Varpas

Kaip Aušra neatsiejama nuo J. Basanavičiaus, taip Varpas – nuo V. Kudirkos. Šį periodinį leidinį (mėnraštį) pradėjo leisti draugija „Lietuva”, įsteigta Varšuvoje 1888 m. J. Gaidamavičiaus-Gaidžio ir V. Kudirkos iniciatyva. Tais pačiais metais buvo išleistas Varpo prospektas, o 1889 m. pradžioje išėjo pirmas Varpo numeris.

Varpas iš pradžių buvo redaguojamas Varšuvoje, spausdinamas Ragainėje, vėliau Tilžėje, E. Weyerio spaustuvėje. Kaip atsakingasis redaktorius („atsakantis rėdytojis”) pasirašinėjo M. Jankus (iki 1892), K. Voska (iki 1895), J. Lapėnas (po 1895). Tačiau tikrasis Varpo redaktorius buvo V. Kudirka. Vėliau Varpą tvarkė J. Addomaitis-Šernas (1890), J. Kriaučiūnas (1891-1894), S. Matulaitis (1895), J. Bagdonas (1899-1902), J. Šaulys (1903-1904), P. Višinskis (1905). Varpas sutelkė apie 150 bendradarbių – daugiausia inteligentų pasauliečių ir kelis kunigus.

Nuo 1890 m. Varpo leidėjai leido kitą, žemdirbiams skirtą mėnraštį Ūkininkas. Jo oficialiais redaktoriais irgi pasirašinėjo M. Jankus, K. Voska, J. Lapėnas, o iš tikrųjų jį tvarkė tie patys Varpo redaktoriai ar bendradarbiai (J. Adomaitis-Šernas, J. Kriaučiūnas, S. Matulaitis, K. Grinius, J. Bagdonas, J. Šaulys, J. Vileišis, J. Gabrys-Paršaitis).

Varpas ir Ūkininkas ėjo be pertrūkio iki 1905 m. pabaigos – taigi iš viso 17 metų. Vėėliau buvo išleisti atskiri Varpo numeriai (1913 m. – 2 nr., 1917 m. – l nr., 1920 m. 1-9 nr., 1921 m. – 1-3 nr., 1924 m. – Kudirkos jubiliejinis nr. ir 1926 m. – Griniaus jubiliejinis nr.).

Varpas tęsė Aušros pradėtą darbą ir kartu subrandino naują, pozityvistinę kryptį lietuvių kultūroje. Toji kryptis savo ruožtu to

oliau diferencijavosi, iš jos išaugo pirmosios politinės lietuvių partijos. Varpo steigėjai ir jų bendraminčiai jau 1888 m. sudarė politinę grupuotę, pasivadinusią varpininkais. Iki 1895 m. varpininkams priklausė ir kunigų: Pranciškus Petras Būčys, Aleksandras Burba, Antanas Milukas, Juozas Tumas-Vaižgantas ir kt. Tačiau kai po Kražių skerdynių (1893) popiežius savo 1894 m. enciklika paragino tikinčiuosius klausyti pasaulietinės valdžios ir kai Kudirka su savo bendraminčiais jį už tai pasmerkė, kunigai iš varpininkų pasitraukė. Jie susitelkė apie 1896 m. pradėtą leisti Tėvynės sargą ir sudarė sargiečių politinę grupuotę. Nuo varpininkų atskilo ir socialdemokratai: 1893 m. Vilniuje susibūrė Lietuvių socialdemokratų grupė, kuri 1896 m. įsteigė Lietuviškąją socialdemokratų partiją (vėliau tapusią Lietuvių, pagaliau Lietuvos socialdemokratų partija). Tos partijos pirmajame suvažiavime (1896) dalyvavo varpininkai J. Bagdonas ir K. Grinius. Nuo varpininkų atsiskyrė ir nuoseklūs Aušros trradicijų tęsėjai – „laisvieji tautininkai”. Vėliau, 1902 m., varpininkai K. Grinius, J. Vileišis, P. Višinskis, J. Šaulys ir kt. įsteigė Lietuvių demokratų partiją (nuo 1906 m. Lietuvos demokratų partija).

Varpo programa buvo suformuluota įvadiniame pirmojo numerio straipsnyje „Naujas laikraštis”, kurį parašė J. Gaidamavičius-Gaidys. Pagrindinis leidinio tikslas – „aiškinimas ir platinimas tautiškų idėjų”. Siekiant tokio tikslo, tenka eiti „ne keliais nutrintais, bet keliais, kuriuos dar reikia išvesti”. Lietuvių „padėjimas” esąs „toli bjauresnis už padėjimą žydų ir totorių, nes tiems neužginta laikyti savo kalbą, išduoti laikraščius, turėti mo

okslavietes”. Medžiagiškus turtus laikraščiui leisti būtų galima rasti, jei „tarp mūsų būtų daugiaus žmonių, trokštančių tarnauti abelnai tėvynei”, nepaisant skirtingų pažiūrų. Tuo tarpu „daugel lietuvių ar su visuomi nenori suprasti Lietuvos reikalų, ar supranta kebliai; turėdami gi keblų supratimą, mislija, kad atnešti gera tėvynei galima tik sutinkant su jųjų pažiūromis”. Taigi Varpas, kaip ir Aušra, kviečia bendradarbiauti visokių pažiūrų lietuvius. Skleisti grupines idėjas dar ne laikas, kadangi „lietuviška tautiška idėja tik pradygo ir iki pilnam užaugimui reikia dar gerai lukterėti”. Konstatuojamas lietuvių inteligentų abejingumas tautos likimui: „Nepritruktų mums ir inteligentiškų spėkų, kad lietuviai — inteligentai būtų mažiaus apsileidę ir atsalę ant visko, kas priguli prie tautiškų dalykų. Neperdėsiu sakydams, kad nėra dėl lietuvių – inteligentų sunkesnio daikto, kaip elgtiesi pagal reikalą lietuvystės, lengvesnio gi, kaip išsižadėti darbuose savo prigimimo ir dvasios.” Daugumas skaitytojų norėtų, kad lietuviškas laikraštis būtų universalus („visuotiniškas”), kad jame būtų atsakyta į visokius visų mokslų klausimus. Tačiau taip plačiai užsimoti neleidžia „medegiškų turtų” stoka. Todėl „laikraštyje duosime vietą visiems balsams lietuvių, tikrų tėvynės mylėtojų. Talpinsime straipsnius tik tokius, kuriuos matysime naudingais abelnai reikalams lietuvystės, atmesdami visus dalykus, pavestus užmanymui ar šiokio, ar tokio lietuvių skyrio, nes mieris mūsų – tarnauti Lietuvai, ne gi skirtingoms lietuvių partijoms.” Pradėję leisti laikraštį turėdami mažai jė
ėgų ir menkai turtų, leidėjai tikisi, kad bendradarbių skaičius greitai padidės, kad jų darbas neliks tuščias, bet ras atgarsį „tarp visų lietuvių, trokštančių lietuviais būti ir tėvynei savo tarnauti”. Tautiška dvasia dar nepražuvusi, vietoj nusišalinusių nuo darbo stoja nauji – su naujomis jėgomis ir nauja viltimi. Tikint savo darbo prasmingumu, raginama: „Meskime grūdą po grūdui ant tautiškos dirvos, o nors negreit ir palengva, išaugs gražūs, sveiki javai, nes dirva yra išsigulėjusi ir seniai jau sėklos laukia.” Pagaliau suformuluojami Varpo tikslai: „Išmokinti lietuvius lietuviškai mislyti, sujudinti ir sutraukti juos į darbą, papratinti kaip pridera lietuviams elgtiesi, išaiškinti kelius, kuriais eidami garsiai galėtų pasakyti: „Lietuviais esame!”, pakelti dvasišką ir medegišką. Lietuvos bute, nukrėsti nuo lietuvių nesuprantamą lipnumą prie svetimų tautų, uždegti širdyje brolių nors mažą kibirkštį meilės tėvynės – tai yra mūsų mieris, tai užduotė „Varpo”.” O atpildas už darbą bus, jei Varpe keliamos mintys bus suprastos, ir jis taps reikalingas kiekvienam lietuviui, jei matysime lietuvius „suprantančius savo spėkas ir keliančius aukštyn galvas”. Kaip Aušroje po J. Basanavičiaus „Prakalbos” ėjo A. Baranausko „Lietuvos senovės paminėjimas”, taip Varpe po J. Gaidamavičiaus-Gaidžio įvadinio straipsnio įdėtas V. Kudirkos eilėraštis „Varpas”. Eilėraščiuose poetiškai išreikštos idėjos, kurios logiškai suformuluotos pratarmėse.

