

A.Ambraso poezijoje nera rykios GYVENIMO ir MIRTIES prieprieos. Mirtis – tai gyvenimo tesinys, todel nei baimes, nei nevilties nera, taciau nera ir traukos i mirti – tiesiog paklustama Lemciai, tikint am?ina gyvybe – kad ir kitokiomis formomis.

3. R.Moseno poetinio pasaulio modelis.

R.Moseno eilese lyg ir patikima galima egzistencija po mirties, taciau tikro atsakymo nesu?inome – lieka paslaptis. Atrodytu, jog eiliu ?mogus irgi pasikliauna lemtimi – lygiaverte galimybe ivykti bet kam.

Bene archajikiausia i iu triju poetu yra Vytauto Macernio mirties samprata – lyg samoningai tesianti senojo matriarchalinio pasaulio tradicijas, isaugotas „iaures ?moniu“-?emaiciu – ?EMEJE („mirtin nulenks be baimes galva idid?ia – ?emdirbiai“). A.Ambraso eilese – lyg i pasamones atklysta senoji panteistine pasaulejauta, paremta tikejimu am?inaja gyvybe, gamta – tai naturalu, paprasta. Nors yra ir moderniu nerimo blyksniu, bet tikejimas ramus, giluminis, nesusijes su jokiais ioriniais mirties garbinimo atributais. R.Moseno poezijoje, atrodytu, mirties samprata galutinai nesusiformavusi – ?vilgsnis ANAPUS – smalsus, viesus ir vaikikas – tai lyg kita, nesuvokta realybe. Konfliktu ir baimes nera, i pasamones atklystanciu giliaprasmiu regejimu turbut irgi nera. Visi trys poetai tik kai kuriose eilese priarteja prie vakarietikos baimes, nevilties, pvz., V.Macernio eilutes apie KITUS keleivius:O Nebutis, skausmu ipuous minti paskutine,Pa?enklinta iais ?od?iais isakytas svajones,Ir ios nakties keleiviai, josios veida atpa?ine,I siaubo metasi i nuodemes gilias. („Pabaiga“)Kai kuriuose eileraciuose mirtis pajuntama paprastai, psichologikai – tai artejancios gresmes nuojauta, netikrumas, nuotaikos prover?iai. Bet tikrosios, did?iosios baimes nera. Nera ir slapstymosi, vengimo kalbeti apie tai. Tokie anksti mirusiu – am?inai likusiu jaunu lietuviu poetu ?vilgsniu i IAPUS i ANAPUS konturai.

VI. MIRTIES SAMPRATOS TENDENCIJA IUOLAIKINEJE LIETUVIU POEZIJOJE

Prisimine kulturologo Ph. Aries teiginius, jog XXa. mirties bijoma, netgi tada, kai ?mogus turi tvirtus religinius pagrindus, o asmenybes sunaikinimo baime vercia ?mogu abejoti, galime konstatuoti, kad XXa. Vakaru Europos ?mogui mirties tema yra savortikas tabu. Taciau lietuviu pasamoneje turbut vis delto yra ilikusiu senuju archetipiniu vaizdiniu, kuriuos sutikome ir jaunu mirusiu poetu kuryboje – mirtis nera itin sureikminta, sutinkama pasitikint Lemtimi, gyvybes desniais. O iandien? Kurlink traukiame mes? Galbut tai, kas vyksta musu pasamoneje, galetu atsispindeti ir iuolaikiniu poetu kuryboje? Gal jau europeja musu mastymas – tolstame nuo pasenusiu vaizdiniu? Pabandykime tik ?vilgteleti i „beprasmybes bedievybes beprotybes“ dainiaus titulu apdovanoto mano bendraam?io Antano imkaus kuryba – ka jis galetu pasakyti apie MIRTI? Keista, bet tame ,,tuciame ir netikrame“ pasaulyje ilieka visi tradiciniai mirties atributai – ilgesys, mirusieji, velines, ?vakes, tik su neigiamu ?enklu:rayti laikus mirusiems dar viena ilgesio kvailyste (,,rayti laikus…“) Sa?ines priekaitai sau – ne del baimes, o del netikejimo, del nevilties, neigimo:o tu nubegantisnuo tevo kapobeprociu velinesu?gesusios ?vakes (,,o tu..“) Vis delto ryys (nors ir kvailas) su mirusiais ilieka, net ju palikimas (ironikai ,,neiskaitomas“) i ANAPUS ?inomas, paveldimas:O mes paprasti lyg beprasmiai keliaiI pasaulio krataI neiskaitoma rataKuri mums paliko ieje anapus (,,O mes..“) Gyvenimas yra sulyginamas su negyvenimu, net blogiau – su egzekucijos vieta (,,visas pasaulis/ vilki budelio tunika/ gelianciais garsais kirvius galanda…“). Jis toks – neteisingas nei gyvajam, nei mirusiajam:bet u?drausta ?adinti mirusiussapnuojancius jog gyvenair jokio teismo neber (,,visas pasaulis…“) Taip, baimes NIEKAM (ne tik mirciai) nera, bet nebaime mirusiems akivaizdi, butent jie esamas (nesamas) atskaitos takas, ieinama tolyn, vis delto KA?KO iekant (vadinasi, tikint – kad ir netikejimu):eime broliukteisybes aukso juk neturimprieais mus begalybe keliube skyrybos ?enklukrauju nesurayti ?od?iai

tebus jie vardastai bevardei aliaikuria atrasimkaip nelaimej laime („Broli…“) Net tokioje painioje iuolaikineje nevilties erdveje MIRTIS ilieka kaip vertybinis takas. Ir ie paskutiniai darbe cituoti poezijos tekstai nepatvirtina lietuviu artejimo link europietikosios MIRTIES sampratos – ji dar cia, alia musu, SAVA.

Literaturos saraas 1. Ph.Aries „Mirties supratimas vakaru kulturos istorijoje“ 2. V.Macernis „Poezija“ 3. A.Ambrasas „?eme, nepalik musu“ 4. R.Mosenas „viesoje“ 5. A.imkus „A..“ (rankratis)