Apie tai, kaip buvo sutiktas Varpas, J. Gaidamavičius-Gaidys rašė kitame straipsnyje „P

Pro domo sua” (1889, Nr. 4). Lietuva čia palyginama su sunkiu ligoniu, kuris, pakilęs iš patalo, viskuo džiaugiasi: „Jam rodosi, ir saulė karsčiaus kaitina, ir oras tyresnis, ir žemė gražesnė, ir žmonės geresni.” Tačiau „kasdieniniai rūpesčiai ir reikalai palengva nustumia tą jo linksmą būdą ir paragina žiūrėti į svietą blaiviaus”. Taip ir lietuviai, atgaudami sveikatą, kaip tas žmogus, pradėję džiaugtis ir „džiaugiasi ligšiol, o jų džiaugsmo nematyt nei galo, nors jau seniai perbėgo linksmybės dienos ir prisiartino darbų laikas”. Vos tik išleidę pirmuosius Varpo numerius, tuojau pamatę, kad „tūli apšviesti lietuviai”, iš kurių tikėtasi daugiausia „dvasiškos ir protiškos pašalpos”, vis dar tebesidžiaugia po persirgtos ligos ir „išskyrus rėksmą: „Lietuva tegyvuoja!” nesirūpina nieko daugiaus dirbti, lyg norėdami tik vienu rėksmu nubaidyti nuo Lietuvos visus jos vargus ir nelaimes”. Natūralu džiaugtis dvasiniu tautos atgimimu, tačiau „esame ligšiol taip mažai padarę, taip nedaug suteikėme naudos tėvynei, kad tuom tarpu per daug džiaugtis nepridera, nes džiaugsmas labiaus pritinka gražiai ir laimingai pabaigai, o mes esame tik pradžioje darbo”. Prisiųstuose redakcijai laiškuose ir straipsniuose esą „per daug visko nereikalingo, o suvis nematyti to, ko reikia”. Eilės taip ir plaukiančios iš visų kraštų: „Žinoma, kas linksmas – tas gieda, ir turbūt dėl to esame apturėję tokią daugybę eilių, garbinančių Lietuvą, lietuvišką kalbą, lietuvius, mergaites ir berniukus; aprašančių vasaros ir žiemos vakarus ir naktis, žvirblių, veversių ir lakštingalo čiulbėjimus, vandenio bėgimą, miškų ūžimą, šunų staugimą. žodžiu sakant, jau turime apdainuotus visus daiktus, iš kurių taip džiaugiasi, grįždamas į sveikatą žmogus.” Tai tokie eiliadirbių rankraščiai, ir „prie šalto dabar oro ne iš kelio būtų jais pečių pakurti”. Iš kelių dešimčių prisiųstų laiškų ir straipsnių vos galima būsią tik keletą sunaudoti. Leidėjai laukę rimtos jų pažiūrų ir spausdinamų darbų kritikos, „programiškų straipsnių”, o tapę „apkrauti giesmelėmis ir laiškais”, kaltinančiais juos „už stoką „Varpe” „gyvybės” ir didį jo „specijališkumą””. Vietoj „naudingų žinių, kurias galima būtų „Varpe” patalpinti”, redakcija gaunanti tik daugybę eilių, kurių daugiau kaip pusę tenka atmesti. Juokinga esą matyti kai kuriuos lietuvius, tikinčius „rasti dainose Lietuvos išganymą”. Prisiųsdami netikusias eiles, jie dar reikalauja, kad jos visos ir nė kiek nepakeistos būtų išspausdintos, nes tik tokiu atveju jie ir toliau rašysią. Varpe taip pat nesą tokių specialių dalykų, kurių nesuprastų žmogus, baigęs nors keturias klases. Varpas esąs skirtas ne tiems, kurie moka tik maldaknyges skaityti, bet apšviestiems. Jis leidžiamas ne tam, kad spausdintų eiles apie lakštingalų čiulbėjimą, o tam, kad skelbtų straipsnius, „iš kurių galima būtų ištraukti nors truputį reališkos naudos”. Lietuviai dar gerai nesupranta tėvynės reikalų. Beveik kiekvienas apšviestas lietuvis į tuos reikalus skirtingai žiūri, o kai kurie neturi jokių pažiūrų, išskyrus tai, jog prisipažįsta esą lietuviai. Dėl to „kalti mes visi, nes sykį supratę, kad lietuviais esame, ir pradėję iš to džiaugtis, nesirūpinome pajudinti smagenis ir pamislyti, ką galime sulaukti mūsų ateitėje ir ką turime daryti norėdami atgal į ligą nepapulti ir neišnykti be pagrįžimo”. Blogiausia tai, kad „negalime suprasti svarbumo talkiško darbo, o kad ir suprantame, tai dažnai nenorime ir pirštu pakrutinti, kad galėtume tą supratimą į gyvenimą įvesti”. Ankstesni lietuviški laikraščiai daugiausia darbavosi siekdami „pakelti mūsų gentišką dvasią”, o Varpas norįs užmegzti ryšį tarp mylinčių tėvynę lietuvių ir išmokyti juos elgtis visokiais atvejais. Tačiau jis negalės atlikti savo užduoties, jeigu vietoj programiškų straipsnių ir laikraščio turinio kritikos susilauks tik priekaištų už korektūros klaidas, jeigu „vieton straipsnių, sprendžiančių apie šiandienišką ir ateities Lietuvos padėjimą”, gaus „nuo apšviestų lietuvių blogas eiles”. Straipsnio autorius stebisi: „Nejaugi dėl apšviestų lietuvių viskas baigiasi ant grynumo lietuviškos kalbos ir dailaus skambėjimo sustatytų eiliose žodžių? Ar tai apšviesti lietuviai nesupranta, kad nėra laiko dėl ausų raminimo ir vos tik lieka valandėlė dėl gyvo darbo?” Toliau raginama: „Pameskime skraidymą padangėse ir, nusileidę ant žemės, griebkimės prie darbo, kuriame galima būtų rasti daugiaus proto, nei tuščio skambėjimo. Pradėkime kelti klausimus, aiškinančius mums kelius, kuriais eitume visi išvien, nes nesupratus gerai, ko reikia mums ir ko turime toliaus laukti, nebus Lietuvai naudos ir prie geriausių mūsų norų. Eidami mažai žinomais takais, išgaišinsime daugel dvasiškų ir medegiškų spėkų, darbas mūsų nepasijudins iš vietos ir pirmyn nežengsime.” Pasitelkus kitų mažųjų tautų pavyzdžius ir tikintis didelių perversmų Europoje, rašoma: „Neužmirškime, kad mūs, neskaitant latvių, yra daugiaus nei 2 000 000; atminkime, kad tūlų karalysčių gyventojai nesiekia pusės lietuvių skaitliaus, vienok užlaiko savo gentystę; supraskime, kad netoli laikas didžiausių persimainymų Europoje ir kad neatbūtinai reikia iš to laiko mums, lietuviams, išgauti kuo didžiausią dėl savęs naudą; o kas svarbiausias – tikėkime, kad Lietuva nėra dar suvis pražuvus, kad visados atsiras gana žmonių, dėl kurių Tėvynė – Lietuva bus brangiausia gėrybė.” Lietuviai, kurie užsiima „mažai reikalingais darbais”, kurie gaišta laiką lipdydami netikusias eiles, skatinami imtis „reikalingesnių darbų”. Būsią geriau, jei galintys rašyti, bet nesugebantys sudėti gerų eilių, aprašys kokius nors atsitikimus iš savo apylinkės.

Panašias mintis kelia J. Gaidamavičius-Gaidys ir straipsnyje „Keletas žodžių apie lietuviškas draugystes” (1889, Nr. 5). Jame rašoma:

Kaip esančios, taip ir buvusios lietuviškos draugystės, turėdamos ir geriausias užduotes, nenori ar negali suvis nusikratyti nuo ištisai tėeorėtiškų kelių prie vedimo darbo. Gan tankiai priseina matyti lietuvius, susirinkusius į draugystę vien tik dėl ištyrinėjimo lietuviškos istorijos, kalbos, žodžių, papročių, giesmių, pasakų, senoviškų daiktų ir t.t. <.> Neprieštarausime – tas dalykas yra svarbus, vienok ant jo viską remti – būtų ne tik juokinga, bet ir suvis neprotinga. Kiekvienas pripažins, kad būtų labai negerai, idant išsimokinę kalbos, pažinę savo istoriją, supratę papročius ir surinkę krūvą senoviškų daiktų, nežinotume, ką su tuom daryti, nes gali taip atsitikti, kad laike rinkimo dalykų, turinčių pakelti lietuvišką dvasę, pati dvasia pranyks, ir prireiks jau ne kelti ją, tik jos ieškoti. Viskas tas tiek yra reikalingas ir svarbus, kiek jame atrasi savystės. Dėl to gi neprilyginamai auksčiaus stovi tos draugystės, kurios šiandieniškame mūsų padėjime mažiaus atideda laiko ir vietos dėl tėorėtiškų dalykų, o griebiasi prie išgavimo rėališkos naudos <.>. Dėl to gi norėdami, idant prie mūsų darbų daugiaus žmonių prisitrauktų ir prisitraukus smagiaus dirbtų, turime atmesti vienluomiškumą darbuose ir triūstis apie jų spartumą, ką niekad negalėsim dasiekti, atsispirdami tik ant tėorėtiško pamato. <.> Tegul tėorėtiškais darbais užsiima žmonės, kurie ar nemoka, ar negali kitaip dirbti; draugystės gi visados turi laikytis reališkų darbų, palikdamos tėorėtiškiems tiek vietos ir laiko, kiek reikalauja vietinės išlygos. – Dėl apturėjimo geidžiamų vaisių mūsų darbų reikia mums daugiaus rėališko, gyvo darbo. Dasieksime šitą tiktai tada, kada mūsų užduotė bus – darbas ne tik lietuvių, bet visos Lietuvos; kada visos esančios šiandien lietuviškos draugystės susilies; kada pasididins skaitlius sąnarių draugysčių, pritraukiant į anas ne tik apšviestesnius (kaip suligšiol buvo) žmones, bet ir prastus ūkininkus, darbininkus ir amatininkus, nes didžiausia pajėga juose guli; kada lietuviškos draugystės tvirčiaus bus susirišusios su Lietuva, o netarnaus vien tik užduotėms skirtingų partijų, nes jeigu ir naudingu esti darbas skirtingų žmonių, vienok niekad negali būti prilygintu prie darbo visos gentės, ir kada visados mislysime apie tą, idant nuo įpėdinių mūsų negautume vardo neprotingų arba blogų patrijotų, nemokėjusių pagerinti tėvynės padėjimą.

Iš tų J. Gaidamavičiaus-Gaidžio programinių straipsnių matyti, kurlink ėjo Varpas: jis pradėjo tuo, kuo baigė Aušra, ir žengė žingsnį į priekį. Varpininkams atrodė, kad lietuvių tautinė savivoka jau pakankama: daugelis jaučiasi esą lietuviai, myli savo kalbą, savo tautą, savo Tėvynę Lietuvą, savo patriotinius jausmus daugiausia reiškia eilėmis. Tą „gentišką dvasią” pakėlė anksčiau leisti lietuviški laikraščiai. Tačiau to negana: reikia konkrečių problemų, konkrečių idėjų ir programų, kaip realiai stiprinti fizinį ir dvasinį tautos atsparumą, kaip rengti ją savarankiškam gyvenimui. Tiek Aušra, tiek ir Varpas norėjo sutelkti bendram darbui visokių politinių pažiūrų lietuvius. Tik Varpe labiau akcentuojama „talkiško darbo” būtinybė: visokių pažiūrų, visų politinių partijų lietuviai turi pakilti virš savo grupinių interesų ir savo veiklą nukreipti Tėvynei naudinga linkme. Tačiau tas darbas ėjo sunkiai. Įvadiniame straipsnyje „Perkratymas mūsų darbų” (1889, Nr. 6) vėl rašoma, kad „šiandien jau daugelis lietuvių supranta ir jaučia tautišką savo skirtybę nuo aplinkinių kaimynų”, bet jie nežino, ką toliau daryti: „Dėl užlaikymo ir stiprinimo mūsų tautiško padėjimo mes neturime ligšiolaik tvirto pamato, bet ir aiškių programatų dėl darbų neišdirbome. Juk paskui programatus seka darbai ir vaisiai!” Programos buvusios abstrakčios, neaiškios, prieštaringos: „Programatai mūsų ne sykį buvo labai platūs ir migloti, ne sykį patys sau priešinosi. Jų išdirbėjai, rodos, niekada nepasiklausė, ar užduotės išpildomos ir kaip jas galima pildyti. Užsiimant per daug, ne tik užimto darbo negalima prigulinčiai atlikti, bet, žiūrint per toli, reikia kartais apleisti artesnius, išpildomus dalykus.” Lietuvių „krutėjimą” trukdo įvairūs nesutarimai: užuot ieškojus santarvės, rodos, tyčia ieškoma „takų, kuriais galima sueiti į nesutikimą”. Užuot kritiškai vertinę kitų darbus, „vadai pagimdė skundus, o kaip kur pasisavino bažnytišką interdiktą, <.> smagiai auginantį partišką nesutikimą”. Klausant tokių nesutarimų, „lietuviai turėtų pasidalinti į tiek priešingų sau tautų su priešingais siekimais, kiek yra luomų ir profesijų”. O „kada tos partijos tarp savęs kariautų, kam gi patektų apgynimas užgimusios tautiškos skirtybės? Kas gelbėtų lietuvystę nuo paskendimo svetimose upėse?” Straipsnyje konkrečiais pavyzdžiais parodoma, kaip „puola lietuviški laikraščiai, ardosi lietuviškos institucijos, platinasi neužsitikėjimas tautiškais vadovais”, ir klausiama: „dėl ko taip yra? kieno tai kaltė?” Taip esą todėl, kad „tarp daugumo lietuvių tautiški jausmai da miega”, o „laikraščiai platinsis ir ras paramą pas tuos, dėl kurių yra paskirti, jeigu tiks jų padėjimui ir jausmams; institucijos gi visur laikosi supratimu jų naudingumo”. Straipsnis baigiamas elegiška gaida: „Kuom suligšiol užsiėmėme, tas liko nepabaigtu – namai pradėti, sustatytos sienos riogso ant lytaus ir vėjų be stogo, pūva be naudos. Ar neišpuola mums, pasižiūrėjus ant mūs ligšioliškų darbų, sušukti: oleum et laborem perdidimus! [Sunaikinome alyvą ir darbą.] Darbavomės karštai, ne viens dirbo atsidėjęs ir apie save užmiršęs, bet kur vaisiai? Pulkelis klausančių savo mokintojų prikalbinėjimų ir pamokinimų, iš pat pradžių ne per didelis, vis mažinasi, taip kad svarbiausi ir naudingiausi pamokinimai stojosi panašiais į varpą, gaudžiantį tuščiuose laukuose: nors tas varpelis gaustų ir graudžiai – kas iš to, kad nėr kam jo balso klausyti! Dėl ko gi taip? Turbūt mokinti nemokėjome arba mokinant prisilaikėme netinkančių tam rodyklių.”

Ir vėliau Varpe ne kartą buvo raginama vienytis bendram darbui visus lietuvius, nes kitaip neužteks jėgų tikslui pasiekti. Įvadiniame straipsnyje „Reikia sutarties” (1890, Nr. 2) rašoma: „tiktai vienybėje ir sutartyje apsaugosime save nuo nuskendimo svetimose ryjančiose vilnyse – be jos darbas mūsų dėl užlaikymo lietuvystės turės būti <.> darbu visai nereikalingu”; „mūsų partijos, šnairuojančios viena ant kitos, tai skirtingos rykštės, kurias <.> sulaužys galingi ir stiprus nedraugai lietuvystės”; „broliškos sutarties ar nemokame, ar nenorime išdirbti; šitame dalyke jau nemokame mėgdžioti galingų tautų”; „Dėl išdirbimo kokios nors stiprybės reikalinga yra šalta, viską aprokuojanti išmintis, <.> vienok to nepadarysime, varinėdami kerštus vieni prieš kitus”; „Susirišus visiems darbinįkams į vienybę, ir pats darbas būtų naudingesnis dėl tų, dėl kurių paskirtas”; „idant duoti kokią paramą ir stiprybę lietuvystei, reikia pirmiausiai susitarti darbinįkams be nesutikimo ir pavydėjimo vieni kitiems”; „tegul visi mylintiejie Lietuvą darbinįkai nepradeda darbo be susikalbėjimo tarp visų darbinįkų”.

Varpas norėjo ne tik sutelkti lietuvius bendram darbui, bet ir pakelti jų dvasinę kultūrą į aukštesnę pakopą, išugdyti įvairių kultūros sričių profesionalų, įvairių mokslų specialistų. Įvadiniame straipsnyje „Moksliški mūsų siekimai” (1889, Nr. 8} sakoma, jog „be tam tikrų moksliškų pajėgų negalima yra tikrai tvirtai statyti savišką lietuvišką kultūrą”, o „galima tiktai prisavinti svetimus darbus”. Norint „taisyti kelius lietuviškai kultūrai”, reikia „dauginti moksliškas mūs pajėgas, arba, teisingiaus sakant, surėdyti, pagal reikalą, profesijas”. Lietuviai daugiausia studijuoja mediciną ir teisę, bet mažai gamtos ir matematikos mokslus. Vienas kitas dar studijuoja žemdirbystę, teologiją, o „filologų skaitlius beveik visai susimažino”, kadangi lietuviams sunku gauti mokytojo vietą vidurinėse mokyklose. Visa tai „tautiškumui naudos neduoda”. Nuo bendro tautos kultūrinio lygio, nuo žmonių išsimokslinimo priklauso ir literatūra: „Neturime mes tam tikrų specijalistų dėl atlikimo daugelio dalių kultūriško darbo, pakėlimo mokslo ir mūs literatūros. <.> Be visatiniškai moksliškų pajėgų ir mūsų literatūra priverstinai turi būti arba vienpusiška, arba daugelyje dalių visada taip šlubuoti, kaip ir dabar.” Mūsų poetai dažnai be pašaukimo, nesupranta poezijos paskirties, „ideališko poezijos siekimo”. O „dramaturgų, pasakorių nesuieškotume šiandien – keletas atspausdintų neva pasakų netoli pralenkia eilėraščius”. Panaši situacija ir moksle: „Moksliškoje rašliavoje taipgi neaukštai esame pasikėlę: čia rodosi užtenka mums ištraukos iš svetimų darbų. Jeigu kas užsiima originališku darbu, tai sumindžioja mokslo tiesas, dėl to, kad rašėjai ne visada gerai pažįsta tą mokslą, kurio pranašu save apskelbia. Gydytojai rašo apie teologiją, teologai apie teoriją evoliucijos, perkupčiai apie estetiką ir t.t., o darbą, žinoma, atlieka, jaip tik atlikti.” Mažiausiai turime muzikų profesionalų, „dėl to mūs melodijos nesurinktos, niekur nesunaudotos ir nepažinstamos platesniam svietui”, iš amatininkų yra „tiktai vieni beveik šiaučiai ir kriaučiai”, netinkantys miestams, o „prekystės nesuprantame visai”. Visa tai „iš priežasties vienpusiško supratimo mokslo”: „Naujų profesijų mes ieškome tik tokių, kurios nereikalauja ilgo mokslo ir tuojaus atneša pelną.”

Varpo užmojai buvo kur kas didesni ir konkretesni negu Aušros. Varpe lietuvių tautos situacija buvo vertinama plačiame tarptautiniame kontekste. Buvo nuolat supažindinama, kas dedasi kitose tautose ir valstybėse, iškeliama tai, kas galėtų būti aktualu lietuviams. Lietuvos gyvenimo apžvalgas V. Kudirka spausdino specialiame skyriuje „Tėvyniški varpai”, vėliau (1893) pavadintame „Tėvynės varpais”. Buvo kategoriškai nusiteikta prieš caro valdžią ir jos vykdytojus, taip pat nusistatytas aiškus santykis su Lietuvoje gyvenusiais kitataučiais – rusais, lenkais, žydais, įvairių politinių pažiūrų sulenkėjusiais lietuviais. Lietuviai buvo raginami įsitvirtinti ne tik Lietuvos kultūroje, bet ir ekonomikoje: žemės ūkyje, pramonėje, prekyboje, versluose. Tauta turi bręsti kaip sudėtingas ir kartu vieningas organizmas – ir fiziškai, ir dvasiškai drauge. Varpas nuosekliai vedė tautą į savarankišką, nepriklausomą gyvenimą. Jame buvo smerkiamas bet koks nuolaidžiavimas, o juo labiau pataikavimas caro valdžiai. Kai katalikiškuose laikraščiuose (Tėvynės sarge, Žinyčioje) buvo paskelbta straipsnių, kuriuose taikstomasi su esama politine tautos padėtimi („Mes neužsiimame klausimu, kaip Lietuvai būtų geriaus: po lenkų, po maskolių valdžia, ar nė nuo vieno neprigulinčiai”; „politišką Lietuvos neprigulmystę skaitome už tuščią svajonę ir prieš aną <.> atvirai protestuojame”; „Jei pykstame ant valdžios ir protestavoti siundžiame, tai ne dėl to, kad valdžia yra „ruska”, bet kad mus skriaudžia <.>” ir pan.), Varpas atsakė įsakmiu apsisprendimu (1901, Nr. 10):

Kas stebuklų laukia, lai sau ramiai laukia ir miega, bet šalin nuo mūsų!

<.>

Kas įtiki į caro malonę, – laimingas, nes tiki, – bet šalin nuo mūsų!

<.>

Mūsų pačių rankose mūsų likimas! Jei mes snausime, tai ir Dievas mums nepadės! Mes atbusime, – pražys mūsų tėvynė! Mes patys savo spėkomis mums prigulinčias tiesas atgausime; taip pat kaip kitos tautos savo spėkomis atgavo ir atgauna savo tiesas.

Kas nežino, ar žinodamas negali suprasti galingos spėkos žmonių, suvienytų karštais jausmais meilės tėvynės ir savo nuskriaustų brolių vientaučių, – tas negali ir mūsų suprasti!

Varpas turėjo didelę reikšmę bręstančiai lietuvių literatūrai. Aušroje vyravo poezija, kuri geriausiai atitiko romantinius jos polėkius. Tuo tarpu Varpas savo pozityvistinėmis nuostatomis labiausiai skatino ugdyti prozą. Prozos stygiumi, kaip matėme, buvo nusiskundžiama ir publicistiniuose Varpo straipsniuose. Jau pirmaisiais leidimo metais (1889) buvo spausdinama ilga J. Gaidamavičiaus-Gaidžio apysaka Antanas Valys, kuri liko nebaigta. Vėliau (1890) paskelbti jo Pašauktieji. Paskui pasirodė L. Didžiulienės-Žmonos originalūs apsakymai bei apysakos: „Tėvynės sūnus” (1892), „Dėl tėvynės” (1893). Savo prozos kūrinius pradėjo spausdinti G. Petkevičaitė-Bitė: apysakos „Vilkienė” (1894), „Piešinys” (1898), „Nutrūko styga” (1900), „Žemaitė” (1900), „Krislai” (1901), „Kodėl tavęs čia nėra?” (1902), „Iš gyvenimo verpetų” (1903). V. Kudirka paskelbė visas keturias savo satyras: „Viršininkai” (1895), „Lietuvos tilto atsiminimai” (1896), „Cenzūros klausimas” (1897), „Vilkai” (1898). Buvo išspausdinti Šatrijos Raganos „Margi paveikslėliai” (1896), „Dėl ko tavęs čia nėra?!” (1898), „Jau vakaruose užgeso saulėlaida” (1900), „Vasaros naktis” (1902). Pasirodė Lazdynų Pelėdos „Kas priešas” (1900), „Proklamacijos” (1900), „Vienas iš daugumo” (1900), Žemaitės apsakymas „Ties uždaryta langinyčia” (1898) ir „paveikslai”: „Marti” (1899), „Petras Kurmelis” (1901). Tai buvo ryškiausios originaliosios lietuvių prozos publikacijos žurnale.

Prozą papildė kitataučių autorių kūrinių vertimai bei sekimai. Iš lenkų kalbos buvo išversti Brolio slapyvardžiu pridengti „Jurgis Durnelis” (1890), „Pagieža” (1891). A. Lingis (A. Veliuoniškis) pagal E. Orzeszkowos apysakos Niziny siužetą paskelbė apysaką „Vargaitienė” (1891). Sekdamas lenkų autoriumi, A. Milukas (Prasčiokėlis) parašė „Tamošiuką” (1891). M. Rodziewiczownos apysaką Rusva dulkė (Rusvos dulkės) „lietuviškai sutaisė” kunigaikštis Jonas Beržanskis (J.G.B. Klausutis, 1892, 1893) su savo „užvaduotoju”, H. Sienkiewicziaus indų legendą „Būk palaiminta” išvertė J. Tumas-Vaižgantas (1895). Paskelbti A. Dygasinskio „Žvirbliai” (1897), B. Pruso „Per vakacijas” (1900), H. Sienkiewicziaus „Jūrėjų legenda” (1902), J. Korzeniowskio „Šiaučius ir jo šeimynykštis” (1890).

Pasirodė ir rusų prozos vertimų: V. Korolenkos „Miškas ūžia” (vertė F. Janušis, slapyvardžiu P. Jogvilietis, 1891), I. Turgenevo „Eilėraščių proza” (vertė A. Kriščiukaitis-Aišbė, 1893), „Miško sargas” (vertė M. Čepas, slapyvardžiu Greitakojis, 1895). Mykolaičio slapyvardžiu prisidengęs autorius (galbūt M. Venclovas) išspausdino pagal V. Nemirovičių-Dančenką parašytą kūrinį „Kunigaikštis Gintauta miršta” (1894). Paskelbti E. Cirikoro „Keleivis” (vertė K. Sketerytė-Jablonskienė, slapyvardžiu S.O.(L.), 1895), M. Ščedrino pasaka „Velykų naktis” (vertė F. Janušis, slapyvardžiu P. Jogvilietis, 1895), V. Garsino „Keturios dienos” (vertė K. Sketerytė-Jablonskienė, slapyraidėmis S.O., 1894), „Signalas” (vertė C.Š., 1896), Kiseliovo „Keliauk sau sveikas” (vertė P. Avižonis, slapyvardžiu Atgalainis, 1902), I. Naživino „Beprotė” (vertė K. Jasiukaitis, slapyvardžiu Artojo Vaikas, 1902), V. Veresajevo „Žvaigždė” (1903), M. Gorkio „Sakalo giesmė” (vertė V. P., 1904), „Skaitytojas” (vertė V. P, 1904), Onino „Laimės, laimės!” (1904), O. Avilovos legenda „Laimės tarnai” (vertė Jar., 1904).

Išspausdinta ir kitų slavų rašytojų prozos: Gr. Mačteto „Badas” (vertė A. Lingis, slapyvardžiu A. Veliuoniškis, 1893), „Mikė” (vertė M. Čepas, slapyvardžiu Greitakojis, 1895), Pranciškaus Mažuraničo „Smulkmenos” (vertė G. Petkevičaitė-Bitė, 1893), serbų rašytojo L.K. Lazarevičiaus „Mano tėvas” (vertė K. Sketerytė-Jablonskienė, slapyraidėmis S.O.L.; 1895), kroatų rašytojo Liubomiro Babičiaus „Gai’us” (vertė J. Rugys, slapyvardžiu Juozapas Švėkšnys, 1895), Povilo Mervarto „Dvi ypatos” (vertė galbūt P. Žitkevičius, slapyraidėmis Pr. Ž., 1900).

Paskelbta E. Bellamy „Užsimerkus” (vertė V. K., 1892), pagal H. Ch. Anderseną Aišbės pasaka „Ką žmogus kartais gali pramanyti” (1893) ir vaizdelis „Erškėčių kelias” (1902), Ch. Dickenso „Tiroliaus mergaitė” (vertė Biruta; 1894), F. Coppee „Žiburėlis lange” (vertė J. Žilinskas, slapyvardžiu Jons, 1894).

Pagrindinis Varpo poetas buvo V. Kudirka. Be programinio eilėraščio „Varpas” (1889), leidinyje paskelbti ir kiti jo eilėraščiai bei vertimai: 1889 m. – „Žvirbliai ir kaliausė”, „Nemunui” (pagal A. Mickevičių), „Samsonas”, „Šiaučius ir gizelis”, „Ponia Tvardauskienė” (pagal A. Mickevičių); 1890 m. – „Labora!”, „Kas yra didis?”; 1893 m. „Joja karan pats karalius” (pagal M. Konopnicką); 1895 m. – „Dievuli mano, ko gi tu leidi”, „Žagrę į ranką tas tik teima”, „Trys takai iš buto eina” (visi pagal M. Konopnicką), „Valerijai”; 1896 m. – „Maniemsiems”, „Vilija” (pagal A. Mickevičių). Pagaliau 1898 m. buvo su natomis išspausdinta „Tautiška giesmė” („gaidą ir žodžius sudėstė V. K.”), vėliau tapusi valstybiniu Lietuvos himnu.

Kitas Varpe daugiausia eilėraščių išspausdinęs poetas buvo J. Mačys-Kėkštas: „Pašaukimas” (1891), „Bausmas” (1891), „Kur?” (pagal F. Rückertą, 1891), „Mano turtai” (iš Georgo Herwegh’o, 1892), „Atskeliaudra” (iš G.G. Byrono pagal M. Lermontovą, 1894), „Tav žemės šios nebepakanka” (pagal M. Lermontovą, 1894), „Kankintinių motinai” (1900), „St. Maironiui” (1900), „Negyvėlė” (iš A. Apuchtino, 1900), „Ūkininko” sukaktuvėms” (1900), „Viltis” (1900), „Kariška kiniečių giesmė” (pagal F. Rückertą, 1900), „Darbo žmonių giesmė” (1901), „Apleistasis” (1901), „Lassal’io dvasios priminimas” (pagal A. Geibą, 1901), „Mano turtas” (1901), „Niapykanta” (pagal W. Hasencleverį; 1901).

Varpe P. Višinskis (A-s) paskelbė P. Vaičaičio eilėraščius „Kad pažinti miestą blogą”, „Pūskit, vėjai, pūskit šiaurūs”, „Vargdienėlis” (1896). M. Šikšnys Šiaulėniškio slapyvardžiu išspausdino eilėraščius „Ateitis” (iš S. Nadsono, 1896), „Jonas Žiška” {iš Lenan, 1897), „Arakso ašaros” (iš armėnų k.), „Nemunas”, „Dainius” (visi 1900), Tarno slapyvardžiu – „Ant jūros” (atminčiai Aušros, 1903). A. Bulota (A.B.P.) paskelbė eilėraščius „Nekirstas rėžis” (1893), „pagal gudišką” – „Jau mėnuo plaukia per padangę”, „Lietuviška daina”, „pagal lenkišką” – „Lietuviška dainelė” (1896). P. Arminas išspausdino A. Mickevičiaus baladės „Trys Budriai” vertimą (1892), J. Biliūnas (Jonas Barzdyla) – eilėraščius „Į Draugą”, „Lakštingalas, pelėda ir paukščiai” (1901), J. Baltrušaitis (J. Mėmelė) – „Apie Muravjovo paminklą Vilniuje” (1902), „Broliai, į darbą!” (1903). J. Mačys (kriptonimu J.M.) paskelbė eilėraštį „Vincui Kudirkai”, (slapyvardžiu K-o šešėlis) eilėraštį „Petrui Matulaičiui”. J. Zubrickas (Justins iš Turčinų) paskyrė eilėraštį „Daukanto atminčiai” (1893), A. Lingis (A. Veliuoniškis) išvertė lordo Byrono „Atsišaukimą į Graikų žemę” (1893). L Bitaitis išspausdino eilėraštį „Lietuva dar nepražuvo” (1894), J. Žilinskas (Jons) – „Paguoda” (1894), U. Tamošiūnaitė (Urszula isz Kupiszkes) – „Būdas Lietuvos” (1890), J. Merkevičius (Merk.) – „Piemenėlis” (1891), V. Palukaitis (Sp-s) – „Atminčiai Vinco” (1900), P. Vileišis (V. Gintautis) – „Žemaičių karės daina” („pagal lenkišką”, 1903), S. Petrulis (Gylys) – „Maskolijoj gyvenantiems lietuviams” (1903), Suproša – „Pavasaris” (1889), V. Ps. – „Visi ant lietuvių” (1890).

Varpe buvo paskelbtas Maironio 16 posmų eilėraštis „Lietuvos grožybė” (1891), sukomponuotas iš jo rankraštinės poemos „Lietuva” atskirų posmų. Vėliau (1920) jis buvo sutrumpintas, suredaguotas ir tapo populiariuoju eilėraščiu bei daina „Lietuva brangi” („Graži tu, mano brangi tėvyne”).

Varpui rūpėjo ugdyti ir lietuvių dramaturgiją. Iš originalių dramų jame buvo išspausdinta G. Petkevičaitės-Bitės Kova (1900), Dviejų Moterų (Bitės ir Žemaitės) komedija Kaip kas išmano, taip save gano (1904) ir drama Litvomanai (1905). Buvo taip pat paskelbti V. Kudirkos draminių bei dramatizuotų kūrinių vertimai: G.G. Byrono misterija Kainas (1894), A. Asnyko Keistutis (1896), Teklės Wrublewskos Narimantas, Didis Lietuvos Kunigaikštis (1897), A. Mickevičiaus Vėlinės (1899).

Nemaža dėmesio Varpas skyrė literatūros istorijai ir kritikai. Iš praeities jame buvo išspausdintas straipsnis (spėjama, jog P. Mašioto) „Seniausia lietuviška knyga” (1892) apie M. Mažvydą ir jo katekizmą. K. Grinius (P. Puskunigis) išvertė į lietuvių kalbą ir paskelbė („Iš kun. M. Daukšos pamokslų”) lenkiškąją M. Daukšos postilės „Prakalbą į maloningą skaitytoją” (1900). Buvo paskelbti A. Vienažindžio (Vainužio) eilėraščiai „Persiskyrimas” (1891), „Jau žvaigždė vilties žibėt nustojo” (1896). V. Kudirka recenzavo A. Vienažindžio (Antano Vienožinskio) rinkinį Lietuvos tėvynės dainos (1898). Jis pažymėjo, kad „ne visos dainos lygiai poetiškos”, kad „jų paviršiui galima būtų šį ir tą užmesti”, bet reikia atsiminti, kad jos rašytos ne deklamacijai, o dainavimui, ir todėl „negalima prie jų kreiptis su oficijališkomis eiliavimo tiesomis”. Jei „nori pažinti jų grožybę, tai pritaikyki gaidą ir dainuok, o sykiu išnyks ir prasižengimai formoje”. A. Vienažindžio dainos esančios „prastos sau dainelės, be didelio užsikėsinimo, bet tikros dainos, užgimusios pilnoje jausmo širdyje ir tiesiog iš tos širdies išlietos ant popieros”.

Išspausdintas F. Janušio (kriptonimu D. pasirašytas) straipsnis „Kun. Jurgis Ambrožiejus Pabrėža ir jo raštai (1771-1849)” (1898), K. Griniaus (Kalvio) straipsnis apie L.A. Jucevičių ir tris brolius (Tamošių, Vincą ir Antaną) Juzumavičius „Keletas žodžių apie nekuriuos Lietuvos raštininkus” (1901). V. Kapsukas paskelbė straipsnius „Žemaičių vysk. Motiejus III Valančius” (1901), „Jonas Mačys-Kėkštas (1867-1902)” (1904). Neseniai mirusio poeto atminimui J. Vileišis (Petraitis) paskyrė straipsnį „A.a. Antanas Baranauskas, Seinų vyskupas” (1903). Galbūt K. Grinius (pasirašęs kriptonimu K.L.) publikavo išsamų straipsnį „Petras Arminas-Trupinėlis (1853-1885)” (1903), pateikdamas gausių šio poeto kūrybos pavyzdžių.

Varpininkai suvokė save kaip S. Daukanto idėjų tęsėjus ir įgyvendintojus. S. Matulaitis (Dr.) Daukanto mirties 25 metų sukakties proga jam paskyrė straipsnį „Atminimas apie Daukantą” (1890). E. Volteris (Varnalėša) išspausdino straipsnį „Trumpa žinia apie Simano Daugkantos „Istoriją Žemaytišką”” (1894). Daukanto gimimo šimtmetis (1893) pažymėtas keliais straipsniais. Viename jų (nepasirašytame) – „Simano Daukanto jubiliejus” (1893, Nr. 8) nurodoma, kad „šis šimtmetinis jubilėjus gimimo dienos S. Daukanto pridera mums atšvęsti su ypatinga iškilmybe ir pagarba. Atmintis to vyro turi mums būti ypatingai šventa ir garbinga. Nuo to karžygio ir „mučelninko” dvasios mes galime daug pasimokinti, nesą tai yra paveikslas visiško pasišventimo tėvynei. Mes šiandien rasi kelintas priderančiai nė nepermanome galingos to didvyrio dvasios, kuri ragino ir vertė jį dirbti ant naudos tėvynei be atvangos, be perstagio, be užmokesčio, be kokios matomos naudos ir be kitų šiek ar tiek egoistiškų motyvų. <.> Taigi pasirūpinkime <.> priderančiai paminėti tą Lietuvos milžiną ir pasirūpinkime įsigilinti į jo dvasią; pasisemkime iš tos versmės stropumo, kantrybės, vilties, o ypač meilės Lietuvos, kad galėtumėm ir mes atrasti nusiraminimą ir džiaugsmą dirbti ant naudos ateisiančioms kartoms <.>.” Kriptonimu P.A. pasirašytame vedamajame straipsnyje „Simanas Daukantas (1793-1893)” (1893, Nr. 11) rašoma: „Sugrąžinti Lietuviams tautos vardą – tai buvo Daukanto idealas, kuriam jis tarnavo per visą savo pilną vargo ir sunkaus darbo gyvenimą. Šių dienų „litvomanai” eina taku, Daukanto pramintu, taku, kuris vienok per kelias dešimtis metų niekeno nelankomas, suspėjo diktai žalėms apželti. Jeigu atsiminsime, kad ir šiandien da ne kiekvienas drįsta įstoti į minėtąjį taką, tai lengva bus suprasti, kiek reikėjo drąsos, dvasiškų spėkų, meilės savo tautos tam takui išvesti pirm 50 metų!..

Ilsėkis ramiai, narsus kareivi, amžinu atilsiu. Tavo pramintas takas atrastas; juo eina nedidelis, bet tvirtos dvasios tautiečių būrelis; tavo galinga dvasia stiprina juos jų kelionėje.” Tame pačiame numeryje J. Lozoraitis (A. Gerulaitis) išspausdino informatyvų straipsnį „S. Daukanto gyvenimas ir raštai”, kuriame irgi pabrėžiamas Daukanto pasiaukojimas savo tėvynės apšvietai, kad tokiu būdu „nors mažumą palengvintų jai kelią, prie laisvės ir geresnės ateities”. Daukanto raštų įvairumas rodąs, kad jis buvo „nepaprastas enciklopedistas”, tačiau „dvasia ir kūnu jisai buvo istorikas”, o kitokias (neistorines) knygas rašė tik todėl, kad maža buvo rašytojų „ant tos dirvos, kuri arti sodžiaus ir žemininkų”. M. Lozoraitis (Joniškis) straipsnyje „Simano Daukanto „Būdas senovės Lietuvių Kalnėnų ir Žemaičių”” (tame pačiame numeryje) pažymi, jog šiame veikale Daukantas „užkabina svarbiausius klausimus mūsų draugijos istorijos ir išriša juos, pasiremdamas ant literatūros ir daugybės šaltinių”. Straipsnio autorius abejoja, ar Daukantas teisingai aiškina lietuvių atsiradimą prie Baltijos jūros, jų ekonomiką bei žemės valdymą, jų tikėjimą, bet straipsnio pabaigoje sako: „nors negalima sutikti su daugeliu S. Daukanto nuomonių, vienok jo „Būdas”, be abejojimo, yra svarbus pamatas tolesniems tyrinėjimams mūsų draugijos istorijos, ir mylėtojai senovės ras jame kelią, kuriuo reiktų eiti dirbant savo darbą”. Paskutiniame tų pačių metų numeryje J. Zubrickas (Justins iš Turčinų) paskelbė eilėraštį „Daukanto atminčiai”, kuriame iškėlė jo pasiaukojimą dėl tėvynės:

Daukanto vardas teskamb’ iškilmingai,

Atbalsiu lėkdams per Lietuvą seną!

Jis, numylėjęs tėvynę širdingai,

Suteikė gausų jai dvasišką peną.

Uždegtas meile tėvynės karščiausia,

Visko ant svieto jis išsižadėjo,

Ir, apsirinkęs sav darbą sunkiausią,

„It pelė vargo per amžį triūsėjo.”

Mirus Kudirkai, Varpe (1899, Nr. 6) K. Grinius (Vargėla) paskelbė nekrologą ir Kudirkos raštų bibliografiją. Nekrologe supažindino su Kudirkos biografija, apibūdino jo asmenybę, iškėlė jo nuopelnus Varpui. Tame pačiame numeryje Varpo redakcijos vardu J. Bagdonas išspausdino straipsnį „Atminčiai Dr. Vinco Kudirkos”, J. Vileišis (J. Berželis) – straipsnį „D-ro Kudirkos atminimui”, o J. Lozoraitis (Pilvytė) – eilėraštį „Varpas” ir Dr. V. Kudirka”. Abiejuose straipsniuose akcentuojamas taurus V. Kudirkos idealizmas, jo susitapatinimas su Varpu, o eilėraštis baigiamas šitaip:

Mylėdams „Varpą”, kaip tikrą vaiką,

Priglaudęs laike per visą laiką.

Ir švelniai glostė ir smarkiai barė, –

Vis tai iš meilės Tėvynės darė.

Tai buvo Jojo brangus troškimas,

– Tėvynės labui pasišventimas!

Mirus A. Fromui-Gužučiui, P. Višinskis (pasirašęs kriptonimu V.) paskelbė nekrologą (1901, Nr. 6), kuriame pateikė šio rašytojo biografijos žinių ir jo kūrinių sąrašą. Nekrologe rašoma, kad Fromas „Raseiniuose gyvendamas apie 1834-1835 metuose pasižino su Vilniaus akademiku, lietuvišku raštininku Stanevyčia, su kurium vienoje troboje gyveno. Tas skaitė jam nekurias savo eiles, iš kurių kuogeriausiai patiko „Arklys ir meška po Raudondvariu”. Ponai bajorai ir kiti lenkai skaitė tada Stanevyčia už sublūdusį, kad anas lietuvystę platino ir per naktis knygas skaitė.”

Varpe buvo plačiai ir prasmingai paminėtas Aušros dvidešimtmetis. Tai progai skirtas kone visas 1903 metų Varpo numeris. Jame spausdinamas redakcijos straipsnis „Pirmasis lietuvių laikraštis”, kuriame išsamiai išdėstoma Aušros programa, apibūdinama aušrininkų veiklos taktika, aptariami kilę nesusipratimai ir ginčai. Aušra buvusi „pirmas tautiškas lietuvių laikraštis, ką prikėlė lietuvių tautą iš mirties patalo, pastatė ją ant kojų, įkvėpė dvasią ir ragino eiti pačiai kultūros keliu”. Esą mes „da nė dabar ne tik nesame pasiekę „Auszros” idealo, bet nesame įgiję nė tų mažų tiesų, kurias norėjo įgyti „Auszra”. Lietuva nors ir atgijo tautiškai, bet procesas jos atgijimo da nepasibaigė: da ne visa Lietuva mano ir jaučia lietuviškai!” Nors lietuvio dvasios reikalai oficialiai tebėra ignoruojami, bet užtat „dabar plačia srove eina slaptas darbas: ką nedavė lietuviams valdžia, tai jie pats pasėmė, jie knisasi, kaip kurmiai po žeme, rausia tą žemę, purina ją ir. silpnina tą pamatą, ant kurio pasiremia valdžios galybė.

Autoritetas maskolių valdžios mets už meto puola, apleisdamas vietą autoritetui lietuviškųjų raštų, lietuviškųjų partijų.”

Tarp Aušros darbininkų pirmą vietą užimąs daktaras J. Basanavičius, kuris „pirmas pakėlė lietuvystės papartį, pirmas pakėlė balsą, gindamas „Lietuvą ir brangią lietuvišką kalbą nuo prapulties”, pirmas ėmė skelbti garsingus veikalus mūs „garbingų senelių”. Tame pačiame numeryje išspausdintas M. Šikšnio (Tarno) eilėraštis „Ant jūros” (atminčiai Auszros), paskelbtas pluoštas atsiminimų, jų tarpe J. Basanavičiaus „Iš istorijos mūsų atsigaiveliavimo (1873-1883)”, J. Šliūpo „Minės apie mano prietikius prie „Auszros””, M. Jankaus „Šis-tas apie „Auszros” išleidimą ir platinimą”, o numerio priedu pateiktas visas Aušros turinys.

S. Daukanto veikalai ir Aušra buvo toji ideologinė dirva, kurioje išaugo Varpas.

Varpe buvo nuolat spausdinama „literališka peržvalga”, arba „peržvalga raštų”, – anotuojamos ir recenzuojamos lietuviškos ir lituanistinės knygos. Tose recenzijose, kurių daug parašė V. Kudirka, reiškėsi ir literatūros kritinė mintis. V. Kudirka recenzavo A. Fromo-Gužučio dramą Ponas ir mužikai (1893), S. Matulaičio (Šventmikio) dramą Parmazonas, arba baisumas Dievo rūstybės (1897), I. Bitaičio (Kaltunio) rinkinį Laukinis kvietkelis ir jau minėtą A. Vienažindžio rinkinį Lietuvos tėvynės dainos (abu 1898). S. Matulaitis (Sėbraitis) recenzavo Adomo Jakšto rinkinį Dainų skrynelė (1894); tas pats autorius (kriptonimas S.) recenzavo Maironio (St. Garnio) poemą Terp skausmų į garbę (1895) ir (kriptonimas N.) Maironio eilėraščių rinkinį Pavasario balsai (1898); J. Vileišis (Beržynas) recenzavo S. Matulaičio (Šventmikio) „daktaro pasakojimą” Smertis (1901).

Varpe buvo išspausdinta pirmoji lietuviška poetika – V. Kudirkos „Tiesos eilėms rašyti” (1898).

Varpas supažindino ir su kitų tautų rašytojais bei įžymiais žmonėmis – būtent tokiais, kurie susiję su Lietuva arba iš kurių lietuviams būtų ko pasimokyti. M. Davainis-Silvestraitis (Cirulis) išspausdino straipsnį „Tadeuszas Czackis” (1891), V. Mačys (Balandis) – „Björnstjörne-Björnsonas, garsus Norvegų raštininkas” (1893), A. Kriščiukaitis-Aišbė (A-iš-B) – „Armėnų beletristai” (1894), P. Leonas (Girininkas) – „Armėnai ir lietuviai” (1895), Su-aitis – „Rusinai ir Jonas Franko” (1898), G. Petkevičaitė-Bitė – „Kaip Petöfi tarnavo tėvynei” (1898), J. Basanavičius (Dr. B-s) – „Apie Immanuelių Kantą” (1900), J. Vileišis (B.) – „Tigrane Yergate. Vaizdelis iš armėnų kilimo” (apie rašytoją Garabed Bilėkizdij, 1902).

Varpo publicistikoje plačiausio atgarsio susilaukė Kražių skerdynės.

Leave a Comment